Administracinė byla Nr. A-4071-492/2021
Teisminio proceso Nr. 4-52-3-00513-2021-8
Procesinio sprendimo kategorija 8.5
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. lapkričio 3 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,
dalyvaujant (duomenys neskelbtini) piliete H. A. S. prisistačiusios užsienietės atstovui Pauliui Vinkleriui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal (duomenys neskelbtini) piliete H. A. S. prisistačiusios užsienietės apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal (duomenys neskelbtini) piliete H. A. S. prisistačiusios užsienietės pareiškimą dėl alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo jos atžvilgiu.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. (duomenys neskelbtini) piliete H. A. S. prisistačiusi užsienietė (toliau – ir užsienietė) pareiškimu kreipėsi į Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus, prašydama taikyti jai alternatyvią sulaikymui priemonę – apsigyventi jos pasirinktoje vietoje, elektroninių ryšių priemonėms pranešant Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) arba Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) apie užsienietės buvimo vietą, arba, tuo atveju, jei šis prašymas nebus tenkintas, taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinti užsienietę VSAT Užsieniečių registracijos centre (toliau – ir Centras) netaikant judėjimo ribojimų.
2. Pareiškime užsienietė nurodė, kad yra apgyvendinta (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio 6 dalį. Užsienietė teigė, kad sąlygos apgyvendinimo vietoje yra nežmoniškos, ji negali gauti tinkamo maisto, dėl pablogėjusių oro sąlygų šąla, negali išsiskalbti drabužių, neturi šiltų rūbų ir avalynės. Be to, apgyvendinimo sąlygos iš esmės prilygsta sulaikymui – užsienietė negali niekur išeiti iš apgyvendinimo vietos teritorijos, naudotis ryšio priemonėmis. Pasak užsienietės, dabartinė jos padėtis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsniui.
3. Užsienietė pabrėžė, kad nors į Lietuvos Respublikos atvyko dar liepos mėnesį, iki šiol yra sulaikyta be teismo sankcijos, taip Lietuvos Respublikos institucijos pažeidžiant Jungtinių Tautų Organizacijos 1951 metų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 31 straipsnio nuostatas. Užsienietė pažymėjo, kad Konvencijos 16 straipsnis nustato pabėgėlių teisę, tapačią tos valstybės piliečių teisei, laisvai kreiptis į teismą įskaitant teisinę pagalbą ir atleidimą nuo teismo išlaidų.
4. Užsienietė nurodė, kad kartu su seserimi turi galimybę apsigyventi jos poreikius labiau atitinkančioje vietoje – viešbutyje (duomenys neskelbtini), kuriame jai nuo 2021 m. rugsėjo 30 d. yra rezervuotas kambarys. Jeigu būtų leista apsigyventi minėtame viešbutyje, užsienietė liktų Lietuvos Respublikos teritorijoje ir būtų Vilniaus mieste, kur įsikūrusios svarbiausios įstaigos, dėl to galėtų bet kuriuo metu atvykti atlikti su jos teisine padėtimi susijusius veiksmus. Teigė, kad tokiu atveju ją išlaikytų sužadėtinis, Lietuvos Respublikos materialinė pagalba būtų nereikalinga. Teismui tenkinus prašymą, užsienietės judėjimo laisvė būtų suvaržyta proporcingai ir protingai, ji gyventų konkrečioje vietoje, be to, sutinka periodiškai pranešti apie savo buvimo vietą elektroninėmis ryšių priemonėmis nustatytu laiku Departamentui arba Tarnybai. Užsienietės vertinimu, tokios priemonės taikymas atitiktų tiek jos, tiek jos teisinę padėtį nagrinėjančių institucijų interesų pusiausvyrą. Tuo atveju, jei siūloma alternatyvi sulaikymui priemonė nebūtų skirta, užsienietė prašė taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę, nustatytą Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 4 punkte.
5. Tarnybos atstovas teismo posėdžio metu prašė pareiškimą atmesti, nurodydamas, kad užsienietė neteisėtai pateko į Lietuvos Respubliką, jos tikroji tapatybė nėra nustatyta. Pažymėjo, kad užsienietė Centre apgyvendinta vadovaujantis Įstatymu.
II.
6. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2021 m. spalio 6 d. sprendimu (duomenys neskelbtini) piliete H. A. S. prisistačiusios užsienietės pareiškimą atmetė.
7. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis teismų praktika, pažymėjo, kad teisė kreiptis į teismą yra pagrindinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų, tačiau šiomis teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, jomis nepiktnaudžiauti, laikytis įstatymuose įtvirtintos tvarkos – tam tikrų procesinių reikalavimų. Teismas nustatė, kad užsienietė Centre apgyvendinta vadovaujantis Įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi, nėra priimtas teismo sprendimas dėl užsienietės sulaikymo ar alternatyvios sulaikymo priemonės skyrimo. Teismas laikė, jog Įstatymo 116 straipsnyje, nustatančiame subjektus, kurie turi teisę kreiptis į teismą su teikimu sulaikyti užsienietį arba skirti jam alternatyvią sulaikymui priemonę, imperatyviai nurodyta, kad dėl užsieniečio sulaikymo į teismą gali kreiptis tik Tarnybos pareigūnas. Teismas akcentavo, kad tokios teisės kreiptis į teismą pačiam užsieniečiui / prieglobsčio prašytojui, kuris Centre apgyvendintas įstatymo pagrindu, o ne teismo sprendimu, nesuteikta. Atsižvelgęs į tai, kad įstatymas nenumato reikalavimo teisės užsieniečiui / prieglobsčio prašytojui prašyti paskirti alternatyvią sulaikymui priemonę, teismas atmetė užsienietės pareiškimą. Aiškindamas Įstatymo 118 straipsnyje nustatytą užsieniečio teisę išnykus užsieniečio sulaikymo pagrindams prašyti teismo pakartotinai svarstyti sprendimą sulaikyti užsienietį, teismas pažymėjo, kad užsieniečio / prieglobsčio prašytojo teisė kreiptis į teismą gali būti realizuojama tik tais atvejais, kai jam pagal Tarnybos teikimą jau yra paskirtas sulaikymas ar alternatyvi sulaikymui priemonė. Įvertinęs tai, kad dėl užsienietės nėra priimtas teismo sprendimas, ji apgyvendinta (duomenys neskelbtini) vadovaujantis Įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi, teismas sprendė, kad užsienietei šiuo atveju negali būti taikomos ir Įstatymo 118 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos.
III.
8. (duomenys neskelbtini) piliete H. A. S. prisistačiusi užsienietė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. spalio 6 d. sprendimą ir jos pareiškimą tenkinti.
9. Užsienietė apeliaciniame skunde nurodo, kad į teismą kreipėsi vadovaudamasi ne Įstatymo 116 straipsniu, o 115 straipsniu, kuriame nėra numatyta, jog dėl alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimo gali kreiptis tik Tarnybos pareigūnas. Be to, minėtame straipsnyje kalbama ne vien apie prieglobsčio prašytojus, bet apskritai užsieniečius. Užsienietė nurodo, kad Įstatymo 118 straipsnio 1 dalyje nėra kalbama tik apie teismo sprendimą sulaikyti užsienietį. Užsienietė pažymi, kad daug užsieniečių be teismo sprendimo yra laikomi iš esmės sulaikymo sąlygomis, todėl Įstatymo 118 straipsnio 1 dalis neturi būti aiškinama siaurai, nes priešingu atveju asmeniui, kuris nėra sulaikytas teismo sprendimu, nebūtų įmanoma realizuoti teisės kreiptis į teismą. Užsienietė pabrėžia, kad šiuo metu yra įleista į Lietuvos Respubliką, dėl to turi teisę kreiptis į teismą dėl alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimo pagal Įstatymo 118 straipsnio 1 dalį. Būtent užsienietės apgyvendinimo vietos apylinkės teismas yra įgaliotas spręsti užsienietės apgyvendinimo klausimą (Įstatymo 118 str. 1 d.).
10. Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka, prašo jo netenkinti.
11. Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą pažymi, kad užsienietė, būdama pilnamečiu ir veiksniu žmogumi, suvokdama, kad vykstant į kitas užsienio valstybes reikalingas galiojantis kelionės dokumentas ir jį privaloma pateikti pasienio pareigūnams, atvyko į Lietuvos Respubliką nelegaliai. Todėl jos veiksmai negali būti vertintini kaip bendradarbiavimas su valdžios institucijomis. Be to, pareigūnams neteikė svarbiausių duomenų, reikalingų nustatyti užsienietės teisinę padėtį. Tarnyba teigia, kad užsienietės išvykimas iš Centro trukdys priimti ir vykdyti sprendimus, yra pagrindas manyti, kad rizika yra reali ir išlieka ateityje. Tarnyba pabrėžia, kad apeliantės atstovas klaidina teismą teigdamas, jog ji yra įleistą į Lietuvos Respublikos teritoriją, nes vadovaujantis Įstatymo 92 straipsnio 2 dalimi tik priėmus sprendimą dėl laikinosios apsaugos suteikimo užsieniečiai yra įleidžiami į Lietuvos Respubliką ir apgyvendinami neribojant jų judėjimo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
12. Byloje kilo ginčas dėl alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimo užsienietei.
13. Nustatyta, kad užsienietė neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną ir vadovaujantis Įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi buvo apgyvendinta (duomenys neskelbtini). Užsienietė manydama, kad jos apgyvendinimo sąlygos iš esmės prilygsta sulaikymui, kreipėsi į teismą su pareiškimu taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę.
14. Pirmosios instancijos teismas atmetė užsienietės prašymą skirti alternatyvią sulaikymui priemonę padaręs išvadą, jog Įstatymo 116 straipsnis nenumato teisės užsieniečiui / prieglobsčio prašytojui prašyti paskirti alternatyvią sulaikymui priemonę, o dėl to, kad nėra priimtas teismo sprendimas dėl užsienietės sulaikymo ar alternatyvios sulaikymui priemonės jai skyrimo, negali būti taikomos ir Įstatymo 118 straipsnio 1 dalies nuostatos.
15. Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad esant karo padėčiai, nepaprastajai padėčiai, dėl masinio užsieniečių antplūdžio paskelbtai ekstremaliajai situacijai ar ekstremaliajam įvykiui, prieglobsčio prašytojai, pateikę prašymus suteikti prieglobstį pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose ar netrukus po neteisėto Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo, iki nepriimtas sprendimas įleisti juos į Lietuvos Respubliką, laikinai apgyvendinami pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose, Valstybės sienos apsaugos tarnyboje ar kitose tam pritaikytose vietose, nesuteikiant jiems teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje.
16. Įstatymo normos expressis verbis (aiškiais žodžiais) neįtvirtina Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nustatytos apgyvendinimo priemonės apskundimo tvarkos. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, kad pagal to paties straipsnio 8 dalį nagrinėjama apgyvendinimo priemonė gali būti taikoma karo padėties, nepaprastosios padėties, dėl masinio užsieniečių antplūdžio paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar ekstremaliojo įvykio laikotarpiui ir 28 dienoms po jų pabaigos, tačiau ne ilgiau kaip 6 mėnesiams. Kitaip tariant, nustatytas reglamentavimas sukuria teisinio neaiškumo situaciją, kai užsieniečiui iki 6 mėnesių gali būti taikoma apgyvendinimo nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje priemonė kartu neįtvirtinant aiškaus tokios priemonės teisėtumo teisinės patikros mechanizmo.
17. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis įtvirtina, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), aiškindamas Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra konstatavęs, kad šiomis nuostatomis nustatyta asmens teisė į teisminę pažeistų jo konstitucinių teisių ir laisvių gynybą (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas, 2011 m. birželio 9 d. nutarimas). Teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos (Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas).
18. Teisminės gynybos principo svarba akcentuojama ir tarptautinių teismų praktikoje. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis įtvirtina „teisę į teismą“, kurios dalis teisė kreiptis į teismą, t. y. inicijuoti teisminį procesą, sudaro tik vieną aspektą. Tačiau šis aspektas iš esmės lemia, ar suinteresuotas asmuo galės pasinaudoti kitomis garantijomis, numatytomis Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Teisminiam procesui taikomi teisingumo, viešumo ir spartumo standartai iš tiesų tampa beverčiai, jeigu teisminis procesas apskritai nėra pradedamas. Vargu, ar galima kalbėti apie teisinės valstybės principą, jeigu apskritai nėra įgyvendinama teisė kreiptis teisminės gynybos (žr., pvz., 1975 m. sausio 21 d. sprendimo Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70) 34-36 p.). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pabrėžiama, jog teisė į teismą turi būti reali ir veiksminga, o ne teorinė ar iliuzinė (1995 m. gruodžio 4 d. sprendimo byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94) 36 p.).
19. Teisingumo Teismas taip pat yra patvirtinęs, jog teisė kreiptis į teismą yra viena sudedamųjų teisinės bendrijos dalių ir kad ją garantuoja Europos Sąjungos sutartimi paremta teisinė tvarka, nes ji sukūrė išsamią teisinės gynybos priemonių ir procedūrų sistemą tam, kad Teisingumo Teismas galėtų vykdyti institucijų priimtų aktų teisėtumo kontrolę (žr., pvz., 1986 m. balandžio 23 d. sprendimo Les Verts prieš Parlamentą, 294/83, EU:C:1986:166, 23 p.). Teisę į veiksmingą teisminę apsaugą Teisingumo Teismas grindžia bendromis valstybėms narėms konstitucinėmis tradicijomis bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniais (žr., pvz., 1986 m. gegužės 15 d. sprendimo Marguerite Johnston prieš Chief Constable of the Royal Ulster Constabulary, 222/84, EU:C:1986:206, 18 p.). Veiksmingos teisminės gynybos principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, kuris įtvirtintas ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo DEB Deutsche Energiehandels- und Beratungsgesellschaft mbH prieš Bundesrepublik Deutschland, C-279/09, EU:C:2010:811, 30 ir 31 p.). Be kito ko, teisminės gynybos užtikrinimo, nagrinėjant asmens sulaikymo klausimą, kontekste ypač atkreiptinas dėmesys, jog Teisingumo Teismo vertinimu, pagal Sąjungos teisės viršenybės principą ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje garantuojamą teisę į veiksmingą teisminę gynybą valstybės narės teismas privalo prisiimti jurisdikciją nagrinėti tokio sulaikymo teisėtumą, prireikus netaikydamas jokios nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurią jam būtų draudžiama tai daryti, jei mano, kad užsienietei pagrindinėse bylose yra sulaikyti (2020 m. gegužės 14 d. Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos sprendimo FMS ir kt., C-924/19 PPU ir C-925/19 PPU, 291 p.).
20. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pripažinęs, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir minėtas tarptautinės teisės normas turi būti veiksmingai užtikrinta užsieniečio teisė į teisminę gynybą, siekiant patikrinti užsieniečiui taikomos priemonės – apgyvendinimo nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje – pagrįstumą ir teisėtumą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbta valstybės lygio ekstremali situacija nesudaro pagrindo tokią gynybos teisę apriboti: pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 145 straipsnį teisė kreiptis į teismą negali būti laikinai apribota net įvedus karo ar nepaprastąją padėtį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat laikosi pozicijos, kad Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje minimas laikinas apgyvendinimas pasienio kontrolės punktuose, tranzito zonose, Valstybės sienos apsaugos tarnyboje ar kitose tam pritaikytose vietose, nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikos teritorijoje, be kita ko, atsižvelgiant į užsienietės skunde išdėstytas faktines aplinkybes, tarptautinės apsaugos siekiančių asmenų laisvės suvaržymo pobūdžiu iš esmės gali prilygti Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintai alternatyviai sulaikymui priemonei – apgyvendinimui Valstybės sienos apsaugos tarnyboje nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje. Vadovaujantis Įstatymo 116 straipsnio 1 dalimi, sprendimai dėl užsieniečių sulaikymo ar alternatyvių sulaikymui priemonių patenka į apylinkės teismo jurisdikciją (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-653-492/2021).
21. Įvertinus tai, kad užsienietė buvo apgyvendinta (duomenys neskelbtini) vadovaujantis Įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi, todėl ji, manydama, jog jai taikomas judėjimo laisvės ribojimas gali būti prilygintas sulaikymui, turėjo teisę kreiptis į teismą dėl alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimo. Aplinkybė, kad užsienietės judėjimo laisvė buvo suvaržyta nesikreipiant į teismą dėl sulaikymo ar alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo, negali būti vertinama kaip kliūtis ginti užsienietes teises ir teisėtus interesus teisme. Todėl pirmosios instancijos teismas, atmesdamas užsienietės pareiškimą, padarė nepagrįstą išvadą, kad užsienietė, kuri apgyvendinta (duomenys neskelbtini) vadovaujantis Įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi, tačiau jos judėjimo laisvė suvaržyta ne teismo sprendimu, neturi teisės į teisminę gynybą. Akcentuotina ir tai, kad sprendimas atmesti skundą (pareiškimą), priimamas bylą išnagrinėjus iš esmės (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 84 str., 88 str. 1 p.), tačiau šiuo atveju teismas užsienietės pareiškimo nenagrinėjo, vadinasi byla nebuvo nagrinėjama iš esmės, todėl byla turėjo būti užbaigta nutartimi (ABTĮ 107 str. 1 d.).
22. Teisėjų kolegija pažymi, kad apylinkės teismas, gavęs užsienietės prašymą dėl alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimo, turėjo tokį prašymą nagrinėti iš esmės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, ir spręsdamas dėl galimų užsienietės teisių ir teisėtų interesų gynimo būdų, turi įvertinti užsienietei pritaikytos judėjimo laisvę ribojančios priemonės teisėtumą, bei, atsižvelgdamas į užsienietės skundo argumentus, nustatyti, ar užsienietė pagrįstai nurodo, kad ji yra sulaikyta, t. y., ar užsienietei taikyta priemonė (apgyvendinimas nesuteikiant teisės laisvai judėti Lietuvos Respublikoje) gali būti vertinama kaip de facto sulaikymas. Teismas taip pat turi patikrinti, ar užsienietės judėjimo laisvės ribojimui yra teisinis pagrindas, įvertinti, ar nėra abejonių dėl teisės aktų, vadovaujantis kuriais užsienietės judėjimo laisvė Lietuvos Respublikos teritorijoje yra apribota, konstitucingumo. Įvertinus tai, ar užsienietės apgyvendinimas (duomenys neskelbtini) gali būti laikomas de facto sulaikymu, svarstytinas klausimas dėl užsienietės prašomos alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimo.
23. Nagrinėjamu klausimu atkreiptinas dėmesys į aktualias tarptautines normas bei tarptautinių teismų praktiką.
24. Kaip nurodoma Konvencijos 5 straipsnio gairėse, Konvencijos 5 straipsnyje deklaruojant „teisę į laisvę“ turima mintyje fizinė asmens laisvė; šia norma siekiama užtikrinti, kad laisvė niekam nebūtų atimta savavališkai. Tai nėra susiję tik su judėjimo laisvės apribojimais, kuriuos reglamentuoja Konvencijos 4 protokolo 2 straipsnis. Skirtumas tarp judėjimo apribojimų, pakankamai rimtų, kad patektų į laisvės atėmimo pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalį taikymo sritį, ir laisvės apribojimų, kuriems taikomas tik Konvencijos 4 protokolo 2 straipsnis, pasireiškia apribojimo laipsniu ar intensyvumu, o ne jo pobūdžiu ar turiniu (žr., pvz., 2017 m. vasario 23 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos sprendimo byloje De Tommaso prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43395/09) 80 p.). Laisvės atėmimas Konvencijos prasme neapsiriboja klasikiniu suėmimo ar nuosprendžio vykdymo pagrindu vykdomu kalinimu, tačiau gali pasireikšti įvairiomis kitomis formomis (1980 m. lapkričio 6 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo Plenarinės kolegijos sprendimas byloje Guzzardi prieš Italija (pareiškimo Nr. 7367/76) 95 p.).
25. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje jau yra konstatavęs, kad prieglobsčio paprašiusių asmenų apgyvendinimas centruose, ribojančiuose galimybę asmeniui judėti bei taikančiuose kitus ribojimus administracinės institucijos sprendimu, gali prilygti „laisvės atėmimui“, nepaisant nacionalinėje teisėje įtvirtintos tokių centrų klasifikacijos (2009 m. rugsėjo 22 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo byloje Abdolkhani ir Karimnia prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 30471/08) 127 p.). Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendime Ilias ir Ahmed prieš Vengriją nustatytais kriterijais, masinio prašytojų srauto atveju buvimas tranzito zonoje gali būti ir nepripažįstamas laisvės atėmimu, jeigu jis yra trumpas ir kompetentingos valstybės institucijos imasi priemonių užtikrinti informuotą ir sklandžią prieglobsčio prašymų nagrinėjimo procedūrą. Tokie atvejai nepatenka į Konvencijos 5 straipsnio taikymo apimtį (2019 m. lapkričio 21 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Ilias ir Ahmed prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 47287/15)). Kita vertus, byloje R. R. prieš Vengriją asmenų apgyvendinimas toje pačioje, kaip Ilias ir Ahmed bylos atveju tranzito zonoje, atsižvelgiant į beveik 4 mėnesius trukusį gyvenimą sąlygomis, pripažintomis pažeidusiomis Konvencijos 3 straipsnio garantijas, bei nesant vidaus teisėje nustatyto maksimalaus tokios priemonės galimo taikymo termino, laikytas sulaikymu Konvencijos 5 straipsnio prasme (jau minėtas Europos Žmogaus Teisių Teismo spendimas byloje R. R. ir kiti prieš Vengriją).
26. Europos Sąjungos teisės aktų kontekste pažymėtina, kad sulaikymo sąvoka yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, todėl apgyvendinimo vietų kvalifikavimas pagal valstybės narės teisę neturi jokios įtakos jos vertinimui. Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo, 2 straipsnio h punktą sulaikymo sąvoka apima bet kokią priemonę, kai valstybė narė izoliuotai laiko prašytoją tam tikroje vietoje, kur prašytojo judėjimo laisvė yra atimta. Tarptautinės apsaugos prašytojo sulaikymas, kaip tai suprantama pagal minėtą direktyvos normą ir 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse nuostatas, yra prievartos priemonė, dėl kurios šis prašytojas netenka judėjimo laisvės ir kuria jis atskiriamas nuo likusių gyventojų, įpareigojant nuolat likti ribotoje ir uždaroje teritorijoje (2020 m. gegužės 14 d. Teisingumo Teismo Didžiosios kolegijos sprendimo FMS ir kt., C?924/19 PPU ir C?925/19 PPU, EU:C:2020:367, 216, 223, 225 p.).
27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat savo praktikoje nuosekliai kartoja, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, jog asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas galimas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimą). Tai reiškia, jog asmens sulaikymas yra ultima ratio (paskutinė priemonė) ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-4927-662/2016, 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3869-492/2021, 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3912-492/2021 ir kt.).
28. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas užsienietės prašymą formaliu pagrindu, kad nėra priimtas teismo sprendimas dėl užsienietės judėjimo laisvę ribojančios priemonės taikymo – sulaikymo ar alternatyvios sulaikymui priemonės skyrimo, nevertindamas jos nurodomų apgyvendinimo Įstatymo 5 straipsnio 6 dalies pagrindu faktinių ir teisinių aspektų, nepagrįstai suvaržė užsienietės teisę kreiptis į teismą dėl savo galbūt pažeistų teisių gynimo. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė Įstatymo nuostatas ir nepagrįstai užsienietės pareiškimo nenagrinėjo iš esmės, todėl užsienietės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. spalio 6 d. sprendimas naikinamas ir byla perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Užsienietės H. A. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. spalio 6 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Artūras Drigotas
Dainius Raižys
Virginija Volskienė