Civilinė
byla Nr. 3K-3-345/2010
Procesinio
sprendimo kategorijos:
30.4.1;
30.5 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. liepos 30 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Česlovo Jokūbausko (pranešėjas), Egidijaus Laužiko ir Zigmo Levickio
(kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės
V. A. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 18 d.
sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. A. ieškinį
atsakovams Panevėžio apskrities viršininko administracijai, Panevėžio rajono
savivaldybei, V. B., E. D., J. R., D. P., D. O. G.,
J. V., E. Š., S. D., V. B., J. L. ir D. V., dalyvaujant
tretiesiems asmenims V. B., S. V. ir V. V., dėl administracinių
aktų panaikinimo, valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo
negaliojančiomis, žemės dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir
įpareigojimo atkurti nuosavybės teisę į žemę.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiama
problema dėl gyventojų, kuriems buvo suteikti asmeninio ūkio žemės sklypai, ir
piliečio, pretenduojančio atkurti nuosavybės teises natūra į tą žemę, kurioje
suteikti asmeninio ūkio žemės sklypai, teisių ir teisėtų interesų gynimo.
Ieškovė
V. A. prašė:
1. Panaikinti Karsakiškio
apylinkės Tarybos 1994 m. gegužės 26 d. sprendimo Nr. 260
ir 1995 m. vasario 28 d.
sprendimo Nr. 286 bei Panevėžio
apskrities viršininko 2000 m. sausio 25 d. įsakymo
Nr. 89ž dalis dėl asmeninio ūkio žemės sklypų skyrimo, asmeninio
ūkio žemės naudotojų sąrašų patikslinimo ir asmeninio
ūkio sklypų suformavimo P. S. nuosavybės teise iki nacionalizacijos
valdytame žemės sklype (duomenys
neskelbtini) J. R., P. P., D. V., J. V., J. V. Š., V. B., D. O. G.,
E. D., P. L.
2. Panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 2007 m. lapkričio 30 d.
sprendimą Nr. 21-107707-29407 dėl nuosavybės teisių atkūrimo ieškovei į P. S.
nuosavybės teisėmis valdytą 5,22 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).
3. Panaikinti Panevėžio
apskrities viršininko sprendimų ir jais remiantis išleistų įsakymų dalis,
kuriomis V. B., E. D., P. L.,
J. Š. ir J. R. neatlygintinai perduoti nuosavybėn žemės sklypai P. S.
nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytame žemės sklype (duomenys neskelbtini).
4. Pripažinti niekinėmis ir
negaliojančiomis nuo sudarymo momento valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarčių dalis, kuriomis Panevėžio
apskrities viršininkas J. R., P. P.,
D. O. G., J. V. ir D. V.
pardavė P. S. nuosavybės
teise iki nacionalizacijos valdytą žemę (duomenys neskelbtini), ir taikyti
restituciją, grąžinant ginčijamas žemės sklypo dalis valstybei.
5. Panaikinti pirmiau nurodytų asmenų žemės
sklypų, esančių P. S. valdytoje žemėje, ribų paženklinimo–parodymo aktus.
6. Iš dalies panaikinti paveldėjimo ir
nuosavybės teisės liudijimus, kurių pagrindu atsakovės J. L., E. Š. ir D. P. po P. L., J. Š. ir
P. P. mirties įgijo nuosavybės teises į P. S. nuosavybės teise iki
nacionalizacijos valdytą ieškovei grąžintiną žemę (duomenys neskelbtini).
7. Panaikinti
2006 m. gruodžio 28 d. žemės sklypo dovanojimo sutarties, kuria
J. L. padovanojo V. B.
ir S. D. 0,49 ha žemės sklypą (duomenys
neskelbtini), dalį dėl 0,3 ha.
8. Įpareigoti Panevėžio
apskrities viršininką atkurti ieškovei nuosavybės teises į ginčijamą žemę
natūra.
Ieškovė nurodė, kad 1991 m. gruodžio 17 d.
ji padavė prašymą Panevėžio rajono žemėtvarkos skyriui atkurti natūra nuosavybės
teises į jos tėvo P. S. nuosavybės teise iki 1940 metų nacionalizacijos
valdytą tuometiniame (duomenys
neskelbtini) kaime nekilnojamąjį turtą – 10,44 ha žemės sklypą (pagal
susitarimą su kitais pretendentais ji prašė sugrąžinti natūra 5,22 ha sklypą). Panevėžio
apskrities viršininko administracija atsisakė atkurti ieškovei nuosavybės
teises natūra, motyvuodama tuo, kad Panevėžio rajono Karsakiškio apylinkės Tarybos
1994 m. gegužės 26 d. ir 1995 m. vasario 28 d.
sprendimais buvusio savininko P. S. turėtos žemės didžioji dalis (9,74 ha)
suteikta gyventojams kaip asmeninio ūkio žemė, kuri yra valstybės išperkama. Ieškovė
teigė, kad ginčijami įsakymai, valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartys bei
sprendimai atkurti nuosavybės teises atsakovams priimti pažeidžiant Lietuvos
Respublikos žemės reformos įstatymo 8 ir 10 straipsnių nuostatas dėl
valstybinės žemės sklypų pardavimo eiliškumo, taip pat 10 straipsnio 1 dalies 1
punktą, pagal kurį pirmiausia žemė sugrąžinama savininkams natūra. Ieškovė nurodė, kad ji nepraleido senaties
termino, nes apie neteisėtus aktus, kuriuos prašo panaikinti, sužinojo
tik gavusi 2007 m. lapkričio 30 d. Panevėžio apskrities
viršininko sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos
teismų sprendimų esmė
Panevėžio miesto apylinkės teismas
2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimu ieškinį patenkino iš
dalies:
1. Panaikino Panevėžio rajono Karsakiškio apylinkės Tarybos 1995 m. vasario 28 d.
sprendimo Nr. 286 „Dėl asmeninio naudojimo žemės patikslintų sąrašų“
dalį, kurioje nurodyta, kad J. V.,
J. V. Š., V. B., P. P., D. V., J. L., E. D.,
J. R., D. O. G. naudojasi iki 3 ha ploto asmeninio naudojimo
žemės sklypais, ta apimtimi, kiek išskirtos žemės dalis įsiterpia į buvusio
savininko P. S. iki nacionalizacijos turėtą žemę.
2. Panaikino Panevėžio apskrities viršininko 2000 m. sausio 25 d.
įsakymo Nr. 89ž „Dėl žemės
reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo Panevėžio rajono (duomenys neskelbtini) kadastrinėje
vietovėje“ dalį dėl asmeninio ūkio žemės sklypų patvirtinimo jų naudotojams:
J. R. – 1,91 ha ir 0,06 ha, P. P. – 1,38 ha, D. V. – 0,97 ha, J. V. – 1,67 ha, J. V. Š. – 1,48 ha, V. B. – 1,71 ha, D. O. G.
– 0,34 ha, E. D. – 2,22 ha, P. L. – 0,49 ha.
3. Panaikino Panevėžio apskrities viršininko 2004 m. sausio 14 d.
sprendimo Nr. 21-94580-25473 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. R.
ir Panevėžio apskrities viršininko 2000 m. liepos 17 d. įsakymo
Nr. Ž-88 dalį, kuria J. R. atkurtos nuosavybės teisės perduodant
neatlygintinai nuosavybėn asmeniniam ūkiui 1,91 ha ploto žemės sklypą ir leista
pirkti 0,06 ha ploto žemės sklypą buvusioje P. S. žemėvaldoje, taip pat 2004 m. gegužės 3 d. valstybinės žemės
pirkimo–pardavimo sutartį dėl 0,06 ha žemės sklypo.
4. Panaikino Panevėžio
apskrities viršininko 2000 m. sausio 17 d. įsakymo Nr. 89ž
dalį dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo, 2006 m. kovo 16 d.
įsakymo Nr. Ž-788 dalį dėl 1,38 ha ploto žemės sklypo buvusioje P. S. žemėnaudoje perdavimo P. P.
atlygintinai nuosavybėn asmeniniam ūkiui ir 2006 m. gegužės 26 d.
valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties dalį dėl 1,38 ha žemės sklypo,
taip pat 2007 m. sausio 11 d. paveldėjimo pagal įstatymą
teisės liudijimo ir 2007 m. sausio 11 d. pergyvenusio
sutuoktinio nuosavybės teisės liudijimo, išduotų mirusio P. P. sutuoktinei
D. P., dalį dėl 1,38 ha žemės sklypo.
5. Panaikino Panevėžio apskrities viršininko 2002 m. spalio 4 d.
įsakymo Nr. 3083ž dalį dėl 0,97 ha ploto žemės sklypo buvusioje P. S.
žemėvaldoje perdavimo D. V. atlygintinai nuosavybėn asmeniniam ūkiui ir 2002 m. gruodžio 6 d.
valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties dalį dėl 0,97 ha žemės sklypo.
6. Panaikino Panevėžio apskrities viršininko 2002 m. spalio 4 d.
įsakymo Nr. 3083ž dalį dėl 1,67 ha ploto žemės sklypo buvusioje P. S.
žemėvaldoje perdavimo J. V. atlygintinai nuosavybėn asmeniniam ūkiui ir 2002 m. gruodžio 5 d.
valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties dalį dėl 1,67 ha žemės sklypo.
7. Panaikino Panevėžio apskrities viršininko
2000 m. liepos 17 d. sprendimo Nr. 21-67848-18319 ir
2000 m. liepos 17 d. įsakymo Nr. 1233ž dalį dėl J. V. Š.
atkurtų nuosavybės teisių perduodant neatlygintinai nuosavybėn asmeniniam ūkiui
1,48 ha ploto žemės sklypą buvusioje P. S. žemėvaldoje, taip pat 2005 m. lapkričio 14 d.
paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo ir 2005 m. gegužės 10 d.
pergyvenusio sutuoktinio nuosavybės teisės liudijimo, išduotų mirusiojo
sutuoktinei E. Š., dalį dėl 1,48 ha ploto žemės sklypo.
8. Panaikino Panevėžio apskrities valdytojo
administracijos 1996 m. gruodžio 31 d. sprendimo Nr. 21-9870
ir Panevėžio apskrities viršininko 2004 m. spalio 15 d.
įsakymo Nr. Ž-3660 dalį dėl V. B. atkurtų nuosavybės teisių
perduodant neatlygintinai nuosavybėn asmeniniam ūkiui 1,71 ha ploto žemės
sklypą buvusioje P. S. žemėnaudoje.
9. Panaikino Panevėžio apskrities viršininko 2004 m. sausio 19 d.
įsakymo Nr. Ž-136 ir 2004 m. vasario 19 d. įsakymo
Nr. Ž-788 dalį dėl 0,34 ha ploto žemės sklypo buvusioje P. S.
žemėvaldoje perdavimo D. O. G. atlygintinai nuosavybėn
asmeniniam ūkiui ir 2004 m. birželio 16 d. valstybinės
žemės pirkimo–pardavimo sutarties dalį dėl 0,34 ha žemės sklypo.
10. Panaikino Panevėžio apskrities valdytojo 1996 m. spalio 29 d.
sprendimo Nr. 21-9191 ir Panevėžio apskrities viršininko 2003 m. spalio 30 d.
įsakymo Nr. Ž-3559 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo E. D., perduodant
neatlygintinai nuosavybėn asmeniniam ūkiui 2,22 ha ploto žemės sklypą buvusioje P. S. žemėvaldoje.
11. Panaikino Panevėžio apskrities valdytojo 1996 m. spalio 29 d.
sprendimo Nr. 21-9192, Panevėžio apskrities viršininko 2004 m. rugsėjo 20 d.
įsakymo Nr. Ž-3406 dalį dėl P. L. atkurtos nuosavybės teisės
perduodant neatlygintinai nuosavybėn asmeniniam ūkiui 0,49 ha ploto žemės
sklypą buvusioje P. S. žemėvaldoje ir 2005 m. sausio 26 d.
pergyvenusio sutuoktinio nuosavybės teisės liudijimo bei 2006 m. birželio 6 d.
paveldėjimo teisės liudijimo, išduotų mirusiojo sutuoktinei J. L., dalį
dėl 0,49 ha ploto žemės sklypo, taip pat 2006 m. gruodžio 28 d.
dovanojimo sutartį, kuria J. L. 0,49 ha ploto žemės sklypą dovanojo V. B.
ir S. D.
12. Panaikino pirmiau
nurodytų žemės sklypų ribų paženklinimo–parodymo aktus.
13. Taikė restituciją:
1) grąžino valstybės
nuosavybėn 8,66 ha žemę, kuri iki nacionalizacijos priklausė P. S.,
esančią (duomenys neskelbtini), t. y. žemės sklypus: 0,1910 ha ploto
(duomenys neskelbtini), 0,0600 ha
ploto (duomenys neskelbtini), 0,1380
ha ploto (duomenys neskelbtini), 0,9700
ha ploto (duomenys neskelbtini), 1,6700
ha ploto (duomenys neskelbtini), 1,4800
ha ploto (duomenys neskelbtini), 1,7100
ha ploto (duomenys neskelbtini), 0,3400
ha ploto (duomenys neskelbtini), 2,2200
ha ploto (duomenys neskelbtini), 0,4900
ha ploto (duomenys neskelbtini);
2) priteisė iš Panevėžio
apskrities viršininko administracijos: J. R. – 4 Lt, D. P. – 2447 Lt,
D. V. – 110 Lt, J. V. – 96,75 Lt, D. O. G. – 686 Lt.
14. Ieškovės reikalavimą įpareigoti Panevėžio apskrities viršininko
administraciją priimti sprendimą atkurti jai nuosavybės teises į P. S.
iki nacionalizacijos valdytos žemės dalį natūra paliko nenagrinėtą.
15. Kitą ieškinio dalį atmetė.
Teismas nustatė tokias faktines aplinkybes. Ieškovė
V. A. yra buvusio žemės savininko P. S. duktė,
1991 m. gruodžio 17 d. padavusi prašymą dėl jos tėvui
nuosavybės teise priklausiusios 10,44 ha žemės (duomenys neskelbtini) grąžinimo (pagal susitarimą su bendraturčiais
ieškovė pretenduoja į 5,22 ha). Panevėžio rajono Karsakiškio apylinkės Tarybos
1993 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. 191 „Dėl 2-3 ha
asmeninio ūkio žemės sklypų skyrimo nuomai gyventojams 1993 metais“ nuspręsta
skirti pasodybinius žemės sklypus iki 3 ha ploto nuomai gyventojams 1993
metais, nustatant, kad šie asmenys žeme naudojasi nuo
1993 m. sausio 1 d., pagal priedėlį: J. V., J. V. Š., V. B.,
P. P., D. V., J. L., E. D., J. R., D. O. G.
Asmeninio ūkio naudotojų sąrašai tikslinti Panevėžio rajono Karsakiškio apylinkės Tarybos
1994 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. 260 ir 1995 m. vasario 28 d.
sprendimu Nr. 286.
Panevėžio apskrities viršininko 2000 m. sausio 25 d.
įsakymas Nr. 89ž „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo (duomenys neskelbtini) kadastrinėje
vietovėje“, žemės sklypų planai, žemės sklypų ribų paženklinimo–parodymo aktai
patvirtina, kad E. D., J. R., P. P., D. O. G.,
J. V., J. Š., V. B., P. L., D. V. Panevėžio rajono (duomenys
neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektu buvo
suprojektuoti ir paženklinti ginčijami asmeninio ūkio žemės sklypai (duomenys neskelbtini). Panevėžio
apskrities valdytojo ir Panevėžio apskrities viršininko įsakymais bei
sprendimais V. B., E. D., P. L., J. V. Š. ir J. R.
atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn asmeniniam
ūkiui suteiktus žemės sklypus buvusioje P. S. žemėnaudoje. P. P.,
D. O. G., J. V., D. V. ir J. R. asmeniniam ūkiui
suteiktą žemę įsigijo valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu. P. L.,
J. V. Š., P. P. nuosavybės teises pergyvenusio sutuoktinio
nuosavybės teisės ir paveldėjimo teisės liudijimų pagrindu įgijo jų sutuoktinės
J. L. (ji 2006 m. gruodžio 28 d. dovanojimo sutartimi
žemės sklypą perleido atsakovams V. B. ir S. D.), E. Š. ir
D. P.
Teismas
nustatė, kad ieškovė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko
P. S. žemę padavė 1991 m. gruodžio 17 d., t. y.
per įstatyme nustatytą terminą. Teismas sprendė, kad atsakovams asmeninio ūkio
žemė buvo suteikta pažeidžiant tuo metu galiojusius teisės norminius aktus,
reglamentavusius asmeninio ūkio žemės suteikimo tvarką. Panevėžio rajono Karsakiškio
apylinkės Tarybos 1995 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 286
buvo patikslintas atsakovų asmeninio ūkio žemės sklypų plotas pagal priedėlyje
esantį sąrašą. Iš to, kad šiame sąraše prie atsakovų pavardžių nenurodyta
sklypo numerio, teismas darė išvadą, jog atsakovams buvusioje P. S.
žemėnaudoje suteikti žemės sklypai nebuvo paženklinti, nesutikslintos jų ribos.
Teismas konstatavo, kad asmeninio ūkio žemė atsakovams suteikta pažeidžiant
Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimu patvirtintą Žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir
apskaitos tvarką bei 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 patvirtintą Žemės sklypų asmeniniam
ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarką.
Ginčijami administraciniai aktai, kuriais atsakovams suteikta asmeninio ūkio
žemė, yra nekonkretaus pobūdžio, iš to teismas padarė išvadą, kad jais
atsakovams buvo suteikta tik teisė turėti asmeninio ūkio žemę. Teismas konstatavo,
kad tokiomis aplinkybėmis atsakovams suteiktos asmeninio ūkio žemės nebuvo
pagrindo priskirti valstybės išperkamai žemei. Teismas taip pat nurodė, kad
ginčijami žemės sklypų pirkimo–pardavimo bei paveldėto turto pasidalijimo
sandoriai buvo sudaryti pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas, todėl yra
niekiniai ir negalioja nuo jų sudarymo momento (CK 1.80 straipsnio 1 dalis,
1.95 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalį, kai sandoris
negalioja, taikoma restitucija. Nustatęs, kad atsakovai, įsigydami ginčijamus
žemės sklypus, nesiaiškino, ar nėra pretendentų atkurti į šią žemę nuosavybės
teises, ir nėra duomenų, jog atsakovai būtų vastybinės institucijos suklaidinti
nuslepiant informaciją apie pretendentus, teismas laikė juos nesąžiningais
įgijėjais ir jiems CK 4.96 straipsnio nuostatų netaikė, be to, nurodė, kad asmeninio
ūkio žemės išreikalavimas iš atsakovų V. B., S. D., D. P.,
E. Š. neribojamas sąžiningo įgijėjo institutu, nes jie žemę įgijo
neatlygintinai – paveldėjimo ar dovanojimo teisės pagrindais.
Teismas nustatė,
kad ieškovė apie savo pažeistas teises
sužinojo gavusi Panevėžio apskrities
viršininko 2007 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. 21-107707-29407
dėl nuosavybės teisių jai atkūrimo. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio
teismo 2008 m. balandžio 22 d. nutartyje konstatuota, kad
terminas kreiptis į teismą dėl Karsakiškio apylinkės Tarybos 1994 m. gegužės 26 d.
sprendimo Nr. 260 dalies panaikinimo bei Panevėžio apskrities viršininko
2000 m. sausio 25 d. įsakymo Nr. 89ž dalies
panaikinimo skaičiuotinas nuo 2008 m. vasario 14 d. (administracinė
byla Nr. I-137-283/2008). Taigi senaties terminas nepraleistas.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal atsakovų
D. V., J. V., J. R., E. Š., D. P., V. B., J. L.,
E. D., S. D., V. B., Panevėžio apskrities viršininko
administracijos apeliacinius skundus, 2010 m. kovo 18 d.
sprendimu Panevėžio miesto apylinkės teismo
2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimą panaikino ir ieškinį atmetė.
Teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovė
V. B. asmeninio ūkio žeme faktiškai naudojasi nuo 1991 metų, kai buvo
Vyriausybės nustatyta tvarka didinami kaimo gyventojų sodybiniai sklypai.
Konkrečius sklypus pagal asmenų prašymus suteikdavo žemės ūkio įmonė. Atsakovė
V. B. et nurodė, kad jai žemės sklypą pamatavo buvusi Paliūniškio kolūkio darbuotoja;
atmatavus žemę ir paženklinus ją kuolais, plotai buvo įrašyti į žemės vertinę
knygą. Teismui pateiktos 1993 m. gegužės 19 d. ir
1995 m. sausio 23 d. Panevėžio rajono Karsakiškio apylinkės
viršaičio pažymos patvirtina, kad atsakovė V. B. (duomenys neskelbtini) nuomoja (naudoja) 3 ha žemės ploto sklypą; Panevėžio
apskrities viršininko administracijos Panevėžio rajono žemėtvarkos skyrius 1999 m. rugpjūčio 31 d.
V. B. išdavė pažymą, kad jai Karsakiškio apylinkės Tarybos 1993 m. kovo 19 d.
sprendimu Nr. 191 suteikta naudotis 3 ha asmeninio ūkio žemės, šio
sprendimo priedelyje nurodyta, kad 1992 metais V. B. turėjo 2,93 ha žemės;
Panevėžio apskrities viršininkas 2004 m. spalio 15 d.
įsakymu patikrino naudojimo faktą ir patvirtino konkrečius atsakovei V. B.
nuosavybėn perduodamus žemės ūkio paskirties žemės sklypus, 1993 metais
suteiktus jai naudotis, įvardydamas konkretų jų dydį, buvimo vietą, vertę.
Žemės sklypas natūroje paženklintas 1996 m. spalio 29 d.,
parengtas planas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad tokiomis aplinkybėmis
pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl atsakovės V. B.,
nes akivaizdu, kad jai asmeninio ūkio žemė suteikta teisėtai ir pagrįstai.
Panašias išvadas teisėjų kolegija padarė ir dėl kitų atsakovų.
Teisėjų kolegija nurodė, kad asmeninio ūkio žemė atsakovei E. D.
suteikta kaip pensininkei (išėjus į pensiją iš Paliūniškio žemės ūkio įmonės)
ir naudojama nuo 1990 metų. 2,93 ha ploto asmeninio ūkio žemė suteikta Karsakiškio
apylinkės Tarybos 1993 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. 191,
nurodžius, kad 1992 metais ji turėjo 2,97 ha, bei patikslintu 1995 m. vasario 28 d.
sprendimu Nr. 286. Suteikta žemė vietoje paženklinta 1994 m. birželio 15 d.
sklypuose 257, 2571, 2572, 2573. Žemės sklypai
E. D. ženklinti tais pačiais numeriais (257), kurie nurodyti Karsakiškio
apylinkės Tarybos 1995 m. vasario 28 d. sprendime Nr. 286,
tai įrodo, kad žemė buvo suteikta ir atmatuota vietoje bei faktiškai naudojama.
Asmeninio ūkio žemė P. L. suteikta kaip pensininkui (išėjus į
pensiją iš Paliūniškio žemės ūkio įmonės) ir naudojama nuo 1990 metų. 2,86 ha ploto
asmeninio ūkio žemė suteikta remiantis Karsakiškio apylinkės Tarybos 1993 m. kovo 19 d.
sprendimu Nr. 191, bei patikslintu 1995 m. vasario 28 d. sprendimu
Nr. 286.
Suteikta žemė vietoje paženklinta 1994 m. gegužės 16 d.
sklypuose 2541, 2542, 2543. Žemės sklypai P. L.
ženklinti tais pačiais numeriais (254), kurie nurodyti Karsakiškio apylinkės Tarybos
1995 m. vasario 28 d. sprendime Nr. 286, tai įrodo,
kad žemė buvo suteikta ir atmatuota vietoje bei faktiškai naudojama.
Atsakovės V. P. sutuoktinis P. P. prašymą asmeninio ūkio žemei
gauti pateikė 1992 metais, asmeninio ūkio žemė suteikta Karsakiškio apylinkės Tarybos
1993 m. kovo 19 d. sprendimu, P. P. ja naudojosi iki
pat mirties, prašymą žemę nupirkti pateikė tik 2005 metų rugpjūčio mėnesį, todėl
asmeninio ūkio žemės pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta 2006 m. gegužės 26 d.
Panevėžio apskrities viršininkas 2006 m. kovo 16 d. įsakymu
patvirtino parduodamos asmeninio ūkio ir namų valdos vertę, dydį, kainą, prieš
tai 2005 m. spalio 12 d. parengta naudojamo žemės sklypo
plotų eksplikacija, apskaičiuota vertė. Teisėjų kolegija nurodė, kad šios faktinės
aplinkybės nepaneigia, jog P. P. asmeninio ūkio žemė buvo suteikta ir
naudojama teisėtai. Priešingai, sudarant žemės pirkimo–pardavimo sutartį buvo
patikrintas žemės suteikimo teisėtumas ir pagrįstumas. Prieš sudarydamas
sutartį, P. P. savo valia atsisakė pirkti 0,31 ha žemės dalį.
Panašiai buvo perduota nuosavybėn 3,04 ha ploto asmeninio ūkio J. V. Š.
žemė, suteikta jam Karsakiškio apylinkės Tarybos 1993 m. kovo 19 d.
sprendimu. Jam perduotą nuosavybėn žemės sklypą paveldėjo atsakovė E. Š.
Atsakovui J. V. asmeninio ūkio žemės sklypas taip pat suteiktas pirmiau
nurodytu 1993 m. kovo 19 d. sprendimu, naudojama asmeninio
ūkio žemė įtraukta ir į 1990 m. liepos 26 d. apylinkės
ūkines knygas. Karsakiškio apylinkėje jo prašymas buvo pateiktas 1992 metais. Spręsdama
dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo teisėtumo, teisėjų kolegija atsižvelgė į
tai, kad atsakovas J. V., 2002 m. gegužės 27 d.
pateikęs prašymą privatizuoti jam suteiktą asmeninio ūkio žemę, 2002 m. liepos 24 d.
pareiškimu atsisakė pirkti 0,10 ha žemės ūkio naudmenų. Panevėžio apskrities
viršininkas 2002 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 308ž
patvirtino J. V. parduodamos žemės vietą, dydį, kainą, patikslino ribas.
Panevėžio rajono valdybos 1994 m. lapkričio 24 d. potvarkiu
J. V. leista įmokėti pinigus už perkamą asmeninio ūkio žemę. Tai
patvirtina, kad asmeninio ūkio žemė jam buvo paskirta teisėtai.
Analogiškai ginčijami asmeninio ūkio žemės sklypai buvo suteikti
naudotis 1993 metais, buvo visą laiką naudojami pagal paskirtį ir parduoti
vėliau, 2002 metais, atsakovams D. V. ir J. R. Atsakovei D. O. G.
asmeniniam ūkiui 3,04 ha žemės suteikta Karsakiškio apylinkės Tarybos 1994 m. gegužės 26 d.
sprendimu Nr. 260, o į ūkines knygas naudojama žemė įtraukta dar 1990 m. liepos 26 d.
Atsakovė 1992 m. rugsėjo 2 d. pateikė prašymą parduoti jai
naudojamą žemės sklypą, prie prašymo pridėjo ir naudojamo žemės sklypo planą.
Mokėjimo pranešimą ji gavo 1992 m. spalio 5 d., sumokėjo
2637 rub. investicinių čekių. 2005 m. vasario 24 d. jai
buvo įteiktas pranešimas sumokėti dar 178 Lt už perkamą 3,04 ha ploto asmeninio
ūkio žemę. Asmeniniam ūkiui naudojama žemė buvo patikrinta ir paženklinta, parodant
jos ribas 2003 m. spalio 30 d. o 2004 m. birželio 16 d.
notarine tvarka sudaryta asmeninio ūkio žemės pirkimo–pardavimo sutartis.
Teisėjų kolegija taip pat rėmėsi atsakovės V. B. teismui pateiktu
Karsakiškio apylinkės Tarybos 1992 m. balandžio 28 d.
sprendimo Nr. 141 priedėliu, kuriame nurodyti Paliūniškio kolūkio
gyventojai, kuriems skirta žemė pagal pareiškimus nuo 1992 m. vasario 10 d.,
bei V. B. suteikto žemės sklypo 1990 m. spalio 15 d.
planu, iš kurio matyti, kad greta jos sklypo tuo metu buvo suteikti žemės
sklypai H. Š., D. G., J. V.
Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atsakovams asmeninio ūkio žemė
faktiškai buvo suteikta pagal Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d.
nutarimą „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“ ir nepertraukiamai jų
naudojama iki šiol. Įstatyme nebuvo nustatyta įpareigojimo asmeninio ūkio žemės
naudotojams įsigyti žemę nuosavybėn, žemė buvo suteikiama naudotis
neterminuotai. Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas atėmė
valstybės išperkamą asmeninio ūkio žemę iš teisėtų jos naudotojų, tai nesuderinama
su teisinės valstybės, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų
įgyvendinimu.
Teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad Karsakiškio apylinkės buvusios
„Galybės“ žemės ūkio įmonės gyventojų asmeninio ūkio žemės, suteiktos
Karsakiškio apylinkės Tarybos 1993 m. kovo 19 d. sprendimu,
sąraše nurodyti E. L., J. L., E. D., D. O. G., J. V.,
J. Š., V. B., P. P., D. V., J. R. 1993 m. gruodžio 22 d.
sprendimu Nr. 226 patvirtintas 2-3 ha žemės sklypų naudojimo teisėtumas, o
1994 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. 260 „Dėl asmeninio
ūkio žemės skyrimo“ Karsakiškio apylinkės Taryba įteisino asmeninio ūkio žemės
skyrimą, priimdama sprendimą tenkinti gyventojų prašymus skirti asmeninio ūkio
žemę (į asmeninio ūkio žemės naudotojų sąrašą įtraukti J. V., J. Š., P. P.,
E. L., J. L., E. D., D. O. G., sąrašas tikslintas 1995 m. vasario 28 d.
sprendimu Nr. 286). Panevėžio rajono taryba 1998 m. spalio 22 d.
sprendimu panaikino Karsakiškio ir kitų apylinkių tarybų sprendimus, kuriais
asmeninio ūkio žemė suteikta pažeidžiant įstatymų reikalavimus, tačiau atsakovų
tarp tų asmenų nėra. Teisėjų kolegija nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti
atsakovų asmeninio ūkio žemės sklypų suteikimo neteisėtumą. (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės
žemės reformos žemėtvarkos projektas (ir jame nustatyta asmeninio ūkio žemės
teritorija) parengtas ir patvirtintas Panevėžio apskrities viršininko 2000 m. sausio 25 d.
įsakymu Nr. 89ž „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo (duomenys neskelbtini) kadastrinėje
vietovėje“, išsprendus asmeninio ūkio žemės suteikimo ir naudojimo teisėtumo
klausimą.
Spręsdama, ar žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta pagal įstatymus, teisėjų
kolegija vadovavosi Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 11 dalies nuostata,
kad sprendimus suteikti žemę gyventojų asmeniniam ūkiui apylinkių tarybos
priima ne vėliau kaip iki 1994 m. liepos 1 d. Vėliau
asmeninio ūkio žemės naudojimo teisėtumą galėjo patvirtinti apskrities
valdytojas, priimdamas sprendimą, patvirtinantį, kad piliečiai teisėtai
naudojasi asmeninio ūkio žeme. Teisėjų kolegija nurodė, kad Panevėžio apskrities
viršininkas įsakymais leido atsakovams pirkti arba kitais būdais įgyti
suteiktus ir faktiškai naudojamus asmeninio ūkio žemės sklypus, taigi buvo
konstatuotas teisėtas asmeninio ūkio žemės suteikimas naudotis ir patvirtintas
naudojimo faktas. Asmeninio ūkio žemės suteikimo kai kurių dokumentų
neišlikimas ar nepateikimas, žemės suteikimas nuomos pagrindais bei vėlesni
apylinkių tarybų aktai negali būti pagrindu nepripažinti asmeninio ūkio žemės naudojimo
teisėtumo, nes iki 2004 m. gruodžio 31 d. asmeninio ūkio
žemės suteikimą ir fizinio asmens naudojamo asmeninio ūkio žemės plotą tvirtino
jau apskrities viršininkas, atsižvelgdamas į faktinę padėtį ir norminių aktų
reikalavimus. Teisėjų kolegija nurodė, kad, konstatavus, jog atsakovams asmeninio
ūkio žemė suteikta naudotis teisėtai ir pagrįstai, nėra pagrindo ginčyti ir
naikinti vėliau priimtų aktų ir sudarytų sutarčių dėl tos žemės perleidimo atsakovų
nuosavybėn.
Teisėjų
kolegija nustatė, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą ginčyti
Karsakiškio apylinkės Tarybos sprendimus suteikti naudotis asmeninio ūkio žemę
atsakovams. Byloje yra duomenų, kad 1998 m. rugpjūčio 20 d.
ieškovei buvo pranešta, jog jai grąžintina žemė užimta asmeninio ūkio sklypų
žeme, 2003 m. kovo 14 d. jai pateiktas siūlymas pasirinkti
nuosavybės teisių atkūrimo būdą, nes žemė, į kurią ji pretenduoja, valstybės
išperkama, 2003 m. rugsėjo 25 d. Panevėžio apskrities viršininko
administracija jai vėl pranešė, kad žemė suteikta asmeniniam ūkiui. Taigi
ieškovė turėjo galimybę aiškintis ir ginčyti asmeninio ūkio žemės suteikimą
kaimo gyventojams, tačiau to nedarė.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai
argumentai
Kasaciniu
skundu ieškovė V. A. prašo Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 18 d. sprendimą
panaikinti ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo
2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimą. Kasacinis skundas
grindžiamas tokiais argumentais:
1.
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
praktikoje suformuluotus pagrindinius teisės aiškinimo principus, kad valstybė,
įsipareigodama atkurti pažeistą nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą,
prisiėmė ir prievolę neperleisti to turto kitiems asmenims tol, kol nebus iki
galo išspręstas šio turto grąžinimo klausimas; kad turtas išlieka neteisėtai
nusavintas prieš savininko valią iki to momento, kol įstatymo nustatyta tvarka
nėra priimta sprendimo dėl nuosavybės teisės atkūrimo į šį turtą; kad atkuriant
nuosavybės teises pirmenybė teikiama turto grąžinimui natūra pretendentams; kad
asmenų, kuriems žemė buvo suteikta asmeniniam ūkiui, interesai prioritetiškai
ginami tik tuo atveju, jeigu ši žemė jiems buvo suteikta teisėtai; kad
sprendžiant turto restitucijos klausimus pirmenybė turi būti teikiama
nuosavybės grąžinimui natūra ir kad išankstinio žemės išpirkimo visuomenės
reikmėms negalima grįsti visuomenės poreikiu, nes išpirkus žemę atsiranda
galimybė ją privatizuoti, t. y. įsigyti kitiems asmenims (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2001 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. J. B., Marijampolės
apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-665/2001;
2003 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. Č., O. P. ir kt. v. Lietuvos
žemės ūkio universitetas, Kauno apskrities viršininko administracija ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-151/2003; 2003 m. kovo 26 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje A. K.,
V. K. ir kt. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, Kretingos
rajono savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2003;
2003 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Z., Z. V. v. Palangos miesto
valdyba, T. V., J. Ž., R. K., bylos Nr. 3K-3-961/2003;
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
1994 m. gegužės 27 d.,
2002 m. gegužės 10 d. nutarimai). Remiantis šiais
principais darytina išvada, kad tik tinkamai atmatuota ir išskirta žemė iki
pretendento atkurti nuosavybės teises prašymo pateikimo datos laikytina
teisėtai skirta kaip asmeninio ūkio ir tik tada asmeninio ūkio žemės naudotojų
teisės turi būti ginamos prieš pretendento teises. Bylos duomenys patvirtina,
kad kasatorė prašymą atkurti nuosavybės teises natūra į jos tėvui priklausiusį
žemės sklypą pateikė 1991 m. gruodžio 17 d., o atsakovams
asmeninio ūkio žemės sklypai ginčijamoje žemėje suteikti 1995 metais ir vėliau.
Šių žemės sklypų suteikimas atsakovams neišsprendus kasatorės nuosavybės teisių
atkūrimo klausimo prieštaravo Žemės reformos įstatymo 6 straipsnio 2 daliai ir
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d.
nutarimo Nr. 816 14 punktui.
2.
Apeliacinės instancijos teismas netaikė Žemės kodekso 19 straipsnio nuostatų,
pagal kurias draudžiama pradėti naudotis suteiktu žemės sklypu, kol žemėtvarkos
organai nenustatė šio sklypo ribų natūroje (vietovėje) ir kol neišduotas
dokumentas, patvirtinantis teisę naudotis žeme. Nė vienas byloje esantis
rašytinis įrodymas nepatvirtina, kad atsakovai ginčijamą žemę naudojo teisiniu
pagrindu iki kasatorės prašymo pateikimo dienos
(1991 m. gruodžio 17 d.) arba iki
1994 m. sausio 1 d. Byloje ginčijama ne atsakovų teisė į asmeninio
ūkio žemę apskritai, bet šios teisės realizavimas pažeidžiant įstatymų
nustatytą tvarką. Apeliacinės instancijos teismo sprendime nenurodyta
dokumentų, patvirtinančių, kad suteikiant atsakovams žemę buvo laikytasi
Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 27 d. nutarimo
Nr. I-411 ir Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimo
Nr. 308 5 punkto, t. y. kad
ginčijama žemė atsakovams buvo tinkamai atmatuota ir skirta iki ieškovės
prašymo pateikimo dienos. Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d.
nutarimo Nr. 423 2.6 punkte buvo
nurodyta, kad rengiant preliminarius žemės reformos žemėtvarkos projektus buvo
nustatomi valstybės išperkamos ir neprivatizuotinos žemės plotai.
Privatizuotiną žemę buvo pirmiausia numatoma skirti tiems asmenims, kurie turi
teisę susigrąžint ją natūra ar ekvivalentine natūra. Vyriausybės
1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470 patvirtintos
Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir
sąlygų įgyvendinimo tvarkos 51.3 punkte buvo nurodyta, kad žemės sklypai suteikti
asmeniniam ūkiui po Žemės reformos įsigaliojimo turi būti priskirti grąžintinai
žemei. Iš šių normų darytina išvada, kad žemės reformos laikotarpiu asmeniniam
ūkiui turėjo būti suteikiama laisva valstybinio žemės fondo žemė, t. y.
tie žemės plotai, kurių nesusigrąžina nuosavybėn natūra į nuosavybės teisių
atkūrimą pretenduojantys asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje A. K.,
V. K. ir kt. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, Kretingos
rajono savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2003). Apeliacinės
instancijos teismas šių teisės normų netaikė.
3.
Apeliacinės instancijos teismas netaikė CPK 302, 314 straipsnių nuostatų dėl
naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme, dėl to nepagrįstai
priėmė naujus įrodymus ir jais grindė skundžiamą sprendimą, be to, pažeidė
įrodymų leistinumo taisyklę (CPK 114, 198 straipsniai).
4.
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad kasatorė praleido
ieškinio senaties terminą Karsakiškio apylinkės Tarybos sprendimams ginčyti.
Kasatorė apie savo pažeistas teises sužinojo tik gavusi Panevėžio apskrities
viršininko 2007 m. lapkričio 30 d. sprendimą
Nr. 21-107707-29407 dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Aplinkybė, kad
kasatorei buvo pranešta, jog žemė, į kurią ji pretenduoja atkurti nuosavybės
teises, yra suteikta asmeniniam ūkiui atsakovams, savaime nereiškė, kad ta žemė
buvo suteikta neteisėtai ir kad ji galėjo (ar turėjo) suvokti, jog yra
pažeidžiamos jos teisės.
Atsiliepimu
į kasacinį skundą atsakovė E. Š. prašo kasacinį skundą atmesti ir nurodo
tokius argumentus:
Teismų
praktikoje laikomasi nuostatos, kad kai žemės sklypas asmeniniam ūkiui buvo atmatuotas
iki 1994 m. sausio 1 d. arba po 1994 m. sausio 1 d.,
bet žemėje, kuri iki to laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui, tai toks žemės
suteikimas yra teisėtas, nors iki žemės sklypo asmeniniam ūkiui pamatavimo
asmenys, turėję teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, buvo padavę prašymus
atkurti nuosavybės teises į šią žemę grąžinant ją natūra. Pagal pagrindinių
teisės aktų, reglamentavusių žemės asmeniniam ūkiui suteikimą (Lietuvos
Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d.
nutarimo Nr. I-411 ir Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d.
nutarimo), nuostatas nebuvo reikalaujama atsižvelgti į buvusio žemės savininko
interesus suteikiant naudoti jo žemę kitiems asmenims. Be to, žemės, suteiktos
naudoti kitiems asmenims asmeniniam ūkiui, išpirkimas iš asmenų, turinčių teisę
į nuosavybės teisių atkūrimą, ir nustatyta galimybė asmeninio ūkio žemės
naudotojams šią žemę neterminuotai naudoti ar netgi įsigyti privačion
nuosavybėn Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. nutarimu
nebuvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Apeliacinės instancijos teismo argumentai atitinka šį reglamentavimą.
Atsiliepime
į kasacinį skundą V. B. prašymą atmesti kasacinį skundą grindžia tokiais
motyvais:
1.
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė V. B. asmeninio
ūkio žemė faktiškai naudojasi nuo 1991 metų, kai Vyriausybės nustatyta tvarka
buvo didinami kaimo gyventojų sodybiniai sklypai. Apeliacinės instancijos
teismo išvada patvirtina, kad žemės sklypas buvo skirtas laikantis
Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 27 d. nutarimo Nr. I-411
esminių sąlygų. Aplinkybę, kad ginčijamais žemės sklypais asmenys naudojosi
1991 metais, patvirtina Karsakiškio apylinkės Tarybos
1992 m. balandžio 28 d. sprendimas Nr. 141.
Karsakiškio apylinkės Tarybos 1994 m. gegužės 26 d.
sprendimu Nr. 260 nuspręsta patikslinti asmeninio ūkio naudotojų sąrašą, o
1995 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 286 – patvirtinti
patikslintus asmeninio naudojimo žemės naudotojų sąrašus. Šiais sprendimais
atsakovei V. B. žemės sklypai nebuvo suteikiami, nes žemė jau buvo
suteikta iki jų priėmimo. Kasatorė ginčijamų Karsakiškio apylinkės Tarybos
sprendimų priėmimo metu neturėjo teisės atkurti nuosavybės teisių į žemę,
sugrąžinant ją natūra pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 4
straipsnį, nes suteikta asmeninio ūkio žemė buvo priskirta valstybės išperkamai
žemei. Teisinį žemės naudojimo pagrindą lėmė Aukščiausiosios Tarybos
1990 m. liepos 26 d. nutarimas Nr. I-411, o faktinį – tai,
kad žemė atmatuota 1990 metų rudenį, sudaryti žemės planai, žemės naudotojų
sąrašai, padaryti įrašai apylinkės ūkinėse knygose. Žemė, suteikta asmeninio
ūkio žemės naudotojams, priskirta valstybės išperkamai žemei.
2.
Kasatorės argumentai, susiję su naujų įrodymų pateikimu apeliacinės instancijos
teisme, nepagrįsti. Atsakovės V. B. pateikti įrodymai turėjo būti ir buvo
priimti pagrįstai, nes jie iš esmės paneigia kasatorės teiginius, kad atsakovei
žemės sklypas buvo suteiktas Panevėžio rajono Karsakiškio apylinkės Tarybos
1995 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. 286. Atsakovė,
pateikdama naujus įrodymus, nurodė, kad jų pateikimo būtinybė atsirado vėliau.
Tai, kad atsakovės pateiktas Karsakiškio apylinkės Tarybos
1992 m. balandžio 28 d. sprendimas Nr. 141 ir jo priedėliai
nepatvirtinti, negalėjo būti kliūtimi juos priimti, nes atsakovė tik tokius
dokumentus turėjo, o dėl jų autentiškumo sprendžia teismas. Be to, ir kasatorė
neabejoja, kad toks sprendimas buvo.
3.
Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad kasatorė praleido
ieškinio senaties terminą Karsakiškio apylinkės Tarybos sprendimams ginčyti.
Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs kasatorei 1998 m. rugpjūčio 20 d.,
2003 m. kovo 14 d. ir
2003 m. rugsėjo 25 d. rašytus pranešimus, kad žemė, į kurią
ji pretenduoja, yra suteikta asmeniniam ūkiui.
Atsiliepimu
į kasacinį skundą atsakovai J. L., E. D., S. D. ir V. B. su
kasaciniu skundu nesutinka dėl tokių argumentų:
1.
Asmeninio ūkio žemė E. D. ir P. L. suteikta kaip pensininkams ir
naudojama nuo 1990 metų. Kasatorė neginčijo 1993 m. kovo 19 d.
sprendimo dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo, taip pat neginčija Panevėžio
apskrities viršininko 2004 m. rugsėjo 20 d. įsakymo
Nr. Ž-3406, 2003 m. spalio 30 d. įsakymo
Nr. Ž-3559, kuriais P. L. ir E. D. buvo patvirtinti ir perduoti
nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiai asmeninio ūkio žemės sklypai, teisėtumo.
Teismų praktikoje laikomasi taisyklės, kad kai žemės sklypas asmeniniam ūkiui
buvo atmatuotas iki 1994 m. sausio 1 d. arba po
1994 m. sausio 1 d., bet žemėje, kuri iki to laiko buvo
naudojama asmeniniam ūkiui, toks žemės suteikimas yra teisėtas, nors iki žemės
sklypo asmeniniam ūkiui atmatavimo asmenys, turėję teisę į nuosavybės teisių
atkūrimą, buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į šią žemę grąžinant
ją natūra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
2003 m. vasario 20 d. nutartis, priimta administracinėje
byloje Nr. A-3-154/2003). Pagrindiniuose teisės aktuose,
reglamentavusiuose žemės asmeniniam ūkiui suteikimą (Aukščiausiosios Tarybos
1990 m. liepos 26 d. nutarime Nr. I-411 ir Vyriausybės
1990 m. spalio 11 d. nutarime), nebuvo reikalaujama
atsižvelgti į buvusio žemės savininko interesus suteikiant naudoti jo žemę
kitiems asmenims. Byloje nebuvo pagrindo asmeninio ūkio žemės suteikimo
neteisėtumui konstatuoti, nes nebuvo pažeistas nė vienas iš teismų praktikos
suformuluotų asmeninio ūkio žemės teisėto suteikimo kriterijų. Asmeninio ūkio
žemės sklypai suteikti ir atmatuoti žemėje, kuri iki
1994 m. sausio 1 d. buvo naudojama asmeniniam ūkiui.
2.
Kasacinio skundo argumentai dėl ieškinio senaties termino taikymo nepagrįsti. Tai,
kad kasatorė žinojo, jog jos teisės yra pažeistos, patvirtina jai adresuotas
1998 m. rugpjūčio 20 d. pranešimas, kad grąžintina žemė
užimta asmeninio ūkio sklypų žemės, 2003 m. kovo 14 d.
atsakovo pranešimas pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą, nes žemė yra
valstybės išperkama, 2003 m. rugsėjo 25 d. atsakovo
pranešimas, kad kasatorės žemė suteikta asmeniniam ūkiui.
Atsiliepimu
į kasacinį skundą atsakovė D. P. prašo skundą atmesti remdamasi tokiais
motyvais:
1.
Kasatorės argumentas, kad teismas nevertino, jog žemė asmeniniam ūkiui
konkrečioje vietoje buvo skirta jau po to, kai buvo paduotas prašymas dėl
nuosavybės teisių į tą žemę atkūrimo natūra, atmestinas. Teismų praktikoje
laikomasi taisyklės, kad kai žemės sklypas asmeniniam ūkiui buvo atmatuotas iki
1994 m. sausio 1 d. arba po
1994 m. sausio 1 d., bet žemėje, kuri buvo iki to laiko
naudojama asmeniniam ūkiui, toks žemės suteikimas yra teisėtas, nors iki žemės
sklypo asmeniniam ūkiui atmatavimo asmenys, turėję teisę į nuosavybės teisių
atkūrimą, buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises šį šią žemę grąžinant
ją natūra. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad turi būti
atsižvelgiama į tai, jog pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 7 punktą žemė iš
pretendentų atkurti nuosavybės teises išperkama valstybės ir už ją atlyginama
pagal įstatyme nustatyta tvarką, jeigu ji pagal įstatymus suteikta ir naudojama
gyventojų asmeniniam ūkiui.
2.
Kasacinio skundo argumentai dėl ieškinio senaties termino taikymo nepagrįsti.
1998 m. rugpjūčio 20 d. kasatorei buvo pranešta, kad jai
grąžintina žemė užimta asmeninio ūkio sklypų žemės,
2003 m. kovo 14 d. pateiktas siūlymas pasirinkti nuosavybės
teisių atkūrimo būdą, nes žemė, į kurią ji pretenduoja, valstybės išperkama,
2003 m. rugsėjo 25 d. Panevėžio apskrities viršininko
administracija jai vėl pranešė, kad žemė suteikta asmeniniam ūkiui. Taigi
kasatorė turėjo galimybę aiškintis ir ginčyti asmeninio ūkio žemės suteikimą
kaimo gyventojams.
Atsiliepimu
į kasacinį skundą atsakovas J. R. prašo kasacinį skundą atmesti ir nurodo
tokius prašymą pagrindžiančius argumentus:
1.
Asmeninio ūkio žemės sklypas atsakovui J. R. buvo suteiktas naudotis 1993
metais. Jis buvo visą laiką naudojamas pagal paskirtį ir parduotas vėliau. Asmeniniam
ūkiui žemė suteikta (įteisinta) Karsakiškio apylinkės Tarybos
1994 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. 260, o į ūkines
knygas naudojama žemė buvo įtraukta dar
1990 m. liepos 26 d. Asmeninio ūkio žemės suteikimo metu
įstatyme nebuvo įpareigojimo asmeninio ūkio žemės naudotojams įsigyti žemę
nuosavybėn, ji buvo suteikiama naudotis neterminuotai. Taip buvo garantuojama
teisė gauti žemę ją dirbantiems kaimo žmonėms. Teismas, nustatydamas, ar žemė
atsakovams asmeniniam ūkiui buvo suteikta pagal įstatymus, rėmėsi Žemės
reformos įstatymo 16 straipsnio 11 dalies nuostata, kad sprendimus suteikti
žemę gyventojų asmeniniam ūkiui apylinkių tarybos priima ne vėliau kaip iki
1994 m. liepos 1 d. Vėliau asmeninio ūkio žemės naudojimo
teisėtumą galėjo patvirtinti apskrities valdytojas, priimdamas sprendimą,
patvirtinantį, kad piliečiai teisėtai naudojasi asmeninio ūkio žeme. Šioje
byloje Panevėžio apskrities viršininkas įsakymais leido atsakovams pirkti arba
kitais būdais įgyti suteiktus ir faktiškai naudojamus asmeninio ūkio žemės
sklypus, taip buvo konstatuotas teisėtas asmeninio ūkio žemės suteikimas
naudotis ir patvirtintas naudojimosi faktas.
2.
Kasatorė praleido ieškinio senaties terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo
1998 m. rugpjūčio 20 d., kai jai pirmą kartą buvo pranešta,
jog grąžintina žemė užimta asmeninio ūkio sklypų žeme. Kasatorė nuo šios datos
turėjo galimybę aiškintis asmeninio ūkio žemės suteikimo klausimą, tačiau nieko
nedarė.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Dėl žemės suteikimo gyventojų asmeniniam
ūkiui pagal Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos
1990 m. liepos 26 d. nutarimą Nr. I-411 „Dėl kaimo
gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“, esant paduotam piliečio prašymui atkurti
nuosavybės teises į žemės ūkio paskirties žemę
Tiek
kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimas, tiek piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas yra ilgalaikiai ir vienas kitam
tiesioginę įtaką darantys procesai. Šių procesų sąveikos padariniai yra tokie,
kad žemė, pagal įstatymus suteikta ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui,
priskiriama prie valstybės išperkamos žemės (Lietuvos Respublikos piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12
straipsnio 7 punktas). Savo ruožtu abu nurodyti procesai yra sudėtinės žemės
reformos dalys. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas savo
sprendimą visų pirma motyvavo tuo, kad tik tinkamai atmatuotą ir išskirtą žemę
iki kasatorės prašymo atkurti nuosavybės teises į žemę pateikimo datos
(1991 m. gruodžio 17 d.) būtų pagrindas laikyti teisėtai
skirta asmeniniam ūkiui bei priskirti prie valstybės išperkamos žemės. Su tuo
nesutiko apeliacinės instancijos teismas. Kasatorė kasaciniame skunde pabrėžia,
kad ginčijamų žemės sklypų suteikimas atsakovams, neišsprendus jos nuosavybės
teisių atkūrimo, yra neteisėtas.
Kasacinio
teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad žemės asmeniniam ūkiui
suteikimas prasidėjo Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai
1990 m. liepos 26 d. priėmus nutarimą Nr. I-411 „Dėl
kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“. Tik
1994 m. liepos 12 d. įstatymu Nr. I-535 „Dėl kai kurių
Lietuvos Respublikos teisinių aktų žemės klausimais, kurie, įsigaliojus
Lietuvos Respublikos žemės įstatymui, netenka galios“ buvo nutrauktas žemės
suteikimas gyventojų asmeniniam ūkiui pagal nurodytą Aukščiausiosios Tarybos
nutarimą. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas prasidėjo
nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d., įsigaliojus Lietuvos
Respublikos įstatymui „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį
turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, ir tęsiasi iki šiol. Minėta, kad tiek žemės
asmeniniam ūkiui suteikimas, tiek nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį
turtą atkūrimas yra sudėtinės žemės reformos dalys. Pagal iki
1997 m. liepos 23 d. galiojusią Lietuvos Respublikos žemės
reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostatas pirmąja eile žemės ūkio
paskirties žemę įsigyti galėjo asmenys, turintys teisę įsigyti žemę asmeniniam
ūkiui, ir tik antrąja eile – kaime gyvenantys asmenys, susigrąžinantys toje
vietovėje esančią žemę natūra, o kiti asmenys, susigrąžinantys žemę natūra,
nurodyti kaip ketvirtos eilės pretendentai (1, 2, 4 punktai). Tik nuo
1997 m. liepos 23 d. įsigaliojusioje Žemės reformos
įstatymo 10 straipsnio 1 dalies redakcijoje nustatyta, kad pirmąja eile žemė,
miškas ir vandens telkiniai sugrąžinami savininkams natūra. Taigi nurodytuose
teisės aktuose, reglamentavusiuose žemės asmeniniam ūkiui suteikimą, nebuvo
reikalaujama atsižvelgti į buvusio žemės savininko interesus suteikiant naudoti
jo žemę kitiems asmenims. Žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikiama atsižvelgiant
tik į žemės ūkio ar kitų įmonių ir pretendento į asmeninį ūkį interesus. Tokios
kitiems asmenims asmeniniam ūkiui naudoti suteiktos žemės išpirkimas iš asmenų,
turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, bei nustatymas galimybės asmeninio
ūkio žemės naudotojams šią žemę neterminuotai naudoti ir netgi įstatymų
nustatyta tvarka įsigyti privačion nuosavybėn Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. nutarimu buvo
pripažintas neprieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Apibendrinant
visa tai galima pasakyti, kad pirmiau nurodytų teisės aktų nuostatos,
galiojusios tuo metu, kai kasatorė 1991 m. gruodžio 17 d.
pateikė prašymą dėl išlikusio nekilnojamojo turto – žemės ūkio paskirties žemės
– sugrąžinimo, nebuvo kliūtis suteikti žemę kitiems asmenims asmeniniam ūkiui. Be
to, pagal galiojusius įstatymus, esant asmenų, turėjusių teisę gauti asmeninio
ūkio žemės, kasatorei natūra netgi negalėjo būti atkuriama nuosavybė į
savininko (kasatorės tėvo) turėtą nuosavybę – žemės ūkio paskirties žemę.
Nagrinėjamai
bylai taip pat aktuali 1994 m. liepos 1 d. galiojusi Žemės
reformos įstatymo 16 straipsnio 11 dalies nuostata, kad „sprendimus suteikti
žemę gyventojų asmeniniam ūkiui apylinkių tarybos priima ne vėliau kaip iki
1994 m. liepos 1 d.“ (nors pagal Lietuvos Respublikos
Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimą
Nr. I-411 žemės suteikimas gyventojų asmeniniam ūkiui buvo nutrauktas dar
vėliau – nuo 1994 m. liepos 20 d., t. y. paskelbus
1994 m. liepos 12 d. įstatymą Nr. I-535), nes ieškiniu
yra skundžiamas Karsakiškio apylinkės Tarybos
1994 m. gegužės 26 d. sprendimas Nr. 260, kuriuo buvo
skiriami kasatorės ginčijami asmeninio ūkio žemės sklypai. Nagrinėjamoje byloje
teismai nustatė, kad visų kasatorės ginčijamų žemės sklypų suteikimas kaip asmeninio
ūkio žemės konstatuotas dar 1993 m. kovo 19 d. Karsakiškio
apylinkės Tarybos sprendimu Nr. 191 (T. 2, b. l. 215-220).
Nustatyta ir tai, kad ginčijami asmeninio ūkio žemės sklypai buvo visą laiką
naudojami pagal paskirtį. Byloje taip pat nekyla ginčo ir dėl to, kad asmenys,
kuriems suteikti ginčijami žemės sklypai, turėjo teisę į asmeninio ūkio žemę. Kasacinio
teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Karsakiškio apylinkės Tarybos 1993 m. kovo 19 d.
sprendimas Nr. 191 ir 1994 m. gegužės 26 d. sprendimas
Nr. 260 patvirtina žemės asmeniniam ūkiui suteikimo faktą bei suteiktos
žemės paskirtį ir dydį bei atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės
1990 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 308 patvirtintos
Žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkos reikalavimus,
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d.
nutarimu Nr. 816 patvirtintos Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei
tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos nuostatas.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 19 d.
nutarimo Nr. 785 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje, iki bus
parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai“ 1.21 punkte
nustatyta, kad, iki bus parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos
projektai, žemės ūkio paskirties žemės sklypai riboženkliais neženklinami ir
geodeziniai žemės sklypų matavimai, skirti ribų posūkio taškų koordinatėms
nustatyti, neatliekami. Tai įgalina kasacinio teismo teisėjų kolegiją
konstatuoti, kad aptariamo žemės reformos pradžios laikmečio reikalavimai žemės
ūkio paskirties žemės sklypams skirti buvo minimalūs, bei pripažinti pagrįsta
ir teisėta apeliacinės instancijos teismo išvadą dėl ginčijamų žemės ūkio
paskirties žemės sklypų suteikimo teisėtumo. Pažymėtina ir tai, kad tam, jog
žemė būtų priskirta prie valstybės išperkamos žemės, galiojančiame įstatyme
nustatytas reikalavimas, kad žemė būtų pagal įstatymus suteikta ir naudojama
gyventojų asmeniniam ūkiui, ir tai nesiejama su būtinumu naudojamą žemę
išpirkti (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Vien
tokio pobūdžio žemės suteikimas ir naudojimas sudaro įstatyminį pagrindą žemę
priskirti prie valstybės išperkamos žemės bei eliminuoja galimybę žemės ūkio
paskirties žemę grąžinti piliečiams, turintiems teisę į nuosavybės teisių
atkūrimą.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Skundžiamo
apeliacinės instancijos teismo sprendimo neteisėtumą kasatorė grindžia dar ir
Žemės kodekso 19 straipsnio nuostatų pažeidimu, siedama tai su negalimumu žemę
suteikti gyventojų asmeniniam ūkiui po to, kai yra pateiktas piliečio prašymas
atkurti nuosavybės teises į žemę. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja,
kad nurodytas kasacijos pagrindas prieštarauja pirmiau pateiktiems
išaiškinimams, todėl detaliau neanalizuojamas.
Kasatorės
nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys taip pat nesudaro pagrindo
apeliacinės instancijos teismo sprendimui naikinti, nes nagrinėjamoje byloje
konstatuotas ginčijamų žemės sklypų suteikimas ir naudojimas asmeniniam ūkiui
pagal įstatymus.
Kasacinio
teismo teisėjų kolegija nenustatė kasatorės nurodytų CPK 302 ir 314 straipsnių
pažeidimų, pateikiant naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui. Pažymėtina,
kad atsakovės (apeliantės) V. B. apeliacinės instancijos teismui pateiktas
sklypo planas patvirtina, jog Karsakiškio apylinkės Taryba, priimdama
sprendimus dėl asmeninio ūkio žemės sklypų suteikimo, disponavo reikiama
parengiamąja medžiaga. Atsižvelgiant į bylos ginčo specifiką, pripažintina, kad
poreikis pateikti šį įrodymą atsirado apeliacinės instancijos teisme, nes tik
priėmus pirmosios instancijos teismo sprendimą iš jo motyvų tapo aiškūs teismo
sprendimo argumentacija bei motyvavimas.
Kasacinio
skundo argumentą dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai
pripažino, jog kasatorė praleido ieškinio senaties terminą Karsakiškio
apylinkės Tarybos sprendimams ginčyti, kasacinio teismo teisėjų kolegija
pripažįsta pagrįstu, nes poreikis nurodytus sprendimus ginčyti kasatorei
atsirado tik po to, kai įstatymo įgaliota institucija išsprendė kasatorės
prašymą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo. Tačiau priėmus
kasatorei palankų sprendimą dėl ieškinio senaties, t. y. konstatavus, kad
kasatorė nepraleido ieškinio senaties termino Karsakiškio apylinkės Tarybos
sprendimams ginčyti, tai nei materialiosios, nei proceso teisės prasme nedaro
įtakos galutiniam šios bylos išnagrinėjimo rezultatui.
Apibendrindama
tai, kas išdėstyta, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad
kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai nepasitvirtino ir skundžiamą
apeliacinės instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti nėra teisinio
pagrindo.
Atmetus
kasacinį skundą, valstybei iš kasatorės priteisiamas išlaidų, susijusių su
procesinių dokumentų įteikimu, ir kitų būtinų bei pagrįstų išlaidų, patirtų
kasaciniame teisme, atlyginimas – iš viso 398,38 Lt (CPK 88 straipsnio 1 dalies
3, 8 punktai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 96 straipsniais, 359
straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panevėžio
apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 18 d. sprendimą
palikti nepakeistą.
Priteisti
valstybei iš ieškovės V. A. (duomenys
neskelbtini) 398,38 Lt (tris šimtus devyniasdešimt aštuonis litus 38 ct)
bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas
Jokūbauskas
Egidijus
Laužikas
Zigmas
Levickis