Civilinė byla Nr. 2A-275-178/2018

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01351-2016-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.2.7; 2.6.10.5.2.1.                           

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 3 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „JOFA“ ir atsakovų M. T. G. (M. T. G.) bei L. P. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „JOFA“ ieškinį atsakovams M. T. G. ir L. P. dėl žalos atlyginimo.

              Teisėjų kolegija 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė ieškinyje prašė priteisti solidariai iš atsakovų 2 590 287,62 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Kauno įmonių restruktūrizavimo centras“. Bankroto administratorė, vykdydama Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ir ĮBĮ) numatytas pareigas, nustatė, kad atsakovas M. T. G. nuo 2000 m. lapkričio 24 d. buvo vienintelis ieškovės akcininkas, o nuo 2013 m. lapkričio 13 d. iki bankroto bylos iškėlimo ėjo įmonės vadovo pareigas. Atsakovė L. P. vadovavo įmonei nuo 2002 m. lapkričio 25 d. iki 2013 m. lapkričio 13 d. Atsakovas 2009 – 2012 m. laikotarpiu priėmė vienintelio akcininko sprendimus pripažinti beviltiškomis fizinių ir juridinių asmenų skolas UAB „JOFA“ bendrai 2 590 287,62 Eur (8 943 745,12 Lt) sumai, kuri atsakovo priimtų sprendimų pagrindu buvo įtraukta į ribojamų dydžių leidžiamus atskaitymus. Minėtos nurašytos skolos į ieškovės gautinas pajamas įtrauktos nebuvo, šių skolų nebuvo siekiama išieškoti.
3. Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir VMI), atlikusi UAB „JOFA“ pelno už 2009 - 2012 m., pridėtinės vertės mokesčio už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. ir gyventojų pajamų mokesčio už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą, 2015 m. rugpjūčio 10 d. surašė patikrinimo aktą, kuriame apskaičiavo papildomai mokėtino pelno mokesčio – 126 697,75 Eur bei pridėtinės vertės mokesčio – 65 950,83 Eur, kadangi skolos ieškovei, kurios pripažintos beviltiškomis, buvo nurašytos į sąnaudas neteisėtai, pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių mokesčių apskaičiavimą, deklaravimą bei sumokėjimą, reikalavimus. Neteisėtu skolų bendrovei nurašymu taip pat buvo pažeistos ir ieškovės bei jos kreditorių teisės ir interesai, kadangi didžioji dalis nurašytų skolų buvo susijusių su atsakovais įmonių skolos.
4. Skolos ieškovei atsirado teiktų paskolų susijusiems su atsakovais juridiniams asmenims pagrindu. Šios paskolos buvo išduodamos be jokio prievolės užtikrinimo, paskolos suteiktos įmonėms, neturinčioms jokio turto, nevykdančioms veiklos bei neteikiančioms Juridinių asmenų registrui būtinų dokumentų, palūkanos ieškovei mokamos nebuvo, nėra duomenų, patvirtinančių, jog buvo reikalaujama grąžinti išduotas paskolas. Be to, palyginus ieškovės bankroto iškėlimo metu turimo turto vertę bei finansinių įsipareigojimų sumą su neteisėtai pripažintomis beviltiškomis ir nurašytomis į sąnaudas skolomis, matyti, jog neteisėtas ginčo skolų nurašymas bei atsisakymas nuo jų išieškojimo turėjo tiesioginės įtakos ieškovės nemokumui, kuris sąlygojo bankroto bylos iškėlimą.
5. Atsakovė žinojo, jog įmonė išankstinius mokėjimus atlieka bei paskolas išduoda susijusioms įmonėms, taip pat privalėjo žinoti, jog susijusių su atsakovais įmonių skolos bendrovei nurašomos neteisėtai, neįtraukus šių skolų į pajamas, netgi nesiėmus priemonių šioms skoloms išsiieškoti, kadangi atsakovai yra tarpusavyje susiję, turi susilaukę vaikų bei bendrai valdo keletą Norvegijos Karalystėje registruotų įmonių. Atsakovai veikė savo naudai, tyčia pažeidė ieškovės interesus ir buvo jai nelojalūs. Atsakovų veiksmai bei jų seka, kai išankstiniai mokėjimai, pagaminta produkcija, paskolos buvo suteikiamos neturinčioms turto bei neveikiančioms su atsakovais susijusioms įmonėms, šių skolų eilę metų nebuvo bandoma susigrąžinti, o po to buvo nurašomos pažeidžiant teisės aktuose nustatytą tvarką, parodo, jog atsakovai buvo nesąžiningi įmonės ir jos kreditorių atžvilgiu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Kauno apygardos teismas 2017 m. birželio 14 d. sprendimu ieškinį iš dalies patenkino - solidariai iš atsakovų ieškovei priteisė 260 582,78 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. lapkričio 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
7. Teismas nustatė, kad 2009 – 2012 m. m. laikotarpiu atsakovo - vienintelio UAB „JOFA“ akcininko M. T. G. sprendimais buvo pripažintos beviltiškomis ir nurašytos fizinių ir juridinių asmenų skolos įmonei bendrai 2 590 287,62 Eur (8 943 745,12 Lt) sumai:

• 2009 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 4 – Suomijos įmonės Planar systems INC oy, Norvegijos įmonės Bermingrud Entreprenor, Kremo TE AS, Scandi Pack AS skolos     37 196,27 Eur (128 431,31 Lt) sumai;
• 2009 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. 5 – Kremo TE AS, Tangen Invest AS, Vogtsgate AS skolos 1 543 473,18 Eur (5 329 304,18 Lt) sumai;
• 2009 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. 6 – Švedijos įmonės Tangen Fastigheters skola 330 605,57 Eur (1 141 514,90 Lt) sumai;
• 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 3 – UAB „Stansefabrikken“, J. R., UAB „ATAS ir CO“ skolos 46 374,72 Eur (160 122,63 Lt) sumai;
• 2010 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. 4 – Norvegijos įmonės Lino Entreprenor AS, UAB „Blue Wood“, UAB „Blue Investments“ skolos 367 698,51 Eur                           (1 269 589,42 Lt) sumai;
• 2011 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 3 – Švedijos įmonės Daslands Resort AB, Švedijos įmonės UNI-NOR HOLDING ABBOX, Ispanijos įmonės LA GAJA DE CANARIAS, Vokietijos asmens M. R., Norvegijos asmens advokato J. S. skolos 194 518,03 Eur (671 631,87 Lt) sumai;
• 2012 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 3 – Švedijos įmonės GOLFBO Fastighets AB skola 70 421,34 Eur (243 150,81 Lt) sumai.

8. Į ieškovės pajamas nebuvo įtraukta 2009 – 2011 m. akcininko sprendimais į sąnaudas nurašytų 8 412 040,37 Lt suma, tačiau buvo įtraukta likusi beviltiškų skolų 531 704,75 Lt suma. Ieškovės vardu nėra ir nebuvo įregistruoto nekilnojamojo turto bei transporto priemonių. Iš 8 943 745,12 Lt sumos, kurią ieškovė buhalterinėje apskaitoje apskaitė kaip beviltiškas skolas, pagal Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PMĮ) 25 straipsnio nuostatas gali būti pripažinta leidžiamais atskaitymais 1 124,99 Lt suma. Todėl likusi suma pripažinta beviltiškomis skolomis ir nurašyta pažeidžiant šio įstatymo 25 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas bei Finansų ministro 2002 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 40 patvirtintų Skolų beviltiškumo bei pastangų susigrąžinti šias skolas įrodymo ir beviltiškų skolų apskaičiavimo taisykles.
9. Ieškovė yra susijusi su Lietuvos ir užsienio įmonėmis per atsakovus, jie turi bendrus vaikus, t. y. susijusi su UAB „Blue Investments“, UAB „Blue Wood“, Dalslands Resort AB          100 proc. akcijų valdo atsakovas, o GOLFBO Fastighets AB 100 proc. akcijų valdo UNI-HOR Holding AB, kurios 100 proc. akcijų priklauso Tangens fastigheter AB, kurios vienintelis akcininkas yra atsakovas. Atsakovė valdo įmones Kremo Te AAS, Lino Entreprenor AS bei Tangen Invest AS.
10. Laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2012 m., kai įmonės vadove buvo atsakovė, o akcininku -atsakovas, buvo daromi, kaip vėliau ir buvo nustatyta VMI patikrinimo metu, mokesčių mokėjimo pažeidimai, neteisėtai buvo pripažintos beviltiškomis ir nurašytos fizinių ir juridinių asmenų, susijusių su atsakovais, skolos įmonei, dėl ko papildomai apskaičiuota sumokėti 126 697,75 Eur pelno mokesčio ir 65 950,83 Eur PVM, delspinigiai ir baudos.
11. Teismas sprendė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad UAB „JOFA“ netinkamai vedė buhalterinę apskaitą ir netinkamai vykdė mokestines pareigas. Atsakovas kaip akcininkas elgėsi nesąžiningai, nes suteikė su atsakovais susijusioms įmonėms paskolas, teikė joms produkciją, neįtraukė į įmonės pajamas susijusių bei kitų asmenų skolų įmonei, nesiėmė priemonių šioms skoloms išieškoti, taip pat šias skolas, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, pripažino beviltiškomis bei nurašė į sąnaudas. Skolas nurašius, įmonė prarado teisę iš skolininkų šias skolas išieškoti.
12. Atsakovė kaip buvusi įmonės vadovė veikė neteisėtai, pažeisdama įmonės vadovui būdingą įmonės ūkinės veiklos kontrolę, žinojo, jog įmonė paskolas suteikia ir išankstinius mokėjimus atlieka susijusioms įmonėms, būdama atsakinga už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, ji privalėjo žinoti, jog su atsakovais susijusių įmonių skolos nurašomos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, neįtraukiant jų į įmonės pajamas, bei nesiėmus priemonių skoloms išieškoti (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir ABĮ) 37 straipsnio 1 dalies 11 punktas, 7, 8, 12 dalys, Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnis 1 dalis, PMĮ 25 straipsnis).
13. Teismas konstatavo, kad atsakovų neteisėtais veiksmais ieškovės turtas buvo sumažintas nurašytų skolų suma, įmonės buhalterinė apskaita buvo vedama netinkamai, tokie veiksmai sąlygojo įmonės nemokumo atsiradimą bei bankroto bylos iškėlimą, dėl to atsirado įmonei žala. Esant nustatytoms aplinkybėms, teismas darė išvadą, kad yra visos įstatyme nustatytos sąlygos atsakovų civilinei atsakomybei taikyti CK 2.50 straipsnio 3 dalis, 2.87 straipsnio     7 dalis, 6.246–6.249 straipsniai).
14. Žala laikyta atsiradusia dėl bendrų vienas su kitu susijusių atsakovų nesąžiningų veiksmų, o išskirti vieno ar kito atsakovų konkrečius veiksmus, galėjusius nulemti tam tikros žalos atsiradimą, negalima, dėl to teismas sprendė, kad atsakovai yra atsakingi solidariai. Nors teismas ir nenustatė, jog atsakovai veikė turėdami bendrą tikslą padaryti žalos, tačiau jie prisidėjo prie žalos atsiradimo, neįrodinėjo, jog žala nėra bendra.
15. Kadangi ieškovės skolininkai Dalsland Resorts AB – išregistruota dėl bankroto, GOLFBO Fastighets AB iškelta bankroto byla, Tangen Ivest AS yra nemoki, Kremo Te AS yra moki, tačiau jos įsiskolinimai ieškovei balansuose neatvaizduotas, tai reiškia, kad tarpusavio prievolės yra pasibaigusios. Lino Entreprenor AS iškelta bankroto byla, Vogtsgate 12 AS – iškelta bankroto byla, HARALD HARFAGRESGATE 1-5 AS yra bankrutavęs ir išregistruotas 2015 m., kiti smulkūs skolininkai yra bankrutavę, visi debitoriniai įsiskolinimai nurašyti kreditorių sprendimu. Teismas, atsižvelgdamas į tai bei aplinkybę, kad ieškovės bankroto byloje teismo iš viso patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai sudaro bendrą 260 582,78 Eur sumą, kuri yra ženkliai mažesnė nei bankroto administratorės prašoma priteisti neteisėtai nurašytų skolų suma, atlygintinos žalos dydį sumažino iki teismo patvirtintų ieškovės kreditorių reikalavimų sumos. Pažymėjo, jog administravimo išlaidos nepriskirtinos įmonės valdymo organo (dalyvio) neteisėtų veiksmų rezultatams.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo teisiniai argumentai

16. Atsakovai M. T. G. ir L. P. (toliau ir – apeliantai) apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimą panaikinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl civilinės atsakomybės taikymo atsakovei L. P.: atsakovė nėra priėmusi nė vieno sprendimo, kuriuo remiantis būtų pripažintos beviltiškomis debitorinės skolos ir tokios skolos būtų nurašytos. Atsakovės civilinė atsakomybė pagrįsta remiantis deklaratyviais teiginiais, kad abu atsakovai tarpusavyje yra susiję, nes turi bendrus vaikus bei bendrai valdo keletą Norvegijos Karalystėje esančių bendrovių, kurių skolos, ieškovės vertinimu, buvo neteisėtai nurašytos, taip pat, jog atsakovė nesiėmė priemonių skoloms išieškoti.
2. Dėl atsakovo M. T. G. civilinės atsakomybės: pirmosios instancijos teismas nevertino, jog atsakovo, kaip vienintelio akcininko sprendimuose dėl gautinų skolų nurašymo (buhalterine ir apskaitos prasme) yra nurodyta, kad skolos nurašomos atsižvelgiant į tai, jog nėra galimybių šias skolas susigrąžinti. Atsakovas nėra atlikęs jokio veiksmo, kuriuo jis būtų atsisakęs skolų susigrąžinimo iš skolininkų, jeigu tokios galimybės būtų buvusios.  
3. VMI patikrinimo akte (kuriuo iš esmės vieninteliu rėmėsi pirmosios instancijos teismas) nėra padaryta išvadų ar tyrimų dėl atsakovų veiksmų bei jų civilinės atsakomybės, kadangi jame buvo tiriami ir nagrinėjami mokestiniai klausimai. Skolų pripažinimas beviltiškomis neatima teisės iš ieškovės kreiptis į teismą dėl skolų išreikalavimo, nes VMI mokestinio tyrimo metu tokio pobūdžio klausimai nebuvo spręsti.
4. Vienos įmonės paskolų suteikimas kitai įmonei nėra neteisėta veikla. Aplinkybė, kad įmonės galimai yra susijusios, nesudaro pagrindo teigti, jog paskolų suteikimas jau nuo jų išdavimo momento yra neteisėtas veiksmas.
5. Teismas darė klaidingą išvadą, jog buhalterinis skolų nurašymas jų išieškojimą daro neįmanomu, nes negalioja joks atsisakymas nuo teisės kreiptis į teismą.
17. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme atsakovai neneigė ir neginčijo aplinkybės, jog ieškovė teikė paskolas, atlikinėjo išankstinius mokėjimus bei avansu teikė pagamintą produkciją susijusioms su atsakovais įmonėms.
2. PMĮ 25 straipsnio 4 dalies nuostata imperatyviai draudė pripažinti beviltiškomis bei nurašyti skolas, kai skolininkas ir kreditorius yra susiję asmenys. Būtina sąlyga skoloms pripažinti beviltiškomis – skolos turi būti įtrauktos į mokesčio mokėtojo (UAB „JOFA“) pajamas. Minėtus reikalavimus privalėjo vykdyti atsakovė, nes skolų nurašymo metu būtent ji ėjo ieškovės vadovės pareigas ir buvo atsakinga už tinkamą įstatymų reikalavimų įgyvendinimą, ji turėjo pareigą prieš nurašant skolas imtis priemonių jas išieškoti iš skolininkų, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Atsakovė privalėjo aktyviais veiksmais užkirsti kelią neteisėtam skolų nurašymui, tačiau šios pareigos nevykdė ir savo neteisėtu veikimu ieškovei sukėlė žalą (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, aplinkybė, jog atsakovė nepriėmė nė vieno sprendimo, neatleidžia jos nuo civilinės atsakomybės.
3. VMI patikrinimo akte bei sprendimuose atliktas mokestinis patikrinimas už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., kai ieškovei vadovavo atsakovė. Todėl, patikrinimo laikotarpiu konstatavus mokestinius pažeidimus, taip pat pripažintina, jog juos padarė už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą atsakinga atsakovė.
4. Iš dalies sutiktina su atsakovų apeliacinio skundo argumentu, jog buhalterinis skolų nurašymas pats savaime jų išieškojimo nedaro neįmanomu Tačiau šiuo atveju atsakovai ne tik siekė atlikti skolų nurašymą buhalterinėje apskaitoje, bet ir panaikinti susijusių įmonių prievoles grąžinti skolas ieškovei.
5. Bankroto administratorė yra laisva pasirinkti alternatyvų bankrutuojančios bendrovės pažeistų teisių gynybos būdą – žalos atlyginimą. Todėl atmestini atsakovų teiginiai, jog bankroto administratorė privalėjo imtis priemonių dėl skolų išieškojimo iš debitorių, įskaitant ir su atsakovais susijusias įmones.
18. Ieškovė BUAB „JOFA“ (toliau ir – apeliantė) apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimą padidinant iš atsakovų solidariai ieškovės naudai priteistiną žalos atlyginimą iki 364 783,81 Eur, priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. 2015 m. vasario 10 d. ieškovės kreditorių susirinkimo metu patvirtinti 29 000 Eur (plius PVM) administratorės atlyginimas ir 5 000 Eur (plius PVM) suma administravimo išlaidoms padengti. Taip pat kreditoriai skyrė administratorei 20 proc. dydžio premiją nuo nuginčytų ir išieškotų sandorių sumų, nuo išieškotų iš skolininkų skolų sumų ir kitų lėšų vykdant bankroto procedūrą. Todėl, įvertinus bankroto administratorei priklausančią premiją – 52 116,55 Eur bei bankroto administravimui skirtas lėšas (įskaitant PVM), visa bankroto administratorei mokėtina suma sudaro 104 201,03 Eur.
2. Teismas neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė priteisti bankroto administravimo išlaidų sumą – 104 201,03 Eur, kadangi ieškovės nemokumas ir bankrotas buvo sąlygoti atsakovų neteisėtais veiksmais padarytos žalos. 2009 m. atsakovui pripažinus beviltiškomis ir nurašius 6 599 250,39 Lt dydžio susijusių įmonių skolas, ieškovės nuosavas kapitalas tapo neigiamas, o trumpalaikiai įsipareigojimai bei per vienerius metus mokėtinos sumos ženkliai viršijo turimo turto dydį. Tokia ieškovės būsena tęsėsi iki pat bankroto bylos iškėlimo (2014 m.).
3. ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos, kurios mokamos iš įmonės visų rūšių lėšų. Todėl neįtraukus šių išlaidų į ieškovės priteistiną patirtą žalą, nepagrįstai sumažėtų kreditorių teisė atgauti savo reikalavimų patenkinimą, nes kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti liktų 156 381,75 Eur suma.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, motyvai ir išvados

19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio     1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK                 320 straipsnio 2 dalis).
20. Byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartimi UAB „JOFA“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Kauno įmonių restruktūrizavimo centras“. Juridinių asmenų registro duomenimis atsakovė L. P. ieškovės direktore buvo nuo 2002 m. lapkričio 25 d. iki 2013 m. lapkričio 13 d. Atsakovas M. T. G. nuo 2000 m. lapkričio 24 d., t. y. nuo UAB „JOFA“ įregistravimo viešame registre buvo vienintelis bendrovės akcininkas, o nuo 2013 m. lapkričio 13 d. iki 2014 m. vasario 10 d. ir direktorius. Ieškovė kreipėsi į teismą dėl žalos, padarytos atsakovų veiksmais 2009 – 2012 m. laikotarpiu pripažinus beviltiškomis susijusių fizinių ir juridinių asmenų skolas ieškovei bendrai 2 590 287,62 Eur sumai. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies, priteisdamas 260 582,78 Eur sumą, kuri sudaro ieškovės bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų sumą. Su tokiu teismo sprendimu atsakovai nesutinka visiškai, ieškovė – iš dalies.
21. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinių skundų teisinis ir faktinis pagrindas.
22. Ieškovės apeliacinis skundas netenkinamas. Atsakovų apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl skolų pripažinimo beviltiškomis ir nurašymo

23. Iš ieškinio ir skundžiamo sprendimo matyti, kad ieškovė ir pirmosios instancijos teismas patirtą žalą kildino, be kita ko, iš ginčo skolų pripažinimo beviltiškomis ir jų nurašymo pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių mokesčių apskaičiavimą, deklaravimą bei sumokėjimą, reikalavimus, o taip pat iš to, kad skolos nebuvo įtrauktos į įmonės pajamas bei nesiimta priemonių šioms skoloms išieškoti. Teismas konstatavo, kad įmonė, nurašius skolas, prarado teisę iš skolininkų šias skolas išieškoti.
24. Atsakovai, kvestionuodami skundžiamą sprendimą, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog egzistuoja visos sąlygos jų civilinei atsakomybei kilti. Savo poziciją grindžia aplinkybėmis, jog atsakovė L. P. nėra priėmusi nė vieno sprendimo, kurio pagrindu debitorinės skolos būtų pripažintos beviltiškomis bei nurašytos, teismas nevertino, jog skolų pripažinimas beviltiškomis ir nurašymas neeliminuoja galimybės susigrąžinti kreipiantis į teismą dėl jų išieškojimo. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovų skunde nurodomais argumentais, kad skolų pripažinimas beviltiškomis, jų nurašymas, nors ir pažeidžiant mokestinius santykius reglamentuojančias teisės normas, savaime dar negali būti pagrindu civilinės atsakomybės taikymui atsakovų atžvilgiu.
25. VMI  2015 m. rugpjūčio 10 d. patikrinimo akte, be kita ko, konstatuota, jog skolų nurašymo metu buvo pažeista PMĮ 25 straipsnio 4 dalis, kurioje numatoma, jog įstatymo nuostatos, reglamentuojančios beviltiškų skolų nurašymą netaikomos tais atvejais, kai skolininkas ir kreditorius yra susiję asmenys arba jais tapo mokestiniu laikotarpiu, einančiu po to mokestinio laikotarpio, kurį skola buvo pripažinta beviltiška ir įtraukta į leidžiamus atskaitymus. Taip pat nurodoma, kad į 2009-2011 m. m. pajamas nebuvo įtraukta 8 412 040,37 Lt suma, dėl ko įmonė neturėjo teisės šios sumos pripažinti beviltiškomis skolomis ir traukti jas į leidžiamus atskaitymus apskaičiuojant pelno mokestį, o 530 579,76 Lt suma buvo įtraukta į pajamas, tačiau negali būti pripažinta beviltiškų skolų leidžiamu atskaitymu  apskaičiuojant pelno mokestį (PMĮ 25 straipsnio 1 dalis). Šiame kontekste pažymėtina, kad ieškinyje ieškovė prašė priteisti žalą skolų pagal suteiktas paskolas, išankstinius mokėjimus, prekes pavidalu. Taigi, nors iš VMI patikrinimo akto matyti ir tai, jog VMI apskaičiavo įmonei papildomus mokesčius, ieškovė atsiradusios žalos nekildina iš tokių papildomai apskaičiuotų mokesčių, todėl jie nagrinėjamu atveju neturi reikšmės sprendžiant dėl žalos atsiradimo ir jos dydžio.
26. Šalys neginčija aplinkybės, jog UAB „JOFA“ beviltiškomis pripažintų skolų debitoriai iš esmės buvo su atsakovais susiję asmenys, todėl skolos, kaip konstatuota VMI akte, negalėjo būti pripažintos beviltiškomis. Tačiau skolų pripažinimas beviltiškomis ir jų nurašymas pažeidžiant mokestinėse teisės normose nustatytą tvarką per se (liet. savaime) dar nereiškia, dėl tokio skolų nurašymo tvarkos pažeidimo kilo teisinės pasekmės žalos atlyginimo prasme, nes dėl to nei realiai sumažėjo įmonės turtas, nei įmonė prarado turtines teises skolininkų atžvilgiu (apie tai – žemiau nutartyje). Tas pat pasakytina ir apie beviltiškų skolų (ne)įtraukimą į pajamas, nes ši aplinkybė, nors ir yra reikšminga finansinėje atskaitomybėje nustatant leidžiamus atskaitymus pelno mokesčio apskaičiavimui (t.y.mokestine prasme), taip pat nereiškia, kad  įmonės turto apimtis realiai sumažėja. Kitaip tariant, beviltiškų skolų (jei jos iš tikrųjų beviltiškos, o būtent tai šiuo atveju iš esmės ir teigia pati ieškovė nurodydama, kad skolų išieškoti galimybių faktiškai nėra) atspindėjimas finansinėje atskaitomybėje nereiškia, jog jos realiai padidina įmonės turtą, ir priešingai – jų nurašymas įmonės turimo turto realiai nesumažina. Taigi, atliekant minėtas buhalterines operacijas, atsakovai pažeidė teisės aktų, reglamentuojančių mokesčių apskaičiavimą, deklaravimą bei sumokėjimą, reikalavimus, tačiau nėra pagrindo pripažinti, kad šie pažeidimai  realiai padarė žalą įmonei ar jos kreditoriams.
27. Dėl paminėtų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad nurašytų skolų (ne)įrašymas finansinės atskaitomybės dokumentuose nesukėlė ieškovės patirtos žalos, dėl kurios atyginimo ji kreipėsi nagrinėjamoje byloje.

Dėl prievolės pabaigos pripažinus skolas beviltiškomis ir jų nurašymo

28. Pirmosios instancijos teismas, kaip minėta, konstatavo, kad ginčo skolas nurašius, ieškovė prarado teisę iš skolininkų šias skolas išieškoti, t. y. kad skolų nurašymas jų išieškojimą daro negalimu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia išvada yra neteisinga ir nepagrįsta.
29. Prievolės pasibaigia tik CK šeštosios knygos I dalies IX skyriuje nustatytais pagrindais, tarp kurių nėra numatomas skolos pripažinimas beviltiška bei jos nurašymas. Skolos pripažinimo beviltiška instituto tikslas yra mokestinis, leidžiantis nustatyti pelno mokesčio mokėtojo, gyventojų pajamų mokesčio mokėtojo ar asmens, apmokestinamojo pridėtinės vertės mokesčiu, skolų arba jų dalies bei pastangų susigrąžinti tas skolas beviltiškumą, jas eliminuojant tik iš bendrovės finansinės atskaitomybės duomenų. Todėl kreditoriui skolas pripažinus beviltiškomis ir savo atskaitomybės dokumentuose jas nurašius, skolininko prievolė jas grąžinti dėl to savaime neišnyksta. Nors ieškovė atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą, nurodydama į Kauno apygardos teismo civilinę bylą Nr. B2-1797-230/2014, teigia priešingai, tačiau pažymėtina, jog toje byloje teismo išvada dėl pasibaigusios prievolės buvo padaryta esant šalių susitarimui (CK 6.125 straipsnis), o tai nagrinėjamoje byloje nekonstatuotina.

Dėl atsakovų civilinės atsakomybės

30. Ieškinys be jau paminėto skolų nurašymo kaip žalos atsiradimo pagrindo buvo grindžiamas ir kitais nesąžiningais atsakovų veiksmais – žalingų sandorių (paskolos, išankstiniai mokėjimai, prekių pardavimas) sudarymu, nesiėmimu priemonių išieškoti skolas. Taigi, atsakomybė šiais motyvais kildinama ne už neigiamą ekonominį ieškovės valdymo organų veiksmų rezultatą (skolas pripažįstant beviltiškomis ir jas nurašant), bet už jų veiksmų sprendimo priėmimo metu teisėtumą – ar sudarant sandorius buvo galima pagrįstai ir sąžiningai tikėti, kad jie yra naudingi bendrovei, t. y. įvertintas santykis tarp tikėtinos jų naudos ir galimos žalos, ar jie nebuvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi.
31. Atsižvelgiant į vadovo atliekamų pareigų ir vykdomų funkcijų pobūdį, jam atsakomybė gali kilti trimis savarankiškais pagrindais – pažeidus imperatyviąsias įstatymo nuostatas, CK      2.87 straipsnyje nustatytas fiduciarines pareigas ar priėmus netinkamą verslo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-313/2018).
32. Bendrovės vadovas yra saistomas pareigų, reglamentuotų CK, ABĮ ir specialiuosiuose įstatymuose, o šių pareigų netinkamas vykdymas lemia vadovo civilinę atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas. Vadovo civilinės atsakomybės konstatavimui būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovė neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovė kalta. Paneigti šią prezumpciją, siekdama išvengti atsakomybės, remdamasi kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovė.
33. Juridinio asmens valdymo organo nariai turi fiduciarines pareigas juridiniam asmeniui, t. y. pareigas veikti išimtinai juridinio asmens interesais (CK 2.87 straipsnis), ir šių pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas lemia valdymo organo nario atsakomybę pagal CK    2.87 straipsnio 7 dalį. Spręsdamas dėl atsakovės atsakomybės, pirmosios instancijos teismas darė išvadas ir tuo pagrindu, jog ji veikė neteisėtai, pažeisdama įmonės vadovui būdingą įmonės veiklos kontrolę, žinodama, kad įmonė paskolas suteikia ir išankstinius mokėjimus atlieka susijusioms įmonėms, būdama atsakinga už įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, pažeidė ją reglamentuojančius teisės aktus bei nesiėmė priemonių ginčo skoloms išieškoti. Šiais aspektais teisėjų kolegija iš esmės sutinka su teismo išvadomis.
34. Remiantis CK 2.87 straipsniu, valdymo organo narys turi veikti sąžiningai, protingai, rūpestingai ir lojaliai juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu. Šiuo atveju atsakovė -  ieškovės vadovė, suteikdama dideles paskolas, atlikdama išankstinius mokėjimus su atsakovais susijusioms bendrovėms nevertinant pastarųjų finansinės būklės, iš jų kai kurios ne tik neturėjo turto, bet faktiškai nevykdė veiklos ir neteikė duomenų juridinių asmenų registrui  (UAB „BLue Wood“, UAB „Blue Investments“), be paskolų grąžinimo užtikrinimo, veikė akivaizdžiai viršijant protingos ūkinės komercinės rizikos ribas. Kaip minėta, aplinkybės, kad sandoriai buvo sudaromi su susijusiais asmenimis šalys neginčija. Taip pat neginčijamos pirmosios instancijos teismo nurodytos faktinės aplinkybės, kad didelė dalis skolininkų yra bankrutavusios įmonės, išieškoti įsiskolinimų realiai nėra galimybės. Byloje nėra duomenų, kad pagal minėtus sandorius anksčiau buvo imtasi bent kokių nors priemonių, jog prievolės būtų įvykdytos. Tokie, o ir vėlesni veiksmai - skolas, kylančias iš šių sandorių pripažįstant beviltiškomis ir jas nurašant, suponuoja tikėtiną išvadą apie kryptingą ir sistemingą tiek sandorių sudarymo metu, tiek vėliau žalingą (ne)veikimą įmonės ir jos kreditorių atžvilgiu, tačiau galimai naudingą, turint galvoje įmonių sąsajumą, abiems artimais ryšiais susijusiems atsakovams. Pažymėtina, kad atsakovė/ai ir neteikė įrodymų ar bent įtikinamų argumentų, jog įmonės atžvilgiu paskolų suteikimo, išankstinių mokėjimų metu buvo veikiama sąžiningai iš esmės arba tokie veiksmai galėtų būti pateisinami bent verslo sprendimais pamatuotos rizikos rėmuose (CPK 178 str.). Tuo tarpu atsakovės elgesio visumos vertinimas suponuoja akivaizdų pagrindą priešingoms išvadoms apie fiduciarinių įmonės vadovo pareigų elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimą (CPK 185 str.).
35. Nurodytų pareigų netinkamas vykdymas lemia juridinio asmens organo (vadovo) civilinę atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį – juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyti atsakovės L. P. kaip UAB „JOFA“ vadovės neteisėti veiksmai, t. y. CK 2.87 straipsnyje nustatytų pareigų pažeidimas, sąlygojo atsiradusią bendrovės žalą sumažėjusiu įmonės turtu, dėl ko ši neturėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su savo kreditoriais.
36. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama būtinybė sprendžiant ginčus dėl įmonių vadovų ir (ar) dalyvių atsakomybės atskirti šių dviejų subjektų kompetenciją ir atsakomybės pagrindus. Bendrovės dalyvis neatsako už valdymo organams priskirtų pareigų pažeidimą (nebent būtų konstatuota, kad jis yra de facto (faktinis) vadovas) ir priešingai: bendrovės vadovas neatsako už veiksmus, kurie priskirti dalyvių kompetencijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
37. Akcininko atsakomybė, kitaip nei valdymo organo nario atsakomybė pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, pagal bendrąją taisyklę yra ribota. CK 2.50 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis neatsako pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuose numatytus atvejus. CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta šios taisyklės išimtis: kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai.
38. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad jei akcininkai nevykdė valdymo funkcijos, tačiau pažeidė bendrąją sąžiningumo pareigą, piktnaudžiavo ribota atsakomybe, ir šie veiksmai nepriskirtini valdymo organo kompetencijai, atsakomybė akcininkui taikytina pagal CK 2.50 straipsnio        3 dalį, nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014; 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Nustatant nesąžiningus juridinio asmens dalyvio (akcininko) veiksmus atsižvelgiama į bendrą sąžiningumo principą (CK 1.5 straipsnis), nes, kaip nurodoma kasacinio teismo praktikoje, CK 2.50 straipsnio 3 dalies normoje įtvirtinto teisinio reguliavimo pagrindas yra bendrasis sąžiningumo principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-147/2009). Juridinio asmens dalyvis laikytinas sąžiningu, jeigu jis nežinojo, negalėjo ir neturėjo žinoti, kad jo elgesys neigiamai veikia juridinio asmens gebėjimą vykdyti savo prievoles, be to, sprendžiant dėl juridinio asmens dalyvio atsakomybės, svarbu įvertinti jo vaidmenį ir realią galimybę daryti įtaką juridinio asmens veiklai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2009; 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2014).
39. Atsakovas yra ieškovės vienintelis akcininkas. Kartu jis buvo susijusių juridinių asmenų, su kuriais buvo sudaromi ieškinyje nurodyti sandoriai, savininkas, akcininkas ar dalyvaujantis įmonės valdyme per kitą juridinį asmenį, todėl jam turėjo būti žinoma šių asmenų finansinė padėtis bei galimybės įvykdyti įsipareigojimus ieškovei. Žinodamas apie per ne vienerius metus teikiamas šioms bendrovėms dideles paskolas, išankstinius mokėjimus, jis ne tik nesiėmė jokių veiksmų bendrovės vadovės tokiems veiksmams užkardyti ar spręsti dėl vadovės tinkamumo, inicijuoti skolų išieškojimą ir pan., o po to laikotarpiu nuo 2009 iki 2012 m. priėmė vienintelio akcininko sprendimus pripažinti skolas beviltiškomis. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nurodytų aplinkybių visumos vertinimas leidžia daryti išvadą, kad taip pat ir atsakovas ieškovės atžvilgiu elgėsi ne tik neapdariai, bet, labai tikėtina, ir sąmoningai nesąžiningai, nors jis, būdamas UAB „JOFA“ akcininku, privalėjo veikti išimtinai bendrovės interesais. Tokie jo veiksmai taip pat vertintini kaip neteisėti bei lėmę UAB „JOFA“ ir kreditoriams  atsiradusią žalą (CK 6.246 straipsnis).
40. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė dėl atsakovų solidariosios atsakomybės. Atsižvelgiant į CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nuostatas bei aplinkybę, kad UAB „JOFA“ iš esmės dėl atsakovų sudarytų sandorių nenaudingumo ir lėšų stygiaus negali įvykdyti savo prievolių kreditoriams ir dėl juridinio asmens vadovės, ir dėl akcininko nesąžiningų veiksmų, atsakovas atsako subsidiariai. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šiuo aspektu pakeistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 330 straipsnis).

Dėl bankroto administravimo išlaidų priteisimo

41. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į aplinkybę, kad BUAB „JOFA“ bankroto byloje teismo iš viso patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai sudaro bendrą              260 582,78 Eur sumą, kuri yra ženkliai mažesnė nei nurašytų skolų suma, teismas atlygintinos žalos dydį sumažino iki teismo patvirtintų ieškovės kreditorių reikalavimų sumos. Taip pat atkreipė dėmesį, jog administravimo išlaidos nepriskirtinos įmonės valdymo organo (dalyvio) neteisėtų veiksmų rezultatams. Ieškovė savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė priteisti bankroto administravimo išlaidų sumą – 104 201,03 Eur.
42. Nagrinėjamu atveju apeliacinių skundų motyvais teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ieškovės patirtos žalos dydis turi būti siejamas su ieškovės bankroto byloje patvirtinta kreditorių finansinių reikalavimų suma. Akivaizdu, kad šiuo atveju atsakovų padaryta žala yra susijusi tik su tuo, kad ieškovės turtas ženkliai sumažėjo ir negali būti panaudotas kreditorių finansiniams reikalavimams, patvirtintiems ieškovės bankroto byloje, patenkinti.
43. Pagal CPK 312 straipsnį apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Ieškovės apeliacinio skundo reikalavimas priteisti bankroto administravimo išlaidas yra naujas. Tai, kad ieškovė bylos nagrinėjimo eigoje pateikė išrašą iš 2015 m. vasario 10 d. kreditorių susirinkimo protokolo, kuriame spręsta dėl administravimo išlaidų, nepaneigia, kad ieškinyje ji nenurodė argumentų dėl priteistinų bankroto administravimo išlaidų ir jų priteisti neprašė. Taigi, šiuo argumentu nurodomos naujos aplinkybės, ieškovė formuluoja naują bylą nagrinėjusio teismo procesinio sprendimo peržiūrėjimo pagrindą, o tai apeliacinės instancijos teisme nėra galima.
44. Apibendrinant teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmososios instancijos teismas iš esmės pagrįstai tenkino ieškinį iš dalies. Tačiau, kaip minėta, nepagrįstai nustačius ne subsidiarią, o solidarią atsakovų atsakomybę, skundžiamas sprendimas pakeičiamas. 

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r i a :

              Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimo dalį, kuria nustatyta solidari M. T. G. (M. T. G.) ir L. P. atsakomybė, pakeisti, nustatant, kad atsakovo M. T. G. (M. T. G.) atsakomybė yra subsidiari.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                              Danutė Gasiūnienė

Konstantinas Gurinas

                                                                                                                                            Alvydas Poškus