Teisėja Asta Jakučiūnienė                                                             Baudž. byla Nr. 1A-595-579-2013

Pranešėjas Evaldas Gražys                                             Teisminio proceso Nr. 1-52-1-01171-2012-4                                           Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7.; 2.8.14.

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                                             2013 m. rugpjūčio 26 d.  

Kaunas

              Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Evaldo Gražio, teisėjų Algimanto Smolsko, Algirdo Remeikos,  sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorei Laurai Mačiulytei – Valaitei, asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, I. B. gynėjai advokatei Vidutei Tiškuvienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, I. B. gynėjos advokatės Vidutės Tiškuvienės apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutarties, kuria I. B., nepakaltinamumo būsenoje padariusiai baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK) 140 straipsnio 1 dalyje, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis VšĮ (duomenys neskelbtini) poliklinikos psichikos sveikatos centre.

              Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartimi nustatyta, jog I. B. 2012-10-07 apie 20.30 val. namų koridoriuje adresu (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių nesutarimų kilusio konflikto metu, nukentėjusiajam G. B. vieną kartą delnu sudavė per galvą, tuo sukeldama jam fizinį skausmą.

I. B. gynėja advokatė Vidutė Tiškuvienė apeliaciniu skundu prašo Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartį panaikinti, baudžiamąją bylą I. B. atžvilgiu nutraukti, neįrodžius, jog ji padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką. Teigiama, jog nutartis neteisėta ir nepagrįsta, nes nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog I. B. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką. Byla išnagrinėta nesigilinant į esmines įvykio aplinkybes. I. B. nuosekliai aiškino, jog 2012-10-07 vakare kilusio konflikto metu būtent nukentėjusysis vartojo jos atžvilgiu smurtą – sudavė šlepete į kojas ir įžnybė į dešinę krūtį. Sūnus L. konflikto negalėjo matyti, nes sėdėdamas ant lovos žaidė planšetiniu kompiuteriu. Dėl šio įvykio ji sekančią dieną kreipėsi į medicinos ekspertą, o 2012-10-09 parašė pareiškimą policijoje. I. B. parodymus patvirtina 2012-10-08 specialisto išvada Nr. G955/12(06). Skunde nurodoma, jog mažamečio liudytojo L. B. ir nukentėjusiojo G. B. parodymai nesutampa, tačiau teismas į tai nekreipė dėmesio, be to, byloje nesurinkta duomenų apie G. B. sukeltą fizinį skausmą. Tą patį vakarą G. B. į medicinos įstaigą nesikreipė, o tikėti vien tik nutenėjusiojo parodymais, turint omenyje I. B. inicijuotą skyrybų procesą, nėra pagrindo, nes G. B. yra suinteresuotas bylos baigtimi. Skunde tai pat nurodoma, jog nenuoseklūs buvo ir paties G. B. parodymai. Protokole pareiškime nenurodyti jokie konkretūs veiksmai, padaryti jo atžvilgiu, nenurodyta nei data, nei vieta (b. l. 3-4). Kitame pareiškime jau nurodoma konkretesnis laikas – apie 19.30 val. ir tai, kad I. B. sudavė per galvos viršugalvį smūgį delnu, griebė už drabužių, tai matė sūnus Laurynas (b. l. 5). 2012-10-08 apklausos protokole G. B. nurodė, jog dėl sužalojimų nesikreipė, sužalojimai nepadaryti. 2012-10-12 apklausiamas G. B. papildė parodymus, nurodydamas, jog tokie veiksmai neva jį pažemino, toks dalykas, kad ji suduotų, buvo pirmas, tačiau teisme jau nurodė, jog tokių veiksmų buvo ir anksčiau. G. B. nurodė skirtingas smūgio sudavimo vietas (ikiteisminiame tyrime nurodė, jog per galvos viršugalvį smūgis rankos delnu, teismo posėdyje – griebė už krūtinės, trenkė per ją, tada trenkė per galvą, patikslino, jog smurtas pasireiškė griebimu už krūtinės, trenkimu delnu per veidą, agresyviu elgesiu), nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme G. B. nenurodė, jog būtų jautęs fizinį skausmą. Prie skundo pridedamos nuotraukos patvirtina, jog sūnus negalėjo matyti konflikto. Taip pat pažymima, jog nukentėjusysis nenurodė, kad jam būtų pešami plaukai, ką nurodė L. B.. Be to, iš pateikiamų pažymų  matyti, jog sūnus L. įtakojamas tėvo, vaiko elgesį įtakoja nesąmoninga tėvo valdžios baimė, nes netekti tėvo vaikui reikštų netekti gerbūvio. Į šiuos duomenis turėtų būti atsižvelgta vertinant L. B. parodymų patikimumą.

Teisėjų kolegija, išklausiusi proceso dalyvių nuomones: asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, gynėjos, prašiusios apeliacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios skundą atmesti, sprendžia, kad asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, I. B. gynėjos advokatės Vidutės Tiškuvienės apeliacinis skundas turi būti atmestas.

Skunde keliamas įrodymų vertinimo klausimas. Apeliantės manymu, teismas netinkamai įvertinęs surinktus duomenis nepagrįstai nustatė, jog I. B. vartojo smurtą savo sutuoktinio G. B. atžvilgiu ir tuo sukėlė jam fizinį skausmą.

Sprendžiant priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą ir nustatant reikšmingas bylai aplinkybes, tai yra buvo padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika, ar ne, ar ją padarė būtent asmuo, kurio atžvilgiu prašoma taikyti priverčiamojo pobūdžio medicinos priemones,  vadovaujamasi LR BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis  įrodymų vertinimo taisyklėmis. Kaip numatyta LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje, įrodymai vertinami remiantis vidiniu įsitikinimu, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie faktines bylos aplinkybes teismas daro vadovaujantis BPK 20 str. 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą.

Išanalizavus apeliacinio skundo motyvus ir atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, nekyla abejonių, kad apylinkės teismas išsamiai išnagrinėjo bylos duomenis, nepažeidžiant minėtų teisės normų išanalizavo ir įvertino surinktus įrodymus ir teisingai nustatė faktines veikos aplinkybes.

Faktinės veikos aplinkybės įrodytos nuosekliais ir išsamiais nukentėjusiojo G. B. parodymais, kuriuos patvirtina nepilnamečio L. B. parodymai, o vertinant kartu su kitais bylos rašytiniais duomenimis (G. B. pareiškimais, tarnybiniu patrulio D. B. pranešimu, išrašu iš fiksuotų pranešimų policijai (b. l. 11,12), sudaro nuoseklią, logišką įvykių grandinę, kuri tik patvirtina nukentėjusiojo parodymus bei leidžia juos laikyti patikimais.

Pažymėtina, jog nukentėjusysis G. B. nuosekliai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nurodė tas pačias esmines veikos aplinkybes, tai yra, jog kilo konfliktas su žmona I. B. vonios tarpduryje, kurio metu ji trenkė jam per galvą. Nors pirminiame pareiškime nenurodė konkretesnio veikos padarymo laiko, kitų aplinkybių, tačiau šiame pranešime kaip ir kituose parodymuose nurodė, jog jam buvo suduotas smūgis į galvą, viską matė sūnus L. B.. Tai, kad skirtingose apklausose  G. B. nurodė šiek tiek kitokią įvykių seką dėl suėmimo už krūtinės, už drabužių, laiką, dėl to, kad vieną kartą nurodė, jog smūgis suduotas ranka, kitą kartą to nenurodė, nenuoseklus buvo teigdamas dėl ankstesnio tokio pobūdžio žmonos elgesio, teisiamojo posėdžio metu patikslino, jog suduota buvo per veidą, nelaikytina jo parodymų nenuoseklumu, nes visose apklausose bei pareiškimuose G. B. dėl esminių, pareiškime nurodytų aplinkybių buvo nuoseklus, teigė (nuosekliai), jam I. B. sudavė ranka į galvos sritį. Kitokio pobūdžio fizinių veiksmų atlikimu I. B. nebuvo įtariama ir pareiškime dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo kitokio pobūdžio veiksmai nenurodyti. Be to, ikiteisminis tyrimas tam ir atliekamas, jo būtų išaiškintos visos įvykio aplinkybės. Asmuo, neturintis specialaus teisinio išsilavinimo, iš karto po įvykio paprastai būdamas susijaudinęs, ne visada tikslai nurodo veikos aplinkybes, todėl tolesnėse apklausose, nurimus emocijoms, koncentruodamas dėmesį vien tik į tiriamą dalyką, gali nurodyti tikslesnes veikos aplinkybes ir tai nelaikytina parodymų nenuoseklumu. Veikos padarymo laikas taip pat gali būti tikslinamas, tačiau tai nėra pagrindas nukentėjusiojo parodymus vertinti kaip nepatikimus. Nors teisiamojo posėdžio metu G. B. tiesiogiai nepasakė, jog jautė dėl I. B. smūgio fizinį skausmą, tačiau nukentėjusiojo parodymai, veikos padarymo būdas, tai, kad buvo smūgiuota į gyvybiškai svarbų ir jautrų organą – galvą, neabejotinai šią aplinkybę patvirtina. Šiuo atveju nenuoseklumas dėl ankstesnių tokių įvykių tai pat nėra reikšmingas sprendžiant šio konkretaus įvykio aplinkybes, todėl tai taip pat nelaikytina pagrindu abejoti nukentėjusiojo parodymais. 

Pažymėtina, jog L. B. parodė, jog vakare žiūrėjo filmuką per televizorių pas tėtį kambaryje ant lovos, išgirdo, jog tėtis pykstasi su mama, tada sėdėdamas ant lovos matė, kaip mama tėčiui sudavė ranka per galvą vieną kartą, o paskui pešė jam plaukus. Netikėti liudytojo parodymais pagrindo nėra. Jis apklaustas netrukus po įvykio (po 8 dienų), dalyvaujant Vaiko teisių apsaugos specialistui, nedalyvaujant nei vienam iš tėvų. Šie parodymai iš esmės sutampa su nukentėjusiojo parodymais, jog jam I. B. sudavė per galvą vieną kartą. Nors nukentėjusysis nenurodo, jog žmona jį pešiojo už plaukų, ką nurodo L. B., tačiau tai esminės reikšmės neturi, nes tokia aplinkybė I. B. nebuvo inkriminuota. Skunde taip pat keliamas klausimas dėl vaiko fizinės galimybės matyti konfliktą, tačiau tai, kad vaikas matė konfliktą nuo pat tyrimo pradžios teigė nukentėjusysis, be to, jo galimybę fiziškai matyti įvykį patvirtina ir Įvykio vietos apžiūros protokolas bei prie jo pridėta buto schema, iš kurių matyti, jog patalpa, kurioje vyko konfliktas, yra priešais vonios kambarį. Aukštesniojo teismo nuomone šios aplinkybės nepaneigia net ir prie skundo pridėtos fotonuotraukos, iš kurių taip pat matyti, jog nuo vonios durų matosi priešingoje pusėje esantis kambarys, televizorius ir netgi foteliai. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog šios nuotraukos neatspindi faktinės lovos (fotelio) buvimo, o kartu ir L. B. buvimo vietos veikos padarymo metu.

Skunde taip pat nurodama, jog G. B. parodymai turėtų būti vertinami kaip nepatikimi dėl jo suinteresuotumo, nes I. B. iniciatyva pradėta skyrybų byla, be to, nepatikimais turėtų būti laikomi ir L. B. parodymai dėl tėvo valdžios įtakos nepilnamečiui bei aplinkybių susijusių su skyrybomis. Aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog skunde nurodytos aplinkybės nepakankamos paneigti anksčiau nurodytų argumentų dėl šių asmenų parodymų patikimumo. G. B. parodymus patikimais leidžia laikyti ne tik tai, jog jis buvo nuoseklus dėl esminių veikos aplinkybių, tačiau ir tai, jog iš karto po įvykio jis kvietė policiją, šiai neatvykus, sekančią dieną vyko į policijos komisariatą. Be to, jo parodymus patvirtina nepilnamečio sūnaus, kuris tuo metu buvo namuose, parodymai. Taip pat pažymėtina, jog vien aplinkybė dėl pradėto skyrybų proceso nepatvirtina, jog G. B. siekia apkalbėti I. B. ir jai pakenkti. Teisėjų kolegija pažymi, jog prie skundo pateiktos pažymos apie L. B. medicininius duomenis tai pat nesuteikia pagrindo abejoti L. B. parodymų patikimumu, įtarti jį, kad jis paveiktas tėvo, ar apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu buvo paveiktas prieš motiną, nes šios pažymos yra tik apie medicininius duomenis, sveikatos būklę, vaiko elgseną po apklausos, be to, aukštesniojo teismo nuomone, VšĮ Alytaus poliklinika 2012-12-06 Nr. 1D-2572 pažyma nelaikytina patikimu įrodymu, nes net ir neturint specialių žinių, abejotina, jog vien iš aplinkybių, kad pokalbis su vaiku produktyvus, berniukas dalijasi išgyvenimais, emocijos stabilios, kitą kartą vaikas įsiterpia į pakalbį su mama ir išvadina ją necenzūriniais žodžiais, poelgio motyvų, priežasčių negali paaiškinti, į konfliktus reaguoja pasipriešinimu – nevykdo mamos reikalavimų, galima būtų daryti pagrįstą išvadą, jog palaikyti mamą vaikui reikštų sulaukti bausmės iš tėvo, kad tėvo autoritetas, nesąmoninga tėvo valdžios baimė, baimė susilaukti bausmės, tai yra būti nubaustam tėvo, provokuoja negatyvias elgesio reakcijas - priešgyniavimą, pyktį, opozicines tendencijas mamos atžvilgiu. Be to, (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus šeimos aplankymo akte 2012-09-26 Nr. NA3-542 nurodyta, jog nepilnametis L. B. paaiškino, jog nori gyventi su abiem tėvais. Šis aplankymo aktas surašytas dvi savaitės iki įvykio, jau vykstant skyrybų procesui, kas leidžia pagrįstai manyti, jog L. B. prasidėjus skyrybų procesui nebuvo nusiteikęs priešiškai nei prieš tėvą, nei prieš motiną, todėl duodamas parodymus sakė tiesą.

Apibendrinant, konstatuojama, jog teismo išvada, kad I. B. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, tai yra 2012-10-07 apie 20.30 val. namų koridoriuje adresu (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių nesutarimų kilusio konflikto metu, nukentėjusiajam  G. B. vieną kartą delnu sudavė per galvą, tuo sukeldama jam fizinį skausmą, padaryta išsamiai, visapusiškai ir nešališkai įvertinus surinktų duomenų visumą, todėl yra pagrįsta ir teisėta. Kadangi specialisto išvada bei specialisto paaiškinimais byloje nustatyta, jog veikos padarymo metu I. B. negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, I. B. pagrįstai skirta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartis teisėta ir pagrįsta, pagrindas ją keisti ar naikinti dėl skunde nurodytų argumentų, nenustatytas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 5 d. 1 p., kolegija

n u t a r i a :

asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, I. B. gynėjos advokatės Vidutės Tiškuvienės apeliacinį skundą atmesti.

        Kolegijos pirmininkas teisėjas                                                  Evaldas Gražys

        Teisėjai:                                                                 Algimantas Smolskas

                                                                              Algirdas Remeika