Baudžiamoji byla Nr. 1A-492/2013

         Proceso Nr. 1-04-1-00107-2013-0     

         Procesinio sprendimo kategorijos:                                      1.2.17.1; 1.2.23.3.                                            

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS 

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 31 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš  kolegijos pirmininko Viktoro Kažio, 

teisėjų: Albino Bielskio, Aloyzo Kruopio,

sekretoriaujant Laurai Gruodienei,

dalyvaujant prokurorui Sauliui Dužinskui,

gynėjai advokatei Aldonai Leichter,

nuteistajam D. R.,

vertėjai Žanai Tadorovskajai,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. R. (D. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 14 d. nuosprendžio, kuriuo D. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 199 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 2 dalį ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 199 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir D. R. paskirtas subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 9 (devyneriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsniu, prie Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. vasario 12 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtos ir neatliktos 7 MGL dydžio baudos dalies pridėta dalis Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. kovo 19 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos baudos ir D. R. paskirti subendrintą bausmę – 8 MGL (1040 Lt) dydžio baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsniu, prie šiuo Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. vasario 12 d. baudžiamuoju įsakymu ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. kovo 19 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta bausmė – 8 MGL dydžio bauda ir D. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 9 (devyneriems) metams ir 8 MGL (1040 Lt) dydžio bauda.   

Į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2013 m. vasario 2 d. iki 2013 m. gegužės 14 d.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė :

D. R. nuteistas už tai, kad neturėdamas leidimo ir nepateikdamas muitinės kontrolei, neteisėtai gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną narkotines medžiagas, o būtent:

D. R. 2013 m. vasario 2 d. apie 6.00 val., vykdamas keleiviniu traukiniu Nr. 5 iš Rusijos Federacijos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją, (duomenys neskelbtini), neturėdamas leidimo pervežti ir nepateikdamas (duomenys neskelbtini) pareigūnų kontrolei, neteisėtai, paslėpęs savo striukėje, po pamušalu, gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną muitinės patikrinimui privalomas pateikti narkotines medžiagas - 171,7 g. kokaino miltelių, kuriuose yra 81,73 g gryno kokaino.

D. R. nuteistas ir už tai, kad neteisėtai disponavo dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, turėdamas tikslą jas platinti, o būtent:

D. R. 2013 m. vasario 2 d. apie 6.00 vai., vykdamas keleiviniu traukiniu Nr. 5 iš Rusijos Federacijos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją per (duomenys neskelbtini) neteisėtai, slėpdamas po savo striukės pamušalu, gabeno didelį kiekį narkotinių medžiagų - 171,7 g kokaino miltelių, kuriuose yra 81,73 g gryno kokaino, turėdamas tikslą šias medžiagas platinti.

Nuteistasis D. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 2 dalį ir šioje dalyje priimti išteisinamąjį nuosprendį bei atitinkamai sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 2 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, neteisingai paskyrė bausmę, pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio reikalavimus, kadangi įrodymus įvertino šališkai, neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių ir apkaltinamąjį nuosprendį priėmė vadovaudamasis prielaidomis. Nuteistojo teigimu, narkotinėmis medžiagomis jis nedisponavo, šias medžiagas jis gabeno nesuvokdamas, kad gabena narkotines ar psichotropines medžiagas, kadangi siuntą jam perdavė supakuotą, siuntos turinio jis netikrino, manė, jog kontrabanda veža materialines vertybes. Anot apelianto, savo kaltę dėl kontrabandos jis pilnai pripažino, paaiškino, kad siuntinį nelegaliai vežti sutiko dėl susidariusios labai sunkios materialinės šeimos padėties. Nuteistasis pažymi, kad jis nežinojo ir negalėjo žinoti, koks kiekis ir kokių narkotinių medžiagų yra siuntinyje, kokiam tikslui tos medžiagas yra gabenamos. Apelianto teigimu, pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 2 dalį jis yra nuteistas neįrodžius, jog jis sąmoningai gabeno narkotines medžiagas, žinodamas jų kiekį ir turėdamas tikslą narkotines medžiagas platinti. D. R. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes – jis prisipažino padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 199 straipsnio 2 dalyje, gailisi dėl savo elgesio, nusikalstamą veiką padarė dėl labai sunkios materialinės padėties, jis neturi darbo ir išlaiko du nepilnamečius vaikus, iš kurių vienas neturi motinos.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Nuteistojo D. R. apeliacinis skundas atmetamas.    

D. R. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 199 straipsnio 2 dalį  už tai, kad neturėdamas leidimo ir nepateikdamas muitinės kontrolei, neteisėtai gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną narkotines medžiagas - 171,7 g. kokaino miltelių, kuriuose yra 81,73 g gryno kokaino, bei pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 2 dalį už tai, kad neteisėtai disponavo dideliu kiekiu narkotinių medžiagų - 171,7 g. kokaino miltelių, kuriuose yra 81,73 g gryno kokaino, turėdamas tikslą jas platinti. Nuteistasis D. R. viso bylos proceso metu, taip pat savo apeliaciniame skunde neneigia padaręs kontrabandą, t. y. nuteistasis neneigia iš Maskvos į Lietuvos Respubliką per valstybės sieną gabenęs paketą, tačiau tvirtina, jog nežinojo, nei kas yra gabenamame pakete, nei, tuo labiau, kokios tai yra narkotinės medžiagos ir koks jų kiekis, taip pat  nurodo, kad tikslo platinti narkotines medžiagas neturėjo, todėl pagal Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 2 dalį skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas nepagrįstai.    

Baudžiamosios atsakomybės pagrindas pagal Lietuvos baudžiamąją teisę yra nusikaltimo sudėties buvimas asmens veikoje. Asmenį pripažįstant kaltu, būtinai turi būti nustatyti ir įrodyti visi nusikalstamos veikos sudėties  požymiai. Nusikaltimo sudėtis yra visuma objektyvių ir subjektyvių požymių, numatytų baudžiamajame įstatyme, pagal kurį kvalifikuojama asmens veika, ir būtinų padarytai veikai laikyti nusikaltimu. Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią pripažintas kaltu D. R., dispozicijoje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmens, kuris neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, arba pardavė ar kitaip platino didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 2 dalyje numatyti įrodinėtini objektyvūs nusikaltimo sudėties požymiai, kuriais gali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis yra veika – neteisėtas gaminimas, perdirbimas, įgijimas, laikymas, gabenimas ar siuntimas ir nusikaltimo dalykas – didelis kiekis narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Kaip jau buvo minėta, baudžiamosios atsakomybės pagrindas pagal Lietuvos baudžiamąją teisę yra nusikaltimo sudėtis, kurią be objektyviųjų sudaro ir subjektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai (kaltė, tikslas, motyvas). Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 2 dalyje subjektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai dispozicijoje išreikšti žodžiais ,,turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti“. Pardavimas – narkotinių medžiagų perdavimas kitam asmeniui už tam tikrą pinigų sumą - yra vienas iš narkotinių medžiagų platinimo būdų. Kitokiu nei pardavimas platinimu teismų praktikoje laikomas narkotinių medžiagų perdavimas kitiems asmenims, išmainant jas į kitus daiktus, dovanojant, apmokant skolą, atlyginant už darbą ar kitas paslaugas, duodant paskolą ir pan. Kitokiu platinimu pripažįstami ir veiksmai, kai medžiagų turėtojas suleidžia jų dozę kitam asmeniui. Šios veikos kvalifikavimui reikšmingas subjektyviosios pusės požymis – tikslas, kuris yra būtina nusikaltimo sudėties dalis. Nusikalstamos veikos padarymo tikslas apibūdina kaltininko siekius, susijusius su nusikalstamos veikos padarymu. Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 2 dalies dispozicijoje įvardytas tikslas „parduoti ar kitaip platinti“ reiškia kaltininko norą atlygintinai (parduodant) ar neatlygintinai (kitaip platinant) perduoti narkotines ar psichotropines medžiagas kitiems asmenims. Tikslas „parduoti ar kitaip platinti“ gali susiformuoti jau įgijus narkotinių ar psichotropinių medžiagų, arba prieš įsigyjant šias medžiagas. Nusikalstamos veikos padarymo tikslas įrodinėjamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, jo prisipažinimu ar neprisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, bet ir objektyviais bylos duomenimis. Sprendžiant, ar kaltininkas turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbią reikšmę turi faktas, ar pats kaltininkas vartoja šias medžiagas, taip pat rastų medžiagų kiekis, paruoštų vartoti dozių skaičius, asmens anksčiau padarytos panašios veikos, šių medžiagų įsigijimo, radimo aplinkybės ir kiti objektyvūs bylos duomenys. Kaip minėta, nuteistasis D. R. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek savo apeliaciniame skunde nurodo, jog jis suprato, kad paketą su jame esančiais daiktais per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabena kontrabandos būdu, tačiau tvirtino nežinojęs, kad pakete yra narkotinės medžiagos, todėl už neteisėtą narkotinių medžiagų gabenimą, turint tikslą šias medžiagas platinti, jis nuteistas nepagrįstai. Tačiau kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik pagal paties kaltininko parodymus, jo aiškinimus, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekta. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai – psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. Kaip matyti iš paties nuteistojo D. R. parodymų, jam bendraujant su užsakovu, kuris jo paprašė nuvykti į Rusiją ir iš ten parvežti siuntinį, buvo laikomasi ypatingos konspiracijos, t. y. bendravimui su užsakovu ir asmeniu, kuris Maskvoje perdavė paketą, buvo naudojamas tik tam skirtas mobilaus ryšio telefonas su SIM kortele, užsakovas D. R. davė 1000 Lt Rusijos vizai, taip pat traukinio bilietus į Maskvą ir atgal, už siuntinio pargabenimą iš Maskvos D. R. buvo pažadėtas užmokestis nuo 1500 Lt iki 2000 Lt. Iš bylos duomenų matyti, kad D. R. pats vartoja narkotines medžiagas, už narkotinių medžiagų įgijimą ir laikymą D. R. buvo nuteistas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. vasario 12 d. baudžiamuoju įsakymu (t. 1, b. l. 159). Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis D. R., būdamas priklausomas nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų, ne kartą šias medžiagas įgijęs, laikęs, jas vartojęs, žinojo narkotinių ir psichotropinių medžiagų kainas, kiekius, svorį, apimtį (tūrį), t. y. D. R. suvokė, kad gavo iš nenustatyto asmens paketą su medžiagomis, kurių pats laikymas ir gabenimas, nebūtinai per valstybės sieną, užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Nuteistasis pagal bendrus savo protinius sugebėjimus, gyvenimišką patirtį suvokė, jog per valstybės sieną gabena narkotines medžiagas, privalėdamas šias medžiagas perduoti kitam asmeniui, t. y. jas platinti. Pagal susiformavusią teismų praktiką baudžiamoji atsakomybė už narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, įgijimą, laikymą, gabenimą, siuntimą, pardavimą ar kitokį platinimą kyla, jeigu asmuo bent bendrais bruožais suvokė, kad medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra narkotinės ar psichotropinės medžiagos, taip pat bendrais bruožais suvokė ir numanė įgyjamų, laikomų ir gabenamų narkotinių ar psichotropinių medžiagų savybes ir kiekius. Pagal gabenamo paketo dydį, svorį nuteistasis D. R. bent jau bendrais bruožais suvokė gabenamų narkotinių medžiagų kiekį. Byloje nėra neginčytinų įrodymų, jog D. R. tiksliai žinojo gabenamų narkotinių medžiagų rūšį, tačiau nuteistasis, suvokdamas daromos veikos pavojingumą, prisiėmė atsakomybę už bet kokius padarinius, t. y. D. R. sutiko gabenti per valstybės sieną ir perduoti kitam asmeniui (platinti) bet kokios rūšies narkotines medžiagas ir gabeno kokaino miltelius, kuriuose buvo 81,73 g gryno kokaino. D. R. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, jo veika turi būti kvalifikuojama pagal kilusias pasekmes. Nuteistojo D. R. padarytoje veikoje yra visi būtini – tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 2 dalyje požymiai. Todėl už šio nusikaltimo padarymą D. R. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas teisėtai ir pagrįstai.

Nuteistasis D. R. apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis nepripažino, tai kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 199 straipsnio 2 dalyje, nuoširdžiai dėl to gailisi, taip pat tai, jog nusikalto jis dėl labai sunkios turtinės padėties. 

Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytai lengvinančiai aplinkybei konstatuoti būtina nustatyti vieną iš trijų alternatyvų: 1) kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi; 2) kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir padėjimą išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir padėjimą nustatyti ją darant dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kai jis savanoriškai, o ne dėl surinktų byloje įrodymų pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes atliekant ikiteisminį tyrimą ar bylą nagrinėjant teisme. Kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, kai laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį, stengiasi sušvelninti nusikaltimo padarinius. Ši aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo, prisipažinimas įvykdžius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą, pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ar kaltininko parodymai padeda tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Kaip matyti iš liudytoju apklausto Vilniaus teritorinės muitinės Kenos geležinkelio posto vyresniojo inspektoriaus A. N. parodymų, 2013 m. vasario 2 d. pasirinktinai atliekant iš Rusijos Federacijos traukiniu atvykusio D. R. patikrinimą, paklausus, ar D. R. turi su savimi ką nors draudžiamo, šis atsakė, jog jokių draudžiamų daiktų neturi, o nuteistojo striukėje užčiuopus kietą pakuotę, D. R. paaiškino, jog tai jo piniginė. Liudytojo teigimu, tik detaliai apžiūrėjus D. R. striukę, po pamušalu buvo surasta paslėpta apvyniota rudos spalvos lipnia juosta pakuotė, D. R. apie minėtą pakuotę nieko paaiškinti negalėjo, sakė nežinantis iš kur pakuotė ten atsirado. Šiais liudytojo A. N. parodymais nustatyta, kad nuteistasis D. R. prisipažino padaręs kontrabandą tik po to, kai buvo surinkti neginčytini įrodymai, t. y. tik tada, kai tarnybinėse patalpose panaudojus narkotikų identifikavimo testą ,,NIK“, buvo nustatyta, kad D. R. gabenamame pakete yra narkotinės medžiagos. Be to, net ir esant akivaizdiems ir neginčytiniems įrodymams, nuteistasis D. R. viso bylos proceso metu tik iš dalies pripažino esmines Lietuvos Respublikos BK 199 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo aplinkybes, tvirtindamas, jog per valstybės sieną gabento paketo turinio jis nežinojo ir nesuprato, kad per valstybės sieną gabena didelį kiekį narkotinių medžiagų. Nuteistasis D. R. savo parodymais iš esmės neprisidėjo prie tiesos nustatymo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Esant tokioms nustatytoms bylos aplinkybėms, D. R. prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 199 straipsnio 2 dalyje, negali būti pripažintas atsakomybę lengvinančia aplinkybe Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies  2 punkto prasme.

Įvertinus byloje surinktus faktinius duomenis, nėra pagrindo pripažinti atsakomybę lengvinančia ir kitą nuteistojo D. R. nurodytą aplinkybę – nusikaltimas padarytas dėl labai sunkios nuteistojo materialinės padėties. Nusikalstama veika, padaryta dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties, yra tokia aplinkybė, kuri apibūdina ne tik objektyvias nusikalstamos veikos prielaidas, bet ir jos subjektą. Ši aplinkybė reiškia, kad kaltininkui susiklosto tokios objektyvios išorinio gyvenimo aplinkybės, kurios padaro tiesioginį poveikį jo elgesio pasirinkimui, t. y., vadovaudamasis savo vertybinėmis orientacijomis, jis taip įvertina konkrečiai jam susidariusią gyvenimo situaciją, kad išeitį randa tik darydamas nusikalstamą veiką. Beviltiška kaltininko padėtis visuomet yra fakto klausimas, kurį teismas kiekvieną kartą nustato atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Įvertinus aplinkybių visumą, turi būti konstatuojama, kad buvo susidariusi išskirtinai sudėtinga situacija. Pagal Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad nusikalstama veika padaryta dėl labai sunkios turtinės kaltininko padėties nustatoma tik tada, kai susiklosčiusios objektyvios sąlygos (priverstinis nedarbas, turto praradimas, šeimos nario sunki liga ir pan.) nulėmė kaltininko elgesį. Tačiau jei tokios aplinkybės susiklostė dėl paties kaltininko tyčinio veikimo ar neveikimo, jos atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis nepripažįstamos. Nuteistasis D. R. savo sunkią turtinę padėtį grindžia tuo, kad jis neturi darbo, turi du nepilnamečius vaikus, kuriuos jam reikia išlaikyti. Tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, D. R. nepilnamečius vaikus augina ne vienas, jis turi sutuoktinę, nuteistasis yra užsiregistravęs darbo biržoje, yra darbingas, t. y. lėšų savo paties ir savo šeimos išlaikymui gali gauti ir nenusikalstamu būdu. Vien tai, kad asmuo konkrečiu metu neturi darbo, savaime nėra pagrindas pripažinti jo sunkią turtinę ar beviltišką padėtį. Be to, iš bylos duomenų matyti, jog D. R. diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant opioidus, priklausomybės sindromas (t. 1, b. l. 167), už narkotinių medžiagų įgijimą savo reikmėms ir jų laikymą D. R. buvo nuteistas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. vasario 12 d. baudžiamuoju įsakymu, jam buvo paskirta piniginė sankcija – bauda, kurią sumokėjus, nuteistojo šeima patirs finansinius nuostolius. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad ne objektyviai susiklosčiusios ir ne nuo D. R. valios nepriklausančios aplinkybės nulėmė jo sunkios materialinės padėties atsiradimą, dėl sunkios nuteistojo ir jo šeimos materialinės padėties susidarymo iš dalies savo elgesiu (vartodamas opioidus, niekur nedirbdamas) prisidėjo ir pats nuteistasis, todėl pripažinti Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės šiuo atveju nėra teisinio pagrindo.

Nuteistasis D. R. savo apeliaciniame skunde nesutinka ir su jam paskirtos bausmės dydžiu.

              Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje.

D. R. padarė dvi nusikalstamas veikas, priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai, už šių nusikalstamų veikų padarymą baudžiamasis įstatymas alternatyvių bausmių laisvės atėmimui nenumato. Byloje nenustatyta nei D. R. atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių. D. R. praeityje teistas du kartus, tame tarpe ir už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti, ankstesniais nuosprendžiais paskirtų baudų D. R. nėra sumokėjęs. Nuteistasis nors niekur nedirba, bet yra užsiregistravęs darbo biržoje, kaip ieškantis darbo, jis turi šeimą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs išdėstytų aplinkybių visetą, taip pat atsižvelgęs į tai, jo dėl D. R. padarytų nusikalstamų veikų sunkios pasekmės neatsirado, nes narkotinės medžiagos iš jo buvo paimtos, nuteistasis turi du nepilnamečius vaikus, už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 199 straipsnio 2 dalyje, padarymą D. R. paskyrė bausmę, mažesnę negu baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos vidurkis, o už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 260 straipsnio 2 dalyje, kuri apsprendė galutinės bausmės dydį - bausmę, lygią šio straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės vidurkiui. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas D. R. bausmes tiek už kiekvieną jo padarytą nusikalstamą veiką atskirai, tiek nustatydamas galutinės bausmės dydį, Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio, 54 straipsnio reikalavimų, teisingumo bei proporcingumo principų nepažeidė. D. R. paskirtosios bausmės atitinka padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą bei nuteistojo asmenybės pavojingumą, jos yra adekvačios (proporcingos) padarytoms nusikalstamoms veikoms. D. R. paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta, jos švelninti nėra teisinio pagrindo. Byloje nėra ir Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnyje nustatytų švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygų, taip pat nenustatyta nei išimtinių aplinkybių, mažinančių D. R. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, nei išimtinių aplinkybių, susijusių su D. R. asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad straipsnių sankcijose numatytų bausmių paskyrimas D. R. už jo nusikalstamų veikų padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui (Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalis).

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

nuteistojo D. R. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                                                                Viktoras Kažys

Teisėjai                                                                                                       Albinas Bielskis

                                                                                                        Aloyzas Kruopys