Administracinė byla Nr. eI3-775-764/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02540-2020-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4.1; 55.1.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. balandžio 30 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolitos Rasiukevičienės ir Vitos Valeckaitės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Pareiškėjas A. V., atstovaujamas advokato padėjėjo J. P., kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino (toliau – Skundas), prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Tarnyba) 2020 m. gegužės 27 d. raštą Nr. 1SS-1051-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“; 2) įpareigoti Tarnybą priimti papildomą arba naują sprendimą dėl 30 procentų (1.587 ha) žemės sklypo suformavimo; 3) netenkinus pirmojo skundo reikalavimo, priteisti 120 696 eurų žalai atlyginti; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas paaiškina, jog jam 1999 m. rugpjūčio 17 d. Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 41821-34-12663 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui A. V.“ buvo sugrąžintas 4,45 ha žemės sklypas natūra, o už likusį 5,29 ha iki nacionalizacijos buvusio savininko J. V. turėtos žemės plotą Utenos apskrities viršininko administracijos 2008 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 13-24384 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui A. V.“ ir Tarnybos 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 38-(14.38.3.)-232 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui A. V.“ perduoti nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiai turėtajam 3,60 ha, 0,6529 ha, ir 0,1831 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypai.
Pareiškėjo teigimu, Tarnyboje jam buvo išaiškinta, jog jam pagal įstatymą priklauso dar 30 procentų žemės sklypo plotas, tačiau laisvos žemės nėra ir ji pareiškėjui nebuvo suteikta. Pareiškėjas, sužinojęs, jog prie pat pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo yra laisvos žemės, kreipėsi į Tarnybą, prašydamas suteikti jam 30 procentų didesnį sklypą. Anot pareiškėjo, Tarnyba išnagrinėjusi jo prašymą, ginčijamame rašte nurodė, kad procesas dėl žemės sklypo grąžinimo yra užbaigtas ir įstatymo nuostatos dėl 30 procentų didesnio sklypo pareiškėjo atžvilgiu netaikys, motyvuodama tuo, jog pareiškėjas nepateikė Tarnybai prašymo suteikti didesnį žemės plotą iki lygiaverčio žemės sklypo suteikimo momento. Tarnyba ginčijamame rašte taip pat pacitavo teismų praktiką, kurioje išaiškinta, jog asmens teisė gauti padidintą žemės plotą įgyvendinama būtent atkuriant nuosavybės teises ir negali būti įgyvendinama po sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo.
Pareiškėjas tvirtina, jog Tarnyba, atsakydama į pareiškėjo prašymą atsakyme nenurodė dėl kokių priežasčių pareiškėjui nebuvo taikoma įstatymo nuostata, pagal kurią pareiškėjui būtų perduotas 30 procentų didesnis žemės plotas, nors visus kriterijus pareiškėjas atitiko. Cituodamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 7, 29 ir 30 straipsnius, pareiškėjas nurodo, jog nagrinėjamu atveju Tarnyba nepaisė minėtų konstitucinių teisės normų, t.y. nesuteikė 30 procentų žemės sklypo, tokiu būdu pažeisdama konstitucines pareiškėjo teises. Pareiškėjo teigimu, jis išskiriamas iš kitų asmenų ir jam nesuteikiama tai, kas pagal įstatymą priklauso, nors valdžios institucija, kuri tvarko žemės grąžinimo klausimus, privalo vadovautis įstatymu, tarnauti žmonėms. Kadangi valdžios institucija nevykdė jos kompetencijai priskirtinų veiksmų ir nesuteikė pareiškėjui priklausančio 30 procentų žemės sklypo, tokiu būdu padarė pareiškėjui žalą, kurią jis įvertino 12 696 Eur.
Atsakovė Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, jog pareiškėjui lygiaverčiai 5,29 ha turėtajam žemės sklypai suprojektuoti Utenos apskrities viršininko 2006 m. balandžio 11 d. ir Tarnybos Anykščių skyriaus vedėjo 2011 m. lapkričio 23 d. priimtais įsakymais patvirtintuose (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektuose ir į suprojektuotus žemės sklypus nuosavybės teisės atkurtos Utenos apskrities viršininko administracijos 2008 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 13-24384 ir Tarnybos 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 38-(14.38.3.)-232. Pažymi, jog Tarnybos 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimu buvo užbaigta nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui procedūra į visą buvusio žemės sklypo savininko J. V. turėtos žemės plotą.
Remdamasi teismų praktika nurodo, kad asmens teisė gauti padidintą žemės plotą įgyvendinama būtent atkuriant nuosavybės teises ir negali būti įgyvendinama po sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo. Todėl prašymą ir kitus tam būtinus dokumentus iki nuosavybės teisių atkūrimo procedūros pabaigos turi pateikti asmuo, kuris pageidauja gauti padidintą valstybinį žemės sklypą.
Teigia, jog Utenos apskrities viršininko administracijos 1999 m. sausio 20 d. įsakymo „Dėl suteikiamų nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypų padidinimo (duomenys neskelbtini) kadastrinių vietovių teritorijose“ priedų, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje padidinto ploto skyrimas nebuvo numatytas. Pasak atsakovės, prašymai raštu galėjo būti pateikti tiek Kavarsko agrarinei tarnybai, tiek Anykščių žemėtvarkos skyriui, taip pat siunčiami paštu, tačiau jeigu pareiškėjas prašymą raštu būtų pateikęs, toks prašymas būtų užregistruotas, tačiau Anykščių skyriuje nėra jokių duomenų apie raštu pateiktą pareiškėjo prašymą dėl žemės ploto padidinimo.
Nurodo, jog pareiškėjas 1 ha žemės sklypo vertę rinkos kainomis įvertino apie 8 000 Eur, tačiau nepateikė dokumentų, pagrindžiančių žemės sklypo Anykščių rajone tikrąją vertę. Atsakovės nuomone, pareiškėjo prašoma atlyginti suma yra 10 kartų didesnė tikrajai šio žemės sklypo vertei. Todėl ši suma yra nepagrįsta jokiomis faktinėmis aplinkybės bei objektyviais rašytiniais įrodymais.
Apibendrindama atsiliepimo argumentus, atsakovė laikosi pozicijos, jog nėra teisinio pagrindo suformuoti ir suteikti pareiškėjui 30 procentų padidintą žemės plotą, kadangi nuosavybės teisės į 9,74 ha buvusio žemės sklypo savininko J. V. iki nacionalizacijos turėtos žemės plotą jau yra atkurtos.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo galimybės atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, suteikiant nuosavybėn neatlygintinai padidintą iki 30 procentų žemės sklypą.
Remiantis surinktais rašytiniais duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į 9,74 ha buvusio žemės sklypo savininko J. V. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime turėtos žemės plotą.
Pareiškėjui Utenos apskrities viršininko administracijos 1999 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu Nr. 41821-34-12643 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui A. V.“ buvo sugrąžintas 4,45 ha žemės sklypas natūra, o už likusį 5,29 ha žemės plotą Utenos apskrities viršininko administracijos 2008 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 13-24384 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui A. V.“ ir Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 38-(14.38.3.)-232 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui A. V.“ perduoti nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiai turėtajam 3,60 ha, 0,6529 ha ir 0,1831 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypai.
Pareiškėjas, sužinojęs apie prie pat pareiškėjo žemės sklypo esantį laisvą žemės sklypo plotą, 2020 m. balandžio 24 d. skundu kreipėsi į Tarnybą dėl sugrąžinto žemės sklypo ploto iki 30 procentų padidinimo. Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2020 m. gegužės 27 d. raštu Nr. 1SS-1051-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ atsisakė suteikti pareiškėjui 30 procentų didesnį žemės sklypo plotą, motyvuodama tuo, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra jau yra užbaigta ir pareiškėjas Tarnybai nepateikė prašymo didesniam žemės sklypo plotui gauti iki lygiaverčio sklypo turėtajam suteikimo.
Nesutikdamas su Tarnybos raštu, pareiškėjas 2020 m. liepos 1 d. pateikė skundą Lietuvos administracinių ginčų komisijai (toliau – Komisija), kuri 2020 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. 21R-506 (AG–548/03-2020) „Dėl atsisakymo priimti skundą nagrinėti“ atsisakė priimti pareiškėjo skundą nagrinėti. Kadangi Komisija atsisakė priimti pareiškėjo skundą nagrinėti, pareiškėjas dėl Tarnybos rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 4 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad, kai įstatymo nustatyta tvarka žemės sklypas, kurį savininkas nori atgauti natūra, yra skirtas ir naudojamas gyventojų asmeniniam ūkiui arba valstiečių ūkiui, už jį savininkui, norinčiam, kad būtų atkurta nuosavybės teisė natūra, arba asmeniui, šiuo metu naudojančiam ar įgijusiam nuosavybėn iš valstybės šį žemės sklypą, skiriamas iki 30 procentų didesnio žemės sklypo plotas iš laisvos žemės fondo žemės, esančios teritorijoje, kurią apima vietinis žemės reformos žemėtvarkos projektas.
Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje“ (toliau – Nutarimas) 2.3 papunktį, Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje nustatytais atvejais piliečiams gali būti skiriamas didesnis žemės sklypo plotas iš laisvos žemės fondo. Piliečiai prašymus skirti didesnį žemės sklypo plotą iš laisvos žemės fondo Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniams padaliniams pagal žemės sklypų buvimo vietą pateikia kartu su prašymu suteikti lygiavertį žemės sklypą. Sprendimą dėl prašymo skirti didesnį žemės sklypo plotą iš laisvos žemės fondo Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio padalinio vadovas priima iki įsakymo, kuriuo nustatyta žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo pradžios data, priėmimo.
Pagal Nutarimo 2.1 papunktį, prašymus suteikti žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai turi teisę pateikti piliečiai, kuriems pagal Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalies nuostatas gali būti skiriami lygiaverčiai turėtiesiems nuosavybės teises arba šiuo metu naudojamiems žemės sklypams (padidinti iki 30 arba 100 procentų). Suteikiamo sklypo dydį žemės reformos žemėtvarkos projektą rengiančio specialisto teikimu nustato apskrities viršininkas, atsižvelgdamas į esamus laisvos žemės fondo plotus toje kadastrinėje vietovėje.
Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų nustatyta, jog pareiškėjas 2005 m. birželio 29 d. Anykščių rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą dėl paveldėtos tėvo žemės išmatavimo lygiaverčiu žemės sklypu (duomenys neskelbtini) kaime, laisvoje Valstybinio fondo žemėje, sklypo Nr. (duomenys neskelbtini). Iš pareiškėjo pateikto prašymo suteikti lygiavertį žemės sklypą nenustatyta, kad pareiškėjas būtų išreiškęs pageidavimą dėl didesnio žemės sklypo ploto jam paskyrimo iš laisvos žemės fondo, todėl pareiškėjui lygiaverčiai 5,29 ha turėtajam žemės sklypai projektiniai Nr. (duomenys neskelbtini) suprojektuoti nepadidinus žemės sklypo 30 procentų. Kaip pirmiau paminėta, nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui procedūra į visą buvusio žemės savininko J. V. turėtos žemės plotą buvo užbaigta Tarnybos 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 38-(14.38.3.)-232. Taigi, pareiškėjo teisė gauti padidintą žemės plotą įgyvendinama atkuriant nuosavybės teises ir negali būti įgyvendinama po sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo. Prašymą ir kitus būtinus dokumentus iki nuosavybės teisių atkūrimo procedūros pabaigos turi pateikti asmuo, kuris pageidauja gauti padidintą valstybinį žemės sklypą. Todėl nagrinėjamu atveju aktuali ir Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nuostata, kurioje nurodoma, jog dokumentus, patvirtinančius asmens teisę atkurti nuosavybės teises į 100 procentų padidintą žemės sklypo plotą, pretendentas turi pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Šios pozicijos laikomasi taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-366-552/2018 ir kt.). Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas ir pats neneigia aplinkybės, jog jis neteikė tokio pobūdžio prašymo, todėl ir neįgijo šiuo atveju teisės į padidintą 30 procentų žemės sklypo plotą. Tuo pačiu pastebėtina, jog jeigu kadastro vietovėje būtų pakankamai laisvos žemės fondo žemės, apskrities viršininko administracijos įsakymuose būtų nurodoma, kiek procentų ploto skiriami didesni žemės sklypai visiems asmenims, pateikusiems prašymus. Teisėjų kolegija iš Utenos apskrities viršininko administracijos 1999 m. sausio 20 d. įsakymo Nr. 10-06-21 „Dėl suteikiamų nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypų padidinimo (duomenys neskelbtini) kadastrinių vietovių teritorijose“ priedų nenustatė, jog (duomenys neskelbtini) kadastro vietovei būtų padidintas žemės ploto skyrimas.
Dėl pareiškėjo argumento, jog jis nėra pateikęs prašymo dėl 30 procentų didesnio žemės sklypo dėl to, kad jam nebuvo leista tokį prašymą pateikti, buvo nurodoma, jog laisvos žemės nėra, pažymėtina, jog pareiškėjas prašymą raštu galėjo pateikti tiek Kavarsko agrarinei tarnybai, tiek Anykščių žemėtvarkos skyriui, taip pat prašymą išsiųsti paštu. Atsakovė atsiliepime patikina, jog jokių pareiškėjo galimai pateiktų prašymų nėra registruota skyriuje. Dėl kokių priežasčių pareiškėjui nebuvo leista pateikti tokio pobūdžio prašymą pareiškėjas skunde nenurodo, aplinkybių nedetalizuoja. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas ir pats skunde neginčija aplinkybės, jog jam buvo žinoma apie teisę į 30 procentų padidintą žemės sklypo plotą (apie tai jam užsimindavo Tarnybos pareigūnai), todėl natūralu, kad būdamas atidus ir rūpestingas, iki sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo, turėjo aktyviai domėtis nuosavybės teisių atkūrimo procesu ir papildomomis galimybėmis pasididinti žemės sklypo plotą, pateikti prašymą ir būtinus dokumentus, tačiau to nepadarė. Taigi šiuo atveju laikoma, jog pats pareiškėjas nesiėmė aktyvių veiksmų, siekdamas gauti iki 30 procentų padidinto žemės sklypo ploto, su sprendimais, kuriais jam visiškai atkurtos nuosavybės teisės, sutiko, jų teisėtumo ir pagrįstumo neginčijo. Dėl nurodomų priežasčių, teisėjų kolegija, neįžvelgia atsakovės neteisėtų veiksmų, nes nebuvo jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo (nesant pareiškėjo prašymo, administracinio sprendimo) pareiškėjui suteikti padidintą 30 procentų žemės plotą. Kaip jau minėta, nuosavybės teisių atkūrimo procedūra buvo užbaigta Tarnybos sprendimu, todėl bet koks žemės sklypo suteikimas nuosavybėn po priimto sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, be atkuriamo nuosavybėn lygiaverčio arba natūra grąžinamo žemės sklypo ploto, reikštų tik papildomo žemės sklypo suteikimą, o tokios galimybės Atkūrimo įstatyme nėra numatyta. Taip pat nustatyta, jog svarstant pareiškėjo prašymą dėl lygiaverčio žemės sklypo perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, pareiškėjas neišreiškė valios dėl iki 30 procentų žemės sklypo suteikimo nuosavybėn ir toks prašymas net nebuvo svarstomas. Todėl, Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalies nuostata savaime nesuteikia teisės asmeniui, kuriam pagal šio įstatymo nuostatas nuosavybės teisės yra realizuotos, papildomai pretenduoti į padidintą žemės sklypo plotą. Pareiškėjo lūkestis gauti 30 procentų padidintą žemės plotą negali šiuo atveju būti teisėtas, jeigu jo neįmanoma realizuoti, ir jeigu toks lūkestis neparemtas įstatymo nuostatomis.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, jog Tarnyba, atsakydama į pareiškėjo prašymą ginčijamame rašte nenurodė priežasčių, dėl kurių jam buvo atsisakyta suteikti 30 procentų didesnį žemės plotą, nors pareiškėjo įsitikinimu, visus kriterijus didesniam sklypui gauti, jis atitiko.
Pažymėtina, jog Tarnybos, kaip viešojo administravimo subjekto priimtam sprendimui, kuris laikytinas individualiu administraciniu aktu, taikytini Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatyti reikalavimai dėl jo turinio ir formos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, o tai reiškia, kad sprendime turi būti nurodytos jo priėmimo priežastys, aiškūs atitinkami faktai ir įstatyminis pagrindas, individuali argumentacija.
Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos bei nurodyta jo apskundimo tvarka (8 straipsnio 2 dalis). Aiškindamas pastarąsias nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14, 2014 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-839/14, 2009 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-420/2009). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, kuris reikalauja, jog viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-827/2014, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011). Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas.
Pabrėžtina, jog administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014). Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose.
Iš ginčijamo rašto, kuriuo atsakovė išnagrinėjo pareiškėjo 2020 m. balandžio 24 d. skundą ir dėl kurio buvo priimtas sprendimas, turinio matyti, jog atsakovė rašte išdėstė ne tik faktinį, bet ir teisinį sprendimo priėmimo pagrindą. Ginčijamas sprendimas motyvuotas ir pagrįstas teisės aktų nuostatomis, nurodoma apskundimo tvarka ir terminai, pasirašytas įgalioto pareigūno. Iš ginčijamo rašto turinio suprantama, kokiu pagrindu ir motyvais remiantis priimtas būtent toks administracinis aktas, t.y. jis nesukelia teisiškai neaiškios situacijos ir nesuvaržo pareiškėjo galimybės tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises, o tai reiškia, kad atsakovė, kaip viešojo administravimo subjektas, laikėsi VAĮ 3 straipsnyje numatytų viešojo administravimo principų. Pareiškėjas teismui neįrodė, kad teisinis pagrindas, kuriuo remiantis priimtas ginčijamas raštas yra neteisėtas arba negaliojantis. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti priimto rašto teisėtumu ir pagrįstumu, jo naikinti pareiškėjo skunde nurodomais arba kitais motyvais bei įpareigoti atsakovę atlikti veiksmus.
Netenkinus pareiškėjo pagrindinio ir išvestinio skundo reikalavimo dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, pareiškėjas prašo teismo priteisti iš atsakovės 120 696 Eur žalos.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų ir žalos ryšiui. Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t.y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Kai sprendžiama dėl žalos atlyginimo priteisimo, nustačius, kad nėra įrodyta kuri nors viena reikšminga sąlyga, reikalavimas gali būti atmetamas nenustatinėjant kitų būtinųjų sąlygų egzistavimo.
Pareiškėjas prašo teismo priteisti 120 696 Eur žalai atlyginti, tačiau savo argumentų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, juos išdėstė deklaratyviai ir trumpai, nepagrįsdamas priežastinio ryšio tarp ginčo aplinkybių ir skunde nurodomų neigiamų pasekmių, todėl pareiškėjo argumentai dėl atsakovės galimai neteisėtų veiksmų nesuformuojant pareiškėjui padidinto žemės sklypo nevertintini kaip pakankami žalos ir atsakovės neteisėtų veiksmų konstatavimui. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai dėl kilusios žalos yra grindžiami bendro pobūdžio teiginiais ir pareiškėjo subjektyviu vertinimu, kurios nepatvirtina jokiais neginčijamais įrodymais, o atsakovė neatliko jokių teisei priešingų veikų, pareiškėjo teisių pažeidimų, byloje nenustatyta neteisėto arba netinkamo atsakovės elgesio pareiškėjo atžvilgiu. Taigi, nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo reikalavimas atlyginti žalą negali būti patenkinamas.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Tarnybos raštas yra teisėtas ir pagrįstas, t.y. tinkamai ir išsamiai motyvuotas, priimtas laikantis esminių procedūrinių reikalavimų, taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir rašto pagrįstumą. Pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai nepaneigia Tarnybos rašto pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistu, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Tai reiškia, jog teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą turi tik ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, jog teismo procesinis sprendimas priimtas pareiškėjo nenaudai, jis praranda teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo A. V. skundą atmesti.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjos Egidija Puzinskaitė
Jolita Rasiukevičienė
Vita Valeckaitė