Administracinė byla Nr. A-814-556/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02461-2014-3
Procesinio sprendimo kategorija 26; 28
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. balandžio 13 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos, skundą (pareiškėjas UAB „AgroSaulė 5“) dėl sprendimo dalies panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Valstybinė energetikos inspekcija), kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir VAGK) 2014 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. 3R-140(AG-112/04-2014) dalį dėl nuomos mokesčio už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą nekompensavimo ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą dėl 2014 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 17R-3513 panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas paaiškino, kad Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijai (toliau – ir Komisija) suteikta teisė kompensuoti tik tas išlaidas, kurios atitinka Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 patvirtintą Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo aprašą (toliau – Aprašas). Komisija 2014 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. 17R-3513 nekompensavo pareiškėjo UAB „AgroSaulė 5“ 2013 m. rugpjūčio 23 d. prašyme Nr. 15R-887 nurodytų 4 000 Lt dydžio išlaidų už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą, kadangi jos patirtos po 2013 m. vasario 1 d. ir neatitinka Aprašo 4 punkte įtvirtinto reikalavimo. VAGK sprendime Nr. 3R-140(AG-112/04-2014) padarė klaidingą išvadą, kad Apraše nėra įtvirtinta, kad tokios išlaidos turi būti ir patirtos, ir apmokėtos iki 2013 m. vasario 1 d., t. y. vien išlaidų apmokėjimo data nėra siejama su išlaidų patyrimo momentu. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.48 straipsnio 1 dalį, juridiniai asmenys turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja nuosavybės ar patikėjimo teise. Atsižvelgiant į šią normą ir į byloje konstatuotą faktą, kad sąskaita faktūra MAN serija Nr. 0001976 už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo mėnesio iki 2013 m. sausio mėnesio išrašyta 2013 m. sausio 31 d., o 4 000 Lt sumokėti 2013 m. rugpjūčio 13 d., konstatuotina, kad pareiškėja iki 2013 m. rugpjūčio 12 d. disponavo 4 000 Lt suma, todėl šios išlaidos negali būti laikomos patirtomis iki 2013 m. vasario 1 d. VAGK sprendimo Nr. 140(AG-112/04-2014) dalyje dėl mokesčio už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą nekompensavimo iš esmės atliko tyrimą ir vertinimą, kuris priskirtas Komisijai. Atsakovo nuomone, VAGK turėjo apsiriboti patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją Komisija nepadarė aiškios klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais, akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, laikėsi procedūrinių taisyklių, tiksliai nustatė faktines aplinkybes.
Pareiškėjas UAB „AgroSaulė 5“ atsiliepimu į atsakovo skundą (b. l. 65–71) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą; priteisti pareiškėjo naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas poziciją grindė šiais argumentais: ŽŪB „Agrowill Mantviliškis“ ir UAB „AgroSaulė 5“ 2012 m. rugpjūčio 27 d. sudarė nekilnojamojo turto nuomos sutartį (toliau – ir Sutartis), pagal kurią pareiškėjas išsinuomojo žemės sklypą ir pastatą – svirną. Pagal Sutartį pareiškėjui suteikta teisė pastatą naudoti saulės energijos gamybos įrenginiams įrengti, tvirtinti, energijai išgauti. Taigi Sutartyje apibrėžto nekilnojamojo turto nuoma yra tiesiogiai susijusi su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtra. Sutartimi turtas išnuomotas iki 2035 m. rugpjūčio 27 d., o nuomos mokestis skaičiuojamas nuo turto perdavimo–priėmimo akto pasirašymo dienos. Turto nuomos mokestis yra 800 Lt plius PVM per mėnesį, nuomos mokestis pradedamas skaičiuoti nuo priėmimo–perdavimo akto pasirašymo dienos. Pirmąjį 800 Lt nuomos mokestį, t. y. vieno mėnesio užstatą, nuomininkas sumoka iki 2012 m. rugpjūčio 27 d. Toliau nuomos mokestį kas mėnesį nuomininkas moka pradedant 2012 m. rugpjūčio 27 d., t. y. už kiekvieną nuomos termino mėnesį į priekį iki einamojo mėnesio penkioliktos dienos pagal nuomotojo pateiktą sąskaitą faktūrą. Šiuo atveju priėmimo–perdavimo aktas tarp pareiškėjo ir ŽŪB „Agrowill Mantviliškis“ pagal Sutartį pasirašytas 2012 m. rugpjūčio 27 d., PVM sąskaita faktūra MAN Nr. 0001976 už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo mėnesio iki 2013 m. sausio mėnesio buvo išrašyta 2013 m. sausio 31 d., o 4 000 Lt sumokėti 2013 m. rugpjūčio 13 d. Nors nurodytas nuomos mokestis buvo sumokėtas po 7 mėnesių, nekilnojamojo turto nuomos sutartis visą tą laiką galiojo, nebuvo nutraukta ir faktiškai vykdoma. VAGK nurodė, kad pareiškėjas ginčo išlaidas, susidariusias nuo 2012 metų rugsėjo iki 2013 metų sausio mėnesio, patyrė nuomotojui pateikus 2013 m. sausio 31 d. sąskaitą faktūrą, t. y. iki 2013 m. vasario 1 d. Sąskaitos išrašymas suteikia teisę kreditoriui reikalauti sąskaitoje nurodytos sumos skolininko atžvilgiu, todėl akivaizdu, kad ŽŪB „Agrowill Mantviliškis“ pateikus sąskaitą pareiškėjas bet kokiu atveju būtų privalėjęs sumokėti nuomotojui nurodytą sumą arba savo iniciatyva, arba kreditoriui pasinaudojus civilinių teisių gynimo būdais.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimu (b. l. 84– 90) atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos, skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad Energetikos ministerija pareiškėjui leidimą Nr. LP-5737 plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavė 2012 m. gruodžio 12 d. Pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 23 d. Komisijai pateikė prašymą Nr. 15R-887 kompensuoti išlaidas, susijusias su elektrinės projekto plėtojimu (toliau – ir Prašymas), kuriame, be kita ko, paprašė kompensuoti 4 000 Lt už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą. Prašyme nurodyta 4 000 Lt suma susidarė vykdant tarp pareiškėjo ir ŽŪB „Agrowill Mantviliškis“ 2012 m. rugpjūčio 27 d. sudarytą Sutartį, pagal kurią pareiškėjas iki 2035 m. rugpjūčio 27 d. išsinuomojo svirną, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (bendras plotas 995,58 kv. m) (1.2 p.), ir žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (bendras plotas 14,9418 ha) (1.3 p.); nuomos mokestis pareiškėjui skaičiuojamas nuo turto perdavimo–priėmimo akto pasirašymo dienos (3.1 p.); turto nuomos mokestis yra 800 Lt plius PVM per vieną mėnesį, jis sumokamas arba grynaisiais pinigais, arba pinigai pervedami į nurodytą sąskaitą, o nuomos mokestis pradedamas skaičiuoti nuo priėmimo–perdavimo akto pasirašymo dienos (4.1 p.); pirmąjį nuomos mokestį (800 Lt, t. y. vieno mėnesio užstatą) pareiškėjas sumoka iki 2012 m. rugpjūčio 27 d., o nuo 2012 m. rugpjūčio 27 d. jis nuomos mokestį moka kas mėnesį (už kiekvieną nuomos termino mėnesį į priekį) iki einamojo mėnesio penkioliktos dienos pagal pateiktą nuomotojo sąskaitą faktūrą (4.2 p.). Iš Sutarties 8.5 punkto ir jos priedo Nr. 1 matyti, kad pareiškėjas ir ŽŪB „Agrowill Mantviliškis“ Sutarties pasirašymo dieną (t. y. 2012 m. rugpjūčio 27 d.) pasirašė perdavimo–priėmimo aktą. Juridinis faktas – Sutarties sudarymas – įregistruotas 2012 m. rugpjūčio 27 d. ŽŪB „Agrowill Mantviliškis“ 2013 m. sausio 31 d. pareiškėjui pateikė PVM sąskaitą faktūrą MAN Nr. 0001976, kurioje nurodytas 4 000 Lt mokestis už svirno (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nuomą laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo mėnesio iki 2013 m. sausio mėnesio; šią PVM sąskaitą faktūrą pareiškėjas apmokėjo 2013 m. rugpjūčio 13 d. pavedimu. Pareiškėjas Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos 2013 m. rugpjūčio 22 d. pateikė aiškinamąjį raštą dėl turto nuomos mokesčio mokėjimo atidėjimo, kuriame, inter alia, nurodė, kad pagal Sutartį apskaičiuotas nuomos mokestis nuomotojui ŽŪB „Agrowill Mantviliškis“, kuri yra AB „Agrowill Group“ grupės įmonė, buvo sumokėtas atgavus paskolą iš AB „Agrowill Group“. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo Prašymą, 2014 m. sausio 24 d. priėmė sprendimą Nr. 17R-3513, kuriame, be kita ko, konstatavo, kad, vadovaujantis Aprašo 4 punktu, nekompensuotinos išlaidos už žemės sklypo nuomą, nes šios išlaidos yra patirtos po 2013 m. vasario 1 d. Šį Komisijos sprendimą pareiškėjas apskundė VAGK, kuri, išnagrinėjusi skundą, priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo panaikino Komisijos sprendimo Nr. 17R-3513 dalį nekompensuoti mokesčio už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą ir įpareigojo Komisiją šią pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 23 d. prašymo Nr. 15R-887 dalį nagrinėti pakartotinai bei priimti dėl jo teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą; likusią skundo dalį atmetė.
Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl VAGK Sprendimo Nr. 3R-140(AG-112/04-2014) teisėtumo ir pagrįstumo tiek, kiek juo nuspręsta panaikinti Komisijos sprendimo Nr. 17R-3513 dalį nekompensuoti mokesčio už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą ir įpareigoti Komisiją šią pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 23 d. prašymo Nr. 15R-887 dalį nagrinėti pakartotinai ir priimti dėl jo teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Teismas pažymėjo, kad šią sprendimo Nr. 3R-140(AG-112/04-2014) dalį VAGK iš esmės grindė tuo, jog Komisijos sprendimas Nr. 17R-3513 tiek, kiek juo pareiškėjui nekompensuotas 4 000 Lt dydžio mokestis už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 daliai. Vadinasi, siekiant įvertinti VAGK sprendimo ginčijamos dalies teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia būtina nustatyti, ar teisėtas ir pagrįstas yra Komisijos sprendimas Nr. 17R-3513 tiek, kiek juo pareiškėjui nekompensuotas 4 000 Lt dydžio mokestis už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą.
Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 3 straipsnio 1 dalimi, Aprašo 4, 5.4 5.4.4, 6, 20, 20.1, 20.3, 5.7, 21 punktais, 2 priedu, VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi. Teismas kilusio administracinio ginčo kontekste, be kita ko, pabrėžė, kad Komisija, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų. Šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (žr. Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 str. ir kt.). Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, jog administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai. Teismas pažymėjo, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalies teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, jog viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Teismas, įvertinęs nurodytą teisinį reguliavimą bylos kontekste, konstatavo, kad pareiškėjas turėjo teisę kreiptis į Komisiją dėl tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, patirtų iki 2013 m. vasario 1 d., kompensavimo. Teismas taip pat konstatavo, kad Komisija, priimdama sprendimą Nr. 17R-3513, privalėjo, inter alia, įvertinti: ar Sutartis iki 2013 m. sausio 31 d. buvo įregistruota viešame registre įstatymų nustatyta tvarka; ar šios pareiškėjo Prašyme nurodytos išlaidos yra patirtos iki 2013 m. vasario 1 d. ir, ar jos gali būti nustatytos, yra pagrįstos, yra patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais; ar pareiškėjo nurodytas 4000 Lt nuomos mokestis pagal Sutartį tiesiogiai susijęs su investicijomis į materialųjį turtą, reikalingą elektrinės projekto plėtrai. Komisijos sprendime Nr. 17R-3513, be kita ko, turi būti nurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, jame motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Aprašo 4 punktą (inter alia, jo nuostatą „kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d.“) aiškinant kartu su Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, Aprašo 5.4, 5.4.4, 6, 20 punktuose, 2 priede nustatytu teisiniu reguliavimu, darytina išvada, kad tai, jog dėl kokių nors objektyviai pateisinamų priežasčių apmokėjimas už iki 2013 m. vasario 1 d. patirtas išlaidas (t. y. sumokėtą nuomos mokestį už žemės ar nekilnojamojo turto nuomą, jeigu nuomos sutartis iki 2013 m. sausio 31 d. buvo įregistruota viešame registre įstatymų nustatyta tvarka) atliktas arba tokio apmokėjimo faktą pagrindžiantis dokumentas išrašytas jau po 2013 m. vasario 1 d., savaime negali būti vertinama kaip teisėta priežastis Komisijai priimti sprendimą tokių išlaidų nekompensuoti.
Teismas nustatė, kad pareiškėjo Prašymas kompensuoti 4 000 Lt dydžio mokestį už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą yra pagrįstas šiais išlaidų pagrindimo ir apmokėjimo įrodymo dokumentais: tarp pareiškėjo ir ŽŪB „Agrowill Mantviliškis“ 2012 m. rugpjūčio 27 d. sudaryta Sutartimi, perdavimo–priėmimo aktu; juridinio fakto – Sutarties sudarymo – įregistravimą 2012 m. rugpjūčio 27 d. patvirtinančiu išrašu iš Nekilnojamojo turto registro, PVM sąskaita faktūra MAN Nr. 0001976; 2013 m. rugpjūčio 13 d. pavedimu; pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 22 d. Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos pateiktu aiškinamuoju raštu dėl turto nuomos mokesčio mokėjimo atidėjimo. Teismas, įvertinęs Komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. 17R-3513 VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje, Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, Aprašo 4, 5.4, 5.4.4, 6, 20 punktuose, 2 priede įtvirtinto teisinio reguliavimo ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, konstatavo, kad ginčijamu Komisijos sprendimu nuspręsta nekompensuoti pareiškėjui iki 2013 m. vasario 1 d. patirtų su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų – 4 000 Lt dydžio mokesčio už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą, tokį sprendimą iš esmės grindžiant tik teiginiu, kad „vadovaujantis Aprašo 4 p., nekompensuotinos išlaidos už žemės sklypo nuomą, nes šios išlaidos yra patirtos po 2013 m. vasario 1 d.“. Ginčijamame sprendime niekaip nevertinamos Sutarties sąlygos (inter alia, Sutarties 1.2, 1.3, 3.1, 4.1, 4.2, 8.5 punktai, jos priedas Nr. 1), perdavimo–priėmimo aktas; tai, kad Sutarties sudarymas įregistruotas 2012 m. rugpjūčio 27 d., PVM sąskaita faktūra MAN Nr. 0001976, 2013 m. rugpjūčio 13 d. pavedimas, pareiškėjo Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos 2013 m. rugpjūčio 22 d. pateiktas aiškinamasis raštas dėl turto nuomos mokesčio mokėjimo atidėjimo. Teismas taip pat pabrėžė, kad, kaip matyti iš pacituotų ginčijamame sprendime išdėstytų motyvų, Komisija šiame sprendime mini tik „nekompensuotinas išlaidas už žemės sklypo nuomą“ ir visiškai nepasisako dėl pareiškėjo prašyme nurodyto nuomos mokesčio už Sutartyje nurodytą pastatą – svirną; ši aplinkybė, ją vertinant visų kitų šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste, leidžia daryti išvadą, kad Komisija pareiškėjo Prašymą išnagrinėjo formaliai. Teismas konstatavo ir tai, kad Komisija, priimdama ginčijamą sprendimą, neatsižvelgė į tai, jog vien faktas, kad dėl kokių nors objektyviai pateisinamų priežasčių apmokėjimas už iki 2013 m. vasario 1 d. patirtas išlaidas (t. y. sumokėtą nuomos mokestį už žemės ar nekilnojamojo turto nuomą, jeigu nuomos sutartis iki 2013 m. sausio 31 d. buvo įregistruota viešame registre įstatymų nustatyta tvarka) atliktas arba tokio apmokėjimo faktą pagrindžiantis dokumentas išrašytas jau po 2013 m. vasario 1 d., savaime negali būti vertinamas kaip teisėta priežastis Komisijai priimti sprendimą nekompensuoti su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų. Vadinasi, Komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendime Nr. 17R-3513 tiek, kiek juo nekompensuotos pareiškėjos Prašyme nurodytos iki 2013 m. vasario 1 d. patirtos su elektrinės projekto plėtojimu susijusios išlaidos – 4 000 Lt dydžio mokestis už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą, motyvų išdėstymas negali būti vertinamas kaip adekvatus, aiškus ir pakankamas. Todėl šis sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, jo turinys neatitinka teisės normomis tokio pobūdžio sprendimams keliamų reikalavimų, o šiame sprendime nustatyti jį pagrindžiančių motyvų trūkumai sudaro pakankamą pagrindą šią ginčijamo sprendimo dalį pripažinti neatitinkančia VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje individualiam administraciniam aktui keliamų turinio reikalavimų, taip pat Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, Aprašo 4, 5.4, 5.4.4, 6, 20 punktuose, 2 priede nustatyto teisinio reguliavimo. Teismas konstatavo ir tai, kad VAGK sprendimas tiek, kiek juo nuspręsta panaikinti Komisijos sprendimo Nr. 17R-3513 dalį nekompensuoti mokesčio už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą ir įpareigoti Komisiją šią pareiškėjo Prašymo dalį nagrinėti pakartotinai ir priimti dėl jo teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą, yra teisėtas ir pagrįstas ir jo naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.
Teismo nuomone, Įgyvendinimo įstatyme ir Apraše įtvirtintas teisinis reguliavimas yra specialusis teisinio reguliavimo, įtvirtinto CK 2.48 straipsnio 1 dalyje, atžvilgiu. Esant bendrojo ir specialaus teisinio reguliavimo konkurencijai turi būti taikomas specialusis teisinis reguliavimas. Taigi VAGK spręsdama, ar Komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimas Nr. 17R-3513 tiek, kiek juo nekompensuotos pareiškėjo Prašyme nurodytos iki 2013 m. vasario 1 d. patirtos su elektrinės projekto plėtojimu susijusios išlaidos – 4 000 Lt mokestis už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą, sprendime Nr. 3R-140(AG-112/04-2014) visiškai pagrįstai taikė Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, Aprašo 4, 5.4, 5.4.4, 6, 20 punktuose, 2 priede nustatytą teisinį reguliavimą. Teismas nurodė, kad VAGK nevertino Komisijos sprendimo Nr. 17R-3513 bei Komisijos veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustatė, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar Komisija neviršijo kompetencijos, taip pat, ar toks sprendimas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. VAGK nepriėmė galutinio sprendimo dėl pareiškėjo Prašyme nurodytų iki 2013 m. vasario 1 d. patirtos su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų – 4 000 Lt mokesčio už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą – kompensavimo, o tik konstatavusi, kad Komisijos sprendimas Nr. 17R-3513 tiek, kiek juo pareiškėjui nekompensuotas 4 000 Lt dydžio mokestis už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą, prieštarauja VAĮ 8 straipsnio 1 daliai, įpareigojo Komisiją šią pareiškėjo Prašymo dalį išnagrinėti pakartotinai ir priimti dėl jo teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.
Teismas nurodė, kad pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kokių bylinėjimosi išlaidų priteisimo jis siekia, nepateikė dėl jų įrodymų, tačiau tai gali padaryti per keturiolika dienų nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
III.
Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 93–96) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas dėl Komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimo Nr. 17R-3513 būtų atmestas kaip nepagrįstas (visa apimtimi). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Komisija, nagrinėdama pareiškėjų prašymus dėl išlaidų kompensavimo, laikėsi nuoseklios pozicijos, kad, vadovaujantis Aprašo 4 punkto nuostatomis, išlaidos vertintinos patirtomis iki 2013 m. vasario 1 d. tik tuomet, kai iki šios datos asmuo faktiškai sumoka pinigus už darbus, paslaugas, įrangą, nuomą ir panašiai, kurie tiesiogiai susiję su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, nepriklausomai nuo to, kad darbai atlikti, paslaugos suteiktos, įranga perduota ir panašiai iki 2013 m. vasario 1 d. Jokios kitos Aprašo nuostatos nesuteikė Komisijai teisės Aprašo 4 punkto nuostatas traktuoti kaip nors kitaip.
2. Komisijos 2014 m. sausio 24 d. sprendimas Nr. 17R-3513 atitinka VAĮ 8 straipsnyje numatytus individualiam administraciniam aktui keliamus bendruosius reikalavimus, t. y. jis pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis. Teismas negali visiškai pakeisti Komisijos – teismas neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai, ir nepriiminėja tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu yra priskirta Komisijai. Dėl šių priežasčių teismo veikla, tikrinant Komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, iš esmės turėtų apsiriboti patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją, Komisija nepadarė aiškios klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų. Teismas taip pat turėtų įvertinti, ar priimant skundžiamą Komisijos sprendimą buvo laikytasi atitinkamų procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas. Be to, ir Europos Sąjungos teismai yra ne kartą pripažinę ir nuosekliai laikosi savo suformuotos praktikos, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai, spręsdami bylas, nagrinėja tik, ar įgyvendindamos joms suteiktas galias institucijos laikėsi nustatytu procedūrų, nepadarė esminės klaidos ar nepiktnaudžiavo valdžia, ar aiškiai neviršijo joms suteiktų galių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2637/2011).
Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 100) prašo atsakovo skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimo panaikinimo ir naujo sprendimo priėmimo atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimą.
Pareiškėjas nurodo, kad VAGK teisėtai nusprendė, jog pareiškėjui turi būti kompensuota 4 000 Lt išlaidų, kurias sudaro mokestis už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą. Pareiškėjas kartu su Prašymu Komisijai pateikė nuomos išlaidų (4 000 Lt) patyrimą iki 2013 m. vasario 1 d. pagrindžiančius dokumentus, todėl nuomos išlaidos turi būti laikytinos kompensuotinomis. Matyti, kad šis nuomos mokestis minėto Prašymo pateikimo metu buvo faktiškai sumokėtas, taigi šis Prašymas atitinka Aprašo 5.4.4 p. bei 2 priedo nuostatas dėl sumokėto nuomos mokesčio kompensavimo. Nepaisant to, kad pareiškėjas pagrindė ir įrodė visas patirtas išlaidas, Komisija, nemotyvavusi savo sprendimo, nusprendė kompensuoti tik itin mažąją dalį. Aprašo 2 priedu nuomos išlaidų kompensavimui nėra nustatytas maksimalus dydis, todėl pareiškėjui turi būti kompensuojamas 100 procentų nuomos mokestis. Pareiškėjas išlaidas, susijusias su mokesčiu už žemės bei nekilnojamojo turto nuomą, patyrė iki 2013 m. vasario 1 d., šias išlaidas pagrindė, patvirtino bei įrodė, t. y. minėtos išlaidos atitinka Aprašo 4 punktą, todėl nuomos išlaidos turi būti laikytinos kompensuotinomis. Kaip ne kartą yra konstatavęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Taigi akivaizdu, kad iš esmės pakeitus įstatyminį reguliavimą, lėmusį saulės šviesos energijos elektrinių pagaminamos elektros energijos supirkimo principo pasikeitimą, buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas ir tai neabejotinai lėmė pareiškėjo nuostolių patyrimą, kadangi esant dabartiniam teisiniam reguliavimui pareiškėjas nebūtų investavęs lėšų į saulės šviesos energijos elektrinės projekto vystymą. Komisijos teiginiai, kad VAGK, priimdama sprendimą, peržengė jai suteiktą kompetenciją vertinti viešojo administravimo subjekto sprendimą yra visiškai nepagrįstas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Komisija 2014 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. 17R-3513 nekompensavo pareiškėjo UAB „AgroSaulė 5“ 2013 m. rugpjūčio 23 d. prašyme Nr. 15R-887 nurodytų 4 000 Lt dydžio išlaidų už žemės ir nekilnojamojo turto nuomą, nes jos buvo patirtos po 2013 m. vasario 1 d., kas, Komisijos nuomone, nesuderinama su Aprašo 4 punkte įtvirtintais reikalavimais.
VAGK sprendime Nr. 3R-140(AG-112/04-2014) nurodė, jog Apraše nėra įtvirtinta, kad tokios išlaidos turi būti ir patirtos, ir apmokėtos iki 2013 m. vasario 1 d., ir iš esmės jas pripažino kompensuotinomis bei dėl VAĮ 8 straipsnio pažeidimo įpareigojo Komisiją priimti pakartotinį sprendimą dėl nuomos mokesčio kompensavimo.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pastaroji VAGK sprendimo dalis nepagrįsta.
Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Komisija pakankamai aiškiai bei tiksliai suformulavo, dėl ko nėra tenkinama prašymo dalis susijusi su nuomos mokesčiu. Atsisakymo tenkinti prašymą apimtis iš principo esminės teisinės reikšmės neturi. Komisija nurodė ir konkrečią teisės normą, ko reikalauja VAĮ 8 straipsnio 1 dalis, – Aprašo 4 punktą, todėl nebuvo jokio pagrindo teiginiui apie nesilaikymą VAĮ 8 straipsnio reikalavimų.
Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, jei nėra besąlyginių skundžiamo individualaus administracinio akto naikinimo pagrindų, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti.
Dėl ko bei kokiu teisiniu pagrindu atsisakyta tenkinti prašymą dėl nuomos mokesčio kompensavimo – visiškai suprantama.
Taigi VAGK, įvertinus turimus įrodymus bei ginčo santykius reguliuojančias teisės normas, nusprendus kitaip nei Komisijai, buvo pakankama priimti sprendimą dėl įpareigojimo Komisijos priimti priešingą sprendimą dėl ginčo nuomos mokesčio, nes VAGK pačiai priimti tokio pobūdžio sprendimą įstatymų leidėjas nėra suteikęs įgalinimų (Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų 44 p.). Konstatavimas apie VAĮ 8 straipsnio pažeidimą buvo nepagrįstas.
Vilniaus apygardos administracinis teismas neatsižvelgė į šiuos aspektus ir paliko galioti VAGK sprendimą be korektūros, nors taip pat atliko vertinimą dėl Komisijos ginčijamo sprendimo dalies teisėtumo bei pagrįstumo, iš esmės sutikęs, jog ginčo nuomos mokestis turi būti kompensuotas.
Turima situacija tokia: Komisijos sprendimas dėl ginčo nuomos mokesčio nekompensavimo pripažintas neteisėtu; Komisija, kaip viešojo administravimo sistemos subjektas, įpareigota priimti iš principo palankų sprendimą UAB „AgroSaulė“ atžvilgiu, konstatavus VAĮ 8 straipsnio pažeidimą, laikantis įstatymų reikalavimų. Tačiau šiame baigiamajame teisės akte eliminavus VAĮ 8 straipsnio pažeidimą Vyriausiajam administraciniam teismui lieka tik patikrinti, ar iš tikro ginčo nuomos mokestis buvo paneigtas neteisėtai, o tai susiję su Aprašo 4 punkte esančios taisyklės aiškinimu. Pirmosios instancijos teismo nuomone, vien faktas, kad dėl kokių nors objektyviai pateisinamų priežasčių apmokėjimas už iki 2013 m. vasario 1 d. patirtas išlaidas (t. y. sumokėtą nuomos mokestį už žemės ar nekilnojamojo turto nuomą, jeigu nuomos sutartis iki 2013 m. sausio 31 d. buvo įregistruota viešame registre įstatymų nustatyta tvarka) atliktas arba tokio apmokėjimo faktą pagrindžiantis dokumentas išrašytas jau po 2013 m. vasario 1 d., savaime negali būti vertinamas kaip teisėta priežastis Komisijai priimti sprendimą nekompensuoti su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų. Aprašo 4 punktas aiškintas taip, kad realus nuomos pinigų sumokėjimas po 2013 m. vasario 1 d. nepaneigė teisės į kompensaciją. Ir su šia nuostata Vyriausiasis administracinis teismas sutinka.
Aprašo 4 punkte (redakcija galiojusi iki 2015 m. sausio 1 d.) buvo nurodyta: „Kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais“.
Teisės akto leidėjas nurodė pagrindinius reikalavimus patirtoms išlaidoms kompensuoti: 1) išlaidos turėjo būti patirtos iki 2013 m. vasario 1 d.; 2) jos turi būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais.
Dėl pastarosios aplinkybės abejonių nekyla. Tai įrodančių bei pirmosios instancijos teismo įvardytų, nebeatkartotinų, faktinių duomenų visiškai pakanka (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.).
Vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, sutiktina ir su tuo, kad išlaidos buvo patirtos iki 2013 m. vasario 1 d. Ta aplinkybė, kad už nuomą atsiskaityta 2013 m. rugpjūčio 13 d. situacijos nekeičia. Pareiga sumokėti nuompinigius išliko ir ji buvo, kad ir vėliau nei numatyta nuomos sutartyje, įvykdyta, o tai reiškia išlaidos patirtos, kurios pagal teisėkūros subjekto valią turi būti kompensuotos. Teisę į kompensaciją nuomos mokesčio aspektu buvo galima paneigti, jei nuomos sutartis būtų buvusi neįregistruota iki 2013 m. sausio 31 d. (Aprašo 5.4.4 p.). Bet Sutarties sudarymas įregistruotas 2012 m. rugpjūčio 27 d., o tai reiškia, jog ir ši aplinkybė negalėjo nulemti teisės į kompensaciją už nuomą paneigimo.
Dėl išdėstytų priežasčių, šalinant iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų argumentaciją dėl VAĮ 8 straipsnio pažeidimo patvirtinimo, skundžiamas sprendimas iš esmės pripažintinas teisingu. Kadangi Komisijai, kaip viešojo administravimo sistemos subjektui, priskirta teisė bei pareiga spręsti ginčo kompensacijos klausimą, ji ir turi tai pakartotinai padaryti, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas nuostatas.
Be kita ko, atsakant į apeliacinio skundo argumentą dėl teismo paskirties, pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisminės valdžios paskirtis ir konstitucinė kompetencija yra vykdyti teisingumą (Konstitucijos 109 str. 1 d.). Teisingumo vykdymas – tai teisinių konfliktų sprendimas, priimant teisinius sprendimus. Teisingumas vykdomas taikant specialias procesines formas, kurių paskirtis – užtikrinti asmens teises teismo procese, palengvinti nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, priimti teisingą sprendimą. Demokratinėje valstybėje socialinis teisminės valdžios vaidmuo yra tas, kad teismai, spręsdami teisinius konfliktus, užtikrina Konstitucijoje, įstatymuose, kituose jiems neprieštaraujančiuose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, teisės viršenybę, žmogaus teisių ir laisvių apsaugą (Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).
Teisingumo vykdymo funkcija yra pavesta tik teismams. Šios funkcijos negali vykdyti jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas).
Taigi teismas – viena iš valstybės valdžių, kuriai vienintelei pavesta teisingumo vykdymo funkcija ir kurios veikla grindžiama nepriklausomumo principu. Teisingumo vykdymo funkcijos negali vykdyti jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas. Tai reiškia, jog teismas gali ir turi visapusiškai tikrinti skundžiamus sprendimus tiek teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektais, siekiant priimti teisingą sprendimą.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Irmantas Jarukaitis
Veslava Ruskan
Arūnas Sutkevičius