Civilinė
byla Nr. 3K-3-367/2009
Procesinio sprendimo
kategorijos: 30.4.1; 128.2 (S)
LIETUVOS
AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I
S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. spalio 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus
Baranausko, Egidijaus Laužiko ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir
pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą
pagal pareiškėjų S. M. ir
G. M. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. kovo 12 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų S. M. ir G.
M. pareiškimą
dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir praleisto termino atnaujinimo;
suinteresuoti asmenys: Klaipėdos apskrities viršininko administracija, Palangos
miesto savivaldybės administracija.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Pareiškimo esmė
Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį
turtą atkūrimo tikslu pareiškėjai prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį
faktą, kad J. M. (pareiškėjos S. M. sutuoktinio
R. M., mirusio 1997 m. gruodžio 26 d., tėvas) nuo 1934 m.
iki mirties 1942 m. nuosavybės teise valdė 3127 kv. m žemės sklypą Palangos
mieste, buvusioje (duomenys neskelbtini) gatvėje, kurį 1934 m. lapkričio
mėn. neatlygintinai įgijo iš valstybės pagal 1926 m. Žemės reformos
įstatymą. Pareiškėjai taip pat prašė atnaujinti praleistą terminą nuosavybės
teises patvirtinantiems dokumentams nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį
turtą atkūrimo klausimą nagrinėjančioms institucijoms pateikti. Jie
rėmėsi Lietuvos centrinio archyvo 1995 m. gruodžio 13 d. pažymėjimo
duomenimis, kad M. 1935-1937 m. nuomos bei činčo teisėmis valdė sklypą
Nr. 406 prie (duomenys neskelbtini) gatvės; Palangos miesto su Palangos
dvaru bendrų ganyklų likvidavimo byloje 1934 m. lapkričio 20 d. sąrašu, kad
M. įrašytas (duomenys neskelbtini) g. 3 gyventojas. Pareiškėjų
teigimu, M. su Palangos dvaru činčo ar neterminuotos nuomos santykių
galėjo būti saistomas iki 1934 m., nes tais metais, mieste likvidavus ganyklas,
činčo ar nuomos teisiniai santykiai pasibaigė. Faktui nustatyti pareiškėjai
laikė būtina remtis netiesioginiais įrodymais: liudytojų parodymais, taip pat
atsižvelgti į tą aplinkybę, kad niekas, išskyrus J. M. turto
paveldėtojus, nesikreipė dėl nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimo.
II. Pirmosios ir apeliacinės
instancijų teismų sprendimų esmė
Palangos miesto apylinkės teismas 2008 m.
liepos 15 d. sprendimu pareiškimą tenkino. Teismas nustatė, kad, Lietuvos
centrinio valstybės archyvo 1995 m. gruodžio 13 d. ir 2006 m. lapkričio 21
d. pažymėjimų duomenimis, Žemės tvarkymo departamento archyviniame fonde
yra Kretingos apskrities Palangos miesto „neterminės nuomos teisėmis valdomų
žemės sklypų atsienojimo planas“ ir 1937 m. kovo 19 d. patvirtinta
eksplikacija, kurios skiltyse „savininkų pavardės ir vardai“, „sklypų Nr.“, „iš
viso“ atitinkamai įrašyta: „M.“, „406“, „3127 kv. m“. Teismo
vertinimu, taip patvirtinama, kad M. valdė žemės sklypą (duomenys
neskelbtini) gatvėje neterminės nuomos teisėmis, nes jis buvo įrašytas ir
1935 m. Palangos miesto gyventojų, kurie valdė žemę nuomos bei činčo teisėmis,
sąraše. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ne visi archyvai išlikę ir juose bei
kituose archyvinių fondų dokumentuose nerasta žinių apie J. M.
Palangos mieste turėtą žemę, padarė išvadą, jog J. M. įgijo
nuosavybėn valdytą žemės sklypą 1926 m. gegužės 22 d. Įstatymo dėl miesto ir
miestelių sienose ir jų pirmosios zonos srityje valstybės ir nusavintoms činčo
ir nuomos teisėmis valdomoms žemėms sutvarkyti ir 1929 m. birželio 25 d.
Įstatymo dėl miesto ir miestelių sienose ir jų pirmosios zonos srityje
valstybės ir nusavintoms činčo ir nuomos teisėmis valdomoms žemėms sutvarkyti
vykdymo taisyklių pagrindu; teismas akcentavo, kad pagal Taisyklių 5, 7, 8
paragrafų nuostatas činčininkų ir nuomininkų sklypų įgijimo nuosavybėn
procedūra vyko, sudarant činčininkų ir nuomininkų sąrašą, apmatuojant jų sklypus.
Teismo vertinimu, tai įrodo ir Žemės reformos valdybos 1936 m. vasario 15 d.
nutarimo Nr. 236 duomenys dėl žemės, valdomos činčo ar nuomos teisėmis,
perėjimo valstybės nuosavybėn nuo 1922 m. balandžio 3 d. Teismas rėmėsi
liudytojų A. V. ir A. G. parodymais
apie tai, kad J. M. prie parko turėjo sklypą, taip pat
atsižvelgė į tą aplinkybę, jog žemės sklypas yra neužstatytas ir laisvas. R. M. laiku pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo;
kadangi pareiškėjai tik 1995–1996, 2005-2006 ir 2008 metais gavo archyvinių
duomenų apie nuosavybės teises, tai šias aplinkybes teismas pripažino
svarbiomis ir atnaujino praleistą terminą dokumentams dėl nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Palangos
miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą, panaikino Palangos
miesto apylinkės teismo 2008 m. liepos 15 d. sprendimą, priėmė naują 2009 m.
kovo 12 d. sprendimą, kuriuo pareiškimą atmetė, civilinę bylą dėl kitos dalies
nutraukė (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos
teismas nurodė, kad pareiškėjai prašo nustatyti žemės valdymo
nuosavybės teise faktą (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas); tokiu atveju
pareiškime privaloma nurodyti konkretų nuosavybės įgijimo pagrindą ir
patvirtinti jį leistinomis įrodinėjimo priemonėmis; nuosavybės teisę
patvirtinančiais dokumentais gali būti: išrašai iš hipotekos knygų, jei šių
nėra – turto perleidimo sutartys, teismo sprendimai, turto nacionalizavimo
aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti
Vyriausybės nustatyti dokumentai (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis).
Apeliacinės, priešingai nei pirmosios, instancijos teismas nelaikė, kad bylos
rašytiniais įrodymais ir liudytojų parodymais patvirtinamos pareiškėjų
nurodytos aplinkybės; Lietuvos centrinio valstybės archyvo duomenimis, M. pavardė nurodoma tarp gyventojų, kurie valdė žemės
sklypus nuomos ir činčo teisėmis, tačiau dokumentuose, išskyrus pavardę,
nenurodyti kiti M. anketiniai duomenys, todėl,
kolegijos vertinimu, negalima vienareikšmiškai teigti, kad juose nurodytas J. M. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė patikimų
įrodymų, patvirtinančių pareiškime nurodytų aplinkybių egzistavimą (CPK 176
straipsnio 1 dalis, 185 straipsnio 1 dalis).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą
teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu kasatoriai (pareiškėjai) prašo panaikinti
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
kovo 12 d. sprendimą, palikti galioti Palangos miesto apylinkės teismo 2008 m.
liepos 15 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas kasacinės instancijos
teisme. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.
1. Žemės valdymo nuosavybės teise faktas nustatomas teismui
konstatavus, kad šis turtas buvo įgytas teisėtai ir nustatyta tvarka. Dėl to
pirmosios instancijos teismas teisingai rėmėsi nuosavybės teisės įgijimo metu
galiojusiais įstatymais faktui, kad J. M. įgijo nuosavybėn
valdytą žemės sklypą, konstatuoti ir pagrįstai nustatė kasatorių prašomą
juridinę reikšmę turintį faktą; tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas,
spręsdamas tapatų klausimą, nesivadovavo ir netaikė tuo metu galiojusių teisės
aktų nuostatų, kurios reglamentavo žemės įgijimo nuosavybėn klausimus,
konkrečiai: 1926 m. gegužės 22 d. Įstatymo dėl miestų ir miestelių
sienose ir jų pirmosios zonos srityje valstybės ir nusavintoms činčo ir nuomos
teisėmis valdomoms žemėms sutvarkyti (Vyriausybės žinios, 1926, Nr. 226–1475)
nuostatų, 1929 m. birželio 25 d. Įstatymo dėl miestų ir miestelių sienose ir
jų pirmosios zonos srityje valstybės ir nusavintoms činčo ir nuomos teisėmis
valdomoms žemėms sutvarkyti vykdymo taisyklių (Vyriausybės žinios, 1929, Nr.
304–2043m. birželio 25 d.) ir 1926 m. Žemės reformos įstatymo (Vyriausybės
žinios, 1922, Nr. 83–721). Pirmiau nurodytų teisės aktų nuostatų turinio
analizė ir apskritai tarpukario Lietuvos žemės reformos koncepcija rodo siekimą
įtvirtinti asmenų nuosavybės teisę į žemę; įstatymų nuostatose įtvirtinti
ketinimai činčininkų valdomas žemes perleisti jų nuosavybėn. Iš bylos duomenų
buvo matyti atitinkamo turto valdymas neterminės nuomos teisėmis, todėl šis
faktas, taip pat iš teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje
byloje pareiškėjas D. R.; suinteresuoti asmenys: Palangos
miesto savivaldybė, Klaipėdos apskrities viršininko administracija, VšĮ „A. Mončio muziejus“, R. N., bylos
Nr. 3K-3-585/2007) išplaukiantis reikalavimas nustatyti, kam pagal to meto
įstatymus priklausė atitinkamas turtas, suponavo būtinumą bylą nagrinėjančiam
teismui taip pat nustatyti, ar J. M. valdė žemę nuosavybės
teise, atsižvelgiant į pirmiau nurodytus teisės aktus. Nors apeliacinės
instancijos teismas konstatavo, kad negalima daryti išvados apie tai, jog asmuo
atitinkamo turto nevaldė nuosavybės teise vien dėl tos priežasties, kad
neišliko nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, tačiau tokiu atveju teismas
privalėjo vertinti kitų byloje esančių įrodymų visetą išvadai dėl žemės valdymo
nuosavybės teise patvirtinti.
2. Ypatingosios teisenos tvarka bylą dėl juridinio fakto
nustatymo nagrinėjantis teismas vadovaujasi ir netiesioginiais įrodymais ir
pagal tai sprendžia įrodymų pakankamumo klausimą. Apeliacinės instancijos
teismo išvada, kad kasatoriai neįrodė, jog J. M. nuosavybės
teise valdė žemės sklypą, neatitinka CPK 176, 185 straipsniuose nustatytų
reikalavimų. Šiuo aspektu pažymėtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl
įrodymų vertinimo bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, į kurią
apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė ir kurioje akcentuojama teismo
pareiga šios kategorijos bylose pateikti motyvus, kodėl vieni ar kiti įrodymai
atmetami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 1999 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje pagal S. I. pareiškimą; suinteresuoti asmenys: K.
M., Tauragės apskrities valdytojo administracija, bylos Nr.
3K-3-120/1999; 2004 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje pareiškėjas R. J.; suinteresuoti asmenys: K. D.,
Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-97/2004; 2005
m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje pareiškėjas Z. K.;
suinteresuoti asmenys: K. K., Kauno apskrities viršininko
administracija, bylos Nr. 3K-3-147/2005; ir kt.); tai reiškia, kad byloje
dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo naikinant pirmosios instancijos
teismo sprendimą dėl įrodymų nepakankamumo, būtina argumentuotai paneigti
teismo pateiktą įrodymų analizę ir vertinimą. Šiuo atveju apeliacinės
instancijos teismas glausta forma, t. y. keliais sakiniais, vertino byloje
esančius įrodymus, tačiau motyvuotai nepaneigė pirmosios instancijos teismo
padarytų išvadų ir nenurodė motyvų savo išvadoms dėl fakto nebuvimo pagrįsti.
Taip teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles, teismo sprendime neatskleista,
kodėl byloje esantys įrodymai pagal vidinį teismo įsitikinimą neleido daryti
išvados apie prašomo nustatyti fakto egzistavimą, dėl kurio pirmosios
instancijos teismas, visapusiškai išanalizavęs rašytinius įrodymus, liudytojų
parodymus, sprendė priešingai. Iš teismų praktikos nuostatų kyla reikalavimas,
kad bylose dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo teismai visapusiškai
išaiškintų bylos aplinkybes ir kad tai reiškia, jog, teismai, darydami išvadą,
kad turtas nuosavybės teise nepriklauso tam tikram asmeniui, turėtų pasisakyti
dėl byloje surinktų įrodymų apie šio turto priklausymą nuosavybės teise kuriam
nors kitam asmeniui (pirmiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje
byloje Nr. 3K-3-585/2007). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas šio
klausimo nenagrinėjo.
3. Apeliacinės instancijos
teismo sprendimas nemotyvuotas, kaip tai
nustatyta CPK 270, 331 straipsniuose, taip neatsižvelgta į Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuotą teismo pareigą motyvuoti teismo
sprendimus. Ši pareiga apeliacinės instancijos teismui reiškia, kad jis privalo
išanalizuoti visus apeliacinio skundo faktinius ir teisinius argumentus ir į
visus motyvuotai atsakyti. Tuo tarpu kasacine tvarka skundžiamame sprendime apeliacinės
instancijos teismas tik formaliai nurodė, kad nepakanka įrodymų prašomam
juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti. Bendro pobūdžio teiginiai, nesant
analizės, ar apeliacinio skundo argumentai pagrįsti, ir jeigu taip, tai dėl
kokių priežasčių, nevertintini kaip tinkamas sprendimo motyvavimas. Kai
priimamas nemotyvuotas sprendimas, iš esmės pažeidžiama Europos Žmogaus Teisių
Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė į sąžiningą procesą. Europos
Žmogaus Teisių Teismas ne kartą pažymėjo apie teismo pareigą motyvuoti teismo
sprendimus (1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas Ruiz Torija prieš Spain No
(pareiškimo Nr.18390/91), 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas Hiro Balani
prieš Spain No (pareiškimo Nr. 18064/91) ir kt.).
Atsiliepime į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo
Klaipėdos apskrities viršininko administracija prašo kasacinį skundą atmesti,
apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti galioti ir nurodo, kad pagal
to meto įstatymus činčo teisė buvo laikoma daiktine teise; 1926 m. gegužės 22
d. Įstatymo dėl miesto ir miestelių sienose ir jų pirmosios zonos srityje
valstybės ir nusavintoms činčo ir nuomos teisėmis valdomoms žemėms sutvarkyti
buvo nustatyta, kad činčininkams ir nuomininkams, gaunantiems nuosavybėn žemę
šio įstatymo pagrindu, nuosavybės teisėms įrodyti duodami žemės perleidimo
aktai; asmenims, įgijusiems nuosavybės teisę į žemę ir pateikusiems nuosavybės
teisę patvirtinančius dokumentus, t. y. aktus, įrašytus į Vyresniojo notaro
rejestrus ar Ipotekos knygas, galėjo būti atkurta nuosavybės teisė į išlikusį
nekilnojamąjį turtą. Kasatoriai nėra pateikę tokių dokumentų; kita vertus, jie
nesinaudoja žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini) gatvėje. Iš
Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2005 m. balandžio 12 d. rašto matyti, kad
vėliausias dokumentas, kuriame paminėta M. pavardė,
yra neterminės nuomos teisėmis valdomų žemės sklypų atsienojimo planas. Nesant
nuosavybės teisių įgijimą įrodančių dokumentų, kasatoriai nepagrįstai teigia,
kad J. M. žemės sklypą valdė nuosavybės teise. Apeliacinės
instancijos teismas teisingai sprendė, kad netiesioginiai įrodymai nebuvo
pakankami faktui, jog J. M. nuosavybės teise valdė 3127
kv. m žemės sklypą, pripažinti; šios aplinkybės negalėjo patvirtinti
liudytojai, kurie tuo metu buvo nepilnamečiai vaikai. Kita vertus, prašymą dėl
žemės grąžinimo pateikęs V. M. (J. M. sūnus)
nenurodė turto (duomenys neskelbtini) gatvėje, bet prašė atkurti
nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini), taip pat (duomenys
neskelbtini) gatvėse buvusį, nors turėjo žinoti apie tėvo nuosavybės teise
valdytą visą turtą.
Teisėjų kolegija
k o n s
t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl
įrodymų leistinumo byloje dėl žemės sklypo valdymo nuosavybės teise fakto
nustatymo
Juridiniai faktai – tai įvykiai, asmenų veiksmai ar
neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar
nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai, ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia
ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras faktas nėra
akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti arba
įgyvendinti esamų subjektinių teisių, tokiu atveju jis gali pasinaudoti
įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą ir prašyti nustatyti tam tikrą
faktą. Teismas ypatingosios teisenos tvarka gali nustatyti ne bet kokius, bet
turinčius juridinę reikšmę faktus, t. y. tokius, nuo kurių priklauso
suinteresuotų asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar
pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai prašė nustatyti juridinę
reikšmę turintį faktą, kad J. M. (pareiškėjos S. M. sutuoktinio R. M., mirusio 1997 m.
gruodžio 26 d., tėvas) nuo 1934 m. iki mirties 1942 m. nuosavybės teise valdė
3127 kv. m žemės sklypą Palangos mieste, buvusioje (duomenys neskelbtini)
gatvėje, kurį 1934 m. lapkričio mėn. neatlygintinai įgijo iš valstybės pagal
1926 m. Žemės reformos įstatymą. Pirmosios instancijos teismas padarė
išvadą, kad J. M. įgijo nuosavybėn valdytą žemės sklypą
Palangos mieste, buvusioje (duomenys neskelbtini) gatvėje, 1926 m.
gegužės 22 d. Įstatymo dėl miesto ir miestelių sienose ir jų pirmosios zonos
srityje valstybės ir nusavintoms činčo ir nuomos teisėmis valdomoms žemėms
sutvarkyti ir 1929 m. birželio 25 d. Įstatymo dėl miesto ir miestelių sienose
ir jų pirmosios zonos srityje valstybės ir nusavintoms činčo ir nuomos
teisėmis valdomoms žemėms sutvarkyti vykdymo taisyklių pagrindu. Apeliacinės
instancijos teismas nesutiko su tokia pirmosios instancijos teismo išvada ir
laikė, kad žemės valdymo nuosavybės teise faktas gali būti nustatomas, teismui
padarius išvadą, jog šis turtas buvo įgytas teisėtai ir nustatyta tvarka.
Teisėjų kolegija pažymi, kad činčo teisės, kaip daiktinės
teisės, institutas galiojo Lietuvoje iki 1940 m. Pagal tuo metu galiojusias
teisės normas nuosavybės teisę sudarė trys atskiros teisės: turėjimo, naudojimo
ir rikiavimo. Pagal šiuolaikinę terminologiją „rikiavimas“ atitinka
,,disponavimą“ turtu. Činčo teisė buvo viena iš formų turėjimo bei naudojimo,
atskiro nuo nuosavybės teisės. Pagal 1926 m. Įstatymo miestų ir miestelių
sienose ir jų pirmosios zonos srityje valstybės ir nusavintoms činčo ir nuomos
teisėmis valdomoms žemėms sutvarkyti 2 paragrafą įtvirtinta činčo teisės
samprata, apibrėžta Įstatymų rinkinio IX tomo ypatingo priedo IV knygos 667-675
straipsniuose (Vyriausybės žinios, Nr. 226). Analogiškai 1929 m. Įstatymo
miestų ir miestelių sienose ir jų pirmosios zonos srityje valstybės ir
nusavintoms činšo ir nuomos teisėmis valdomoms žemėms sutvarkyti vykdymo
taisyklių 10 paragrafe činčininkais pripažįstami asmenys, kurie valdo sklypus
žemės paveldėtino, netermininio naudojimo ir rėdymo teisėmis su sąlyga atlikti
už tai savininkų nustatytas pinigines ar natūralines prievoles, kurių didumo
savininkas savo nuožiūra negali keisti. 1926 m. Įstatyme miestų ir miestelių
sienose ir jų pirmosios zonos srityje valstybės ir nusavintoms činčo ir nuomos
teisėmis valdomoms žemėms sutvarkyti nustatyta, kad žemės, pradėtos valdyti
činčo teisėmis ar išnuomotos netermininėmis nuomos sutartimis prieš 1876 m.
birželio 9 d., perleidžiamos jas valdantiems asmenims nuosavybėn be išperkamųjų
mokesčių. Už tokias žemes jų buvusieji savininkai Žemės reformos įstatymo 58
paragrafe nustatyto atlyginimo negauna (įstatymo 5 paragrafas). Įstatymo 14
paragrafe taip pat nustatyta, kad činčininkams ar nuomininkams, gaunantiems
šiuo įstatymu nuosavybėn žemę, nuosavybės teisėms įrodyti duodami žemės
perleidimo aktai Žemės reformos įstatymo 51 paragrafo nustatyta tvarka
(Vyriausybės Žinios, Nr. 226). Nekilnojamojo turto perleidimo aktas įgyja
nuosavybės akto galią, kai nutarimas dėl nekilnojamojo turto perleidimo
pažymimas vyresniojo notaro rejestruose ar kitose atitinkamose (hipotekos)
knygose (Žemės reformos įstatymo 51 paragrafas).
Palangoje iki 1940 m. birželio 15 d. galiojo Civilinių
įstatymų Pabaltijo gubernijoms sąvadas (toliau – Sąvadas) ir 1936 m. gruodžio
30 d. Ipotekos įstatymas (įsigaliojo nuo 1938 m. sausio 1 d.), todėl teismai,
nustatydami nuosavybės teisės atsiradimo pagrindus, turėjo vadovautis Sąvadu,
kurio esminė nuostata yra ta, kad daikto perdavimas naudotis nesukuria
nuosavybės teisės; nuosavybės teisė atsiranda tik esant daikto įgijimo
teisiniam pagrindui ir šį pagrindą įregistravus teismo knygose – žemės,
ipotekos ir kt. (Sąvado 809 straipsnis). 1936 m. gruodžio 30 d. Ipotekos
įstatymo 30 straipsnyje nustatyta analogiškai, t. y. nekilnojamojo turto
nuosavybės teisė, kai ji perleidžiama, įgyjama nuo įgijėjo įrašymo į ipotekos
knygas laiko. Pagal šį įstatymą nekilnojamasis turtas turi būti įrašomas į
ipotekos knygas ir tais atvejais, kai išduodami žemės perleidžiamieji
dokumentai, vykdant žemės reformos įstatymą arba kai išduodami nuosavybės
dokumentai, vykdant Žemės tvarkymo įstatymą (Ipotekos įstatymo 2 dalies 5, 6
punktai).
Kasaciniame skunde teigiama, kad iš įstatymų, galiojusių
iki 1940 m., nuostatų išplaukia įstatymo leidėjo ketinimas visiems činčininkams
jų valdomas žemes perleisti jų nuosavybėn, todėl, esant byloje duomenų apie
turto valdymo neterminės nuomos teisėmis faktą, buvo pagrindas pripažinti, jog J. M. valdė žemės sklypą nuosavybės teise. Teisėjų kolegija,
atsižvelgdama į pirmiau nurodytą teisės aktuose įtvirtintą reglamentavimą dėl
nuosavybės teisės į žemę įgijimo pagrindų ir tvarkos, kuri Palangoje galiojo
iki 1940 m., laiko nepagrįstu šį kasacinio skundo argumentą. Nors bylą nagrinėjęs
apeliacinės instancijos teismas nevisiškai atskleidė tuo metu galiojusius
teisės aktus ir juose įtvirtintą reglamentavimą dėl žemės įgijimo nuosavybėn
pagrindų ir tvarkos, tačiau iš esmės teisingai sprendė, kad, nesant nuosavybės
teisių įgijimą įrodančių dokumentų, nėra pagrindo pripažinti, jog J. M. žemės sklypą valdė nuosavybės teise.
Dėl
įrodymų pakankamumo
Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti
įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas
to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos,
kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas, vadovaujantis
tikimybių pusiausvyros principu, t. y. išvadai apie fakto buvimą padaryti
įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas
faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra
pažymėjęs, kad dėl įrodymų pakankamumo konkrečioje civilinėje byloje
sprendžiama, atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias
aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje V. P.
v. M. Š., bylos Nr. 3K-3-171/2006 ir kt.).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai prašo nustatyti faktą, kad
J. M. iki žemės nacionalizavimo nuosavybės teise valdė
3127 kv. m žemės sklypą; faktui nustatyti jie remiasi 1926 m. Žemės
reformos įstatymo nuostatomis, taip pat liudytojų parodymais. Minėta, kad
nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise faktas nustatomas nuosavybės
teisių atkūrimo tikslu. Bylos rašytiniais dokumentais patvirtinami tik tam
tikri su žemės nuomos bei činčo teisėmis susiję faktai iki žemės
nacionalizavimo. Teisėjų kolegija vertina, kad, esant tokiai situacijai,
apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė kasatorių pareiškimą, nes
žemės valdymo iki nacionalizavimo nuosavybės teise faktas didele dalimi buvo
įrodinėjamas liudytojų A. V. ir A. G. parodymais;
tuo tarpu įrodymų pakankamumo prasme liudytojų parodymų vertinimą lemia gautų
duomenų subjektyvus pobūdis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad
sandorio sudarymo aplinkybės konstatavimas, remiantis tik liudytojų parodymais,
nesant raštinių įrodymų, neatitiktų nei ad hoc, nei sandorio sudarymo
metu galiojusių teisės normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje
pagal J. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio
fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-232/2008). Teisėjų kolegija daro išvadą,
kad liudytojų parodymai apie nuosavybės teisių įgijimą į žemės sklypą yra
nepakankami žemės valdymo nuosavybės teise faktui konstatuoti; tokie parodymai
dėl subjektyvaus pobūdžio turi silpnesnę įrodomąją galią.
Teisėjų kolegija, įvertinusi kasacinio skundo argumentus,
kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas netinkamai motyvuotas ir yra
formalus, pažymi, jog pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos
pagrindas yra tik toks procesinės teisės normų pažeidimas, kuris taip pat
galėjo turėti įtakos neteisėtam sprendimui priimti. Teisėjų kolegija,
patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą teisės taikymo
aspektu, konstatuoja, kad nenustatyta pagrindo jį naikinti (CPK 346
straipsnis), todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktinas
nepakeistas dėl šioje kasacinio teismo nutartyje išdėstytų motyvų.
Dėl
išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Kasacinės instancijos teismas patyrė 54,60 Lt išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus pareiškėjų S. M. ir G. M. kasacinio skundo ir palikus nepakeistą apeliacinės
instancijos teismo sprendimą, šios išlaidos į valstybės biudžetą lygiomis dalimis
priteistinos iš pareiškėjų (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3
punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 79 straipsniu, 93, 96 straipsniais, 359
straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a
r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš S.
M., a. k. (duomenys neskelbtini) ir iš G. M., a. k. (duomenys neskelbtini) į
valstybės biudžetą po 27,30 (dvidešimt septynis litus 30 ct) Lt išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė,
neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai
Egidijus
Baranauskas
Egidijus Laužikas
Juozas Šerkšnas