Civilinė byla Nr.e2A-238-516/2021

Teisminio proceso Nr.2-55-3-00500-2020-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.6.2.2; 3.3.1.20

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Danguolės Martinavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Kraftus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3014-864/2020 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Mikroklimatas“, atstovaujamos bankroto administratoriaus, ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kraftus“ dėl skolos ar nepagrįsto praturtėjimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Mikroklimatas“, atstovaujama bankroto administratoriaus, ieškiniu prašė iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Kraftus“ priteisti 16 000 Eur skolą, 6 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo ieškinio pateikimo teisimui dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad ieškovė 2018 m. gegužės 25 d. pateikė Vokietijoje veikiančiai bendrovei Ernhard Muhr GmbH (toliau ir Vokietijos bendrovė) užsakymą (toliau ir užsakymas) dėl birių krovinių sistemos (toliau ir įranga) įsigijimo. Bendra užsakymo vertė – 32 000  Eur. Vokietijos bendrovė, patvirtinusi užsakymą, pateikė ieškovei 16 000  Eur sumos avansinę sąskaitą. Ieškovė 2018  m. rugsėjo 21 d. elektroniniu laišku informavo Vokietijos bendrovę, kad užsakymas yra perduotas kitai Lietuvoje veikiančiai bendrovei – atsakovei UAB „Kraftus“. Tuo pačiu ieškovė nurodė, kad sumokėtas avansas turėtų būti įskaitomas į įrangos kainą, o galutinė sąskaita likusiai užsakymo sumai, t. y. 16 000 Eur, turi būti išrašyta užsakymą perėmusiai atsakovei. Vokietijos bendrovė Ernhard Muhr GmbH patvirtino užsakymo perleidimą atsakovei bei išrašė atsakovei 16 000 Eur sumos galutinę sąskaitą. Atsakovei apmokėjus likusią įrangos kainos dalį, įranga 2018 m. spalio 12 d. buvo išsiųsta atsakovei.

3.       Ieškovės nuomone, atsakovė nepagrįstai įgijo didesnės vertės turtą ieškovės sąskaita. Ieškovės už atsakovę sumokėta suma ieškovei nebuvo ir nėra grąžinta iki šiol, todėl ieškovė turi 16 000 Eur dydžio reikalavimo teisę į atsakovę Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.50  straipsnio pagrindu arba CK 6.242 straipsnio pagrindu. Dėl ieškovės veiksmų atsakovė įgijo dvigubai didesnės vertės įrangą nei faktiškai pati sumokėjo už ją. Tuo tarpu ieškovės turtas atitinkamai sumažėjo 16 000 Eur.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino ir iš atsakovės ieškovei priteisė 16 000 Eur nepagrįstai gautas lėšas, 6 proc. procesines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 205,18 Eur bylinėjimosi išlaidas, valstybei – 360 Eur žyminį mokestį.

5.       Teismas sprendė, kad ieškovei perleidus užsakymą dėl įrangos pirkimo atsakovei, prievolė apmokėti įrangos kainą Vokietijos bendrovei pagal pateiktą užsakymą perėjo atsakovei ir būtent jai kaip pirkėjai buvo išsiųsta įranga. Taigi, po užsakymo perleidimo atsakovei pačios ieškovės prievolė Vokietijos bendrovei pasibaigė. Kadangi įrangą įsigijo atsakovė, perėmusi užsakymą, ieškovės prievolė pagal pateiktą užsakymą yra pasibaigusi ir atsakovės atžvilgiu, t. y. ieškovė neturi pareigos prievolės pagal užsakymą vykdyti atsakovei. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad užsakymo perleidimas atsakovei bei atitinkamai atsakovės atliktas pagal ginčo užsakymą mokėjimas Vokietijos bendrovei nelaikytinas trečiojo asmens prievolės įvykdymu, todėl ieškinyje nurodomos CK 6.50  straipsnio nuostatos ginčo teisiniams santykiams neaktualios ir netaikytinos.

6.       Teismas sprendė, kad ieškovei perleidus atsakovei užsakymą, už kurį ieškovė jau buvo sumokėjusi pusę kainos (16 000 Eur), atitinkamai atsakovei sumokėjus už įrangą pagal ginčo užsakymą tik 16 000 Eur, taigi, atsakovė įgijo teisę nuosavybės teise gauti (bei realiai gavo) įrangą už perpus mažesnę kainą, nes įrangos kaina buvo 32 000 Eur. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, konstatavo, kad perleidus atsakovei dalinai ieškovės apmokėtą užsakymą, atsakovė, įsigijusi už pusę kainos įrangą, atitinkamai praturtėjo būtent dėl pačios ieškovės veiksmų, o ieškovės turtas sumažėjo 16 000  Eur suma. Teismo vertinimu, šios bylos faktinės aplinkybės vienareikšmiškai patvirtino, kad sumokėdama pagal ginčo užsakymą pusę įrangos kainos atsakovė tokiu būdu sutaupė ir šis sutaupymas įvyko būtent dėl ieškovės veiksmų, t. y. dalinio užsakymo apmokėjimo, kas lėmė atitinkamai ir ieškovės turto sumažėjimą. Atsižvelgdamas į tai, sprendė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos sąlygos taikyti nepagrįsto praturėjimo institutą bei tenkinti ieškinį.  

7.       Teismas pažymėjo, kad atsakovės atsiliepime nurodomi argumentai, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą, laikytini nepagrįstais, nes išskyrus pačios atsakovės poziciją, nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad vyko telefoninis pokalbis tarp ieškovės ir Vokietijos bendrovės, kad Vokietijos bendrovė iš tikrųjų buvo pranešusi ieškovei apie patirtus nuostolius dėl įrangos pagaminimo, kad patirti nuostoliai sudarė 16 000 Eur sumą ir apie avanso įskaitymą į nuostolius bei jo negrąžinimą. Be to, teismo vertinimu, mažai tikėtina, kad jeigu užsakymas būtų perleistas atsakovei, kuri sumokėtų visą įrangos kainą Vokietijos bendrovei, pastaroji nebūtų suinteresuota grąžinti ieškovei jos sumokėtą avansą. Pažymėjo ir tai, kad net ir laikant pagrįsta atsakovės poziciją, jog 16 000 Eur suma buvo prarasta dėl ieškovės nemokumo ir negalėjimo vykdyti sutartį, visiškai nesuprantama, kokiu pagrindu po užsakymo perleidimo Vokietijos bendrovei ieškovė leido įskaityti pastarosios atliktą mokėjimą į įrangos kainą ir atsakovei išrašyti galutinę sąskaitą tik pusei įrangos kainos sumos, o ne tiesiog perleisti užsakymą už visą įrangos kainą, o klausimą dėl sumokėto avanso spręsti tiesiogiai su Vokietijos bendrove.

8.       Aplinkybė, kad užsakymo perleidimo metu ieškovė ir atsakovė buvo susiję asmenys, kadangi atsakovės akcininkas yra ieškovės buvusio direktoriaus vadovaujama bei jo sutuoktinei priklausanti įmonė – UAB „Verslo gijos“, patvirtino, jog atsakovei buvo žinoma (ir negalėjo būti nežinoma), kad perėmusi užsakymą, kurį iš dalies yra apmokėjusi ieškovė, atsakovė tokiu būdu ieškovės sąskaita sutaupo, įsigydama įrangą už pusę kainos, o ieškovė, atitinkamai, praranda turtą. Teismo vertinimu, šių įmonių sąsajumas būtent ir liudija tai, kad užsakymo perleidimu buvo siekiama sumažinti vienos įmonės turtą (kadangi įmonė galimai buvo susidūrusi su finansiniais sunkumais) bei atitinkamai padidinti kitos įmonės turtą su finansiniais sunkumais susidūrusios įmonės sąskaita.

9.       Teismas priėjo prie išvados, kad viešojo pirkimo sutarties dėl lakiųjų pelenų pakrovimo iš pelenų bunkerio į autotransporto priemonę įrenginio pirkimo Nr. SUT-539 pabaiga – 2018 m. lapkričio 30  d. Tuo tarpu, byloje pateikti duomenys apie naujo viešojo pirkimo „Lakiųjų pelenų pakrovimo iš pelenų bunkerio į autotransporto priemonę įrenginys“ organizavimą, patvirtino, kad jame jau dalyvavo atsakovė, kuri dar 2018 m. rugsėjo 10 d. pateikė pasiūlymą šiame konkurse ir 2018 m. spalio 8 d. su atsakove buvo sudaryta sutartis. Įvertinęs tai, kad ginčo šalys yra susijusios įmonės, teismas sprendė, jog atsakovės dalyvavimas naujai paskelbtame viešajame pirkime bei atitinkamai užsakymo perėmimas buvo nulemti atsakovės tikslo ieškovės sąskaita įsigyti įrangą už pusę kainos.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10.       Apeliaciniame skunde atsakovė UAB „Kraftus“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020  m. rugpjūčio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

10.1.                      Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, įtvirtintas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176 straipsnyje, 183  straipsnio 1 dalyje, 185 straipsnyje, ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos. Teismas nevertino aktualių ginčui Erhard Muhr GmbH parengtų tiekimo, pardavimų ir mokėjimų sąlygų: dėl Erhard Muhr GmbH teisės vėluoti 3 mėnesius be sutarties nutraukimo iš kliento (ieškovės) pusės (2.4 punktas); dėl Erhard Muhr GmbH galimybės sulaikyti prekių išsiuntimą iki kol negaus pilno apmokėjimo už prekes (4.1 punktas); dėl 8 proc. palūkanų mokėjimo vėluojant atsiskaityti (4.5 punktas); dėl tiekėjo teisės pasilikti nuosavybės teisę į pristatytinas prekes, iki bus gauti visi mokėjimai pagal pirkimo sutartį (5.1 punktas); dėl teisės atsisakyti sutarties, sumažinti kainą (8 punktas). Teismas nepasisakė dėl ieškovės ir akcinės bendrovės (toliau – AB) „Vilniaus šilumos tinklai“ sudarytos sutarties Nr. SUT-539 bendrosios dalies 15 dalies 14.2.punkto sąlygos.

10.2.                      Teismas ignoravo ginčui svarbias aplinkybes dėl ieškovės nemokumo, tai, kad dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo į teismą kreipėsi įmonės vadovas. Pateiktų į bylą įrodymų visuma suponuoja išvadą, kad labiau tikėtina, jog, pradėjus ruošti pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo dokumentus, buvo susisiekta su Vokietijos bendrove Erhard Muhr GmbH ir gautas atsakymas telefonu, kad bet kuriuo atveju avanso sugrąžinimo reikalavimas nebus tenkinamas, nes pirmiausia avansu apmokami Erhard Muhr GmbH patirti nuostoliai, susiję su įrenginio pagaminimu pagal individualų ieškovės užsakymą. Pagal Erhard Muhr GmbH parengtas tiekimo, pardavimų ir mokėjimų sąlygas ieškovei vėluojant galutinai atsiskaityti pagal Įrenginio pirkimo–pardavimo sutartį, iš ieškovės bus reikalaujama padidintų palūkanų, o ieškovė laikotarpiu, kuomet buvo sutarta su Vokietijos bendrove dėl įrenginio pardavimo (2018 m. 35 savaitė), buvo nemoki. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad Vokietijos bendrovė patvirtino, jog atsakovei įsigijus įrenginį sumokant Vokietijos bendrovei visą 32 000 Eur sumą, pastaroji nekeltų jokių pretenzijų ieškovei, nereikalautų avanso dydžio nuostolių atlyginimo.

10.3.                      Dėl atsakovės galutinio atsiskaitymo už įrenginį su Vokietijos bendrove ieškovė išvengė 16 000 Eur Vokietijos įmonės pretenzijos, todėl jokių nuostolių nepatyrė. Todėl nepagrįsta teismo išvada dėl antrosios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo prielaidos egzistavimo.

10.4.                      Tiek ieškovės viešosios pirkimo sutarties su akcine bendrove „Vilniaus šilumos tinklai“ Nr.  SUT-539, tiek sutarties su Erhard Muhr GmbH vykdymas buvo pavestas tuometiniam ieškovės darbuotojui – projektų vadovui K. T.. Jis tuo pat metu dirbo ir UAB „Kraftus“, o nuo 2018 m. spalio 1 d. yra atsakovės vadovas, todėl visos faktinės aplinkybės, susijusios su įrenginio užsakymu, bendravimu dėl galimybės atgauti avansą iš Erhard Muhr GmbH, yra gerai žinomos. Ieškovės to meto vadovas, kuris yra atsakovės akcininkės vadovas (akcijos priklauso sutuoktinei) šio ginčo sandoryje dalyvavo formaliai. Bet kuriuo atveju netgi bendrovių sąsajumas nesudaro pagrindo sprendimą grįsti priešingai CK 6.242 straipsnio 1 ir 3 dalyse nurodytam reikalavimui. Net ir sąsajumas nepaneigia privataus juridinio asmens veiklos tikslo – pelno siekimo, o pelnas yra ir nuostolių išvengimas. Ieškovės nemokumas ir lėmė sumokėto avanso Vokietijos bendrovei praradimą, o ne atsakovės ir Vokietijos bendrovės 2018 m. rugsėjo 20 d. sudarytas Įrenginio pirkimo–pardavimo sandoris.

10.5.                      Ieškovė nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad jai esant mokiai, o tai reiškia ir gebant įvykdyti tiek sandorį su Vokietijos bendrove, tiek sandorį su akcine bendrove „Vilniaus šilumos tinklai“, atsakovė nebedalyvautų paskelbtame akcinės bendrovės „Vilniaus šilumos tinklai“ 2018 rugsėjo mėn. analogiško įrenginio prikimo konkurse. Ieškovė, būdama pelno siekiantis privatus juridinis asmuo, veikia savo rizika, todėl dėl ieškovės nemokumo rizika nebeįvykdyti visų sutartų pareigų, prisiimtų iki nemokumo atsiradimo, tenka tik pačiai ieškovei. Teismas nevertino ieškovės nemokumo įrodymų, nepagrįstai nustatė, kad ieškovė nebuvo prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Priešingai, ieškovė, prisiimdama prievolinius įsipareigojimus kreditorei Vokietijos bendrovei, veikė savo rizika patirti mažiausiai avanso dydžio nuostolius tuo atveju, jei nebegalės tinkamai ir laiku įvykdyti 2018 m. gegužės 25 d. sandorio (arba užbaigti sandorio).  

11.       Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo tokius argumentus:

11.1.                      Apeliantės akcentuojamos nuostatos, kurios yra susijusios su ieškovės ir trečiųjų asmenų sutartine atsakomybe, šios bylos kontekste nėra reikšmingos, nes niekaip nepaneigia to fakto, kad apeliantė įsigijo iš to paties gamintojo, tą pačią įrangą, už kurią pusę kainos (t. y. 16 000  Eur) buvo sumokėjusi ieškovė. Jokios pretenzijos ir / ar reikalavimai nei iš Vokietijos bendrovės Ernhard Muhr GmbH, nei iš akcinės bendrovės „Vilniaus šilumos tinklai“ pusės ieškovei niekuomet nebuvo reiškiamos. Apeliantė, kaip vienintelį įrodymą dėl Vokietijos bendrovės Ernhard Muhr GmbH tariamo nuostolių dydžio, nurodo telefoninį pokalbį, kurio metu ieškovei neva buvo nurodyta, kad jo sumokėtas avansas nebus grąžintas, o bus panaudotas nuostoliams padengti, tačiau šių deklaratyvių teiginių bylos medžiaga nepatvirtina.

11.2.                      Atsakovė, akcentuodama ieškovės ir kitų ūkio subjektų teisinių santykių turinį, sąmoningai iškraipo nuostatas, reglamentuojančias šalių sutartinę atsakomybę. Nėra aišku, ar atsakovės pateiktas 2016 m. rugsėjo mėn. dokumentas „Tiekimo sąlygos, pardavimai ir mokėjimas“ yra įrangos įsigijimo (pirkimo) dokumentų dalis. Net ir tuo atveju, jei šis dokumentas ir būtų laikomas susijusiu su ieškovės ir Vokietijos bendrovės Ernhard Muhr GmbH santykiais dėl įrangos įsigijimo, nei viena iš apeliantės nurodomų nuostatų nenustatė įrangos gamintojo teisės pasilikti visą sumokėto avanso sumą, šalims nevykdant prisiimtų įsipareigojimų. Minėto dokumento 4.5 punktas numatė tik palūkanų taikymą (skaičiavimą), paaiškėjus įsipareigojimų nevykdymo atvejui.

11.3.                      Ginčo dalyką sudaro finansiniai praradimai, atsiradę ne iš ieškovės sutartinių santykių, o iš susijusių juridinių asmenų (t. y. ieškovės ir atsakovės) veiksmų, atsakovės atsiskaitymui už įrangą panaudojant ir ieškovės sumokėtą kainos dalį (t. y. 16 000 Eur), kam nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Todėl nepagrįsto praturtėjimo teisiniuose santykiuose ieškovės nuostoliai, pasireiškę tuo, kad atsakovė ieškovės sąskaita be jokio pagrindo sutaupė pusę įrangos kainos, negali tekti ieškovei.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

13.       Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas ieškovei BAUB „Mikroklimatas“ pareiškus reikalavimą atsakovei UAB ,,Kraftus“ dėl nepagrįsto praturtėjimo, kuris grindžiamas tuo, kad atsakovė nepagrįstai įgijo didesnės vertės turtą ieškovės sąskaita.

14.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014; 2017 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2017; kt.).

15.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (lot. actio de in rem verso) (CK 6.242 straipsnis), turi būti nustatytos tokios prielaidos: 1) atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių; 3) priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-690/2015; 2017  m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-248/2017).

16.       Apeliantė skunde akcentuoja, kad dėl jos galutinio atsiskaitymo už įrenginį su Vokietijos bendrove Erhard Muhr GmbH ieškovė išvengė 16 000 Eur šios įmonės pretenzijos, todėl jokių nuostolių ieškovė nepatyrė. Esant tokioms aplinkybėms, pasak apeliantės, teismo išvada dėl antrosios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo prielaidos egzistavimo yra nepagrįsta. Su tokia apeliantės pozicija apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

17.       Kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, jokių įrodymų apie Vokietijos bendrovės kreipimąsi į ieškovę dėl patirtų būtent 16 000 Eur nuostolių dėl įrangos pagaminimo ir įskaitymo į ieškovės sumokėtą avansą, byloje nėra. Apeliantės nurodomos aplinkybės, kad esant ieškovės nemokumui labiau tikėtina, jog susisiekus su Vokietijos bendrovės Erhard Muhr GmbH atstovu buvo gautas atsakymas telefonu, kad ieškovės avanso sugrąžinimo reikalavimas nebus tenkinamas, nėra pagrįstos jokiais rašytiniais įrodymais, o grindžiamos išimtinai apeliantės paaiškinimais. Kadangi jokie realūs reikalavimai iš Vokietijos bendrovės Ernhard Muhr GmbH ieškovei nebuvo reiškiami, apeliantės teiginiai apie tai, kad ieškovė bet kokiu atveju būtų praradusi 16 000 Eur pinigines lėšas dėl jos atžvilgiu pritaikytų sutartinės atsakomybės nuostatų, laikomos neįrodytomis (CPK 178  straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad net ir buvus apeliantės nurodomam telefoniniam pokalbiui, šios aplinkybės niekaip nepatvirtina, kokiu pagrindu po užsakymo perleidimo Vokietijos bendrovei ieškovė leido įskaityti pastarosios atliktą mokėjimą į įrangos kainą, kas sudarė sąlygas apeliantei sumokėti tik pusę įrangos kainos sumos. Byloje nėra jokių įrodymų, kad tarp ginčo šalių iki užsakymo perleidimo egzistavo kokie nors teisiniai santykiai, dėl kurių apeliantė būtų turėjusi teisę į ieškovės sumokėtą avansą. Kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, šios bylos faktinės aplinkybės vienareikšmiai patvirtino, kad sumokėdama pagal ginčo užsakymą tik pusę įrangos kainos, apeliantė tokiu būdu sutaupė ir šis sutaupymas įvyko būtent dėl ieškovės veiksmų, t. y. dalinio užsakymo apmokėjimo, kas lėmė atitinkamai ir ieškovės turto sumažėjimą.

18.       Pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, įtvirtintas CPK 176 straipsnyje, 183 straipsnio 1 dalyje, 185 straipsnyje, ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos, nes nevertino aktualių ginčui Erhard Muhr GmbH parengtų tiekimo, pardavimų ir mokėjimų sąlygų dėl Erhard Muhr GmbH teisės vėluoti 3 mėnesius be sutarties nutraukimo iš kliento (ieškovės) pusės (2.4 punktas); dėl Erhard Muhr GmbH galimybės sulaikyti prekių išsiuntimą iki kol negaus pilno apmokėjimo už prekes (4.1  punktas); dėl 8 proc. palūkanų mokėjimo vėluojant atsiskaityti (4.5 punktas); dėl tiekėjo teisės pasilikti nuosavybės teisę į pristatytinas prekes, iki bus gauti visi mokėjimai pagal pirkimo sutartį (5.1 punktas); dėl teisės atsisakyti sutarties, sumažinti kainą (8 punktas). Teismas nepasisakė dėl ieškovės ir akcinės bendrovės „Vilniaus šilumos tinklai“ sudarytos sutarties Nr. SUT-539 bendrosios dalies 15 dalies 14.2. punkto sąlygos. Nors apeliantė tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, jų įrodomąją reikšmę, nevisapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes, tačiau nėra pagrindo sutikti su tokiais apeliantės argumentais.

19.       Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013  m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2014; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013; kt.). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011; kt.).

20.       Vadovaujantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia, taigi ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas. Šios kategorijos bylose ieškovas turi įrodyti turto įgijimo be teisinio pagrindo aplinkybes, o atsakovas, priešingai, teigdamas, kad turtas įgytas pagrįstai, turi pateikti įrodymus, esančius tokio turto įgijimo pagrindu. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis, nei teisę sukuriančių aplinkybių. Reikalavimas įrodyti, kad atsakovas gavo turtą be teisinio pagrindo, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, tačiau teisinis pagrindas gauti turtą gali būti labai įvairus, taigi tai reikštų reikalavimą ieškovui paneigti bet kokį įmanomą atsakovo turto gavimo pagrindą, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lot. probatio diabolica). Priešingai, jei atsakovas mano, kad gavo turtą esant teisiniam pagrindui, jis turi būti pajėgus įrodyti konkretaus pagrindo buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018).

21.       Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas pagrindė padarytas išvadas, sprendime analizuodamas šalių paaiškinimus, rašytinę bylos medžiagą. Pažymėtina, kad apeliantės įvardijamos sutartinės atsakomybės tarp ieškovės ir kitų subjektų (Vokietijos bendrovės Erhard Muhr GmbH ir AB „Vilniaus šilumos tinklai“) nuostatos ieškovei nebuvo taikomos, tokių įrodymų byloje nėra, todėl, kaip jau minėta, teigti, jog ieškovė išvengė 16 000 Eur nuostolių, nes ateityje jai neišvengiamai kiltų sutartinė atsakomybė, ir ieškovė vis tiek būtų patyrusi minėtus 16 000 Eur nuostolius, nėra pagrindo. Be to, šios aplinkybės niekaip nepagrindžia apeliantės teisės atsiskaitymui su Vokietijos bendrove panaudoti ieškovės jau sumokėtą avansą. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodytos išvados pagrįstos byloje esančių įrodymų viseto analize ir įvertinimu pagal pirmiau nurodytus įstatymo reikalavimus.

22.       Apeliantė skunde nurodo ir tai, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog ieškovė nebuvo prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Priešingai, ieškovė, prisiimdama prievolinius įsipareigojimus kreditorei Vokietijos bendrovei, veikė savo rizika patirti mažiausiai avanso dydžio nuostolius tuo atveju, jei nebegalės tinkamai ir laiku įvykdyti 2018 m. gegužės 25 d. sandorio (arba užbaigti sandorio). Taigi, apeliantė siekia įrodyti CK 6.242 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygas.

23.       Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau minėta, apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovė santykiuose su kitais ūkio subjektais dėl įrangos įsigijimo bei tuo metu numatyto vėlesnio jo perpardavimo būtų patyrusi kokių nors nuostolių ir ypač tokio dydžio, koks buvo jos sumokėtas avansas, todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovė buvo prisiėmusi būtent 16 000 Eur nuostolių atsiradimo riziką. 

24.       Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė buvo suinteresuota įrangos pirkimu, nes pati dar 2018 m. rugsėjo 10 d. pateikė pasiūlymą dėl dalyvavimo naujame analogiško įrangos viešojo pirkimo „Lakiųjų pelenų pakrovimo iš pelenų bunkerio į autotransporto priemonę įrenginys“ konkurse ir 2018 m. spalio 8 d. su apeliante buvo sudaryta sutartis. Šios aplinkybės leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad ieškovei ir apeliantei esant susijusioms įmonėms (to neneigia ir apeliantė) ir ieškovei susidūrus su finansiniais sunkumais atsakovė dalyvavo analogiškos įrangos viešojo pirkimo konkurse ir jį atsakovei laimėjus, ieškovė perleido likusį užsakymo vykdymą apeliantei ir tokiu būdu atsakovė ieškovės sąskaita įsigijo įrangą už pusę kainos bei gavo ją per kur kas trumpesnį terminą, nes, kaip pati apeliantė teigia, įrangos gamyba jau buvo pažengusi. Taigi, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovės nemokumas lėmė ne sumokėto avanso Vokietijos bendrovei praradimą, o tai, kad užsakymo perleidimu buvo siekiama sumažinti vienos įmonės turtą bei atitinkamai padidinti kitos įmonės turtą su finansiniais sunkumais susidūrusios įmonės sąskaita.

25.       Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovė jai priklausiusių piniginių lėšų praradimo aplinkybes įrodė. Byloje esantys įrodymai leidžia teisėjų kolegijai įsitikinti, kad ieškovė neteko 16 000 Eur piniginių lėšų, kurios faktiškai buvo užskaitytos kaip apeliantės dalinis įrangos apmokėjimas Vokietijos bendrovei. Pirmiau šioje nutartyje aptartos aplinkybės taip pat patvirtina, kad apeliantė neįrodė, kokiu pagrindu įgijo teisę į ieškovės Vokietijos bendrovei sumokėtą avansą. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė visas būtinas sąlygas nepagristo praturtėjimo institutui taikyti ir padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, kad apeliantė nepagrįstai praturtėjo ieškovės sąskaita, o šis nepagrįstas praturtėjimas pašalintinas, priteisiant teismo nustatytą kaip nepagrįstai gautą sumą ieškovei.

26.       Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, atsakovės apeliacinis skundas netenkinamas, todėl ieškovė turi teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

27.       Ieškovė 2021 m. kovo 12 d. pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, taip pat įrodymus, pagrindžiančius, kad patyrė 907,50 Eur teisinių išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą, todėl ši suma, vadovaujantis CPK 93, 98 straipsniais, jai priteisiama iš apeliantės.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kraftus“ (juridinio asmens kodas 303438672) ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Mikroklimatas“ (juridinio asmens kodas 120430074) 907,50 (devynis šimtus septynis eurus ir 50 centų) Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos                                        Rasa Gudžiūnienė

                                                Dalia Kačinskienė

                                        Danguolė Martinavičienė