Baudžiamoji byla
Nr. 2K-539/2010
Procesinio sprendimo kategorijos
1.2.25.4.5;
1.1.3.3; 1.1.1.5.2;
1.1.1.5.4; 1.1.8.6.6; 1.1.6.4; 2.4.7;
2.3.6.4.5.1;
2.3.6.3.1; 2.1.7.1;
2.1.7.4;
2.1.2.9; 2.1.15.3.3.2 (S)
LIETUVOS
AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2010 m. gruodžio 7 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
pirmininko Egidijaus Bieliūno, Vytauto Masioko ir pranešėjos Dalios
Bajerčiūtės,
sekretoriaujant Dianai Šataitytei,
dalyvaujant prokurorui Dariui Karčinskui,
nukentėjusiesiems L. J., D. J., T. J., S. J., V. D., L. D. ir R. Š.,
nukentėjusiųjų atstovui advokatui
Žygimantui Rutkauskui,
nuteistajam R. Š.,
nuteistojo gynėjui advokatui Česlovui
Petroniui,
civilinio atsakovo Panevėžio
apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos atstovui A. T.,
teismo posėdyje kasacine tvarka
išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. ir
civilinio atsakovo Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos
atstovo A. T. kasacinius skundus dėl Panevėžio
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 4
d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m.
gruodžio 11 d. išteisinamasis nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis – R. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo
kodekso 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK
75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems
metams, įpareigojant R. Š. per šį laikotarpį be
institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš
gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Priteista iš
Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos nukentėjusiesiems L. J. 30 000 Lt, D. J. 30 000
Lt, T. J. 30 000 Lt, S. J.
20 000 Lt, A. J. 20 000 Lt, V. D. 28 273,60 Lt, L. D.
40 000 Lt, R. Š. 10 000 Lt neturtinei
žalai atlyginti.
Priteista iš R. Š. nukentėjusiesiems D. J. 1300
Lt, A. J. 50 Lt, S. J. 50
Lt, V. D. 500 Lt išlaidų, turėtų advokato paslaugoms
apmokėti.
Panevėžio miesto
apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nuosprendžiu R. Š.
pagal BK 281 straipsnio 5 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios
nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2
punkto pagrindu). Civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą, nuteistojo R. Š. ir jo gynėjo, prašiusių tenkinti kasacinį skundą
(panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti
galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį), civilio
atsakovo atstovo, prašiusio tenkinti Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo
valdybos kasacinį skundą, prokuroro, prašiusio nuteistojo ir civilinio atsakovo
atstovo kasacinius skundus atmesti, palikti galioti apeliacinės instancijos
teismo nuosprendį, nukentėjusiųjų L. J., D. J., T. J., S. J., V. D., L. D., R. Š. ir nukentėjusiųjų
atstovo, prašiusių nuteistojo ir civilinio atsakovo atstovo kasacinius
skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė:
Apeliacinės
instancijos teismo nuosprendžiu R. Š. nuteistas už
tai, kad 2009 m. sausio 7 d., apie 11.30 val., Panevėžio rajone, Panevėžio
aplinkkelio 7–ajame kilometre, vairuodamas gaisrinį automobilį „Renault Midlum
220.14“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl
nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė Kelių eismo taisyklių 133 punkto
reikalavimus, nes pasirinkdamas važiavimo greitį neatsižvelgė į važiavimo ir
meteorologines sąlygas, slidžią kelio dangą, kad galėtų sustabdyti transporto
priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, dėl to įvyko eismo įvykis:
jo vairuojamas automobilis tapo nevaldomas, išvažiavo į priešingą eismo juostą
ir kliudė priešpriešiais važiavusį V. T. (V. T.) vairuojamą automobilį „Renault Trafic“ (valst.
Nr. duomenys neskelbtini), po to atsitrenkė į važiuojamojoje kelio
dalyje stovėjusį automobilį „Audi 80“ (valst. Nr. duomenys
neskelbtini), kuriame sėdėjo šio automobilio vairuotojas V. Z., po to atsitrenkė į prieš tai eismo įvykį
patyrusius automobilius „Chrysler Concorde“ (valst. Nr. duomenys
neskelbtini) ir „Škoda Octavia“ (valst. Nr. duomenys
neskelbtini), kuriame buvo mirtinai sužalotas keleivis Ž. B.,
taip pat į greitosios medicinos pagalbos automobilį „VW Transporter“ (valst.
Nr. duomenys neskelbtini) bei važiuojamojoje kelio
dalyje buvusius žmones; dėl to šio eismo įvykio metu žuvo greitosios medicinos
pagalbos automobilio vairuotojai R. D. ir R. J., buvo sunkiai sutrikdyta prieš tai eismo įvykį
patyrusio ir sužaloto „Škoda Octavia“ (valst. Nr. duomenys
neskelbtini) vairuotojo L. Z. sveikata,
nesunkiai sutrikdyta greitosios medicinos pagalbos darbuotojų R. Š.
ir J. U. sveikata, nežymiai sutrikdyta vairuotojo
V. Z. ir greitosios medicinos pagalbos darbuotojos R. R. sveikata.
Apeliacinės
instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal prokuroro ir nukentėjusiųjų
apeliacinius skundus, BPK 329 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu panaikino
pirmosios instancijos teismo R. Š. išteisinantį
nuosprendį ir priėmė naują nuosprendį (BPK 326 straipsnio 4 punktas). Pirmosios
instancijos teismo nuosprendyje buvo konstatuota, kad negalima daryti išvados,
jog būtent R. Š. veiksmai buvo pagrindinė sąlyga
eismo įvykiui kilti ir kad nebuvo jo neatsargios kaltės, todėl išteisino BPK
303 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu (kai neįrodyta, kad kaltinamasis
dalyvavo padarant nusikalstamą veiką), nors nuosprendyje suformulavo kitą
pagrindą – nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo
požymių (jis numatytas BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte).
Kasaciniu skundu
nuteistasis R. Š. prašo panaikinti Panevėžio
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 4
d. apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės
teismo 2009 m. gruodžio 11 d. išteisinamąjį nuosprendį (BPK
369 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai).
Kasatoriaus
teigimu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalį,
nes nuteisė neįrodžius jo veiksmuose kaltės, taip pat priežastinio ryšio tarp
jo veiksmų ir kilusių padarinių. Be to, kasatoriui inkriminuotas Kelių eismo
taisyklių 133 punkto pažeidimas, jo manymu, įvykio situacijoje objektyviai
negalimas.
Kasaciniame
skunde teigiama, kad bylos nagrinėjimo apeliaciniame procese buvo padaryta
esminių BPK pažeidimų. Visų pirma iš BPK 7 straipsnyje įtvirtinto rungimosi
principo išplaukia, kad apeliacinės instancijos teismas privalo nagrinėti visus
kaltinimo ir gynybos argumentus, todėl, nepaisant to, kad nors BPK normos
tiesiogiai nenurodo, teismas privalo bent glaustai pasisakyti dėl atsikirtimo į
apeliacinį skundą. Priešingu atveju teismas suteikia įstatymo nenumatytą
pranašumą kaltinimui. Be to, tokiu atveju byloje nedalyvavusiam asmeniui priimtas
nuosprendis (teismo baigiamasis aktas) nėra aiškus, o tai prieštarauja ir Lietuvos
Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimams (2006 m. kovo 18 d. ir kiti
Konstitucinio Teismo nutarimai). Šias nuostatas apeliacinės instancijos teismas
iš esmės pažeidė, nes nė vieno R. Š. atsikirtimo į
apeliacinį skundą argumento nuosekliai nenagrinėjo ir dėl jų visiškai
nepasisakė, o tai lėmė ir BPK 331 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto,
301 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 5 dalies bei kitus esminius pažeidimus.
Kasaciniame
skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas R. Š. kaltu, pašalino dalį kaltinimo, t. y. Kelių
eismo taisyklių 9 ir 19 punktų pažeidimus, palikdamas šių taisyklių 133 punkto
reikalavimų pažeidimą, tačiau konkretus pažeidimo turinys nenurodytas. Nuteistojo
kaltės turinys taip pat neatskleistas, ji klaidingai siejama tik su eismo
įvykio padariniais, nors turėtų būti – su objektyviaisiais veikos požymiais.
Kasatorius
teigia, kad buvusioje situacijoje objektyviai negalėjęs pažeisti inkriminuojamo
Kelių eismo taisyklių 133 punkto, kuriame reikalaujama, kad vairuotojas privalo
važiuoti taip, jog galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš
anksto numatomos kliūties. Tačiau pirmasis eismo įvykis nebuvo iš anksto žinoma
kliūtis, nes išvykstant į įvykio vietą tikslios ir konkrečios informacijos apie
tai jis negavo, žinojo tik tai, kad eismo įvykis įvyko kažkur magistraliniame
aplinkkelyje. Konstatuodamas, kad R. Š. turėjo visą
informaciją apie įvykį, jo vietą, teismas neatkreipė dėmesio, kad įrodymai
byloja visai ką kita. Liudytojas E. B. – tiesioginis
kasatoriaus viršininkas – parodė, kad jis iš viso nežinojo, kurioje kelio
atkarpoje (dešinėje ar kairėje nuo išsukimo iš Upytės kelio) įvyko eismo
įvykis. Pasak kasatoriaus, iš turėtos informacijos jis tik intuityviai suvokė
esant įvykio vietą kelio atkarpoje nuo Upytės kelio pasukus į dešinę, tačiau
dėl paminėto Berniūnų kaimo klaidingai manė, kad tai yra toliau (trečiame ar
ketvirtame kelio kilometre). Taip pat nebuvo informacijos, kad įvykio vietoje
jau yra greitosios medicinos pagalbos darbuotojai. Kasatorius negalėjo
numatyti, kad, esant išskirtinėms klimatinėms sąlygoms, šio automobilio
vairuotojas gali būti toks neatsargus ir pastatyti automobilį ant skiriamosios
juostos 30-40 centimetrų jo (kasatoriaus) važiuojamojoje dalyje. Kasatorius
nurodo, kad tai nebuvo iš anksto numatoma kliūtis dar ir todėl, kad eismo
įvykis įvyko ne jo važiuojamojoje kelio dalyje, o priešingoje eismo juostoje,
todėl Kelių eismo taisyklių prasme tai apskritai jam nebuvo kliūtis. Šioje
situacijoje R. Š. nereikėjo keisti važiavimo
krypties ar daryti lenkimo; automobilio stabdymas sutapo su eismo įvykio vietos
pamatymu. Taigi akivaizdžiai negalint taikyti Kelių eismo taisyklių 133 punkto
ir nesant jo pažeidimo, nėra ir BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo
sudėties. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos
teismas konstatavo, jog šis nusikaltimas buvo atsitiktinio pobūdžio, todėl
galima spėti, kad pats teismas nebuvo tikras dėl savo priimto apkaltinamojo
nuosprendžio teisingumo. Antra vertus, jeigu nusikaltimas priklauso nuo
atsitiktinių aplinkybių, kurių asmuo negali numatyti, tai kartu reiškia kaltės
nebuvimą ir baudžiamosios atsakomybės negalimumą.
Kasaciniame
skunde pabrėžiama, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo
nuosprendis turi atitikti BPK 331 straipsnio reikalavimus bei 20 straipsnio 5
dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo nuostatas. Apeliacinės instancijos teismui
keičiant ar naikinant pirmosios instancijos teismo nuosprendį ypač svarbu, kad
visos bylos aplinkybės būtų išsamiai išnagrinėtos, ištirti tiek teisinantys,
tiek kaltinantys įrodymai. Draudžiama įrodinėjimo pareigą perkelti įtariamajam
(kaltinamajam), visos abejonės turi būti aiškinamos jo naudai, o kaltė neabejotinai
įrodyta, bet ne remiantis spėlionėmis ar teisminio nagrinėjimo metu
nepatikrintais duomenimis. Pasak kasatoriaus, šioje byloje apeliacinės
instancijos teismas įrodymais rėmėsi selektyviai, jį teisinantys įrodymai
nebuvo giliau analizuojami ir vertinami arba apskritai ignoruojami, o
kaltinantys įrodymai suabsoliutinami.
Kasaciniame
skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas šiurkščiai pažeidė BPK 301
straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes apkaltinamąjį nuosprendį, nepaisydamas
imperatyvaus įstatymo reikalavimo, grindė įrodymais, neišnagrinėtais
teisiamajame posėdyje. Kasatoriaus nuomone, apkaltinamasis nuosprendis yra
neaiškus, nelogiškas ir prieštaringas, neatitinka apeliacinės instancijos
teismo baigiamojo akto, kuriame turi būti nurodyti motyvai, pagrindžiantys
kitokias išvadas, negu jas padarė pirmosios instancijos teismas, turinio
reikalavimų. Teismas, nusprendęs atlikti įrodymų tyrimą, tokiu atveju privalėjo
tirti visus įrodymus (BPK 324 straipsnio 6 dalis), nes tiek apeliaciniame
skunde, tiek ir atsikirtime į jį paliesti visi bylos įrodymai. Teismas posėdyje
formaliai apklausė tik liudytoją E. B. bei išklausė dviejų
ekspertų (specialistų) paaiškinimus, kurie nepateikė jokios naujos ir
reikšmingos informacijos. Kitų įrodymų, susijusių su priežastinio ryšio
aplinkybėmis, netyrė, tačiau apkaltinamajame nuosprendyje jais rėmėsi (ir tik
fragmentiškai).
Pripažinęs
nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog R. Š.
neturėjo ir negalėjo suprasti, kad jo pasirinktas greitis nesaugus ir gali
sukelti eismo įvykį, apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog remiasi patikimais
įrodymais – tachografo (kuriam neatlikta privaloma patikra) duomenimis bei
specialistų išvada, kuri padaryta remiantis šio tachografo parodymais.
Specialisto V. Vyšniausko išvadoje nurodytus faktus apie tai, kad šio prietaiso
metrologinė patikra Lietuvoje neatlikta, kad tachografas papildomai
nekalibruotas, į jį neįdėta vairuotojo kortelė, apeliacinės instancijos teismas
klaidingai pripažino tik formaliais. Kalibratorius yra įtaisas matavimo
prietaisams tikrinti arba jų paklaidai nustatyti lyginimo būdu, todėl
nekalibruotas tachografas rodo visus duomenis ir rodo iki tol, kol mechaniškai
susidėvi. Tachografo duomenų tikslumą nustato tik periodinė patikra, kuri
teisės aktais nustatyta kaip privaloma. Pagal Metrologijos įstatymo 13
straipsnį matavimo priemonės, neturinčios atitikties metrologiniams
reikalavimams įvertinimo, gali būti naudojamos tik asmeniniams tikslams ir
teisinei metrologijai nepriskirtose veiklos srityse. To paties įstatymo 15
straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose nustatyta, kad teisinis metrologinis
reglamentavimas taikomas matavimo priemonėms, kurios naudojamos matavimams, kai
nuo jų rezultatų priklauso baudos ar žalos atlyginimo dydis ir atliekant
matavimus teisėsaugos bei valstybės valdymo ir kontrolės institucijų pavedimu.
Valstybinės metrologijos direktoriaus 2006 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. V-178 (5.2.
punktas) tachografas įtrauktas į privalomai tikrinamų prietaisų sąrašą ir
nustatyta, kad jį privaloma tikrinti ne rečiau kaip vieną kartą per dvejus metus.
To nebuvo daroma, todėl vienareikšmiškai aišku, kad tachografas kaip įrodymas
baudžiamajame procese neleistinas (tokią išvadą pagrįstai padarė pirmosios
instancijos teismas), taigi ir specialisto išvada, surašyta neleistino įrodymo
pagrindu (nustatant, kad eismo įvykio metu greitis buvo 90 km/h) taip pat
neturi įrodomosios reikšmės. Kita bylos medžiaga faktinės aplinkybės apie
važiavimo greitį nepatvirtina. Priešingai, pakanka leistinų įrodymų, liudijančių,
kad prieš eismo įvykį ir jo metu kasatoriaus vairuojamos transporto priemonės
greitis neviršijo 50-60 km/h. Tačiau šių įrodymų apeliacinis teismas netyrė, prieštaravimų
nepašalino ir nemotyvavo, kodėl jie atmetami, tuo tarpu kitų naujų kaltę
įrodančių aplinkybių nenustatė, todėl pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Negana
to, apeliacinės instancijos teismas specialisto R. Vyšniausko paaiškinimus
(kurių netyrė) vertino ne visus, nutylėdamas kaltinimui nenaudingus
paaiškinimus. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad byloje neginčytinai
nustatyta, jog įvykio metu nuo prasilenkimo su krovininiu automobiliu momento
iki variklio išjungimo nuvirtus į griovį, jo vairuojamas automobilis judėjo
įstrižai (skersai). Neišjungus pavaros, tachografas rodo tik ratų apsukų
greitį, bet ne automobilio judėjimo greitį slydimo kryptimi, tačiau teismas į
šiuos R. Š. argumentus neatsižvelgė. Tuo tarpu specialistas
teismo posėdžio metu negalėjo paaiškinti, ką rodo tachografas, kai automobilis
slysta šonu arba kai išjungtas degimas, esant neišjungtai pavarai, taip pat
nežinojo, kam skirta tachografo patikra. Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės
instancijos teismas, pastebėjęs, kad specialisto žinios abejotinos, privalėjo
kelti klausimą dėl jo kvalifikacijos stokos ir paaiškinimų bevertiškumo. Teismas
visai nenagrinėjo dalies vertingų šio specialisto paaiškinimų apie tai, kad
automobilio ratai turi įtakos prietaiso parodymams, tačiau kaip tai atsitiko
nagrinėjamu atveju nėra žinoma, nes ratai netirti. Panašiai nagrinėti ir
specialisto M. Možeiko paaiškinimai.
Kasatorius
atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas apkaltinamajame
nuosprendyje vartoja sąvoką „nesaugus greitis“, tačiau neatskleidžia jos
turinio, todėl neaišku, kaip teismas ją traktuoja. Iš nuosprendžio konteksto
galima spręsti, kad teismas palaikė nelogišką ir visiškai nemotyvuotą kaltinimo
poziciją, jog „esmės nekeičia, ar vairuotojas važiavo 90 km/h ar 50 km/h
greičiu“. Tokia pozicija neteisinga, ji rodo, kad apeliacinės instancijos
teismas kaltę siejo ne su asmens psichiniu santykiu, o tik su padariniais. Nesaugus
greitis yra teisinė sąvoka, kurios aiškinimas turi būti siejamas su teisės aktu
– Kelių eismo taisyklėmis. Atsakant į klausimą, koks greitis yra saugus ar
nesaugus, sprendžiama visų pirma nustačius faktinį automobilio važiavimo greitį
ir priklausomai nuo konkrečios situacijos sąlygų bei įrodžius, kad eismo įvykį patyręs
vairuotojas galėjo numatyti, jog jis važiuoja nesaugiu greičiu. Tačiau šioje
byloje specialistai neatsakė į klausimą, koks greitis įvykio metu būtų buvęs
saugus, to nesistengė išsiaiškinti ir apeliacinės instancijos teismas, kuris
nekreipė dėmesio į R. Š. argumentus, kad visi kiti eismo
dalyviai (tarp jų ir turintys didesnę vairavimo patirtį), važiavę beveik
dvigubai greičiau maždaug tuo pačiu metu ir tuo pačiu maršrutu, nesuprato, kad
važiuoja nesaugiai. Teismas apskritai nepasisakė, kodėl, jo nuomone, R. Š. vienintelis iš eismo dalyvių turėjo suprasti, kad
jo pasirinktas greitis yra nesaugus. Be to, kasatorius pažymi, kad 90 km/h
greitis pagal Kelių eismo taisykles jam buvo leistinas, todėl pažeidimo nėra, o
ar jis sutapo su saugiu greičiu, nenustačius, koks turėtų būti saugus greitis,
nesant jokių duomenų apie faktinį greitį ir neturint su kuo jo lyginti, išvadai
apie kasatoriaus kaltę padaryti nepakanka duomenų, todėl kaltė neįrodyta.
Kasatorius
analizuoja 2009 m. rugsėjo 25 d. specialisto išvadą Nr. 11-234(09) ir teigia,
kad pirmosios instancijos teismas teisingai atsižvelgė į tai, jog eismo įvykiui
kilti techniniu požiūriu pagrindinė sąlyga buvo automobilio „Renault Midlum
220.14“ važiavimo stabilumo praradimas, tačiau nėra faktinių duomenų (apie
automobilio ratų stabdymą, slydimo pėdsakus ir kt.), kurie leistų ekspertiniu
būdu nustatyti šio stabilumo praradimo pagrindinę priežastį, juolab kad tam
galėjo turėti įtakos vėjo gūsiai. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas,
negavęs išsamesnės informacijos apie techninę eismo įvykio pusę, tendencingai
tvirtino kaltinimo teiginius, jog saugus greitis nepriklauso nuo automobilio
judėjimo greičio, o tokiu laikytinas, kai neįvyksta eismo įvykis.
Kasatorius
pažymi, kad minėta specialisto išvada surašyta dviejų darbuotojų, todėl vieno
paaiškinimas, nežinant ką pateiktu klausimu galvoja kitas procese
nedalyvaujantis specialistas, neturėtų būti vertinamas kaip įrodymas. Taigi
specialisto paaiškinimai, kad tuo atveju, jei automobilis būtų važiavęs 60 km/h
greičiu, įvykio pasekmės būtų buvusios tokios pat, kaip ir važiuojant 90 km/h
greičiu, nėra pagrindas vertinti greičio saugumą. Be to, šis vertinimas yra
teismo kompetencijoje, o specialistas gali tik atsakyti į klausimą, ar
techniniu požiūriu yra patikimų duomenų apie automobilio važiavimo greitį ir
kokiu greičiu važiuojant būtų galima neprarasti stabilumo. Kadangi šioje byloje
to nustatyti neįmanoma, todėl padaryta išvada apie nuteistojo neatsargią kaltę
(BK 16 straipsnio 3 dalis) tėra teorinė, nepagrįsta faktiniais duomenimis. Be
to, apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino, ar susidariusioje
situacijoje, atsižvelgus į atstumus ir meteorologines sąlygas, apskritai buvo
galima sustabdyti automobilį. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos
teismas, teigdamas, jog R. Š. parodymai apie
prasilenkiančio vilkiko sukeltą stiprų vėjo gūsį, dėl kurio jis nesuvaldė
automobilio, atmetami, nes jų nepatvirtina kiti bylos įrodymai, ignoravo
nekaltumo prezumpciją (ne kasatorius turi įrodyti savo nekaltumą).
Kasatorius R. Š. pažymi, kad aiškinantis aplinkybes apie tai,
kokiu momentu jo vairuojamas automobilis prarado stabilumą (tapo nevaldomas),
apeliacinės instancijos teismas pakartotinai apklausė liudytoją E. B.,
tačiau šis patvirtino tą patį – kad automobilis „Renault Midlo 220.14“ tapo
nevaldomas nuo vėjo gūsio, prasilenkus su krovininiu automobiliu. Nesiaiškinta
(apklausiant E. B.), ar prarastas stabilumas buvo
atstatytas, ar šliuožti šonu automobilis pradėjo iki prasilenkimo su kita
transporto priemone, ar po to. Pasak kasatoriaus, įvykio liudytojai patvirtina,
kad jo vairuojamas automobilis prarado stabilumą iš karto po prasilenkimo, bet
ne anksčiau (teismas kažkodėl remiasi tik E. B. parodymais).
Nuteistasis R. Š. teigia, kad teismas painiojo
stiprų vėją su vėjo gūsiais ir nesirėmė nukentėjusiosios J. U.
parodymais apie tai, kad vėjo gūsiai buvo tokie stiprūs, jog vertė
stovinčius įvykio vietoje žmones. Teismas, aiškindamasis įvykio situaciją (ar
gaisrinį automobilį sumėtė iki prasilenkimo su krovininiu automobiliu, ar po to),
netyrė, nevertino ir nepalygino liudytojų V. ir A. T.
parodymų apie tai, kad stabilumą gaisrinis automobilis prarado prasilenkęs
su krovininiu automobiliu, o jis (R. Š.) ir dar trys
su juo važiavę pareigūnai (vienas iš jų E. B.) jokio
ryškaus automobilio stabilumo praradimo iki prasilenkimo nepastebėjo.
Kasatoriaus įsitikinimu, aplinkybė, kada automobilis prarado stabilumą, teisiškai
nėra reikšminga, iš tiesų svarbu, dėl kokios priežasties – vėjo gūsio, kitų
objektyvių sąlygų ar vairuotojo klaidos – tai atsitiko, tačiau apeliacinės
instancijos teismas to netyrė, o išvadą, kad vėjo gūsis neturėjo įtakos
automobilio stabilumo praradimui, tėra prielaida.
Kasaciniame skunde
nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino E. B.
parodymų dalies, jog kelyje kasatorius buvo dėmesingas, važiavo nedideliu
(specialiosioms transporto priemonėms visiškai nebūdingu) greičiu. Be to, apskritai
nelogiška specialiosios tarnybos vairuotojams (tokiu ir buvo kasatorius) kelti
reikalavimą, kad šie, važiuodami į įvykio vietą, periodiškai kas kažkiek metrų
pristabdytų automobilį ir tikrintų kelio dangą (slidi ji ar ne). Kasatorius
pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog įvykio metu aplinkkelio danga buvo ištisai
slidi, tačiau teismas į jo paaiškinimus apie tai – neatsižvelgė. Be to, teismas
visiškai ignoravo svarbią aplinkybę (nurodytą R. Š. gynėjo),
jog magistraliniai keliai tokie ir yra todėl, kad jie turi būti tinkami
eksploatuoti bet kuriuo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009), todėl reikėtų įrodyti, kad
kasatorius privalėjo numatyti, jog būtent šis magistralinis aplinkkelis, esant
šiuolaikinei kelių priežiūros technikai ir priemonėms, bus netinkamas
eksploatuoti. Tai svarbu ir apibrėžiant civilinių atsakovų ratą (nes kelių
tarnyba tampa akivaizdžiu atsakovu).
Kasaciniame
skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas liudytojų E. B.,
D. K. ir A. B. parodymų pagrindu konstatavo, jog
ties eismo įvykio vieta matomumas buvo 100 m ir tuo metu automobilis pradėtas
stabdyti, o pradėjus stabdymą, greitis buvo mažinamas, tačiau kartu nurodė, kad
tachografo parodymai patvirtina, jog greitis slystant šonu buvo didinamas iki
90 km/h. Tai prieštarauja fizikos dėsniams, nes eismo įvykis buvo ne
nuokalnėje, bet lygioje vietoje. Be to, teismas, nurodęs, kad eismo įvykį
galima buvo pamatyti tik iki 100 m atstumu, toliau nurodo matomumą buvus nuo
100 iki 200 m.
Kasaciniame
skunde daroma išvada, kad priežastinį ryšį tarp R. Š. veiksmų
ir kilusių padarinių apeliacinės instancijos teismas nustatė remdamasis ne
byloje esančiais įrodymais, o prielaidomis, visiškai ignoruodamas dalį įrodymų
arba iškreipdamas jų turinį, nesiaiškindamas, ar kitų eismo įvykio dalyvių
veiksmai nebuvo susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais, ir netinkamai
interpretuodamas Kelių eismo taisykles.
Pagal Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktiką svarbus priežastinio ryšio nustatymo etapas eismo
įvykių bylose yra atsakymas į klausimą, kurio eismo dalyvio padarytas Kelių
eismo taisyklių pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Tai
sprendžiant svarbu nustatyti, ar eliminavus vieno (kitų) eismo dalyvio padarytą
Kelių eismo taisyklių pažeidimą, kiltų eismo įvykis (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-l27/2010).
Byloje
nustatyta, kad eismo įvykyje dalyvavo ne mažiau kaip keturios transporto
priemonės. Tačiau nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas pasisakė tik dėl
greitosios medicinos pagalbos automobilio, formaliai padaręs išvadą, jog šios
transporto priemonės vairuotojas Kelių eismo taisyklių (231.2 punkto) nepažeidė.
Teismas visiškai nepasisakė dėl likusių eismo dalyvių veiksmų, nevertino jų
įtakos padarinių kilimui. Teismas nekreipė dėmesio į gynybos argumentus dėl V. T., tikėtina, padaryto Kelių eismo taisyklių
pažeidimo, nes šis, neįsitikinęs eismo saugumu, esant 100 m matomumui,
apvažiuodamas galėjo nepastebėti šliuožiančio (kasatoriaus vairuojamo)
automobilio, su kuriuo susidūrė ir taip sutrukdė be pasekmių nušliuožti į
griovį. Apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas taip pat nenagrinėjo
aplinkybių dėl V. Z. automobilio „Audi 80“, kuris
buvo pastatytas kelkraštyje, ir kitų pirmąjį eismo įvykį patyrusių automobilių,
stovėjusių kelyje. Taip pirmosios instancijos teismo išvados paneigtos
nemotyvuotai.
Kasatorius
pažymi, kad pagal Kelių eismo taisyklių 190 punktą specialiųjų transporto
priemonių vairuotojai gali nepaisyti šių taisyklių XVII skyriaus,
reglamentuojančio sustojimą ir stovėjimą, reikalavimų ir pasinaudoti pirmenybe
tik tuo atveju, jei tai nepakenks eismo saugumui. Dėl to apkaltinamajame
nuosprendyje turėjo būti atskleista, kodėl, esant blogam matomumui ir slidžiai
kelio dangai, neuždarius eismo, nepastačius papildomų avarinių kelio ženklų reikalaujamais
atstumais, yra saugu pastatyti automobilį su įjungtais švyturėliais kelio viduryje.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nenagrinėjo R. Š. ir jo gynėjo argumentų (be kita ko, išdėstytų
atsikirtime į apeliacinį skundą), kad greitosios medicinos pagalbos
vairuotojai, nebūdami medikai, apskritai negalėjo vaikščioti eismo įvykio
vietoje, nes pagal pareigines instrukcijas jie privalo tik padėti įkelti
sužeistuosius į transporto priemonę, bet pagalbos teikimas sužeistiesiems (ištraukimas
iš transporto priemonės, taisyklingas jų paguldymas ant neštuvų) į jų darbines
funkcijas neįeina (tam reikalingos specialios žinios, kurių šie neturi).
Teismas nesigilino į tai, kad vairuotojai buvo ypač neatsargūs, nestebėjo eismo
ir to, kas vyksta aplinkui, todėl ne tik nepamatė atslystančio nevaldomo
kasatoriaus vairuojamo automobilio, negirdėjo garsinio signalo, bet ir
šaukiančio saugotis liudytojo L. R., kuris, būdamas
atsargus, išvengė žūties ar sužalojimo, nes pastebėjo artėjantį automobilį ir
spėjo ne tik perspėti esančius įvykio vietoje apie pavojų, bet ir pats
pasitraukti. Kasatoriaus nuomone, greitosios medicinos pagalbos vairuotojai
šiurkščiai pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir tarp jų veiksmų bei
kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Akivaizdu, kad jų elgesys
laikytinas ypač rizikingu, ir tai apeliacinės instancijos teismo turėjo būti
pripažinta R. Š. atsakomybę lengvinančia aplinkybe,
numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, tačiau padaryti procesiniai
pažeidimai (nevertinant kitų eismo dalyvių elgesio ir nenagrinėjant kasatoriaus
ir jo gynėjo atsikirtime nurodytų argumentų apie tai) lėmė nepagrįstą BK 59
straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės
nenustatymą ir turėjo įtakos nuosprendžio pagrįstumui bei teisėtumui. Pripažinus
tai, kad veikai padaryti įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiųjų elgesys, būtų
galimybė taikyti BK 39 straipsnį, numatantį atleidimą nuo baudžiamosios
atsakomybės, kai yra lengvinančių aplinkybių, taip pat CK 6.251 straipsnio
nuostatas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės taikymo (atleidimo nuo jos)
klausimus.
Kasatoriaus
manymu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė BK 39 straipsnio.
Kasatorius nurodo, kad jis kaltinamas padaręs neatsargų nusikaltimą, nusikalto
pirmą kartą, apibūdinamas tik teigiamai, atsakomybę sunkinančių aplinkybių
nenustatyta, apeliacinės instancijos teismas nustatė BK 59 straipsnio 1 dalies
8 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Nustačius antrą atsakomybę
lengvinančią aplinkybę (numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte), būtų pagrindas,
esant BK 39 straipsnyje numatytoms sąlygoms, atleisti nuo baudžiamosios
atsakomybės (juo labiau asmenį, kurio veiką apeliacinės instancijos teismas
nurodė esant „atsitiktinio pobūdžio“).
Kasaciniame skunde
nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.250, 6.264,
6.280 straipsniuose įtvirtintomis normomis, visiškai neteisingai išsprendė ir
civilinių ieškinių klausimus. Tačiau CK 6.280 straipsnis šiuo atveju negalėjo
būti taikomas, nes kasatorius yra statutinis pareigūnas, o regreso klausimus
reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio (Vidaus tarnybos
statuto 5 straipsnio) nuostatos.
Be to, visi
nukentėjusieji buvo drausti socialiniu draudimu, o draudimo išmokos buvo
išmokėtos dar iki apeliacinio proceso pradžios. CK 6.290 straipsnis nustato,
kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės
atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Teismas į tai
nesigilino, nenagrinėjo konkrečių išmokų dydžio ir CK 6.290 straipsnio nuostatų
netaikė, o apie tai nuosprendyje nepasisakė. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai,
kad nukentėjusieji neturtinę žalą vertino netgi mažesnėmis sumomis, negu jiems
buvo išmokėtos, ir byloje nėra įrodymų, kad žala atlyginta nepakankamai. Teisės
normos nenumato galimybės nukentėjusiajam gauti ją tik pagal prašymą (be
įrodymų) kelis kartus iš kelių šaltinių. Neturtinės žalos atlyginimo instituto
paskirtis – maksimaliai atlyginti žalą dėl patirtų išgyvenimų, dvasinių
sukrėtimų ir kt., o ne kaupti turtą. Be to, nesvarstyti gynybos argumentai dėl
kelininkų ar nukentėjusiųjų darbdavių įtraukimo į bylą kaip atsakovų,
nepasisakyta dėl CK 6.251 straipsnio taikymo.
Kasatoriaus teigimu,
apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl
turėtų būti panaikintas.
Kasaciniu skundu
civilinio atsakovo Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos atstovas
A. T. prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 4 d. nuosprendį dėl
esminių BPK pažeidimų; priteistą iš civilinio atsakovo Panevėžio apskrities
priešgaisrinės gelbėjimo valdybos neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiems (civiliniams
ieškovams) sumažinti taip: L. J., D. J.,
T. J. – iki 10 000 Lt kiekvienam, S. J., A. J. po 7000 Lt, V. D. – 8000 Lt, L. D. –
13 000 Lt ir R. Š. – 4000 Lt.
Kasaciniame
skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas neturtinės
žalos atlyginimo nukentėjusiesiems klausimus, netinkamai taikė BPK 115
straipsnio 1 dalies bei CK 6.250 straipsnio 2 dalies, 6.284 straipsnio
nuostatas. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas
neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio
asmens kaltę (šiuo atveju žala padaryta dėl neatsargaus nusikaltimo), jo
turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės
bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Tačiau teismas visiškai netyrė ir nevertino civilinio atsakovo pateiktų
rašytinių įrodymų apie valdybos turtinę–finansinę padėtį ir realų finansinių
galimybių neturėjimą, nepažeidžiant visuomenes interesų, atlyginti civiliniams
ieškovams neturtinę žalą.
Kasaciniame skunde
nurodoma, kad Panevėžio apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba yra iš
valstybės biudžeto finansuojama biudžetinė įstaiga, kurios asignavimų
valdytojas – Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus
reikalų ministerijos. Pagal 2010 m. Valstybės biudžeto išlaidų sąmatoje
numatytus asignavimus į Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos
sąskaitas jie pervedami siekiant užtikrinti tarnybos veiklą, išmokėti
darbuotojams darbo užmokestį, apmokėti mokesčius, sąskaitas. Metinėje išlaidų
sąmatoje jokių kitokių išlaidų nenumatyta. Be to, Panevėžio apskrities
priešgaisrinei gelbėjimo valdybai 2010 m. valstybės skirti asignavimai buvo
sumažinti 20 proc. (palyginti su 2009 m.), o 2011 m. prognozuojamas dar
mažesnis finansavimas. Gaunamos piniginės lėšos užtikrina valdybos padalinių
funkcionavimą.
Kasatorius
pažymi, kad Panevėžio apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba yra gavusi
antstolių reikalavimus įvykdyti teismo nuosprendžiu priteistų sumų (iš viso 208 273,60
Lt) sumokėjimą civiliniams ieškovams (nukentėjusiesiems). Valdybai kreipusis į
teismą, buvo priimtas sprendimas (nutartis) išdėstyti priteistos žalos mokėjimą
lygiomis dalimis po 2000 Lt kiekvienam ieškovui kas mėnesį. Per vieną
mėnesį tai būtų 16 000 Lt. Panevėžio apskrities priešgaisrinė gelbėjimo
valdyba, kas mėnesį išmokėdama šią sumą, tokia apimtimi sustabdo finansavimą,
numatytą kitiems tikslams – priemonėms ir programoms technikai bei įrangai
įsigyti arba atsiranda įsiskolinimų. Kasacinio skundo padavimo dieną Panevėžio
apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos trūkstamo finansavimo dalis yra
394 400 Lt, teismo sprendimais priteista dar 288 900 Lt, o bendra
trūkstamų asignavimų suma yra 683 300 Lt. Esant tokiai situacijai
teismo priteista suma yra nepakeliama prievolė Panevėžio apskrities
priešgaisrinei gelbėjimo valdybai, realiai gresianti gelbėjimo tarnybų veiklos
sustabdymui, o tai artimiausiu metu gali sukelti itin neigiamas pasekmes
visuomenės saugumui.
Kasaciniame
skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas neturtinės
žalos dydžio klausimus, turėjo atsižvelgti ir į tai, kad AB „Lietuvos
draudimas“ dėl draudiminio įvykio išmokėjo civiliniams ieškovams pakankamai
dideles pinigų sumas ir taip kompensavo jų materialines netektis: V. D. ir L. D. po
77 400 Lt, L. J., D. ir T. J.
po 49 600 Lt, R. Š. 3385 Lt.
Taip pat
atkreipiamas dėmesys į tai, kad žuvusysis R. D. ir
nukentėjusioji civilinė ieškovė V. D. įvykio metu
gyveno skirtingose vietose, o tai rodo, kad jų asmeniniai ryšiai nebebuvo
artimi, o santuoka – daugiau formali. Kasatorius mano, kad esant šioms
aplinkybėms yra pagrindas mažinti V. D. priteistos
neturtinės žalos dydį.
Atsiliepimu į
nuteistojo R. Š. kasacinį skundą nukentėjusieji ir
civiliniai ieškovai V. D., L. D.,
D. J., T. J. ir S. J. prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma,
kad nėra pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį
nuosprendį, nes jis yra teisėtas ir pagrįstas, BPK pažeidimų nepadaryta,
baudžiamasis įstatymas R. Š. veikai pritaikytas
tinkamai.
Pažymima, kad
kasatoriaus kaltė, priežastinis ryšys tarp jo veiksmų ir veikos padarinių
įrodyti išsamiai ištyrus ir įvertinus visas faktines veikos aplinkybes. Apeliacinės
instancijos teismas motyvuotai paneigė pirmosios instancijos teismo išvadą dėl R. Š. kaltės padarius Kelių eismo taisyklių pažeidimą.
Tai patvirtina objektyvūs ir tinkami bylos įrodymai – eismo įvykį tyrusių
specialistų išvada, kurioje, remiantis tachografo rodmenimis, konstatuota, kad
techniniu požiūriu R. Š. automobilio nesuvaldymą ir
eismo įvykio kilimą lėmė dvi aplinkybės; pagrindinė priežastis – R. Š. netinkamai pasirinktas greitis, papildoma – vėjo
gūsiai. Tai rodo buvus priežastinį ryšį tarp R. Š. veiksmų
(nes nesilaikyta Kelių eismo taisyklių reikalavimų) ir jais sukeltų eismo
įvykio padarinių, nes jei R. Š. būtų laikęsis Kelių
eismo taisyklių 133 punkto reikalavimo ir pasirinkęs saugų buvusiomis eismo
sąlygomis greitį, o ne važiavęs 90 km/h greičiu, jis, pamatęs greitosios
medicinos pagalbos automobilio švyturėlius, būtų galėjęs saugiai sustabdyti
gaisrinį automobilį, kuris stabdymo metu nebūtų praradęs stabilumo, išvažiavęs
į priešpriešinę eismo juostą ir eismo įvykis nebūtų kilęs. Kelių eismo
taisyklių 133 punkte nustatyta pareiga vairuotojui pasirenkant važiavimo greitį
atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto
priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą,
kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos
kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl
susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. R. Š.
šiurkščiai pažeidė šį Kelių eismo taisyklių reikalavimą, nes tik dėl jo
pasirinkto važiavimo greičio transporto priemonė prarado tiesiaeigiškumą, tapo
nevaldoma. Baudžiamosios atsakomybės nepašalina tai, kad R. Š.
siekė skubiai nuvykti į nelaimės vietą ir suteikti pagalbą eismo įvykio
dalyviams.
Nukentėjusiųjų
ir civilinių ieškovų manymu, skundžiamame nuosprendyje tinkamai atskleistas ir
nuteistojo kaltės turinys. Įvertinęs eismo įvykio situaciją teismas konstatavo,
kad R. Š. turėjo, o įgijęs pakankamą gaisrinio
automobilio vairavimo patirtį – ir galėjo numatyti, jog esant nustatytoms eismo
sąlygoms, nesilaikydamas Kelių eismo taisyklių 133 punkto reikalavimo, gali
nesuvaldyti automobilio ir sukelti eismo įvykį, kurio metu gali žūti žmonių,
t. y. veikė nusikalstamai nerūpestingai.
Atsiliepime nurodoma,
kad, priešingai nei teigia kasatorius, nėra pagrindo pripažinti jo atsakomybę
lengvinančia aplinkybe nukentėjusiųjų rizikingo elgesio (BK 59 straipsnio 1
dalies 6 punktas), nes kitų eismo dalyvių veiksmuose nenustatyta jokių Kelių
eismo taisyklių pažeidimų. Specialisto išvadoje nurodyta, kad R. Š.
vairuojamas automobilis, išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą,
pirmiausia atsitrenkė ne į greitosios medicinos pagalbos automobilį, bet į
automobilį „Renault Trafic“, po to į kitus automobilius, esančius taip pat
priešpriešinėje eismo juostoje. Tuo tarpu aplinkkelyje stovėję greitosios
medicinos pagalbos automobiliai buvo su įjungtais švyturėliais, t. y.
vairuotojai vykdė Kelių eismo taisyklių 231.2 punkto reikalavimus, ėmėsi
reikiamų priemonių eismo saugumui užtikrinti. Teismui nustačius tik vieną R. Š. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59
straipsnio 1 dalies 8 punkte, nėra pagrindo taikyti BK 39 straipsnio nuostatų
ir nuteistąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.
Atsiliepime taip
pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai išsprendė ir
civilinio ieškinio klausimus. Priteisiant iš atsakovo Panevėžio apskrities
priešgaisrinė gelbėjimo valdybos, samdančios nuteistąjį, neturtinės žalos
atlyginimą nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams, pagrįstai vadovautasi
CK, Valstybės tarnybos įstatymo bei Valstybės tarnybos statuto normomis,
reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą padariusį darbuotoją.
Atsiliepime
pabrėžiama, kad Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio ir šio Įstatymo VI
skyriaus nuostatos statutiniams valstybės tarnautojams taikomos be išlygų.
Minėtame straipsnyje, reglamentuojančiame materialinės atsakomybės sąlygas ir
žalos atlyginimo tvarką, nustatyta, kad valstybės tarnautojas turi atlyginti
savo neteisėta kalta veika valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai
padarytą tiesioginę materialinę žalą (1 dalis), valstybės tarnautojas atlygina
visą šio straipsnio 1 dalyje nurodytą žalą, jeigu ją padarė atlikdamas vidaus
administravimo veiklą, tačiau atlygintinos žalos dydis negali viršyti 6 vidutinių
valstybės tarnautojo darbo užmokesčių (2 dalis). R. Š. atliko
vidaus administravimą, nes jis eismo įvykio metu valdė gaisrinį automobilį,
priklausantį atsakovui Panevėžio apskrities priešgaisrinei gelbėjimo valdybai
(Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalis). Kadangi nuteistasis
veikos padarymo metu buvo atsakovo darbuotojas, civilinės sutarties pagrindu
atliekantis darbą, t. y. einantis tarnybines pareigas atsakovo nurodymu ir
jo kontroliuojamas, apeliacinės instancijos teismas vadovavosi Valstybės
tarnybos statuto 25 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią už vidaus reikalų
įstaigai, kitai valstybės ar savivaldybių institucijai padarytą žalą pareigūnai
įstatymų nustatyta tvarka traukiami materialinėn atsakomybėn. Remiantis CK
6.264 straipsniu, iš atsakovo Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo
valdybos teisėtai priteista atlyginti darbuotojo (statutinio pareigūno)
neteisėta kalta veika padaryta neturtinė žala nukentėjusiesiems (civiliniams
ieškovams), o atsakovo regreso teisės įgyvendinimo klausimas paliktas spręsti
atsakovui (CK 6.280 straipsnio 1 dalis).
Atsiliepime taip
pat pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas prašomos
priteisti neturtinės žalos dydį ir jį sumažindamas nukentėjusiesiems bei civiliniams
ieškovams, atsižvelgė į tai, jog jiems buvo išmokėtos socialinio draudimo
išmokos turtinei žalai atlyginti. Neturtinė žala liko neatlyginta, išskyrus V. D., kuriai buvo išmokėta 1726,40 Lt draudimo
išmoka. Nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai mano, kad teismas, vadovaudamasis
CK 6.250, 6.264 straipsnių nuostatomis, teisingai nustatė jiems priteistinos
neturtinės žalos dydį.
Nuteistojo R. Š. ir civilinio atsakovo Panevėžio apskrities
priešgaisrinės gelbėjimo valdybos atstovo A. T. kasaciniai
skundai atmestini.
Dėl R. Š. nuteisimo pagal BK 281 straipsnio 5 dalį
Nuteistojo R. Š. kasacinio skundo esmė yra tai, kad, pasak
kasatoriaus, neįrodyta jo kaltė ir priežastinis ryšys tarp jo veiksmų ir
kilusių padarinių (BK 2 straipsnio 3, 4 dalys).
Teisėjų kolegija
pažymi, kad kasacinės instancijos teismas skundžiamus teismų sprendimus
patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), kiek tai susiję
su bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais, nustatytais BPK
369 straipsnyje. Tai reiškia, kad tikrindama kasatoriaus R. Š.
apskųsto apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir
teisėtumą teisėjų kolegija sprendžia, ar pagal teismo nustatytas ir
nuosprendyje nurodytas aplinkybes kasatoriaus veikai tinkamai taikytas
baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnio 2 dalis), ar
teismas nepadarė esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio
3 dalis).
Kasatorius teigia,
kad apkaltinamajame nuosprendyje nenurodytas konkretus inkriminuoto Kelių eismo
taisyklių 133 punkto pažeidimo turinys, neatskleista, koks greitis nagrinėjamoje
situacijoje buvo nesaugus. Be to, nuteistojo manymu, net ir pagal nurodytas
aplinkybes, jei jis būtų važiavęs 90 km/h ar mažesniu greičiu, tai Kelių eismo
taisyklių nepažeistų, nes toks greitis vairuojant specialiąją transporto
priemonę yra leistinas.
BK 281 straipsnyje
numatytos nusikalstamos veikos – kelių transporto eismo saugumo ar transporto
priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo – tiesioginis objektas – saugus
kelių eismas (ar transporto priemonių saugus eksploatavimas), kurį teisiškai
reglamentuoja atitinkamos taisyklės. Kelių eismo taisyklių paskirtis –
užtikrinti tokį transporto priemonių eismo reguliavimą, kad būtų užkirstas
kelias žalai padaryti, kad asmuo, vairuojantis didesnį pavojaus šaltinį,
nekeltų grėsmės kitiems eismo dalyviams, aplinkai. Taigi sprendžiant, kokie
veiksmai (ar neveikimas) sudaro eismo saugumo taisyklių pažeidimą, visų pirma
tenka vadovautis atitinkamu teisės aktu, konkrečia jo norma. Šiuo atveju teismo
nuosprendžiu pripažinta, kad R. Š. pažeidė Kelių
eismo taisyklių 133 punktą (pagal taikyto įstatymo redakciją suklysta nurodant
punktų numeraciją, turėtų būti – 172 punktą), kuriame nurodyta, kad
pasirinkdamas važiavimo greitį vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo
sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį,
meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti
transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi
sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių,
ypač kai blogas matomumas.
Nuteistajam
inkriminuotas Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimas, kaip nurodyta apkaltinamajame
nuosprendyje, pasireiškė tuo, kad jis, vairuodamas transporto priemonę,
pasirinko važiavimo greitį neatsižvelgęs į važiavimo ir meteorologines sąlygas,
slidžią kelio dangą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios
iš anksto numatomos kliūties (dėl to automobilis tapo nevaldomas, išvažiavo į
priešingą eismo juostą). Teismas taip pat nurodė, kad nuteistasis važiavo
nesaugiu, t. y. neadekvačiu buvusioms eismo sąlygoms greičiu. Tokia yra R. Š. padaryto eismo saugumo taisyklių pažeidimo esmė,
kuri parodo Kelių eismo taisyklių 133 (172) punkte nurodytų reikalavimų
pažeidimą. Pažymėtina, kad Kelių eismo taisyklių 133 (172) punkte kalbant apie
saugų greitį, nenurodytas konkretus jo dydis; pagal šios teisės normos prasmę
svarbu yra tai, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo konkrečioje
situacijoje pasirinktų tokį greitį, kuris leistų valdyti transporto priemonę ir
nekeltų pavojaus. Tai, kad esant blogam matomumui, slidžiai kelio dangai,
stipriems vėjo gūsiams ir kitoms aplinkybėms, nustatytoms šioje byloje,
kasatorius pasirinko greitį, kuris neleido jam laiku sustabdyti (suvaldyti)
transporto priemonės, eismo saugumo prasme yra neleistina (draudžiama). Taigi
apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kokiais veiksmais R. Š. pažeidė Kelių eismo taisyklių 133 (172) punkto
reikalavimus, o šių taisykles pažeidžiančių veiksmų konkretus turinys atitinka
taikyto teisės akto, galiojusio veikos padarymo metu (2006 m. spalio 5 d.
įstatymo Nr. 975 redakcija), normą.
Kaip minėta, Kelių
eismo taisyklių 133 (172) punkte, kuriame nustatytus reikalavimus pažeidė R. Š., nenurodytas konkretus leistinas greitis; šiuo
atveju svarbu tai, kad vairuotojas pasirinktų saugų greitį, o tokio greičio
pasirinkimą lemia važiavimo sąlygos. Todėl iš tiesų konkretus faktinis greitis,
vertinant jį saugumo aspektu, nagrinėjamoje situacijoje nėra esminė aplinkybė,
pagal kurią sprendžiama apie eismo saugumo taisykles pažeidžiančių veiksmų
buvimą ar nebuvimą. Juo labiau nešalina atsakomybės tai, kad vairuotojas
važiavo specialia transporto priemone (kuriai Kelių eismo taisyklės apskritai
leidžia važiuoti 90 km/h greičiu), nes kasatoriui inkriminuotas Kelių eismo
taisyklių 133 (172) punktas reikalauja, kad visi vairuotojai, važiuojantys
transporto priemone (nepriklausomai nuo jos rūšies, paskirties ir kt.),
važiuotų saugiai. Greičio saugumą pagal Kelių eismo taisyklių 133 (172) punkto
prasmę rodo veiksniai, lemiantys vairuotojo galimybes valdyti transporto
priemonę taip, kad prireikus ją sustabdytų. Būtent šias aplinkybes, turinčias
reikšmės kasatoriaus atsakomybės ir kaltės klausimo išsprendimui, išnagrinėjo
ir kelių eismo saugumo taisyklių prasme įvertino apkaltinamąjį nuosprendį
priėmęs apeliacinės instancijos teismas. Taigi byloje nustatyta, kad įvykio
metu eismo sąlygos buvo sudėtingos: kelio danga vietomis provėžuota, slidi,
pūtė stiprus iki 19 m/sek. gūsingas šoninis vėjas, buvo blogas matomumas – apie
100-200 m, o artėjant prie įvykio vietos – apie 100 m, tačiau į visa tai R. Š. neatsižvelgė ir, įvertinęs savo vairuojamos
transporto priemonės (gaisrinės tarnybos automobilio) ypatumus, nepasirinko
saugaus greičio, t. y. važiavo tokiu greičiu (tikėtina 90 km/h), kurį
teismas pagrįstai konstatavo kaip nesaugų, nes buvusiomis sąlygomis kasatorius
negalėjo suvaldyti transporto priemonės ir sustoti saugiai, neatsitrenkdamas į
kitas transporto priemones ar žmones. Priešingai nei teigia kasatorius, šis
vertinimas yra teisinis ir atitinka Kelių eismo taisyklių 133 (172) punkte
nurodytų reikalavimų pažeidimus.
Kasatorius teigia,
kad jis nepažeidė ir objektyviai negalėjo pažeisti Kelių eismo taisyklių 172
(133) punkto, nes jame nurodytas reikalavimas važiuoti taip, kad vairuotojas
galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos
kliūties, tuo tarpu jis apie tokią kliūtį – konkrečią prieš tai įvykusio eismo
įvykio vietą, į kurią važiavo, informacijos neturėjo, juo labiau nežinojo, kad
jo važiuojamoje kelio dalyje įsiterpęs 30-40 cm stovėjo greitosios pagalbos
automobilis. Kita vertus, pasak kasatoriaus, šis eismo įvykis įvyko ne jo eismo
juostoje, todėl kliūties pagal Kelių eismo taisykles apskritai nebuvo.
Byloje nustatyta, kad
R. Š., vairuodamas priešgaisrinės tarnybos
automobilį, vyko į eismo įvykio vietą, žinodamas ne tik tikslą, bet ir tai,
kokiame kelyje (aplinkkelyje) tai atsitiko. Nuo įsukimo į aplinkkelį pavažiavęs
juo 1-2 kilometrus priartėjo prie eismo įvykio vietos, todėl ėmė stabdyti
transporto priemonę, tačiau saugiai to padaryti nepavyko, dėl to pirmiausia
atsitrenkė į priešpriešinio eismo juosta važiavusį (prasilenkiantį) V. T. vairuojamą automobilį, po to – į kitas įvykio
vietoje buvusias transporto priemones bei žmones. Taigi akivaizdu, kad kliūtis
kelyje buvo ir apie ją – įvykusį aplinkkelyje eismo įvykį – kasatorius žinojo.
Tai, kad neturėjo tikslios informacijos apie eismo įvykio vietą, į kurią ir
važiavo, ar eismo įvykį patyrusių automobilių išsidėstymą, ne tik neatleidžia
vairuotojo, valdančio padidinto pavojaus šaltinį, nuo pareigos važiuoti saugiai
(taip, kad laiku, t. y. nekeliant grėsmės eismo saugumui, kitiems eismo
dalyviams, sustabdytų transporto priemonę), bet ir ne mažiau įpareigoja būti
ypač atsargiam bei atidžiam, nes žinoma kliūtis, kurios vietą numanė, gali
atsirasti bet kuriuo momentu, o eismo sąlygos (slidi kelio danga, blogas
matomumas ir kt.) – ypač blogos. Kelių eismo taisyklių 133 (172) punkte
nurodytas reikalavimas sulėtinti greitį, jeigu to reikia dėl susidariusių
aplinkybių, ypač kai blogas matomumas (pagal Kelių eismo taisyklių 7 punktą
blogas matomumas – kai jis mažesnis negu 300 m), reiškia vairuotojo pareigą
važiuoti taip, kad atsiradus kliūčiai kelyje galėtų suvaldyti (sustabdyti) transporto
priemonę, ir ši pareiga taip pat išplaukia iš Kelių eismo taisyklėse numatytų
bendrųjų eismo dalyvių, ypač vairuotojų, valdančių didesnio pavojaus šaltinį,
pareigų laikytis visų būtinų atsargumo priemonių (53 punktas).
Pagal BK 281
straipsnį baudžiamoji atsakomybė už Kelių eismo taisykles pažeidžiančius
veiksmus kyla, kai jie susiję priežastiniu ryšiu su šiame straipsnyje
numatytais padariniais. Šis nusikaltimo sudėties objektyvusis požymis
konstatuojamas tuo atveju, kai ne kas kita, o vairuotojo padarytas Kelių eismo
taisyklių pažeidimas lemia padarinių atsiradimą. Sprendžiant priežastinio ryšio
klausimą būtina atskleisti visas jo turinį sudarančias aplinkybes ir įvertinti
faktorius, galinčius turėti įtakos, o tai reiškia svarbius tokio priežastinio
ryšio nustatymui. Kaip matyti iš pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų
sprendimų turinio, įvykio situaciją, važiavimo sąlygas apibūdinančios faktinės
aplinkybės iš esmės nustatytos tos pačios, tačiau jų vertinimas ir padarytos
išvados – skirtingos. Išteisinamąjį nuosprendį priėmęs teismas, spręsdamas
priežastinio ryšio klausimą, R. Š. veiksmų kaip
pagrindinės sąlygos eismo įvykiui kilti nenustatė dėl to, kad vairuotojui (R. Š.) dėl blogų ir besikeičiančių meteorologinių
sąlygų (stiprių vėjo gūsių, sniego, šlapio apledėjusio kelio ir kt.) buvo labai
sudėtinga jas įvertinti bei pasirinkti saugų važiavimo greitį; be to, kiti
eismo dalyviai taip pat važiavo panašiu greičiu ir jis pasirodė saugus; tuo
remdamasis teismas nurodė, kad ne kasatorius, kuris esą elgėsi atsargiai,
sukėlė eismo įvykį, o tai, kad jam prasilenkiant su priešpriešiais važiavusia
kita transporto priemone susidarė vėjo gūsis (arba dėl šoninio vėjo), dėl kurio
gaisrinis automobilis (sveriantis apie 14 t) prarado stabilumą, tapo
nevaldomas ir dėl to įvyko eismo įvykis. Akivaizdu, kad apkaltinamąjį
nuosprendį priėmęs apeliacinės instancijos teismas argumentuotai, įvertinęs
visas reikšmingas bylos aplinkybes paneigė tokias pirmosios instancijos teismo
išvadas. Pirma, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad esant teismų
sprendimuose aprašytoms ir pirmiau šioje nutartyje minėtoms važiavimo sąlygoms R. Š. privalėjo važiuoti itin atsargiai, kaip to
reikalauja eismo saugumo taisyklės, tačiau to nepadarė. Tai, kokiu greičiu
važiavo kiti eismo dalyviai (anksčiau ar vėliau nuvykę į įvykio vietą), nėra
aplinkybė, susijusi su kasatoriaus veiksmų vertinimu. Antra, apeliacinės
instancijos teismas nustatė, kad R. Š. vairuojamas
automobilis prarado stabilumą, tapo nevaldomas ne dėl kokios nors nenugalimos
jėgos, o dėl paties vairuotojo neteisingų veiksmų. Tai yra kasatorius,
nepaisydamas sudėtingų važiavimo sąlygų, nors ir turėjo galimybių, netikrino
kelio dangos, įvažiavęs į aplinkkelį neįsitikino šio kelio būkle ir važiavo
neadekvačiu greičiu, o esant blogam matomumui anksčiau įvykusio eismo įvykio
vietą pamatė maždaug už 100 m, tada ėmė stabdyti, tačiau automobilis, esant
slidžiai kelio dangai, stipriam gūsingam vėjui, tapo nevaldomas. Trečia,
apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kasatoriaus prasilenkimas su
vilkiku nebuvo priežastis, lėmusi kasatoriaus vairuojamo gaisrinio automobilio
stabilumo praradimą. Pažymėtina, kad kasatoriaus versija, jog gaisrinis
automobilis stabilumo neteko dėl vilkiko sukelto vėjo gūsio (kuria iš esmės ir
rėmėsi jį išteisinęs pirmosios instancijos teismas), yra pagrindinis argumentas
teigiant, kad ne R. Š. veiksmai lėmė eismo įvykį.
Konstatuodamas šią versiją esant neįtikėtina ir paneigta bylos duomenimis,
apeliacinės instancijos teismas vertino ne tik paties R. Š.
veiksmus buvusiomis eismo sąlygomis, bet ir tai, kad vilkikas važiavo
nedideliu greičiu (tai, kad vilkikas prieš anksčiau įvykusio eismo įvykio vietą
ir prieš prasilenkdamas su gaisriniu automobiliu važiavo lėtai, patvirtina jam
iš paskos automobiliu „Renault Trafic“ važiavusių jo vairuotojo V. T. ir keleivių A. T. bei N. O. parodymai). Ketvirta, tai, kad techniniu požiūriu
R. Š. vairuojamo automobilio nesuvaldymą ir eismo
įvykio kilimą lėmusi pagrindinė priežastis buvo kasatoriaus netinkamai
buvusiomis eismo sąlygomis pasirinktas važiavimo greitis (tikėtina 90 km/h),
konstatuota ir Teismo ekspertizės centro specialisto išvadose, kuriomis rėmėsi
apeliacinės instancijos teismas. Remiantis šiomis išvadomis ir kitais bylos
duomenimis nustatytais faktais apie važiavimo sąlygas ir tų sąlygų nepaisymą
(iš R. Š. pusės), įvertinus faktorius, galėjusius
turėti įtakos gaisrinio automobilio stabilumo praradimui, apkaltinamajame
nuosprendyje argumentuotai konstatuota, kad tuo atveju, jei R. Š.
būtų laikęsis Kelių eismo taisyklių 133 (172) punkto reikalavimų ir
pasirinkęs saugų buvusiomis sąlygomis greitį, būtų galėjęs saugiai sustabdyti
vairuojamą automobilį (šiam neprarandant stabilumo) ir nebūtų išvažiavęs į
priešpriešinę eismo juostą, o dėl to ir eismo įvykis nebūtų kilęs. Taigi
nuosprendyje nustatyta, kad kasatoriaus veiksmai buvo dėsninga, bet
neatsitiktinė padarinių kilimo priežastis. Penkta, spręsdamas priežastinio
ryšio klausimą apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas vertino ir kasatoriaus
nurodomas aplinkybes, susijusias su kitų eismo dalyvių veiksmais, galėjusiais
(ar ne) turėti įtakos padarinių atsiradimui. Šiuo atveju aptartos svarbios
aplinkybės apie eismo įvykio eigą, t. y. tai, kad R. Š.
nesuvaldytas automobilis pirmiausia išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą
ir atsitrenkė į ja važiavusį V. T. vairuojamą
automobilį „Renault Trafic“, po to sekė susidūrimas su kitais automobiliais,
taip pat buvusiais priešpriešinėje eismo juostoje (tarp jų – kasaciniame skunde
minimą V. Z. automobilį), ir tik vėliau atsitrenkė į
greitosios medicinos pagalbos automobilį, pastatytą 30-40 cm įsiterpiant į R. Š. važiuojamąją kelio dalį. Taigi pagal nustatytus
faktus teigti, kad kitų eismo dalyvių, žmonių, teikusių nukentėjusiesiems
būtinąją pagalbą, veiksmai lėmė eismo įvykio kilimą, nėra pagrindo, juo labiau
kad prieš tai įvykusio eismo įvykio vietoje pagal galimybes buvo imtasi saugumo
priemonių – įjungti šviesos signalai, kuriuos kasatorius pastebėjo.
Taigi apeliacinės
instancijos teismas, įvertinęs tiek kasatoriaus padarytus kelių eismo saugumo
taisyklių pažeidimus, tiek kitus faktorius, galėjusius turėti reikšmės
padarinių atsiradimui, padarė teisinę išvadą, kad eismo saugumo taisykles
pažeidžiantys kasatoriaus veiksmai turėjo tiesioginį priežastinį ryšį su
kilusiais padariniais.
Apeliacinės
instancijos teismas, konstatuodamas R. Š. neatsargios
kaltės buvimą, nurodė, kad jis veikė nusikalstamai nerūpestingai. Pagal BK 16
straipsnio 3 dalį nusikalstamas nerūpestingumas yra tuo atveju, jeigu
nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo
veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, nors pagal veikos
aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.
Apkaltinamajame nuosprendyje atskleistas nusikaltimo sudėties subjektyviojo požymio
– nusikalstamo nerūpestingumo – turinys, kuris atitinka BK 16 straipsnio 3
dalyje nurodytą jo apibūdinimą. Teismo išvados dėl kasatoriaus kaltės padarytos
remiantis objektyviomis faktinėmis veikos aplinkybėmis ir kaltininko psichiniu
santykiu su jomis. Nuosprendyje nurodyta, kad R. Š. buvo
žinomos važiavimo sąlygos, tikslas ir atvykimo vieta, jo vairuojamo automobilio
savybės, jis turėjo reikiamą vairuotojo patirtį, todėl pagal veikos aplinkybes
ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo numatyti, kad dėl jo veikimo – kelių
eismo saugumo taisykles pažeidžiančių veiksmų – gali atsirasti baudžiamajame
įstatyme numatytų padarinių – kilti eismo įvykis ir jo metu atsirasti kitų
pavojingų pasekmių, nors jų ir nenumatė.
Remdamasi tuo, kas
išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas ir
apkaltinamajame nuosprendyje nurodytas aplinkybes, baudžiamasis įstatymas R. Š. veikai pritaikytas tinkamai, esant visiems
būtiniesiems BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiams,
nustačius neatsargią kaltę – nusikalstamą nerūpestingumą – ir tiesioginį
priežastinį ryšį tarp kasatoriaus veikos ir kilusių padarinių. Taigi ir BK 2
straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės
nuostatos buvo nepažeistos. Be to, nenustačius faktų apie nukentėjusių asmenų
rizikingą elgesį, turėjusį įtakos veikos padarymui (BK 59 straipsnio 1 dalies 6
punktas), kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo svarstyti BK 39
straipsnio taikymo klausimo.
Kasaciniame skunde
nurodomi argumentai, darant prielaidas dėl kelių tarnybos galimos atsakomybės (remiamasi
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartimi civilinėje byloje
dėl nuostolių atlyginimo), atmestini. Šioje nutartyje (ja, beje, ginčas iš
esmės nebuvo išspręstas, byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos
teismui) nagrinėjimo dalykas ir teisiniai santykiai yra kilę kitais pagrindais.
Kaip minėta, šioje baudžiamojoje byloje atsakomybės pagrindai ir sąlygos (BK 2
straipsnio 1, 3, 4 dalys) yra nustatyti asmeniui (R. Š.)
už jo paties kaltai padarytą nusikalstamą veiką, todėl baudžiamosios
atsakomybės perkėlimas kitiems asmenims, kai dėl jų nenustatyta faktų, dėl
kurių tokia atsakomybė gali atsirasti, ir kai tai nesusiję su teisės taikymu
kasatoriaus atžvilgiu, – nenagrinėtinas.
Nuteistojo R. Š. kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėjant
apeliacine tvarka buvo padaryta esminių BPK 331 straipsnio, 305 straipsnio 1
dalies 2 punkto, 301 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų.
Nurodytus BPK pažeidimus kasatorius visų pirma sieja su jo kaltės ir
priežastinio ryšio tarp veikos ir kilusių padarinių nustatymu bei tai
patvirtinančių faktinių aplinkybių įrodytumu. Be to, pasak kasatoriaus,
apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi
principą, nes savo sprendime visiškai nepasisakė dėl jo atsikirtimo į prokuroro
apeliacinį skundą argumentų, o tai lėmė ir teisinančių bylos aplinkybių
neišnagrinėjimą.
Kasatoriaus teiginiai
dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų įrodymų vertinimo ir nuosprendžio
pagrindimą reglamentuojančių BPK normų pažeidimų nepagrįsti.
Teisėjų kolegija
šioje nutartyje atsakė į kasacinio skundo argumentus dėl kaltės ir priežastinio
ryšio tarp nuteistojo veikos ir kilusių padarinių, kuriuos konstatavo
apeliacinės instancijos teismas ir kuriuos ginčija esant kasatorius. Taigi
visos įrodinėtinos aplinkybės, leidžiančios spręsti apie šių nusikalstamos
veikos sudėties požymių buvimą, yra nustatytos ir apkaltinamajame nuosprendyje nurodytos.
Spręsdama klausimą, ar faktinių aplinkybių nustatymas yra pagrįstas ir
teisėtas, kasacinį skundą teisėjų kolegija nagrinėja tiek, kiek jis susijęs su
BPK normų esminiais pažeidimais.
Iš kasacinio skundo
turinio matyti, kad minėtų BPK nuostatų pažeidimas argumentuojamas tuo, jog
teismas rėmėsi neleistinu, t. y. neteisėtu įrodymu – specialisto išvada,
nes ši savo ruožtu paremta tachografo parodymais apie kasatoriaus vairuojamo
automobilio važiavimo greitį, o tachografas neatitinka Metrologijos įstatymo 13
straipsnio, 15 straipsnio 1 dalies 2, 5 punktų nuostatų, reglamentuojančių jo
naudojimą teisinėje srityje, nes nustatyta tvarka nebuvo atliktas šios matavimo
priemonės atitikties metrologiniams reikalavimams įvertinimas. Kasatorius
apskritai abejoja išvadas pasirašiusių specialistų kompetencija. Be to, pasak
kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas privalėjo atlikti visų įrodymų
tyrimą, nes šie buvo analizuojami tiek prokuroro apeliaciniame skunde, tiek
atsikirtime į jį.
Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvados, nustatant turinčias
reikšmės bylai teisingai išspręsti aplinkybes, grindžiamos teismo posėdžiuose
ištirtais įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus. Įrodymai
baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka, tik teisėtais būdais gauti
duomenys (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Ar gauti duomenys laikytini įrodymais,
kiekvienu atveju sprendžia bylą nagrinėjantis teismas (BPK 20 straipsnio 3
dalis).
Apeliacinės
instancijos teismas pripažino įrodymu Lietuvos teismo ekspertizės centro
specialisto išvadą. Iš bylos duomenų matyti, kad atliekant ikiteisminį tyrimą
šioje baudžiamojoje byloje, Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų
nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorui BPK 205 straipsnyje nustatyta
tvarka davus specialistams užduotį atlikti eismo įvykių tyrimą, jį atliko ir
išvadas pateikė kompetentingi specialistai – Lietuvos teismo ekspertizės centro
Techninių ekspertizių skyriaus vyresnysis ekspertas transporto inžinerijos
mokslo magistras M. Možeiko, turintis eismo įvykių eksperto kvalifikaciją,
ir vyriausiasis specialistas Z. Paskačimas, turintis eismo įvykių eksperto
ir transporto trasologijos eksperto kvalifikacijas. Šis įrodymas (specialisto
išvada) ištirtas bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje. Taigi specialisto
išvada gauta įstatymų nustatyta tvarka, teisėtu būdu, todėl tai, kad
specialistams atliekant eismo įvykio tyrimą, buvo tiriami tachografe užfiksuoti
duomenys, nėra pagrindas ją laikyti neleistinu (neteisėtu) įrodymu. Be to, kaip
matyti iš pateiktos prokuroro užduoties, specialisto išvadų ir kitos bylos
medžiagos, eismo įvykio tyrimas atliktas tiriant visus apie jį surinktus
įrodymus (tiek, kiek buvo galimybių juos surinkti), ne vien tachografo
parodymus. Apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas specialisto išvadas vertino
kartu su kitais bylos įrodymais, analizuodamas duomenis, patvirtinančius ar
paneigiančius reikšmingas bylai aplinkybes. Taigi tachografe užfiksuotas
kasatoriaus vairuojamo automobilio greitis nebuvo vienintelė ir esminė
aplinkybė, kuria teismas grindė savo išvadas dėl kasatoriaus veiksmų, sukėlusių
eismo įvykį. Antra vertus, teismas, pasisakydamas dėl tachografo parodymų
patikimumo, padarė argumentuotas išvadas, kad tai, jog Lietuvoje nebuvo atlikta
šio prietaiso patikra, jis nekalibruotas, yra formalus pažeidimas, nes kiti
duomenys rodo, kad tachografo pažeidimų ar faktų, dėl kurių tachografo rodmenys
būtų iškreipti, nenustatyta, priešingai – jis veikė ir tai matyti iš jame
užfiksuotų parametrų (automobilio judėjimo laiko, greičio kitimo atitinkamu
laiku). Apeliacinės instancijos teismas, apklausęs teismo posėdyje tachografą
apžiūrėjusį specialistą R. Vyšniauską, nuosprendyje nurodė, kad tachografo
pirminis kalibravimas (jo rodomų dydžių atitikimo darbinėms etaloninėms vertėms
nustatymas) buvo atliktas jį pagaminus; R. Š. vairuojamame
automobilyje įjungtas įtaisas veikė, jis buvo plombuotas, o plomba nepažeista.
BPK 320
straipsnio 3 dalyje nurodytas reikalavimas bylą apeliacine tvarka
nagrinėjančiam teismui patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Iš
BPK 331 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių apeliacinės instancijos teismo
priimto nuosprendžio surašymą (turinį), aišku, kad, panaikindamas pirmosios
instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, apeliacinės
instancijos teismas nurodo, kokias bylos aplinkybes nustatė, taip pat nurodo
įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti.
Šios nuostatos nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas privalo iš naujo
tirti visus bylos įrodymus, to nereikalauja ir kitos apeliacinio proceso
nuostatos (BPK XXV skyrius). Pirmiausia privalu, kad bylą iš esmės
nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas tiesiogiai ištirtų bylos įrodymus
(BPK 242 straipsnis). Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos
teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Apeliacine tvarka bylą nagrinėjantis
teismas dėl papildomo įrodymų tyrimo reikalingumo sprendžia atsižvelgdamas į
tai, ar pirmosios instancijos teisme visi bylos įrodymai ištirti, ar jų tyrimas
išsamus, siekiant išaiškinti visas bylai reikšmingas aplinkybes, pašalinti
prieštaravimus. Taigi kasatorius neteisingai supranta apeliacinį procesą,
manydamas, kad naują apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas privalėjo iš
naujo tirti visus įrodymus, nors šie ir buvo ištirti pirmosios instancijos
teisme. Taip pat nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad, specialisto išvadą
pasirašius dviem specialistams, abu jie ir turėjo būti teismo apklausti. Pažymėtina,
kad specialisto apklausos kaip ir kitų bylos įrodymų tyrimo būtinumą lemia tie
patys BPK normų reikalavimai. Taigi, kai dviejų specialistų pateiktos rašytinės
išvados yra vieningos, apklausdamas vieną specialistą joms paaiškinti teismas
BPK normų nepažeidė. Kadangi apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas įrodymais,
kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, todėl BPK 301 straipsnio 1 dalyje
numatyti reikalavimai nepažeisti.
Kasaciniame
skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20
straipsnio 5 dalį neteisingai vertindamas įrodymus, nes jais rėmėsi
tendencingai, nekreipė dėmesio į kasatorių teisinančias aplinkybes, neanalizavo
jo atsikirtimo į apeliacinį skundą argumentų, o todėl ir nuosprendis neatitinka
BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 331 straipsnio reikalavimų.
Iš tiesų
apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs bylos įrodymų visumą,
spręsdamas R. Š. kaltės ir atsakomybės pagal BK 281
straipsnio 5 dalį klausimus, savo išvadas grindė išsamiu ir nešališku visų
bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nustatytos faktinės aplinkybės atitinka įrodymų
turinį. Kasatoriaus teiginiai, kad šis teismas sureikšmino liudytojo E. B. parodymus ir ignoravo kitų liudytojų (D. K., A. B., J. U.) parodymus (apie
aplinkybes, susijusias su jo vairuojamo automobilio stabilumo praradimu)
prieštarauja bylos medžiagai. Iš byloje nustatytos įvykio situacijos aišku, kad
R. Š. vairuojamo automobilio priartėjimas prie
anksčiau įvykusio eismo įvykio vietos, stabdymas ją pastebėjus ir stabilumo
praradimas vyko beveik tuo pačiu metu, kai buvo prasilenkiama su
priešpriešiais, kita eismo juosta važiavusiu vilkiku. Šioje situacijoje su
kasatoriumi važiavusio ir šalia jo sėdėjusio E. B. parodymais,
kaip suteikusiais informacijos apie reikšmingus faktus, ir rėmėsi teismas. Tuo
tarpu kitų gaisrinės automobilio keleivių, sėdėjusių už vairuotojo – liudytojų R. J., D. K., ir juo labiau iš paskos (keliomis
minutėmis atsiliekant) kitu priešgaisrinės tarnybos automobiliu važiavusio
liudytojo A. B. parodymų, kurie tų faktų negalėjo
patvirtinti ar paneigti (o tai matyti ir iš pirmosios instancijos teismo
nuosprendyje išdėstytų jų parodymų turinio), apeliacinės instancijos teismas
objektyviai neturėjo pagrindo vertinti taip, kaip juos interpretuoja
kasatorius. Taigi apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įvykio liudytojų
parodymus, atsižvelgiant į jų liečiamumą, BPK nustatytų įrodymų vertinimo
taisyklių nepažeidė; tiek, kiek minėti liudytojai, taip pat ir liudytoja J. U., nurodė apie važiavimo, meteorologines sąlygas ir
pan. aplinkybes, jų parodymai įvertinti.
Teisėjų kolegija
neturi pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas visus bylos
įrodymus vertino iš esmės pažeisdamas BPK nustatytus reikalavimus, o nuosprendį
grindė ir surašė nesilaikydamas jo turiniui keliamų reikalavimų (BPK 331 straipsnis,
305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apkaltinamajame nuosprendyje padarytos
išvados motyvuotos, nurodant, kokiais įrodymais remiantis ir kodėl
konstatuojamos aplinkybės, kurių pagrindu išteisintasis pripažįstamas kaltu,
taip pat motyvuota, kodėl kasatoriaus pateikta versija atmesta. Kaip matyti iš
skundžiamo nuosprendžio, apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į
išteisintojo R. Š. (taip pat – ir civilinio
atsakovo) atsikirtimą į apeliacinius skundus. Neišdėstydamas šio atsikirtimo
turinio teismas ne tik formaliai nepažeidė reikalavimų, keliamų apeliacinės
instancijos teismo sprendimo turiniui, nes to BPK normos ir nereikalauja, bet
tai (priešingai negu teigiama kasaciniame skunde) apskritai neturėjo įtakos
išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių išnagrinėjimui bei BPK 7 straipsnyje
įtvirtinto rungimosi principo įgyvendinimui. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta,
kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises
teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos
šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais
nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Šios
kasatoriaus ir jo gynėjo teisės procese nebuvo suvaržytos. Be to, iš bylos
medžiagos, teismų sprendimų turinio matyti, kad R. Š. argumentai,
kuriuos jis nurodė atsikirtime į apeliacinį skundą (taip pat ir kasaciniame
skunde) atsispindi ir jo parodymuose, kuriais patikėjo ir savo išvadas grindė
išteisinamąjį nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės
instancijos teismas, panaikindamas išteisinamąjį nuosprendį, analizavo ir
įvertino visus įrodymus, tarp jų – R. Š. parodymus apie
aplinkybes, kurios, kasatoriaus manymu, jį teisina. Todėl teigti, kad
apeliacinės instancijos teismas pažeidė gynybos šalies teises ar jo priimtas
nuosprendis neaiškus – nėra pagrindo.
Teisėjų
kolegija daro išvadą, kad, nenustačius BPK 369 straipsnyje
numatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, kuriuo kasatorius
nuteistas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, naikinimo ar keitimo pagrindų, R. Š. kasacinis skundas atmestinas, o teismo
nuosprendis, neperžengiant kasacinio skundo ribų, paliktinas galioti.
Dėl
civilinių ieškinių
Kasatoriaus civilinio
atsakovo Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos atstovo A. T. prašymas sumažinti nukentėjusiesiems priteistos
neturtinės žalos dydį argumentuojamas tuo, kad būtina atsižvelgti į atsakovo
turtinę padėtį bei objektyvias galimybes, nepakenkiant atsakovo veiklai, ją
atlyginti, o skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas to nepadarė. Be to,
kasatoriaus manymu, nukentėjusiesiems V. D., L. D., L. J., D. ir T. J., R. Š. AB „Lietuvos
draudimas“ išmokėjo pinigų sumas, kompensuojančias jų patirtą turtinę žalą.
Byloje
nustatyta, kad R. Š. padarė nusikalstamą veiką dirbdamas
Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2-os komandos ugniagesiu
gelbėtoju ir vykdydamas jam pavestas tarnybines pareigas, dėl to žuvo R. D. ir R. J., buvo sunkiai
sutrikdyta L. Z. sveikata, nesunkiai sutrikdyta R. Š. ir J. U. sveikata,
nežymiai sutrikdyta V. Z. ir R. R.
sveikata. Nukentėjusieji – žuvusiojo R. D. duktė
L. D. ir sutuoktinė V. D.,
žuvusiojo R. J. tėvai A. J. ir
S. J., jo sūnūs T. ir D. J. ir
sutuoktinė L. J. bei nesunkų sveikatos sutrikdymą
patyrusi nukentėjusioji R. Š. prašė priteisti jiems
neturtinės žalos atlyginimą (BPK 109 straipsnis). Apeliacinės instancijos
teismas priteisė iš Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos
nukentėjusiesiems L. J. 30 000 Lt, D. J. 30 000 Lt, T. J. 30 000
Lt, S. J. 20 000 Lt, A. J.
20 000 Lt, V. D. 28 273,60 Lt, L. D. 40 000 Lt, R. Š. 10 000
Lt neturtinei žalai atlyginti.
Pažymėtina, kad
neturtinės žalos dydis – faktinė aplinkybė, kurią nustato pirmosios ar
apeliacinės instancijų teismai. Kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo
dalykas yra tai, ar šis dydis nustatytas nepažeidžiant įstatymų reikalavimų,
reglamentuojančių šio klausimo išsprendimą.
CK 6.250
straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibūdinama kaip asmens fizinis skausmas,
dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija,
pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir
kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas neturtinė
žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens
sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais
atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos
pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos
turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į
sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Taigi neturtinės
žalos dydžio nustatymą pirmiausia lemia nusikalstama veika sukeltus padarinius
apibūdinančios aplinkybės, iš kurių sprendžiama apie nukentėjusio asmens
netekties, skausmingų išgyvenimų dydį, neigiamų padarinių perspektyvas, jų
ilgalaikiškumą ir kt. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, pabrėždamas
žmogaus gyvybės ir sveikatos, kaip didžiausių vertybių, svarbą, teisingai jas
vertino. Teismas atsižvelgė ir į kitas reikšmingas neturtinės žalos dydžio
nustatymui aplinkybes, apibūdinančias nusikaltimo pobūdį, kaltės formą. Įvertinta,
kad nusikaltimas neatsargus, padarytas vykdant tarnybines pareigas ir siekiant
kilnaus tikslo. Taip pat atsižvelgta į kaltininko, iš kurio atsakovas turės
atgręžtinio reikalavimo (regreso) teisės pagrindais reikalauti atkurti patirtus
žalą atlyginant nuostolius, turtinę padėtį. Kartu pažymėtina, kad atsakovo
turtinę padėtį apibūdinančios aplinkybės pagal minėtas CK nuostatas nelemia
neturtinės žalos dydžio išsprendimo klausimo. Iš teismo nuosprendyje išdėstytų
argumentų nustatant neturtinės žalos dydį matyti, kad buvo siekiama nepažeisti ne
tik nukentėjusiųjų teisių į adekvatų, proporcingą atsiradusiems padariniams
neturtinės žalos atlyginimą, bet ir protingos abiejų šalių skirtingų interesų
pusiausvyros. Todėl tai, kad nustatant neturtinės žalos dydį nebuvo analizuota
atsakovo finansinė būklė, dar nereiškia, jog teismas pažeidė teisės normas,
reglamentuojančias žalos dydžio įvertinimo kriterijus ir nesivadovavo
sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principais bei padarė esminį BPK
pažeidimą, sukliudžiusį teismui priimti teisingą sprendimą.
Teisėjų kolegija
pažymi, kad nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos dydis neprieštarauja
ir susiformavusiai teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose (pavyzdžiui, eismo
įvykio metu žuvus nukentėjusiosios sūnui, jai iš kalto asmens priteista
40 000 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr.
2K-196/2009), kitu atveju žuvusiojo tėvams priteista po 50 000 Lt
kiekvienam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-29/2009).
Be to, teisėjų
kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorius akcentuoja bendrą iš jo
priteistos neturtinės žalos atlyginimo (t. y. visiems nukentėjusiesiems)
sumą, kuri iš tiesų yra atsakovui reikšminga. Tačiau nusikalstama veika sukelti
padariniai – dviejų žmonių žūtis, kitų asmenų sveikatos sutrikdymas – palietė
nukentėjusiuosius, kurių kiekvienas turi įstatymų įtvirtintą teisę į teisingą
neturtinės žalos atlyginimą. Kompensuota turtinė žala šios teisės nesumenkina.
Teisėjų
kolegija, pagal civilinio atsakovo kasacinį skundą tikrindama teismo sprendimą
teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), nenustatė
pagrindo tenkinti skundą.
Taip pat
nepagrįsti nuteistojo R. Š. kasacinio skundo
teiginiai dėl neteisingo civilinių ieškinių išsprendimo. Pagal BPK 109
straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos,
turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už
įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį
ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. CK 6.264 straipsnio 1
dalyje nustatyta, kad samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą,
atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas,
kaltės. Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas,
priteisdamas nukentėjusiesiems R. Š. nusikaltimu
padarytą žalą iš jo darbdavio Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo
valdybos, nepažeidė teisės normų.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų apeliacinės instancijos teismo
nuosprendžio dėl civilinių ieškinių priteisimo naikinimo ar keitimo pagrindų, ši
nuosprendžio dalis, neperžengiant kasacinių skundų ribų, paliktina galioti.
Dėl proceso
išlaidų priteisimo
Kasacinės
instancijos teisme advokatas Ž. Rutkauskas atstovavo
nukentėjusiesiems L. J., D. J.,
T. J., V. D. ir L. D.. Nukentėjusieji (civiliniai ieškovai) pateikė
prašymą išieškoti iš nuteistojo R. Š. 700 Lt,
sumokėtų už advokato Ž. Rutkausko. paslaugas. Pagal
pateiktus dokumentus išlaidos yra: V. D. – 200 Lt, T. J. – 500 Lt. Vadovaujantis BPK 106
straipsnio 2 dalimi, nurodytos nukentėjusiųjų išlaidos, turėtos byloje
dalyvavusio advokato paslaugoms apmokėti, išieškotinos iš nuteistojo R. Š..
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382
straipsnio 1 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistojo
R. Š. ir civilinio atsakovo Panevėžio apskrities
priešgaisrinės gelbėjimo valdybos atstovo A. T. kasacinius
skundus.
Išieškoti iš nuteistojo R. Š. nukentėjusiesiems
V. D. 200 Lt (du šimtus litų), T. J.
– 500 Lt (penkis šimtus litų) išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti.
Teisėjai Egidijus
Bieliūnas
Vytautas
Masiokas
Dalia Bajerčiūtė