Civilinė byla Nr. e2-1112-241/2020

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00256-2020-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.3.2.1.2; 3.4.3.4

                                                        (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 9 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „IMORTA“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-2676-852/2020 pagal pareiškėjo T. B. pareiškimą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „IMORTA“ dėl bankroto bylos iškėlimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „EDGIRA“. 

Teismas

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Pareiškėjas T. B. kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „IMORTA“ bankroto bylą. Nurodė, kad 2014 m. rugsėjo 23 d. ir 2014 m. spalio 2 d. suteikė atsakovei penkerių metų laikotarpiui atitinkamai 9 847,08 Eur ir 39 388,32 Eur paskolas, kurios nėra grąžintos iki šiol. Pažymėjo, kad pagal 2019 m. lapkričio 30 d. finansinę atskaitomybę, atsakovė ataskaitiniu laikotarpiu veikė nuostolingai, o jos įsipareigojimai viršijo turto vertę, todėl vertintina, kad ji yra nemoki. Akcentavo, kad įmonė veiklos nevykdo, joje dirba tik vienas darbuotojas, todėl nėra pagrindo manyti, jog finansinė padėtis pagerės. 

2.       Atsakovė UAB „IMORTA“ prašė pareiškimą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad tarp pareiškėjo ir atsakovės dėl pareiškimo pagrindą sudarančio reikalavimo pagrįstumo vyksta ginčas. Pareiškėjas nėra tinkamai įgyvendinęs Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – ir JANĮ) 9 straipsnyje nustatytos privalomos nemokumo proceso inicijavimo procedūros sąlygų – pranešime nenurodė pradelstos neginčijamos prievolės dydžio, t. y. neįvykdytą prievolę, dėl kurios vyksta ginčas, vertina kaip neginčijamą, todėl pranešimas neatitinka JANĮ reikalaujamo turinio; taip pat nėra suėjęs JANĮ 16 straipsnyje nustatytas terminas. Tinkamai neįgyvendinus privalomos pirminės procedūros pareiškimas neturėtų būti nagrinėjamas.

3.       Pažymėjo, kad atsakovės finansinė padėtis yra stabili, ji yra sukaupusi kapitalo, turimas turtas yra materialus (nekilnojamasis turtas, turtinės teisės). Atsakovė 2019 m. rugsėjo 19 d. parengė administracinės paskirties pastato (duomenys neskelbtini), projektą, į kurį numatytos investicijos sudaro per 8 000 000 Eur; projektas toliau įgyvendinamas – 2020 m. vasario 5 d. pasirašyta sutartis su UAB „ALANDIS“ ir atliekami tolesni techninio projekto, esamų pastatų rekonstrukcijos ir vykdymo priežiūros etapai.

4.       Nors 2020 m. vasario 29 d. įmonės visų turimų įsipareigojimų ir turto santykis vien tik formaliai buvo neigiamas (įsipareigojimai 2 889 918,39 Eur / turtas 2 559 929 Eur) ir sudarė 329 989 Eur, tačiau atsakovės įsipareigojimai kreditoriui ir vieninteliam akcininkui UAB „EDGIRA“ sudarė 2 198 137 Eur arba 76 proc. visų įmonės turimų įsipareigojimų (įskaitant ginčijamus); pareiškėjui neįvykdyti įsipareigojimai sudarė 49 235,40 Eur, t. y. 1,7 proc. visų įsipareigojimų; visi neįvykdyti įsipareigojimai yra ginčytini, nes dėl jų reikalavimo pagrįstumo yra kilęs ginčas ir pareiškėjas (bei su juos susiję asmenys) vengia jį spręsti teisme. Vienintelio akcininko 2020 m. balandžio 13 d. sprendimu nutarta padidinti UAB „IMORTA“ įstatinį kapitalą; notaras patvirtino atitinkamai pakeistus UAB „IMORTA“ įstatus, kurie 2020 m. balandžio 29 d. įregistruoti Juridinių asmenų registre. UAB „EDGIRA“ kapitalizavo dalį (790 000 Eur) savo UAB „IMORTA“ suteiktų paskolų, todėl 790 000 Eur suma sumažėjo UAB „IMORTA“ įsipareigojimai ir atitinkamai buvo padidintas UAB „IMORTA“ nuosavas kapitalas. Visi atsakovės turimi įsipareigojimai 2020 m. balandžio 30 d. sudaro 2 111 751 Eur, tuo tarpu turtas – 2 561 165 Eur, įmonės įsipareigojimų ir turto santykis yra teigiamas (449 414 Eur).

5.       Trečiasis asmuo UAB „EDGIRA“ pateiktu atsiliepimu prašė pareiškimą atmesti ir priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad UAB „IMORTA“ veikla yra stabili, įsipareigojimai 2020 m. balandžio 30 d. neviršija turimo turto vertės, todėl imtis kraštutinės priemonės kelti įmonei bankroto bylą nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gegužės 11 d. nutartimi iškėlė atsakovei UAB „IMORTA“ bankroto bylą.

7.       Teismas, įvertinęs pareiškėjo pateiktas su atsakove sudarytas 2014 m. rugsėjo 23 d. ir 2014 m. spalio 2 d. paskolos sutartis, pagal kurias pareiškėjas paskolino atsakovei 9 847,08 Eur ir 39 388,32 Eur, nustatė, kad prievolių įvykdymo terminai yra suėję.

8.       Teismas laikė nepagrįstais atsakovės argumentus, jog pareiškėjui neatsirado teisė kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes jis neturi neginčijamos reikalavimo teisės. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, jog pareiškėjo reikalavimo teisės pagal paskolos sutartis yra ginčijamos.

9.       Teismas, remdamasis teismų praktika pažymėjo, kad įmonės nemokumo klausimas spęstinas pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remiantis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Iš 2020 m. balandžio 30 d. balanso duomenų teismas nustatė, kad atsakovė turėjo turto už 2 561 165 Eur, kurį sudarė 2 559 654 Eur ilgalaikis turtas (materialusis turtas), ir  250 Eur trumpalaikis turtas (per vienerius metus gautinos sumos) bei pinigai ir pinigų ekvivalentai – 26 Eur. Pasirėmęs teismų praktika dėl trumpalaikio turto sudėties (debitorinių skolų) vertinimo, nesant įrodymų, jog yra realių galimybių atgauti debitorių skolas, teismas tokių skolų sumos neįskaitė į bendrovės turto realią vertę ir laikė, kad pagal 2020 m. balandžio 30 d. balansą atsakovė turėjo turto už 2 560 915 Eur. Atsakovės turimą materialųjį turtą (nekilnojamasis turtas, turtinės teisės) teismas vertino remdamasis Nekilnojamojo turto registro (toliau – ir NTR) duomenimis ir nustatė, kad viso atsakovės turimo turto vidutinė rinkos vertė sudaro 714 098 Eur. Taip pat teismas nustatė, kad atsakovė yra sudariusi Valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį.

10.       Iš atsakovės pateikto kreditorių sąrašo teismas nustatė, kad atsakovės įsipareigojimai kreditoriams UAB „EDGIRA“, UAB „DANGAUS ŽYDRYNĖ“, T. B., A. B., V. M., E. M. ir UAB „Ekvinokcija“ sudarė 2 112 000,56 Eur. Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) pateikiamus viešuosius duomenis, atsakovės skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2020 m. gegužės 7 d. sudarė 6,74 Eur. Pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) pateikiamus viešuosius duomenis, atsakovės mokestinė nepriemoka 2020 m. gegužės 10 d. sudarė 105,12 Eur. Teismas nustatė, kad įmonės įsiskolinimai iš viso sudarė 2 112 112,42 Eur. Pradelsti įsipareigojimai sudarė 132 727,70 Eur.

11.       Teismas sprendė, kad atsakovė laiku negali vykdyti turtinių prievolių, t. y. turi pradelstų įsipareigojimų, bei visi jos turimi įsipareigojimai viršija realią turimo turto vertę, todėl bendrovė laikytina nemokia. 

12.       Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad UAB „IMORTA“ nėra iškelta restruktūrizavimo byla.

13.       Nenustatęs atsisakymo iškelti bankroto bylą pagrindų (JANĮ 22 straipsnio 3 dalis) bei nustatęs, kad įmonė yra nemoki, teismas sprendė, jog atsakovei keltina bankroto byla.

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

14.       Atsakovė UAB „IMORTA“ atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 11 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo pareiškimą palikti nenagrinėtą arba klausimą dėl bankroto bylos UAB „IMORTA“ iškėlimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1.                      UAB „IMORTA“ yra moki; teismas neteisingai nustatė jos turto vertę, nekilnojamąjį turtą, t. y. statinius, vertinęs ne realia rinkos kaina, o formaliai pagal Valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro nurodytą vidutinę rinkos vertę. Apeliantės akcininkai (tarp jų ir pareiškėjas) 2008 m. sutiko nekilnojamąjį turtą įsigyti už 2 606 580 Eur; įsigyjant turtas buvo įvertintas 2 664 504 Eur, įsigytas už 2 534 175 Eur, turtui įsigyti bankas suteikė 2 040 000 Eur kreditą; turimas nekilnojamasis turtas kasmet buvo apskaitomas ir duomenys apie turto vertę teikiami registro tvarkytojui kartu su finansinės atskaitomybės dokumentais teisės aktų nustatyta tvarka; 2019 m. kovo 27 d. akcininkė UAB „EDGIRA“ refinansavo suteiktą likusį negrąžintą 1 581 873,82 Eur kreditą, suteikdama turimo turto hipoteką bei kitas prievolių užtikrinimo priemones, be to 790 000 Eur suma padidino apeliantės nuosavą kapitalą, tokiu būdu analogiška suma sumažinant apeliantės turimus įsipareigojimus. Šios aplinkybės patvirtina realią turto rinkos vertę. Teismas nei apeliantės, nei trečiojo asmens UAB „EDGIRA“ į bylą pateiktų įrodymų dėl apeliantės turto vertės nevertino, į atsiliepimuose nurodytas aplinkybes bei pateiktus argumentus neatsižvelgė. Teismas vertino pavienius turto vienetus VĮ Registrų centro pateikta vidutine rinkos verte, kuri visiškai neatspindi realios turto kaip komplekso rinkos kainos. Be to, teismas neteisingai nurodė turto (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertę – 39 968 Eur, nes pagal 2020 m. sausio 1 d. duomenis vidutinė šio turto  rinkos vertė sudarė 98 700 Eur, pastato – sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), skundžiamoje nutartyje nustatyta vidutinė rinkos vertė 5 850 Eur, o VĮ Registrų centro nurodyta vertė 14 100 Eur; kitas apeliantės nekilnojamasis turtas įvertintas arba atkuriamąja verte arba masinė vertė nustatyta pakankamai seniai, todėl yra neaktuali ir arba reikšmingai pasikeitusi.

14.2.                      Pažeistas rungtyniškumo principas. Pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, turi pareigą būti aktyvus ir pareikštą reikalavimą pagrįsti, tačiau šios pareigos neįvykdė, todėl teismui nebuvo pagrindo nesivadovauti apeliantės pateiktais duomenimis.

14.3.                      Teismas nepagrįstai sprendė nesant realių galimybių atgauti 250 Eur debitorių skolas bei atsisakė šią sumą įtraukti į balansinę turto vertę, nes apeliantės skolininkas yra pats pareiškėjas su 250 Eur skola, kuri priteista įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu.

14.4.                      Teismas neturėjo pagrindo nesivadovauti apeliantės nurodyta ir kartu su atsiliepimu į pareiškimą pateiktuose dokumentuose atsispindinčia nekilnojamojo turto verte, todėl padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas dėl apeliantės turto vertės ir tuo pačiu turto ir įsipareigojimų santykio bei nepagrįstai konstatavo apeliantės nemokumą. 

14.5.                      Nevisapusiškai išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, teismas padarė neteisingas išvadas dėl apeliantės galimybės vykdyti savo prievoles. Prievolių pareiškėjui ir UAB „DANGAUS ŽYDRYNĖ“ apeliantė nepripažįsta, su jomis nesutinka, todėl atsisakymas jas vykdyti negali būti tapatinamas su negalėjimui vykdyti prievoles. Nustatytu terminu neįvykdyta ir apeliantės nepripažįstama 135 365,84 Eur prievolė sudaro neženklią visų turimų įsipareigojimų sumą, siekiančią tik apie 6,41 proc. visų įsipareigojimų, o ją lyginant su apeliantės turimu materialiu turtu (2 561 165 Eur) sudaro 5,29 proc. turto vertės ir nelaikytina reikšminga.

14.6.                      Vadovaujantis iki 2019 m. gruodžio 31 d. galiojusio Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) nuostatomis, apeliantei bankroto bylos kėlimui nebuvo nė menkiausios prielaidos, todėl negali susidaryti tokia situacija, kad vien tik dėl to, kad nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus JANĮ ir atsiradus kitam nemokumo apibrėžimui, akivaizdžiai mokią įmonę teismai mechaniškai vertina kaip nemokią. Teismas vertindamas įmonės finansinę padėtį bei (ne)mokumą, turi vertinti ne tik formalius turto ir įsipareigojimų rodiklius, tačiau ir kitus sudėtinius duomenis bei rodiklius, tokius kaip kreditorių bei įsipareigojimų struktūra, neįvykdytų ginčytinų (nepripažįstamų) bei vykdomų įsipareigojimų santykis, pradelstų ir nepripažįstamų įsipareigojimų santykis, laiku neįvykdytų įsipareigojimų ir turto santykis ir t.t. Tik detaliau išnagrinėjus teismo žinioje esančius duomenis, būtų galima padaryti objektyvesnes išvadas tiek apie apeliantės galimybes vykdyti savo įsipareigojimus, tiek įvertinti realią įmonės turtinę padėti, tiek apeliantės mokumo būklę apskritai.

14.7.                      2020 m. balandžio 30 d. įmonės visų turimų įsipareigojimų ir turto santykis buvo teigiamas (įsipareigojimai 2 111 751 Eur / turtas 2 561 165 Eur) ir sudarė 449 414 Eur. Apeliantės įsipareigojimai didžiausiam kreditoriui ir vieninteliam akcininkui UAB „EDGIRA“ 2020 m. vasario 29 d. sudarė 2 198 137 Eur arba 76 procentus visų įmonės turimų įsipareigojimų (įskaitant pareiškėjo reikalavimus, kurių apeliantė nepripažįsta). Nuo 2020 m. balandžio 30 d. apeliantės įsipareigojimai didžiausiam kreditoriui sumažėjo 790 000 Eur, akcininkui nusprendus šia suma atlikti kapitalizaciją bei UAB „IMORTA“ ir UAB „EDGIRA“ sudarius akcijų pasirašymo sutartį. Apeliantės įsipareigojimai (įskaitant nepripažįstamus) kitiems kreditoriams 2020 m. balandžio 30 d. sudarė 691 716,24 Eur arba 32,76 proc. visų įsipareigojimų, iš kurių apeliantės nepripažįstami įsipareigojimai (ir kuriems yra formaliai suėję vykdymo terminai) sudaro 135 365 Eur, kas sudaro 6,41 proc. visų apeliantės turimų įsipareigojimų. Taigi, nors pagal JANĮ įmonės nemokumą apsprendžia įmonės visų įsipareigojimų ir turto santykis, tačiau teismų praktikoje suformuotos taisyklės neturėtų būti ignoruojamos ir, spręsdamas nemokumo bylos apeliantei kėlimo klausimą, teismas turėjo įvertinti ir apeliantės neįvykdytų įsipareigojimų ir turto santykį, neįvykdytų įsipareigojimų priežastis ir tarp šalių (ieškovo ir apeliantės) susiklosčiusių santykių ypatumus ir kitus rodiklius.

14.8.                      Apeliantės įsipareigojimai darbuotojai E. M. yra susidarę dėl privalomo atostoginių atidėjinių kaupimo. VSDFV biudžetui 6,74 Eur bei VMI 105,12 Eur mokėtinos sumos yra einamieji periodiniai mokėjimai, kurie mokėjimo pavedimais buvo įvykdyti, kaip ir kiekvienu ankstesniu periodu, todėl jokių pradelstų mokėjimų apeliantė neturi, išskyrus apeliantės nepripažįstamas prievoles pareiškėjui bei UAB „DANGAUS ŽYDRYNĖ“. 

14.9.                      Pareiškėjo reikalavimo teisė nėra įtvirtinta teismo sprendimu, todėl apeliantei jos nepripažįstant, tokia teisė negali būti laikytina neginčytina JANĮ nuostatų kontekste ir dėl to  pareiškimas turėtų būti paliktas nenagrinėtas.

15.       Pareiškėjas T. B. prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 11 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

15.1.                      Teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovė yra nemoki, negali laiku vykdyti prievolių, o jos įsipareigojimai viršija turto vertę. Atsakovei tenka pareiga įrodyti savo mokumą, galimybes vykdyti veiklą, atsiskaityti su kreditoriais.

15.2.                      Teismas tinkamai vertino atsakovės turimo turto vertę, vadovavosi nekilnojamojo turto registro duomenimis. Atsakovės buhalterinėje apskaitoje turtas apskaitomas įsigijimo kaina, tačiau ne rinkos verte.

15.3.                      Pagal 2019 m. lapkričio 30 d. finansinę atskaitomybę, atsakovė veikė nuostolingai – patyrė 97 372 Eur nuostolį. Balanso duomenimis turtas sudarė 2 563 876 Eur, o įsipareigojimai – 2 869 205 Eur, taigi viršijo turto vertę. Pareiškėjo turimais duomenimis atsakovė veiklos nevykdo, todėl manytina, kad nėra pajėgi sugrąžinti ne tik paskolas, kurių grąžinimo laikotarpis suėjęs, bet ir tas, kurių grąžinimo laikotarpis pasibaigs vėliau 2020 m.

15.4.                      Atsakovės turimo turto reali vertė mažesnė nei nurodo apeliantė. Sklype (duomenys neskelbtini), nėra jokių pastatų, tik jų liekanos, neturinčios realios vertės. Atsakovė nepagrįstai remiasi 2008 m. akcininkų susitarimu dėl turto įsigijimo už 2 606 580 Eur sumą, nes tai nepatvirtina turto vertės šiai dienai, kaip ir 2008 m. atliktas turto vertinimas, pirkimo–pardavimo sutartis ar suteiktas kreditas. Be to, objektyviai neįmanoma, kad per 12 m. turto vertė nepasikeistų. Atsakovė deklaratyviai nesutinka su teismo nustatyta turto verte.

15.5.                      Apeliantė nepagrįstai nurodo esant ginčui dėl reikalavimo pagrįstumo. Paskolos sutartims esant rašytinės formos, bet koks pakeitimas taip pat turi būti įformintas raštu. Atsakovė paskolos sutarčių neginčija, pati jas yra įtraukusi į apskaitą. Apeliantės nurodomos aplinkybės apie akcininkų pasikeitimus, hipotekos sandorių pasikeitimus ir kt., nėra reikšmingos sprendžiant dėl atsakovės mokumo, todėl teismas pagrįstai jų nevertino.

15.6.                      Aplinkybė, kad atsakovės skolinius įsipareigojimus refinansavo UAB „EDGIRA“ atsakovės finansinės padėties vertinimo nekeičia, nes pasikeitė tik kreditorius. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatinio kapitalo padidinimas atliktas teisme esant priimtam pareiškimui dėl bankroto bylos iškėlimo.

15.7.                      Teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylą ir nustatė, kad įmonės įsipareigojimai viršija turto vertę ir įmonė negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams.

15.8.                      Apeliantė deklaratyviai nurodo, kad prievolės T. B. ir UAB „DANGAUS ŽYDRYNĖ“ yra ginčijamos; jos įtrauktos į atsakovės apskaitą ir pateikiamus kreditorių sąrašus. Argumentai apie egzistavusį žodinį susitarimą nepagrįsti.

15.9.                      Pranešimas atsakovei išsiųstas laikantis JANĮ nustatytos tvarkos, procedūros ir reikalavimų, kreipimasis į teismą dėl skolos priteisimo prieš inicijuojant nemokumo procedūrą nėra privalomas.

16.       Trečiasis asmuo UAB „EDGIRA“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 11 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo T. B. pareiškimą palikti nenagrinėtą. Atsiliepime nurodo:

16.1.                      UAB „EDGIRA“ palaiko pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus ir apeliantės atskirajame skunde išdėstytus argumentus. Pažymi, kad yra vienintelė apeliantės akcininkė ir finansuotoja.

16.2.                      UAB „IMORTA“ neturi nei vieno neįvykdyto neginčijamo įsipareigojimo, turimas nekilnojamasis turtas vertingas ir yra kitos vertės, nei konstatavo teismas. Tą patvirtina akcininkės atliktas UAB „IMORTA“ finansinio įsipareigojimo refinansavimas, nuosavo apeliantės kapitalo padidinimas.

16.3.                      Einamieji apeliantės įsipareigojimai vykdomi laiku.

16.4.                      Neįvykdyti įsipareigojimai pareiškėjui 2020 m. vasario 29 d. sudarė 49 235,40 Eur, o visi neįvykdyti ginčijami įsipareigojimai (T. B. ir UAB „DANGAUS ŽYDRYNĖ“) sudarė 120 439,52 Eur. Šių įsipareigojimų apeliantė nepripažįsta, o pareiškėjas vengia reikalavimo teisės pagrįstumą įrodinėti teisme. Tariama kreditoriaus reikalavimo teisė negali būti laikoma neginčytina JANĮ nuostatų kontekste, todėl pareiškimas turėtų būti paliktas nenagrinėtas.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17.       Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria dėl negalėjimo laiku vykdyti turtinių prievolių, t. y. turint pradelstų įsipareigojimų, bei visiems turimiems įsipareigojimams viršijant įmonės realią turto vertę atsakovė laikyta nemokia ir jai iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320

Dėl naujų įrodymų priėmimo

18.       Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus: 2008 m. balandžio 28 d. UAB „IMORTA“ akcininkų sprendimą dėl nekilnojamojo turto įsigijimo ir vertės; 2008 m. liepos 22 d. nekilnojamojo turto individualų vertinimą; VMI pažymą apie mokesčių mokėtojo atstovus; 2008 m. gegužės 6 d. VĮ Registrų centro NTR išrašus – pažymėjimus; VĮ Registrų centro duomenis apie turto unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) masinę vertę 2020 m. sausio 1 d.; mokėjimo nurodymus VSDFV bei VMI.

19.       Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šis draudimas nėra absoliutus, kadangi pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-695/2017).

20.       Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į teismų praktikoje pripažįstamą viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, į tai, kad apeliantės pateikti nauji įrodymai gali būti aktualūs vertinant įmonės mokumą, taip pat į tai, kad naujų įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, jų turinys byloje dalyvaujantiems asmenims yra žinomas (buvo išsiųsti kartu su atsakovės atskiruoju skundu), priima apeliantės pateiktus naujus įrodymus ir vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl pareiškėjo teisės inicijuoti bankroto bylą

21.       CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Šioje byloje taikytinos nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusio JANĮ normos. 

22.       JANĮ 4

23.       Bylos duomenimis, pareiškėjas kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, teigdamas, kad turi reikalavimo teisę į neįvykdytą 49 235,40 Eur atsakovės įsipareigojimą pagal 2014 m. rugsėjo 23 d. ir 2014 m. spalio 2 d. paskolos sutartis. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų apie pareiškėjo reikalavimo teisės pagal paskolos sutartis ginčijimą. Atsakovė tiek atsiliepime į pareiškimą, tiek atskirajame skunde ginčija pareiškėjo teisę inicijuoti bankroto bylą, kadangi, jos manymu, pareiškėjo reikalavimo teisė nėra įtvirtinta teismo sprendimu, todėl apeliantei jos nepripažįstant, tokia teisė negali būti laikytina neginčytina JANĮ nuostatų kontekste, pareiškėjas nėra įgyvendinęs nemokumo bylos inicijavimo procedūros ir dėl to pareiškimas turėtų būti paliktas nenagrinėtas. 

24.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad civilinės bylos iškėlimo stadijoje teismas kreditoriaus reikalavimo pagrįstumą vertina tik preliminariai, pirmiausia siekdamas nustatyti ne kreditoriaus reikalavimo dydį, o kreditoriaus statusą. Jei kreditorius pateikia pakankamų jo reikalavimo pagrįstumo įrodymų, iš kurių teismas gali susidaryti nuomonę, jog yra labiau tikėtina, kad kreditorius reikalavimo teisę į skolininką turi, tokio kreditoriaus pareiškimas dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo turi būti nagrinėjamas iš esmės. Jei skolininkas ginčija kreditoriaus statusą ir pateikia tai patvirtinančius įrodymus, teismas situaciją turėtų vertinti vadovaudamasis civiliniame procese galiojančiu tikimybių pusiausvyros principu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008). Lietuvos apeliacinio teismo suformuotoje praktikoje yra pasisakyta, kad nepripažinti kreditoriaus statuso ir jo teisės prašyti skolininkui iškelti bankroto bylą teismas turėtų tik tada, kai yra didelė tikimybė, jog atsakovas nėra skolingas ieškovui. Todėl teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, pagrįstai manantys, jog turi teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles bei įsipareigojimus, t. y. potencialūs kreditoriai gali inicijuoti įmonei restruktūrizavimo arba bankroto bylą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1760-381/2017). Šie pagal ĮBĮ nuostatas suformuoti teismų praktikos išaiškinimai yra aktualūs ir taikytini sprendžiant dėl kreditoriaus teisės inicijuoti bankroto bylą pagal JANĮ nuostatas (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-999-781/2020).

25.       Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovės bankroto bylos iškėlimo stadijoje pakanka duomenų teigti, jog pareiškėjas yra atsakovės kreditorius, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjo pareiškėjo pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjo reikalavimo teisė į atsakovę kildinama iš 2014 m. rugsėjo 23 d. ir 2014 m. spalio 2 d. paskolos sutarčių, pagal kurias paskolų grąžinimo terminas suėjo atitinkamai 2019 m. rugsėjo 23 d. ir 2019 m. spalio 2 d. Apeliantė neneigia paskolų sutarčių sudarymo ar pinigų gavimo fakto bei neteikia pagrįstų argumentų ir įrodymų, kad nėra skolinga pareiškėjui. Apeliantės dėstomos aplinkybės apie buvusių akcininkų apsisprendimą nebedalyvauti įmonės veikloje, dėl to vykusias derybas ir buvusių akcininkų suteiktų UAB „IMORTA“ įsipareigojimų užtikrinimo priemonių pakeitimą, akcijų perleidimą laikytinos deklaratyviomis, juolab, kad pati apeliantė nurodo, kad susitarimai dėl reikalavimo teisių atsisakymo nėra įforminti raštu, kai tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.192 straipsnio 4 dalį sutarties pakeitimas arba papildymas turi būti tokios pat formos, kokios turėjo būti sudaryta sutartis, išskyrus įstatymų ar sutarties nustatytus atvejus. Atsižvelgiant į tai, negalima teigti, kad yra didelė tikimybė, jog atsakovė nėra skolinga pareiškėjui ir jis neturėjo teisės inicijuoti atsakovės bankroto bylos iškėlimą.

26.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kiekvienas asmuo, manantis, kad įstatymu saugomos jo teisės ar teisėti interesai yra pažeidžiami, turi galimybę kreiptis į teismą dėl šių savo interesų gynybos ir pasirinkti, kokiomis teisinėmis priemonėmis ginti šias teises ir kokius reikalavimus teisme pareikšti (CK 1.137, 1.138 straipsniai; CPK 5, 13 straipsniai), be to ir JANĮ nėra įpareigojimo prieš kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo būtinai inicijuoti skolos priteisimo procesą. 

27.       Faktas, ar bankroto bylą inicijavęs asmuo iš tiesų yra skolininkės kreditorius ir ar jo reiškiamas finansinis reikalavimas yra pagrįstas, galės būti nustatytas išnagrinėjus šio potencialaus kreditoriaus pareikšto reikalavimo tvirtinimo klausimą (JANĮ 42 straipsnis). Kadangi JANĮ numatytos kreditorių tvirtinimo principinės nuostatos, palyginus su ĮBĮ, nepasikeitė, tikslinga vadovautis kasacinio teismo praktika, suformuota šiuo klausimu. Aplinkybė, kad teismas priėmė ir iš esmės išnagrinėjo asmens pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui, neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios vėliau sprendžiant klausimą dėl šio asmens finansinio reikalavimo tvirtinimo. Be to, yra suformuluota taisyklė, jog tuomet, kai atsakovas ginčija ieškinyje dėl bankroto bylos iškėlimo nurodytą skolą, ši skola neįskaičiuojama į bendrą pradelstų įsipareigojimų masę, o apie įmonės (ne)mokumą sprendžiama pagal kitus byloje esančius duomenis (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-502/2013). Vadovaujantis išdėstytu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė pareiškėjo, kaip kreditoriaus, pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, ir pati atsakovė civilinio proceso tvarka nesikreipusi į teismą dėl skolos pareiškėjui nuginčijimo, turi prisiimti dėl to atsiradusias neigiamas pasekmes. Atsakovės argumentai dėl netinkamai įgyvendintos nemokumo bylos inicijavimo procedūros nelaikytini pagrįstais.

Dėl bankroto bylos iškėlimo pagrindų

28.       Juridinio asmens nemokumas – juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis). 

29.       Įvertinęs byloje esančius bei nustatytus duomenis, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad UAB „IMORTA“ yra nemoki, ji laiku negali vykdyti turtinių prievolių, todėl UAB „IMORTA“ keltina bankroto byla (JANĮ 21 straipsnio 2 dalis, 2 straipsnio 7 dalis). Apeliantė, nesutikdama su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, teigia, kad įmonės turtas viršija įmonės įsiskolinimus kreditoriams, todėl įmonė yra moki ir jai nėra pagrindo kelti bankroto bylą. Tačiau vien aplinkybė, kad atsakovės turtas viršija jos turimus įsipareigojimus, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad atsakovė yra moki ir jai nėra pagrindo kelti bankroto bylą.

30.       Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad juridinio asmens nemokumas sietinas ir su kitais rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).

31.       Klausimas dėl bankroto bylos įmonei (ne)iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1441-823/2018). Bankroto procedūros turėtų būti pradedamos įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o ne formaliai taikant ĮBĮ įtvirtintus nemokumo nustatymo kriterijus (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-611/2014).

32.       Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs atsakovės nemokumą, tam nustatė abu savarankiškus pagrindus – atsakovės negalėjimą laiku vykdyti turtinių prievolių ir faktą, kad atsakovės įsipareigojimai viršija jos turimo turto vertę. Teismas, iš atsakovės 2020 m. balandžio 30 d. balanse nurodytos turto masės eliminavęs debitorinį 250 Eur įsipareigojimą, sprendė, kad pagal balansą atsakovė turėjo turto už 2 560 915 Eur. Nustatyta, kad turtą iš esmės sudaro tik ilgalaikis materialusis turtas, kurio vertę teismas nustatė remdamasis VĮ registrų centro NTR duomenimis ir konstatavo, kad šio turto vidutinė rinkos vertė sudaro 714 098 Eur. Taip pat teismas nustatė, kad įmonės įsiskolinimai iš viso sudarė 2 112 112,42 Eur; pradelsti įsipareigojimai sudarė 132 727,70 Eur.

33.       Apeliantė kvestionuoja pirmosios instancijos teismo apskaičiuotą jos turto vertę ir šio turto bei įsipareigojimų santykį, taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai debitorinę skolą eliminavo iš jos realaus turimo turto vertės. Nurodo, pažeistas rungtyniškumo principas; pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, turi pareigą būti aktyvus ir pareikštą reikalavimą pagrįsti, tačiau šios pareigos neįvykdė, todėl teismui nebuvo pagrindo nesivadovauti apeliantės pateiktais duomenimis.

34.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad viešojo intereso buvimas bankroto bylose įpareigoja bankroto bylą nagrinėjantį teismą būti aktyvų ir imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes, tai apima ir teisę rinkti įrodymus. Tačiau aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2015; 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2012, kt.). Sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12, 178 straipsniai, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1482-241/2018; 2016 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-2184-798/2016). Įvertinus JANĮ 20 straipsnio reglamentavimą dėl papildomų dokumentų, rašytinių paaiškinimų teismui pateikimo, spręstina, kad ši suformuota praktika taikytina ir sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą pagal JANĮ nuostatas. Taigi, nagrinėjamu atveju atsakovei tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kad ji yra moki, turi realias galimybes toliau vykdyti ūkinę komercinę veiklą bei atsiskaityti su kreditoriais.

35.       Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nurodė, kad dėl debitorinių skolų priskyrimo prie bendrovės realaus turimo turto vertės, teismų praktikoje vertinant trumpalaikio turto sudėtį, preziumuojama, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorinės skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išieškoti ir grąžinti įmonei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1825-370/2017, 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-432-798/2018). Be to, pripažįstama, kad skolų susigrąžinimas iš debitorių visa apimtimi praktikoje apskritai nėra dažnas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1938/2014, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1473-407/2015). Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino debitorinės skolos atgavimo galimybių ir vien remdamasis teismų praktikos išaiškinimais ją eliminavo iš atsakovės turimo turtinės masės. Kita vertus apeliantė, nesutikdama su teismo išvada dėl galimybių atgauti šią skolą nebuvimo, nepateikė duomenų, kad ėmėsi priemonių jai atgauti – kreipėsi dėl teismo priimto procesinio sprendimo vykdymo. Taip pat pastebėtina, kad debitorinė skola sudaro tik 250 Eur ir yra mažareikšmė, iš esmės neturinti įtakos apeliantės turtinės padėties vertinimui. 

36.       Bylos duomenimis, pagal 2020 m. balandžio 30 d. balansą, atsakovės turtą iš esmės sudaro ilgalaikis materialusis 2 559 654 Eur vertės turtas. Pirmosios instancijos teismas nekilnojamojo turto vertę nustatė remdamasis NTR duomenimis ir konstatavo, kad šio turto vidutinė rinkos vertė sudaro 714 098 Eur. Įvertinęs atskirojo skundo turinį apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantės argumentai neteikia pagrindo nesiremti Nekilnojamojo turto registro duomenimis bei nepagrindžia didesnės šio turto vertės. Apeliantės plačiai nurodomos aplinkybės apie buvusių akcininkų sprendimus, turto įsigijimą bei vertinimą, kredito gavimą 2008 m. niekaip nepagrindžia esamos turto vertės aktualiu laikotarpiu ir nėra reikšmingos. Pastabėtina, kad apeliantė kritikuodama NTR nustatytas turto vidutines rinkos vertes, atnaujintus verčių duomenis teikė tik dėl dviejų objektų, t. y. tų, kurių vertė 2020 m. sausio 1 d. duomenimis nustatyta didesnė, o dėl objekto, kurio vertė nustatyta mažesnė – neteikė. Vertintina, kad apeliantė aktualių duomenų apie turimo turo vertę neteikia ar teikia neišsamius duomenis (CPK 12, 178 straipsniai), todėl apeliantei priklausančio nekilnojamojo turto vertė pagrįstai nustatytina pagal NTR duomenis. 

37.       Nekilnojamojo turto registro duomenimis atsakovei nuosavybės teise priklauso šis nekilnojamasis turtas:

38.       1) pastatas – sandėlis, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė 39 968 Eur (2020 m. sausio 1 d. nustatyta vidutinė rinkos vertė – 98 700 Eur); pastatas – sandėlis, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė 5 850 Eur (2020 m. sausio 1 d. nustatyta vidutinė rinkos vertė 14 100 Eur); 

39.       2) negyvenamoji patalpa – gamybinės patalpos, esančios (duomenys neskelbtini) (patalpai nesuteiktas pilnas adresas), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė yra 13 400 Eur, vidutinė rinkos vertė nustatyta 2019 m. kovo 18 d.;

40.       3) negyvenamoji patalpa – administracinės patalpos, esančios (duomenys neskelbtini) (patalpai nesuteiktas pilnas adresas), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė yra 542 458 Eur (2020 m. sausio 1 d. vidutinė rinkos vertė 445 000 Eur)

41.       4) statiniai, esantys (duomenys neskelbtini): pastatas – vandens aušintuvas, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė 22 500 Eur, pastatas – siurblinė, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė 40 300 Eur, pastatas – siurblinė, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė yra 13 800 Eur, pastatas – sandėlis, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė 12 100 Eur; pastatas – sandėlis, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė 4 420 Eur; pastatas – sandėlis, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė 18 300 Eur; šių statinių vidutinė rinkos vertė nustatyta 2019 m. kovo 18 d.;

42.       5) pastatas – sandėlis, esančios (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė yra 1 002 Eur (2020 m. sausio 1 d. nustatyta vidutinė rinkos vertė 1 460 Eur).

43.       Įvertinus NTR duomenis apie atnaujintas kai kurio turto vertes 2020 m. sausio 1 d., konstatuotina, kad bendra atsakovei priklausančio nekilnojamojo turto vertė sudaro 684 080 Eur, taigi yra netgi mažesnė, nei nustatė pirmosios instancijos teismas. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad atsakovei priklausantis turtas apsunkintas hipoteka. Apeliacinis teismas pažymi, jog toks turto apsunkinimas riboja jo realizavimo galimybę. Be to, nors pareiškėjo pateiktame 2020 m. gegužės mėn. 11 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuota informacija nėra visiškai aiški, ir pagal ją negalima padaryti vienareikšmiškos išvados dėl pastatų, (duomenys neskelbtini) nebuvimo ar jų liekanų, tačiau tai verčia abejoti ir dėl šių statinių NTR užfiksuotos 2019 m. kovo 18 d. vidutinės rinkos vertės.

44.       Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytos jai priklausančio turto vertės, neįrodė, kad ji yra didesnė. Bankroto bylos iškėlimo klausimo nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu priimtas atsakovės vienintelės akcininkės (ir atsakovės kreditorės) sprendimas padidinti atsakovės įstatinį kapitalą išleidžiant 100 paprastųjų vardinių akcijų realiai nepadidino atsakovės turto, nes naujai išleistos akcijos nebuvo apmokėtos pinigais, o padengtos akcininkės 790 000 Eur reikalavimo įskaitymu (2020 m. balandžio 21 d. akcijų pasirašymo sutarties Nr. AP-200421-01 5 punktas) tokiu būdu tik sumažinant atsakovės skolinio įsipareigojimo akcininkei dydį.

45.       Pasisakydamas dėl atsakovės įsipareigojimų, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal atsakovės pateiktą įmonės kreditorių sąrašą, sudarytą 2020 m. balandžio 30 d., jos įsipareigojimai kreditoriams UAB „EDGIRA“, UAB „DANGAUS ŽYDRYNĖ“, T. B., A. B., V. M., E. M. ir UAB „Ekvinokcija“ sudarė 2 112 000,56 Eur. Taip pat teismas nustatė, kad tuo metu atsakovė turėjo įsipareigojimų VSDFV – 6,74 Eur bei VMI – 105,12 Eur ir sprendė, kad atsakovės įsiskolinimai iš viso sudarė 2 112 112,42 Eur; pradelsti įsipareigojimai sudarė 132 727,70 Eur. Apeliantė pateikė duomenis, kad su VSDFV ir VMI atsiskaityta, todėl šios skolos eliminuotinos iš pradelstų įsipareigojimų sumos, tačiau tai neturi didelės reikšmės, nes šios skolos santykinai nedidelės. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo metu pagal pačios atsakovės pateiktą 2020 m. balandžio 30 d. kreditorių sąrašą atsakovės pradelsti įsipareigojimai UAB „DANGAUS ŽYDRYNĖ“ yra padidėję ir sudaro 101 881,32 Eur; pareiškėjo reikalavimai pačios apeliantės įtraukti į kreditorių sąrašą ir nesant įrodymų dėl jų ginčijimo teisme, šioje bylos stadijoje nelaikytini nepagrįstais ir įtrauktini į įsipareigojimų sumą, todėl iš viso pradelsti atsakovės įsipareigojimai sudaro 151 341,65 Eur.

46.       Apeliantė akcentuoja, kad 2020 m. balandžio 30 d. įmonės visų turimų įsipareigojimų ir turto santykis buvo teigiamas (įsipareigojimai 2 111 751 Eur / turtas 2 561 165 Eur) ir sudarė 449 414 Eur. Apeliantės įsipareigojimai didžiausiam kreditoriui ir vieninteliam akcininkui UAB „EDGIRA“ 2020 m. vasario 29 d. sudarė 2 198 137 Eur arba 76 procentus visų įmonės turimų įsipareigojimų (įskaitant pareiškėjo reikalavimus, kurių apeliantė nepripažįsta). Nuo 2020 m. balandžio 30 d. apeliantės įsipareigojimai didžiausiam kreditoriui sumažėjo 790 000 Eur, akcininkui nusprendus šia suma atlikti kapitalizaciją bei UAB „IMORTA“ ir UAB „EDGIRA“ sudarius akcijų pasirašymo sutartį. Apeliantės įsipareigojimai (įskaitant nepripažįstamus) kitiems kreditoriams 2020 m. balandžio 30 d. sudarė 691 716,24 Eur arba 32,76 proc. visų įsipareigojimų, iš kurių apeliantės nepripažįstami įsipareigojimai (ir kuriems yra formaliai suėję vykdymo terminai) sudaro 135 365 Eur, kas sudaro 6,41 proc. visų apeliantės turimų įsipareigojimų. 

47.       Apeliacinės instancijos teismas nepritardamas apeliantės paskaičiavimams pažymi, kad nustatyta apeliantei priklausančio turto vertė sudaro tik 684 080 Eur, visi apeliantės turimi įsipareigojimai kreditoriams pagal jos pateiktą kreditorių sąrašą 2020 m. balandžio 30 d. sudarė 2 111 750,56 Eur, šiuo metu visi pradelsti atsakovės įsipareigojimai sudaro 151 341,65 Eur. JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje neišskirta, kad vertinant turto ir įsipareigojimų santykį turi būti vertinami tik pradelsti įsipareigojimai, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, šioje byloje atsakovės nemokumas pripažintas ir konstatavus, kad ji laiku negali vykdyti turtinių prievolių. Todėl šiuo aspektu reikšminga ir Lietuvos apeliacinio teismo praktika, pagal kurią nustačius, jog įmonė, kuri eilę metų nesugeba bent iš dalies atsiskaityti su tais pačiais kreditoriais, galėtų būti pripažinta nemokia pradelstiems įsipareigojimams net ir neviršijant pusės balansinio turto vertės (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1665/2011; 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-2081-798/2017, 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1394-881/2019, kt.). Atsakovės pateiktas kreditorių sąrašas liudija, kad su UAB „DANGAUS ŽYDRYNĖ“ apeliantė neatsiskaito nuo 2019 m. sausio mėn. Pagal pateiktas finansines atskaitomybes – pelno (nuostolių) ataskaitas atsakovė ilgalaikiu periodu nuolat patiria nuostolius, kurie tik didėja – 2017 m. – 68 577 Eur, 2018 m. – 105 580 Eur, 2019 m. – 112 891 Eur, o 2020 m. balandžio 30 d. – 19 738 Eur. 

48.       Akcentuotina ir tai, kad atsakovė nepateikė naujų ir pakankamų įrodymų, patvirtinančių bendrovės sėkmingai vykdomą veiklą, gaunamas pajamas, priemones, kurios gali pašalinti konstatuotus finansinius sunkumus. Viešai prieinamais duomenimis nustatyta, kad atsakovė turi tik vieną darbuotoją – direktorę. Naujuose įstatuose įmonės vykdoma veikla ir tikslai nurodyti labai neapibrėžtai, neleidžia identifikuoti konkrečios atsakovės vykdomos veiklos. Atsakovės pelno (nuostolių) ataskaitų duomenys rodo, kad keletą metų iš eilės atsakovė jokių pajamų negauna, tik patiria bendrųjų ir administracinių bei palūkanų ir kitų panašių sąnaudų nuostolius. Iš šių duomenų spręstina, kad atsakovė realios veiklos nevykdo.

49.       Įvertinęs aptartą teismų praktiką, byloje esančiais įrodymais nustatytų aplinkybių visetą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui neįrodė, kad yra pajėgi išspręsti finansinius sunkumus, gali vykdyti savo prievoles ir ji nėra nemoki (CPK 178 straipsnis): nevykdydama veiklos atsakovė kuria tik nuostolius ir nėra pateikta pakankamų duomenų apie perspektyvas atkurti veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; atsakovė sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams ir neturi neapsunkinto turto, kuris gali būti panaudotas ir būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti. 

50.       Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad kasacinio teismo praktikoje pažymėta, jog bankroto proceso paskirtis ir tikslas yra ne tik pašalinti nemokią įmonę iš rinkos ir taip užtikrinti rinkos stabilumą bei skatinti ekonominį kilimą, bet ir, konstatavus bendrovės nemokumą, greičiau apsaugoti nemokios bendrovės kreditorių ir pačios bendrovės interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-541-219/2018). Nors sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą prioritetas turėtų būti teikiamas reabilitaciniam tikslui, nes poreikis išsaugoti rinkoje veikiančią ir toliau pajėgią iš esmės savarankiškai funkcionuoti įmonę yra socialiai reikšmingesnis nei siekis likviduoti tokią įmonę, ši aplinkybė nereiškia, kad bankroto bylą gali būti atsisakoma kelti ūkio subjektui, kuris yra akivaizdžiai nemokus ir neturi realių galimybių atsiskaityti su kreditoriais.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

51.       Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino JANĮ normas, reglamentuojančias bankroto bylos juridiniam asmeniui iškėlimo sąlygas, iš esmės tinkamai įvertino nagrinėjamam klausimui reikšmingas aplinkybes bei įrodymus, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

52.       Byloje dalyvaujantys asmenys neteikė nei prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje priteisimo, nei tokias išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl šis klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                        Danutė Gasiūnienė