Administracinė byla Nr. eA-1392-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03639-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. K. skundą atsakovui Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

pareiškėja R. K. (toliau – ir pareiškėja) elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama panaikinti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, FNTT) direktoriaus 2014 m. birželio 23 d. įsakymo Nr. TE-140 dalį dėl jos atleidimo iš vidaus tarnybos nuo 2014 m. gegužės 23 d. (toliau – ir skundžiamas įsakymas), grąžinti ją į vidaus tarnybą į FNTT (duomenys neskelbtini) pareigas, iš FNTT priteisti jai vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2014 m. gegužės 24 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Paaiškino, kad administracinis teismas panaikino FNTT direktoriaus 2012 m. gegužės 24 d. įsakymą Nr. TE-157, kuriuo ji buvo atleista iš vidaus tarnybos, ir grąžino ją į vidaus tarnybą, tačiau skundžiamu įsakymu ji vėl buvo atleista iš vidaus tarnybos nuo 2014 m. gegužės 23 d. ir nepaaiškinta, kokios Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1A-136-487/2014 nustatytos aplinkybės kelia abejones jos galimybėms toliau eiti pareigas vidaus tarnyboje.

Manė, kad atsakovas formaliai taikė Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą bei nenustatė nė vienos aplinkybės, kuri kliudytų jai tęsti vidaus tarnybą. Pareiškėjos teigimu, skundžiamas įsakymas yra nemotyvuotas, o į administraciniame teisme nagrinėto tarnybinio ginčo nustatytas aplinkybes neatsižvelgta. Pažymėjo, kad skundžiamas įsakymas negalėjo būti priimtas, prieš tai jos negrąžinus į vidaus tarnybą.

Atsakovas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu pareiškėją pripažino kalta padarius tyčines nusikalstamas veikas, nustatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalyje (piktnaudžiavimas), 300 straipsnio 1 dalyje (dokumento suklastojimas), kuris įsiteisėjo nuo jo paskelbimo dienos. Šis nuosprendis nėra panaikintas aukštesnės instancijos teismo ir laikomas baigiamuoju aktu. Pabrėžė, kad Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto norma yra imperatyvi. Nesutiko, kad skundžiamas įsakymas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, nes jame nurodyti teismų dokumentai yra neatskiriama įsakymo dalis, juose išdėstytos nustatytos faktinės aplinkybės ir jas pagrindžiantys įrodymai. FNTT neturi jokių teisių konstatuotus faktus ir priimtą apkaltinamąjį nuosprendį interpretuoti bei pareigos dar kartą įrodinėti konstatuotų faktų. Kartu pažymėjo, kad anksčiau, nei buvo priimtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimas, pagal kurį pareiškėja turėjo būti grąžinta į vidaus tarnybą, įsiteisėjo 2014 m. gegužės 23 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje, pagal kurį pareiškėja buvo nuteista už padarytas tyčines nusikalstamas veikas ir kurio pagrindu ji turėjo būti ir buvo atleista iš vidaus tarnybos skundžiamu įsakymu, vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktu, o Statuto 11 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad draudžiama priimti į vidaus tarnybą asmenį, kuris buvo teistas už tyčinį nusikaltimą, nepaisant teistumo išnykimo ar panaikinimo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, jog pareiškėja dirbo FNTT (duomenys neskelbtini). Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Teisės departamente 2012 m. gegužės 17 d. buvo parengta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 3VL-23, kurioje konstatuota, kad padėdama FNTT Vilniaus valdybos viršininkui išvengti administracinės atsakomybės, pareiškėja pažemino pareigūno vardą, veikė priešingai savo esminėms pareigoms, jos veiksmuose įžvelgti piktnaudžiavimo tarnyba ir dokumentų klastojimo požymiai. FNTT direktoriaus 2012 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. TE-157 pareiškėja buvo atleista iš vidaus tarnybos, pripažinus, kad ji savo elgesiu pažemino pareigūno vardą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2923-168/2013 panaikino FNTT direktoriaus 2012 m. gegužės 24 d. įsakymą Nr. TE-157, kuriuo pareiškėja buvo atleista iš vidaus tarnybos, ir grąžino ją į vidaus tarnybą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. birželio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-941/2014 paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžiu pareiškėja pripažinta kalta ir nubausta pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (piktnaudžiavimas), 300 straipsnio 1 dalį (dokumento suklastojimas). Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-136-487/2014 pareiškėją pripažino kalta padarius tyčines nusikalstamas veikas, nustatytas BK 228 straipsnio 1 dalyje (piktnaudžiavimas), 300 straipsnio 1 dalyje (dokumento suklastojimas). FNTT direktorius 2014 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. TE-140 pareiškėją atleido iš vidaus tarnybos nuo 2014 m. gegužės 23 d., kadangi įsiteisėjo apkaltinamasis teismo nuosprendis už jos padarytą tyčinę nusikalstamą veiką.

Remdamasis Statuto 11 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 53 straipsnio 1 dalies 8 punktu, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2012 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2459/2012), pagal kurią teismo aktas (įsiteisėjęs nuosprendis) Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto prasme yra aktualus tuo, kad juo patvirtinamos arba paneigiamos tam tikros aplinkybės (pvz., asmuo pripažįstamas padariusiu baudžiamąjį nusižengimą), kurių buvimas yra pagrindas abejoti asmens galimybėmis eiti pareigas vidaus tarnyboje, teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-136-487/2014 pripažinus pareiškėją kalta padarius tyčines nusikalstamas veikas, atsakovui pagrįstai sukėlė abejones pareiškėjos galimybėmis toliau eiti pareigas vidaus tarnyboje, o Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktas imperatyviai nurodo atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos, jei įsiteisėjo teismo nuosprendis, kuriuo pareigūnas nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą. Todėl šiuo atveju atsakovas pagrįstai pritaikė pareiškėjai Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą. Teismas kartu pažymėjo, kad skundžiamame įsakyme nurodytas Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1A-136-487/2014 faktas yra pakankamas taikyti Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą, kadangi pareiškėja su šiuo nuosprendžiu yra susipažinusi, jame išdėstytos nustatytos faktinės aplinkybės ir jas pagrindžiantys įrodymai jai yra žinomi, todėl teismas laikė, jog skundžiamas įsakymas yra pakankamai motyvuotas ir atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Pareiškėjos teiginys apie negalėjimą atsakovui priimti skundžiamą įsakymą prieš tai jos negrąžinus į vidaus tarnybą atmestas kaip nepagrįstas, kadangi, kaip teisingai nurodė FNTT atsiliepime, anksčiau nei buvo priimtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimas, pagal kurį pareiškėja turėjo būti grąžinta į vidaus tarnybą, įsiteisėjo 2014 m. gegužės 23 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje, pagal kurį pareiškėja buvo nuteista už padarytas tyčines nusikalstamas veikas ir kurio pagrindu ji turėjo būti ir buvo atleista iš vidaus tarnybos skundžiamu įsakymu.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, remdamasis ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas padarė išvadą ir konstatavo, kad skundžiamas įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo. Kadangi antrasis ir trečiasis skundo reikalavimai yra išvestiniai iš pirmojo, todėl jie taip pat atmesti.

III.

Pareiškėja R. K. elektroninių ryšių priemonėmis pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – visiškai patenkinti pareiškėjos skundą. Taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neišsamus ir nemotyvuotas. Pareiškėja iš sprendimo turinio negali suprasti, kodėl buvo atmesti jos argumentai dėl to, jog nebuvo pagrindo jos atleisti iš vidaus tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, kadangi baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes paneigė 2013 m. spalio 25 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 9 d. nutartis. Aukščiau nurodytus skundo motyvus pareiškėja laikė vienais esminių, kurie patvirtina, jog 2014 m. birželio 23 d. FNTT direktorius įsakymo Nr. TE-140 dalis dėl atleidimo yra nepagrįsta. 2013 m. spalio 25 d. sprendimas ir 2014 m. birželio 9 d. nutartis turėjo pašalinti FNTT abejones, jog pareiškėja negali eiti pareigų vidaus tarnyboje. Pareiškėjos įsitikinimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimą bei nepasisakydamas dėl, jos manymu, esminių skundžiamo įsakymo negaliojimo pagrindų, pažeidė teisę į motyvuotą ir išsamų teismo sprendimą. Kartu nepakankamas teismo sprendimo motyvavimas yra laikytinas vienu iš pagrindų panaikinti šį skundžiamą sprendimą.
2. Dėl skundžiamo įsakymo atitikties Statuto nuostatoms pažymėtina, jog skundžiamame įsakyme atsakovas apsiriboja Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje bei Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto įvardijimu, tačiau pareiškėjai nepaaiškinama, kokios Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1A-136-487/2014 nustatytos aplinkybės kelia abejones jos galimybėmis toliau eiti pareigas vidaus tarnyboje. Akivaizdu, kad atsakovas formaliai taikė Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą bei nenustatė nei vienos aplinkybės, kuri kliudytų pareiškėjai tęsti vidaus tarnybą. Pareiškėjos įsitikinimu, FNTT turėjo išsamiai pagrįsti, kokios aplinkybės jai kliudo toliau eiti pareigas vidaus tarnyboje. Administraciniai teismai, nagrinėję tarnybinį ginčą, paneigė pareiškėjai baudžiamojoje byloje mestus kaltinimus, todėl jai iki šiol nežinoma, kas kliudo eiti pareigas vidaus tarnyboje. Šią pareiškėjos poziciją sustiprina ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmetė FNTT ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymus atnaujinti tarnybinio ginčo procesą dėl to, kad 2014 m. gegužės 23 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-136-487/2014. 2014 m. spalio 1 d. nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad 2014 m. gegužės 23 d. Vilniaus apygardos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis nesudaro pagrindo teigti, jog tarnybinis ginčas išspręstas netinkamai (Priedas Nr. 1).
3. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad FNTT negalėjo pareiškėjos grąžinti į pareigas vidaus tarnyboje, nes anksčiau, nei buvo priimtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimas, pagal kurį pareiškėja turėjo būti grąžinta į vidaus tarnybą, įsiteisėjo 2014 m. gegužės 23 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendis. Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo prašymą dėl sprendimo vykdymo išaiškinimo, kuriame FNTT prašė išaiškinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimo įvykdymo dalį dėl R. K., nuteistos už tyčinį nusikaltimą, grąžinimo į vidaus tarnybą galimybes, 2014 m. birželio 9 d. įsiteisėjus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarčiai, nes įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 23 d. nuosprendžiui į vidaus tarnybą būtų grąžintas teistas už tyčinį nusikaltimą asmuo ir tuo būtų pažeistos Vidaus tarnybos statuto nuostatos. 2014 m. birželio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. 1-2923-168/2013 Vilniaus apygardos administracinis teismas pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 14 straipsnio 1 dalį, įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, taigi, įsiteisėjęs teismo sprendimas vykdomas ABTĮ 97 straipsnyje nustatyta tvarka (Priedas Nr. 2). Vadinasi, FNTT argumentai, esą pareiškėja neva negali dirbti dėl jos atžvilgiu priimto 2014 m. gegužės 23 d. Vilniaus apygardos teismo apkaltinamojo nuosprendžio, buvo jau išnagrinėti bei pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo išaiškinimą minėtas nuosprendis negali būti laikomas pagrindu nevykdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimo. Šiuo atveju Statuto 11 straipsnyje numatyti reikalavimai asmeniui, kuris yra grąžinamas į pareigas teismo sprendimu, nėra taikomi, nes jie taikomi tik tam asmeniui, kuris yra priimamas į pareigas vidaus tarnyboje.
4. Skundžiamas atsakovo įsakymas yra priimtas atgaline data, t. y. pareiškėja atleista iš vidaus tarnybos nuo 2014 m. gegužės 23 d. Tačiau 2014 m. gegužės 23 d. dar nebuvo įsiteisėjęs sprendimas dėl 2012 m. gegužės 24 d. įsakymo Nr. TE-157 panaikinimo, pati FNTT savo iniciatyva nebuvo pasinaikinusi 2014 m. gegužės 23 d. dar galiojusio skundžiamo 2012 m. gegužės 24 d. įsakymo Nr. TE-157, 2014 m. gegužės 23 d. pareiškėja nevykdė FNTT jokių tarnybinių funkcijų, todėl ji negalėjo būti atleista nuo 2014 m. gegužės 23 d. Pareiškėjos įsitikinimu, atsakovas, ją atleisdamas nuo 2014 m. gegužės 23 d., o ne nuo 2014 m. birželio 23 d. (skundžiamo įsakymo priėmimo dieną), siekė dar labiau sumenkinti jos padėtį, t. y. sutrumpinti tarnybos stažą, sumažinti jai, kaip vidaus tarnybos pareigūnei, priklausančias priteistas išmokas. Tai akivaizdžiai matyti iš skundžiamo įsakymo 2 punkto.
5. Net ir tuo atveju, jei šioje byloje skundžiamas įsakymas nebūtų panaikintas, pareiškėjai priklausytų vidutinis tarnybinis atlygis ne pagal Statuto 59 straipsnio 1 dalį, bet pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 141 straipsnio nuostatas. 2014 m. birželio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. 1-2923-168/2013 Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo FNTT prašymą dėl sprendimo išaiškinimo ir pažymėjo ne tik, kad pareiškėjai palankūs įsiteisėję teismo sprendimai vykdomi ABTĮ 97 straipsnyje nustatyta tvarka, bet ir nustatė, jog teismo sprendimo dalis dėl vidutinio tarnybinio atlygio priteisimo yra išdėstoma iki 2015 m. vasario 1 d. įskaitytinai (Priedas Nr. 2). Tačiau susiklostė situacija, jog, FNTT nevykdant pareigos pareiškėją grąžinti į pareigas vidaus tarnyboje, su ja nėra atsiskaityta atleidimo dieną (2014 m. gegužės 23 d.). Taip pat jai neapskaičiuota kompensacija už kasmetines atostogas laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 24 d. (t. y. nuo panaikinto įsakymo Nr. TE-157 priėmimo dienos) iki 2014 m. birželio 9 d., kuomet įsiteisėjo 2013 m. spalio 25 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas dėl atsakovo 2012 m. gegužės 24 d. įsakymo Nr. TE-157 panaikinimo. DK 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, o to paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentuoja, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytų pasekmių taikymas siejamas ne su darbdavio kalte, bet su darbuotojo kaltės nebuvimu, kas reiškia, kad darbdavio pareigos mokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nebuvimui konstatuoti įstatyme nereikalaujama nustatyti, jog dėl neatsiskaitymo nėra darbdavio kaltės. Ši darbdavio prievolė neatsiranda tik darbuotojo kaltės konstatavimo atveju. Jeigu darbuotojo kaltės nėra, tai darbdaviui kyla neigiamos pasekmės dėl neatsiskaitymo laiku (2008 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1534/2008; 2010 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1521/2009). Taigi, jei šioje byloje teismas nesutiktų naikinti skundžiamą įsakymą, pareiškėjai vis tiek priklausytų vidutinio tarnybinio atlygio kompensacija pagal DK 141 straipsnį. Be to, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 6.9. punktą pareiškėjai vidutinis tarnybinis atlygis turi būti skaičiuojamas pagal 2014 m. gegužės 23 d. ir vėliau galiojusius pareiginių algų koeficientą ir pareiginės algos bazinį dydį. 2013 m. rugsėjo 19 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 Priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymu Nr. X1I-517 buvo padidintas pareiškėjai tenkantis pareiginės algos koeficientas iki 7,8, o pagal 2013 m. gruodžio 17 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2014 m., įstatymo 3 straipsnyje yra nustatytas valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinis dydis 2014 m. – 450 Lt.
6. Šią bylą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi skundas yra grindžiamas aplinkybėmis ir teisiniais argumentais, kurie buvo netinkamai aiškinami pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime. Esminiai bylos aspektai galėtų būti išsamiau ir objektyviau išnagrinėti bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka, t. y. leidžiant šalims žodžiu pasisakyti dėl visų ginčo aplinkybių.

Atsakovas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 12-14) prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Naujų įrodymų bei argumentų, kurie nebuvo išnagrinėti ar kurių pirmosios instancijos teismas neįvertintų, pareiškėja savo apeliaciniame skunde nenurodė.
2. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 23 d. apkaltinamasis nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-136-487/2014 yra įsiteisėjęs ir yra pagrindas atleisti pareiškėją pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą. Nei pirmosios instancijos teismui, nei Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nesuteikta teisė savo sprendimais panaikinti įsiteisėjusį apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, todėl negali būti laikoma, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 9 d. nutartis paneigė baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes.
3. Pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė griežtai laikydamasis ir nepažeisdamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje, 86 ir 87 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Motyvai išdėstyti tinkamai, įrodymai įvertinti pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai, kad pareiškėja mano, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė jos teisę į motyvuotą ir išsamų teismo sprendimą, traktuotina kaip subjektyvi jos nuomonė, išreikšta nesutinkant su priimtu jai nepalankiu sprendimu.
4. Pareiškėja visiškai netinkamai ir neteisingai traktuoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką analogiškose bylose dėl Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto taikymo, nes pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto taikymui lemiamą reikšmę turi tai, kad asmuo faktiškai teismo baigiamuoju aktu yra galutinai pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo arba jam atimta teisė dirbti teisėsaugos institucijose, arba dėl kurio vykdymo jis negali atlikti savo pareigų (materiali (faktinė) normos taikymo sąlyga). Teismo aktas (įsiteisėjęs nuosprendis) Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto prasme yra aktualus tuo, kad juo patvirtinamos arba paneigiamos tam tikros aplinkybės (pvz., asmuo pripažįstamas padariusiu baudžiamąjį nusižengimą), kurių buvimas yra pagrindas abejoti asmens galimybėmis eiti pareigas vidaus tarnyboje. T. y. pats įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis baudžiamojoje byloje yra ta imperatyvi aplinkybė, kuri užkerta kelią pareigūnui tarnauti vidaus tarnybos sistemoje. Be to, pagal ABTĮ 58 straipsnio 4 dalį pirmosios instancijos teismas negalėjo ir neturėjo teisės, spręsdamas šį ginčą, ignoruoti nurodytą nuosprendį. Taip pat juo labiau atsakovas neturėjo ir neturi teisės ir jam nesuteikti įgalinimai konstatuotus faktus ir priimtą apkaltinamąjį nuosprendį interpretuoti kitaip bei dar kartą įrodinėti tai, kas yra įrodyta minėtame nuosprendyje. Pabrėžtina, kad atsakovas taip pat negali nepaisyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 346 straipsnio 1 dalies nuostatų, kad įsiteisėję teismo nuosprendis ir nutartis yra privalomi visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei asmenims ir turi būti be prieštaravimų ir netrukdomai vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Juo labiau, kad administracinių teismų priimti sprendimai negali būti laikomi viršesniais negu baudžiamųjų teismų nuosprendžiai.
5. Jei Statuto 11 straipsnio 1 dalies 2 punkte imperatyviai nustatytas draudimas priimti į vidaus tarnybą asmenį, teistą už tyčinį nusikaltimą, nepaisant teistumo išnykimo ar panaikinimo, taip pat asmenį, nuteistą už neatsargų nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą ir teistumas neišnykęs arba nepanaikintas, egzistuoja ir yra taikomas priimant į vidaus tarnybą, tai savaime suprantama, kad šis draudimas yra taikomas ir tarnaujant, ir grįžtant (grąžinant) į vidaus tarnybą. Tai įgyvendinti ir yra skirta Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostata.
6. Statuto 59 straipsnio 2 dalis yra proceso norma, reglamentuojanti procedūrinius veiksmus, tuo tarpu Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktas yra materialiosios teisės norma, kurios įgyvendinimas turi viršenybę ir lemia tai, kad negali būti vykdoma procedūra, kuri savaime nulems materialiosios normos pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje konstatavo, kad Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto taikymas visada nulemia tai, kad darbdavys, atleisdamas pareigūną šiuo pagrindu, visais atvejais rizikuoja, nes bet kokioje baudžiamojo proceso stadijoje pripažinus atleistą pareigūną nekaltu, pareigūno atleidimas iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą gali tapti neteisėtu ir dėl to darbdavys gali patirti neigiamų padarinių, nes jam gali tekti mokėti už neteisėtai atleisto pareigūno priverstines pravaikštas. Šios neteisėto pareigūno atleidimo iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą neigiamos pasekmės darbdaviui atsiranda be jo kaltės, tačiau darbdavys, taikydamas šią nuostatą, šią riziką prisiima, nes jeigu esant įsiteisėjusiam apkaltinamajam nuosprendžiui, darbdavys nurodyto atleidimo pagrindo netaikys, šis atleidimo pagrindas taps formaliu, netaikomu ir niekiniu.
7. Dėl atsakovo kreipimosi su prašymu išaiškinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimo vykdymą atsižvelgiant į Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 23 d. priimtą nuosprendį, pažymėtina, kad pareiškėja Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartį aiškina tik ištraukdama atskirus sakinius iš konteksto, nes nurodytoje nutartyje teismas atsisakė aiškinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimo vykdymą ne dėl to, kad yra kolizija tarp Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 23 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 9 d. nutarties, o dėl to, kad, Vilniaus apygardos administracinio teismo nuomone, pagal ABTĮ 94 straipsnio 3 dalį yra galimas tik teismo sprendimo rezoliucinės dalies, o ne tolesnės situacijos teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu aiškinimas, o atsakovo prašymas, Vilniaus apygardos administracinio teismo nuomone, buvo siejamas būtent su siekiu išaiškinti sprendimo įgyvendinimo galimas pasekmes. Vilniaus apygardos administracinio teismo nuomone, tai paties atsakovo diskrecijos teisė, ką atsakovas ir padarė, įvertinęs Vilniaus apygardos teismo nuosprendį, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, priimdamas skundžiamą įsakymą atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos. Pažymėtina, kad iš dalies Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimas yra vykdomas, nes nurodytu atsakovo įsakymu pareiškėjai yra mokamos Vilniaus apygardos administracinio teismo nustatyta tvarka visos priteistos sumos.
8. Su pareiškėja yra atskaitoma Statuto nustatyta tvarka teisėtai ir pagrįstai, nes pagal Statuto 58 straipsnio 1 dalį su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu turi būti visiškai atsiskaityta jo atleidimo dieną, tačiau kadangi Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 20 d. nutartimi pareiškėjai priteistų sumų (už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. gegužės 25 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2013 m. spalio 25 d.) ir nuo 2013 m. spalio 26 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos) mokėjimą nutarė išdėstyti dalimis iki 2015 m. vasario 1 d. įskaitytinai, o atsakovas, atsižvelgdamas į Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 23 d. nuosprendį, šį sprendimą įvykdė 2014 m. gegužės 23 d., todėl visos priteistos sumos Vilniaus apygardos administracinio teismo nustatyta tvarka mokamos dalimis, skaičiuojant sumų dydžius iki 2014 m. gegužės 23 d.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis numato bendrą taisyklę, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėja, apeliaciniame skunde reikšdama reikalavimą nagrinėti jos apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka, nenurodė aplinkybių, esant kurioms būtų pakankamas pagrindas manyti, jog nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 81 straipsnyje numatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pareiškėjos apeliacinį skundą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimo ribų pažymi, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 1 dalį administracinis teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (ABTĮ 136 str. 2 d.). Todėl, vadovaudamasi šiomis nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija įvertina šalių pateiktus argumentus ir kartu visas kitas bylos aplinkybes, reikšmingas teisingam bylos išsprendimui, dėl kurių šalys neteikia argumentų.

Šioje byloje ginčijamu įsakymu pareiškėja iš tarnybos atleista, remiantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktu. Šiuo pagrindu asmuo atleidžiamas iš tarnybos, kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo pareigūnas nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą arba jam atimama teisė dirbti teisėsaugos institucijose, arba dėl kurio vykdymo jis negali atlikti savo pareigų. Pareiškėjos atleidimo metu, 2014 m. birželio 23 d., buvo įsiteisėjęs Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 23 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-136-487/2014, kuriuo buvo paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis dėl pareiškėjos nuteisimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį. Esant šioms aplinkybėms, atsakovas turėjo pagrindą atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos, remdamasis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktu.

Nagrinėjant administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. sausio 27 d. nutartimi minėtoje baudžiamoje byloje pareiškėjos bylą pagal BK 228 straipsnio 1 dalį nutraukė, nustatęs, jog pareiškėja nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, požymių, o dėl nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, teismas pareiškėją atleido nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu ir, vadovaudamasis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, skyrė baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Nutartimi konstatuota, kad formaliai pareiškėjos veikoje yra BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyti nusikaltimo požymiai ir jie patvirtina, kad ji veikė tiesiogine tyčia, tačiau veika pripažintina mažareikšme ir nėra tokia pavojinga, kad būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių taikymas.

Tokiu būdu, pareiškėja, nors ir buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau yra teismo pripažinta kalta padariusi tyčinį nusikaltimą, todėl ji negali eiti pareigų vidaus tarnyboje. Tokia išvada grindžiama Statuto 11 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagal kurį asmuo negali būti priimtas į vidaus tarnybą nepaisant teistumo išnykimo ar panaikinimo už tyčinį nusikaltimą. Tai reiškia, kad asmuo negali tarnauti vidaus tarnyboje, jei yra teismo pripažintas kaltu padaręs tyčinį nusikaltimą, ir tam nuteisimo faktas nėra privaloma sąlyga, ribojanti priėmimą į vidaus tarnybą. Sisteminiu būdu aiškinant šias normas, daroma išvada, kad asmuo turi būti atleistas iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą, nepriklausomai nuo nuteisimo fakto buvimo baudžiamosios teisės prasme ir pakanka fakto, kad asmuo būtų teismo pripažintas padaręs tyčinę nusikalstamą veiką. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėja Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu iš vidaus tarnybos atleista teisėtai, kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. sausio 27 d. nutartimi pripažino ją padariusia tyčinę nusikalstamą veiką.

Statuto 56 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad esant šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 2–10, 13, 14 ir 17 punktuose išvardytiems atleidimo pagrindams, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio pareigūnas nebegali tęsti tarnybos.

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 23 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-136-487/2014 įsiteisėjo 2014 m. gegužės 23 d., todėl pareiškėja turėjo būti atleista iš vidaus tarnybos kitą dieną po šio nuosprendžio įsiteisėjimo.

Atsakovas, 2014 m. birželio 23 d. įsakymu atleisdamas pareiškėją iš tarnybos nuo 2014 m. gegužės 23 d., pažeidė Statuto 56 straipsnio 1 dalies reikalavimą, kadangi įsakymą dėl atleidimo priėmė 2014 m. birželio 23 d. ir perkėlė atleidimo datą į 2014 m. gegužės 23 d. Šis pažeidimas turi būti ištaisytas ir atleidimo data, nurodyta atsakovo, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, direktoriaus 2014 m. birželio 23 d. įsakymo Nr. TE-140 1 punkte, turi būti perkelta į 2014 m. birželio 23 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 9 d. nutartimi buvo paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimas dėl pareiškėjos grąžinimo į vidaus tarnybą. Tokiu būdu, po minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas įsiteisėjo ir pareiškėja turėjo būti grąžintą į tarnybą. Pagal Statuto 59 straipsnio 2 dalį teismui grąžinus neteisėtai atleistą pareigūną į ankstesnes pareigas, pareigūno grąžinimas į eitas pareigas įforminamas vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas, įsakymu. Jei tokios pareigos panaikintos, pareigūnas grąžinamas į lygiavertes pareigas. Jeigu tokių pareigų nėra arba pareigūnas atsisako eiti pasiūlytas pareigas, jis atleidžiamas iš vidaus tarnybos pagal šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą.

Byloje nėra duomenų, kad atsakovas įformino įsakymu pareiškėjos grąžinimą į tarnybą. Pareiškėja nurodo, kad tokiu atveju atsakovas negalėjo jos atleisti iš tarnybos, nes po teismo sprendimo ji nebuvo grąžinta į tarnybą. Šis argumentas nėra pagrįstas. Kaip minėta, atsakovas, remdamasis Statuto 59 straipsnio 2 dalimi, privalėjo teismui grąžinus pareiškėją į tarnybą tai įforminti įsakymu, tačiau tokio įsakymo nepriėmimas negali paneigti teismo sprendimo ir pareiškėjos teisės užimti ankstesnes arba lygiavertes pareigas, nes teismo sprendimu faktiškai yra atkurti tarnybiniai santykiai, buvę iki neteisėto atleidimo. Todėl, esant tokiai situacijai, atsakovas, atsiradus kitam atleidimo iš tarnybos pagrindui, galėjo atleisti pareiškėją iš tarnybos. Atsakovo neveikimas, pasireiškęs įsakymo dėl pareiškėjos grąžinimo į tarnybą nepriėmimu, vertintinas kaip pareiškėjos teisės pažeidimas, kuriai apginti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimu yra priteistas atlyginimas už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 24 d. iki 2014 m. birželio 23 d., todėl konstatuojama, kad pareiškėjos teisė yra apginta (Statuto 59 str. 1 d.). Priteisti vidutinį darbo užmokestį nuo 2014 m. birželio 23 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos nėra pagrindo, kadangi nuo šios datos pareiškėjos atleidimas iš vidaus tarnybos yra teisėtas ir pareiškėjai darbo užmokestis nepriklauso.

Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad ją atleidus iš tarnybos 2014 m. birželio 23 d. nebuvo visiškai atsiskaityta, t. y. nebuvo priteista kompensacija už atostogas. Šio reikalavimo pareiškėja pirmosios instancijos teismui nereiškė ir teismas jo nenagrinėjo. Pirmosios instancijos teismas ypač bylose dėl tarnybos santykių turi būti aktyvus ir, remdamasis ABTĮ 10 straipsniu, privalo padėti proceso dalyviams įgyvendinti savo teises, kad ginčas būtų išspręstas visiškai bei išbaigtai. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo išaiškinti pareiškėjai jos teisę papildyti skundo reikalavimą dėl piniginių reikalavimų, kurie galėjo atsirasti dėl nevisiško atsiskaitymo atleidimo iš vidaus tarnybos metu. Esant šioms aplinkybėms, byla dėl piniginių reikalavimų, kylančių dėl atleidimo iš tarnybos, perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Sprendžiant pareikštus piniginius reikalavimus, būtina patikrinti, kokios sumos pareiškėjai išmokėtos, vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimą, siekiant išvengti atlyginimo priteisimo už tuos pačius laikotarpius.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos R. K. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies ir pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimą.

Pakeisti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. birželio 23 d. įsakymo Nr. TE-140 1 punktą ir nustatyti, kad vidaus tarnybos majorė R. K. atleista iš vidaus tarnybos 2014 m. birželio 23 d.

Bylą dėl R. K. piniginių reikalavimų, susijusių su atleidimu iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priteisimo, perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys