Administracinė byla Nr. I-3889-643/2014

Proceso Nr. 3-61-3-06731-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1, 74.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 15 d.

Vilnius

            Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Rūtos Miliuvienės ir Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Z. S. patikslintą skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pareigūnų pensijos dalies priteisimo.

            Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

  pareiškėja Z. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su  skundu (b. l. 1–5), vėliau su patikslintu skundu (b. l. 65–72, 76–81), prašydama: atnaujinti praleistą trejų metų terminą skundui paduoti dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo bei priteisti jai iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamą Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, neišmokėtą valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį 6499,86 Lt, susidariusią laikotarpiu nuo 2010-02-24 iki 2012-08-30 ir bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja nurodo, kad jai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija (toliau – ir KAM) nuo 2010-02-24 paskyrė 578,16 Lt valstybinę pareigūnų ir karių pensiją (toliau – ir pensija) už tarnybą iki gyvos galvos, kuri nuo pat paskyrimo jai buvo sumažinta vadovaujantis 2009-12-09 Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsniu. Kadangi laikotarpiu nuo 2010-02-24 iki 2012-08-30 pareiškėja dirbo ir turėjo draudžiamų pajamų, todėl, jos pensija buvo dar kartą perskaičiuota ir sumažinta pritaikius ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnį. Pareiškėja skunde teismui ginčija pensijos sumažinimą remiantis tik Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatomis. Pareiškėja pažymėjo, kad toks teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę. Savo poziciją grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012-02-06 nutarimu. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Laikinąjį įstatymą, o KAM taikius šio įstatymo nuostatas, pareiškėja negavo dalies teisėtai įgytos pareigūnų valstybinės pensijos, t.y. pajamų, kurias būtų gavusi, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Taip pat nurodė, kad dėl sumažintos savo pensijos, ji kreipėsi į KAM, tačiau su gautu atsakymu, t.y. 2013-11-07 KAM sprendimu Nr. 12-01-1917 nesutinka.

  Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Krašto apsaugos ministerijos, atsiliepime (b. l. 92–94) į pareiškėjos patikslintą skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo bylą nutraukti Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 7 punkto pagrindu arba pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog pareiškėja pirmąją sumažintą valstybinę pensijos gavo 2010 m. kovo mėn., gavusi sumažintą pensiją, iš karto nei prašymo KAM, nei skundo teismui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies nepateikė. Pareiškėja skundą dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo pateikė tik 2014 m. lapkričio 11 d., t. y. praėjus 3 metams ir 9 mėnesiams nuo pirmojo valstybinės pensijos sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas. Atsakovės teigimu, pareiškėja praleido 3 metų procesinį terminą kreiptis į teismą su skundu. Mano, jog vadovaujantis LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, turėtų būti konstatuojama, kad pareiškėjos įvardytos procesinio 3 metų termino skundo teismui paduoti praleidimo priežastys (teisės neapibrėžtumas) yra subjektyvios, nepatvirtinančios objektyvių aplinkybių, sutrukdžiusių būtent jai (o ne kitiems) laiku realizuoti savo teisę, todėl nepripažintinos svarbiomis. Atsakovė taip pat pažymėjo, jog esminis motyvas, kuriuo KAM 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 12-01-1917 atsisakė svarstyti pareiškėjos prašymą iš esmės dėl jai neišmokėtos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo – tai praleisti teisės aktų numatyti terminai tokiam reikalavimui pateikti.

Pareiškėja, jos atstovas, atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, nors apie teismo posėdžio laiką ir vietą jie buvo informuoti tinkamai (b. l. 101, 103). Byloje yra pareiškėjos Z. S. atstovo advokato padėjėjo Rimvydo Buržinsko prašymas bei KAM atsiliepime į skundą pateiktas prašymas nagrinėti bylą jiems nedalyvaujant (b. l. 94, 102). Administracinė byla išnagrinėta bylos šalims nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 3 d.).

Patikslintas skundas tenkintinas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad:

2010 m. kovo 9 d. Lietuvos kariuomenės mokymo ir personalo valdybos Lietuvos kariuomenės personalo administravimo skyriaus raštu Nr. PAS-175 pareiškėja buvo informuota, jog jai nuo 2010 m. vasario 24 d. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. bus perskaičiuota, atsižvelgiant į jos gautų draudžiamųjų pajamų dydį (b. l. 6).

2013 m. spalio 23 d. KAM buvo gautas pareiškėjos 2013 m. spalio 21 d. prašymas išmokėti jai neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo 5 str. taikymo pensijos dalį (b. l. 24–27).

2013 m. lapkričio 7 d. KAM sprendimu Nr. 12-01-1917 atsisakė nagrinėti pareiškėjos Z. S. 2013 m. spalio 21 d. prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo kaip praleidus Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 2 d. numatytą 6 mėnesių terminą. Tačiau kartu nurodė, jog pensijos nepriemoką KAM galės išmokėti kai bus priimti sumažintų pensijų kompensavimo tvarką reglamentuojantys teisės aktai (b. l. 7–8).

2013 m. lapkričio 22 d. Lietuvos kariuomenės jungtinio štabo Personalo ir administravimo valdybos J1 parengtoje pažymoje Nr. PAS-799 nurodyta, jog pareiškėjai Z. S. laikotarpiu nuo 2010 m. vasario mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. imtinai dėl Laikinojo įstatymo 5 str. taikymo buvo neišmokėta 6499,86 Lt pensijos nepriemoka (b. l. 19–20).

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjai paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagrįstumo ir teisėtumo pagrįstumo ir teisėtumo. Byloje ginčo nėra dėl Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. nuostatų taikymo. Ginčui taikytinos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos.

Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams ir kariams bei jų šeimos nariams valstybines pensijas skiria ir moka Vidaus reikalų ministerija, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Valstybės saugumo departamentas, Krašto apsaugos ministerija, Generalinė prokuratūra, Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ar Kalėjimų departamentas pagal tai, kurioje iš šių institucijų pensijos gavėjas tarnavo paskiausiai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai pensiją moka KAM.

2009 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas Nr. XI-537 (toliau – ir Laikinasis įstatymas), kuris, išskyrus jo 16 str., įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Laikinasis įstatymas, kaip konstatuota jo preambulėje, buvo priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą, jame buvo nustatyta socialinių išmokų (tarp jų ir pareigūnų ir karių valstybinių pensijų) perskaičiavimo tvarka, suponuojant inter alia paskirtų socialinių išmokų laikiną sumažinimą. Pagal minėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal <...> Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, <...>.

Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2010-01-01 iki 2010-03-01) buvo nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis ir kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau šiame įstatyme šios pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), išskyrus asmenis, draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama išmoka, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Iš esmės analogiškas reguliavimas buvo nustatytas ir vėlesnėse Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies redakcijose, galiojusiose nuo 2010-03-01 iki 2010-12-01 ir nuo 2010-12-01 iki 2012-09-01.

Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu 5 straipsnio 1 dalyje nurodytų išmokų gavėjai valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiami pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, jų draudimo valstybiniu socialiniu pensijų draudimu laikotarpiu mokama 50 procentų priklausančios išmokos.

Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, perskaičiuojant valstybines pensijas, buvo taikomos iki 2012 m. rugsėjo 1 d.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“; Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. ir 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kad asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą valstybinę pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią valstybinę pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu valstybinių pensijų gavėjams valstybines pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta valstybinė pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams.

Apibendrinus išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Dėl termino kreiptis į teismą su skundu atnaujinimo

Dėl atsakovės argumento, jog administracinę bylą reikia nutraukti ABTĮ 101 str. 7 d. pagrindu, nes pareiškėja praleido 3 metų terminą kreiptis į teismą, pažymėtina, kad minėtas terminas pareiškėjai buvo atnaujintas 2014 m. kovo 12 d. teismo nutartimi (b. l. 86–89).

Dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Europos žmogaus teisių konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

2013 m. lapkričio 22 d. Lietuvos kariuomenės jungtinio štabo Personalo ir administravimo valdybos J1 parengta pažyma Nr. PAS-799 (b. l. 19–20) patvirtina, kad pareiškėjai Z. S. laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 24 d. pareigūnų ir karių valstybinė pensijos paskyrimo iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. imtinai pensija buvo perskaičiuota ir mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, kurių konstitucingumas buvo patvirtintas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Kadangi pareiškėja buvo dirbantis asmuo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, jos pensija buvo dar kartą perskaičiuota ir sumažinta, pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Teismo vertinimu, pareiškėjos užtarnautos valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu reiškia teisinį netikrumą, pareiškėjos teisėtų lūkesčių paneigimą įdėjus atitinkamas pastangas turėti didesnes pajamas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo, konstitucinio lygiateisiškumo, proporcingumo principų pažeidimą, todėl toks pensijos sumažinimas nėra pateisinamas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjai Z. S. laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 24 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. imtinai buvo nepagrįstai neišmokėta valstybinės pensijos dalis, pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pareiškėjos pensijos sumažinimas, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, laikytinas atliktu teisėtai ir pagrįstai.

Atsižvelgiant į pareiškėjos reikalavimą, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą ir šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, teismas konstatuoja, kad pareiškėjos teisė gali būti apginta, išmokėjus pensijos nepriemoką, kurios nebūtų buvę, jeigu nebūtų buvęs priimtas ir taikomas Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas valstybinių pensijų mažinimą reglamentuojantis teisinis reguliavimas. Vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios deramai pareiškėjos teisių pažeidimo pasekmių nepašalino. Dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidaręs turtinis praradimas pripažintinas pareiškėjos teisių pažeidimu ir teismas privalo jį deramai pašalinti.

Konstitucijos 107 str. nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. nustatyta, kad Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį.

Tai, kad tuo metu, kai pareiškėjai buvo mokama sumažinta valstybinė pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl pensijų perskaičiavimą ir mokėjimą valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjos teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą. Pažeistą pareiškėjos teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi pagal Konstitucijai prieštaraujantį įstatymą priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d.

Remiantis KAM pateiktais duomenimis (b. l. 19–20) nustatyta, jog pareiškėjai Z. S. laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 24 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. imtinai dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo buvo neišmokėta 6499,86 Lt valstybinės pensijos nepriemoka. Pažymėtina, jog ginčo dėl neišmokėtos pensijos dalies sumos dydžio byloje nėra. Teismas taip pat neturi pagrindo abejoti atsakovo pateiktais duomenimis apie pareiškėjai neišmokėtą pensijos sumą. Todėl, atsižvelgiant į tai, neišmokėta 6499,86 Lt valstybinės pensijos dalis pensijos dalis pareiškėjai Z. S. priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos KAM (LVAT 2012-07-23 nutartis adm. byloje Nr. A552-2747/2012).

   Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, remiantis anksčiau sprendime išdėstytais motyvais bei vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pareiškėjos patikslintas skundas tenkintinas (ABTĮ 88 str. 2 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėja skundei bei patikslintame skunde taip pat prašė teismo atlyginti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas (b. l. 76–81).

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas, kurių atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 44 str. 6 d.).

CPK 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatose (toliau – ir Rekomendacijos). Rekomendacijų 2 punkte nustatyta, kad teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgia į Rekomendacijų 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius ir į kitus kriterijus, tokius kaip bylos sudėtingumas, specialių žinių reikalingumas, ankstesnis dalyvavimas toje byloje, ginčijamos sumos dydis, sprendžiamų teisinių klausimų naujumas, kitas svarbias aplinkybes. Už advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas skaičiuojama 80 procentų Rekomendacijų 8 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio (Rekomendacijų 5 p.). Pagal Rekomendacijų 7 punktą priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga.

Nustatyta, jog laikotarpiu, kada pareiškėjos atstovas advokato padėjėjas Rimvydas Buržinskas teikė jai teisines paslaugas, buvo nustatytas 1000 Lt dydžio minimalus mėnesinis atlyginimas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr.718, kuris įsigaliojo nuo 2013 m. sausio 1 d.

Vertinant šių teisės aktų nuostatas konstatuotina, jog įstatymas proceso šaliai suteikia teisę gauti tik pagrįstų ir racionalių teismo išlaidų atlyginimą.

  Iš bylos medžiagos matyti, kad 2013 m. spalio 21 d. buvo sudaryta atstovavimo sutartis, kuria pareiškėja Z. S. pavedė advokato padėjėjui Rimvydui Buržinskui atstovauti ją administracinėje byloje, surašant prašymą KAM, skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo (b. l. 10). Nustatyta, jog advokato padėjėjas parengė pareiškėjai prašymą KAM (b. l. 24–27), skundą (b. l. 1–5) bei patikslintus skundus teismui (b. l. 65–72, 76–81). Pareiškėjos atstovas 2014 m. rugpjūčio 26 d. teismo posėdyje nedalyvavo. Byloje taip pat pateiktas 2013 m. spalio 21 d. pinigų priėmimo kvitas Serija LAT Nr. 712147 (b. l. 11), kuriuo patvirtinama, kad pareiškėja sumokėjo advokato padėjėjui 500 Lt už suteiktas teisines paslaugas.

Teismas, remdamasis Rekomendacijų 5, 8.1, 8.2 punktų nuostatomis, atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjos materialūs skundo reikalavimai tenkintini pilnai, keliamas ginčas buvo sudėtingas, kompleksinis, reikalavo specialių žinių, byloje buvo keliami nauji teisės taikymo ir aiškinimo klausimai, bei vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, daro išvadą, kad prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma (500 Lt) yra pagrįsta.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintinas pilnai ir iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos KAM, pareiškėjos Z. S. naudai priteistina 500 Lt atstovavimo išlaidų (ABTĮ 44 str. 1, 6  d., 45 str. 2 d., CPK 93 str. 2 d., 98 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos Z. S. patikslintą skundą tenkinti.

Priteisti pareiškėjai Z. S. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, 6499,86 Lt (šešis tūkstančius keturis šimtus devyniasdešimt devynis litus ir aštuoniasdešimt šešis centus) neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 24 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl neteisėtai pritaikytos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos.

   Priteisti pareiškėjai Z. S. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, 500 Lt (penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų.

  Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                                                                  Gintaras Dzedulionis

Rūta Miliuvienė

                                                                                                                       Margarita Stambrauskaitė