Civilinė byla Nr. 2A-301-516/2019

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01044-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.1.3.10; 2.1.2.4.1.1; 2.1.2.6; 2.6.7; 2.6.8.8; 2.6.8.9; 2.6.10.2.1; 2.6.10.2.4.1; 3.2.4.4; 3.2.4.11; 3.3.1.11; 3.3.1.18.1; 3.3.1.18.4

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Kazio Kailiūno,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ ir ieškovių Alytaus miesto savivaldybės bei uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus šilumos tinklai“ apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovių Alytaus miesto savivaldybės ir uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus šilumos tinklai“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Litesko“ (trečiasis asmuo – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija) dėl niekinių sandorių teisinių pasekmių taikymo ir šilumos ūkio perdavimo ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Alytaus šilumos tinklai“, žalos atlyginimo, ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ priešieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovės Alytaus miesto savivaldybė, atstovaujama Alytaus miesto savivaldybės administracijos, ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Alytaus šilumos tinklai“ kreipėsi į teismą (2016 m. rugpjūčio 17 d. pradinis ieškinys, 2017 m. sausio 18 d. patikslintas ieškinys, 2017 m. lapkričio 27 d. ieškinio reikalavimų padidinimas), prašydamos:

1.1.                      įpareigoti atsakovę UAB „Litesko“ per 5 darbo dienas nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos perduoti UAB „Alytaus šilumos tinklai“ 2001 m. rugpjūčio 2 d. Modernizavimo sutarties Nr. 01-08-02-013 ir 2001 m. rugpjūčio 2 d. Turto nuomos sutarties Nr. 01-08-02-014 objektais buvusį ir perdavimo datą esantį visą šilumos ir karšto vandens tiekimo veikloje naudojamą turtą, taip pat ir nurodytą šio pareiškimo priede Nr. 8, ir visą bet kuria forma saugomą informaciją apie tokio turto eksploatavimą bei apie vykdytus ir perdavimo metu vykdomus, ir numatytus vykdyti veiksmus, sudarančius sąlygas teikti šildymo ir karšto vandens tiekimo paslaugas, įskaitant dokumentus ir kita forma saugomą informaciją apie tiekėjus, vartotojus, santykius su viešojo administravimo subjektais, vykdančiais reguliacines funkcijas, šildymo paslaugų kainos sudedamąsias dalis ir jų nustatymo tvarką bei kitą su Alytaus šilumos ūkio valdymu susijusią informaciją;

1.2.                      priteisti ieškovei Alytaus miesto savivaldybei iš UAB „Litesko“ 11 711 136,95 Eur žalos atlyginimo;

1.3.                      priteisti ieškovei UAB „Alytaus šilumos tinklai“ iš UAB „Litesko“ 5 912 920,82 Eur žalos atlyginimo;

1.4.                      priteisti ieškovėms iš atsakovės UAB „Litesko“ 6 proc. dydžio procesines metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2.       Atsakovė UAB „Litesko“ pareiškė priešieškinį, kuriame išdėstė tokius reikalavimus:

2.1.                      pripažinti Alytaus miesto savivaldybės ir UAB „Litesko“ 2005 m. birželio 1 d. susitarimą Nr. P004-A/SR-552 „Dėl Alytaus miesto šilumos ūkio modernizavimo ir renovavimo sutarties Nr. 01-08-02-013, pasirašytos 2001 m. rugpjūčio 2 d., papildymo ir pakeitimo“ ir UAB „Alytaus šilumos tinklai“ ir UAB „Litesko“ 2005 m. birželio 23 d. susitarimą Nr. P005-A „Dėl turto nuomos sutarties Nr. 10-08-02-014, pasirašytos 2001 m. rugpjūčio 2 d., papildymo ir pakeitimo“ negaliojančiais pilna apimtimi nuo jų sudarymo momento;

2.2.                      pripažinti Alytaus miesto savivaldybės ir UAB „Litesko“ 2007 m. gruodžio 12 d. susitarimą Nr. P007-A/1R-1589 „Dėl Alytaus miesto šilumos ūkio modernizavimo ir renovavimo sutarties Nr. 01-08-02-013, pasirašytos 2001 m. rugpjūčio 2 d., papildymo ir pakeitimo“ negaliojančiu pilna apimtimi nuo jo sudarymo momento;

2.3.                      įpareigoti ieškoves Alytaus miesto savivaldybę bei UAB „Alytaus šilumos tinklai“ perimti iš atsakovės UAB „Litesko“ Alytaus miesto šilumos ūkį sudarantį turtą, nurodytą priešieškinio priede Nr. 1, pagal turto priėmimo–perdavimo aktą, nustatant, kad toks perėmimas turi įvykti trečio kalendorinio mėnesio, skaičiuojamo nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, paskutinę dieną, o jei tokia diena bus šildymo sezono Alytaus mieste metu, tai pasibaigus šildymo sezonui (t. y. paskutinę jo dieną);

2.4.                      priteisti UAB „Litesko“ solidariai iš ieškovių 6 886 386,18 Eur dydžio sumą už negaliojančiais pripažintų sandorių pagrindu atliktas papildomas investicijas į Alytaus šilumos ūkį ir investicijas į 9 MW elektros energijos generatoriaus įrengimą;

2.5.                      priteisti UAB „Litesko“ iš Alytaus miesto savivaldybės 925 046,27 Eur už negaliojančiais pripažintų sandorių pagrindu Alytaus miesto savivaldybei išmokėtą finansinę paramą;

2.6.                      priteisti UAB „Litesko“ iš Alytaus miesto savivaldybės 521 860,53 Eur nuostolių, susidariusių dėl negaliojančiais pripažintų sandorių pagrindu taikytų sumažintų šilumos energijos kainų, atlyginimą;

2.7.                      priteisti UAB „Litesko“ solidariai iš Alytaus miesto savivaldybės ir UAB „Alytaus šilumos tinklai“ 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo 6 886 386,18 Eur sumos, skaičiuotinas nuo bylos iškėlimo teisme pagal šį priešieškinį dienos;

2.8.                      priteisti UAB „Litesko“ iš Alytaus miesto savivaldybės 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo 1 446 906,80 Eur sumos, skaičiuotinas nuo bylos iškėlimo teisme pagal šį priešieškinį iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

2.9.                      priteisti UAB „Litesko“ lygiomis dalimis iš ieškovių 11 250 Eur dydžio žyminį mokestį ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.

3.       Ieškovės, prašydamos ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti, paaiškino, kad 2001 m. Alytaus miesto savivaldybės, UAB „Alytaus šilumos tinklai“ ir atsakovės UAB „Litesko“ buvo sudarytos sutartys dėl Alytaus miesto šilumos ūkio modernizavimo ir renovavimo (toliau – Modernizavimo sutartis) bei turto komplekso nuomos (toliau – Nuomos sutartis). Pagal Nuomos sutartį nuomininkei buvo perduotas turtas pagal sąrašą, pateiktą kaip priedas prie ieškinio. Už šį turtą nuomininkė įsipareigojo mokėti nuomos mokestį, nurodytą Nuomos sutarties X skyriuje. Be to, nuomininkė įsipareigojo atlikti investicijas į turtą jį pagerinant, modernizuojant ir renovuojant. Visas atliktas investicijas pagal sutartį buvo sutarta perduoti nuomotojai, kaip nustatyta sutarties 4.2.3 punkte. Investicijas nuomininkė įsipareigojo atlikti pagal investicijų planą, patvirtintą sutarties priedu Nr. 3, iš viso turėjo būti atlikta investicijų už 74 mln. Lt – 39 mln. investicijų į turtą, 5–7 mln. vertės garo turbinos įrengimas ir 30–35 mln. vertės termofikacinės jėgainės įrengimas. Tačiau, ieškovių teigimu, atsakovė visų savo įsipareigojimų neįvykdė. Atsakovė kai kuriuos turto vienetus renovavo, kai kuriuos sukūrė naujus, pastaruosius atskirais turto perdavimo aktais perduodavo nuomotojai UAB „Alytaus šilumos tinklai“. Perduoto turto verte buvo įskaitomas nuomos mokestis. Per sutarties galiojimo laiką turto sudėtis pasikeitė, todėl perduotino turto sąrašą ieškovės pateikė, kaip ieškinio priedą Nr. 8. Ieškovės paaiškino, kad šis turto sąrašas gautas iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir VKEKK), pagal šį sąrašą prašoma priteisti grąžinti turtą. Ieškovės taip pat paaiškino, kad 2005 ir 2007 m. šalių buvo sudaryti papildomi susitarimai, kuriais buvo pratęstas turto nuomos terminas iki 2026 m., patikslinta, kokias investicijas atsakovė turi atlikti vietoje pradine sutartimi sutartų. Ieškovių teigimu, nors Konkurencijos tarnyba pripažino, kad 2005 m. susitarimo punktas dėl turto nuomos termino pratęsimo yra prieštaraujantis įstatymui, taip pat 2007 m. susitarimo 3 punktas prieštarauja įstatymui, tačiau kiti 2005 ir 2007 m. susitarimų punktai yra galiojantys, o tai, ieškovių nuomone, reiškia, kad turbogeneratorius ir elektrinė, nors ir sukurti pagal 2005 ir 2007 metų susitarimus, turi būti perduoti ieškovei UAB „Alytaus šilumos tinklai“ kartu su visu išsinuomotu turtu. Ieškovių teigimu, 26 mln. Lt bendros vertės investicijos pagal 2005 ir 2007 metų susitarimus neturėjo būti daromos iki 2016 m. birželio 30 d., todėl jeigu atsakovė darė kokias nors investicijas, tai darė savo rizika, todėl sukurtas turtas turi būti perduotas nuomotojai, nes jo atskirti nuo viso komplekso yra neįmanoma.

4.       Ieškovės nurodė ir tai, kad šilumos kainos buvo nustatomos pagal atsakovės trečiajam asmeniui VKKEK teiktus duomenis, savivaldybė kainų nenustatinėjo. VKKEK priimti nutarimai dėl šilumos kainų nustatymo nebuvo skundžiami. Tačiau savivaldybės kontrolierius, atlikęs VKKEK pateiktų duomenų šilumos kainoms nustatyti analizę, nustatė, kad atsakovė trečiajam asmeniui VKKEK teikė neteisingus duomenis apie elektrinės vertę, priskirtiną šilumos energijos gamybai, neteisingus duomenis apie patirtas kuro sąnaudas (dėl to vartotojai permokėjo 499 370 Eur), nepagrįstai įtraukė mazuto rezervuaro nusidėvėjimą. Dėl neteisingai pateiktų duomenų atsakovė per daug gavo pajamų už Alytaus miesto vartotojams patiektą šilumą, todėl ieškovei Alytaus miesto savivaldybei turi būti priteistas žalos atlyginimas, t. y. suma, gauta dėl nepagrįstai nustatytų per didelių šilumos kainų. Ieškovių teigimu, atsakovė be jokio reikalo investavo 491 840,82 Eur į mazuto rezervuarą, kurį vėliau perdavė UAB „Alytaus šilumos tinklai“ nuosavybėn. Tokia investicija apskritai nebuvo reikalinga, mazuto rezervuaras nėra naudojamas, todėl ieškovei UAB „Alytaus šilumos tinklai“ yra padaryta 491 840,82 Eur žala. Be to, atsakovė laikotarpiu nuo 2005 iki 2015 metų pardavė jai nereikalingus apyvartinius taršos leidimus ir gavo iš viso 5 421 080 Eur pajamų. Tačiau šių pajamų į Alytaus šilumos ūkio kompleksą neinvestavo, tuo pažeisdama Lietuvos Respublikos klimato kaitos valdymo finansinių instrumentų įstatymą (toliau – ir KKVFIĮ), šalių sutarties nuostatas, todėl padarė UAB „Alytaus šilumos tinklai“ žalą tokio dydžio, kiek yra gavusi už apyvartinius taršos leidimus (toliau – ir ATL).

5.       Ieškovė pažymėjo, kad atsakovės ginčijami susitarimai nėra atskiri sandoriai, bet yra pagrindinės 2001 m. Modernizavimo sutarties papildymai, todėl taisyklė dėl viso sandorio negaliojimo kai negalioja jo dalis, negali būti taikoma. Konkurencijos įstatymui prieštarauja tik punktas dėl turto nuomos termino pratęsimo ir punktas, kad elektrinė bus laikoma atsakovės UAB „Litesko“ turtu ir po sutarties termino pasibaigimo. Visos atsakovės atliktos investicijos yra atliktos pagal 2001 m. konkurso ir pradinės 2001 m. sutarties nuostatas, todėl turi būti paliktos ieškovei be jokių kompensacijų. Tai, kad atsakovė pasiekė pradinių sutarties nuostatų neteisėto modifikavimo, yra pačios atsakovės atsakomybė. Be to, priešingai nei teigia atsakovė UAB „Litesko“, jokių kainos nuolaidų ji faktiškai netaikė, todėl nėra ką ir grąžinti. Taip pat negrąžintina ir atsakovės suteikta parama, nes Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymas (toliau – ir Labdaros ir paramos įstatymas) aiškiai nurodo, kad suteikta parama nėra grąžinama.

6.       Atsakovė, prašydama ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkinti, nurodė, kad investicijų plano 1 punkte buvo nustatyta, jog investicijos sudarys 39 mln. Lt bei papildomai bus investuota į garo turbinos įrengimą 5–7 mln. Lt arba (ir) 15 MW termofikacinės jėgainės įrengimą 30– 35 mln. Lt. Atsakovė paaiškino, kad investicijos į garo turbiną ir 15MW jėgainę buvo nustatytos kaip atliktinos sąlyginai: garo turbina – esant elektros energijos tiekimui už 13,5 ct / kWh be PVM pagal ilgalaikę sutartį (minimaliai 10 metų) AB „Alytaus tekstilė“ arba elektros energijos paskirstymo / tiekimo tinklui, o 15MW jėgainės įrengimas – elektros energijos tiekimui už 13,5 ct / kWh be PVM pagal ilgalaikę sutartį (minimaliai 10 metų) elektros energijos tiekimo / paskirstymo tinklui. Šios investicijos (garo turbina ir 15MW jėgainė) nėra atliktos, nes, atsakovės teigimu, iki šio momento neatsirado investicijų plane numatytos sąlygos šioms investicijoms atlikti. Atsakovė nurodė sutinkanti, kad 39 mln. Lt investicijos yra atliktos ir jomis sukurtas turtas jau yra atiduotas arba turi būti atiduotas ieškovei. Tačiau, atsakovės nuomone, už neperduotas investicijas, kurias ji sutinka atiduoti, nuomotoja turėtų atlyginti. Be to, atsakovės įsitikinimu, ieškovės turėtų atlyginti už turto vienetus, kurie sukurti pagal prašomą pripažinti negaliojančiu 2005 m. susitarimą, konkrečiai už 26 mln. Lt sukurtus turto vienetus ir už turbogeneratorių. Šias investicijas atsakovė pradėjo atlikti iškart po 2005 m. ginčo susitarimo ir tikėjosi, kad iki sutarties galiojimo pabaigos, t. y. iki 2026 m., šios investicijos atsipirks dėl šilumos kainos. Tačiau ieškovėms reikalaujant nutraukti sutartį anksčiau, sukurtas turtas galėtų būti paliktas joms tik už tą turtą atlyginant, nes, priešingu atveju, ieškovės nepagrįstai praturtėtų atsakovės sąskaita. Atsakovė nurodė, kad turbogeneratorių sudaro turto kompleksas, nurodytas atskirame sąraše. Turbogeneratoriaus neatsipirkusi vertė – 3 907 569,96 Eur, jis yra integruotas į visą Alytaus šilumos ūkį ir pritaikytas būtent šio ūkio kompleksui.

7.       Atsakovė taip pat paaiškino, kad elektrinė buvo pastatyta pagal 2007 m. šalių susitarimą, kurį prašoma pripažinti negaliojančiu visa apimtimi. Elektrinė buvo pastatyta Alytaus miesto savivaldybės prašymu, siekiant užtikrinti vartotojams mažesnes kainas, tačiau iš anksto buvo sutarta, kad elektrinė nėra susijusi su Modernizavimo ir Turto nuomos sutartimis, todėl ir pasibaigus sutarčių terminams liks atsakovės nuosavybė. Elektrinės vertė yra apie 25 mln. Eur, ji gali būti atskirta nuo likusio šilumos ūkio komplekto ir eksploatuojama kaip nepriklausomo šilumos gamintojo įrenginys, todėl ji turi būti palikta atsakovei.

8.       Atsakovė taip pat paaiškino, kad šilumos kainos yra reguliuojamos VKKEK ir nustatomos šios komisijos nutarimais. Nutarimai ieškovių niekada nebuvo skundžiami ir nėra skundžiami. Todėl atsakovė, teikdama vartotojams VKKEK nustatytos kainos sąskaitas už šilumą, jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Be to, savivaldybės kontrolieriui nėra suteikta įgaliojimų reikšti nuomonę apie savivaldybei nepriklausančių įmonių veiklą, taip pat ir apie VKKEK veiklą nustatant šilumos kainas, tuo labiau kad savivaldybės kontrolierius išdėstė savo nuomonę, neatlikęs jokio audito ar išsamaus patikrinimo. Net jeigu pati VKKEK atliktų atsakovės veiklos auditą ir nustatytų, kad buvo teikiami neteisingi duomenys, tai būtų galima kalbėti apie žalą, padarytą vartotojams, iš kurių tik vienas yra pati Alytaus miesto savivaldybė. Tokiems atvejams, kai šilumos tiekėjas gauna pernelyg didelę kainą už šildymą, yra nustatytas kitas kompensavimo mechanizmas – mažinant ateinančio šildymo laikotarpio kainas ir taip grąžinant permoką vartotojams, o toks mechanizmas, kokį prašo taikyti savivaldybė, nėra nustatytas.

9.       Dėl apyvartinių taršos leidimų atsakovė nurodė, kad jie yra skiriami šilumos energijos tiekėjams, nuo 2005 m. gruodžio 28 d. buvo atidarytos specialios ATL sąskaitos ir sukurta galimybė sutaupytus ATL parduoti arba trūkstamus nusipirkti. Sutaupyti paskirtus ATL buvo galima tik tokiu atveju, jeigu tiekėjas įgyvendino tam tikras priemones mažinti aplinkos taršą, mažiau išmesti į aplinką anglies dvideginio. Atsakovė tokias priemones įgyvendindavo, todėl sutaupydavo ATL ir turėjo galimybę jais prekiauti. Tačiau atsakovė negali tiksliai pasakyti, kiek ATL pardavė ir kiek pajamų už juos gavo, nes nuolat vykdavo apyvarta, pirmiausia visus paskirtus ATL parduodavo, paskui reikalingą kiekį nusipirkdavo, vėl parduodavo, vėl pirkdavo ir t. t. Visi atsakovei paskirti ATL ir prekybos jais rezultatai buvo administruojami bendrai, t. y. neišskiriant atskirai Alytaus filialo. Bet kokiu atveju, ATL yra UAB „Litesko“ nuosavybė, kuri nesusijusi su išnuomotu turtu, o susijusi su veiklos būdais, kokius pasirinkdavo „Litesko“. Ieškovių nurodyto KKVFIĮ 5 straipsnyje įtvirtintų įpareigojimų naudoti lėšas, gautas iš parduotų ATL, tik konkrečioms aplinkos taršą mažinančioms priemonėms, vykdymas buvo kontroliuojamas VKKEK pagal įstatyme nustatytą šilumos kainų reguliavimo mechanizmą, todėl visiškai nepagrįstas reikalavimas priteisti teoriškai apskaičiuotas iš prekybos ATL gautas pajamas ieškovei UAB „Alytaus šilumos tinklai“.

10.       Atsakovės teigimu, investicijos į mazuto rezervuarą buvo suderintos su savivaldybe ir su VKKEK, nes tuo metu galiojo Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymo) nuostatos, kad turi būti sukauptas kuro rezervas. Kol rezervuaras buvo rekonstruotas, įstatymo nuostata pasikeitė, buvo pereita prie biokuro naudojimo. Nors mazuto rezervuaras nenaudojamas, tačiau šalių nebuvo sutarta dėl tokios investicijos rizikos, todėl nesutiktina, kad mazuto rezervuaro rekonstrukcija buvo padaryta žala ieškovei UAB „Alytaus šilumos tinklai“. Kadangi šis rezervuaras yra perduotas UAB „Alytaus šilumos tinklai“, nėra pagrįsta, kad ieškovė turės ir turtą ir dar gaus žalos atlyginimą dėl to turto rekonstrukcijos.

11.       Atsakovė paaiškino ir tai, kad 2005 m. ir 2007 metais sudaryti susitarimai turi būti pripažinti negaliojančiais pilna apimtimi nuo jų sudarymo momento, nes tai yra sandoriai, prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo normoms. Atsakovė, kaip verslo subjektas, siekė savo tikslų – vykdyti šilumos tiekimo veiklą ir gauti pelną, ji siekė, kad turto Modernizavimo ir Turto nuomos sutarčių terminas būtų pratęstas dar 10 metų nuo 2016 m. ir už tuos pratęsimus sutiko atlikti papildomas 26 mln. Lt apimties investicijas į turtą, įrengti turbogeneratorių, taip pat, kaip atskirą investiciją, pastatyti elektrinę, kuri nesusijusi su turto nuoma, suteikti savivaldybei paramą bei nuolaidas skaičiuojant šilumos kainas. Atsakovės įsitikinimu, jeigu negalioja viena iš sandorių dalių (dėl nuomos termino pratęsimo), tai atitinkamai negalioja ir likusios sandorio dalys (dėl papildomų investicijų, suteiktos paramos ir nuolaidų), todėl turi būti taikoma restitucija, t. y. Alytaus miesto savivaldybė turėtų grąžinti visą gautą paramą, kurios bendra suma yra 925 046,27 Eur. Nors ši parama buvo teikiama pagal Labdaros ir paramos įstatymą, tačiau ji buvo teikiama tik todėl, kad buvo pratęstas turto nuomos terminas. Be to, Alytaus miesto savivaldybė turi atlyginti 521 860,53 Eur nuostolių, kuriuos atsakovė patyrė taikydama šilumos kainos nuolaidas vartotojams, nes toks buvo susitarimas su savivaldybe. Atsakovės nuomone, ieškovės turi perimti turtą, kuris sukurtas pagal 2005 m. susitarimą ir atitinkamai solidariai sumokėti šio turto vertę pagal 2017 m. gruodžio 31 d. buhalterinius duomenis (likutinė vertė), tai sudaro 6 886 386,18 Eur, ir tas visas turtas sudaro Alytaus šilumos ūkio kompleksą, neišskiriant jam aptarnauti reikalingų daiktų (krūmapjovių, vejapjovių, traktorių, kitų mašinų, taip pat mobiliųjų telefonų ir pan.). Elektrinė, kuri yra pastatyta pagal 2007 m. susitarimą, turi likti UAB „Litesko“ nuosavybė, nes ją galima eksploatuoti atskirai nuo likusio šilumos ūkio komplekso.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

12.       Kauno apygardos teismas 2018 m. birželio 12 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies:

12.1.                      pripažino negaliojančiais Alytaus miesto savivaldybės ir UAB „Litesko“ 2005 m. birželio 1 d. susitarimo Nr. P004-A/SR-552 1–7 punktus; UAB „Alytaus šilumos tinklai“ ir UAB „Litesko“ 2005 m. birželio 23 d. susitarimą Nr. P005-A visa apimtimi; Alytaus miesto savivaldybės ir UAB „Litesko“ 2007 m. gruodžio 12 d. susitarimo Nr. P007-A/1R-1589 1–3 punktus nuo jų sudarymo momento;

12.2.                      įpareigojo ieškovę UAB „Alytaus šilumos tinklai“ perimti, o atsakovę UAB „Litesko“ perduoti turtą, išdėstytą teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytoje lentelėje;

12.3.                      nustatė, kad priteistas perduoti ir priimti turtas turi būti perduotas per 30 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, o jeigu sprendimo įsiteisėjimo diena yra šildymo Alytaus mieste sezono metu arba likus mažiau kaip 30 darbo dienų iki kito šildymo sezono pradžios, tai 30 darbo dienų turi būti skaičiuojama nuo kitos darbo dienos po šildymo sezono paskutinės dienos;

12.4.                      įpareigojo atsakovę kartu su perduodamu turtu perduoti ieškovei UAB „Alytaus šilumos tinklai“ informaciją apie turto vienetus (sąrašus, techninius pasus, specifikacijas), turto naudojimo planus, metodikas, eksploatavimo darbų sąrašus, techninio veiklos lygio palaikymo informaciją, turto priežiūros žurnalus, atitinkamas turto išnuomojimo laiku buvusias „Alytaus šilumos tinklai“ pareigybes užimančių darbuotojų sąrašus, informaciją apie vartotojus (sąrašą, sutartis, mokėjimo už paslaugas žiniaraščius);

12.5.                      paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

13.       Teismas nustatė, kad tarp šalių kilo ginčas, ar pagal pradinę 2001 m. šalių sutartį visos investicijos (74 mln. Lt) turėjo būti atliktos iki sutarties termino pabaigos (2016 m.), ar garo turbina (5–7 mln. lt) ir termofikacinė jėgainė (30–35 mln. Lt) turėjo būti pastatytos tik esant sutartoms sąlygoms – ilgalaikei, ne trumpesnei nei 10 metų, elektros energijos tiekimo sutarčiai už 13,5 ct / kWh kainą. Teismas pažymėjo, kad iš šalių sudarytos sutarties priedo Nr. 3 (investicijų plano ir grafiko) matyti, jog garo turbinos ir 15 MW termofikacinės jėgainės įrengimas turėjo įvykti per 2 ir 3 metų terminus po to, kai būtų buvusios pasirašytos ilgalaikės elektros energijos tiekimo sutartys, todėl teismas pripažino, kad šios investicijos buvo sąlyginės. Teismo vertinimu, ieškovės nepateikė duomenų, kad sutartos sąlygos buvo įvykdytos (buvo pasirašytos ilgalaikės elektros energijos tiekimo sutartys už nustatytą kainą arba su AB „Alytaus tekstile“ arba su bendruoju energijos paskirstymo / tiekimo tinklu), todėl nėra pagrindo reikalauti, jog atsakovė būtų įvykdžiusi šias investicijas.

14.       Teismas pažymėjo, kad UAB „Alytaus šilumos tinklai“ ir UAB „Litesko“ 2005 m. birželio 23 d. susitarimas Nr. P005-A yra Konkurencijos tarybos 2015 m. rugsėjo 9 d. nutarimo Nr. 2S-12/2015 1.1 punktu pripažintas pažeidžiančiu Konkurencijos įstatymą visa apimtimi, nes šiuo susitarimu yra tik pratęsta turto nuomos sutartis 25 metams, pradedant skaičiuoti nuo 2001 m. 

15.       Savo ruožtu Alytaus miesto savivaldybės ir UAB „Litesko“ 2005 m. birželio 1 d. susitarimo Nr. P004-A/SR-552 atveju Konkurencijos taryba neteisėtu pripažino tik 1 punktą, nustačiusį sutarties galiojimo pratęsimą papildomiems 10 metų. Tačiau tuo pačiu susitarimu buvo susitarta dėl šiluminės energijos kainos nustatymo (2 punktas), kainos skaičiavimo formulės (3 punktas), papildomos investicijos – 9MW elektros energijos generatoriaus įrengimo ir 26 mln. Lt (be PVM) investavimo per sutarties galiojimo laikotarpį nuo 2016 m. iki 2026 metų (4–7 punktai), paramos savivaldybei teikimo po 200 000 Lt kasmet pagal Labdaros ir paramos įstatymą (8 punktas). Teismas sprendė, kad šalims nesusitarus dėl sutarties galiojimo pratęsimo papildomiems 10 metų, nebūtų buvę susitarta ir dėl šilumos kainos nustatymo bei dėl papildomų investicijų, nes atsakovės UAB „Litesko“ papildomos investicijos yra susijusios su sutarties pratęsimu, dalis investicijų (26 mln. Lt) yra tiesiogiai siejamos su papildomu sutarties galiojimu nuo 2016 m. iki 2026 m. Aiškinant priešingai, kad atsakovė būtų įsipareigojusi atlikti papildomas investicijas ir teikti paramą ir nepratęsus turto nuomos sutarties, reikštų, jog privatus juridinis asmuo įsipareigojo atlikti investicijas už tai negaudamas jokios naudos, o tai prieštarautų verslo principams ir juridinio asmens tikslams. Teismas akcentavo, kad tokia pati išvada dėl 2005 m. susitarimo abipusio naudingumo buvo padaryta ir įsiteisėjusiame Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 22 d. daliniame sprendime civilinėje byloje Nr. 2-755-153/2012, konstatuojant, kad UAB „Litesko“ įsipareigojimų (investuoti, teikti kainos nuolaidas) nebūtų buvę, jeigu sutarčių terminas nebūtų pratęstas dar 10 metų. Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažintino negaliojančiais šio susitarimo 1–7 punktus.

16.       Teismas taip pat nustatė, kad Konkurencijos taryba neteisėtu pripažino ir Alytaus miesto savivaldybės ir UAB „Litesko“ 2007 m. gruodžio 12 d. susitarimo Nr. P007-A/SR-1589 3 punktą, kuriuo šalių sudarytos Modernizavimo ir renovavimo sutarties 3 priedas (investicijų planas) buvo papildytas 2.2 papunkčiu, nustatančiu, jog operatorius (UAB „Litesko“) investuos į 50 MW biokuro biodujų generatoriaus įrengimą, rekonstruodamas vieną iš garo katilų, ir (arba) įrengs 20 MW garo katilą, šias investicijas atliks iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir (arba) iki 2010 m. gruodžio 31 d., šios investicijos bus laikomos papildomomis ir liks operatoriaus nuosavybe. Kitais to paties susitarimo punktais buvo susitarta dėl šiluminės energijos kainos ir skaičiavimo tvarkos (1, 2 punktai) ir dėl paramos savivaldybei teikimo (4 punktas). Teismas sprendė, kad aptariamo susitarimo 1, 2 ir 3 punktai sudaro vientisą sandorį, kuriuo UAB „Litesko“ siekė gauti galimybę pasistatyti biokuro generatorių (dar vadinamą elektrine), kuris liktų jos nuosavybė ir po sutartinių santykių pabaigos, o už tai sutiko perskaičiuoti šiluminės energijos kainą. Esant pripažinta, kad viena iš sutarties dalių yra prieštaraujanti įstatymui, todėl negaliojanti, teismo įsitikinimu, pripažintina, jog ir kitos sąlygos yra negaliojančios, nes nesant vienos iš šalių įsipareigojimo leisti pasistatyti elektrinę, kita šalis taip pat nebūtų įsipareigojusi atlikti papildomus veiksmus (perskaičiuoti kainą), todėl pripažintini negaliojančiais susitarimo Nr. P007-A/SR-1589 1–3 punktai.

17.       Tačiau teismas konstatavo, kad skirtingai spręstina dėl 2005 m. ir 2007 m. susitarimų punktų, kuriais atsakovė įsipareigojo suteikti paramą Alytaus miesto savivaldybei, pripažinimo negaliojančiais. Teismo vertinimu, ginčo susitarimų dalys, kuriose buvo sutarta dėl paramos teikimo ir kuriose expressis verbis pažymėta, kad parama bus teikiama pagal Labdaros ir paramos įstatymo nustatytas taisykles, galėjo būti sudarytos ir savarankiškai, nepaisant to, ar turto nuomos terminas pratęsiamas. Šalys, išskirdamos paramos teikimą iš bendro sandorių konteksto ir atskirai pasiremdamos Labdaros ir paramos įstatymu, teismo vertinimu, norėjo pabrėžti šių sąlygų atskirumą ir išskirtinumą. Be to, kiekvienas paramos sumos sumokėjimas buvo atliekamas atskirų sutarčių pagrindu, nurodant tikslinę suteiktos paramos panaudojimo paskirtį. Teismas pažymėjo, kad parama yra socialiai atsakingo verslo požymis, tai didina įmonės patikimumą, žinomumą, prestižą, todėl skirdama paramą bendrovė gauna tam tikros netiesioginės, nematerialinės naudos, o sprendimą teikti paramą bendrovė priima, įvertindama savo finansinę situaciją, ir gali teikti paramą ne tik asmenims, iš kurių nuomojasi turtą ar gauna kitos naudos, bet ir niekuo nesusijusiems asmenims. Kadangi byloje nekilo ginčo, kad savivaldybė, gavusi paramą iš atsakovės, ją panaudojo netinkamai, t. y. ne bendruomenės kultūriniams visuomeniniams poreikiams tenkinti, atsakovė neginčijo, jog atskirose sutartyse nurodytos tikslinio lėšų panaudojimo nuostatos buvo pažeistos, teismas nurodė nematantis pagrindo ginčo susitarimų punktus dėl paramos suteikimo pripažinti negaliojančiais ir priteisti iš Alytaus miesto savivaldybės 925 046,27 Eur gautos paramos.

18.       Teismas nustatė, kad vykdydama 2005 m. birželio 1 d. susitarimo 4–7 punktus atsakovė UAB „Litesko“ atliko papildomas investicijas. Viena iš investicijų – įrengtas 9 MW elektros energijos generatorius, dar vadinamas turbogeneratoriumi, kuris susideda iš 16 turtinių vienetų, kurių bendra vertė 4 718 335,37 Eur, neatsipirkusi dalis – 3 907 569,96 Eur, paties turbogeneratoriaus, kaip įrenginio, vertė yra 2 594 984 Eur. Teismas nustatė ir tai, kad investicijos, įrengiant turbogeneratorių, buvo atliktos 2008 m. gruodžio 30 d., t. y. po 2005 m. susitarimo, šiomis investicijomis yra naudojamasi iki šiol, atsakovė neginčija, kad dalis investicijų vertės jau yra susigrąžinta per šildymo kainas, todėl sugrąžinti atsakovei šią sumą iš vartotojų nėra pagrindo. Teismas vertino, kad atsakovės atstovų paaiškinimai dėl turbogeneratoriaus atskyrimo nuo kito turto galimybės buvo prieštaringi, įrodymų, jog turbogeneratorius yra neatskiriamai susijęs su visu šilumos ūkio kompleksu, šalys nepateikė, be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, jog iki 2008 m. gruodžio 30 d. turbogeneratoriaus nebuvo ir šilumos ūkio kompleksas buvo eksploatuojamas be jo, o tai, teismo vertinimu, leidžia manyti, kad turbogeneratoriaus gali būti atskirtas ir dėl jo naudojimo arba nenaudojimo šalys gali susitarti įvairiai. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad turbogeneratorių perduoti ieškovei ir priteisti už jį kompensaciją būtų neteisinga ir reikštų neteisėtu sandoriu sukurto turto faktinį pardavimą iš vienos šalies kitai, todėl, panaikinus sandorio dalį ir grąžinant šalis į pradinę padėtį, turbogeneratorius ir jam priklausantys įrenginiai ieškovei neperduotini ir kompensacija už juos nepriteistina.

19.       Teismas, atsižvelgdamas į atsakovės pateiktą turto vienetų sąrašą, kuriame turto vienetai pagal inventorinius numerius buvo išrūšiuoti laike, t. y. suskirstyti į vadinamuosius investicijų paketus – iki 39 mln. ir virš 39 mln. Lt, kurio (suskirstymo) teisingumas buvo patikrintas ir patvirtintas audito įmonės, taip pat į atsakovės pateiktą investicijų į Alytaus šilumos ūkį (ilgalaikį turtą) atliktų 2005 m. susitarimo pagrindu sąrašą, kuriame nurodyti atitinkamų inventorinių numerių pavadinimai ir investicijų atlikimo datos, nustatė, kad pagal 2005 m. susitarimą buvo atlikta iš viso 3 542 406,29 Eur (12 230 511,96 Lt) investicijų, kurias daugiausia sudaro šilumos skaitikliai, įžemikliai, tinklų rekonstrukcijos darbai, įvairūs prietaisai (drėgmės matuokliai, siurbliai, krūmapjovės, kopėčios, staklės, taip pat telefonai, kompiuteriai ir t. t.). Teismas sprendė, kad pripažinus ginčo susitarimą negaliojančiu ir dalyje dėl 26 mln. papildomų investicijų, sukurto turto iš esmės neįmanoma atskirti nuo viso Alytaus šilumos ūkio komplekso, nes šilumos skaitikliai yra būtini sistemai tinkamai funkcionuoti, kaip ir įvairūs matuokliai, įrankiai, prietaisai šilumos ūkio kompleksui eksploatuoti, aptarnauti, tokių daiktų atskyrimas pablogintų ir išbalansuotų šilumos tiekimo turtinį kompleksą, sutrikdytų šilumos tiekimo veiklą, susijusią su viešuoju interesu. Todėl teismas sprendė, kad turto vienetai, sudarantys papildomų investicijų (virš 39 mln. Lt) paketą, perduotini ieškovei UAB „Alytaus šilumos tinklai“ kartu su pradiniu išnuomotu ir modernizuotu turtu, o kompensacija už šiuos turto vienetus nepriteistina vadovaujantis CK 6.240 straipsnio 5 dalies nuostata, nenumatančia kompensavimo galimybės, kai daiktų negalima grąžinti dėl jų prigimties ir kai turtas buvo sukurtas vykdant sandorį, kuris vėliau pripažintas negaliojančiu. Teismas pastebėjo, kad dėl šio sandorio abiejų šalių atsakomybė laikytina vienoda, nes abi šalys yra juridiniai asmenys, turintys reikalingus resursus, specialistus, galėję ir privalėję prognozuoti savo veiksmų pasekmes.

20.       Teismas taip pat nustatė, kad biomasės kogeneracinė elektrinė (20 MW garo katilas) buvo pastatyta pagal jau minėto 2007 m. susitarimo Nr. P007-A/SR-1589 trečią punktą, pripažintą pažeidžiančiu Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį. Biomasės kogeneracinę elektrinę Alytaus rajoninėje katilinėje sudaro svėrėjo pastatas, biomasės sandėlis, biomasės ruošimo pastatas, elektrostatinio filtro pastatas, transformatorinė ir kaminas, esantys (duomenys neskelbtini), ir juose sumontuoti įrenginiai. Teismas pažymėjo, kad išvardinti pastatai yra įregistruoti nekilnojamojo turto registre kaip atsakovės UAB „Litesko“ nuosavybė pagal 2012 m. gegužės 10 d. statybos užbaigimo aktą. Teismo vertinimu, byloje nepaneigta, kad ši elektrinė gali būti eksploatuojama savarankiškai, atskirai nuo viso šilumos ūkio komplekso, todėl ji ieškovei neperduotina, o kompensacijų už ją priteisimas neatitiktų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principų, reikštų nepagrįstą ieškovės praturtėjimą.

21.       Teismas konstatavo, kad pripažinus negaliojančiais 2005 m. ir 2007 m. susitarimus, kuriais buvo pratęstas turto nuomos sutarties terminas ir atliktos papildomos investicijos, o pradinės sutarties terminui pasibaigus 2016 m., spręstinas išsinuomoto ir modernizuoto turto grąžinimo nuomotojui klausimas. Teismas konstatavo ir tai, kad tarp šalių nekilo ginčo, jog operatorius (atsakovė) atliko investicijas už 39 mln. Lt, naujai sukurtą turtą perdavimo–priėmimo aktais perduodavo nuomotojai, todėl didėjo išnuomoto turto masė ir atitinkamai mokėtini nuomos mokesčiai. Perduoto turto verte buvo atitinkamai mažinamas mokėtinas nuomos mokestis Nr. 4. Atsakovė sutiko, kad pasibaigus numatytajam pirminės nuomos sutarties terminui, šis turtas perduotinas nuomotojai be papildomo mokesčio.

22.       Teismas nurodė, kad ieškovių prašomas priteisti iš atsakovės turtas, išdėstytas sąraše „Priedas Nr. 8“, kuriame, ieškovių teigimu, yra reikalavimo pareiškimo dieną aktualus turto sąrašas, apimantis tiek turto vienetus, kurie buvo perduoti pagal 2001 m. rugpjūčio 2 d. Turto nuomos sutartį, tiek renovuotus ir modernizuotus turto vienetus bei papildomai sukurtus turto vienetus. Tačiau 2018 m. vasario 12 d. teismo posėdyje ieškovių atstovė nurodė, kad iš šio sąrašo kai kurie turto vienetai jau yra grąžinti, todėl teismas ieškovių nurodyto, kaip jau grąžinto, tačiau į minėtą sąrašą įtraukto, turto vienetų nepriteisė. 

23.       Teismas nurodė, kad priteistini atsakovės pateiktame investicijų į Alytaus šilumos ūkį (ilgalaikį turtą), atliktų 2005 m. birželio 1 d. susitarimo Nr. P004-A/SR-552 pagrindu, sąraše nuo 181 iki 276 eilutės nurodyti turto vienetai, nes, kaip minėta, jie sukurti negaliojančio sandorio pagrindu ir nėra įmanomi atskirti nuo viso šilumos ūkio komplekso. Teismas pažymėjo, kad atsakovės pateiktame konsoliduotame turto sąraše, sudarytame remiantis 2017 m. gruodžio 31 d. duomenimis. kai kurie nurodyti turto vienetai yra tie patys, kaip ir minėtame priede Nr. 8, tačiau patikslinta jų vertė, kai kurie turto vienetai įrašyti nauji. Be to, atsakovė pateikė sąrašą turto vienetų, kurie yra nurašyti ir (arba) perleisti tretiesiems asmenims (150 vienetų), kartu pateikė ilgalaikio turto nurašymo aktus, todėl teismas sprendė, kad kadangi nurašytų turto vienetų, apie kurių nurašymą yra pateikti nurašymo ir (ar) perleidimo tretiesiems asmenims aktai, grąžinti yra neįmanoma, o jokių susitarimų dėl kompensacijų mokėjimo už nudėvėtus daiktus šalys nepateikė, šie daiktai negrąžintini. Teismo vertinimu, atsakovės centrinio ofiso turtas, kurį sudaro kompiuteriai, baldai, tam tikros kompiuterinės programos, nelaikytinas nei išnuomotu turtu, nei sukurtu pagal atsakovės įsipareigojimus atlikti investicijas, todėl taip pat nepriteistinas perduoti.

24.       Dėl turto sąrašuose nurodytų elektroninių karšto vandens skaitiklių, kurie yra sumontuoti vartotojų namuose ir nustato, koks kiekis karšto vandens yra sunaudojamas, teismas pažymėjo, kad pagal audito įmonės „Rosk Consulting“ išvadą, šie skaitikliai yra atskira investicija, kuri buvo atlikta ne pagal šalių susitarimus, o pagal Šilumos ūkio įstatymo reikalavimus. Įrengtų elektroninių karšto vandens skaitiklių bendra vertė – 1 292 382,36 Eur, neatsipirkusi investuotų lėšų vertė, audito įmonės apskaičiavimais, yra 794 235 Eur. Be to, dalis elektroninių karšto vandens skaitiklių, t. y. esantys (duomenys neskelbtini) (136 vnt.), 2016 m. sausio 26 d. yra parduoti Daugiabučio namo savininkų bendrijai, o 43 vienetai skaitiklių, esančių (duomenys neskelbtini), yra 2015 m. gegužės 29 d. parduoti DNSB (duomenys neskelbtini), todėl šis turtas (skaitiklių įrengimas (duomenys neskelbtini) ir el. karšto vandens skaitikliai (duomenys neskelbtini)) negali būti perduoti ieškovei UAB „Alytaus šilumos tinklai“, nes yra kitų asmenų nuosavybė. Teismas atkreipė dėmesį į atsakovės paaiškinimus, kad elektroninių karšto vandens skaitiklių aptarnavimo išlaidos gali būti teikiamos vartotojams atskirai nuo bendrųjų šildymo sąskaitų ir atsakovė turėtų galimybę tai daryti, nes tokia atsiskaitymo sistema yra taikoma kai kuriuose kituose miestuose, kur vartotojai yra pasirinkę vadinamąjį antrąjį atsiskaitymo už karšto vandens šildymą būdą. Iš esmės tokiam paaiškinimui neprieštaravo ir VKEKK, savo ruožtu ieškovė UAB „Alytaus šilumos tinklai“, nors ir išreiškė norą perimti elektroninius karšto vandens skaitiklius, tačiau nesutiko sumokėti kompensacijos už juos. Teismas, įvertinęs pirmiau nurodytas aplinkybes, be kita ko, tai, kad nuomotojo leidimas nebuvo reikalingas ir nebuvo gautas, sprendė, jog elektroniniai karšto vandens skaitikliai gali būti atskirti nuo bendro šilumos ūkio komplekso be žalos pastarajam, todėl jie nepriteistini grąžinti ieškovei.

25.       Teismas, atsižvelgęs į tai, kad turto nuomos sutarties 4.1 punkte turtui perduoti–priimti šalių buvo nustatytas 15 darbo dienų terminas, pripažino, jog turtą perduodant iš nuomininkės atgal nuomotojai, turi būti nustatytas ne trumpesnis perdavimo terminas. Be to, įvertinęs, kad Nuomos sutartis buvo sudaryta rugpjūčio mėnesį, kad nebūtų sutrikdyta šilumos tiekimo veikla, neatsirastų būtinybė ruošti per mėnesį dvi sąskaitas už šildymą vartotojams, taip pat atsižvelgęs ir į tai, jog perėmęs turtą naujasis tiekėjas turi suspėti gauti atitinkamą licenciją, kuri išduodama per 30 d kalendorinių dienų, kad nenukentėtų vartotojų interesai laiku gauti šildymą, teismas nusprendė, jog turtas turi būti perduotas per 30 darbo dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, o jeigu sprendimo įsiteisėjimo diena yra šildymo Alytaus mieste sezono metu arba likus mažiau kaip 30 darbo dienų iki kito šildymo sezono pradžios, tai 30 darbo dienų terminas turi būti skaičiuojamas nuo kitos darbo dienos po šildymo sezono paskutinės dienos.

26.       Teismas pažymėjo, kad ieškovės nenurodė sutartinės nuostatos ar įstatymo, kurių pagrindu joms atsirado teisė reikalauti informacijos iš atsakovės. Šalių 2001 m. rugpjūčio 2 d. sudarytų sutarčių priedai buvo turto sąrašai, planai, metodikos, eksploatavimo darbų sąrašai, techninio veiklos lygio palaikymas per visą nuomos periodą, nuomotojo administracijos išlaikymo mokesčio kitimo metodika, darbuotojų sąrašas, todėl teismas sprendė, kad turto nuomos sutarčiai pasibaigus, grąžinant turtą iš nuomininkės nuomotojai, turi būti perduoti atitinkamo pobūdžio sąrašai ir informacija, įvertinant, kad per nuomos laikotarpį pasikeitė turto sudėtis, to turto techninis lygis, eksploatavimo būdai, eksploatavimo darbų grafikai, SP AB „Alytaus šilumos tinklai“ darbuotojų sąrašas. Be to, įvertinant, kad nuomininkė perėmė nuomotojos darbuotojus, kurių personalinė sudėtis per visą sutarties galiojimo laikotarpį gali būti pasikeitusi, perduotinas yra atitinkamas buvusias „Alytaus šilumos tinklai“ pareigybes užimančių darbuotojų sąrašas. Duomenys apie vartotojus, t. y. vartotojų sąrašai, adresai sąskaitoms siųsti, įsiskolinimų (permokų) dydžiai, teismo vertinimu, reikalingi ieškovėms tolesnei šilumos tiekimo veiklai, kuriai būdingas viešasis interesas, vykdyti, be to, šalių 2001 m. sutarties Nr. 01-08-02-013 6.1 punkte yra nustatyta vartotojų skolų padengimo ir reikalavimo teisių perleidimo tvarka, pasibaigus turto nuomos sutarčiai, todėl informacija apie vartotojus perduotina. Duomenys apie tiekėjus, teismo įsitikinimu, nėra susiję su turto vienetų eksploatavimu, tai yra atskirų sutarčių pagrindu atsirandančios prievolės pirkti reikalingą kurą ir kitas turtui naudoti reikalingas medžiagas, paslaugas, todėl šią reikalavimo dalį teismas atmetė. Duomenys apie santykius su viešojo administravimo subjektais, vykdančiais reguliacines funkcijas, šildymo paslaugų kainos sudedamąsias dalis ir jų nustatymo tvarką, teismo vertinimu, neperduotini, nes atsižvelgiant į šiuo sprendimu nustatomą turto perdavimo terminą ir laiką, ši informacija UAB „Alytaus šilumos tinklai“ nebus aktuali. Galiausiai, ieškovių reikalavimas perduoti kitą su Alytaus šilumos ūkio valdymu susijusią informaciją, netenkintas dėl to, kad nėra konkrečiai suformuluotas, nėra aišku, kokia informacija turima omenyje.

27.       Atmesdamas Alytaus miesto savivaldybės reikalavimą dėl 11 711 136,95 Eur žalos, kuri buvo padaryta Alytaus miesto vartotojams nepagrįstai padidinus šilumos kainas, atlyginimo, teismas nurodė, kad savivaldybės kontrolieriaus nuomonė, kuria remiasi ieškovė, negali būti laikoma tinkamu įrodymu, jog atsakovė teikė neteisingus duomenis VKEKK apie elektrinės vertę, patirtas kuro sąnaudas, mazuto rezervuaro nusidėvėjimo normas ir kitais specialių žinių reikalaujančiais klausimais, o savivaldybės kontrolierius ir teismas neturi įgaliojimų tikrinti VKEKK priimtų sprendimų ir tiems sprendimams priimti naudotų duomenų teisingumo ir vertinti, ar kainos apskaičiuotos teisingai. Teismas pažymėjo ir tai, kad nėra duomenų, jog atsakovė nesilaikė Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje nurodytų nuostatų. Teismo vertinimu, nei Vietos savivaldos įstatyme, nei Šilumos ūkio įstatyme savivaldybei nėra suteikta teisė ginti vartotojų interesus tuo atveju, jeigu šilumos tiekėjas kuriuo nors laikotarpiu dėl vienų ar kitų priežasčių gautų per didelę kainą už šilumą. Energetikos srityje veikiančių subjektų veiklą reguliuoja ir valstybinę energetikos priežiūrą atlieka VKEKK. Teismas akcentavo, kad šioje byloje nekilo ginčo, kad VKEKK nustatydavo šilumos kainas Alytaus miesto vartotojams nuo 2012 metų. Byloje šalys nepateikė įrodymų, kad VKEKK atsakovės atžvilgiu priimti nutarimai buvo panaikinti arba buvo nustatyta, jog atsakovė nesilaikė VKEKK nutarimų dėl nustatytų šilumos kainų, todėl nėra nustatyti atsakovės neteisėti veiksmai, dėl kurių būtų pagrindas svarstyti apie atsiradusią žalą (nuostolius) ir tokios žalos dydį.

28.       Teismas taip pat konstatavo, kad atsakovės priešieškinio reikalavimas priteisti jai iš Alytaus miesto savivaldybės 521 860,53 Eur nuostolių, susidariusių dėl negaliojančiais pripažintų susitarimų pagrindu taikytų sumažintų šilumos energijos kainų, atlyginimą, neįrodytas. Teismas pastebėjo, kad VKEKK atstovė 2018 m. kovo 7–8 d. teismo posėdyje paaiškino, jog nėra leidžiama taikyti nei per dideles nei per mažas kainas, nes taikant per mažą kainą, šilumos tiekėjo sąnaudos neatsipirktų, tiekėjas netektų galimybės sėkmingai tęsti savo veiklą ir atlikti naudojamų šilumos tiekimo techninių priemonių atnaujinimo, kitų investicijų. Teismo vertinimu, duomenų, jog atsakovė būtų taikiusi mažesnes, negu kad buvo nustatytos, kainas, teismui nėra pateikta, o trečiasis asmuo tokių faktų nenustatė. Be to, teismas sprendė, kad 2001 m. sutarties Nr. 01-08-02-013 Dėl Alytaus miesto šilumos ūkio modernizavimo ir renovavimo 6.1 punkte šalys numatė turto nuomos sutarties pabaigoje likusių vartotojų skolų perkėlimo iš vieno tiekėjo kitam tvarką ir apribojo šių skolų padengimą ar reikalavimų perdavimą šešių mėnesių laikotarpiu, skaičiuojant nuo turto nuomos sutarties termino pasibaigimo. Atsakovė neteikė įrodymų, kad vartotojai liko skolingi už jiems pateiktą šilumos energiją už paskutinius šešis mėnesius iki turto nuomos termino pabaigos, todėl priešieškinio reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo atmestinas.

29.       Teismas, atsakydamas į ieškovės UAB „Alytaus šilumos tinklai“ reikalavimą priteisti iš atsakovės 5 421 080 Eur žalos, pasireiškiančios atsakovės iš ATL pardavimo veiklos gauta suma, atlyginimo, sprendė, kad apyvartiniai taršos leidimai savo esme laikytini atsakovės veiklos pajamomis, gautomis naudojant išsinuomotą turtą, šiuo atveju Alytaus rajoninę katilinę, ir tokių pajamų atsakovė galėjo gauti daugiau arba mažiau, priklausomai nuo pasirinkto veiklos būdo, nuo įdiegtų priemonių, o galėjo ir apskritai negauti. Teismas pažymėjo, kad šalys nebuvo susitarusios, jog atsakovės veiklos pajamos ar šių pajamų dalis bus perduodama nuomotojai, todėl šis reikalavimas atmestinas.

30.       Pasisakydamas dėl UAB „Alytaus šilumos tinklai“ reikalavimo priteisti jai iš atsakovės 491 840,82 Eur žalos atlyginimo dėl nepagrįstai atliktos investicijos į mazuto rezervuarą, teismas nurodė, kad investicijų į Alytaus miesto šilumos ūkį 2010–2014 m. perspektyviniame plane 2011 metais buvo numatyta rekonstruoti Alytaus rajoninės katilinės (RK) mazuto rezervuarą Nr. 2, Alytaus miesto savivaldybės taryba ir VKEKK suderino šią investiciją, atsakovė mazuto rezervuaro rekonstrukciją atliko 2011 metais ir šalys 2015 m. gruodžio 28 d. aktu suderino atliktų investicijų ir išnuomoto turto vertę, o mazuto rezervuaras, kaip statinys, yra įregistruotas UAB „Alytaus šilumos tinklai“ nuosavybės teise. Teismas nustatė, kad 2011 metais galiojo Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – ir Energetikos įstatymas) 29 straipsnio 3 dalies nuostata, jog energijos išteklių rezervinių atsargų kiekis turi būti ne mažesnis, negu energetikos įmonės vidutiniškai suvartoja per vieną kalendorinį mėnesį, skaičiuojant pagal trejų praėjusių kalendorinių metų mėnesinį vartojimo vidurkį šaltuoju metų periodu. Tik atlikus minėtą investiciją, nuo 2013 m. spalio 24 d. įsigaliojo minėtos normos pakeitimas, kuriuo buvo sumažintas energijos išteklių rezervinių atsargų kiekis nuo vieno mėnesio iki 10 kalendorinių dienų kiekio, todėl mazuto rezervuaras tapo nebūtinas. Tačiau šios investicijos nenaudingumas, teismo vertinimu, galėjo atsirasti ne dėl atsakovės kaltės, o dėl įstatymo pasikeitimo, ir tai neduoda pagrindo spręsti, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus, investuodama į mazuto rezervuaro rekonstrukciją. Be to, mazuto rezervuaras nuosavybės teise priklauso ieškovei UAB „Alytaus šilumos tinklai“, todėl priteisti ieškovei dar ir mazuto rezervuaro vertę, reikštų jos nepagrįstą praturtėjimą.

III.                      Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

31.       Ieškovės Alytaus miesto savivaldybė ir UAB „Alytaus šilumos tinklai“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 12 d. sprendimą, ieškovių ieškinį tenkinti visa apimtimi, o priešieškinį visiškai atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

31.1.                      2005 ir 2007 m. Modernizavimo sutarties pakeitimuose nustatytos papildomos investicijos negali būti vertinamos, kaip neatsiejamai susijusios su sutarčių galiojimo termino pratęsimu. Šie pakeitimai būtų buvę sudaryti ir neįtraukiant negaliojančių susitarimų dalių. Modernizavimo sutarties 8.1 punkte ir Turto nuomos sutarties 10.3 punkte nustatyta, kad jei sutarties nuostata prieštarauja įstatymui arba dėl kurios nors priežasties tampa iš dalies arba visai negaliojančia, ji nedaro negaliojančiomis likusių sutarties nuostatų. Priešingai nei teigia atsakovė, susitarimai dėl 9 MW generatoriaus ir elektrinės (biokuro generatoriaus) įrengimo nėra nauji, jų atsiradimas nulemtas ne termino pratęsimo, o šalių susitarimo dėl ankstesnių įsipareigojimų vykdymo. Dar 2001 m. Modernizavimo sutarties 4.1 punktu UAB „Litesko“ įsipareigojo investuoti į Alytaus šilumos ūkį 39 mln. Lt be PVM bei papildomai investuoti į garo turbinos įrengimą 5–7 mln. Lt ir (arba) 15 MW termofikacinės jėgainės įrengimą 30–35 mln. Lt. Šie įsipareigojimai buvo detalizuoti sutarties priede Nr. 3 „Investicijų planas“. Minėtų papildomų investicijų, kurių apimtis 5–7 mln. Lt ir 30–35 mln. Lt, atlikimo terminas turėjo sueiti 2004–2005 metais. Šie įsipareigojimai buvo perkelti į sutartį iš įmonių grupės „Dalkia“, kuri laimėjo konkursą ir kuri vėliau perdavė savo teises ir pareigas atsakovei, teikto pasiūlymo. Taigi, 2005 m. Modernizavimo sutarties pakeitimas nepadidino bendros investicijų apimties, kurią buvo įsipareigojusi atlikti atsakovė iki 2016 m. Taigi, 2005 m. Modernizavimo sutarties pakeitimo 4, 5, 6 punktais buvo pakeisti Modernizavimo sutarties 4.1 papunktis, 3 priedo 1 punktas bei 6 ir 7 punktai, o 2007 m. pakeitimo 3 punktu 3 priedas buvo papildytas 2.2 punktu. Šiuose pakeistuose (papildytuose) punktuose pakartojama analogiška papildomo investavimo prievolė, kurią atsakovė buvo prisiėmusi dar 2001 m. Nuostata dėl 9 MW generatoriaus įrengimo pakeitė jau galiojusią nuostatą dėl garo turbinos įrengimo, o nuostata dėl elektrinės pakeitė ankstesnį įsipareigojimą dėl 15 MW termofikacinės jėgainės įrengimo. Taigi, aptariamais pakeitimais buvo nustatyta ne nauja prievolė, bet keičiamas seniau nustatytos pareigos investuoti objektas. Todėl šie įsipareigojimai negali būti laikomai prisiimtais dėl termino pratęsimo.

31.2.                      Šilumos kainos ir jos formulės pakeitimai taip pat yra savarankiški UAB „Litesko“ įsipareigojimai, negalintys būti siejami su sutarčių termino pratęsimu ir galimybe įgyvendinti elektrinės investiciją, kuri liktų atsakovės nuosavybe. UAB „Litesko“, galiojant 2005 m. Modernizavimo sutarties pakeitimui, taikė ne šiame pakeitime nurodytą šilumos kainą. Taigi, atsakovės Modernizavimo sutarties nuostatos dėl nustatytų šilumos kainų nesaistė.

31.3.                      Elektrinė yra sudėtinė ir neatskiriama šilumos ūkio dalis, todėl turi būti perduota UAB „Alytaus šilumos tinklai“. Teismo nuomonė dėl elektrinės atskyrimo galimybės neparemta jokiais įrodymais, be to, šį sprendimą lėmusi aplinkybė teisme iš viso nebuvo tiriama, todėl tokia situacija neatitinka pakankamo pagrįstumo principo ir sudaro pagrindą teismo sprendimui panaikinti CPK 329 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 4 punkto pagrindu. Investicija į elektrinę, kuri nėra naujas atsakovės įsipareigojimas, turi būti vertinama taip, kaip ir visos kitos investicijos, atliktos Modernizavimo sutarties pagrindu, kaip neatskiriama nuo Alytaus šilumos ūkį sudarančio komplekso, kaip atlikta UAB „Litesko“ vykdant šilumos tiekėjo veiklą ir modernizuojant Alytaus šilumos ūkį. 2007 m. Modernizavimo sutarties pakeitimo 3 punktu buvo sulygta dėl išimties iš bendros taisyklės, kad visi renovacijos ir modernizavimo pagrindu atlikti turto pakeitimai ir pagerinimai, pasibaigus nuomos terminui parduodami nuomotojai už Turto nuomos sutarties 6 punkte nustatytą kainą (Turto nuomos 4.3 punkto pagal 2002-05-03 pakeitimą redakcija). Pripažinus šį punktą negaliojančiu, sutarčių šalims turi būti taikomos galiojančios sutarčių nuostatos, pagal kurias išnuomoto turto pagerinimai turi būti perduoti nuomotojai. Nesant kitokios tvarkos, šios nuostatos turėjo būti taikomos ir elektrinei. Elektrinė yra integruota į Alytaus rajoninę elektrinę ir negali būti atskirta nuo kito šilumos ūkį sudarančio turto be papildomų turto pakeitimų. Beveik visi ilgalaikio turto objektai, sudarantys ginčo elektrinės kompleksą, įmontuoti į kelis nekilnojamojo turto objektus, esančius (duomenys neskelbtini), todėl net fiziškai elektrinė negali būti atskirta nuo kito rajoninės elektrinės turto. Šiuo metu Alytaus miestas gauna didžiąją dalį šilumos būtent iš ginčo elektrinės. Ar daiktas gali būti ar negali būti atskiriamas nuo šilumos ūkio lemia ne jo prigimtis (kilnojamasis ar nekilnojamasis), ne jo santykis su kitu daiktu (pagrindinis ar antraeilis), o jo funkcija, naudojimas šilumos ūkyje. Elektrinė funkciškai svarbiausia Alytaus šilumos ūkio dalis. Nesant tarp šalių ginčo dėl 2007 m. Modernizavimo sutarties pakeitimo (kuriuo šios sutarties pagrindu atlikta investicija – elektrinė – neperduodama savivaldybei) negaliojimo, ne ieškovės, o atsakovė turėjo įrodyti, kad ginčo elektrinė negali būti perduota ieškovei. Elektrinės statyba buvo numatyta dar 2001 m. Modernizavimo sutartyje, taigi, pačios atsakovės buvo planuota net ir nesant nuomos termino pratęsimo. Atsakovė suderino investiciją į elektrinę su VKEKK. Tokio suderinimo priežastis akivaizdi – tik suderintų šilumos tiekėjų investicijų sąnaudos gali būti įtrauktos į šilumos kainas vartotojams.

31.4.                      Teismui nusprendus neperduoti ieškovei elektrinės susidarė paradoksali situacija, kai nepaisant to, kad 2007 m. Modernizavimo sutarties pakeitimo 3 punktas laikomas niekiniu ir negaliojančiu, jis yra vykdomas toliau. Be to, sprendimas palikti elektrinę atsakovei reiškia, kad niekinio sandorio neigiamus padarinius pajus tik ieškovės, nes joms atiteks toks šilumos ūkis, kurio realūs šilumos gamybos pajėgumai bus kur kas mažesni, nei Modernizavimo sutarties sudarymo metu, šilumos ūkis nefunkcionuos, o atsakovė pasiliks iš vartotojų surinktas dėl elektrinės sąnaudų įtraukimo į šilumos kainas gautas pajamas.

31.5.                      Teismas neįvertino visų svarbių aplinkybių dėl karšto vandens skaitiklių įrengimo, todėl padarė klaidingą išvadą dėl šių skaitiklių investicijos ir jos perdavimo. Modernizavimo sutarties 4.2.3 punkte šalys susitarė, kad visas modernizavimo ir renovavimo pagrindu sukurtas turtas Alytaus mieste pagal šios sutarties priedą Nr. 3, taip pat turtas sukurtas pas šilumos vartotojus, parduodamas nuomotojui Turto nuomos sutarties nustatyta tvarka, t. y. už nuomos mokesčio Nr. 4 įsiskolinimą. Atsakovė Modernizavimo sutartimi įsipareigojo vykdyti namų vidaus šildymo ir karšto vandens sistemų eksploataciją, o šios sutarties priede Nr. 4 įsipareigojo atlikti eksploatacijos darbus, tarp kurių buvo ir karšto vandens skaitiklių butuose instaliavimas, metrologinė priežiūra ir pakeitimas. Teismo posėdžio metu VKEKK atstovė taip pat patvirtino, kad atsakovės vykdoma karšto vandens tiekimo veikla, įskaitant skaitiklių įrengimą, tiesiogiai susijusi su šilumos tiekimo veikla. Taigi, šios veiklos, įskaitant skaitiklių įrengimą, vykdymas visų pirma kildintinas iš Modernizavimo ir Turto nuomos sutarčių, skaitikliai, kaip neatskiriama Alytaus, o ne UAB „Litesko“, šilumos ūkio dalis, perduotini minėtų sutarčių nustatyta tvarka ir sąlygomis.

31.6.                      Kadangi nėra pagrindo 2005 m. Modernizavimo sutarties pakeitimo 4–7 punktus laikyti negaliojančiais, investicijai į 9 MW generatorių turi būti taikoma Modernizavimo ir Turto nuomos sutartimis numatyta turto, esančio nuomininkės nuosavybėje, perdavimo ieškovei UAB „Alytaus šilumos tinklai“ tvarka, pasibaigus nuomos laikotarpiui. Generatorius negali būti laikomas su šilumos ūkiu nesusijusiu turtu, nes jo nusidėvėjimo sąnaudos buvo įtraukiamos į šilumos kainą, o į šilumos kainą įtraukiamos tik būtinosios šilumos tiekimo veiklai sąnaudos, nusidėvėjimo sąnaudos skaičiuojamos tik nuo šilumos tiekimo veikloje naudojamo turto.

31.7.                      Centrinio ofiso turtas taip pat sukurtas Modernizavimo sutarties pagrindu ir naudotas šilumos tiekimo Alytaus miesto vartotojams veikloje, todėl turi būti perduotas ieškovei. Pagal Modernizavimo sutarties 6.4 punktą Alytaus šilumos tiekimo veikla turėjo būti vykdoma per Alytaus filialą. Tai, kad dalis turto, reikalinga šiai veiklai vykdyti, buvo iškelta į centrinį ofisą, nepakeičia fakto, jog šis turtas Alytaus šilumos ūkio dalis.

31.8.                      Teismas, vertindamas priešieškinio reikalavimus dėl atsakovės neva patirtų nuostolių dėl 2005 m. Modernizavimo sutarties pakeitimo 4 ir 6 punktais padarytų pakeitimų, pagal kuriuos atsakovė įsipareigojo nuo 2016 m. birželio mėn. iki 2026 m. gegužės mėn. investuoti į šilumos ūkį ne mažiau kaip 26 mln. Lt be PVM, nepagrįstai pripažino, kad UAB „Litesko“ investicijų dalis, lygi 3 542 406,29 Eur, atlikta minėtų 2005 m. Modernizavimo sutarties pakeitimo 4 ir 6 punktų pagrindu, nors didžioji dalis minėtų investicijų atliktos 2011–2014 m. laikotarpiu ir neaišku, kodėl atsakovė šias investicija susiejo su 2005 m. Modernizavimo sutarties pakeitimo 4.1 punktu. Modernizavimo sutartis nedraudžia atsakovei atlikti didesnes nei 39 mln. Lt investicijų ir atsakovė pati patvirtino, kad nebuvo specifiškai informavusi ieškovių, jog jos atliekamos investicijos viršija šią ribą. Taigi, nors teismas teisingai sprendė nepriteisti kompensacijos už perduotas pirmiau aptartas investicijas, tačiau savo išvadą grindė ydingais motyvais.

31.9.                      Teismas nustatė nepagrįstus turto perdavimo terminą ir tvarką, sudarydamas atsakovei galimybę be jokio teisinio pagrindo toliau valdyti Alytaus šilumos ūkį, tuo labiau kad atsakovė šį ūkį valdo neteisėti jau nuo 2016 m. Atsakovė turi perduoti Alytaus šilumos ūkį per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo nepriklausomai nuo šildymo sezono pabaigos. Byloje vyksta ginčas dėl perduotino turto apimties, todėl išsprendus ginčą, netikslinga nustatyti papildomą laiką perduotino turto inventorizavimui. Nėra objektyvių priežasčių teigti, kad perduodant šilumos ūkį šildymo sezono metu bus sutrikdyta šilumos tiekimo veikla. Be to, vienas iš licencijos išdavimo pagrindų pagal Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 5 dalies 1 punktą – turėti nuosavybės teise ar teisėtai valdyti šilumos gamybos įrenginius ir (ar) šilumos perdavimo tinklus, todėl net ir atidedant šilumos ūkio perdavimą ilgesniam laikui, tai neturės jokios įtakos licencijos išdavimui. Licencijos turėjimo faktas negali būti sąlyga turtui perduoti.

31.10.                      Teismas iš esmės pripažino, kad ieškovių reikalavimas dėl žalos, susijusios su nepagrįstu sąnaudų įtraukimu į šilumos kainas, atlyginimo galėtų būti tenkinamas tik tuo atveju, jei būtų konstatuotas VKEKK administracinio pobūdžio sprendimų nevykdymas ar pan. Tačiau tai, kad VKEKK priėmė sprendimus, kurių pagrindu buvo nustatyta neteisinga šilumos kaina, nešalina žalos Alytaus šilumos vartotojams padarymo fakto, už kurią yra atsakinga atsakovė, kaip sutarčių šalis. Ieškovės turi subjektinę teisę reikalauti žalos atlyginimo pagal Turto nuomos ir Modernizavimo sutartis, nepriklausomai nuo priimtų administracinių sprendimų galiojimo. Šiuo klausimu jau buvo šioje byloje pasisakęs Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. balandžio 27 d. nutartyje. Savivaldybė, kaip Modernizavimo sutarties šalis, dėl viešo sutarties pobūdžio visada veikia vartotojų naudai, todėl, įgyvendindama savo, kaip sutarties šalies teises, gali reikšti reikalavimus, kylančius iš sutarties, nepaisant to, jog galutiniai naudos gavėjai bus vartotojai. Užkertant galimybę sutartiniu pagrindu reikalauti žalos, padarytos šios sutarties naudos gavėjams, atlyginimo, nebelieka jokio veiksmingo instrumento grąžinti iš atsakovės jos surinktas vartotojų permokas už šilumą. UAB „Litesko“ nebevykdant šilumos tiekimo veiklos, šilumos kainos kompensavimas bus neįmanomas. Savivaldybės kontrolieriaus išvada buvo teikiama kaip rašytinis įrodymas, kuriame buvo aptariamas ieškinio pagrindas, kuris buvo nurodytas ir pačiame ieškinyje, todėl net ir nesivadovaujant kontrolieriaus išvada, joje nurodytos aplinkybės privalėjo būti ištirtos. Teismas nepagrįstai rėmėsi kasacinio teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-423-916/2016, nes joje kalbama ne apie vartotojų permoką, bet apie nepriemoką, kurią šilumos ūkį perėmęs naujasis šilumos tiekėjas gali surinkti iš vartotojų. Skundžiamu sprendimu teismas užkirto kelią ieškovėms iš atsakovės prisiteisti permoką, kurią prisiteisę, jos iš tikrųjų galėtų mažinti šilumos vartotojams kainas.

31.11.                      Atsakovė turėjo iš ATL pardavimo gautas pajamas investuoti į Alytaus šilumos ūkį, o to nepadariusi, turi šias pajamas perduoti UAB „Alytaus šilumos tinklai“. Atsakovė gavo pajamas ne dėl to, kad naudojo civilinėje apyvartoje Modernizavimo ir Turto nuomos sutarčių pagrindu gautą šilumos ūkio turtą, o dėl to, jog gavo ATL ir juos pardavė. Pagal KKVFIĮ ATL nėra traktuojami kaip jų gavėjų nuosavybė, taigi, iš ATL pardavimo gautos pajamos neatitinka Turto nuomos sutarties 4.5 punkto ir todėl atsakovė neturėjo pagrindo šių pajamų pasilikti sau. Teismas neįvertino svarbių aplinkybių, kad atsakovė nesilaikė KKVFIĮ reikalavimų. Atsakovė privalėjo ATL investuoti į Alytaus šilumos ūkį, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Nuo 2005 m. atsakovės valdomai Alytaus rajoninei katilinei buvo išduota daugiau nei 2 mln. ATL, Visi ATL išduoti būtent Alytaus rajono katilinei, o ne, pavyzdžiui, ginčo elektrinei. ATL kiekiai buvo suteikti, įvertinus atsakovei perduoto nuomos pagrindu turto išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekius, taigi, atsakovė papildomų pajamų gavo tik dėl to, kad valdė ieškovių turtą ir ATL kiekis nulemtas ne atsakovės veikla, bet Alytaus šilumos ūkio techniniais rodikliais. Kadangi iš nepanaudotų ATL pardavimų atsakovės gautos lėšos investuotos į Alytaus šilumos ūkį nebuvo, nors turėjo būti, šis ūkis nebuvo pagerintas, ieškovei kilo žala.

31.12.                      Teismo išvados dėl investicijų į mazuto rezervuarą Nr. 2 neteisingos ir neatitinkančios bylos medžiagos. Energetikos įstatyme įtvirtintas reikalavimas dėl energijos išteklių rezervinių atsargų kiekio užtikrinimo galioja dar nuo 2001 m. liepos 1 d., tačiau atsakovei nekilo poreikis laikyti mazuto rezervuare Nr. 2 iki pat 2010 m. balandžio 16 d. Nei investicijų priežiūrą atliekanti komisija, numatyta Modernizavimo sutartyje, nei VKEKK, nebuvo informuotos apie tai, jog mazuto rezervuaras Nr. 2 atsakovės nebuvo naudojamas. Investicija nereikalinga vykdyti šilumos ūkio veiklą nelaikytina tinkamu išnuomoto turto pagerinimu pagal sudarytas sutartis, todėl tokios investicijos negali būti įskaitomos į bendrą būtinų atlikti investicijų dydį. Taigi, atsakovės pagal Modernizavimo sutartį įvykdytų investicijų suma mažintina nereikalingos investicijos verte (491 840,82 Eur), o UAB „Alytaus šilumos tinklai“ turėtų būti atlyginta žala, susidariusi dėl atsakovės įsipareigojimų investuoti į šilumos ūkį tam tikrą sumą neįvykdymo.

31.13.                      Teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, nes netinkamai įvertino patenkintų reikalavimų byloje dalis. Neaišku, kodėl teismas nusprendė susieti ieškovių reikalavimus dėl turto perdavimo su atsakovės įsipareigojimų ir atliktų investicijų suma, nors investicijų suma yra šalių sutarties dalykas, tačiau ji neatspindi nei turto vertės, nei ieškovių reikalavimo sumos. Teismo nurodyta neva ieškovėms priteista 14 837 382 Eur suma neatitinka sprendimo rezoliucinėje dalyje išdėstytoje lentelėje nurodytos turto vienetų verčių sumos. Priešieškinyje atsakovė nereiškė jokių reikalavimų, susijusiu su elektrine, tačiau teismas, vertindamas priešieškinio reikalavimo sumą, nurodė elektrinės vertę 25 mln. Eur. Byloje apskritai nebuvo sprendžiamas klausimas dėl elektrinės vertės.

32.       Atsakovė UAB „Litesko“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 12 d. sprendimo dalį, kurią buvo atmesta dalis priešieškinio reikalavimų ir priimti naują sprendimą – priešieškinio reikalavimus tenkinti visa apimtimi, taip pat panaikinti sprendimo dalį, kuria teismas iš dalies tenkino ieškinį ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį visa apimtimi. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

32.1.                      Teismo sudarytas ieškovei UAB „Alytaus šilumos tinklai“ perduotino turto sąrašas, išdėstytas rezoliucinėje dalyje, yra nepagrįstas, prieštarauja paties teismo išvadoms ir turi esminių trūkumų, todėl turėtų būti pakoreguotas ir ištaisytas. Ieškovė turėtų priimti, o atsakovė perduoti turtą pagal atsakovės priešieškinio Priedą Nr. 1bis, nes jis yra aktualiausias, teisingiausias ir išsamiausias perduotino turto sąrašas. Toks turtas, kuris buvo suderintas su savivaldybe ir sukurtas (nupirktas) investicijų plano pagrindu, ir yra pagerinimai Turto nuomos sutarties 7.2.3 punkto prasme bei perduotinas ieškovei. Būtent tokį turtą, kuris pagal sutarties ir įstatymo nuostatas turi būti perduotas, atspindi atsakovės pateiktas Priedas Nr. 1bis. Turto perdavimas pagal teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytą sąrašą yra praktiškai neįgyvendinamas bei gali sukelti papildomus ginčus tarp bylos dalyvių. Sąraše yra pateikta perteklinė informacija apie kiekvieno iš turto vieneto vertę. Ši informacija iš teismo sprendimo turėtų būti apskritai pašalinta. Reikalavimai perduoti ir atitinkami įpareigoti priimti turtą yra nepiniginio pobūdžio, jiems patenkinti ir įvykdyti turto vertė neturi reikšmės, tuo labiau jog vertes teismas nurodo nenuosekliai (vienur likutinė vertė, kitur įsigijimo ir pan.). Be to, nepaisant to, kad teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad atsakovės centrinio ofiso turtas yra viena iš negrąžintino turto kategorijų, teismo sudarytame turto sąraše yra įtraukti du centrinio ofiso turto turtiniai vienetai (Nr. 658 ir 686). Teismas sprendė, kad ieškovėms neperduotina elektrinė ir ją sudarantys atskiri turtiniai vienetai, tačiau į lentelę buvo įtrauktas elektrinei priskirtinas Savaeigis frontalinis autokrautuvas (Nr. 10). Nemažai turto sąraše nurodytų turto pozicijų dubliuojasi – Nr. 870 ir 1001, Nr. 868 ir 997, Nr. 866 ir 994, Nr. 718 ir 1525, Nr. 836 ir 1693, Nr. 19 ir 1919, Nr. 681 ir 1922, Nr. 682 ir 1921. Tikėtina, kad besidubliuojančių pozicijų yra ir daugiau. Be to, dalis teismo sudarytame sąraše nurodytų turto pozicijų yra jau perduotos ieškovei Turto nuomos sutartyje nustatyta tvarka ir tai buvo teismui pateiktoje informacijoje (Nr. 688–695, 761, 762, 766–769). Dalį teismo sąraše nurodytų turto pozicijų yra sunku tiksliai identifikuoti – sąraše nurodoma 14 turtinių vienetų, turinčių jiems suteiktuose inventoriniuose numeriuose skaitmenų dalį „5377”, kurie susiję su atsakovės pagal Turto nuomos sutartį išsinuomoto turto vienetų numeriais, nors atsakovės nuomojamo turto sąraše tokių yra tik 9 (Nr. 909–914, 1635–1638, 1740–1743). Dalis sąraše nurodytų turto pozicijų yra identifikuotos tuo pačiu inventoriniu numeriu, tačiau pavadinimas ir nurodytos vertės leidžia daryti išvadą, kad tai gali būti skirtingi daiktai, todėl yra neaišku, kas turėtų būti perduodama ir ar nurodomas perduoti turtas apskritai egzistuoja (pavyzdžiui, Nr. 1184 ir 1234, Nr. 1169 ir 1219, Nr. 1173 ir 1223, Nr. 1167 ir 1217). Sąraše apskritai nėra kai kurių turto vienetų, kuriuos atsakovė sukūrė pagal Modernizavimo sutartį, perleido ieškovei ir šiuo metu jį nuomoja pagal Turto nuomos sutartį (inventoriniai Nr. AP0000026, A1900841, A1900859, A1900882, AP0000803), taip pat ne sukurto, tačiau nuomojamo pagal Turto nuomos sutartį. Teismas nusprendė ieškovei perduoti papildomas pagal Modernizavimo sutartį numatytas investicijas, nemažinančias atsakovės investicinių įsipareigojimų, tačiau į teismo sudarytą perduotino turto sąrašą įtraukė ne visus tokius turto vienetus. Galiausiai, teismas į turto sąrašą įtraukė kito ilgalaikio turto, dėl kurio perdavimo ginčo šalys nėra susitariusios pagal Turto nuomos ir Modernizavimo sutartį, net 472 vienetus, nors motyvuojamoje dalyje nepasisakė dėl jų įtraukimo, o atsakovė teismui buvo pateikusi aptariamo ilgalaikio turto vienetų sąrašą ir ne kartą pagrindė, jog šis turtas sudaro negrąžintino turto subkategoriją. Ieškovės byloje nepagrindė, kodėl šis ilgalaikis turtas, dėl kurio perdavimo nesusitarta pagal sutartis, turėtų būti perduotas.

32.2.                      Teismas nepagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo įpareigoti ieškoves perimti 9 MW elektros energijos generatorių ir priteisti atsakovei neatsipirkusias 3 907 569,96 Eur dydžio investicijas į šį generatorių. Teismo motyvas, kad nėra pagrindo sugrąžinti atsakovei šias investicijas iš vartotojų, nes dalis šių investicijų vertės jau yra susigrąžinta per šildymo kainas, yra apskritai nesusijęs su civilinės bylos dalyku. Atsakovė kelia reikalavimą priteisti solidariai iš ieškovių, o ne vartotojų, negaliojančiais pripažintų sandorių pagrindu atliktas ir per reguliuojamas kainas neatsipirkusias investicijas. CK 6.240 straipsnio 5 dalis netaikytina, nes investicijas į 9 MW generatoriaus įrengimą galima įvertinti pinigais, be to, kadangi jų nereikalaujama iš vartotojų, nekyla klausimas dėl investicijų priteisimo atitikimo sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams. Jeigu šalys nebūtų sulygusios dėl sutarčių termino pratęsimo, atsakovė nebūtų investavusi ir į generatoriaus įrengimą, todėl pripažinus 2005 m. Modernizavimo sutarties pakeitimą (t. y. įskaitant ir 4–7 punktus, susijusius su įsipareigojimu dėl investicijų į 9 MW generatoriaus įrengimą) negaliojančiais, 9 MW generatoriaus atžvilgiu turėtų būti taikoma restitucija, ieškovei perduodant generatorių, o atsakovei priteisiant neatsipirkusių investicijų sumą, nes šios investicijos pageidavo savivaldybė, pripažinus termino pratęsimą negaliojančiu atsakovė netenka galimybės atgauti investicijų, be to, ir pats generatorius atsakovei, netekus teisės valdyti Alytaus šilumos ūkį, nereikalingas. Situacija, kad atsakovė bus priversta valdyti nereikalingą turtą ir patirti su jo valdymu susijusias išlaidas, tačiau neturės galimybių atgauti neatsipirkusias investicijas per šilumos kainas, neatitinka sąžiningumo principo. 2005 m. Modernizavimo sutarties pakeitimu šalys susitarė ne tik dėl 9 MW elektros energijos generatorius įrengimo, bet ir dėl kitų investicijų. Pastarąsias investicijas teismas įpareigojo perduoti ieškovei, nors tarp šių „kitų“ investicijų į ilgalaikį turtą ir investicijų į 9 MW generatorių nėra jokių kokybinių, kiekybinių ar kitokių skirtumų, dėl ko šios investicijos galėtų ar turėtų būti traktuojamos skirtingai. Nors Alytaus šilumos ūkio turtas bus formaliai grąžintas UAB „Alytaus šilumos tinklai“, sprendimus dėl sutarčių (jų pakeitimų) sudarymo, investicijų tvirtinimo priimdavo savivaldybė, kuri taip pat yra ir pagrindinė kitos ieškovės akcininkė, todėl ieškovės yra bendraskolės atsakovei priteistinų piniginių kompensacijų atžvilgiu.

32.3.                      Teismas nepagrįstai atmetė UAB „Litesko“ reikalavimą priteisti neatsipirkusias 2 978 816,22 Eur papildomas investicijas į Alytaus šilumos ūkį. CK 6.240 straipsnio 5 dalis šiuo atveju netaikytina, nes atliktas papildomas investicijas pagal 2005 m. Modernizavimo sutarties pakeitimą galima ir jos yra įvertintos pinigais, be to, šio reikalavimo tenkinimas niekaip neprieštarautų, bet priešingai, atitiktų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus. Papildomų investicijų atlikimo pageidavo savivaldybė, jos iniciatyva į 2005 m. Modernizavimo sutarties pakeitimą buvo įtraukta sąlyga dėl šios investicijos atlikimo. Su šia sąlyga atsakovė sutiko tik dėl to, kad buvo susitarta dėl Modernizavimo sutarties ir Turto nuomos sutarties termino pratęsimo papildomiems 10 metų. Pripažinus sąlygą dėl termino negaliojančia, atsakovė neteko galimybių atgauti neatsipirkusių investicijų. Teismo sprendimu perduotą papildomų investicijų rezultatu esantį turtą UAB „Alytaus šilumos tinklai“, kaip šilumos tiekėja, galės įtraukti į reguliuojamą šilumos kainą, nors šių papildomų investicijų ji pati neatliko. Savivaldybė negali iš savo atlikto Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimo gauti jokios naudos ar, juo labiau, neigiamas šių neteisėtų veiksmų pasekmes perkelti atsakovei. Nepagrįsta teismo išvada, kad abiejų 2005 m. Modernizavimo sutarties pakeitimo šalių atsakomybė už šio sandorio negaliojimą yra vienoda, nes Konkurencijos taryba savo nutarimu pripažino, jog Savivaldybė, priėmusi, patvirtinusi ir sudariusi 2005 m. sprendimą ir 2007 m. sprendimą bei 2005 m. ir 2007 m. Modernizavimo sutarties bei Turto nuomos sutarties pakeitimus, pažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatas.

32.4.                      Nepagrįstas sprendimas atmesti priešieškinio reikalavimą priteisti atsakovei iš savivaldybės 521 860,53 Eur dydžio sumažintų šilumos energijos kainų atlyginimą. Priešingai nei teigia teismas, VKEKK atstovai posėdžiuose niekada neteigė, kad nėra leidžiama taikyti nei per dideles, nei per mažas kainas aptariamu laikotarpiu. Atvirkščiai, VKEKK patvirtino, kad aptariamu laikotarpiu, už kurį yra prašoma restitucijos taikymo, atsakovė turėjo teisę taikyti sumažintos šilumos kainas savo pelno sąskaita. Atsakovė pateikė sumažinimą patvirtinančius rašytinius įrodymus į bylą (VKEKK 2005-02-09 pažyma, VKEKK 2005-02-23 posėdžio protokolas Nr. O2-5, UAB „Litesko“ 2005-06-29 įsakymas Nr. 2005-01P/55A, UAB „Litesko“ 2007-06-28 raštas Nr. 01-196/1-2007, UAB „Litesko“ 2007-04-25 raštas Nr. 01-156-2007 ir UAB „Litesko“ 2007-12-12 įsakymas Nr. 2007-01-125). Taigi, teismo išvados, kad teismui nebuvo pateikta duomenų, jog atsakovė taikė mažesnes nei nustatyta kainas ar kad tokių faktų nenustatė VKEKK, nepagrįstos. Teismas turi kompetenciją spręsti, ar atsakovė patyrė kokių nors praradimų ar nuostolių dėl konkrečių kainų taikymo vienu ar kitu laikotarpiu ir privalėjo vertinti restitucijos dėl sumažintų kainų, taikytų pagal negaliojančiais pripažintus sandorius, taikymo sąlygas. Teismo motyvas, kad UAB „Litesko“ neteikė įrodymų, jog vartotojai liko skolingi už jiems pateiktą šilumos energiją už paskutinius šešis mėnesius iki turto nuomos termino pabaigos, apskritai yra nesusijęs su šios bylos dalyku, nes UAB „Litesko“ nekėlė reikalavimo dėl vartotojų skolų išieškojimo (perkėlimo pagal Modernizavimo sutarties 6.1 punkte numatytą mechanizmą).

32.5.                      Teismas pažeidė CK 1.96 straipsnį ir 6.226 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisės normas, taip pat padarė neteisingą ir nepagrįstą išvadą dėl šalių ketinimų, sulygstant dėl finansinės paramos teikimo savivaldybei. Esminės 2005 m. Modernizavimo sutarties pakeitimo ir 2007 m. pakeitimo sąlygos buvo – nuomos termino pratęsimas 10 metų ir investicijos į elektrinę atskirumas nuo visų kitų investicijų bei UAB „Litesko“ nuosavybės teisės į ją išlaikymas po nuomos termino pabaigos – dėl kurių sulygus atsakovė sutiko prisiimti papildomus finansinius įsipareigojimus, nenumatytus pradinėse 2001 m. sutartyse, iš jų ir dėl finansinės paramos teikimo. Teismo interpretacija, kad tariamai susitarimus dėl paramos teikimo šalys neva galėjo sudaryti savarankiškai, nepaisant turto nuomos termino pratęsimo prieštarauja bylos duomenims ir neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Kasacinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad kai tam tikros sutarties nuostata ar jos dalis yra esminė, tuomet jos negaliojimas lemia ir visos sutarties negaliojimą. Be to, teismas ignoravo paties Kauno apygardos teismo įsiteisėjusiame 2011 m. sprendime nustatytą prejudicinį faktą, kad jeigu Modernizavimo ir Turto nuomos sutarčių terminas nebūtų pratęstas, UAB „Litesko“ nebūtų prisiėmusi papildomų finansinių įsipareigojimų, taip ir įsipareigojimų dėl finansinės paramos teikimo. Galiausiai, būtent savivaldybė atliko neteisėtus veiksmus, t. y. pažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį, todėl ji negali gauti jokios naudos iš savo neteisėtų veiksmų. Pagal kasacinio teismo praktiką atsakomybė dėl valstybės ar savivaldos institucijų neteisėtų veiksmų tenka valstybei ar savivaldybei ir privatus asmuo neturi būti laikomas dėl to kaltu. Taigi, savivaldybė negali perkelti atsakovei neigiamų padarinių naštos už savo neteisėtais sprendimais patvirtintų 2005 m. ir 2007 m. Modernizavimo sutarčių pakeitimų negaliojimą ir gauti iš savo neteisėtų veiksmų naudos. Teismo atsisakymas pripažinti negaliojančiomis nuostatas dėl paramos teikimo savivaldybei bei atsisakymas priteisti atsakovei pastarosios suteiktą finansinę paramą būtent ir suponuoja tokią teismų praktikoje draudžiamą situaciją – t. y. savivaldybė gavo beveik 1 mln. Eur finansinę paramą, kuri yra tiesioginis jos neteisėtų veiksmų rezultatas. Teismas nepagrįstai ginčo teisiniams santykiams taikė CK 6.476 straipsnį. Ginčas kilo ne dėl suteiktos finansinės paramos panaudojimo tikslingumo, bet dėl 2005 m. ir 2007 m. pakeitimų pripažinimo negaliojančiais ir niekinių sandorių teisinių pasekmių taikymo.

32.6.                      Teismas nepagrįstai atsisakė pripažinti negaliojančiais 2005 m. Modernizavimo sutarties pakeitimo 9–11 punktus bei 2007 m. Modernizavimo sutarties pakeitimo 5–7 punktus bei tokio savo sprendimo apskritai nemotyvavo, todėl ši sprendimo dalis neatitinka CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimų. Šie pakeitimų punktai iš esmės nėra savarankiški, jie patys savaime, be kitų pakeitimo nuostatų, atspindinčių šalių susitarimo dalyką ir įgyjamas teises bei pareigas, nieko nereiškia ir yra tik juridinės technikos dalis, todėl šalys niekada nebūtų sulygusios dėl jų, jeigu į pakeitimus nebūtų įtrauktos kitos, esminės sąlygos. Modernizavimo sutarties 2005 ir 2007 m. pakeitimai pripažintini negaliojančiais visa apimtimi. Atitinkamai turėtų būti naikinama teismo sprendimo dalis atsisakyti priteisti atsakovei iš savivaldybės piniginį ekvivalentą, lygų savivaldybei išmokėtai finansinei paramai ir atsakovei iš savivaldybės  priteistina 925 046,27 Eur išmokėtos paramos suma.

32.7.                      Teismas turėjo palikti ieškovų reikalavimą dėl informacijos perdavimo UAB „Alytaus šilumos tinklai“ nenagrinėtu, nes ši dalis ieškinio neatitinka CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinto ieškinio turinio reikalavimo. Reikalavimas dėl informacijos perdavimo neatitinka konkretumo ir tikslumo reikalavimų, yra neaiškus ir nekonkretus. Šią svarbią procesinę aplinkybę identifikavo ir teismas 2017 m. lapkričio 29 d. vykusio posėdžio metu. Minėto posėdžio metu buvo priimta protokolinė nutartis, kuria, be kita ko, ieškovėms buvo nustatytas terminas iki 2017 m. gruodžio 25 d. patikslinti reikalavimą dėl informacijos perdavimo, tačiau ieškovės taip ir nepatikslino reikalavimo. Tokia situacija turėjo sukelti konkrečius teisinius padarinius – reikalavimas turėjo būti paliktas nenagrinėtu pagal CPK 296 straipsnio 11 punktą. Be to, ieškovės nereikalavo tos informacijos, kurią įpareigojo pateikti teismas, todėl teismas peržengė ieškinio ribas ir taip pažeidė CPK 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą procesinės teisės normą, nes teismas faktiškai pats pakeitė ieškinio dalyką, ieškovėms pačioms per nustatytą terminą nepatikslinus reikalavimo. Ši sprendimo dalis laikytina siurprizine atsakovei, nes ji turėjo galimybę atskirsti tik į ieškovių suformuluotą reikalavimą. Be to, ši teismo sprendimo dalis dėl įpareigojimo perduoti informaciją nėra paremta jokia materialine norma (nei įstatymine norma, nei sutartine sąlyga), o tai savarankiškas pagrindas panaikinti šią dalį.

33.       Ieškovės Alytaus miesto savivaldybė ir UAB „Alytaus šilumos tinklai“ atsiliepime į UAB „Litesko“ apeliacinį skundą prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir tenkinti ieškovių apeliacinį skundą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

33.1.                      Nėra pagrindo vadovautis vien tik UAB „Litesko“ byloje pateikta informacija dėl ieškovei perduotino turto. Atsakovės priešieškinio reikalavimai, įskaitant ir 1bis priedą, yra ne kas kita, kaip dalies ieškovių reikalavimų byloje pripažinimas. Atsakovės pozicija dėl turto perdavimo yra nenuosekli ir prieštaringa. Viena vertus, ji savo priešieškiniu reikalauja įpareigoti UAB „Alytaus šilumos tinklai“ perimti turto vienetus, kurių didelė dalis dubliuoja ieškovių reikalavimus (1bis priedo stulpelyje pažymėti „YRA“ turto vienetai, kuriuos atsakovė reikalauja perimti, yra įtraukti į ieškovių 8 priedą ir reikalaujami perduoti). Kita vertus, atsakovė lyg ir nepripažįsta ieškovių reikalavimų visa apimtimi, t. y. ir dėl perduotino turto, galimai tik dėl to, kad tokiu atveju ji turėtų pareigą atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Vietoje to, kad apeliaciniame skunde aiškiai būtų apibrėžta, dėl kurių ieškovių reikalavimų dalies atsakovė sutinka, ji bando įrodyti, jog turi būti patenkinti tik jos priešieškinio reikalavimai, neatsižvelgiant į ieškovių reikalavimus, todėl atsakovės reikalavimas pakeisti teismo sudarytą turto sąrašą taip, kad į perduotino turto sąrašą būtų įtraukti tik atsakovės Priede Nr. 1bis nurodyti turtiniai vienetai, atmestinas.

33.2.                      Turto vienetų verčių nurodymas tik palengvina atitinkamų turto vienetų identifikavimą, tačiau nesudaro papildomų sunkumų perduodant turtą ieškovei. Duomenų apie viso Alytaus šilumos ūkį sudarančio turto likutinę vertę nėra, nes atsakovė nepateikė išsamių duomenų pagal teismo įpareigojimą. UAB „Litesko“ nurodyti besidubliuojančių turto pozicijų pavyzdžiai nesudaro pagrindo naikinti sprendimą, nes turto vienetai gali būti identifikuojami pagal tuos pačius inventorinius numerius ir (ar) vertę, todėl sunkumų vykdant sprendimą nėra. Atsakovės skunde nurodyti turto vienetai, kurie jos yra pažymėti kaip „Pastaba Nr.5“, atitinka ieškovių 8 priedo 1537–1542, 2295–2298, 2416–2419 eilės numeriais pažymėtus turto vienetus. Esant aiškiai išreikštai UAB „Litesko“ pozicijai dėl minėtų turto vienetų grąžinimo UAB „Alytaus šilumos tinklai“, neaišku, kodėl sprendime teismui nurodžius tuos pačius turto vienetus atsakovė jau tam prieštarauja. Apeliaciniame skunde nurodyti turto vienetai, kurie atsakovės pažymėti kaip „Pastaba Nr. 6“, atitinka 8 priedo 1814–1913 eilės numeriais pažymėtus turto vienetus. UAB „Litesko“ paruoštoje ieškovių pateikto 8 priedo analizėje minėti turto vienetai yra priskirti prie ieškovei grąžintinų turto vienetų. Apeliacinio skundo 67 punkte nurodyti turto vienetai, pavyzdžiui, „Administracinis pastatas“ ir „Lauko kanalizacija fekalinė, lietaus gamybinė“, atitinka 8 priedo 1580 ir 1737 eilės numeriais pažymėtus turto vienetus ir yra sprendimo lentelės 948 ir 1085 punktuose, todėl akivaizdu, kad atsakovė detaliai neišanalizavo sprendimo ir kelia nepagrįstus reikalavimus. Nors UAB „Litesko“ teigia, kad į perduotino turto sąrašą nepagrįstai įtraukti 472 vnt., byloje yra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, jog šis turtas patenka į Alytaus šilumos ūkio turto kompleksą. Pagal ŠŪĮ reglamentavimą, šilumos ūkis veikia kaip sistema, sudaryta iš turto ir veiklos komplekso. Be nekilnojamojo ir kilnojamojo turto šilumos ūkį sudaro šilumos ir karšto vandens tiekimo veikla: kuro įsigijimas, šilumos ir karšto vandens gamyba, šilumos ir karšto vandens tiekimo paslaugų teikimas, šilumos ir karšto vandens kainų derinimas ir paskelbimas ir t. t. Nė viena iš šių komplekso dalių šilumos ūkio prasme negali egzistuoti savarankiškai – visas kompleksas turi veikti kartu, nepertraukiamai, todėl būtina įvertinti ne tik Turto nuomos sutartimi perduoto ir Modernizavimo sutarties pagrindu modernizuoto turto, bet ir veiklos, susijusios su šio turto valdymu, užtikrinant šilumos tiekimą, perdavimą ieškovei. Būtent tokiu įvertinimu yra paremtas sprendimas į turto sąrašą įtraukti minimus 472 šilumos teikimo veikloje naudojamus turto vienetus.

33.3.                      Nors ir sutiktina su atsakovės skundo argumentu, kad teismas nepagrįstai neperdavė ieškovei 9 MW generatoriaus, savivaldybė ir UAB „Alytaus šilumos tinklai“ savo prieštaravimus šiai sprendimo daliai grindžia visiškai kitais, ieškovių apeliaciniame skunde išdėstytais, argumentais nei atsakovė, su kurios argumentais nesutiktina. Be to, atsakovė nepagrįstai reikalauja jai priteisti investicijas į šį generatorių. Prievolė įrengti 9 MW elektros energijos generatorių yra savarankiška, naudinga UAB „Litesko“ ir niekaip nėra susijusi su 2005 m. Modernizavimo sutarties pakeitimais, kuriais buvo pratęstas sutarčių galiojimo laikas. Prievolė papildomai investuoti į 9 MW generatoriaus įrengimą pakeitė jau anksčiau galiojusią prievolę investuoti į garo turbinos įrengimą ir (arba) 15 MW termofikacinės jėgainės įrengimą, todėl 2005 m. Modernizavimo sutarties pakeitimas nepadidino bendros investicijų apimties, kurią buvo įsipareigojusi atlikti UAB „Litesko“ iki 2016 m. Be to, atsakovė iki 2005 m. iš viso perdavė ieškovei tik 6 752 724,87 Lt atliktų investicijų, kai iki to laiko pagal Investicijų planą turėjo būti atlikusi visas numatytas investicijas. Pagal Modernizavimo sutarties 9.3.3 punktą tokia situacija realiai sudarė pagrindą nutraukti sutartį vienašališkai, o atsakovei tokiu atveju grėsė 10 proc. dydžio bauda nuo jos planuotų gauti pajamų iš šilumos tiekimo veiklos, taigi, pakeitus Modernizavimo sutarties 4.1 punktą, UAB „Litesko“ išvengė sutartinės atsakomybės už įsipareigojimų investuoti nevykdymą. Galiausiai, nesant aiškių duomenų, ar investicija galėjo būti atgaunama per šilumos kainą, nėra jokio pagrindo net svarstyti, kad investicija ta apimtimi, kurią nurodo atsakovė, galėtų būti grąžinama piniginiu ekvivalentu.

33.4.                      Teismas pagrįstai netenkino atsakovės reikalavimo priteisti neatsipirkusias 2 978 816,22 Eur dydžio investicijas į Alytaus šilumos ūkį, nes UAB „Litesko“ atliktos investicijos apskritai nėra susijusios su 2005 m. Modernizavimo sutarties pakeitimu, kuriuo buvo pakeistas sutarties 4.1 punktas. 2005 m. ir 2007 m. sudarytų Modernizavimo ir Turto nuomos sutarčių pakeitimų dalys, kuriomis buvo pratęstas sutarčių galiojimas iki 2026 m. birželio 1 d. bei susitarta palikti elektrinę atsakovei, yra prieštaraujančios Konkurencijos įstatymui ne dėl savivaldybės priimtų administracinio pobūdžio sprendimų, o dėl to, kad sutarčių šalys savo susitarimais privilegijavo UAB „Litesko“ kitų ūkio subjektų (potencialių konkurentų) atžvilgiu, t. y. nustatė tokias sutarčių vykdymo sąlygas, kurių nenumatė Konkurso taisyklės. Atsakovė, būdama patyrusia šilumos ūkio srityje veiklą vykdančiu verslininke, sudarydama pirmiau minėtas pakeitimų dalis, turėjo ir galėjo žinoti, kad sudaro imperatyviems teisės aktų reikalavimams prieštaraujančius sandorius, todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog sandorio šalių atsakomybė dėl niekinių pakeitimų dalių teisinių padarinių nagrinėjamu atveju yra vienoda.

33.5.                      Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovės reikalavimo priteisti iš savivaldybės 521 860,53 Eur nuostolių, susidariusių dėl sumažintų šilumos energijos kainų, atlyginimo pagrįstumas byloje nėra įrodytas. Vienas pagrindinių šilumos kainų nustatymo principų yra tai, kad šilumos kainos yra grindžiamos būtinosiomis šilumos tiekėjo veiklos sąnaudomis. Byloje nėra jokios informacijos, ar 2005 m. ir 2007 m. Modernizavimo sutarties pakeitimais pakeistos sutartinės šilumos kainos nepadengė šilumos tiekėjo veiklos sąnaudų ar jų dalies, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad kažkokie nuostoliai apskritai buvo patirti. Nėra ir objektyvių duomenų apie tai, kad nesant pakeitimų, atsakovė būtų taikiusi didesnes kainas. UAB „Litesko“ nepagrindė, kodėl 2005 m. ir 2007 m. Modernizavimo sutarties pakeitimuose numatytų šilumos kainų dydžių nustatymas sietinas su pakeitimų dalimis, kuriomis buvo pratęstas nuomos laikotarpis ir nustatytas elektrinės nuosavybės režimas. Šilumos kainos formulės buvo ne kartą keičiamos nuomos laikotarpiu, pavyzdžiui, 2004 m. pakeitimu.

33.6.                      Teismas pagrįstai konstatavo, kad susitarimai dėl finansinės paramos teikimo galėjo būti sudaryti ir savarankiškai, nepaisant, ar turto nuomos terminas pratęsiamas ar nepratęsiamas. Įgyvendinant labdaros ir paramos įstatyme įtvirtintą reglamentavimą, kiekvienas paramos sumos sumokėjimas buvo atliekamas atskirų sutarčių pagrindu, nurodant tikslinę suteiktos paramos panaudojimo paskirtį. Litesko paramą Savivaldybei suteikė aiškiai suvokdama, kad vienintelis įsipareigojimas, kurį Savivaldybė, kaip paramos gavėja, turi įvykdyti – panaudoti paramą Alytaus miesto bendruomenės poreikiams tenkinti. Jokių kitų įsipareigojimų (juolab – pratęsti Turto nuomos sutarties terminą, kas prieštarautų šio įstatymo 8 straipsniui) savivaldybė neprisiėmė ir prisiimti negalėjo. Taigi, paramos, kaip atlyginimo, už neteisėtų susitarimų nuostatų įtraukimą, argumentas negali būti vertinamas. Be to, net ir pripažinus, kad 2005 m. Modernizavimo sutarties pakeitimo 8 punktas ir 2007 m. Modernizavimo sutarties pakeitimo 4 punktas yra negaliojantys, tai nedaro įtakos minėtų atskirų paramos sutarčių galiojimui, juo labiau kad paramos sutarčių galiojimo klausimas šioje byloje nebuvo keliamas. UAB „Litesko“ nepagrįstai bando įrodyti, kad byloje turi būti remiamasi sprendimu, priimtu byloje Nr. 2-2301-153/2011, išimdama iš konteksto tam tikras sprendime nurodytas frazes ir bandydama jas pritaikyti savo naudai. Minėtame sprendime buvo sprendžiamas klausimas ne dėl Modernizavimo ir Turto nuomos sutarčių pakeitimų teisėtumo, o dėl savivaldybės priimtų sprendimų, taigi, administracinių aktų, teisėtumo ir procedūros atitikimo Viešojo administravimo įstatymui, taigi, sprendimas byloje Nr. 2-2301-153/2011 neatitinka CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatytų požymių.

33.7.                      Pagal Modernizavimo sutarties 3.3.2 punktą atsakovei buvo perduotas ne tik Alytaus šilumos ūkį sudarantis turtas, bet ir visos veiklos teisės, t. y. sudarytos galimybės efektyviai eksploatuoti šilumos ūkį. Akivaizdu, kad iki 2018 m. visa minėta informacija pasikeitė, be to, šilumos ūkį sudarančio turto modernizavimas lėmė pokyčius turto komplekse, kurie iki šiol ieškovėms išsamiai neatskleidžiami. Įvertinus šias aplinkybes ir atsižvelgiant į CK 1.137 straipsnio 2 dalį, teismas pagrįstai nustatė atitinkamos informacijos perdavimo poreikį. Apeliacinio skundo argumentai nėra pakankamai aiškūs, nes neaišku, kokia apimtimi sprendimo dalis dėl informacijos perdavimo peržengia ieškinio reikalavimo ribas, nes teismas kaip tik susiaurino ieškinio reikalavimus.

34.       Atsakovė UAB „Litesko“ atsiliepime į ieškovių apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti, išskyrus dalis, kuriuose ieškovių ir atsakovės reikalavimai sutampa, taip pat tenkinti atsakovės apeliacinį skundą bei taikyti ieškinio senaties terminus. Atsiliepime nurodyti šie pagrindiniai argumentai:

34.1.                      Ieškovės nenurodo, kokios bylos aplinkybės patvirtina sprendimo dalies, kuria teismas pripažino negaliojančiais nuo jų sudarymo 2005 m. Modernizavimo sutarties pakeitimo 1–7 punktus; 2005 m. Turto nuomos sutarties pakeitimą (visa apimtimi) ir 2007 m. Modernizavimo sutarties pakeitimo 1–3 punktus, tariamą nepagrįstumą ir neteisėtumą; ir kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais ieškovės grindžia, kad aptariama sprendimo dalis yra nepagrįsta. Ieškovės šioje apeliacinio skundo dalyje nurodo tik deklaratyvius teiginius, tačiau šių teiginių niekaip nepagrindžia faktinėmis bylos aplinkybėmis, tai reiškia, kad šiuo atveju nėra suformuotas apeliacinio skundo pagrindas. Be to, ieškovių teiginiai, visų pirma argumentas, kad 2005 m. ir 2007 m. Modernizavimo sutarties pakeitimai būtų buvę sudaryti ir neįtraukiant negaliojančių jų dalių, yra neteisingi, nes: savivaldybė, pažeidusi Konkurencijos įstatymą, iš neteisėtų veiksmų negali gauti naudos, o UAB „Litesko“ neturi prisiimti jokių su šių neteisėtų veiksmų atlikimu susijusių teisinių padarinių; esminių sąlygų dėl termino ir elektrinės teisinio režimo negaliojimas reiškia visų kitų ginčo pakeitimų nuostatų negaliojimą; Kauno apygardos teismas savo 2011 m. lapkričio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2301-153/2011 nustatė prejudicinį faktą, kad atsakovė prisiėmė papildomus finansinius įsipareigojimus tik dėl to, kad ginčo šalys sulygo dėl esminės 2005 m. pakeitimų sąlygos – sutarčių termino pratęsimo 10 metų.

34.2.                      UAB „Litesko“ įsipareigojo investuoti į 9 MW elektros generatoriaus ir elektrinės įrengimą pagal 2005 m. ir 2007 m. Modernizavimo sutarties pakeitimus, o ne pagal 2001 m. sudarytas sutartis, kaip tai bando nepagrįstai įteigti ieškovės. Atsakovė pagal 2007 m. Modernizavimo sutarties pakeitimą sutiko pastatyti elektrinę ne todėl, kad dar 2005 m. Turto nuomos sutarties pakeitimu buvo pratęstas sutarties terminas 10 metų, bet todėl, jog savivaldybė ir atsakovė susitarė, kad elektrinė liks UAB „Litesko“ nuosavybe po Modernizavimo sutarties ir Turto nuomos sutarties pabaigos. Be to, tai, kad 2005 m. ir 2007 m. Modernizavimo sutarties pakeitimais buvo pakeistas 2001 m. Modernizavimo sutartimi atsakovės prisiimtos pareigos investuoti objektas ir reiškia, jog buvo nustatyta ir visiškai kokybiškai nauja prievolė, kurios atsakovė neturėjo pagal 2001 m. sudarytas sutartis. Prievolės dalykas yra vienas iš būtinųjų jos elementų. Prievolės dalykas pagal 2005 m. ir 2007 m. Modernizavimo sutarties pakeitimus bei pagal 2001 m. Modernizavimo sutartį nesutampa. Be to, pagal 2001 m. Modernizavimo sutartį, atsakovė įsipareigojo papildomai, be 39 mln. Lt., investuoti į garo turbinos įrengimą nuo 5 mln. iki 7 mln. Lt ir į 15 MW termofikacinės jėgainės įrengimą nuo 30 mln. iki 35 mln. Lt, tik esant tam tikroms sąlygoms, kurios niekada neatsirado. 2005 m. ir 2007 m. Modernizavimo sutarties pakeitimuose UAB „Litesko“ prievolės, t. y. pareigos investuoti į tam tikrų objektų įrengimą, buvo apibrėžtos visiškai kitaip negu atsakovės prievolės pagal 2001 m. Modernizavimo sutartį. Vadinasi, ieškovių teiginys, kad neva susitarimai dėl 9 MW generatoriaus ir elektrinės įrengimo nėra nauji, visiškai nepagrįstas. Kadangi 2001 m. Modernizavimo sutarties priede Nr. 3 įtvirtintame investicijų plane nurodytos sąlygos nuo ne dėl šalių priklausančių aplinkybių neatsirado (ir ieškovės jų atsiradimo neįrodinėjo), UAB „Litesko“ niekada neturėjo pareigos šias investicijas atlikti, taigi, nėra jokio pagrindo dėti lygybės ženklo tarp sąlyginių papildomų investicijų, numatytų 2001 m. Modernizavimo sutartyje, ir atsakovės besąlyginio įsipareigojimo atlikti papildomas investicijas, numatytas 2005 m. ar 2007 m. Modernizavimo sutarties pakeitimuose. Be to, ieškovės nutyli, kad atsakovės pareigos įrengti garo turbiną arba 15 MW termofikacinės jėgainę neliko, savivaldybei ir UAB „Litesko“ sudarius 2002 m. gegužės 3 d. susitarimą dėl Modernizavimo sutarties pakeitimo.

34.3.                      Šilumos kainos ir jos formulės pakeitimai nėra savarankiški UAB „Litesko“ įsipareigojimai ir šių įsipareigojimų atsakovė nebūtų prisiėmusi, jeigu pakeitimais nebūtų susitarta dėl nuomos termino pratęsimo ir jos nuosavybės į elektrinę. Priešingai negu teigia ieškovės, UAB „Litesko“ realiai taikė 2005 m. ir 2007 m. Modernizavimo sutarties pakeitimais numatytas kainas ir jų perskaičiavimo formulę.

34.4.                      Byloje nėra ginčo ir negali būti, kad būtent UAB „Litesko“ pastatė elektrinę ir būtent jai buvo išduotas statybos leidimas statyti elektrinę. Taigi, atsakovė sukūrė naują objektą ir dėl to yra šio objekto vienasmenė savininkė. Alytaus šilumos ūkio infrastruktūrą, kuri priklausė UAB „Alytaus šilumos tinklai“ ir kuri buvo panaudota atsakovės, statant elektrinę, UAB „Litesko“ nupirko iš UAB „Alytaus šilumos tinklai“ pagal atskiras pirkimo–pardavimo sutartis, kurios nėra ginčijamos šioje byloje, ir jos buvo ir išliko atsakovės nuosavybė. Elektrinės įrengimas kainavo virš 86 mln. Lt (24,9 mln. Eur), iš kurių 73,4 mln. Lt (21,26 ml. Eur) sudarė UAB „Litesko“ investicijos, o likusius 13,5 mln. Lt – būtent atsakovei suteikta ES parama. Todėl nėra ir jokio faktinio pagrindo ieškovėms reikalauti kokių nors teisių į elektrinę. Elektrinės rinkos vertė šią dieną yra lygi 25,555 mln. Eur. Elektrinės nusavinimas dėl sandorio – t. y. 2007 m. Modernizavimo sutarties pakeitimo 3 punkto negaliojimo, kuris yra nulemtas savivaldybės atlikto Konkurencijos įstatymo pažeidimo, iš esmės pažeistų fundamentalų principą, kad iš neteisėtų veiksmų asmuo negali gauti naudos. Akivaizdu, kad tokio ieškovių reikalavimo tenkinimo atveju ieškovės nepagrįstai ir nesąžiningai praturtėtų, o atsakovės padėtis, nesąžiningai ir nepagrįstai pablogėtų dėl itin didelės vertės nuosavybės nusavinimo. Tokia situacija akivaizdžiai prieštarautų CK 6.145 straipsnio 2 daliai ir pažeistų Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą. Savo ruožtu elektrinės palikimas atsakovei neprieštarauja nei Konkurencijos tarybos 2015 m. rugsėjo 2 d. nutarimui, nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutarčiai, kuria buvo patvirtintas Konkurencijos tarybos nutarimo teisėtumas. 2007 m. Modernizavimo sutarties pakeitimo pripažinimas niekiniu ab initio visa apimtimi niekaip nelemia atsakovės nuosavybės teisės į elektrinę apimties, nes šią nuosavybę atsakovė įgijo bei turi teisę išsaugoti CK 4.47 straipsnio 1 ir 4 punktu pagrindu; atsakovė investavo į elektrinę ne tam, kad pagerintų (modernizuotų) Alytaus šilumos ūkį ir ją vėliau perduotų ieškovėms, tačiau siekdama eksploatuoti ją kaip atskirą turto kompleksą, kuris generuotų pajamas. Vien tik investicijų dydis akivaizdžiai patvirtina, kad elektrinė nebuvo pradinės Modernizavimo sutarties investicijų „paketo“ dalimi, nes atsakovė, laimėjusi konkursą, neturėjo jokio intereso ar pareigos daryti papildomą investiciją į elektrinę, kuri viršytų prieš tai įsipareigotas investuoti sumas kartu sudėjus.

34.5.                      Elektrinės statyba nebuvo numatyta 2001 m. Modernizavimo sutartyje, todėl elektrinei negali būti taikomos Modernizavimo ir Turto nuomos sutarčių nuostatos dėl išnuomoto turto pagerinimų perdavimo ieškovei. Elektrinė yra autonomiška ir ji gali funkcionuoti atskirai nuo Alytaus šilumos ūkio, kaip ir Alytaus šilumos ūkis gali tinkamai funkcionuoti atskirai nuo ginčo elektrinės. Elektrinė buvo pastatyta ir pradėjo veikti tik 2012 m., kai atsakovė Alytaus šilumos ūkį perėmė dar pagal 2001 m. sudarytas sutartis ir nuo pat šio perėmimo iki elektrinės pastatymo Alytaus šilumos ūkis sėkmingai funkcionavo ir be elektrinės. UAB „Litesko“ galėjo statyti elektrinę ir be jokio susitarimo su savivaldybe, o nepriklausomai nuo jos (ir iš karto eksploatuoti ją kaip nepriklausomas šilumos gamintojas) – jokių konkursų skelbti ar savivaldybės leidimo gauti tokiam veiksmui atlikti nebūtų reikėję. Ginčo šalių supratimą dėl elektrinės autonomiškumo aiškiai atspindi netgi 2007 m. Modernizavimo sutarties pakeitimo 3 punktas. Atsakovė galėjo gauti ES paramą elektrinės statybai nepriklausomai nuo to, ar ji veikia kaip reguliuojamas šilumos tiekėjas ar kaip nepriklausomas šilumos gamintojas. Taigi, ieškovių teiginiai, kad neva atsakovė pastatė elektrinę kaip šilumos tiekėjas, nes toks investicijos įgyvendinimo variantas buvo naudingesnis jai dėl reguliavimo ypatumų ir galimybių gauti ES struktūrinę paramą, yra visiškai nepagrįstas. Be to, tuo atveju, jeigu atsakovė būtų nuo pat pradžių eksploatavusi elektrinę kaip nepriklausomas šilumos gamintojas, tai vartotojai vis tiek per šilumos kainas (ne tiesiogiai per nusidėvėjimą ir investicijų grąžą kaip yra dabar, o netiesiogiai per iš tokio nepriklausomo šilumos gamintojo perkamos šilumos kainą) būtų dengę atsakovės sąnaudas, patirtas dėl šios elektrinės statybos. 2007 m. Modernizavimo sutarties pakeitimo 3 punkto negaliojimas sukelia konkrečias teisines pasekmes – turi būti taikoma restitucija CK 6.145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu būdu, t. y. paliekant elektrinę atsakovei. Priešingai negu teigia ieškovės, UAB „Litesko“ neprivalėjo teikti jokio savarankiško reikalavimo dėl elektrinės vertės atlyginimo, nes, pirma, elektrinė buvo, yra ir turi likti atsakovės nuosavybė, o, antra restituciją, kaip sandorio negaliojimo pasekmę, teismai privalo taikyti ex officio, ir, trečia, byloje yra išsamūs duomenys apie turto vertes, todėl atsisakymas toje pačioje byloje išspręsti restituciją ir (ar) jos pritaikymas nesąžiningu būdu prieštarautų Lietuvos valstybės tarptautiniams įsipareigojimams ir vidiniams konstitucijos principams dėl tikros, visiškos ir greitos kompensacijos. Nuosavybės teisės į elektrinę palikimas atsakovei neprieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

34.6.                      Teismas pagrįstai nusprendė neperduoti ieškovei karšto vandens skaitiklių. Atsakovė įrengė karšto vandens skaitiklius vykdydama Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje ir 16 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisės normas. Taigi, karšto vandens skaitikliai buvo sukurti ne sutartiniu pagrindu ir Modernizavimo sutarties 4.2.3 punkto ir Modernizavimo sutarties priedo Nr. 4 nuostatos šiuo atveju netaikytinos ir jų pagrindu karšto vandens skaitikliai negali būti perduoti. Tai patvirtina ir aplinkybė, kad atsakovės investicijų į karšto vandens skaitiklius suma niekada nebuvo ir nėra mažinami jos investiciniai įsipareigojimai pagal pasirašytas pradines sutarties ir jų pakeitimus. Kaip ir elektrinės atveju, jeigu UAB „Litesko“ būtų įpareigota neatlygintinai perduoti karšto vandens skaitiklius, būtų pamintas fundamentalus principas, kad iš neteisėtų veiksmų asmuo negali gauti naudos, nes ieškovės į karšto vandens skaitiklių įrengimą neinvestavo nei cento, o atsakovė iš viso investavo 1 292 382,36 Eur, o iš jų per karšto vandens kainą ir karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčius atsipirko tik 498 147 Eur. Karšto vandens skaitiklius, esančius ginčo dalyku, atsakovė įrengė jau įsigaliojus 2011-11-01 Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros tvarkos aprašo redakcijos 7 punktui, t. y. skaitiklius įrengė ne kaip pastatų šildymo ir karšto vandens sistemos eksploatavimo prižiūrėtoja, o kaip šilumos tiekėja, vykdydama ŠŪĮ nuostatas.

34.7.                      Teismas neturėtų paneigti savo sprendimu abiejų šalių valios, kad 9 MW elektros generatorius būtų perduotas UAB „Alytaus šilumos tinklai“, tačiau teismas turėtų spręsti šalių ginčą, kuris kyla dėl generatoriaus perdavimo, t. y. dėl kompensacijos atsakovei sumokėjimo.

34.8.                      Teismas visiškai pagrįstai atsisakė perduoti UAB „Litesko“ centrinio ofiso turtinius vienetus. Pačios ieškovės pripažįsta, kad Alytaus šilumos tiekimo veikla turėjo būti ir buvo vykdoma per Alytaus filialą. UAB „Litesko“ centrinio ofiso turtas yra atsakovės centrinės administracijos veikloje naudojamas turtas, todėl nėra jokio pagrindo ieškovėms pretenduoti į šį turtą. Filialų valdymą ir bendrųjų funkcijų administravimą vykdančio Vilniuje esančio bendrovės centrinio ofiso naudojamas ilgalaikis materialus turtas, įvertinant kiekvieno filialo dalį visoje atsakovės veikloje (t. y. pritaikant atitinkamus koeficientus, o ne pilna apimtimi) yra įtraukiamas į kiekvienam filialui VKEKK nustatytas bazines šilumos kainas. Taigi, kiekvienas toks centre esantis ir į šilumos kainas įtrauktas ilgalaikis materialus turtas, netgi ne visas, o tik tam tikra dalimi, yra atperkamas per kiekvieną iš atsakovės valdomą filialą. Kai bus perduotas Alytaus šilumos ūkis, atsakovė ir toliau vykdys savo veiklą bei tieks šilumos energiją bei karštą vandenį kituose Lietuvos miestuose, kuriuose veikia jos filialai.

34.9.                      Ieškovių teiginys, kad neva atsakovės atliktos papildomos ir neatsipirkusios 2 978 816,22 Eur investicijos negali būti siejamos su 2005 m. Modernizavimo sutarties pakeitimu, kuriuo pakeistas Modernizavimo sutarties 4.1 punktas, yra visiškai nepagrįstas. Pagal 2001 m. Modernizavimo sutartį atsakovė investiciniai įsipareigojimai sudarė 39 mln. Lt. ir šiuo atveju byloje nebuvo ir nėra ginčo, kad atsakovė visiškai ir tinkamai įvykdė šiuos pradinius investicinius įpareigojimus. UAB „Litesko“ taip pat įvykdė investicinius įsipareigojimus už bendrą 8 260 741,66 Eur sumą (4 718 335,37 Eur + 3 542 406,29 Eur) pagal 2005 m. Modernizavimo sutarties pakeitimą, t. y. atsakovė yra investavusį į kitą ilgalaikį turtą iš viso 3 542 406,29 Eur, o per šilumos kainą bei elektros pardavimo veiklą atgavusi tik 563 590,07 Eur dydžio investicijas (išlaidas) į šį turtą, taigi, 2017 m. gruodžio 31 d. neatsipirkusių investicijų suma, t. y. neatgautos išlaidos, sudaro 2 978 816,22 Eur, savo ruožtu 9 MW elektros energijos generatoriui įrengti atsakovė investavo iš viso 4 718 335,37 Eur sumą, o per šilumos kainą bei elektros pardavimo veiklą yra atgavusi tik 810 765,41 Eur dydžio investicijas (išlaidas) į šio generatoriaus įrengimą, taigi, 2017 m gruodžio 31 d. neatsipirkusių investicijų į generatorių suma, t. y. neatgautos išlaidos, sudaro 3 907 569,96 Eur. Atsakovė visas šias papildomas ir 2005 m. Modernizavimo sutartyje numatytas investicijas derino su savivaldybe, o savivaldybė niekada nereiškė jokių priekaištų, pretenzijų ar reikalavimų dėl šių papildomų investicijų, pavyzdžiui, niekada neprieštaravo, kad šios investicijos neva yra atliekamos per anksti, taigi, ieškovė pagal investuotas sumas negalėjo nematyti, kad yra investuojama virš 39 mln. Lt. Tai, kad dalį papildomų investicijų atsakovė atliko anksčiau nei buvo numatyta 2005 m. Modernizavimo sutarties pakeitime (t. y. anksčiau nei 2016 m. birželio mėn.), neprieštaravo nei 2005 m. Modernizavimo sutarties pakeitimui, nei įstatymui.

34.10.                      Ieškovės savo apeliaciniu skundu ginčija visą sprendimą ir prašo jį panaikinti, taigi, skundžia ir tą sprendimo dalį, kuria teismas įpareigojo atsakovę perduoti informaciją, kurią ginčija ir pati atsakovė, todėl laikytina, jog ieškovės šioje dalyje palaiko atsakovės apeliacinį skundą.

34.11.                      Ieškovių prašomi turto perdavimo terminai yra nepagrįsti ir neįgyvendinami. Alytaus šilumos ūkis atsakovei pagal Turto nuomos sutartį buvo perduodamas per 15 darbo dienų terminą, todėl vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, netrumpesnis terminas turėtų būti nustatytas ir turtą perduodant ieškovei. Be to, tiek Modernizavimo, tiek ir Turto nuomos sutartyse nuomos termino pabaiga kaip tik ir buvo siejama su šildymo sezono pabaiga. Jeigu būtų nustatytas toks terminas, kokio prašo ieškovės, iškiltų akivaizdi grėsmė dėl galimo šilumos tiekimo veiklos sutrikdymo Alytaus mieste. Perėmęs turtą naujasis tiekėjas turi suspėti gauti atitinkamą licenciją, kad nenukentėtų vartotojų interesai laiku gauti šildymą. Ieškovių apeliaciniame skunde pateikiamas UAB „Ukmergės šiluma“ pavyzdys, kad pastarasis šilumos tiekėjas faktiškai pradėjo šilumos tiekimo veiklą 2010 m. liepos mėn., o šilumos tiekimo licenciją gavo tik pagal 2012 m. liepos 5 d. VKEKK nutarimą, yra blogosios praktikos pavyzdys ir niekaip nepagrindžia šilumos tiekėjo teisės vykdyti šilumos tiekimą veiklą, neturint VKEKK išduotos licencijos, ir apskritai yra dar vienas ieškovių teisinio nihilizmo pavyzdys. ŠŪĮ 30 straipsnio reikalavimas nėra savitikslis ir yra skirtas tam, kad šilumos tiekimo veikla būtų vykdoma atitinkant saugumo reikalavimus ir viešuosius interesus.

34.12.                      Teismas pagrįstai atmetė savivaldybės reikalavimą dėl tariamos 11 711 136,95 Eur dydžio žalos atlyginimo priteisimo. Savivaldybė reikalavo ne savo, o vartotojų tariamai patirtos žalos dėl neva netinkamo šilumos kainų nustatymo atlyginimo, nors tokios reikalavimo teisės neturi nei materialinės teisės normų, nei proceso teisės normų požiūriu. Ieškovės pateikia daug nuorodų į įvairius teisės aktus, kuriuose (netiesiogiai) nustatyta savivaldybės pareiga veikti vartotojų interesais, tačiau tai nepagrindžia jos teisės reikšti ieškinių vartotojų interesais ar vardu, siekiant prisiteisti galimai vartotojams priklausančias kompensacijas. Savivaldybė nėra vartotojų atstovė ir nepateikė atstovavimo teisinį pagrindą patvirtinančių duomenų į bylą; ji nereiškė ieškinio viešojo intereso gynybai, nes nenurodė įstatyminio pagrindo, kuriuo remdamasi galėtų reikšti tokius ieškinius; galiausiai, savivaldybė nereiškė grupės ieškinio. Ieškovės aptariamą tariamai vartotojų patirtą žalą kildina iš neva neteisingai nustatytų šilumos kainų, tačiau nei atsakovė, nei teismas neturi įstatymų suteiktos diskrecijos nustatyti šilumos kainas, todėl UAB „Litesko“ negali padaryti jokios žalos vartotojams, susijusios su netinkamu šilumos kainų nustatymu. Tuo atveju, jeigu savivaldybė mano, kad šilumos kainos yra nustatytos netinkamai, ji turi ginčyti atitinkamus VKEKK nutarimus ABTĮ nustatyta tvarka. Ieškovės 10 026 660 Eur tariamą žalą iš bendros 11 711 136,95 Eur žalos sumos kildina iš to, kad atsakovė neva priskyrė šilumos gamybai per didelę elektrinės vertę, nors šiuo atveju atitinkamą elektrinės vertę (14,8 mln. Eur) šilumos gamybai priskyrė ne atsakovė, o VKEKK savo 2012-09-25 nutarimu. Kuro sąnaudų lygis į šilumos kainą Alytaus šilumos vartotojams buvo įtrauktas taip pat ne UAB „Litesko“, bet VKEKK 2015-08-21 nutarimu, kuris nėra nuginčytas. Galiausiai, pati savivaldybė ir VKEKK suderino ir pritarė investicijai į mazuto rezervuarą Nr. 2, tačiau nepaisant to, savivaldybė teigia, kad neva ši investicija buvo nereikalinga, nors atsakovė nebūtų galėjusi įtraukti mazuto rezervuaro Nr. 2 į reguliuojamo turto vertę, jeigu tam nebūtų pritarusi savivaldybė ir VKEKK. Be to, savivaldybė, pareiškusi aptariamą žalos atlyginimo reikalavimą, yra akivaizdžiai praleidusi ieškinio senaties terminus, įtvirtintus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje ir ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje.

34.13.                      Teismas visiškai pagrįstai konstatavo ir tai, kad savivaldybės kontrolieriaus išvada negali būti laikoma tinkamu įrodymu, jog atsakovė teikė neteisingus duomenis apie elektrinės vertę, patirtas kuro sąnaudas, mazuto rezervuaro nusidėvėjimo normas ir kt. specialių žinių reikalaujančiais klausimais, nes savivaldybės kontrolierius yra tiesiogiai priklausomas nuo savivaldybės, todėl jo parengta nuomonė yra subjektyvi, be to, kontrolierius, parengdamas tokią išvadą, viršijo jam įstatymu suteiktą kompetenciją. Be to, skirtingai nei teigia ieškovės, Lietuvos apeliacinis teismas savo 2017 m. balandžio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-708-943/2017 nepatvirtino ieškovių subjektinės teisės reikalauti žalos atlyginimo vartotojų vardu pagal šalių sudarytas sutartis, nepriklausomai nuo valstybės institucijų (šiuo atveju VKEKK) administracinių sprendimų galiojimo.

34.14.                      Teismas pagrįstai konstatavo, kad ATL savo esme yra laikytini atsakovės veiklos pajamomis, gautomis naudojant išsinuomotą turtą ir jog šalys nebuvo susitarusios, jog atsakovės veiklos pajamos ar šių pajamų dalis būtų perduodama UAB „Alytaus šilumos tinklai“. Ieškovės neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų, nes nei KKVFIĮ 5 straipsnio 6 dalies, nei Modernizavimo sutarties 4.2 punktas, nei Konkurso taisyklių 4.1.1 ir 4.1.9 punktai nenumatė atsakovei pareigos investuoti ATL prekybos lėšas į Alytaus šilumos ūkį. Be to, ieškovės neįrodė atsakovės pareigos prekiauti ATL ir iš šios prekybos turėti teigiamą rezultatą. Ieškovės neįrodė ir patirtos žalos fakto bei dydžio, nes ieškovės tariamą 5 421 080 Eur žalą grindžia savivaldybės kontrolieriaus išvada, kuris pats pripažįsta, kad jam nėra žinoma, kiek atsakovė realiai gavo pajamų iš nepanaudotų ATL pardavimo ir kuris tariamą 5 421 080 Eur žalą skaičiuoja remdamasis vidutine ATL pardavimų rinkoje kaina. Ieškovių nurodomu laikotarpiu nuo 2005 m. iki 2015 m. (imtinai) UAB „Litesko“ iš prekybos ATL faktiškai gavo tik 3 754 000 Eur prekybos rezultatą po pelno mokesčio sumokėjimo, nors ir šis prekybos rezultatas negali būti priteistas, nes UAB „Alytaus šilumos tinklai“ yra praleidusi trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos ATL dalyje reikšti; ieškovė bando nusavinti atsakovei priklausančią nuosavybę (ATL suteikiami įrenginio veiklos vykdytojui, kuris yra atsakingas už veiklos vykdymą, išmetimus, baudų mokėjimus, o tai, ar įrenginys priklauso veiklos vykdytojui, teisiškai nereikšminga aplinkybė, KKVFĮ 2 straipsnio 16 dalis), naujesnė nei nurodo ieškovės ESTT praktika, patvirtina, kad, vis dėlto ATL yra nematerialusis kilnojamasis turtas, su kuriuo siejama nuosavybės teisė. Pažymėtina ir tai, kad KKVFIĮ 5 straipsnio 6 dalis galiojo tik nuo 2009 m. liepos 23 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Vadinasi, įstatyminis pagrindas, kuriuo remiasi ieškovės, nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos 23 d. ir nuo 2015 m. sausio 1 d. neegzistavo ir nėra jokio pagrindo priteisti žalą už šį laikotarpį. KKVFĮ 5 straipsnio 6 dalis neatitiko ES teisės aktų, todėl buvo panaikinta. Be to, net ir šios normos galiojimo metu atsakovė neturėjo pareigos investuoti šias lėšas būtent į Alytaus šilumos ūkį. KKVFĮ 5 straipsnio 7 dalis numatė KKVFĮ 5 straipsnio 6 dalies taikymo išimtį ir atsakovė šia išimtimi pasinaudojo.

34.15.                      Teismui atmetus reikalavimą dėl žalos atlyginimo ATL dalyje, ieškovės savo apeliaciniame skunde kardinaliai pakeitė savo poziciją, nes pirmosios instancijos teisme ieškovės laikėsi pozicijos, kad tariamai atsakovės gavo ATL prekybos pajamas tik dėl to, kad naudojo ieškovių išnuomotą turtą, savo ruožtu apeliaciniame skunde jau teigia, jog atsakovė gavo pajamas ne dėl to, kad naudojo civilinėje apyvartoje Modernizavimo ir Turto nuomos sutarčių pagrindu gautą turtą, o vien dėl to, kad gavo ATL ir juos pardavė. Taip ieškovės bando nesąžiningai išvengti Turto nuomos sutarties 4.5 punkto ir CK 6.488 straipsnio nuostatų taikymo, patvirtinančių atsakovės teisęs į ATL pajamas.

34.16.                      Teismas pagrįstai atmetė UAB „Alytaus šilumos ūkis“ reikalavimą dėl 491 840,82 Eur žalos atlyginimo. Atsakovė, atlikdama investiciją į mazuto rezervuarą Nr. 2, nepažeidė nei įstatyminės, nei sutartinės pareigos, nei bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai, todėl jai negali kilti civilinė atsakomybė dėl šių investicijų. Tai, kad jau atlikus minėtą investiciją, nuo 2013 m. spalio 24 d. įsigaliojo Energetikos įstatymo pakeitimas ir mazuto rezervuaras tapo nebūtinas, nėra atsakovės kaltė. Be to, investiciją į mazuto rezervuarą atsakovė suderino tiek su savivaldybe, tiek ir su VKEKK. Ieškovių teiginiai, kad Energetikos įstatyme įtvirtintas reikalavimas dėl energijos išteklių rezervinių atsargų kiekio užtikrinimo galiojo jau nuo 2002 m. liepos 1 d., tačiau neva atsakovei nekilo poreikis laikyti mazuto Mazuto rezervuare Nr. 2 iki 2010 m. balandžio 16 d., kai buvo suderinta investicija, be to, atsakovės atstovai neva nepateikė duomenų apie mazuto laikymą ginčo rezervuare iki investicijos derinimo, yra prieštaringi ir teisiškai nereikšmingi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

35.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal UAB „Litesko“ ir Alytaus miesto savivaldybės bei UAB „Alytaus šilumos tinklai“ apeliaciniuose skunduose nustatytas ribas.

Dėl naujų įrodymų ir rašytinių paaiškinimų priėmimo

36.       CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

37.       Kartu su apeliaciniu skundu ieškovės Alytaus miesto savivaldybė ir UAB „Alytaus šilumos tinklai“ pateikė naują įrodymą – 2018 m. liepos 1 d. Kauno technologijos universiteto Šilumos ir atomo energetikos katedros doc. dr. J. G. išvadą „Alytaus rajoninės katilinės, esančios (duomenys neskelbtini), struktūrinio vientisumo vertinimas“. Šiuo įrodymu ieškovės siekia pagrįsti, kad UAB „Litesko“ pastatyta elektrinė negali būti atskirta nuo Alytaus šilumos ūkio ir privalo būti perduota ieškovei UAB „Alytaus šilumos tinklai“ kartu su kitu perduotinu turtu.

38.       Nors ieškovės teigia, kad tokio įrodymo pateikimo būtinybė atsirado vėliau, pirmosios instancijos teismui nusprendus ginčo elektrinę palikti atsakovei, kai, ieškovių nuomone, šio objekto atskiriamumui nustatyti byloje nebuvo jokių duomenų, teisėjų kolegijos vertinimu, klausimas dėl elektrinės autonomiškumo ir atskiriamumo nuo Alytaus šilumos ūkio faktiškai buvo iškilęs nuo pat civilinės bylos nagrinėjimo pradžios, nes atsakovė UAB „Litesko“ dar iki priešieškinio pateikimo aiškiai nurodė nesutinkanti perduoti ieškovei ginčo elektrinę, teigdama, kad elektrinę ji gali naudoti atskirai, kaip nepriklausomas šilumos gamintojas. Kadangi ieškovių su apeliaciniu skundu pateiktas įrodymas neatitinka CPK 314 straipsnyje įtvirtintų naujo įrodymo priėmimo apeliacinės instancijos teisme sąlygų ir byloje, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, užtenka kitų duomenų klausimui dėl elektrinės perdavimo visapusiškai ir teisingai išspręsti, nurodytas ieškovių pateiktas įrodymas (specialisto išvada) nepriimamas ir nevertinamas kartu su kita bylos medžiaga.

39.       Dėl tų pačių priežasčių nepriimamas ir neanalizuojamas kartu su kita bylos medžiaga atsakovės UAB „Litesko“ su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktas naujas įrodymas – 2018 m. rugpjūčio 3 d. eksperto dr. D. E. išvada – kuriuo atsakovė siekia paneigti ieškovių pateiktą naują įrodymą ir kurį, siekiant užtikrinti procesinio lygiateisiškumo principą, prašė priimti tuo atveju, jei bus priimtas ieškovių pateiktas su apeliaciniu skundu įrodymas.

40.       Atsakovė UAB „Litesko“ 2019 m. sausio 29 d. pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui pareiškimą dėl priešieškinio reikalavimų dydžio sumažinimo, paaiškinusi, kad priešieškiniu prašomų priteisti kompensacijų sumos mažintinos, nes per laikotarpį kol byla nagrinėjama teisme dalis šių sumų atsipirko per šilumos kainą, be to, tam tikri objektai, nurodyti atsakovės prašomame įpareigoti ieškovę priimti turto sąraše, išdėstytame atsakovės teiktame priede Nr. 1bis, nusidėvėjo ir buvo nurašyti (7 vienetai), o 2 vienetai turto per šį laikotarpį buvo perduoti ieškovei UAB „Alytaus šilumos tinklai“, todėl, atsakovės nuomone, atsirado būtinybė pakoreguoti atsakovės pateiktame priede Nr. 1bis esantį perduotino turto sąrašą ir pateikti jo pakoreguotą variantą, išdėstytą priede Nr. 12bis.

41.       Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovės pareiškime nurodytus argumentus, atsižvelgusi į tai, kad reikalavimų dėl kompensacijų priteisimo sumažinimo bei turto sąrašo pakeitimo būtinybė nulemta objektyvių, nuo atsakovės nepriklausančių, aplinkybių – bylos nagrinėjimo laiko, per kurį dalis prašomų priteisti sumų atsipirkinėja per atsakovės taikomas šilumos kainas, o naudojamas šilumos tiekimo veikloje turtas nusidėvi, įvertinusi kasacinio teismo praktiką, kurioje pasisakyta, jog ieškinio reikalavimų padidinimas ar sumažinimas ir (ar) naujų arba papildomų įrodymų, patikslinančių reikalavimo apimtį, pateikimas yra ne tas pats, kas ieškinio dalyko pakeitimas, nes tai skirtingos ir savarankiškos procesinės teisės, sukeliančios skirtingus teisinius padarinius, o procesinė galimybė tikslinti (didinti ar mažinti) ieškinio reikalavimus ne tik užtikrina dispozityvumo ir rungtyniškumo principų įgyvendinimą, bet ir yra būtina operatyvaus, koncentruoto bei ekonomiško bylos išnagrinėjimo prielaida (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2011), atsakovės pareiškimą dėl priešieškinio reikalavimų sumažinimo ir kartu su pareiškimu pateiktus priedus (naujus įrodymus), patikslinančius atsakovės reikalavimų apimtį, priima ir nagrinėja kartu su kita bylos medžiaga.

42.       2019 m. vasario 13 d. Lietuvos apeliaciniame teisme, teisėjų kolegijai 2019 m. sausio 29 d. nutartimi atidėjus sprendimo (nutarties) šioje byloje priėmimą ir paskelbimą, gauti atsakovės UAB „Litesko“ paaiškinimai raštu, kuriuose nurodyti papildomi atsakovės argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje išdėstyto turto sąrašo trūkumų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad civilinio proceso įstatymas draudžia papildyti apeliacinį skundą pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui (CPK 323 straipsnis), o šiuo atveju UAB „Litesko“ rašytiniai paaiškinimai, papildantys apeliacinį skundą, pateikti ne tik pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, bet jau apeliacinės instancijos teismui išnagrinėjus bylą ir atidėjus procesinio sprendimo priėmimą ir paskelbimą, atsakovės 2019 m. vasario 12 d. paaiškinimus raštu (dokumento registracijos teisme Nr. DOK-782) nepriima ir nenagrinėja kartu su kita bylos medžiaga.

Dėl sandorių (ne)galiojimo

43.       Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad Konkurencijos taryba 2015 m. rugsėjo 9 d. nutarimu pripažino pažeidžiančiais Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus: 1) Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. gegužės 19 d. sprendimo Nr. T-93 3 punktą ir jo pagrindu UAB „Alytaus šilumos tinklai“ ir UAB „Litesko“ sudarytą 2005 m. birželio 23 d. susitarimą Nr. P005-A dėl Turto nuomos sutarties papildymo ir pakeitimo; 2) UAB „Litesko“ ir Alytaus miesto savivaldybės susitarimo dėl Modernizavimo sutarties papildymo ir pakeitimo, patvirtinto Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. T-93, 1 punktą, ir jo pagrindu Alytaus miesto savivaldybės ir UAB „Litesko“ sudaryto 2005 m. birželio 1 d. susitarimo Nr. P004-A/SR-552 1 punktą; 3) UAB „Litesko“ ir Alytaus miesto savivaldybės susitarimo dėl Modernizavimo sutarties papildymo ir pakeitimo, patvirtinto Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. T-252, 3 punktą, ir jo pagrindu Alytaus miesto savivaldybės ir UAB „Litesko“ sudaryto 2007 m. gruodžio 12 d. susitarimo Nr. P007-A/SR-1589 3 punktą, ir todėl šie punktai, kaip prieštaraujantys įstatymui, negalioja, taip pat konstatavęs, jog šalims (ieškovėms ir atsakovei UAB „Litesko“) nesusitarus dėl sutarties galiojimo pratęsimo papildomiems 10 metų, nebūtų susitarta tiek dėl šilumos kainos nustatymo, tiek ir dėl kitų papildomų investicijų, numatytų 2005 m. birželio 1 d. susitarime, o 2007 m. gruodžio 12 d. susitarimo 1, 2 ir 3 punktai taip pat buvo vientisas sandoris, kuriuo atsakovė UAB „Litesko“ siekė gauti galimybę pasistatyti biokuro generatorių (vadinamą elektrine), kuris liktų atsakovės nuosavybe ir po sutartinių santykių pabaigos, už tai sutikdama perskaičiuoti šiluminės energijos kainą, pripažino negaliojančiais ginčo 2005 m. birželio 1 d. susitarimo Nr. P004-A/SR-552 1–7 punktus; visą 2005 m. birželio 26 d. susitarimą Nr. P005-A, kuriuo buvo tik pratęstas Turto nuomos sutarties terminas, bei 2007 m. gruodžio 12 d. susitarimo Nr. P007-A/1R-1589 1–3 punktus nuo jų sudarymo momento.

44.       Ieškovės Alytaus miesto savivaldybė ir UAB „Alytaus šilumos tinklai“, nesutikdamos su šia sprendimo dalimi, teigia, kad pakeitimai (dėl papildomų investicijų, šilumos kainos ir jos formulės keitimo bei elektrinės statybos) būtų buvę šalių sudaryti ir neįtraukiant Konkurencijos tarybos prieštaraujančiais Konkurencijos įstatymui pripažintų ir todėl negaliojančių susitarimų punktų. Ieškovių tvirtinimu, susitarimai dėl 9 MW generatoriaus ir elektrinės (biokuro generatoriaus) įrengimo iš esmės nėra nauji – dar pradinėje Modernizavimo sutartyje UAB „Litesko“ įsipareigojo ne tik investuoti į Alytaus šilumos ūkį 39 mln. Lt, bet ir papildomai 5–7 mln. Lt į garo turbiną ir (arba) 30–35 mln. Lt į 15 MW termofikacinės jėgainės įrengimą, todėl 2005 m. Modernizavimo sutarties pakeitimas nepadidino bendrovės investicijų apimties, kurią atsakovė buvo įsipareigojusi atlikti iki 2016 m., o tiek 2005 m., tiek 2007 m. pakeitimu buvo nustatyta ne nauja prievolė, bet tik keičiamas pareigos investuoti objektas, todėl šie įsipareigojimai, ieškovių įsitikinimu, negali būti siejami su termino pratęsimu.

45.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti su pirmiau nurodytais ieškovių argumentais.

46.       Modernizavimo sutarties 4.1 punkte šalys sulygo, kad operatorius (atsakovė) investuos į Alytaus šilumos ūkį 39 mln. Lt be PVM bei papildomai investuos į garo turbinos įrengimą nuo 5 iki 7 mln. Lt ir (ar) 15 MW termofikacinės jėgainės įrengimą nuo 30 mln. Lt iki 35 mln. Lt sutarties priede Nr. 3 nurodytomis sąlygomis. Sutarties priedo Nr. 3 „Investicijų planas“ 7 punkte buvo įtvirtintos tokios papildomų investicijų atlikimo sąlygos: 1) garo turbinos įrengimas (investicijų apimtis 5–7 mln. Lt) elektros energijos tiekimui už 13,5 ct / kWh be PVM pagal ilgalaikę sutartį (minimalus sutarties terminas 10 metų) AB „Alytaus tekstilė“ arba elektros energijos paskirstymo / tiekimo tinklui. Garo turbina turi būti įrengta ne vėliau kaip po 2 metų po sąlygų, nurodytų šiame priede, atsiradimo ir leidimų gavimo; 2) 15 MW termofikacinės jėgainės įrengimas (investicijų apimtis 30–35 mln. Lt) elektros energijos tiekimui už 13,5 ct / kWh be PVM pagal ilgalaikę sutartį (minimalus sutarties terminas 10 metų) elektros energijos paskirstymo / tiekimo tinklui. 15 MW termofikacinė jėgainė turi būti įrengta ne vėliau kaip po 3 metų po sąlygų, nurodytų šiame priede, atsiradimo ir leidimų gavimo.

47.       Pirmiau nurodytų sutarties ir jos priedo nuostatų formuluotės pakankamai aiškios ir nedviprasmiškos – papildomų investicijų (viršijančių 39 mln. Lt sumą) atlikimas jose siejamas su konkrečių sąlygų atsiradimu, t. y. ilgalaikės elektros energijos tiekimo už 13,5 ct / kWh be PVM sutarties sudarymu (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Investicijų į garo turbiną ir 15 MW termofikacinę jėgainę atlikimo priklausymą nuo konkrečių sąlygų egzistavimo patvirtina ir priedo Nr. 3 2 (antros) lentelės turinys, kurioje esanti pastaba dar kartą aiškiai akcentuoja, kad investicijos bus daromos tik esant konkrečioms įvardytoms sąlygoms, ir kurioje (lentelėje) net nėra preliminariai nurodyti metai, kada tokios sąlygos gali atsirasti ar kada investicijas tikimasi atlikti, vietoje metų nurodant „200X“. Taigi, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad atsakovės prievolės investuoti 5–7 mln. Lt sumą į garo turbiną ir (ar) 30–35 mln. Lt į 15 MW termofikacinės jėgainės įrengimą yra sąlyginės, o ieškovėms neįrodžius pirmiau nurodytų sąlygų atsiradimo (egzistavimo), nėra pagrindo reikalauti šių prievolių įvykdymo ir, tuo labiau, sutikti su ieškovių apeliaciniame skunde dėstoma pozicija apie neva jau esančios ir vykdytinos prievolės objekto pasikeitimą, įtvirtintą ginčo susitarimais.

48.       Apeliančių argumentų apie tai, kad ginčo 2005 m. Modernizavimo sutarties pakeitimas nepadidino bendros investicijų apimties, kurią atsakovė UAB „Litesko“ buvo įsipareigojusi atlikti dar 2001 m. Modernizavimo sutartimi, o taip pat, jog ginčo pakeitimais nebuvo nustatytos naujos atsakovės prievolės, kurios buvo siejamos su sutarčių termino pratęsimu, nepatvirtina ir konkurso sąlygų bei įmonių grupės „Dalkia“ (kurios teises bei pareigas perėmė UAB „Litesko“) teikto pasiūlymo, į kurį apeliuoja ieškovės, turinys.

49.       Konkurso sąlygose apskritai nėra įtvirtinta kokia nors minimali suma, kurią dalyvis, teikdamas pasiūlymą, privalo įsipareigoti investuoti, taip pat neįtvirtintos jokios konkrečios sąlygos įrengti garo turbiną ir (ar) 15 MW termofikacinę jėgainę.

50.       Savo ruožtu įmonių grupės „Dalkia“ pasiūlyme, priešingai nei dėsto ieškovės, pakankamai aiškiai nurodyta, kad pasiūlymo teikėjas be papildomų sąlygų įsipareigoja investuoti į Alytaus šilumos ūkį tik 39  mln. Lt sumą. Antai, pasiūlymo 2.4.6. punkte nurodyta: „Tokiu būdu po kontrakto pasibaigimo „Alytaus šilumos tinklams“ bus grąžintas šilumos ūkis, išmokėjęs visą 13 000 000 litų skolos sumą bei papildytas 39 000 000 litų investicija, neslegiamas jokių skolų“. Savo ruožtu kitos (papildomos) investicijos į garo turbiną ir (ar) termofikacinę jėgainę, nors pasiūlyme iš tikrųjų pakankamai plačiai aprašytos, siekiant sukurti bendradarbiavimo su šiuo dalyviu potencialo viziją, vis dėlto susietos su tam tikrų konkrečių ekonominių sąlygų atsiradimu, be kita ko, ir su AB „Alytaus tekstilė“ spręsto klausimo dėl atsijungimo nuo Alytaus šilumos ūkio rezultatais.

51.       Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės, teigdamos, neva atsakovė nuo pat pradžių įsipareigojo investuoti apie 75 mln. Lt ir todėl 2005 m. Modernizavimo sutarties pakeitimas niekaip nepadidino bendros investicijų apimties bei negali būti siejamas su termino pratęsimu, o ginčo susitarimuose atsiradę atsakovės įsipareigojimai dėl 9 MW generatoriaus ir elektrinės įrengimo yra tiesiog nulemti šalių susitarimo dėl ankstesnių, jau esančių įsipareigojimų vykdymo, neva tik pakeičiant objektus jau egzistuojančioje papildomo investavimo prievolėje, neteisingai, sau palankia linkme interpretuoja pasiūlymo ir 2001 m. Modernizavimo sutarties turinį, be kita ko, ignoruodamos pasiūlyme ir Modernizavimo sutarties pradinėje versijoje buvusių papildomų investicijų sąlyginį pobūdį, kai ginčo pakeitimuose skiriasi ne tik atsakovės prisiimtų prievolių objektai, bet ir prievolių vykdymo kontekstas – įsipareigojimai nesiejami su tomis sąlygomis, kurios buvo numatytos pasiūlyme ir atitinkamai buvo perkeltos į 2001 m. Modernizavimo sutartį bei jos priedą Nr. 3.

52.       Pažymėtina, kad nors ieškovės apeliaciniame skunde įrodinėdamos, jog ginčo susitarimuose sulygti atsakovės įsipareigojimai nebuvo siejami su termino pratęsimu ir laikytini buvusių nuo pat 2001 m. įsipareigojimų tąsa, papildomai nurodė, kad investicijos į 9 MW generatoriaus įrengimą nustatymas 2005 m. ginčo susitarime buvo naudingas pačiai atsakovei, nes taip, ieškovių teigimu, UAB „Litesko“ išvengė sutartinės atsakomybės jai taikymo, apeliantės jokių konkrečių šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų (pavyzdžiui, ieškovių atsakovei siųstų pretenzijų dėl investicijų neatlikimo laiku, šalių derybų dėl atsakovės įsipareigojimo atlikti kokias nors papildomas investicijas vietoje baudos mokėjimo protokolų ar pan.) nepateikė, o ir pačiame ginčo susitarime ši investicija į 9 MW generatorių nėra kaip nors siejama su atsakovės kokių nors anksčiau prisiimtų prievolių neįvykdymu ar netinkamu vykdymu. Todėl šis ieškovių argumentas, kaip neįrodytas (CPK 178 straipsnis), taip pat atmestinas.

53.       Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su atsakovės UAB „Litesko“ pozicija, kad įsipareigojimai investuoti į 9 MW generatoriaus ir elektrinės įrengimą, taip pat ir kiti ginčo susitarimuose esantys įsipareigojimai papildomai investuoti į šilumos ūkį ir perskaičiuoti šilumos kainas, teisiškai yra nauji tiek pasiūlyme, tiek ir 2001 m. Modernizavimo sutartyje buvusių įsipareigojimų atžvilgiu, o taip pat pripažįsta pagrįstomis ir teisėtomis pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, jog sutarčių termino pratęsimas 10 metų ir elektrinės palikimas atsakovės nuosavybe po sutarčių pabaigos faktiškai buvo esminės ginčo susitarimų sąlygos, kurių negaliojimas lemia ir kitų ginčo susitarimų nuostatų negaliojimą (CK 1.96 straipsnis), nes ieškovėms ir atsakovei nesusitarus dėl sutarčių galiojimo pratęsimo papildomiems 10 metų, nebūtų buvę susitarta ir dėl kitokios šilumos kainos, jos skaičiavimo formulės nustatymo bei dėl papildomų investicijų, viršijančių 39 mln. Lt sumą, atlikimo, o nesusitarus dėl atsakovės nuosavybės teisės į elektrinę likimo, atsakovė nebūtų inicijavusi tokio masto ir vertės projekto bei sutikusi perskaičiuoti šilumos energijos kainas, kadangi bet kuris privatus juridinis asmuo neįsipareigotų atlikti jokių papildomų, tuo labiau itin didelių, investicijų, kurios nebuvo įtvirtintos pirminėje šalių sudarytoje ir šalis įpareigojančioje sutartyje, už tai negaudamas jokios naudos sau.

54.       Šios išvados teisingumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina ne tik pirmiau išdėstyti argumentai, atskleidžiantys tikruosius šalių ketinimus, (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), bet ir pačių ginčo susitarimų nuostatų lingvistinė bei sisteminė analizė. Antai, 2005 m. birželio 1 d. susitarimo 1 punktu šalys visų pirma sutarė būtent dėl termino 10 metų pratęsimo, nurodydamos, kad termino pratęsimas sulygtas, šalims atsižvelgiant į Alytaus miesto šilumos vartotojų poreikius, ilgalaikę šilumos gamybos ir centralizuoto tiekimo sistemos plėtros perspektyvą, papildomus operatoriaus įsipareigojimus bei pasikeitusį šilumos ūkio subjektų veiklos teisinių santykių reglamentavimą, ir tik vėlesniais punktais išdėstė atsakovės prisiimamus naujus papildomus įsipareigojimus. Be to, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, šio susitarimo 4 punkte įtvirtinto UAB „Litesko“ papildomo įsipareigojimo investuoti į Alytaus šilumos ūkį ne mažiau kaip 26 000 000 Lt be PVM įvykdymas expressis verbis (tiesiogiai) numatytas būtent laikotarpiu nuo 2016 m. birželio mėn. iki 2026 m. gegužės mėn., t. y. jau pratęsto termino metu. 

55.       Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad dėl 2005 m. birželio 1 d. susitarime sulygtų papildomų UAB „Litesko“ įsipareigojimų priklausymo nuo sutarties termino pratęsimo, pasisakė ir Kauno apygardos teismas 2011 m. lapkričio 22 d. daliniame sprendime, kuris yra įsiteisėjęs, civilinėje byloje Nr. 2-755-153/2012 (teisminio proceso Nr. 2-56-3-00496-2011-9). Nurodytame daliniame sprendime teismas pažymėjo, kad atsakovė (Alytaus miesto savivaldybė), savo sprendimu vienašališkai naikindama sąlygą dėl termino pratęsimo, neatsižvelgė į reikšmingus papildomus ieškovės (UAB „Litesko“) investicinius, kasmetinius paramos savivaldybei, šilumos kainų dydžio įsipareigojimus, kurie nurodyti Modernizavimo sutarties ir Nuomos sutarties pakeitimuose ir kuriais susitarta dėl ieškovės įsipareigojimų, kurių nebūtų buvę, jei sutarčių terminas nebūtų pratęstas.

56.       Ginčo 2007 m. gruodžio 12 d. susitarime taip pat aiškiai ir nedviprasmiškai akcentuojamas šiame susitarime naujai sulygtos investicijos (elektrinės įrengimo) vykdymas pačiame susitarime (o ne pradinėse sutartyse) nurodytomis sąlygomis, 3 punkto 3 paragrafe šalims susitarus ir patvirtinus, kad šiame sutarties punkte nurodytos investicijos laikomos papildomomis (išskyrus galimą vieno iš Alytaus rajono katilinėje esančių vidutinio slėgio garo katilų (Nr. 8 ar panašaus) rekonstravimą, kuris būtų realizuojamas iš ankstesnių operatoriaus investicinių įsipareigojimų apimties) ir šioms investicijoms (išskyrus galimą vieno iš Alytaus rajono katilinėje esančių vidutinio slėgio garo katilų (Nr. 8 ar panašaus) rekonstravimą) nėra taikomos jokios kituose sutarties punktuose, jos prieduose ir operatoriaus su UAB „Alytaus šilumos tinklai“ 2001 m. rugpjūčio 2 d. sudarytoje Turto nuomos sutartyje Nr. 01-08-02-014 esančios nuostatos dėl operatoriaus investicijų į Alytaus miesto šilumos ūkį, tarp jų bet kokios nuostatos dėl operatoriui priklausančio ar valdomo turto perdavimo (perleidimo, pardavimo, grąžinimo ar pan.). Šiame sutarties punkte nurodytų investicijų (išskyrus galimą vieno iš Alytaus rajono katilinėje esančių vidutinio slėgio garo katilų (Nr. 8 ar panašaus) rekonstravimą) rezultatas lieka operatoriaus nuosavybė. Pasibaigus sutarties terminui, šios investicijos perleidimo savivaldybei ar UAB „Alytaus šilumos tinklai“ sąlygas ir tvarką šalys gali suderinti atskiru susitarimu, jei jos to pageidaus. 

57.       Teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad dar didesnių įsipareigojimų, nei jau buvo įtvirtinti net tik pirminėse sutartyse, bet ir 2005 m. ginčo susitarime, kuriame už atsakovei suteiktą papildomą naudą – 10 metų terminą – ji jau prisiėmė nemažai naujų prievolių, atsakovė UAB „Litesko“, kaip pelno siekiantis privatus juridinis asmuo, nebūtų prisiėmusi be jokios papildomos naudos sau ir ši nauda aiškiai identifikuota 2007 m. susitarime – elektrinės teisinis režimas. Todėl sutiktina su atsakovės pozicija, kad atsakovės nuosavybės į elektrinę pripažinimas ir po sutarčių termino pasibaigimo buvo esminė viso 2007 m. susitarimo sąlyga, be kurios toks susitarimas apskritai nebūtų pasirašytas (CK 1.96 straipsnis).

58.       Nors ieškovės apeliaciniame skunde, įrodinėdamos, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčo susitarimuose esančių šilumos kainos ir jos skaičiavimo formulės pakeitimų nevertino kaip savarankiškų, nuo sutarčių termino pratęsimo ir elektrinės teisinio režimo nepriklausančių UAB „Litesko“ įsipareigojimų, teigia, jog atsakovė UAB „Litesko“, net ir galiojant pakeitimams, taikė ne juose nustatytas šilumos kainas, teisėjų kolegijos vertinimu, minėtas argumentas niekaip nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų ir pirmiau šiame procesiniame sprendime patvirtintų išvadų teisingumo, nes prisiimtų įsipareigojimų (ne)vykdymas ir (ar) galimai netinkamas vykdymas savaime negali nei pagrįsti, nei paneigti susitarimų sąlygų sąsajumo, jų esminio ar neesminio pobūdžio.

59.       Apibendrindama pirmiau išdėstytus teisinius ir faktinius aspektus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovių skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria teismas pripažino negaliojančiais ginčo 2005 m. birželio 1 d. susitarimo Nr. P004-A/SR-552 1–7 punktus, visą 2005 m. birželio 26 d. susitarimą Nr. P005-A bei 2007 m. gruodžio 12 d. susitarimo Nr. P007-A/1R-1589 1–3 punktus nuo jų sudarymo momento, yra teisėta ir pagrįsta.

60.       Tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, faktiškai pripažinęs, kad termino dešimčiai metų pratęsimas ir elektrinės teisinis režimas buvo esminėmis ginčo susitarimų sąlygomis, nepagrįstai paliko galioti ginčo susitarimų nuostatas dėl paramos savivaldybei teikimo.

61.       Byloje nustatyta, kad 2005 m. birželio 1 d. susitarimo Nr. P004-A/SR-552 8 punktu šalys susitarė papildyti Modernizavimo sutarties 3 priedą 2.1 papunkčiu ir išdėstyti jį taip: „Pradedant skaičiuoti nuo 2005 metų Operatorius Sutarties pagrindu teiks Savivaldybei Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo nustatyta tvarka paramą, kurios apimtis kiekvienų kalendorinių (visi dvylika mėnesių) Sutarties galiojimo metų laikotarpiu bus 200 000 (du šimtai tūkstančių) litų. Apskaičiuota už atitinkamą kalendorinių metų dalį paramos apimtis yra suteikiama Savivaldybės pasirinkimu dalimis arba iš karto per Šalių suderintą terminą, bet ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo raštiško Savivaldybės prašymo skirti paramą. Savivaldybė, kaip paramos gavėja, patvirtina ir įsipareigoja gautą paramą naudoti tik Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo bei Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo nustatytais tikslais (visuomeniniams kultūriniams Alytaus miesto bendruomenės poreikiams tenkinti)“.

62.       Šalių 2017 m. gruodžio 12 d. susitarimo Nr. P007-A/SR-1589 4 punktu šalys sulygo, kad „<...> pradedant skaičiuoti nuo 2008 metų operatorius 4 (ketverius) metus sutarties pagrindu papildomai teiks savivaldybei sutarties bei Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo nustatyta tvarka paramą, kurios apimtis kalendorinių sutarties galiojimo metų laikotarpiu bus 250 000 (du šimtai penkiasdešimt tūkstančių) litų. Savivaldybė kaip paramos gavėja patvirtina ir įsipareigoja gautą paramą naudoti tik Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo bei Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo nustatytais tikslais (Alytaus miesto bendruomenės poreikiams tenkinti).“

63.       Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šalių susitarimų dalys, kuriose buvo sutarta dėl paramos teikimo ir kuriose tiesiogiai pažymėta, kad parama bus teikiama pagal Labdaros ir paramos įstatymo nustatytas taisykles, galėjo būti sudarytos ir savarankiškai, nepaisant, ar turto nuomos terminas pratęsiamas ar nepratęsiamas, o išskirdamos paramos teikimą iš bendro sandorių konteksto ir atskirai pasiremdamos Labdaros ir paramos įstatymu, šalys, teismo teigimu, norėjo pabrėžti šių sąlygų atskirumą ir išskirtinumą. Teismas akcentavo, kad finansinės paramos teikimo apskritai negalima vertinti kaip sprendimo, kuris tiesiogiai galėtų būti ekonomiškai (ne)naudingas bendrovei, nes paramos teikimas yra neatlygintinis, sprendimą teikti paramą juridinis asmuo priima, įvertindamas savo finansinę situaciją, ir gali teikti paramą ne tik asmenims, iš kurių nuomojasi turtą ar gauna kitos naudos, bet ir niekuo nesusijusiems asmenims.

64.       Atsakovės UAB „Litesko“ tvirtinimu, pirmiau nurodytos pirmosios instancijos teismo išvados dėl paramos teikimo įsipareigojimų atskirumo, prieštarauja bylos duomenims ir neatitinka tikrųjų šalių ketinimų, pažeidžia CK 1.96 straipsnyje ir 6.226 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisės normas.

65.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikdama su apeliantės UAB „Litesko“ pozicija ginčo susitarimų punktų dėl paramos teikimo negaliojimo klausimu, pažymi, kad, kaip jau buvo plačiai išdėstyta pirmiau, tiek ginčo susitarimų turinio lingvistinė, tiek ir sisteminė nuostatų analizė, leidžia daryti išvadą, jog absoliučiai visus 2005 m. susitarime prisiimtus įsipareigojimus, kurių UAB „Litesko“ (perėmusi įmonių grupės „Dalkia“ teises ir pareigas) nebuvo prisiėmusi nei pasiūlymu, teiktu konkurse, nei sudarydama Modernizavimo ir Turto nuomos sutartis 2001 m. rugpjūčio 2 d., atsakovė sutiko įtvirtinti būtent dėl sulygto sutarčių termino 10 metų pratęsimo, savo ruožtu 2007 m. susitarime įtvirtinti nauji apeliantės UAB „Litesko“ įsipareigojimai buvo prisiimti tik su esmine sąlyga – kad ji išlaikys nuosavybės teisę į elektrinę ir po sutarčių termino pasibaigimo.

66.       Byloje jokių įrodymų, leidžiančių patikimai manyti, kad atsakovė ketino savivaldybei teikti paramą ar derėjosi su ieškovėmis dėl paramos teikimo savivaldybei dar iki susitarimo dėl termino pratęsimo bei elektrinės statymo, siekdama, pavyzdžiui, didinti bendrovės žinomumą, patikimumą, nėra (CPK 178, 185 straipsniai), be to, kaip jau minėta pirmiau, Kauno apygardos teismas 2011 m. lapkričio 22 d. daliniame įsiteisėjusiame sprendime civilinėje byloje Nr. 2-755-153/2012, be kita ko, pripažino tai, kad ir atsakovės įsipareigojimų teikti paramą savivaldybei nebūtų, jei nebūtų susitarimo pratęsti sutarčių terminą.

67.       Atsakovės UAB „Litesko“ pozicijos šiuo klausimu teisingumą papildomai pagrindžia ir jos akcentuojamas Alytaus miesto savivaldybės aiškinamasis raštas (el. bylos medžiagos t. 15, b. l. 32–35), iš kurio turinio aiškiai matyti, kad savivaldybės derybų su UAB „Litesko“ metu buvo susitarta, jog pratęsus Modernizavimo sutarties ir atitinkamai Turto nuomos sutarties galiojimo terminą dešimčiai metų atsiranda galimybė ne tik pakeisti šilumos energijos skaičiavimo formules, papildomai investuoti į 9 MW generatoriaus įrengimą, investuoti laikotarpiu nuo 2016 m. iki 2026 m. papildomai 26 mln. Lt, bet ir teikti savivaldybei 200 000 Lt paramą per metus. Taigi, paramos teikimas pačios savivaldybės aiškinamajame rašte aiškiai siejamas su 10 metų termino pratęsimu ir niekaip neišskiriamas iš kitų atsakovės žadamų prisiimti papildomų įsipareigojimų, jeigu savivaldybė iš savo pusės pratęstų sutarčių galiojimą.

68.       Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nors pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad susitarimai dėl paramos teikimo, kaip tokie, galėtų būti sudaryti ir savarankiškai, nes finansinę paramą galima teikti ir asmenims, absoliučiai niekaip nesusijusiems su paramos teikėju, o finansinės paramos teikimo negalima vertinti kaip sprendimo, kuris tiesiogiai galėtų būti ekonomiškai (ne)naudingas, nes tokiais sprendimais dažniausiai siekiama netiesioginės naudos, sunkiai pinigais įvertinamų tikslų, šiuo konkrečiu atveju byloje nėra ir ieškovės nepateikė duomenų, leidžiančių pagrįstai teigti, kad atsakovės tikrieji ketinimai buvo teikti paramą savivaldybei, net ir nesant susitarimų dėl termino pratęsimo ir elektrinės teisinio režimo, o vien tik aplinkybė, jog ginčo punktuose nurodyta, kad parama bus teikiama pagal Labdaros ir paramos įstatymo nustatytą tvarką, teisėjų kolegijos vertinimu, savaime nėra pakankama konstatuoti, jog šalys norėjo pabrėžti šių sąlygų atskirumą nuo kitų susitarimų sąlygų, tuo labiau kad tose pat punktuose nurodyta ne tik tai, jog bus remiamasi Labdaros ir paramos įstatyme nustatytomis taisyklėmis, bet ir tai, kad parama teikiama sutarties pagrindu.

69.       Šiuo atveju byloje pripažinus, kad esmine 2005 m. birželio 1 d. susitarimo sąlyga yra Modernizavimo sutarties termino pratęsimas, o 2007 m. gruodžio 12 d. susitarimo – investicijų į elektrinę atskirumas ir nuosavybės teisių į ją išlaikymas net ir po sutarčių termino pasibaigimo, be kurių (sąlygų) atsakovė UAB „Litesko“ nebūtų prisiėmusi jokių kitų ginčo susitarimuose įtvirtintų pareigų, vadovaujantis CK 1.96 straipsniu ir 6.226 straipsnio 1 dalimi, pripažintinos negaliojančiomis visos susitarimų nuostatos, t. y. tiek punktai dėl paramos teikimo (2005 m. birželio 1 d. ginčo susitarimo 8 punktas ir 2007 m. gruodžio 12 d. ginčo susitarimo 4 punktas), tiek ir punktai, kurie nėra savarankiški, o susiję su susitarimų įsigaliojimo, galiojimo, santykio su pagrindinėmis sutartimi klausimais ir šalių pareiškimais dėl susitarimų atitikimo jų valiai (2005 m. ginčo susitarimo 9–11 punktai ir 2007 m. susitarimo 5–7 punktai). Savo ruožtu pirmosios instancijos teismo, o taip pat ir ieškovių atsiliepime į apeliacinį skundą akcentuojami argumentai dėl to, kad paramos teikimas gali būti tik neatlygintinis, išskyrus tam tikrus konkrečiai įstatymo leidžiamus gavėjo įsipareigojimus, jog šalys susitarimuose sulygo vadovautis Labdaros ir paramos įstatymu, o kiekvieną paramos sumos sumokėjimą atliko atskirų sutarčių pagrindu, nurodant tikslinę suteiktos paramos panaudojimo paskirtį, teisėjų kolegijos vertinimu, yra aktualūs ne pirmiau nurodytų ginčo susitarimų punktų dėl paramos teikimo galiojimo ar negaliojimo klausimui, bet jau konstatuoto negaliojimo teisinių padarinių taikymo klausimui išspręsti, dėl kurio (sandorių negaliojimo padarinių taikymo) bus pasisakyta kitoje šio procesinio sprendimo dalyje.

Dėl sandorių negaliojimo pasekmių

70.       Restitucija yra civilinių teisių gynybos būdas, kai šalys grąžinamos į padėtį, buvusią iki pažeidimo, t. y. viena jos šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa tai, ką yra gavusi pagal šį sandorį (CK 1.138 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 6.145 straipsnio 1 dalis). CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų.

71.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad kiekvienu konkrečiu atveju restitucija turi būti atliekama ne mechaniškai, o įsigilinus į individualią situaciją ir atidžiai pasvėrus šalių bei trečiųjų asmenų interesus. Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs ir tai, kad abstrakčiam grįžimui į pradinę padėtį, t. y. principui „tarsi sutarties niekuomet nebuvo“, gali priešintis materiali ir ekonominė realybė, kuri yra iki teismo sprendimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu priėmimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2014; 2015 m. lapkričio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-617/2015; 2016 m. spalio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-422-687/2016).

72.       Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, susiklostė situacija, kai neteisėtų ir todėl negaliojančiais pripažintų susitarimų pagrindu buvo atliktos investicijos į specifinį objektą (Alytaus šilumos ūkį), susijusį su visuomenės dalies itin reikšmingų poreikių (šildymo ir karšto vandens turėjimo) tenkinimu, todėl šiuo atveju, sprendžiant dėl ginčo sandorių negaliojimo pasekmių taikymo, būtina atsižvelgti ir į viešąjį interesą užtikrinti atnaujinto ir modernizuoto Alytaus šilumos ūkio efektyvų, veiksmingą (be trikdžių) tolimesnį veikimą, o taip pat užtikrinti, jog juridinių asmenų neteisėtai sudarytų sandorių negaliojimo neigiamų padarinių našta faktiškai nebūtų perkelta galutiniams šildymo ir karšto vandens vartotojams (CK 1.5 straipsnis).

Dėl paramos (ne)grąžinimo

73.       Kaip jau buvo minėta pirmiau, pripažintais negaliojančiais susitarimais atsakovė UAB „Litesko“ už Modernizavimo ir Turto nuomos sutarčių termino pratęsimą 10 (dešimčiai) metų ir elektrinės nuosavybės teisės po sutarčių termino pabaigos užtikrinimą atsakovei, sutiko teikti Alytaus miesto savivaldybei paramą.

74.       Tačiau, kaip pagrįstai akcentavo pirmosios instancijos teismas, paramos teikimas pagal Labdaros ir paramos įstatymą (2 straipsnio 1 dalis, 9 straipsnio 1 dalies 1 punktas) gali būti tik neatlygintinis, išskyrus konkrečias šio įstatymo 8 straipsnyje (susitarimų sudarymo metu – Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 350 patvirtintos Leistinų paramos gavėjo įsipareigojimų paramos teikėjui tvarkos 1 punkte) nustatytas išimtis (reklamuoti paramos teikėją; teikti ataskaitas paramos teikėjui apie gautos paramos panaudojimą, paramos gavėjo veiklą; grąžinti nepanaudotą paramos dalyką; panaudoti paramos dalyką paramos teikėjo nurodyta tvarka), į kurias ieškovių ginčo susitarimuose įtvirtinti įsipareigojimai pratęsti sutarčių terminą ir leisti atsakovei pasilikti elektrinę nuosavybės teise po sutarčių termino pabaigos akivaizdžiai nepatenka.

75.       Pažymėtina, kad UAB „Litesko“ neteigia nežinojusi minėto teisinio reguliavimo dėl paramos neatlygintinumo, savo ruožtu ta aplinkybė, jog sandorius privatus juridinis asmuo sudaro su valstybės ar savivaldybės institucija, savaime neatleidžia tokio privataus juridinio asmens nuo pareigos laikytis galiojančių teisės aktų reikalavimų ir paisyti įtvirtintų draudimų, net ir santykiuose su valstybės ir savivaldybės institucijomis. Šiuo atveju atsakovė, teigdama, kad pripažinus susitarimų punktus dėl paramos teikimo negaliojančiais, visa paramos suma turėtų būti besąlygiškai grąžinama atsakovei UAB „Litesko“, be kita ko ir todėl, jog, atsakovės teigimu, jos atsakomybė su savivaldybe negali būti vienoda, nes atsakomybė dėl valstybės ar savivaldos institucijų neteisėtų veiksmų tenka valstybei ar savivaldybei ir privatus asmuo neturi būti laikomas dėl to kaltu, viena vertus, nepagrįstai remiasi kasacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-101-469/2015, kurios ratio decidenti skiriasi nuo šiuo metu nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių, kita vertus, ignoruoja tai, kad jos pačios minimoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat pasisakė, jog privatus asmuo neturi būti laikomas kaltu dėl neteisėtų valstybės institucijų aktų priėmimo, nebent konkrečiu atveju būtų nustatyta, kad jis žinojo arba turėjo žinoti, jog valstybės institucija ar pareigūnas veikia neteisėtai, tokiu atveju privataus asmens kaltės įrodymais galėtų būti, pvz., aiškus teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas, kuris asmeniui buvo (turėjo būti) žinomas, privataus asmens veiksmai ginčijamo valdžios institucijų akto priėmimo metu, neteisėti susitarimai su valdžios atstovais ir pan. Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, paramos teikimo neatlygintinumas, kaip būtinasis paramos teikimo kriterijus, tiek 2005 m., tiek 2007 metais, kai buvo sudaryti negaliojančiais pripažinti susitarimai, buvo aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtintas ir galėjo bei turėjo būti atsakovei žinomas.

76.       Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą bei išdėstytus argumentus, taip pat pirmosios instancijos teismo pagrįstai akcentuotą aplinkybę, kad atsakovė iš esmės galėjo ir nesant ginčo susitarimų neatlygintinai teikti savivaldybei paramą, įvertinus tai, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad Alytaus miesto savivaldybė, gavusi paramą iš atsakovės, ją panaudojo tinkamai, t. y. būtent Alytaus miesto bendruomenės visuomeniniams kultūriniams poreikiams tenkinti, o kiekvienas paramos sumos sumokėjimas buvo atliekamas sudarant atskirą sutartį, kurioje buvo nurodoma konkreti tikslinė suteiktos paramos panaudojimo paskirtis, pripažintina, kad šiuo atveju restitucijos taikymas, t. y. atsakovės suteiktos ir savivaldybės panaudotos paramos sumų grąžinimas atsakovei neatitiktų ne tik restitucijos instituto tikslų, bet ir sąžiningumo bei protingumo principų (CK 1.5 straipsnis), todėl Alytaus miesto savivaldybės 925 046,27 Eur gauta parama atsakovei UAB „Litesko“ negrąžintina.

Dėl 9 MW elektros energijos generatoriaus

77.       Pripažintu negaliojančiu 2005 m. birželio 1 d. susitarimo 4 punktu atsakovė įsipareigojo papildomai investuoti į 9 MW elektros energijos generatorių, dar vadinamą turbogeneratoriumi.

78.       Byloje tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad toks turbogeneratorius buvo įrengtas. Ieškovės taip pat neginčija atsakovės pateiktų duomenų, kad pastaroji į turbogeneratorių, kuris susideda iš 16 turtinių vienetų, investavo 4 718 335 Eur sumą, dalis kurios jau atsipirko per šilumos kainų vartotojams nustatymą.

79.       Pažymėtina, kad tarp šalių nėra ginčo ir dėl to, jog turbogeneratorius sudaro neatsiejamą Alytaus šilumos ūkio dalį, todėl šiuo atveju visoms bylos šalims sutinkant su tuo, kad turbogeneratorius turėtų būti perduotas ieškovei UAB „Alytaus šilumos tinklai“, ir ginčui esant tik dėl kompensacijos už turbogeneratorių priteisimo būtinumo ir dydžio, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šį objektą nurodė palikti atsakovei, nors viešojo intereso užtikrinti efektyvų tolimesnį Alytaus šilumos ūkio veikimą bei paties konkurso ir jo pagrindu sudarytos Modernizavimo sutarties tikslo atnaujinti ir modernizuoti šilumos ūkį neatitinka turbogeneratoriaus, pastatyto siekiant atpiginti elektros energijos, reikalingos šiam šilumos ūkiui funkcionuoti, kaštus, palikimas subjektui, kuris nebevaldys viso likusio šilumos ūkio.

80.       Kaip skundžiamame sprendime paminėjo pats pirmosios instancijos teismas, tam tikrais atvejais abstraktus grįžimas į status quo ante (pradinę padėtį) neatitinka materialios ir ekonominės realybės bei faktiškai nesuderinamas su pamatiniais sąžiningumo, teisingumo ir ypač protingumo principais, todėl, nors turbogeneratorius įrengtas negaliojančiu pripažinto sandorio pagrindu, jo perdavimas ieškovei, teisėjų kolegijos vertinimu, ne tik padėtų išvengti tolimesnių teisminių ginčų tarp bylos šalių, taigi, ir šilumos ūkio veikimo trikdžių, bet ir, kaip minėta, užtikrintų šioje byloje esančio viešojo intereso apsaugą, be kita ko, atspindėto skelbto konkurso ir pradinių sutarčių nuostatuose, kuriuose šalys aiškiai sulygo, kad nuomininkas pagerintą ir naujai sukurtą turtą, naudojamą bendrovės veikloje, pasibaigus sutarčiai, privalės perduoti nuomotojai (Konkurso sąlygų 4.1.5 punktas, Modernizavimo sutarties 4.2.3 punktas, Turto nuomos sutarties 4.3 punktas).

81.       Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, skundžiamo sprendimo dalis, kuria pirmosios instancijos teismas nurodė palikti 9 MW turbogeneratorių atsakovei UAB „Litesko“, naikintina, nustatant, kad turbogeneratorių sudarantis turtas (el. medžiagos t. 20; b. l. 16) turi būti perduotas ieškovei UAB „Alytaus šilumos tinklai“.

82.       Kadangi, kaip jau minėta pirmiau šiame procesiniame sprendime (dalyje dėl susitarimų negaliojimo), investicija į 9 MW generatorių laikytina nauja (papildoma) tiek teikto pasiūlymo, tiek ir pirminės Modernizavimo sutarties (su pakeitimais iki pripažinto negaliojančiu 2005 m. birželio 1 d. susitarimo) atžvilgiu, kuri buvo siejama su papildomu Modernizavimo ir Turto nuomos sutarčių galiojimo terminu nuo 2016 iki 2026 m., per kurį, tikėtina, minėtos investicijos turėjo atsipirkti, perdavus šį turbogeneratorių ieškovei ir pripažinus, kad sutarties terminas jau yra pasibaigęs ir negalės būtų pratęstas iki 2026 metų, priešingai nei teigia ieškovės, turėtų būti sprendžiamas kompensacijos atsakovei priteisimo klausimas (CK 1.5, 6.145 straipsniai). Šiuo atveju Turto nuomos sutartyje (su pakeitimais, padarytais 2002 m. gegužės 3 d.) įtvirtintos atsiskaitymo už atsakovės perduodamą turtą tvarkos (pagal kurią perduodamas turtas, kuris nebuvo parduotas nuomotojai (UAB „Alytaus šilumos tinklai“) nuomos termino metu, turėjo būti įskaitomas į Nuomos mokesčio dalies, susijusios su amortizaciniais atskaitymais (nusidėvėjimu), įsiskolinimą, už kainą lygią įsiskolinimo sumai), besąlyginis taikymas, kaip to siekia ieškovės, teisėjų kolegijos vertinimu, reikštų nepagrįstą ieškovių praturtėjimą atsakovės sąskaitą, nes ieškovės gautų turtą, į kurį pačios nieko neinvestavo ir nemokėtų jokios kompensacijos atsakovei, kai atsakovė netektų galimybės atliktas investicijas pasidengti per šilumos kainas laikotarpiu iki 2026 metų – taip faktiškai visa neteisėtais pripažintų susitarimų negaliojimo neigiamų pasekmių našta būtų perkelta išimtinai atsakovei UAB „Litesko“, nors, kaip pagrįstai pripažino pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, šiuo atveju tiek ieškovių, tiek ir atsakovės atsakomybė dėl sudarytų neteisėtų ir pripažintų negaliojančiais susitarimų yra vienoda.

83.       Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad nors Modernizavimo sutarties ir Turto nuomos sutarties terminas, pripažinus, jog šalių susitarimas dėl termino pratęsimo dar dešimčiai metų negalioja, teisine prasme pasibaigė dar 2016 m., vis dėlto faktiškai iki šiol Alytaus šilumos ūkis, vykstant ieškovių ir atsakovės teisminiams ginčams, yra vis dar valdomas ir naudojamas atsakovės UAB „Litesko“, todėl, kaip ir pripažino pati atsakovė savo 2019 m. sausio 28 d. Lietuvos apeliaciniam teismui pateiktame pareiškime dėl priešieškinio reikalavimų sumažinimo, neatsipirkusių investicijų, be kita ko ir investicijų į turbogeneratorių, suma keičiasi einant laikui, nes eksploatuojant Alytaus šilumos ūkį papildomos investicijos atsipirkinėja per UAB „Litesko“ gaunamas paslaugų kainas – šilumos kainą bei elektros pardavimo veiklą.

84.       Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad sąžiningumo ir teisingumo principus atitiktų ir ginčo šalių interesų pusiausvyrą šioje konkrečioje situacijoje užtikrintų kompensacijos dydis lygus atsakovės UAB „Litesko“ neatsipirkusių investicijų dydžiui faktinio turbogeneratoriaus perdavimo ieškovei momentu, atėmus Nuomos mokesčio Nr. 4 įsiskolinimo sumą, susiformavusią už laikotarpį nuo tada, kai teisiškai Turto nuomos ir Modernizavimo sutarčių terminas turėjo pasibaigti (2016 m. gegužės 31 d.) iki kai Alytaus šilumos ūkis faktiškai bus perduotas ieškovei. 

85.       Kadangi konkreti kompensacijos suma gali būti apskaičiuota tik atsakovei UAB „Litesko“ pateikus aktualiausius duomenis dėl investicijų atsipirkimo per šilumos kainas ir elektros pardavimo veiklą jau po to, kai Alytaus šilumos ūkis, taigi, ir į jį įeinantis turbogeneratorius, bus perduotas ieškovei UAB „Alytaus šilumos tinklai“, o ieškovėms pateikus aktualiausius duomenis apie Nuomos mokesčio Nr. 4 (skirtą turto nusidėvėjimui padengti) įsiskolinimo, jei toks susiformavo, sumą laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 31 d. iki faktinio Alytaus šilumos ūkio perdavimo ieškovei UAB „Alytaus šilumos tinklai“ momento, ir šie duomenys šiuo metu, atsakovei dar neperdavus šilumos ūkio, negali būti gauti ir pirmosios instancijos teismo tokie duomenys nebuvo išnagrinėti, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad klausimo dėl atsakovei UAB „Litesko“ priteistinos kompensacijos už turbogeneratorių dydžio pagal byloje pateiktus įrodymus išnagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme negalimas, šioje dalyje bylos esmė nėra atskleista (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas), todėl ši bylos dalis, be kita ko, siekiant užtikrinti šalims teisę į apeliaciją ir dėl šio klausimo išsprendimo rezultatų, grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl kitų papildomų investicijų, atliktų pagal 2005 m. birželio 1 d. susitarimą

86.       Kaip jau minėta, negaliojančiu pripažinto 2005 m. birželio 1 d. susitarimo 4 punkto antrame sakinyje atsakovė UAB „Litesko“ per sutarties galiojimo laikotarpį nuo 2016 m. birželio mėnesio iki 2026 m. gegužės mėnesio įskaitytinai įsipareigojo investuoti į Alytaus šilumos ūkį ne mažiau kaip 26 000 000 Lt be PVM.

87.       Šiame procesiniame sprendime jau buvo konstatuota, kad tiek pirminiu pasiūlymu, tiek ir 2001 m. sudaryta Modernizavimo sutartimi atsakovė įsipareigojo besąlygiškai atlikti tik 39 mln. Lt investicijas į Alytaus šilumos ūkį, o 2005 m. birželio 1 d. susitarime atsakovės prisiimti įsipareigojimai įrengti turbogeneratorių ir investuoti dar 26 mln. Lt, laikytini naujais, papildomais, taigi, viršijančiais pradiniais susitarimais sulygtą investicijų apimtį. Kadangi atsakovė iki ginčo 2005 m. pakeitimų įsipareigojo investuoti tik 39 mln. Lt, ieškovių argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiejo 39 mln. Lt sumą viršijančias ir su turbogeneratoriaus įrengimu nesusijusias investicijas su 2005 m. birželio 1 d. susitarimo 4 punkte įtvirtinta atsakovės prievole papildomai investuoti 26 mln. Lt sumą, atmestinas, kaip nepagrįstas, nes joks privatus pelno siekiantis asmuo neatliktų jokių papildomų investicijų, kurių nebuvo įsipareigojęs atlikti sutartimis, neatlygintinai (be jokios naudos sau). Šuo atveju ieškovių pozicijos neva teismas nepagrįstai sieja 39 mln. Lt viršijantį investicijų paketą su ginčo 2005 m. susitarimu, teisėjų kolegijos vertinimu, niekaip nepagrindžia jų akcentuojama aplinkybė, kad šios, 39 mln. Lt sumą viršijančios, investicijos buvo atliktos laikotarpiu nuo 2011 metų iki 2014 metų, nes nors 2005 m. birželio 1 d. susitarime atsakovė 26 mln. Lt papildomas investicijas įsipareigojo atlikti laikotarpiu nuo 2016 m. iki 2026 m., jokia susitarimo nuostata, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nedraudė pastarajai pradėti papildomo investavimo (viršijančio 39 mln. Lt) darbus anksčiau, tuo labiau jog sąlyga dėl papildomo dešimties metų sutarčių galiojimo termino, per kurį atsakovė galėjo tikėtis atgauti padarytas papildomas investicijas, jau buvo šalių pasirašyta.

88.       Pažymėtina, kad nei ieškovės, nei atsakovė iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria nuspręsta, jog ir šios 39 mln. Lt sumą viršijančios investicijos, atliktos 2011–2014 metais, įvardytos atsakovės pateiktuose sąrašuose, esančiuose popierinės bylos medžiagos t. 18, b. l. 89–95 ir elektroninės bylos medžiagos t. 20, b. l. 15–18, kurias daugiausia sudaro investicijos į šilumos skaitiklius, įžemiklius, tinklų rekonstrukcijos darbus ir įvairius prietaisus, reikalingus vykdyti šilumos ir karšto vandens tiekimo veiklą, turi būti perduotos ieškovei UAB „Alytaus šilumos tinklai“, kaip neatskiriama sudedamoji Alytaus šilumos ūkio komplekso dalis, be kurios ji nebegalėtų tinkamai funkcionuoti.

89.       Ieškovės iš esmės neginčija ir atsakovės UAB „Litesko“ pateiktų skaičiavimų (patvirtintų pirminiais finansiniais apskaitos dokumentais bei UAB „Rosk Consulting“ audito įmonės faktinių pastebėjimų ataskaita), kad investicijoms, viršijančios 39 mln. Lt sumą, atsakovė išleido iš viso 3 542 406,29 Eur (12 230 511,96 Lt). Tačiau, kaip jau minėta, ieškovės, nepripažindamos, kad šios investicijos buvo daromos pagal 2005 m. birželio 1 d. susitarimo 4 punkto 2 sakinyje esantį atsakovės įsipareigojimą, teigia, kad atsakovei už šias ieškovei perduotas investicijas negali būti priteista kompensacija, nes šių investicijų atžvilgiu turėtų būti taikomas Turto nuomos sutarties 6.1.4 punktas (pagal pakeitimus, padarytus 2002 m. gegužės 3 d. susitarimu dėl Turto nuomos sutarties papildymo ir pakeitimo, el. bylos t. 15, b. l. 188), kuriame nustatyta, kad pasibaigus turto nuomos terminui, susikaupęs Nuomininko (UAB „Litesko“) įsiskolinimas Nuomotojui (UAB „Alytaus šilumos tinklai“) už Nuomos mokestį Nr. 4 yra įskaitomas Nuomininkui parduodant Nuomotojui visus turto pakeitimus ir pagerinimus, kurie priklauso Nuomininkui nuosavybės teise ir kurie yra apskaityti Nuomininko balanse ir kurie nebuvo parduoti Nuomininko nuomos termino metu, už kainą lygią įsiskolinimo sumai. Kadangi ieškovių pozicija dėl šių investicijų priskyrimo pradinei Modernizavimo sutarčiai jau buvo paneigta pirmiau, nepagrįstu laikytinas ir ieškovių argumentas dėl Turto nuomos sutarties 6.1.4 punkte įtvirtintos investicijų perdavimo ir atsiskaitymo taikymo šių atsakovės išlaidų, viršijančių 39 mln. Lt sumą, atžvilgiu.

90.       Savo ruožtu pirmosios instancijos teismas kompensacijos atsakovei UAB „Litesko“ nepriteisė, remdamasis CK 6.240 straipsnio 5 dalies nuostata, teismo teigimu, nenumatančia kompensavimo galimybės, kai daiktų negalima grąžinti dėl jų prigimties ir kai turtas buvo sukurtas vykdant sandorį, kuris vėliau pripažintas negaliojančiu, bei pažymėjęs, jog dėl šio sudaryto sandorio (t. y. 2005 m. susitarimo), kuris vėliau panaikintas, abiejų sandorio šalių atsakomybė laikytina vienoda.

91.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau šioje procesinio sprendimo dalyje išdėstytus argumentus, atkreipdama dėmesį į tai, kad CK 6.240 straipsnio 5 dalis numato galimybę apskritai nepriteisti kompensacijos už pagal prigimtį negrąžintiną turtą (kaip šiuo atveju – neatskiriamą ir (ar) funkcine prasme būtiną šilumos ūkiui efektyviai veikti) tik tuo atveju, jeigu kompensacijos priteisimas prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams, taip pat įvertindama tai, kad kaip jau buvo pasisakyta pirmiau, investicijos, viršijančios 39 mln. Lt sumą, laikytinos naujomis, papildomomis pradinio ginčo šalių susitarimo atžvilgiu ir todėl kompensacijos nepriteisimas, kaip to siekia ieškovės, faktiškai reikštų visos sandorių negaliojimo neigiamų padarinių naštos perkėlimą išimtinai atsakovei, priėjo išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepriteisti atsakovei visiškai jokios kompensacijos už šias papildomas, ieškovei perduotinas investicijas, neatitinka sąžiningumo ir teisingumo principų ir iškreipia šalių interesų pusiausvyrą.

92.       Teisėjų kolegijos įsitikinimu, kaip ir analogišku turbogeneratoriaus atveju, tinkamas neigiamų pasekmių dėl 2005 m. birželio 1 d. susitarimo pripažinimo negaliojančiu naštos paskirstymas tarp ginčo šalių užtikrintinas, priteisiant atsakovei UAB „Litesko“ kompensaciją, lygią atsakovės UAB „Litesko“ neatsipirkusių investicijų dydžiui faktinio šių investicijų, įvardytų turto sąrašuose, esančiuose popierinės bylos medžiagos t. 18, b. l. 89–95 ir elektroninės bylos medžiagos t. 20, b. l. 15–18, perdavimo ieškovei momentu, iš pastarojo atėmus Nuomos mokesčio Nr. 4 įsiskolinimo sumą, susiformavusią už laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 31 d. iki kai Alytaus šilumos ūkis faktiškai bus perduotas ieškovei.

93.       Kadangi šiuo metu Alytaus šilumos ūkis dar nėra perduotas ieškovei ir byloje nėra aktualiausių duomenų, būtinų konkrečiam kompensacijos dydžiui apskaičiuoti (2017 m. gruodžio 31 d. duomenimis iš patirtų 3 542 406,29 Eur išlaidų, per šilumos kainą atsakovė buvo neatgavusi 2 978 816,22 Eur, o 2018 m. gruodžio 30 d. duomenimis – 2 834 831,90 Eur), reikalavimas dėl kompensacijos už papildomas investicijas atsakovei priteisimo apeliacinės instancijos teisme negali būti išnagrinėtas ir ši bylos dalis, įvertinus tai, kad klausimui išspręsti būtini duomenys nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teismo ir būtina užtikrinti šalių teisę į apeliaciją, taip pat grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl biomasės kogeneracinės elektrinės

94.       Byloje nustatyta, kad ginčo biomasės kogeneracinė elektrinė buvo pastatyta pagal 2007 m. gruodžio 12 d. susitarimo Nr. P007-A/SR-1589, kuris šiuo apeliacinės instancijos teismo priimtu procesiniu sprendimu visa apimtimi pripažintas negaliojančiu, 3 punktą, Konkurencijos tarybos pripažintą pažeidžiančiu Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė ir šalys to neginčijo, kad elektrinę Alytaus rajoninėje katilinėje sudaro svėrėjo pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), biomasės sandėlis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), biomasės ruošimo pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), elektrostatinio filtro pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), transformatorinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kaminas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys (duomenys neskelbtini), ir įregistruoti nekilnojamojo turto registre, kaip atsakovės UAB „Litesko“ nuosavybė pagal 2012 m. gegužės 10 d. statybos užbaigimo aktą Nr. SUA-10-120510-00017-(14.45.), taip pat juose (pastatuose) sumontuoti ilgalaikio turto objektai, būtini eksploatuoti elektrinę (atsakovės įvardyti pirmosios instancijos teismui 2017 m. birželio 30 d. pateiktoje lentelėje, esančioje elektroninės medžiagos t. 6, b. l. 94–95). 

95.       Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad byloje nėra paneigta aplinkybė, jog ginčo elektrinė gali būti eksploatuojama savarankiškai, atskirai nuo Alytaus šilumos ūkio komplekso, bei pripažinęs, kad jos perdavimas ir (ar) pardavimas, kompensacijų už ją priteisimas neatitiktų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principų, reikštų nepagrįstą ieškovės praturtėjimą, nusprendė palikti ginčo elektrinę atsakovei UAB „Litesko“.

96.       Ieškovės Alytaus miesto savivaldybė ir UAB „Alytaus šilumos tinklai“, nesutikdamos su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, nurodo, kad elektrinė yra sudėtinė ir neatskiriama šilumos ūkio dalis, kuri privalo būti perduota ieškovėms, o jos palikimas atsakovei faktiškai įteisina niekinį sandorį, nes ginčo 2007 m. gruodžio 12 d. susitarimo 3 punktas, kuriame, be kita ko ir buvo numatyta, jog elektrinė, pasibaigus sutarčių galiojimo terminui, liks atsakovės nuosavybe, buvo pripažintas prieštaraujančiu Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui ir todėl niekiniu bei negaliojančiu.

97.       Atsakovė UAB „Litesko“ laikosi pozicijos, kad investicija į elektrinę negali būti laikoma Alytaus šilumos ūkio modernizavimu, elektrinė yra atsakovės nuosavybė, o net ir 2007 m. gruodžio 12 d. susitarimo 3 punkto pripažinimas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento nesudaro jokio pagrindo perduoti šią elektrinę ieškovei UAB „Alytaus šilumos tinklai“.

98.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nors ir nesutikdama su ieškovių argumentais, kad susitarimas dėl elektrinės statymo neturėtų būti vertinamas kaip naujas, papildomas atsakovės įsipareigojimas, kurio ji nebuvo prisiėmusi pradine Modernizavimo sutartimi (dėl ko jau buvo plačiai pasisakyta šio procesinio sprendimo dalyje dėl ginčo susitarimų negaliojimo), vis dėlto, išanalizavusi bylos medžiagą bei įvertinusi šioje byloje esantį viešąjį interesą užtikrinti efektyvų ir veiksmingą tolimesnį Alytaus šilumos ūkio veikimą, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, nusprendęs palikti ginčo elektrinę atsakovei, netinkamai taikė sandorio negaliojimo teisines pasekmes, faktiškai paneigdamas paties sandorio pripažinimo negaliojančiu esmę, bei neužtikrino šalių bei trečiųjų asmenų interesų pusiausvyros.

99.       Kaip jau buvo nurodyta pirmiau, 2007 m. gruodžio 12 d. susitarimo 3 punktas, be kita ko ir jame esantis sakinys, kad šiame punkte nurodytų investicijų rezultatas (kitaip tariant, pati elektrinė) lieka operatoriaus, t. y. UAB „Litesko“, nuosavybe, prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui. Konkurencijos taryba, pripažindama šį punktą prieštaraujančiu Konkurencijos įstatymo reikalavimams, aiškiai nurodė, kad 2007 m. sprendimu patvirtindama 2007 m. Modernizavimo sutarties pakeitimą, numatantį išimtį dėl investicijų ir turto perdavimo – galimybę tam tikras investicijas palikti UAB „Litesko“ nuosavybe, Alytaus miesto savivaldybė sudarė UAB „Litesko“ palankesnes veiklos sąlygas, nei to pagrįstai galėjo tikėtis kiti ūkio subjektai pagal konkurso taisykles, reikalaujančias pasibaigus sutarties galiojimui visą turtą perduoti UAB „Alytaus šilumos tinklai“. Taigi, ginčo susitarimo 3 punktas prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo normoms buvo pripažintas visų pirma būtent tuo aspektu, kiek jame sulygta dėl naujos sutartos investicijos rezultato – elektrinės – neperdavimo ieškovei, pasibaigus šalių turto nuomos ir modernizavimo sutartiniams santykiams, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant dėl restitucijos būdo, būtina įvertinti tai, ar tam tikras pasirinktas restitucijos variantas faktiškai nelems tolimesnio niekiniu pripažinto sandorio vykdymo.

100.       Pažymėtina, kad nors pirminiu pasiūlymu atsakovė nebuvo įsipareigojusi investuoti į elektrinės statybą ir šis įsipareigojimas, kaip jau buvo išaiškinta pirmiau, laikytinas nauju, papildomu atsakovės įsipareigojimu, palyginus su pradine Modernizavimo sutarties versija, vis dėlto, kaip pripažino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. liepos 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-809-552/2017, šis atsakovės įsipareigojimas negali būti laikomas visiškai atskiru ir savarankišku, t. y. visiškai nepatenkančiu į Modernizavimo sutarties ir Konkurso taisyklių veikimo sferą (ar nesusijusiu su Alytaus šilumos ūkio modernizavimu), nes nuostatos dėl šio objekto buvo įtrauktos būtent į Modernizavimo sutarties pakeitimą ir Alytaus miesto savivaldybė bei UAB „Litesko“ dėl biomasės jėgainės įrengimo nesudarė jokio atskiro konkurencingo susitarimo. 

101.       UAB „Litesko“ atsiliepime į apeliacinį skundą dėstomą poziciją, kad investicija į elektrinę neturėtų būti vertinama, kaip atliekamo Alytaus šilumos ūkio modernizavimo sudedamoji dalis, ir todėl neva apskritai nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo perduoti elektrinę ieškovei, teisėjų kolegijos vertinimu, paneigia byloje esantys duomenys, kad biokuro katilinės pastatas suprojektuotas ir pastatytas nugriovus dalį senosios katilinės, t. y. elektrinė faktiškai integruota į Alytaus šilumos ūkio kompleksą, elektrinės gaminama šiluma paduodama būtent į Alytaus šilumos ūkio tinklus, galiausiai, kaip matyti iš pačios atsakovės cituojamų savivaldybės tarybos nario pasisakymų, taip pat kitų byloje esančių duomenų (pavyzdžiui, UAB „Litesko“ 2011 m. investicijų kiekio ir paskirties ataskaitos), vienas iš svarbiausių elektrinės statybos tikslų buvo padidinti Alytaus šilumos ūkio patikimumą, veiksmingumą, sumažinant jo priklausomybę tik nuo vienos kuro rūšies, t. y. gamtinių dujų, kurių kaina tuo metu nuolat kilo, taip didindama ir šilumos savikainą. Kaip jau nurodyta pirmiau ir kaip patvirtina ir pati atsakovė savo atsiliepime, statant elektrinę, buvo panaudota būtent Alytaus šilumos ūkio infrastruktūra, kuri priklausė UAB „Alytaus šilumos tinklai“ ir kuri, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, nebūtų parduota atsakovei 2010 m. liepos 2 d. sutarties (elektroninės bylos medžiagos t. 5, b. l. 427–433) pagrindu, jeigu šalių nesietų Modernizavimo ir Turto nuomos sutarties sandoriai, ką patvirtina net ir tai, kad pagal minėtos 2010 m. liepos 2 d. sutarties 3 punktą šio sandorio suma atsakovės ieškovei UAB „Alytaus šilumos tinklai“ buvo apmokama būtent Turto nuomos sutarties 4.3.3 ir 6.1.4 punktuose nustatyta tvarka.

102.       Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė nepateikė jokių konkrečių įrodymų (CPK 178 straipsnis), leidžiančių pagrįstai konstatuoti, kad UAB „Litesko“ galėjo ir (ar) galėtų statyti elektrinę be jokio susitarimo su savivaldybe ir UAB „Alytaus šilumos tinklai“, nesudariusi pradinių Modernizavimo ir Turto nuomos sutarčių, ir vykdyti veiklą, kaip nepriklausomas šilumos gamintojas, būtent Alytaus rajono katilinėje, savo ruožtu abstrakti galimybė pastatyti elektrinę kitur, teisėjų kolegijos įsitikinimu, niekaip nepagrindžia šioje byloje atsakovės įrodinėjamo būtinumo Alytaus rajono katilinėje įrengtą elektrinę palikti būtent atsakovei, tuo labiau kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje 2017 m. liepos 14 d. nutartyje taip pat buvo pasisakęs, kad lyginant su šilumos tiekėju nepriklausomų šilumos gamintojų investicinė rizika yra didesnė, o tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, paneigia ne tik UAB „Litesko“ argumentus dėl biomasės jėgainės, kaip UAB „Litesko“ investicijos, savarankiškumo laimėto Alytaus miesto šilumos ūkio modernizavimo ir renovavimo konkurso atžvilgiu, bet ir apeliacinės instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose esančius teiginius, kuriais siekiama sukurti įspūdį, kad elektrinės statymu Alytaus šilumos ūkio objektų pagrindu buvo suinteresuota išimtinai savivaldybė, o UAB „Litesko“ veikimas, kaip nepriklausomo šilumos gamintojo, netgi būtų komerciškai pastarajai naudingesnis. 

103.       Atsižvelgdama į visus pirmiau šioje dalyje išdėstytus teisinius ir faktinius aspektus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad šioje byloje susiklosčiusiu specifiniu atveju atsakovės pastatytos Alytaus rajono katilinėje elektrinės nuosavybės atsakovei UAB „Litesko“ palikimas, pripažinus 2007 m. gruodžio 12 d. susitarimo 3 punktą prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo normoms ir todėl niekiniu, iš esmės įteisintų Konkurencijos įstatymui prieštaraujančią ir sandorio pripažinimo niekiniu esmę paneigiančią situaciją – atsakovė faktiškai išlaikytų jai nepagrįstai suteiktas privilegijas, t. y. turtą, sukurtą neteisėto susitarimo, kurio nebūtų buvę, jei atsakovė nebūtų Modernizavimo ir Turto nuomos sutarties šalimi, pagrindu. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria biomasės kogeneracinę elektrinę nutarta palikti atsakovei, naikintina ir šis klausimas išspręstinas iš esmės – atsakovė įpareigotina perduoti visą elektrinę sudarantį bei jai eksploatuoti būtiną turtą ieškovei „Alytaus šilumos tinklai“.

104.       Kadangi elektrinės neperdavimas ieškovei, teisėjų kolegijos vertinimu, paneigtų paties sandorio pripažinimo negaliojančiu esmę, bylos šalių procesiniuose dokumentuose dėstomi argumentai dėl techninių galimybių šią elektrinę atsakovei ateityje eksploatuoti savarankiškai, iš esmės šiuo atveju neturi lemiamos reikšmės klausimo dėl elektrinės (ne)perdavimo išnagrinėjimo teisiniam rezultatui. Kita vertus, pati atsakovė neginčija tos aplinkybės, kad biomasės kogeneracinė elektrinė šiuo metu aktyviai naudojama Alytaus šilumos ūkio vykdomoje šilumos ir karšto vandens tiekimo veikloje (tai patvirtina, pavyzdžiui, ir VKEKK 2017 m. kovo 28 d. pažymoje esantys duomenys, jog Alytaus mieste sukurtas integruotas centralizuoto šilumos tiekimo tinklas, kuriame pagrindiniai šaltiniai yra Alytaus rajoninė katilinė, kurioje veikia kogeneracinė jėgainė, Alyčio, Sodžiaus ir Pramonės katilinės), o palikus šią elektrinę valdyti ir ja disponuoti atsakovei, reikėtų keisti Alytaus šilumos ūkio šilumos gamybos bei tiekimo modelį, į, tikėtina, mažiau efektyvų, arba tartis su atsakove dėl tolimesnio elektrinės paslaugų teikimo Alytaus šilumos ūkiui, o tai, teisėjų kolegijos vertinimu, užprogramuotų naujų teisminių ginčų atsiradimo galimybę, nesuderinamą su viešuoju interesu užtikrinti efektyvų ir modernizacijai keltus tikslus atitinkantį Alytaus šilumos ūkio tolimesnį (po perdavimo ieškovei) veikimą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija sutinka su ieškovių procesiniuose dokumentuose dėstoma pozicija, kad ginčo atveju svarbesnė ne techninė elektrinės atskyrimo ir veikimo galimybė, kurią akcentuoja atsakovė, bet šios elektrinės funkcinis priklausymas, naudojimas ir šio naudojimo mastas šilumos ūkyje.

105.       Nagrinėjamo klausimo kontekste, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nesutinka su atsakovės UAB „Litesko“ argumentais neva šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, jog Konkurencijos taryba pripažino prieštaraujančiais Konkurencijos įstatymui būtent savivaldybės sprendimus ir jų pagrindų sudarytų susitarimų punktus, elektrinės perdavimas ieškovei reikštų principo iš neteisėtų veiksmų asmuo negali gauti naudos (lot. ex injuria ius non oritur) paneigimą. Kaip jau buvo minėta, tiek Konkurso sąlygose (4.1.5 punktas), tiek Modernizavimo sutartyje (4.2.3 punktas) bei Turto nuomos sutartyje (4.3 punktas) buvo aiškiai nurodyta, kad sutarčiai pasibaigus, visas pagerintas ir naujai sukurtas turtas, naudojamas bendrovės veikloje, turės būti perduotas turto nuomotojai, todėl šiuo atveju atsakovė, sudarydama susitarimą dėl Modernizavimo sutarties pakeitimo, kuriame sulygo dėl elektrinės statymo ir jos palikimo atsakovės nuosavybe, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat kaip ir ieškovės, galėjo ir turėjo suprasti, kad peržengia Konkurso sąlygų nustatytus reikalavimus, taigi, negali atsakomybę dėl susidariusios situacijos ir jos padarinių perkelti išimtinai ieškovėms. Savo ruožtu aplinkybė, kad minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje buvo pasisakyta, jog Konkurencijos tarybos nutarime nebuvo konstatuota pareiškėjos (t. y. UAB „Litesko“) pareiga atiduoti Alytaus miesto savivaldybės nuosavybėn biomasės jėgainę, taip pat nesuoponuoja išvados, jog tokia pareiga negalėtų būti nustatyta šioje civilinėje byloje, nes Konkurencijos taryba ir administraciniai teismai nesprendė pripažintų prieštaraujančiais įstatymui sandorių negaliojimo ir atitinkamai tokio negaliojimo pasekmių taikymo klausimų.

106.       Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikusi su ieškovių apeliacinio skunde išdėstyta pozicija dėl būtinumo perduoti elektrinę ieškovei UAB „Alytaus šilumos tinklai“, nesutinka, kad elektrinė turėtų būti perduota, nesumokant atsakovei jokios kompensacijos, nes toks restitucijos taikymas, teisėjų kolegijos įsitikinimu, reikštų nepagrįstą ieškovių praturtėjimą atsakovės sąskaita ir prieštarautų pamatiniams teisingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams (CK 1.5 straipsnis).

107.       Kaip jau buvo minėta šioje nutartyje, atsakovė sutiko investuoti į tokio masto projektą (elektrinės statybą), investicijų į kurią apimtys viršijo visų atsakovės iki tol į Alytaus šilumos ūkį investuotų lėšų sumą, tik su esmine atsakovei sąlyga, kad elektrinei nebus taikomos Modernizavimo ir Turto nuomos sutartyse esančios nuostatos dėl operatoriui priklausančio ir valdomo turto perdavimo tvarkos, kaip minėta, numatančios, jog visas turtas perduodamas nuomotojui ir per nuomos terminą nuomotojui neparduotų objektų vertė, pasibaigus sutarčių terminui, įskaitoma į Nuomos mokesčio Nr. 4 įsiskolinimą. Akivaizdu, kad ieškovės, pasirašydamos tokį šalių susitarimą, be kita ko, aiškiai suvokė, jog per sutarčių galiojimo terminą atsakovės investicijos į elektrinę per šilumos kainas nebūtų pilnai atsipirkusios, o itin brangaus turto perdavimas už nuomos mokesčio Nr. 4 įsiskolinimui lygią sumą, kuri, akivaizdu, būtų mažesnė nei likusi neatsipirkusių investicijų į elektrinę suma, prieštarautų bet kokio privataus juridinio asmens veiklos tikslams ir juridinis asmuo apskritai atsisakytų tokią investiciją atlikti. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju ieškovių reikalavimo elektrinės atžvilgiu taikyti Turto nuomos sutartyje nurodytą turto perdavimo ir mokėjimo už jį tvarką tenkinimas, faktiškai reikštų visos sandorio negaliojimo neigiamų padarinių naštos perkėlimą išimtinai atsakovei, nes ieškovės neteisėto susitarimo pagrindu gautų didelės vertės turtą, į kurį nieko neinvestavo, nepatirdamos jokių neigiamų pasekmių dėl savo veiksmų neteisėtumo.

108.       Kita vertus, atsakovės UAB „Litesko“ reikalavimo priteisti jai iš ieškovių kompensacijos sumą, lygią elektrinės rinkos vertei, tenkinimas faktiškai reikštų atsakomybės už neteisėto, Konkurso sąlygas neatitinkančio susitarimo sudarymą perkėlimą išimtinai ieškovėms, nors, kaip jau minėta, atsakovė, lygiai taip pat kaip ir ieškovės galėjo ir turėjo suprasti, jog tokio pobūdžio susitarimas neatitinka Konkurso sąlygų.

109.       Apibendrindama visas pirmiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad tinkamas neigiamų pasekmių dėl 2007 m. gruodžio 12 d. susitarimo pripažinimo negaliojančiu naštos paskirstymas tarp ginčo šalių užtikrintinas, priteisiant atsakovei UAB „Litesko“ kompensaciją, lygią pastarosios neatsipirkusių investicijų į elektrinę dydžiui, apskaičiuotam faktinio elektrinės perdavimo ieškovei momentu, nes, kaip matyti iš bylos duomenų (be kita ko VKEKK pažymų dėl šilumos kainos dedamųjų nustatymo ir (ar) perskaičiavimo) investicijų į elektrinę sąnaudos buvo įtrauktos į vartotojams taikomas šilumos kainas.

110.       Kadangi Alytaus šilumos ūkis kartu su ginčo elektrine šiuo metu vis dar naudojamas atsakovės, be to, šalys, atsakovei laikantis pozicijos, jog tuo atveju, jei elektrinė būtų perduota ieškovėms, jai turėtų būtų atlyginta visa jos planuota ekonominė nauda iš šios investicijos, o ieškovėms laikantis pozicijos, kad jokia kompensacija už elektrinę apskritai nepriteistina, į bylą neteikė duomenų dėl investicijų į elektrinę atsipirkimo, konstatuotina, kad šiuo metu byloje nėra visų reikšmingų, aktualių konkrečiam kompensacijos dydžiui apskaičiuoti duomenų ir klausimas dėl atsakovei priteistinos kompensacijos dydžio už ieškovei perduotiną elektrinę apeliacinės instancijos teisme negali būti išnagrinėtas, todėl ši bylos dalis, įvertinus tai, kad klausimui išspręsti reikšmingi duomenys nebuvo analizuoti pirmosios instancijos teismo ir ginčo esmė šioje dalyje nebuvo atskleista, taip pat siekiant užtikrinti šalių teisę į apeliaciją nurodytu klausimu, grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl UAB „Litesko“ negautų pajamų, sumažinus šilumos kainas, (ne)priteisimo

111.       Atsakovė UAB „Litesko“, be kita ko, priešieškiniu prašė priteisti jai iš savivaldybės 521 860,53 Eur negautų pajamų sumą, kurios, atsakovės teigimu, ji negavo, taikydama sumažintas kainas pagal negaliojančiomis pripažintinas 2005 m. birželio 1 d. ir 2007 m. gruodžio 12 d. susitarimų sąlygas. Atsakovės paaiškinimu, dėl kainų sumažinimo pagal 2005 m. pakeitimus ji negavo 168 347,44 Eur pajamų, o pagal 2007 m. pakeitimus – 353 513,09 Eur, todėl šios sumos, taikant restituciją, jai priteistinos iš savivaldybės, kurios naudai ji sutiko mažinti šilumos kainas.

112.       Pirmosios instancijos teismas šį atsakovės reikalavimą atmetė, kaip neįrodytą, nes, teismo teigimu, VKEKK atstovė teismo posėdyje nurodė, kad šilumos tiekėjai laikosi valstybės reguliuojamų kainų, o duomenų, jog atsakovė būtų taikiusi mažesnes, negu nustatytos, kainas teismui nėra pateikta. Teismas taip pat pažymėjo, kad aplinkybės dėl taikytų kainų, jų pagrįstumo, patirtų nuostolių yra VKEKK kompetencija, todėl teismas nėra įgaliotas vertinti, ar atsakovė patyrė kokių nors nuostolių dėl konkrečių kainų taikymo vienu ar kitu laikotarpiu. Be to, teismas, akcentuodamas Modernizavimo sutarties 6.1 punkte esančią nuostatą dėl Turto nuomos sutarties pabaigoje likusių vartotojų skolų perkėlimo iš vieno tiekėjo kitam tvarkos, papildomai nurodė, jog atsakovė nepateikė įrodymų, kad vartotojai liko skolingi už jiems pateiktą šilumos energiją už paskutinius šešis mėnesius iki turto nuomos termino pabaigos,

113.       Apeliantė UAB „Litesko“, nesutikdama su šia teismo sprendimo dalimi, apeliaciniame skunde teigia, kad VKEKK atstovai niekada nėra išsakę skundžiamame sprendime nurodomų teiginių dėl draudimo šilumos tiekėjui taikyti sumažintas šilumos kainas, be to, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas šį priešieškinio reikalavimą, netinkamai ištyrė į bylą pateiktus įrodymus apie sumažintų šilumos kainų taikymą ir nepagrįstai sprendė, jog atsakovės keliamas klausimas yra VKEKK, o ne teismo, kompetencijoje. Galiausiai, atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai susiejo Modernizavimo sutarties 6.1 punkte įtvirtintą šilumos vartotojų skolų perkėlimo, pasibaigus nuomos terminui, mechanizmą su šioje ginčo dalyje nagrinėjamo klausimo dalyku.

114.       Ieškovių Alytaus miesto savivaldybės ir UAB „Alytaus šilumos tinklai“ nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad UAB „Litesko“ reikalavimo priteisti 521 860,53 Eur nuostolių, susidariusių dėl negaliojančiais pripažintų sandorių pagrindu taikytų sumažintų šilumos energijos kainų, atlyginimą pagrįstumas byloje nėra įrodytas.

115.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nors ir nesutinka su dalimi pirmosios instancijos teismo ginčo klausimu išdėstytų motyvų, vis dėlto sprendžia, kad teismas iš esmės priėjo teisingą teisinį rezultatą nepriteisti atsakovei jos prašomos 521 860,53 Eur nuostolių (negautų pajamų forma) sumos (CPK 328 straipsnis).

116.       Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės UAB „Litesko“ argumentais, kad būtent teismas kompetentingas spręsti klausimą dėl sandorių negaliojimo pasekmių (restitucijos) taikymo, teismui, be kita ko, pripažinus negaliojančiomis ginčo 2005 m. ir 2007 m. susitarimų nuostatas dėl šilumos kainos ir jos perskaičiavimo formulės nustatymo. Sutiktina ir su apeliantės pozicija, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovės reikalavimą dėl negautų pajamų priteisimo, pripažinus negaliojančiais 2005 ir 2007 m. susitarimus, nepagrįstai rėmėsi Modernizavimo sutarties 6.1 punkte įtvirtinta atsiskaitymo tarp sutarties šalių tvarka, nustatyta tam atvejui, jei pasibaigus nuomos terminui, šilumos vartotojai turėtų skolų operatoriui (atsakovei). Atsakovės šioje ginčo dalyje keliamas reikalavimas nesusijęs su šilumos vartotojų skolomis šilumos tiekėjai UAB „Litesko“ (atsakovė neteigia, kad vartotojai jai nesumokėjo už sumažintomis kainomis teiktas paslaugas), bet susijęs su atsakovės prisiimtų sutartinių įsipareigojimų, numatytų negaliojančiais pripažintuose susitarimuose, vykdymu – atsakovės teigimu, taikydama ginčo susitarimuose nustatytas kainas ir perskaičiavimo formules ji gavo 521 860,53 Eur mažiau pajamų savo pelno sąskaita, nei galėjo gauti, jeigu minėtų susitarimų nebūtų, todėl, atsakovės įsitikinimu, pirmiau nurodyta jos negautų pajamų suma turėtų būti jai grąžinta (atlyginta).

117.       Sutiktina ir su tuo, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių pagrįstai teigti, jog šilumos tiekėjas iš esmės negalėtų mažinti šilumos kainų vartotojams savo paties pelno sąskaita, tačiau, teisėjų kolegos vertinimu, atsakovė UAB „Litesko“ nepateikė pakankamų duomenų, patikimai pagrindžiančių, kad atsakovė po ginčo susitarimų įsigaliojimo iš tikrųjų visą laiką taikė mažesnes, nei VKEKK nustatė taikyti, šilumos kainas, nei tuo labiau jog atsakovės procesiniuose dokumentuose akcentuojami šilumos kainos pokyčiai susiję būtent su jos atsisakymu nuo dalies pelno ir, nesant ginčo susitarimų, apeliantė neišvengiamai būtų gavusi papildomai 521 860,53 Eur sumą (CPK 178 straipsnis).

118.       Antai, atsakovės apeliaciniame skunde akcentuojama VKEKK 2005 m. vasario 9 d. pažyma (elektroninės bylos medžiagos t. 15, b. l. 26), kurioje iš tikrųjų aiškiai įvardinta, kad UAB „Litesko“ filialo generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 2004-01P-/85 buvo nustatyta vienanarė lengvatinė šilumos kaina vartotojams – 11,94 ct už kWh, nors VKEKK buvo nustatyta – 12,31 ct už kWh, ir kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai pažymėta, jog būtent dėl lengvatinės kainos taikymo atsakovė negaus per metus 837,8 tūkst. Lt pajamų, kurios bus dengiamos būtent iš bendrovės pelno, susijusi su laikotarpiu iki ginčo susitarimų, dėl kurių pripažinimo negaliojančiais atsakovė prašo taikyti restituciją, priteisiant jai negautų pajamų sumą, sudarymo. Savo ruožtu kitų analogiškų VKEKK pažymų, priimtų po ginčo susitarimų sudarymo, kuriose VKEKK būtų aiškiai konstatavusi, jog šilumos kainos dydžių pasikeitimai, kuriuos nurodo atsakovė, nulemti būtent atsakovės atsisakymo nuo dalies savo pelno, UAB „Litesko“ nenurodė.

119.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir tai, kad nors atsakovė teigia, jog taikė 11,75 ct (be PVM) už 1 kWh kainą laikotarpiu nuo 2005 m. liepos 1 d. iki pat 2006 m. balandžio 30 d. ir tai, atsakovės teigimu, patvirtina UAB „Litesko“ 2005 m. birželio 29 d. įsakymas Nr. 2005-01P/55A, iš 2006 m. sausio 19 d. VKEKK pažymos dėl UAB „Litesko“ filialo „Alytaus energija“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainų perskaičiavimo matyti, kad dar 2005 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. 2005-O1P/103 UAB „Litesko“ savo filialui nustatė naują 12,73 ct už kWh kainą nuo 2006 m. kovo 1 d.

120.       Pažymėtina ir tai, kad atsakovės akcentuojami jos pačios surašyti ir savivaldybei adresuoti raštai – 2007 m. birželio 28 d. raštas Nr. 01-196/1-2007 (t. 13, b. l. 203), 2007 m. balandžio 25 d. raštas Nr. 01-156-2007 (t. 13, b. l. 202) – patvirtina tik tai, jog atsakovė informavo savivaldybę, kad žada laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 1 d. iki 2007 m. birželio 30 d. taikyti 15,26 ct (be PVM) už 1 kWh kainą, o laikotarpiu nuo 2007 m. liepos 1 d. –18,11 ct (be PVM) už 1 kWh kainą, tačiau realaus šių kainų taikymo fakto savaime nepatvirtina, tuo labiau jog iš 2007 m. balandžio 2 d. VKEKK pažymos Nr. O5-53 matyti, kad UAB „Litesko“ generalinio direktoriaus 2007 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 2007-01P/26 buvo nustatyta 18,65 ct už 1 kWh kaina būtent nuo 2007 m. birželio 1 d. (CPK 178, 185 straipsniai).

121.       Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės pozicijos (dėl kainų pagal ginčo susitarimus taikymo ir atsakovės neva negautų pajamų fakto bei dydžio) nenuoseklumą parodo ir tai, kad nors atsiliepime į ieškovių apeliacinį skundą atsakovė teigia, jog ir laikotarpiu nuo 2006 m. gegužės mėn. iki 2007 m. birželio mėn. ji taikė būtent 2005 m. Modernizavimo sutarties pakeitime šalių sulygtą šilumos kainą, perskaičiuotą pagal būtent šiame pakeitime numatytą formulę, vis dėlto minėto laikotarpio, skaičiuodama tariamai negautas dėl negaliojančio susitarimo nuostatų taikymo pajamas, atsakovė neįtraukia.

122.       Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2007 m. gruodžio 12 d. susitarimo 2 punkto paskutinėje pastraipoje šalys buvo nustačiusios, jog šalių susitarimu pakeistoji šilumos kaina 17,89 ct už 1 kWh be PVM įsigalioja nuo 2007 m. lapkričio 1 d. ir taikoma iki 2008 m. gegužės 31 d. įskaitytinai, tačiau atsakovė jos patirtus nuostolius dėl, jos nuomone, sumažintų pelno sąskaita kainų skaičiuoja laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. (įskaitytinai), nors, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė nepateikė jokių aiškių argumentų, kodėl laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 31 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. atsakovės skaičiuojami nuostoliai turėtų būti laikomi būtent 2007 m. gruodžio 12 d. susitarimo, kuris pripažintas negaliojančiu, taikymo pasekme.

123.       Apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas atsakovės priešieškinio reikalavimas priteisti jai iš savivaldybės 521 860,53 Eur tariamai susidariusių dėl negaliojančiais pripažintų sandorių pagrindu taikytų šilumos energijos kainų atlyginimą, nors iš dalies pakeistais motyvais, paliktina galioti (CPK 328 straipsnis).

Dėl turto, pasibaigus sutarčių galiojimo terminui, perdavimo

124.       Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad pripažinus negaliojančiais 2005 m. ir 2007 m. susitarimus, kuriais buvo pratęstas Turto nuomos ir Modernizavimo sutarčių terminas iki 2026 m., o pradinėse sutartyse nurodytam terminui pasibaigus dar 2016 m., spręstinas atsakovės iš ieškovės išsinuomoto ir modernizuoto turto grąžinimo klausimas. Tarp šalių iš esmės nėra ginčo ir dėl to, kad ieškovės UAB „Alytaus šilumos tinklai“ išnuomotas atsakovei UAB „Litesko“ turtas, o taip pat atsakovės atlikti šio turto pagerinimai ar naujas turtas, sukurtas vykdant sutartimi prisiimtą prievolę atlikti 39 mln. Lt vertės investicijas, perduotinas ieškovei be kokio nors papildomo mokesčio.

125.       Pirmosios instancijos teismas įpareigojo atsakovę grąžinti turtą pagal sprendimo rezoliucinės dalies lentelėje išdėstytą turto sąrašą, kuris buvo teismo parengtas, atsižvelgiant tiek į ieškovių, tiek į atsakovės pateiktus turto sąrašus, taip pat pirmosios instancijos teismo sprendime padarytas išvadas dėl elektrinės, turbogeneratoriaus ir kitų atsakovės atliktų investicijų (ne)perdavimo. Pirmosios instancijos teismas, be jau pirmiau šioje nutartyje aptartų elektrinės ir turbogeneratoriaus, nurodė, kad taip pat nepriteisia perduoti ieškovei: 1) turto vienetų, kurie, nors ir buvo nurodyti ieškovių pateiktame sąraše „Priedas Nr. 8“ (t. 6, b. l. 59–91, arba elektroninės medžiagos t. 2, b. l. 207–238), tačiau, pačių ieškovių pripažinimu, bylos nagrinėjimo metu jau buvo grąžinti; 2) turto vienetų, nurodytų atsakovės pateiktame nurašytų ir (ar) perleistų tretiesiems asmenims sąraše (t. 19, b. l. 34–37), nes nurašytų turto vienetų, apie kurių nurašymą yra pateikti nurašymo ir (ar) perleidimo tretiesiems asmenims aktai (t. 19, b. l. 58–61 ir t. 20, b. l. 83–93), grąžinti neįmanoma; 3) centrinio ofiso turto, kurį sudaro kompiuteriai, baldai, tam tikros kompiuterinės programos, ir kuris, teismo vertinimu, nelaikytinas nei išnuomotu turtu, nei sukurtu pagal atsakovės įsipareigojimus atlikti investicijas (t. 20, b. l. 94–97); 4) elektroninių karšto vandens skaitiklių, kurie, teismo vertinimu, įrengti pagal Šilumos ūkio įstatymo reikalavimus ir gali būti atskirti nuo bendro šilumos ūkio komplekso be žalos šiam turtui.

126.       Ieškovės Alytaus miesto savivaldybė ir UAB „Alytaus šilumos tinklai“ apeliaciniame skunde, be jau aptartų turbogeneratoriaus ir elektrinės klausimų, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu neperduoti ieškovei UAB „Alytaus šilumos tinklai“ elektroninių karšto vandens skaitiklių ir UAB „Litesko“ centrinio ofiso turto.

127.       Atsakovės UAB „Litesko“ teigimu, tiek ginčo karšto vandens skaitikliai, tiek centrinio ofiso turtas neperduotas ieškovei visiškai pagrįstai, tačiau teismo sudarytas ir rezoliucinėje dalyje nurodytas perduotino turto sąrašas yra ydingas ir todėl keistinas į atsakovės pateiktą sąrašą, esantį Priede Nr. 1bis (elektroninės bylos medžiagos t. 26, b. l. 5–39), kuris, atsakovės įsitikinimu, aktualiausias, teisingiausias ir išsamiausias. Atsakovė paaiškino, kad teismo iš kelių skirtingų sąrašų parengtas turto sąrašas yra su aiškiais trūkumais, dėl kurių turto perdavimas pagal tokį sąrašą praktiškai neįgyvendinamas bei gali sukelti papildomus ginčus tarp civilinės bylos dalyvių: visų pirma, sudarytame sąraše yra pateikta perteklinė ir nenuosekli informacija apie kiekvieno iš perduotino turto vieneto vertę, nors ginčo dėl turto vertės tarp šalių nebuvo; antra, sąraše yra nurodyti turto objektai, kuriuos pats teismas motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodė neperduoti, todėl lentelės duomenys prieštarauja teismo išvadoms; trečia, nemažai lentelės pozicijų dubliuojasi; ketvirta, dalį turto pozicijų yra sunku tiksliai identifikuoti, nes ieškovių nurodyti inventoriniai numeriai ne visais atvejais atitinka atsakovės naudojamus turto identifikavimo kodus; penkta, dalis turto sąraše nurodytų turto pozicijų yra identifikuotos tuo pačiu inventoriniu numeriu, tačiau pavadinimas ir vertės skiriasi, todėl neaišku, kuom vadovautis, ir pan.

128.       Kartu su 2019 m. sausio 28 d. pareiškimu atsakovė UAB „Litesko“ pateikė naują turto sąrašą – priedą 12bis, pagal kurį, atsakovės teigimu, turėtų būti perduotas turtas, paaiškindama, kad ankstesniame atsakovės teiktame sąraše (priede Nr. 1bis) nurodyti 7 turto vienetai bylos nagrinėjimo metu nusidėvėjo ir jau yra nurašyti, o 2 turto vienetai – reklaminis stendas ir šaldytuvas „Snaigė 5“ perdavimo–priėmimo aktu buvo perduoti ieškovei UAB „Alytaus šilumos tinklai“.

129.       Ieškovės, nesutikdamos su atsakovės siūlymu vadovautis jos pateiktu turto sąrašu, laikosi pozicijos, kad atsakovės priešieškinio reikalavimas įpareigoti ieškovę UAB „Alytaus šilumos tinklai“ perimti iš atsakovės turtą yra ne kas kita, kaip dalies ieškovių reikalavimų byloje pripažinimas, savo ruožtu prašymas perduoti ieškovei turtą būtent pagal atsakovės turto sąrašą yra tik pastarosios bandymas išvengti pareigos atlyginti bylinėjimosi išlaidas dėl ieškovių reikalavimo patenkinimo. Ieškovių teigimu, atsakovės UAB „Litesko“ nurodyti teismo parengto turto sąrašo trūkumai yra techninio pobūdžio ir nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti sprendimą.

130.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija toliau pasisako dėl atskirų šalių ginčijamų turto grupių perdavimo ir taikytino turto sąrašo klausimų.

Dėl elektroninių karšto vandens skaitiklių (ne)perdavimo 

131.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovei UAB „Alytaus šilumos tinklai“ perduotino turto, konstatavo, kad atsakovės įrengti vartotojų namuose elektroniniai karšto vandens skaitikliai (t. 20, b. l. 123–130) neperduotini kartu su kitu šilumos ūkio turtu, nes pastarieji buvo įrengti ne pagal šalių sudarytas sutartis, bet pagal Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalį ir gali būti atskirti nuo bendro šilumos ūkio komplekso be žalos šiam turtui, be to, dalis šių skaitiklių – 136 vienetai, esantys (duomenys neskelbtini), ir 43 vienetai, esantys (duomenys neskelbtini), jau yra parduoti daugiabučio namų savininkų bendrijoms, taigi, yra trečiųjų asmenų nuosavybė.

132.       Ieškovės apeliaciniame skunde teigia, kad ginčo skaitikliai yra Alytaus šilumos ūkį sudaranti turto dalis, sukurta Modernizavimo ir Turto nuomos sutarčių pagrindu, todėl ši turto dalis, pasibaigus sutarčių galiojimo terminui, taip pat turi būti perduota kartu su visu kitu turtu ieškovei sutarčių nustatyta atsiskaitymo už perduodamą turtą tvarka.

133.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su ieškovių pozicija, kad šiuo atveju atsakovės ir pirmosios instancijos teismo akcentuotos Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje ir 16 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos teisės normos savaime nepaneigia aplinkybės, jog ginčo investicijos (skaitikliai) turėtų būti perduotos ieškovei, kaip sudedamoji modernizuoto Alytaus šilumos ūkio dalis.

134.       Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas. Karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose įrengia, prižiūri ir jų patikrą atlieka karšto vandens tiekėjas. To paties straipsnio 16 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad karšto vandens tiekėjas arba šio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatytu atveju esamas tiekėjas įrengia vartotojo bute ar kitose patalpose karšto vandens apskaitos prietaisus tiekimo-vartojimo ribos vietoje. Šių apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros sąnaudos įtraukiamos į karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį.

135.       Atsakovė, remdamasi pirmiau nurodytomis nuostatomis, teigia, kad ji būtent kaip šilumos tiekėja, o ne kaip pastatų šildymo ir karšto vandens sistemos eksploatavimo prižiūrėtoja Modernizavimo sutarties 4 priedo prasme, vykdė pirmiau nurodytas įstatyme nustatytas pareigas įrengti karšto vandens skaitiklius, todėl jos atliktos į šiuos skaitiklius investicijos buvo vykdomos ne sutarties pagrindu bei todėl ieškovei neperduotinos. Tačiau, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad UAB „Litesko“ šilumos tiekėja Alytaus mieste buvo būtent dėl to, kad sudarė Turto nuomos ir Modernizavimo sutartis su ieškovėmis, kitaip tariant, atsakovei neprisiėmus pareigos modernizuoti Alytaus šilumos ūkio ir atitinkamai nesudarius Turto nuomos bei Modernizavimo sutarčių, ji nebūtų ir šilumos tiekėja (Modernizavimo sutarties 5.1 punktas), taigi, akivaizdu, jai nebūtų taikoma ir Šilumos ūkio statymo 15 straipsnio 2 dalyje šilumos tiekėjui nustatyta pareiga įrengti karšto vandens skaitiklius tuo atveju, jei vartotojai nepasirenka kito karšto vandens tiekėjo. Todėl, teisėjų kolegija sutinka su ieškovių išsakytais argumentais, kad šiuo atveju atsakovės procesiniuose dokumentuose ir pirmosios instancijos teismo sprendime nepagrįstai supriešinamos įstatymo bei sutarčių pagrindu atsakovei kilusios pareigos ir dirbtinai sukuriama galimybė atsakovei perimti valdyti dalį šilumos tiekėjo vykdytoje veikloje, į kurią pagal tuo metu buvusį teisinį reguliavimą, vartotojams nepasirinkus kito varianto, pateko ir karšto vandens tiekimas, naudoto turto, atsakovės sukurto būtent ir tik dėl to, kad jai buvo perduotas Alytaus šilumos ūkis ir suteikta galimybė vykdyti šilumos tiekėjo veiklą.

136.       Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, pripažintina, kad ginčo elektriniai karšto vandens skaitikliai yra šilumos tiekėjo, valdančio Alytaus šilumos ūkį, veikloje sukurtas ir jo veikloje tiekiant šilumą bei karštą vandenį vartotojams, nepasirinkusiems kito karšto vandens tiekėjo, naudojamas turtas, todėl pasibaigus sutarčių terminui ir perduodant Alytaus šilumos ūkį ieškovei, kartu su juo turėtų būti perduoti ir minėti skaitikliai, kaip sudedamoji modernizuoto Alytaus šilumos ūkio dalis, išskyrus skaitiklius, kurie jau yra parduoti tretiesiems, šioje byloje nedalyvaujantiems asmenims (daugiabučių namų savininkų bendrijoms) ir dėl kurių pardavimo pagrįstumo (nepagrįstumo) ieškovės šioje byloje jokių argumentų nenurodė. 

137.       Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, elektroninių karšto vandens skaitiklių perdavimas ieškovei be kompensacijos už juos atsakovei UAB „Litesko“ priteisimo prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis), nes, kaip jau buvo išaiškinta pirmiau šiame procesiniame sprendime, atsakovė įsipareigojo per Turto nuomos ir Modernizavimo sutarčių galiojimo terminą investuoti į Alytaus šilumos ūkį 39 mln. Lt ir būtent šioms į 39 mln. Lt apimtį patenkančioms investicijoms šalys sulygo taikyti ieškovių akcentuojamą Turto nuomos sutarties 4.2.3 punkte nurodytą atsiskaitymo tvarką, pagal kurią nuomos termino metu neperduotos ieškovei investicijos po sutarties pabaigos perduodamos už Nuomos mokesčio Nr. 4 įsiskolinimą. Savo ruožtu 39 mln. Lt sumą viršijančios išlaidos, kurias atsakovė, sutarties pagrindu turėjusi šilumos tiekėjo statusą ir dėl šio statuso įgijusi, be kita ko, prievolę pagal minėtą Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalį papildomai įrengti karšto vandens skaitiklius, buvo privesta patirti, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovei turėtų būti atlygintos, nes priešingu atveju, ieškovė „Alytaus šilumos tinklai“ nepagrįstai praturtėtų atsakovės sąskaita.

138.       Ieškovės iš esmės neginčijo aplinkybės, kad elektroniniams karšto vandens skaitikliams įrengti atsakovė patyrė iš viso 1 292 382,36 Eur išlaidų (elektroninės bylos medžiagos t. 20, b. l. 117–130). 2017 m. gruodžio 31 d. duomenimis, neatsipirkusi investuotų lėšų dalis – 794 235 Eur. Kadangi pati atsakovė byloje taip pat neginčijo aplinkybės, kad investuotos lėšos atsipirkinėja per karšto vandens kainas ir karšto vandens prietaisų aptarnavimo mokesčius, o šiuo metu atsakovė vis dar valdo tiek visą Alytaus šilumos ūkį, tiek ir ginčo karšto vandens skaitiklius, taigi, akivaizdu, ir toliau mažina neatsipirkusių investicijų dalį, pripažintina, kad sąžiningas ir teisingas atsakovei UAB „Litesko“ priteistinas kompensacijos dydis, kuris turi būti lygus atsakovės neatsipirkusių investicijų į šiuos skaitiklius dydžiui faktinio skaitiklių perdavimo ieškovei momentu, apeliacinės instancijos teisme šiuo metu negali būti apskaičiuotas, todėl, įvertinus tai, kad kompensacijos dydžiui nustatyti aktualūs duomenys pirmosios instancijos teismo nebuvo vertinti ir siekiant užtikrinti šalių teisę į apeliaciją, klausimas dėl atsakovei UAB „Litesko“ priteistinos kompensacijos už elektroninius karšto vandens skaitiklius dydžio grąžintinas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Dėl centrinio ofiso turto (ne)perdavimo

139.       Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas neįpareigojo atsakovės perduoti ieškovei centrinio UAB „Litesko“ ofiso turto, konstatavęs, kad centriniame ofise esantis turtas nelaikytinas nei ieškovės išnuomotu atsakovei turtu, nei pastarosios sukurtu pagal įsipareigojimus atlikti investicijas turtu.

140.       Ieškovės, nesutikdamos su šia sprendimo dalimi, teigia, kad Alytaus šilumos tiekimo veikla turėjo būti vykdoma per Alytaus filialą visa apimtimi, taigi, aplinkybė, jog dalis turto, reikalingo šiai veiklai vykdyti, buvo iškelta į centrinį ofisą, nekeičia fakto, kad šis turtas yra Alytaus šilumos ūkio dalis, tuo labiau jog šis turtas buvo įtrauktas į VKEKK pateiktą UAB „Litesko“ filialo „Alytaus energija“ reguliuojamų šilumos gamybos, šilumos perdavimo, mažmeninio aptarnavimo ir karšto vandens tiekimo veiklų verslo vienetų ilgalaikio turto vertės ir nusidėvėjimo (amortizacijos) ataskaitą už 2014 metus, o tai tik patvirtina, kad visas šis turtas naudojamas ir būtinas šilumos ir karšto vandens tiekimo Alytuje veiklai.

141.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovių nurodyti argumentai nepagrindžia, kad ginčo turtas laikytinas sudedamąja ir neatsiejama Alytaus šilumos ūkio dalimi ir todėl turėtų būti perduotas ieškovei.

142.       Vien ta aplinkybė, kad atsakovė pagal ieškovių akcentuojamą Modernizavimo sutarties 6.4 punktą įsipareigojo įregistruoti Alytaus regioninį filialą, per kurį turėjo vykdyti šilumos tiekimo paslaugų teikimą ir investicijų realizavimą, savaime nepaneigia atsakovės, tiekiančios per 7 savo filialus šilumos energiją bei karštą vandenį ne tik Alytuje, bet ir (duomenys neskelbtini) bei šių savivaldybių miesto tipo gyvenvietėse, galimybės turėti centrinį ofisą, padedantį užtikrinti šių filialų valdymą ir bendrųjų funkcijų tinkamą administravimą. Savo ruožtu tokio centrinio ofiso funkcijoms vykdyti turimas ilgalaikis materialusis turtas negali būti laikomas susijusiu išimtinai tik su Alytuje įregistruoto filialo vykdoma veikla ir atitinkamai negali būti vertinimas, kaip Alytaus šilumos ūkio sudedamoji dalis, sukurta atsakovei vykdant investavimo pareigą.