Civilinė byla Nr. 3K-3-1-219/2015 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-13-3-01459-2012-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 26.6; 44.2.4.2
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. sausio 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas), Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. S. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. S. ieškinį atsakovui K. S. P. dėl garbės ir orumo pažeidimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Lietuvos rytas“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
- Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių garbės ir orumo pažeidimą, nuomonės ir duomenų paskleidimą, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovas E. S. kreipėsi į teismą prašydamas iš atsakovo K. S. P. priteisti 10 000 Lt (2898,55 Eur) dėl garbės ir orumo pažeidimo, nes 2012 m. kovo 14 d. dienraštyje „Lietuvos rytas“ (dienraščio Nr. 64 (6424), psl. 15) ir naujienų portale www.lrytas.lt buvo publikuotas straipsnis „Lengvaatlečių vadas – pats sau ponas“, kuriame buvo paskelbti atsakovo paskleisti tikrovės neatitinkantys bei garbę ir orumą žeminantys teiginiai apie ieškovą: 1) „Galbūt pagrindinis tokio elgesio motyvas – noras perimti olimpinių loterijų veiklą ir išgelbėti bankrutuojančias savo verslo įmones“; 2) „Bet E. S. ir jam ištikimi treneriai savavališkai nustatė kitą Lietuvos ėjimo čempionato rengimo datą, taip sugriaudami pasirengimo olimpinėms žaidynėms planus“; 3) „Ėjikus papiktino LLAF sprendimas Lietuvos 20 km ėjimo čempionatą surengti ne vasaros pradžioje Alytuje, o balandžio 21 dieną Birštone. Olimpinėms žaidynėms besirengiantys ėjikai buvo suplanavę kitokį varžybų kalendorių“.
Ieškovo teigimu, straipsnyje nurodyta informacija laikytina duomenimis, nes atsakovo paskleistas žinias galima patikrinti pagal tiesos kriterijų. Apie ieškovą paskleisti duomenys neatitinka tikrovės ir pažeidžia jo garbę ir orumą. Kadangi ieškovo reputacija visuomenėje vertinama teigiamai, tai bet kokios asmens garbę ir orumą žeidžiančios informacijos paskleidimas apie geros reputacijos asmenį daro jam didesnę žalą. Ieškovo nuomone, straipsnyje užfiksuota akivaizdžiai moralės požiūriu diskredituojanti informacija apie asmenį, t. y. pelningų verslo sričių neteisėtas perėmimas, siekis nesąžiningai, pasinaudojant užimama padėtimi visuomenėje padidinti savo verslo pelningumą ir pan., o tai yra griežtai smerkiama visuomenės. Ši informacija laikytina pažeidžiančia ieškovo garbę ir orumą. Dėl garbės ir orumo pažeidimo ieškovui padaryta neturtinė žala.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė
Alytaus rajono apylinkės teismas 2013 m. spalio 1 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas davė interviu dienraščio „Lietuvos rytas“ žurnalistui, kuris buvo publikuotas 2012 m. kovo 14 d. straipsnyje „Lengvaatlečių vadas – pats sau ponas“ (dienraščio Nr. 64 (6424), psl. 15). Šiame straipsnyje atsakovas kritikavo ieškovo, kaip Lietuvos lengvosios atletikos federacijos (LLAF) prezidento, veiksmus ir sprendimus, tiesiogiai susijusius su jo vadovaujama federacija. Ieškovas 2012 m. kovo 20 d. kreipėsi į UAB „Lietuvos rytas“ su prašymu paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją, tačiau per CK nurodytą terminą dienraštis paneigimo neišspausdino ir nepranešė apie atsisakymą paskelbti paneigimą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad sakinys „Ėjikus papiktino LLAF sprendimas Lietuvos 20 km ėjimo čempionatą surengti ne vasaros pradžioje Alytuje, o balandžio 21 dieną Birštone. Olimpinėms žaidynėms besirengiantys ėjikai buvo suplanavę kitokį varžybų kalendorių“ yra straipsnio įžanginėje dalyje žurnalisto išsakyta nuomonė. Teiginys „Bet E. S. ir jam ištikimi treneriai savavališkai nustatė kitą Lietuvos ėjimo čempionato rengimo datą, taip sugriaudami pasirengimo olimpinėms žaidynėms planus“ atitinka teisės aktuose įvardytą nuomonės sampratą, nes pokalbio su žurnalistu (interviu) metu išsakyta subjektyvi atsakovo nuomonė apie patvirtintą ėjimo čempionato datą, nuomonė išreikšta sąžiningai ir etiškai, apginant savo nuomonę dėl patvirtintos datos netinkamumo geriausiems sportininkams. Teismas nurodė, kad 2011 m. lapkričio 9 d. buvo aptariamas ir tvirtinimas 2012 m. sportinio ėjimo kalendorius (Lietuvos sportinio ėjimo trenerių tarybos posėdžio 2011 m. lapkričio 9 d. darbotvarkė ir nutarimas). Atsakovas kreipėsi į kolegas, nurodydamas, kad 2011 m. lapkričio 9 d. susirinkime dalyvauti negalės, nes yra treniruočių stovykloje, ir pateikė motyvuotą prašymą dėl Lietuvos 20 km čempionato, numatyto balandžio 21 d. Birštone, datos pakeitimo. Iš LLAF tarybos posėdžio, vykusio 2011 m. lapkričio 29 d. Vilniuje, protokolo Nr. 2 matyti, kad posėdyje patvirtintas Lietuvos lengvosios atletikos 2012 m. varžybų kalendorius, kuriame numatyta Lietuvos 20 km čempionato data – balandžio 21 d. Birštone, t. y. neatsižvelgiant į atsakovo išdėstytus motyvus, kad geriausieji ėjikai – olimpinės rinktinės kandidatai varžybose Birštone nedalyvaus. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas teiginį „Galbūt pagrindinis tokio elgesio motyvas – noras perimti olimpinių loterijų veiklą ir išgelbėti bankrutuojančias savo verslo įmones“, sprendė, kad atsakovo nuomonę suponavo objektyvūs duomenys apie ieškovo dalyvavimą įmonių veikloje. Teismas nustatė, kad ieškovas nuo 2006 m. spalio 13 d. iki 2012 m. balandžio 24 d. buvo UAB „Cosma invest“ pirmininkas, o nuo 2006 m. spalio 13 d. yra šios įmonės valdybos narys. Įmonė teisminių ginčų turėjo nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio, o ieškovas 2012 m. birželio 1 d. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo šiai įmonei ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 30 d. nutartimi įmonė UAB „Cosma invest“ pripažinta bankrutavusia. Ieškovas taip pat nuo 1993 m. lapkričio 18 d. yra Vokietijos bendrovės „Cosma Handelsgesellschaft mbH“ atstovybės Lietuvoje generalinis direktorius.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad informacijos paskleidimo metu ieškovas ir atsakovas buvo viešieji asmenys pagal einamas pareigas. Teismas nurodė, kad atsakovas nuo 2011 m. kovo 30 d. yra išrinktas Lietuvos trenerių profesinės sąjungos (toliau – LTPS) pirmininku ir pagal įstatus privalo ginti Lietuvos Respublikos trenerių, sportininkų, teisėjų, sporto aktyvo teises, todėl jo išsakyta kritika LLAF prezidentui kaip viešajam asmeniui yra priimtina. Kritikos tikslas buvo ne pažeminti LLAF prezidentą, o atkreipti šalies sporto visuomenės dėmesį į šios federacijos priimamus sprendimus. Tarpusavio santykiuose viešieji asmenys turėtų vadovautis didesnės tarpusavio pagarbos etiketo standartu.
Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad straipsnyje „Lengvaatlečių vadas – pats sau ponas“ paskelbta ne žinia, o nuomonė apie ieškovo, kaip viešojo asmens, darbą, jo darbo metodus. Ši atsakovo išreikšta nuomonė nelaikytina neetiška, nepadoria ar žeminančia ieškovo garbę ir orumą.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo E. S. apeliacinį skundą, 2014 m. vasario 27 d. nutartimi Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 1 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vadovavosi Visuomenės informavimo įstatymu, ir sprendė, kad vertinant, ar paskleista informacija yra duomenys (žinia), ar nuomonė, turi būti vadovaujamasi duomenų ir nuomonės atskyrimo kriterijais, nustatytais Visuomenės informavimo įstatyme. Taip pat teismas teisingai vadovavosi teismų praktika dėl žinios atribojimo nuo nuomonės. Apeliacinės instancijos teismas iš bylos rašytinės medžiagos analizės padarė išvadą, kad atsakovas K. P. interviu dienraščiui „Lietuvos rytas“ išdėstė savo nuomonę apie ieškovą E. S. ir jo vadovaujamą Lietuvos lengvosios atletikos federaciją po to, kai LLAF nutarė Lietuvos 20 km ėjimo čempionatą surengti ne vasaros pradžioje Alytuje, o 2012 m. balandžio 21 d. Birštone. Byloje nustatyta, kad atsakovo K. P. siūlymai buvo apsvarstyti ir atmesti, paliekant sportinio ėjimo trenerių tarybos nustatytas čempionatų datas.
Teismas nurodė, kad ir ieškovas pripažįsta, jog teismas turi analizuoti visą straipsnio ar kalbos kontekstą, o ne atskiras pastraipas, sakinius ar jų dalis, tačiau ieškovas nurodė tik atskirus straipsnio sakinius, kurie, jo nuomone, pažeidė jo garbę ir orumą.
Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad atsakovo nuomonė apie ieškovą „Galbūt pagrindinis tokio elgesio motyvas – noras perimti olimpinių loterijų veiklą ir išgelbėti bankrutuojančias savo įmones“ nėra žeminanti ieškovo garbę ir orumą, nes ja nebuvo siekiama pažeminti ieškovą kaip visuomeninės organizacijos vadovą, kurio įmonės bankrutuoja. Ši nuomonė kildinama iš kitos atsakovo nuomonės apie ieškovo pareikštą kritiką Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui rengiantis olimpinėms žaidynėms. Nors UAB „Cosma invest“ ir Vokietijos bendrovės „Cosma Handelsgesellschaft mbH“, kuri buvo UAB „Cosma invest“ akcininkė, atstovybė Lietuvoje ieškovui E. S. nepriklausė, jis buvo vienas iš šių įmonių valdymo organų. Būtent todėl atsakovas supranta, kad tai ieškovo įmonės, tačiau tokia subjektyvi atsakovo nuomonė nereiškia, kad atsakovas siekė žeminti ieškovo garbę ir orumą. Nuomonė išreikšta sąžiningai ir etiškai.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovas E. S. neįrodė, jog jam padaryta neturtinė žala. Tai, kad ieškovas nebuvo perrinktas į Lietuvos tautinio olimpinio komiteto vykdomąjį komitetą, nėra tinkamas argumentas, nes rinkimai į Lietuvos tautinį olimpinį komitetą įvyko 2012 m. rudenį ir ieškovui 2012 m. gegužės 3 d. kreipiantis į teismą jam dar nebuvo žinoma, kad jis nebus perrinktas į Lietuvos tautinį olimpinį komitetą.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė
Kasaciniu skundu ieškovas E. S. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 27 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
- Dėl paskleistos informacijos pripažinimo duomenimis (faktais)
Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas neanalizavo žinios atribojimo nuo nuomonės kriterijų, o tik rėmėsi pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kurioje yra aiški loginė klaida – nurodyta, kad atsakovo teiginiai laikytini nuomone, nes jis išreiškė nuomonę. Kasatorius pažymi, kad jeigu paskleista informacija gali būti tikrinama pagal tiesos kriterijų remiantis byloje surinktais įrodymais, tai neabejotinai reiškia, jog atsakovas paskleidė ne nuomonę, bet faktus (duomenis). Aplinkybę, kad atsakovo paskleistų teiginių atitiktį tikrovei galima patikrinti, netiesiogiai pripažino ir pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog dėl „pateiktos informacijos atitikimo tikrovei teismas išsamiai ištyrė byloje pateiktus įrodymus“ (žr. teismo sprendimo 3 psl.). Kasatorius nurodo, kad iš byloje surinktų įrodymų aiškiai matyti, kad sportinio ėjimo čempionato datą nustatė tikrai ne E. S., o aukščiausiasis LLAF organas – konferencija. Taigi pirmosios instancijos teismas savo sprendime, kuriuo vadovavosi ir apeliacinės instancijos teismas, niekaip nesusiejo savo išvadų, kad atsakovas neva paskleidė nuomonę ir kad byloje buvo išanalizuota daugybė įrodymų dėl atsakovo paskleistos informacijos.
- Dėl nuomonės ribojimo teisinių pagrindų
Kasatorius nurodo, kad net ir tuo atveju, jei būtų pripažinta, jog atsakovo paskleista informacija yra jo subjektyvi nuomonė, teismai turėjo analizuoti, ar toks nuomonės reiškimas neperžengė įstatymo nustatytų ribų ir ar tokiu nuomonės reiškimu nebuvo pažeista ieškovė garbė ir orumas. Kasatoriaus nuomone, teismai niekaip nepagrindė, kuo konkrečiai pasireiškė atsakovo nuomonės reiškimo sąžiningumas. Vertinant informacijos paskleidimo tikslą, pirmiausia būtina įvertinti tokios informacijos skleidėjo statusą bei jo turimas žinias apie skleidžiamą informaciją. Šiuo atveju teismai iš esmės neanalizavo atsakovo paskleistos informacijos tikslo, nors aiškiai matyti, kad atsakovas siekė pažeminti ieškovo garbę ir orumą bei sumenkinti jo reputaciją. Aplinkybė, kad atsakovas žino ir turi žinoti informaciją apie sprendimų priėmimo procesą LLAF, reiškia, kad atsakovas negali skleisti akivaizdžiai tikrovės neatitinkančios informacijos. Taip pat kasatorius nurodo, kad teismai tinkamai neįvertino atsakovo, kaip informacijos skleidėjo, statuso, jo turimų žinių apie ieškovą, kad atsakovas yra Lietuvos sportinio ėjimo asociacijos prezidentas ir Lietuvos trenerių profesinės sąjungos pirmininkas. Taigi atsakovui, puikiai išmanančiam LLAF valdymo struktūrą bei jos valdymo organus, turi būti keliami didesni pateikiamos informacijos tikslumo ir atidumo reikalavimai nei bet kuriam kitam asmeniui. Kasatoriaus teigimu, atsakovas žinojo ir turėjo žinoti, kad ieškovas net nedalyvavo tuose posėdžiuose, kuriuose buvo pateikti pasiūlymai dėl čempionato datos, ir neturėjo įtakos jas nustatant. Taigi teismui nenustačius, kad atsakovo paskleista informacija atitinka tikrovę, darytina išvada, kad atsakovas iš anksto žinojo apie skleidžiamų duomenų klaidingumą ir turėjo vidinį motyvą šia informacija įžeisti, pažeminti ir pakenkti ieškovui kaip fiziniam asmeniui. Kasatorius taip pat pažymi, kad nuomonės reiškimas nėra absoliutus, tačiau teismai neįvertino šios aplinkybės.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas K. S. P. prašo netenkinti ieškovo kasacinio skundo kaip nepagrįsto. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
- Dėl paskleistos informacijos pripažinimo duomenimis (faktais)
Atsakovo pažymi, kad ieškovas bando interpretuoti straipsnyje pateiktus atsakovo teiginius sau palankia linkme, išimdamas tam tikrus teiginius iš viso straipsnio konteksto ir aiškindamas juos kaip atskiras dalis. Atsakovo valia ir vienintelis siekis buvo išsakyti savo nuomonę apie ieškovą, kaip LLAF vadovą. Atsakovas niekur nemini ieškovo kaip paprasto fizinio asmens, nekvestionuoja jo kaip fizinio asmens savybių ir apie tai nekalba.
Skundžiamame sakinyje, kad „E. S. ir jam ištikimi treneriai savavališkai nustatė kitą Lietuvos ėjimo čempionato rengimo datą, taip sugriaudami pasirengimo olimpinėms žaidynėms planus“ atsakovas nenurodė, jog vienas ieškovas sugebėjo pakeisti sportinio ėjimo datas, o tai padarė su kitais asmenimis. Kiti atsakovo teiginiai taip pat išsakyti kaip pamąstymai, vartojant tokius žodžius kaip „galbūt“, sakinius užbaigiant ne emocionaliai, o ramiai ir pan. Kitas skundžiamas atsakovo teiginys, kad „ėjikus papiktino LLAF sprendimas Lietuvos 20 km ėjimo čempionatą surengti ne vasaros pradžioje Alytuje, o balandžio 21 dieną Birštone <...>“, yra ne atsakovo, o interviu ėmusio žurnalisto įžanginis žodis. Atsakovas pažymi, kad nuomonė savaime nereiškia, kad tai yra tik prasimanymai arba konkrečios informacijos atitikimas, nes tai gali būti tam tikrų faktų vertinimas. Be to, negalima vienų teiginių aiškinti nežiūrint į visą tekstą (CK 6.193 straipsnis).
- Dėl nuomonės reiškimo ribų
Atsakovas nurodo, kad vien tai, kad atsakovo nuomonė nesutampa su ieškovo, savaime nereiškia ieškovo įžeidimo. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas yra viešasis asmuo (Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 73 dalis). Byloje ieškovas visiškai nenurodo, kokia yra nuomonės apie viešąjį asmenį reiškimo riba ir kas gali pažeisti jo kaip viešojo asmens orumą, taip pat kokia informacija visiškai neatitinka trikovės. Pagal CK 2.24 straipsnio 6 dalį viešasis asmuo nesinaudoja tokiu pat garbės ir orumo gynimu kaip privatus asmuo. Viešojo asmens kritika, kad ir kokia griežta ar kandi ji būtų, yra leistina. Taigi įvertinę straipsnio pobūdį, kad jame pateikiama informacija yra atsakovo nuomonė, subjektyvi kritika ieškovo kaip LLAF prezidento atžvilgiu, bylą nagrinėję teismai padarė pagrįstą išvadą, kad tai negali būti vertinama kaip įžeidžianti ir tikrovės neatitinkanti informacija.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Nagrinėjamoje byloje kasatorius nurodė, kad atsakovas, duodamas interviu dienraščio „Lietuvos rytas“ žurnalistui, paskleidė žinias (duomenis ir faktus), žeminančias jo garbę ir orumą. Teismai, atmesdami ieškinį, sprendė, kad atsakovas interviu metu išsakė savo nuomonę apie ieškovo veiklą ir jos išreiškimas nepažeidė įstatymo reikalavimų. Dėl to nagrinėjamu atveju aktuali sąvokų „žinia“ ir „nuomonė“ atskyrimo problema ir nuomonės reiškimo pagrįstumo ir formos aiškinimas.
Dėl sąvokų „žinia“ ir „nuomonė“ aiškinimo ir atskyrimo nagrinėjant bylas dėl garbės ir orumo pažeidimo
Visuomenės informavimo įstatyme nustatyta, kad nuomonė yra visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos mintys, vertinimai bei pastabos apie reiškinius ar įvykius. Nuomonės neprivaloma įrodyti, bet ji turi remtis faktais ir būti reiškiama etiškai (įstatymo redakcijos, galiojusios ginčo metu, 2 straipsnio 36 dalis); žinia – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiami faktai ar tiesa pagrįsti duomenys (įstatymo redakcijos, galiojusios ginčo metu, 2 straipsnio 84 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tai, ar konkrečiame teiginyje yra paskelbta žinia, ar išsakyta nuomonė, turi būti sprendžiama vadovaujantis tuo, kad žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis. Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys; duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija; žinia – informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. v. E. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-507/2006; 2011 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. L. v. V. P. teisių perėmėjai L. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-106/2011). Tuo tarpu nuomonė yra asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. UAB „Šilo bitė“, A. D., V. K.; bylos Nr. 3K-3-193/2007). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje taip pat aiškiai atskiriamai fakto konstatavimas (angl. statements of fact) ir vertinamieji teiginiai (angl. value judgments). Faktų buvimas gali būti įrodomas, o vertinamųjų teiginių teisingumo negalima įrodyti. Kai teiginiai yra vertinamojo pobūdžio, jų reiškimo ribos, apribojimo proporcingumas gali priklausyti nuo to, ar turima pakankamai faktų ginčijamam teiginiui pagrįsti, nes vertinamojo pobūdžio teiginys, neturintis faktinio pagrindo, gali peržengti leistinas ribas (žr. Kwiecien v. Poland, no. 51744/99, judgment of 9 January 2007). Taigi žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, nuomonės teisingumas nėra įrodinėjamas.
Bylą nagrinėję teismai ginčijamus atsakovo teiginius pripažino nuomone. Kasatorius, nesutinka su tokia teismų išvada ir teigia, kad paskleista informacija gali būti tikrinama pagal tiesos kriterijų remiantis byloje surinktais įrodymais, todėl atsakovas pateikė ne nuomonę, o faktus (duomenis). Kaip pažymėta pirmiau, siekiant nustatyti teikiamos informacijos pobūdį, duomenys ir faktai yra svarbūs tiek pateikiant žinią, tiek nuomonę, nes ne tik žinia, bet ir nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą. Vien tai, kad ginčijamas teiginys gali būti patikrinamas pagal byloje esančius duomenis, nesudaro pagrindo teigti, kad buvo pateikta žinia, o ne nuomonė. Siekiant tinkamai atskirti žinią nuo nuomonės negalima apsiriboti tik atskirų frazių pažodiniu vertinimu, todėl vien tai, kad konkrečiose ginčytinose frazėse yra daugiau teigiamojo nei svarstomojo pobūdžio informacijos, neleidžia daryti išvados, kad atsakovas pateikė žinią, o ne savo subjektyvų tam tikrų duomenų vertinimą. Šiuo atveju svarbiausia yra įvertinti pateikiamo straipsnio kontekstą, autoriaus formuluotes, ar jo teikiama informacija yra suprantama kaip neginčytinas faktas, ar kaip jo asmeninis tam tikrų faktinių aplinkybių vertinimas. Žinios ir nuomonės atskyrimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas tiriant ir vertinant byloje surinktų įrodymų visumą. Teismų praktikoje pažymima, kad vertinant, ar paskleista informacija yra žinia, ar nuomonė, negalima apsiriboti atsietu pažodiniu paskleisto teksto traktavimu, kiekvienu atveju reikia atsižvelgti į teiginio kontekstą, paskelbimo (pasakymo, išspausdinimo ir kt.) aplinkybes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. UAB „Joneda“; bylos Nr. 3K-3-113/2007). Taigi darant išvadą dėl paskleistos informacijos pobūdžio būtina atsižvelgti į visą kontekstą, kuriame ji pateikta, informacijos pateikimo konstrukciją, pagal kurią spręstina, ar autorius teikia informaciją apie su asmeniu susijusį faktą ką nors teigdamas, nurodydamas, ar pateikia savo tam tikrų duomenų subjektyvų vertinimą, kaip jis supranta teikiamus duomenis. Nuomones ir faktus galima atskirti nustačius, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas, ar kaip pasiūlymas, dvejonė, abejonė, klausimas, ar dar kitokia forma.
Nagrinėjamu atveju straipsnyje vartojami modalumą ir emocinį vertinimą rodantys žodžiai, kaip „K. P. piktina E. S. savavaliavimas“, „mums atrodo, kad dar ne vėlu sugrąžinti šalies pirmenybes“, „pavasarį varžybas norintys rengti treneriai, kurie lojalūs E. S., turbūt suinteresuoti, kad laimėtų jų auklėtiniai“, „E. S. labiau rūpinasi sprinteriais, gal todėl, kad jis pats jaunystėje“, „galbūt pagrindinis tokio elgesio motyvas“, „galbūt dar per mažai stovyklų“, „gal tikisi, kad sudrumstus vandenį“, kas leidžia daryti išvadą, kad šiame straipsnyje buvo pateikta atsakovo K. P. nuomonė apie tam tikrus faktus – ėjimo čempionato organizavimo datą, vietą, ieškovo asmeninį verslą.
Siekiant atskirti žinią nuo nuomonės taip pat vertintinas ir eilinio (vidutinio) informacijos gavėjo supratimas, t. y. ar pateikta informacija galėjo priversti eilinį skaitytoją, klausytoją ir pan. suprasti, kad pateikiami neginčijami faktai apie asmenį, kurie gali būti patikrinti ir įrodyti, ar kad pateikiama autoriaus nuomonė apie tam tikrus su asmeniu susijusius faktus. Taip pat vertintinas ir ieškovo elgesys bei pateiktos informacijos vertinimas. Nagrinėjamu atveju straipsnyje yra pateikiama ir daugiau ieškovui nepalankios informacijos, pavyzdžiui, dėl stovyklų, rengiamų jam priklausančiame viešbutyje Palangoje, Ž. B. veiklos vertinimo, kurios ieškovas neginčija ir neskundžia. Todėl vertinant viso straipsnio kontekstą, o ne atskirus atsakovo teiginius, ginčijamų teiginių formuluotes, pateikimo aplinkybes, taip pat tai, kad ieškovas ginčija tik tam tikrą jam nepalankią informaciją, teisėjų kolegija sprendžia, jog bylą nagrinėję teismai darė pagrįstą išvadą, kad šiame straipsnyje pateikta informacija suprantama kaip subjektyvus atsakovo tam tikrų faktinių duomenų vertinimas, t. y. atsakovo nuomonė, o ne neginčytinas faktas, žinia. Ar šios informacijos pateikimas pažeidė ieškovo garbę ir orumą, turi būti vertinama ne pagal tiesos kriterijų, o pagal nuomonės pareiškimo tikslą, būdą, formą ir jos patikimumą.
Dėl nuomonės reiškimo ribų ir vertinimo
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 straipsnyje įtvirtinta saviraiškos laisvė – asmens teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, kuri yra saugotina demokratinės visuomenės teisinė vertybė. Tačiau ši teisė nėra absoliuti – Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nustatytas šios konstitucinės vertybės ribojimas. Iš EŽTT plėtojamos jurisprudencijos matyti, kad demokratinėje visuomenėje leistinos kritikos ribos, netgi diskutuojant svarbiais bendrojo intereso klausimais, priklauso nuo poreikio gerbti kitų asmenų reputaciją ir teises, vengiant įžeidžiamo pobūdžio formuluočių (žr. Constantinescu v. Romania, no. 28871/95, 27 June 2000). Taigi teisės skleisti informaciją apribojimus lemia jos santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis – asmens garbe ir orumu, privatumu, gera reputacija. Teisė į garbę ir orumą suprantama kaip asmens teisė reikalauti, kad viešoji nuomonė apie jį būtų formuojama žinių, atitinkančių tikruosius jo poelgius, pagrindu ir moralinis vertinimas atitiktų tai, kaip jis tikrovėje vykdo įstatymų, bendražmogiškos moralės normų reikalavimus. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškraipant faktų ir duomenų; pagrįsta ir objektyvi kritika ginama, jei ji išreiškiama tinkamai – neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ir menkinti, o turint pozityvų tikslą – išryškinti asmens ar jo veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti. Subjektyvūs samprotavimai pripažintini žeminančiais garbę ir orumą (įžeidžiančiais), kai jie nesąžiningi, neturintys objektyvaus faktinio pagrindo, suponuoja neigiamas visuomenės nuostatas dėl asmens, apie kurį reiškiama nuomonė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vedautos autotransportas“ v. S. G., bylos Nr. 3K-3-30/2014). Neetiška, nesąžininga, nesiremiant jokiais argumentais ar faktais arba tam tikrus faktus nutylint reiškiama nuomonė gali būti pripažinta žeidžiančia asmens garbę ir orumą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad žinios ar nuomonės apie asmenį paskleidimas visuomenės informavimo priemonėje formuoja visuotinę nuomonę apie šį asmenį, todėl, nors nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti pagrįsta tam tikrais duomenimis, sudarančiais realias prielaidas išreikštai nuomonei susiformuoti, ir išreikšta nepažeidžiant tuo metu visuomenėje priimtinų elgesio normų; ji negali būti naudojama siekiant žmogų pažeminti, pažeisti jo garbę ir orumą. EŽTT praktikoje nurodyta, kad spauda turi skleisti informaciją ir idėjas viešojo intereso klausimais. Savo ruožtu visuomenė turi teisę šią informaciją ir idėjas gauti. Saviraiškos laisvė taikoma ne tik „informacijai“ ar „idėjoms“, kurios yra priimamos palankiai ar laikomos nekaltomis, ar nevertomis dėmesio, bet ir toms, kurios žeidžia, šokiruoja ar trikdo (žr. De Haes, Gijsels v. Belgium, no. 19983/92, judgment of 24 February 1997). Skundžiama saviraiškos forma turi būti pasiekusi tam tikrą „sunkumo“ lygį. Jei saviraiškos laisvės įgyvendinimu siekiama nepagrįstai pulti asmenį, turint tikslą jį įžeisti, tai nesuderinama su konvencine teisę į saviraiškos laisvę (žr., pvz., Wojtas-Kaleta v. Poland, no. 20436/02, 16 July 2009). Kadangi žeminimo samprata – vertinimo dalykas, svarbios skundžiamo pasisakymo formuluotės, situacijos detalizavimas, nustatymas, ar pasisakymas tėra pareikštas pyktis, nepasitenkinimas, ar pateikiamos šį pyktį paaiškinančios priežastys.
Vertinant saviraiškos laisvės ribojimo ir asmens garbės ir orumo, reputacijos gynimo proporcingumą, svarbus ir asmens, apie kurį viešinama informacija, pakantumo kritikai laipsnis, t. y. turi būti vertinamas asmens vaidmuo visuomenėje (veiklos pobūdis ir pan.) bei kilusios diskusijos svarba visuomenėje. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijos Nr. 1165 (1998) dėl teisės į privatumą 7 punkte įtvirtinta, kad viešieji asmenys ar visuomenės veikėjai yra asmenys, užimantys pareigas valstybės tarnyboje ir (ar) naudojantys viešuosius išteklius, ir, apskritai, visi tie, kurie atlieka svarbų vaidmenį visuomeniniame gyvenime, ar tai būtų politikos, ekonomikos, meno, socialinė ar bet kuri kita sritis. EŽTT dėl asmens žinomumo visuomenėje pažymėjo, kad pareiškėjo visuomenėje atliekamas vaidmuo ar funkcijos yra svarbus kriterijus, nustatant teisingą susikirtusių teisinių gėrių pusiausvyrą. Šiuo atžvilgiu turi būti daromas skirtumas tarp privačių asmenų ir asmenų, veikiančių viešajame kontekste, tokių kaip politikos figūros ar visuomenės veikėjai (angl. political figures or public figures). Visuomenė yra suinteresuota gauti informaciją ne tik apie politikos ar kriminalinius klausimus, bet ir apie sportą ar scenos atlikėjus ir pan. (žr. Axel Springer AG v. Germany, no. 39954/08, 7 February 2012; Von Hannover v. Germany (No. 2), nos. 40660/08 ir 60641/08). Skiriasi tik šių viešų asmenų pakantumo kritikai laipsnis, pavyzdžiui, politikai turi būti tolerantiškesni kritikai.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nurodo, kad nuomonės pagrįstumas ir atitiktis etikos normų reikalavimams, kaip ir žinios ir nuomonės atskyrimas, yra fakto klausimas, todėl kilus ginčui atsakovas privalo įrodyti, kad turėjo duomenų, kurie leido jam susidaryti viešai išreikštą nuomonę ir jos išraiška nepažeidė visuomenėje susiformavusių etikos normų. Savo ruožtu teismas, nagrinėdamas tokį ieškinį, privalo tirti ir vertinti, pirma, ar tekste, kuriame pateikta nuomonė, esantys duomenys, atsakovo teismui pateikti įrodymai yra pakankamai patikimi atsakovo išreikštai nuomonei susiformuoti, antra, kad nuomonė išreikšta etiškai ir nepagrįstai neįžeidė, nepažemino ieškovo garbės ir orumo.
Nagrinėjamoje byloje teismai, atmesdami ieškinį, nurodė, kad ieškovas yra viešasis asmuo, todėl, sprendžiant ginčą dėl garbės ir orumo, jam taikoma mažesnė pažeidžiamų teisių apsauga. Byloje nustatyta, kad ieškovas yra Lietuvos lengvosios atletikos federacijos prezidentas. LLAF yra savarankiška sporto organizacija, narystės pagrindu vienijanti šalyje veikiančius lengvosios atletikos klubus bei kitas įregistruotas sporto organizacijas, atstovaujanti lengvajai atletikai Lietuvoje ir užsienyje (LLAF įstatai). Iš LLAF įstatuose nurodytų organizacijos funkcijų spręstina, kad sporto pasaulyje ji užima svarbią vietą, todėl ir jos prezidentas laikytinas viešuoju asmeniu, apie kurio vykdomą veiklą visuomenė turi teisę žinoti, taip pat jam taikytinos platesnės neigiamos informacijos apie jį bei jo veiklos kritikos ribos. Minėta, kad viešasis asmuo nesinaudoja tokiu pat garbės ir orumo gynimu kaip privatus asmuo (CK 2.24 straipsnio 6 dalis). Dėl to viešasis asmuo turi pakęsti ir toleruoti jo atžvilgiu skelbiamą, nors ir nevisiškai tikslią informaciją, kuri privataus asmens atžvilgiu galėtų būti vertinama kaip garbės ir orumo pažeidimas. Sprendžiant dėl asmens, paskleidusio duomenis apie viešąjį asmenį, atsakomybės, svarbiausia yra duomenų paskleidimo tikslas ir juos paskleidusio asmens elgesys. Kai duomenis paskleidęs asmuo veikia sąžiningai, turėdamas tikslą informuoti visuomenę apie viešąjį asmenį ir jo veiklą tokiais klausimais, kuriuos visuomenė turi pagrįstą ir teisėtą interesą žinoti, tai informacijos nereikšmingi netikslumai ar agresyvi kritika nėra pagrindas tam asmeniui taikyti atsakomybę. Kai asmuo skelbia duomenis apie viešąjį asmenį turėdamas tikslą jį pažeminti, tai taikoma atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. v. E. J., bylos Nr. 3K-3-507/2006). Nagrinėjamoje byloje ieškovas nurodo, kad atsakovas siekė pažeminti jo garbę ir orumą bei sumenkinti jo reputaciją, o atsakovas teigia išsakęs subjektyvią kritiką ieškovo kaip LLAF prezidento atžvilgiu. Bylą nagrinėję teismai, ištyrę ir įvertinę byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad atsakovas, reikšdamas nuomonę apie ieškovo veiklą, nepažeidė Visuomenės informavimo įstatyme nustatytų nuomonės reiškimo apribojimų (įstatymo 19 straipsnio 2 dalis), todėl ieškinį atmetė. Kasatorius, ginčydamas teismų procesinius sprendimus, nepateikė aiškių teisinių argumentų, kodėl atsakovo išreikšta nuomonė turėtų būti vertinama priešingai, todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo išvadai, kad teismai, nustatydami bylai reikšmingas faktines aplinkybes, netinkamai taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 178,185, 353 straipsniai). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad straipsnyje išdėstyta atsakovo nuomonė apie ieškovo veiklą, pateikiamas ne vienas ieškovą kritikuojantis teiginys, tačiau ieškovas skundžia tik kelis iš jų. Atsakovo nepasitenkinimo priežastys yra pakankamai aiškios, tai ieškovo neatsižvelgimas į atsakovo nuomonę dėl ėjimo čempionato organizavimo datos ir vietos. Ginčijamas atsakovo teiginys, kad „galbūt pagrindinis tokio elgesio motyvas – noras perimti olimpinių loterijų veiklą ir išgelbėti bankrutuojančias savo verslo įmones“, analizuojant visą straipsnio tekstą, kildinamas ne iš ieškovo asmeninio verslo analizės ar kritikos, o iš jo, kaip LLAF prezidento, veiklos (prieš ginčijamą frazę atsakovas teigia, kad „jis neseniai ėmė kritikuoti Lietuvos tautinio olimpinio komiteto pasirengimą olimpinėms žaidynėms“). Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia kasatorius, analizavo ginčijamos informacijos pateikimo tikslą ir nurodė, kad išsakyta kritika buvo siekiama ne pažeminti LLAF prezidentą, o atkreipti šalies sporto visuomenės dėmesį į priimamus LLAF sprendimus. Teisėjų kolegija su šia teismų išvada sutinka.
Kaip pažymėta pirmiau, nuomonė gali būti pripažinta pažeidžiančia garbę ir orumą, jei ji yra nepagrįsta faktiniais duomenimis ir pramanyta. Bylą nagrinėję teismai išanalizavo pateiktus faktinius duomenis apie ieškovo dalyvavimą priimant sprendimus dėl ėjimo čempionato datos ir vietos, jo dalyvavimą įmonių veikloje ir šių įmonių bankrotą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuomonės faktiniam pagrindui nustatyti nebūtina nurodyti, kad tai, ką teigia atsakovas, yra tiesa. Svarbu nustatyti, ar atsakovas turėjo pakankamą faktinį pagrindą pareikštai nuomonei susidaryti. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su teismų padaryta išvada, kad ieškovas, kaip LLAF prezidentas, vaidina svarbų vaidmenį priimant sprendimus dėl organizuojamų čempionatų, kad jo vadovaujamų įmonių veikla nebuvo pelninga, todėl atsakovas turėjo pakankamą faktinį pagrindą jo išreikštoms abejonėms kilti.
Kitas kriterijus, leidžiantis nustatyti teisingą santykį tarp atsakovo saviraiškos laisvės ir ieškovo teisės į garbės ir orumo gerbimą, yra tai, ar išsakyta nuomonė buvo etiška ir sąžininga. Teisėjų kolegija, sutikdama su bylą nagrinėjusių teismų išvadomis, sprendžia, kad atsakovas nevartojo ieškovą įžeidžiančių žodžių, jis pateikė savo subjektyvų jam žinomų faktinių aplinkybių vertinimą, jo išsakyti komentarai nesudaro pagrindo eiliniam skaitytojui spręsti, kad tai yra neginčytinas faktas, greičiau tai yra suprantama kaip atsakovo išreikšta abejonė, dvejonė, susijusi su visuomenės interesu – LLAF veiklos organizavimu. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarpusavio santykiuose viešieji asmenys (atsakovas, kaip ir ieškovas, yra viešasis asmuo) turėtų vadovautis didesnės tarpusavio pagarbos etiketo standartu. Juo labiau kad reiškiama nuomonė apie viešąjį asmenį, organizacijos vadovą, gali suformuoti neigiamą visuomenės nuomonę ne tik apie patį asmenį, bet ir jo vadovaujamą organizaciją, todėl kiekvienu atveju turi būti aiškiai įvertinamos ne tik teikiamos nuomonės priežastys, tikslai, pobūdis ir patikimumas, bet ir sukelti padariniai. Pažymėtina, kad tai, ar nuomonė yra etiška ir sąžininga yra vertinamasis kriterijus, todėl tais atvejais, kai pagal nuomonės pareiškimo kontekstą, formuluotes negalima daryti vienareikšmės išvados apie jos įžeidžiantį pobūdį, ieškovas turi nurodyti ir neigiamus padarinius, kuriuos jam sukėlė ginčytina nuomonė.
Nagrinėjamu atveju nustačius, kad atsakovo pateikta informacija buvo jo nuomonė, kuriai kilti buvo pakankamas faktinis pagrindas, kurios pareiškimo tikslas buvo supažindinti visuomenę su viešo asmens veikla, kad ši nuomonė buvo išreikšta etiškai, ieškovas, manantis priešingai, turėjo ne tik paneigti šias aplinkybes, bet taip pat ir įrodyti patirtą žalą bei jos dydį. Tik asmeninis spėjimas ar subjektyvus suvokimas apie publikacijos difamacinį pobūdį nėra pakankamas pagrindas nustatyti, ar asmuo buvo paveiktas rašinio (žr. A/S Diena, Ozolinš v. Latvia, no. 16657/03, 12 July 2007). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad ieškovas neįrodė jam padarytos žalos dydžio. Teisėjų kolegija su tokia išvada sutinka, nes kasatorius, teikdamas ieškinį, nenurodė aplinkybių, pagrindžiančių jo nurodytą žalą ir jos dydį. Vien nepalankios nuomonės apie viešą asmenį pareiškimas nesudaro pakankamo pagrindo nustatyti jo garbės ir orumo pažeidimo fakto.
Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija nurodo, kad teismai iš esmės tinkamai aiškino garbės ir orumo gynimą reglamentuojančias teisės normas ir tinkamai jas taikė byloje nustatytoms aplinkybėms. Kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamų procesinių sprendimų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Kasacinį skundą atmetus, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Kasacinis teismas patyrė 7 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovo kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 27 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš E. S. (asmens kodas duomenys neskelbtini) 7 (septynis) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybės naudai. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Rimvydas Norkus
Dalia Vasarienė
Vincas Verseckas