Baudžiamoji byla Nr. 2K-232-697/2022

        Teisminio proceso Nr. 1-01-1-38901-2019-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.23.2.1; 2.1.7.4.1

        (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. spalio 19 d.

Vilnius

        Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Alvydo Pikelio (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Rolandui Stankevičiui,

išteisintojo L. M. gynėjui advokatui Sigitui Jasevičiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Irmos Guobytės-Šiaulienės kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. gegužės 24 d. nuosprendis ir L. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Iš A. A. kaltinimo pašalinta aplinkybė, kad jis ne mažiau kaip 42,176 g narkotinės medžiagos – kanapių – 2020 m. gegužės 11 d. įgijo iš L. M., ir nustatyta, kad A. A. šią narkotinę medžiagą įgijo iš tyrimo metu nenustatyto asmens.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

        Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu L. M. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti E. S. pagal BK 259 straipsnio 2 dalį (dvi veikos), A. K. pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, A. A. pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 1 dalį. Ši nuosprendžio dalis nebuvo skundžiama apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

nustatė :

I.                      Bylos esmė

1.       Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu L. M. buvo nuteistas už tai, kad 2020 m. gegužės 9 d. apie 23.00 val. ties namu adresu: (duomenys neskelbtini), tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis iš nenustatyto asmens neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijo ne mažiau kaip 42,176 g narkotinės medžiagos ? kanapių ir šią medžiagą laikė savo gyvenamojoje vietoje adresu: (duomenys neskelbtini), kol 2020 m. gegužės 11 d. apie 22.00 val. Klaipėdoje, Debreceno g., perdavė ją į skolą A. A..

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2.       Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus dėl L. M. kaltės padarius nusikalstamą veiką, nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatyto reikalavimo išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, padarė išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių, susijusių su L. M. inkriminuota nusikalstama veika, kurios kelia abejonių jų tikrumu ir tikslumu. Apeliacinės instancijos teismas nurodė nesutinkantis su pirmosios instancijos teismo atliktu L. M. teisminio bylos nagrinėjimo metu duotų parodymų vertinimu, pažymėdamas, kad negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio parodymais, kurie buvo duoti tik ikiteisminio tyrimo metu, taip pat pažymėjo, kad, be nuteistojo A. A. parodymų, kuriuos vertinant būtina atsižvelgti į jo procesinio statuso byloje specifiškumą, byloje nėra jokių neginčytinų įrodymų, patvirtinančių L. M. kaltę platinus narkotinę medžiagą A. A..

III. Kasacinio skundo argumentai

3.       Kasaciniame skunde Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 30 d. nuosprendį, kuriuo L. M. išteisintas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, ir palikti galioti Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. gegužės 24 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorė nurodo:

3.1.       Apeliacinės instancijos teismas, nesilaikydamas BPK 20 straipsnio ir 305 straipsnio 3 dalies 3 punkto reikalavimų, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles – įrodymai įvertinti atskirai ir selektyviai, nesusiejant ir neanalizuojant įrodymų visumos, neatsižvelgiant į jų tarpusavio santykį, kai kurių įrodymų iš viso nevertinant. Teismas, nors ir išdėstė baudžiamojoje byloje esančius duomenis, iš esmės analizavo ir vertino tik L. M. teisinančius įrodymus.

3.2.       Įvertinęs L. M. teisminio bylos nagrinėjimo metu duotus parodymus, kur jis nepripažino savo kaltės dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymo, apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tai tėra L. M. gynybinė versija. Skundžiamame nuosprendyje pažymėta, kad apkaltinamojo nuosprendžio negalima grįsti parodymais, kurie buvo duoti tik ikiteisminio tyrimo metu, nes svarbiausi yra parodymai, kurie duodami laikantis rungtyniškumo principo bylą nagrinėjant teisme. 

3.3.       Pirmiau nurodyta išvada yra nepagrįsta, nes apeliacinės instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino atskirai, neanalizavo jų visumos, o kai kurių įrodymų visai nevertino. Taigi teisėjų kolegijos vidinis įsitikinimas nebuvo paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

3.4.       Teisėjų kolegija nevertino L. M. parodymų kritiškai, neatsižvelgė į jų nenuoseklumą, o dėl dalies išteisintojo parodymų iš viso nepasisakė. Vertinant L. M. parodymus kaip visumą, o ne tik atskirą jų dalį, matyti, kad jie yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Antai iš pradžių L. M. teigė, kad ikiteisminio tyrimo metu, kai jis iš dalies pripažino savo kaltę, duoti prieš save parodymus jam liepė pareigūnė, tačiau apklausus vienintelę moterį, kuri dalyvavo ikiteisminiame tyrime, t. y. tyrėją, L. M. jau nurodė, kad ji jokios įtakos dėl parodymų davimo jam nedarė. Vėliau išteisintasis teigė, kad įtaką jam darė vyrai: iš pradžių nurodė, kad tai buvo du ar trys vyrai, po to – kad jų buvo keletas, dar vėliau – kad jis nežino, kas per pareigūnas, t. y. vienas vyras, tai buvo. Apklausus visus pareigūnus, kurie vienaip ar kitaip dalyvavo atliekant byloje procesinius veiksmus, L. M. parodė, kad šie pareigūnai jokios įtakos jam nedarė. Vėliau teigė, kad vis dėlto kažkuris iš tų trijų vyrų vieną repliką jam pasakė, bet kuris vyras tai buvo, jis nepamena. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad apklausiamas apeliacinės instancijos teisme L. M. vėl nurodė kitokias aplinkybes – teigė, kad pareigūnai, gal trys, keturi ar penki, kiekvieną kartą skirtingi, įkalbinėdami jį prisipažinti, išsikviesdavo jį iš kameros. 

3.5.       Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas turėjo kritiškai vertinti teisminio bylos nagrinėjimo metu L. M. duotus parodymus, palyginti juos su paties išteisintojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kitais bylos duomenimis ir A. A. parodymais, kurie išliko nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ir neprieštaravo kitiems byloje surinktiems duomenims.

3.6.       Pasisakydamas dėl L. M. parodymų pakeitimo priežasčių, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad parodymai galėjo būti netiksliai užfiksuoti ikiteisminio tyrimo metu, praėjus ilgesniam laiko tarpui L. M. galėjo tiksliau prisiminti įvykio detales; netikslių parodymų davimui įtakos galėjo turėti šokas dėl pareigūnų atliekamų procesinių veiksmų ir kt. Su tokiais teiginiais negalima sutikti. Byloje kaip liudytoja apklausta tyrėja nurodė, kad L. M. parodymai buvo užrašyti tiksliai. Pažymėtina, kad tokios aplinkybės nebuvo nurodęs ir pats išteisintasis, kuris tik teigė, kad sakė tai, ką jam liepė sakyti pareigūnai, ir nebuvo minėjęs apie tai, jog ikiteisminio tyrimo metu galėjo netiksliai prisiminti kažkokias aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad parodymų davimo metu L. M. galėjo būti ištiktas šoko, taip pat nelaikytina logiška. Išteisintasis ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas ne vieną, o net tris kartus, tarp apklausų praeinant pakankamai ilgam laiko tarpui, t. y. 2020 m. liepos 16 d., 2020 m. rugsėjo 17 d., 2020 m. lapkričio 16 d., ir dviem iš šių atvejų jis patvirtino aplinkybę, kad kanapes A. A. perdavė į skolą. Išteisintasis ginčijo tik perduotos narkotinės medžiagos kiekį. Be to, tą aplinkybę, kad kanapes A. A. jis perdavė į skolą, L. M. patvirtino ir akistatos su A. A. metu, kai jis vėlgi ginčijo tik perduotos medžiagos kiekį.

3.7.       Negalima sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl A. A. parodymų vertinimo kaip nepatikimų vien dėl to, kad, skiriant bausmę už BK 260 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo padarymą, jam buvo taikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos. A. A. davė nuoseklius parodymus dar iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, kuriuo jam buvo pritaikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, paskelbimo, o prokuroras, pasisakydamas dėl bausmės paskyrimo A. A., netgi neprašė jam švelninti baudžiamosios atsakomybės minėtu pagrindu.

3.8.       Skundžiamame nuosprendyje minima Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika nevisiškai atitinka šioje byloje nustatytas aplinkybes ir remiantis ja negalima daryti išvados dėl A. A. parodymų patikimumo. Šioje byloje nebuvo ir negalėjo būti nustatyto A. A. suinteresuotumo perkelti nuo savęs atsakomybę L. M., nes jam nebuvo taikytas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutas, jo duoti parodymai neturėjo įtakos nei nusikalstamų veikų kvalifikacijai, nei A. A. teisinei padėčiai šioje byloje. Parodymų patikimumo aspektu paminėtina, kad pagal EŽTT praktiką vien tai, jog asmuo toje pačioje byloje buvo bendrai kaltinamas nusikaltimų padarymu, nėra pakankamas pagrindas jo parodymus, kuriais grindžiama kito kaltinamojo kaltė, vertinti kaip nepatikimus (2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimas byloje Brzuszczynski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 23789/09).

3.9.       Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl tarp L. M. ir A. A. atliktos akistatos protokole užfiksuotų duomenų vertinimo irgi prieštarauja logikos dėsniams ir su ja sutikti nėra jokio pagrindo, nes jų parodymų prieštaravimas dėl narkotinės medžiagos kiekio, kuris, kaip pažymėjo teisėjų kolegija, liko nepašalintas, nagrinėjamu atveju neturi jokios teisinės reikšmės. Ši aplinkybė neturi įtakos veikos kvalifikavimui pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, tačiau L. M. kaltei pagrįsti reikšmės turi tai, kad akistatos metu jis patvirtino perdavęs narkotinę medžiagą A. A. į skolą. Dėl nesuprantamų priežasčių, spręsdamas L. M. baudžiamosios atsakomybės klausimą, apeliacinės instancijos teismas šios aplinkybės nelaikė reikšminga.

3.10.       Skundžiamame nuosprendyje taip pat nebuvo remtasi elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo 2020 m. liepos 21 d. protokolo duomenimis, nors L. M. telefoniniai pokalbiai, kad ir užfiksuoti jau po padaryto nusikaltimo, palyginus su kitais pirmiau paminėtais bylos duomenimis, įrodo, jog L. M. vertėsi narkotinių medžiagų platinimo veikla. Pastarąją aplinkybę nurodė ir nuteistasis A. A.. Taigi, šie duomenys neabejotinai patvirtina ir A. A. parodymus. Išteisindamas L. M., apeliacinės instancijos teismas taip pat akcentavo, kad kratų metu nei jo gyvenamojoje vietoje, nei automobilyje nebuvo rasta jokių narkotinių medžiagų, tačiau nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti į tai, kad A. A., kuriam L. M. išplatino narkotinę medžiagą, buvo sulaikytas 2020 m. gegužės 13 d., o pats L. M. – 2020 m. liepos 15 d. Taigi tai, kad, žinodamas apie A. A. sulaikymą, L. M. nelaikė nei savo automobilyje, nei gyvenamojoje vietoje narkotinių medžiagų, yra suprantama ir logiškai paaiškinama.

3.11.       Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apeliacinės instancijos teismo įrodymų vertinimas pagrįstas ne visų ir neišsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, įrodymai įvertinti atsietai ir selektyviai, neanalizuojant jų visumos, neatsižvelgiant į jų tarpusavio santykį. Šis pažeidimas pripažintinas esminiu, nes jis sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dėl šios priežasties Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. gruodžio 30 d. nuosprendis naikintinas, paliekant galioti Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. gegužės 24 d. nuosprendį be pakeitimų.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4.       Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos I. Guobytės-Šiaulienės kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

5.       Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų duomenų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.). Kasacinės instancijos teisme tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008 ir kt.). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas pasisako taip pat tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo praleisti ir neįvertinti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, prokurorės kasacinio skundo teiginiai apie tai, kaip turėjo būti įvertinti išteisintojo L. M., nuteistojo A. A. parodymai, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo 2020 m. liepos 21 d. protokolo duomenys ir pan., bus nagrinėjami tiek, kiek šie argumentai yra susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl apeliacinės instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio

6.       Kasatorė nurodo, kad, priimdamas L. M. išteisinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, byloje surinktus įrodymus įvertino atskirai, neanalizavo jų visumos, nelygino jų tarpusavyje, išskirdamas ir didesnę reikšmę teikdamas L. M. teisinantiems duomenims. Šie argumentai pagrįsti.

7.       Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas, – užtikrina baudžiamojo proceso įstatymo normos, reglamentuojančios įrodinėjimą.

8.       Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenustato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi neperžengiant BPK normų sistemos nustatytų ribų, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kai derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso nustatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą, ir po to daryti apibendrinančias išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-424/2009, 2K-556/2010, 2K-295/2013). Pažymėtina, kad viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2013, 2K-587-697/2015, 2K-189-648/2016, 2K-23-697/2019).

9.       Nagrinėjamoje byloje dėl L. M. pareikšto kaltinimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai priėmė skirtingus sprendimus – pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina L. M. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, ir priėmė jam apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas, kitaip įvertinęs tuos pačius byloje esančius įrodymus, išteisino L. M., nustatęs, kad neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

10.       Teisės taikymo aspektu patikrinusi teismų sprendimų turinį, juose nurodytus motyvus ir byloje surinktus duomenis, turinčius reikšmės kaltinime nurodytų aplinkybių teisiniam vertinimui, teisėjų kolegija konstatuoja, kad esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus išsamiai ir nešališkai, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įvertino ir tinkamai baudžiamąjį įstatymą pritaikė pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl L. M. išteisinimo yra grindžiamos atskirų byloje surinktų įrodymų vertinimu, neatskleidžiant jų sąsajos su kitais bylos duomenimis, nepatikrinant bylos duomenų patikimumo remiantis ikiteisminio tyrimo surinkta medžiaga, todėl teismas nevertino įrodymų kaip visumos, kaip to reikalauja BPK nuostatos, o tai sukliudė priimti byloje teisingą sprendimą.

11.       Priimdamas L. M. išteisinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas pagrindinį dėmesį skyrė jo parodymų, duotų teisminio bylos nagrinėjimo metu, vertinimui, pažymėdamas, kad būtent jais, o ne ikiteisminio tyrimo metu išteisintojo nurodytomis aplinkybėmis reikia remtis sprendžiant jo baudžiamosios atsakomybės klausimą. Šiam teiginiui negalima visiškai pritarti. Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodoma, kad visavertis įrodymas patikimumo prasme yra tokie kaltinamojo, liudytojo ar nukentėjusiojo parodymai, kuriuos jis duoda teismo posėdžio metu – teisiamajame posėdyje ar apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, tačiau negalima sutikti su tuo, kad į ikiteisminio tyrimo metu asmens duotus parodymus neturi būti visiškai atsižvelgiama sprendžiant jo kaltės klausimą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, byloje esančius dokumentus, daiktinius įrodymus ir pan.), be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-592/2010, 2K-461/2011, 2K-276-976/2015, 2K-292-693/2018, 2K-5-719/2022). Šiomis taisyklėmis, be kita ko, siekiama užtikrinti asmenų parodymų, naudojamų kaip įrodymų byloje, patikimumą ir gynybos teisių įgyvendinimą. Būtent taip, laikydamasis įstatymo reikalavimų ir nenukrypdamas nuo kasacinės instancijos teismo formuojamos teismų praktikos, L. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus vertino pirmosios instancijos teismas.

12.       L. M. priimtame apkaltinamajame nuosprendyje pagrįstai pažymėta, kad išteisintojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai dėl narkotinių medžiagų A. A. perdavimo visiškai atitinka analogiškas pastarojo nurodytas aplinkybes. A. A. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai teigė, kad kaltinime nurodytas narkotines medžiagas jis įgijo iš L. M.. Tiek 2020 m. liepos 16 d., 2020 m. lapkričio 16 d. vykusių apklausų metu, tiek akistatos su A. A. metu šias aplinkybes iš dalies patvirtino ir L. M.. Išteisintasis nesutiko tik su A. A. nurodytu jam perduotu narkotinės medžiagos kiekiu, tačiau neneigė narkotinių medžiagų perdavimo fakto. Vertinant šių parodymų patikimumą ir sudarytas teisines garantijas į tinkamą teisinę gynybą, svarbu pažymėti, kad prieš kiekvieną apklausą ir prieš akistatos su A. A. atlikimą L. M. būdavo išaiškinama teisė turėti gynėją, tačiau jis pareikšdavo, kad gynėjas jam nereikalingas (3 t., b. l. 173; 4 t., b. l. 33, 41, 46); po procesinių veiksmų atlikimo išteisintasis patvirtindavo, kad protokolas iš jo žodžių surašytas teisingai, pastabų neturėdavo (3 t., b. l. 178; 4 t., b. l. 40, 45, 52). Taigi L. M. buvo užtikrinta galimybė duoti parodymus laisva valia, tačiau ikiteisminio tyrimo metu jis niekada neneigė perdavęs narkotinę medžiagą A. A.. Pažymėtina, kad tą aplinkybę, jog ikiteisminio tyrimo metu L. M. davė parodymus laisva valia, prieš jį nebuvo vartojama prievarta, nebuvo naudojami grasinimai ar įtaka, pripažino ir apeliacinės instancijos teismas.

13.       Pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teisme L. M. duotų parodymų vertinimo, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad tai, jog teisme L. M. davė skirtingus parodymus nei ikiteisminio tyrimo metu, galėjo lemti kelios priežastys: ikiteisminio tyrimo metu jo parodymai galėjo būti netiksliai užfiksuoti; praėjus daugiau laiko jis galėjo tiksliau prisiminti įvykio detales; netikslių parodymų davimui įtakos galėjo turėti šokas dėl pareigūnų atliekamų procesinių veiksmų ir kt. Šiems teiginiams negalima pritarti.

14.       Teisėjų kolegija pažymi, kad, darydamas prielaidą dėl galbūt netiksliai ikiteisminio tyrimo metu L. M. užfiksuotų parodymų, apeliacinės instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, jog byloje buvo apklausta išteisintojo apklausą vykdžiusi tyrėja N. Krasauskaitė, ši patvirtino, kad L. M. pats nurodė jo apklausos protokole užfiksuotas aplinkybes. Savo kaltę išteisintasis neigė iš dalies, nesutikdamas tik su pranešime apie įtarimą nurodytu narkotinės medžiagos kiekiu, tai rodo, jog jo teisė duoti parodymus savo nuožiūra nebuvo varžoma ar kitaip neteisėtai ji nebuvo veikiama. Taip pat jau buvo minėta, kad po kiekvienos apklausos L. M. laisva valia patvirtindavo, jog protokolas iš jo žodžių surašytas teisingai.

15.       Analogiškai pasisakytina ir dėl kitų pirmiau nurodytų apeliacinės instancijos teismo teiginių. Antai nurodant, kad netikslių parodymų davimui įtakos galėjo turėti šokas dėl pareigūnų atliekamų procesinių veiksmų, nebuvo atsižvelgta į tai, kad L. M. anksčiau buvo šešis kartus teistas, tad su juo atliekami procesiniai veiksmai (jų pobūdis, atlikimo tvarka) išteisintajam nebuvo netikėti. Be to, paprastai, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, iš karto po įvykio žmonės žymiai geriau prisimena įvykio aplinkybes nei praėjus ilgesniam laiko tarpui.

16.       Nagrinėjamo skundo kontekste teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teisme kaltinamojo duoti parodymai, kaip ir visi kiti bylos duomenys, turi būti vertinami tiek atskirai, tiek kartu su kitais byloje surinktais įrodymais, lyginant juos tarpusavyje ir darant apibendrinančias išvadas. Vertinant kaltinamojo duotus parodymus, taip pat turi būti atsižvelgiama ir į jo teisę tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus, keisti juos, taip įgyvendinant teisę į gynybą. Teismų praktikoje yra pasisakyta, kad kaltinamojo apsisprendimas dėl parodymų (ne)davimo ir jų turinio yra sudedamoji teisės į gynybą dalis ir pats savaime neįrodo jo kaltės, tačiau šie duomenys turi reikšmės formuojant teismo vidinį įsitikinimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-39-788/2021). Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad, remiantis asmens teisme duotais parodymais, galima daryti tik tas išvadas, kurias pagrindžia kiti bylos duomenys, tačiau pats šia taisykle nesivadovavo – vertindamas L. M. teisminio bylos nagrinėjimo metu duotus parodymus, suabsoliutino jų įrodomąją galią ir, spręsdamas jų patikimumo klausimą, nepagrįstai nesirėmė nuosekliais A. A. parodymais, kuriuos patvirtina kiti bylos duomenys. 

17.       Sutiktina su kasatorės argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas savo išvadas dėl A. A. parodymų (ne)patikimumo grindė nagrinėjamoje byloje netaikytina EŽTT praktika. Pažymėtina, kad A. A. nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 391 straipsniu, o BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos jam buvo pritaikytos ne prokuroro, bet pirmosios instancijos teismo iniciatyva, konstatavus, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes (A. A. jauną amžių; tai, kad jis yra teisiamas pirmą kartą; dėl savo elgesio labai gailėjosi, vertina jį kritiškai; naujų nusikalstamų veikų nepadarė), vienintelės BK 260 straipsnio 1 dalyje nustatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas A. A. prieštaraus teisingumo principui. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo išvada dėl A. A. galbūt turėto išankstinio tikslo apkalbėti L. M., siekiant sušvelninti savo teisinę padėtį, laikytina nepagrįsta.

18.       Pirmiau nurodytos apeliacinės instancijos teismo išvados nepatvirtina ir skundžiamame nuosprendyje cituojama EŽTT praktika, kurioje pasisakoma dėl kito kaltinamojo duotų parodymų vertinimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamame nuosprendyje minėtuose EŽTT sprendimuose kalbama apie kaltininkų suinteresuotumą perkelti atsakomybę nuo savęs kitam asmeniui, bendrininkų duodamus parodymus, jų vertinimo ypatumus ir pan. Remiantis teismų nagrinėjamoje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, darytina pagrįsta išvada, kad nagrinėjamu atveju A. A. tokio suinteresuotumo neturėjo. Jam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai (narkotinės medžiagos įgijimas, laikymas ir pardavimas), jų įrodytumas ir atitinkamai taikytinos baudžiamosios atsakomybės klausimas visiškai nepriklausė nuo teisinio L. M. veiksmų įvertinimo (A. A. nebuvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką bendrininkaudamas su L. M.; A. A. baudžiamosios atsakomybės ir jam skirtinos bausmės klausimai niekaip nepriklausė nuo L. M. (ne)pripažinimo kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir pan.).

19.       Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad A. A. parodymų nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. Be pirmiau aptartų L. M. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, tokiais duomenimis laikytinos elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo 2020 m. liepos 21 d. protokole užfiksuotos aplinkybės, iš kurių matyti, kad kalbėdami apie parduodamų narkotinių medžiagų kiekį tiek L. M., tiek A. A. vartoja tuo pačius žodžius – klausia „keliese būsit“. Nagrinėjamu atveju atsižvelgtina ir į tai, kad, įvertinęs šį įrodymų šaltinį, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog užfiksuotuose L. M. pokalbiuose ir žinutėse yra kalbama apie būsimas ar vėliau padarytas nusikalstamas veikas, susijusias su narkotinių medžiagų platinimu, o tai, vertinant šį duomenį kartu su kitais byloje surinktais įrodymais, taip pat laikytina A. A. parodymus patvirtinančiu įrodymu.

20.       Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas L. M. dėl kaltinimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, netinkamai įvertino bylos įrodymus, neįvertino įrodymų kaip visumos (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 260 straipsnio 1 dalies – pritaikymą. Dėl to ši apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis naikintina ir dėl šios dalies paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4, 6 dalimis,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio dalį dėl L. M. išteisinimo.

Panaikinti šio nuosprendžio dalį, kuria L. M. išteisintas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, ir dėl šios dalies palikti galioti Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. gegužės 24 d. nuosprendį, kuriuo L. M. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio dalį, kuria iš A. A. kaltinimo pašalinta aplinkybė, kad jis ne mažiau kaip 42,176 g narkotinės medžiagos – kanapių – 2020 m. gegužės 11 d. įgijo iš L. M., ir nustatyta, kad A. A. šią narkotinę medžiagą įgijo iš tyrimo metu nenustatyto asmens.

        Kitą Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                         Eligijus Gladutis

                                                                Daiva Pranytė-Zalieckienė

                                                                Alvydas Pikelis