Civilinė byla Nr. e2S-1086-967/2025

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-08014-2021-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

3.1.18.1; 3.3.2.6

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė,

veikdama Kauno apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. sausio 24 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės E. K. patikslintą ieškinį atsakovui A. K. bei atsakovo A. K. patikslintą priešieškinį ieškovei E. K. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, skyriumi gyvenančio vieno iš tėvų bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, išlaikymo priteisimo ir kitų su santuokos nutraukimu susijusių klausimų išsprendimo, trečiasis asmuo Luminor Bank AS, veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Teismas

nustatė :

I. Ginčo esmė

1.       Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės E. K. (toliau – ieškovė) patikslintą ieškinį atsakovui A. K. (toliau – atsakovas), kuriuo ieškovė, be kitų reikalavimų, prašo nustatyti nepilnamečių ginčo šalių vaikų K. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir M. K., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su ieškove; nustatyti ieškovės nurodytą atsakovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką. Byloje taip pat nagrinėjamas atsakovo A. K. patikslintas priešieškinis, kuriuo atsakovas, be kitų reikalavimų, prašo nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su atsakovu ir nustatyti ieškovės bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką.

2.       2021 m. gegužės 19 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir nustatyta laikina nepilnamečių ginčo šalių vaikų gyvenamoji vieta su ieškove. Laikina atsakovo ir ginčo šalių nepilnamečių vaikų bendravimo tvarka nustatyta nebuvo.

3.       2025 m. sausio 6 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose buvo gautas atsakovo prašymas pakeisti byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones – laikinai, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su atsakovu. Atsakovas nurodė, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. gegužės 19 d. nutartimi buvo nustatyta laikina nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta su ieškove, tačiau atsakovas vis daugiau laiko praleidžia su vaikais, vaikai yra išreiškę norą gyventi pas atsakovą. Kai vaikams tenka grįžti į ieškovės namus, vaikai tai daro labai nenoriai, atsakovui tenka juos įkalbinėti. Vaikams būnant pas atsakovą, jis vaikais rūpinasi, padeda ruošti namų darbus, aktyviai leidžia laisvalaikį, vaikams skiria daug laiko, užtikrina jų poreikių tenkinimą. Vaikams pas atsakovą yra užtikrintos geros gyvenimo sąlygos, jiems yra skirti atskiri kambariai. Atsakovo manymu, atsižvelgiant į vaikų pageidavimą, laikinos gyvenamosios vietos nustatymo pakeitimas nustatant laikiną gyvenamąją vietą su atsakovu šiuo metu labiausiai atitiktų nepilnamečių vaikų poreikius ir interesus.

4.       Ieškovė pateikė atsiliepimą į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, prašydama atsakovo prašymą atmesti. Ieškovės teigimu, vienintelis atsakovo argumentas pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones yra vaikų noras gyventi pas atsakovą, tačiau tai negali būti pripažintina pagrindu keisti vaikų gyvenamąją vietą. Atsakovas sistemingai siekia palenkti vaikus į savo pusę, nuteikinėja vaikus prieš ieškovę. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė negeba vaikais tinkamai rūpintis ir jų prižiūrėti, kad netinkamai su jais elgiasi ir gyvenimas su ieškove neatitinka vaikų interesų. Ieškovė mano, kad nėra būtinybės keisti vaikų gyvenamąją vietą.

5.       2025 m. sausio 7 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose buvo gautas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti laikiną atsakovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką, nustatant, kad tėvas kas antrą kalendorinių metų savaitę bendrauja su vaikais, paimdamas juos iš vaikų gyvenamosios vietos lyginės savaitės ketvirtadienį 19.00 val. ir grąžindamas juos į vaikų gyvenamąją vietą kitos (nelyginės) savaitės ketvirtadienį 19.00 val. Ieškovė nurodė, kad 2025 m. sausio 4 d. atsakovas atsisakė grąžinti nepilnamečius vaikus ieškovei, atsakovas sistemingai siekia palenkti vaikus į savo pusę ir supriešinti vaikus su ieškove, vaikais manipuliuoja, taip sukeldamas vaikams lojalumo konfliktą. Nesant nustatytai laikinai bendravimo tvarkai, ieškovė neturi tinkamų teisinių priemonių motinos valdžiai įgyvendinti, o atsakovas piktnaudžiauja susidariusia situacija. Ieškovės teigimu, prašoma nustatyti bendravimo tvarka atitiktų nepilnamečių vaikų interesus, nepažeistų jų teisių maksimaliai bendrauti su abiem tėvais.

6.       Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, prašydamas ieškovės prašymo netenkinti arba nustatyti tokią laikiną ieškovės bendravimo tvarką su nepilnamečiais vaikais, pagal kurią ieškovė paima vaikus iš jų buvimo vietos kalendorinių metų porinės savaitės penktadienį 19.00 val. ir parveža vaikus į jų gyvenamąją vietą sekmadienį 17 val. Atsakovas nurodė, kad ieškovės prašoma nustatyti laikina bendravimo tvarka (taikant „50:50 proc. bendravimo laiko modelį“) yra nustatoma išimtinais atvejais. Šiuo atveju šalių nepilnamečiai vaikai atsisako važiuoti pas mamą, nenori leisti laiko jos namuose, todėl tikėtina, kad ieškovės prašoma nustatyti tokia intensyvi laikina bendravimo tvarka vaikams bus nepriimtina. Ieškovė yra labai užimta, turi asmeninį ir darbinį gyvenimą, jos dažnai nebūna namuose, todėl vaikai daug laiko leidžia arba su močiute, arba vieni. Be to, pastaruoju metu ieškovės ir vaikų santykiai labai suprastėjo, vaikai nenori būti su mama. Atsakovas, nepaisant savo užimtumo, stengiasi kuo daugiau užsiimti su vaikais, juos auklėti. Atsakovas neprieštarauja vaikų bendravimui su mama ir tai skatina, tačiau, atsižvelgiant į vaikų interesus, laikina bendravimo tvarka šiuo metu iš vis nenustatytina arba ieškovė su vaikais galėtų bendrauti kas antrą savaitgalį, taip pat su vaikais galėtų susitikti ir paprastomis darbo dienomis. Ieškovas mano, kad ilgainiui ieškovės ir vaikų santykiai pagerės, tačiau dabar ieškovės prašomos bendravimo apimtys yra sunkiai įsivaizduojamos, nes vaikai tokio bendravimo nenori.

7.       Išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Tarnyba) pateikė 2025 m. sausio 20 d. išvadą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kurioje nurodė, kad nepilnamečių vaikų laikinos  gyvenamosios vietos pakeitimas ir jos nustatymas su atsakovu šiuo metu atitiktų geriausius vaikų interesus. Tarnybos nuomone, ieškovės prašoma nustatyti laikina bendravimo su vaikais tvarka, atsižvelgiant į vaikų nuomonę, neatitiktų geriausių vaikų interesų, tačiau ieškovei siekiant stiprinti ryšį su vaikais laikina jos bendravimo su vaikais tvarka turėtų būti platesnė nei siūlo atsakovas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

8.       Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2025 m. sausio 24 d. nutartimi atsakovo A. K. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo tenkino ir pakeitė teismo 2021 m. gegužės 19 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, nustatydamas, kad iki sprendimo nagrinėjamoje civilinėje byloje priėmimo nepilnamečių vaikų K. K. ir M. K. laikina gyvenamoji vieta nustatoma su atsakovu A. K.. Teismas paminėta nutartimi ieškovės E. K. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies ir nustatė ieškovės E. K. laikiną bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką, pagal kurią ieškovė bendrauja su nepilnamečiais vaikais kas antrą savaitgalį, pasiimdama vaikus iš jų laikinos gyvenamosios vietos ar kitos šalių sutartos vaikų buvimo vietos kalendorinių metų porinės savaitės penktadienį 19.00 val. ir grąžindama vaikus į jų gyvenamąją vietą sekmadienį 17.00 val. Teismas taip pat nustatė, kad E. K. gali bendrauti su nepilnamečiais vaikais ir kitomis dienomis, jeigu šalys susitaria tarpusavyje ir neprieštarauja vaikai, bei kad ieškovė gali bendrauti su vaikais visomis ryšių priemonėmis, neribojant pokalbių trukmės ar susirašinėjimo, tačiau atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų dienos režimą ir užimtumą. Kitoje dalyje ieškovės prašymas buvo atmestas.

9.       Teismas nurodė, kad, įvertinus atsakovo pateiktus argumentus, Tarnybos išvadą, nepilnamečių vaikų apklausų duomenis, yra pagrindas pakeisti byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones, nes nepakeitus laikinųjų apsaugos priemonių gali nukentėti vaikų interesai. Teismas pažymėjo, kad šalių nepilnamečiai vaikai yra tokio amžiaus, kai jie gali turėti savo nuomonę nagrinėjamu klausimu ir gali tinkamai ją suformuluoti, todėl teismas turi atsižvelgti ir įvertinti nepilnamečių vaikų išsakytą aiškią ir argumentuotą poziciją dėl prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Teismas nustatė, kad nuo 2021 m. gegužės 19 d. priimtos nutarties ieškovės ir nepilnamečių vaikų tarpusavio santykiai pasikeitė, jie pablogėjo, todėl šalių nepilnamečiai vaikai nebenori gyventi su mama. Pateikti duomenys patvirtina, kad ieškovė yra labai užimta, ji dirba, mokosi, tad dažnai nebūna namuose. Nors nėra nustatyta, kad ieškovė neužtikrina būtinųjų vaikų poreikių, t. y. iš pateiktų duomenų matyti, kad vaikams yra sudarytos tinkamos sąlygos gyventi, mokytis, tobulėti, jie yra visapusiškai aprūpinti ir  prieš juos nėra naudojamas fizinis ar psichinis smurtas ar kitaip daromas neigiamas poveikis, tačiau, kaip nurodė patys vaikai, jiems trūksta ieškovės dėmesio, ilgesnio ir gilesnio bendravimo. Atsakovas turi didesnes galimybės užtikrinti ir patenkinti šalių nepilnamečių vaikų poreikį daugiau bendrauti, daugiau skirti dėmesio ir laiko jų pamokų ruošai, laisvalaikiui, ugdymui. Atsakovas turi galimybes sudaryti vaikams tinkamas ir patogias sąlygas gyventi, t. y. vaikams yra skirti atskiri kambariai, vaikai yra pilnai aprūpinti. Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kad atsakovo elgesys būtų netinkamas ar darytų neigiamą įtaką nepilnamečiams vaikams. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nepilnamečiai šalių vaikai yra išsakę norą gyventi pas atsakovą, nurodę, kad šiuo metu gyvenimas su ieškove jiems kelia įtampą, liūdesį, jie jaučiasi vieniši.

10.       Vertindamas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas pažymėjo, kad šiuo atveju yra svarbi šalių nepilnamečių vaikų išsakyta nuomonė, kadangi vaikai yra sulaukę tokio amžiaus, kai geba ne tik išsakyti savo nuomonę, bet ir ją argumentuoti. Teismas nurodė, kad šiuo metu nepilnamečiai vaikai intensyviai bendrauti su ieškove nepageidauja, jie yra pasiilgę ilgesnio ir pastovesnio bendravimo su tėčiu, bendravimas su tėčiu šiuo metu yra jų prioritetas, atitinka jų lūkesčius ir interesus. Teismas vertino, kad ieškovės pageidaujamos laikinos bendravimo tvarkos nustatymas reikštų, jog vaikai turės bendrauti su mama kas antrą savaitę prieš jų norą, o tai, teismo vertinimu, neatitiktų nei vaikų, nei pačios ieškovės geriausių interesų, tokia bendravimo tvarka, tikėtina, nepadėtų pagerinti pašlijusių ieškovės ir vaikų tarpusavio santykių, o tik dar labiau juos paaštrintų, skatintų vaikų priešiškumą ir nepasitenkinimą. Teismas nurodė, kad įtampa ieškovės ir vaikų tarpusavio santykiuose sumažėtų sudarius galimybę vaikams ilgesnį laiką nepertraukiamai praleisti su tėčiu, o su mama vaikai galėtų bendrauti trumpiau, savaitgaliais, kai ieškovė turi galimybę daugiau laisvo laiko ir gali skirti vaikams daugiau dėmesio. Teismas pažymėjo, kad tik tokiu būdu, ieškovei daugiau dėmesio skiriant vaikams, įsiklausant į vaikų poreikius bei norus, o vaikams jaučiant mamos rūpestį bei meilę, sustiprėtų ieškovės ir vaikų tarpusavio ryšys. Teismas sprendė, kad šiuo atveju nustatytina tokia laikina ieškovės bendravimo tvarka, pagal kurią ieškovė bendrauja su nepilnamečiais vaikais kas antrą savaitgalį, pasiimdama vaikus iš jų laikinos gyvenamosios vietos ar kitos šalių sutartos vaikų buvimo vietos kalendorinių metų porinės savaitės penktadienį 19.00 val. ir grąžindama vaikus į jų gyvenamąją vietą sekmadienį 17.00 val.

11.       Teismas taip pat pažymėjo, kad nustačius tokią laikiną ieškovės bendravimo tvarką su nepilnamečiais vaikais, jai neužkertamas kelias bendrauti su vaikais ir kitomis dienomis, jeigu šalys dėl to susitaria tarpusavyje ir tam neprieštarauja vaikai. Ieškovė gali bendrauti su vaikais ir visomis ryšių priemonėmis (telefonu, vaizdo skambučiais, sms ir kt.), neribojant pokalbių trukmės ar susirašinėjimo, tačiau atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų dienos režimą ir užimtumą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12.       Ieškovė E. K. (toliau – ir apeliantė) pateikė atskirąjį skundą, prašydama panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. sausio 24 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovo prašymo dėl laikinos vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo netenkinti, taip pat nustatyti ieškovės prašomą laikiną atsakovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1.                      Teismas, nusprendęs pakeisti laikiną nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą, netinkamai taikė nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo institutą, vadovavosi netinkama teisės norma ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos tokio pobūdžio bylose, todėl priėmė nemotyvuotą, nepagrįstą ir neteisėtą nutartį. Teismas, spręsdamas dėl laikinos nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo, vadovavosi netinkama teisės norma – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK ) 3.169 straipsniu, nors nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos keitimo institutas yra įtvirtintas CK 3.174 straipsnio 4 dalyje.

12.2.                      Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos bylose dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad pareiškus ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, reikia įrodyti, kad iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų. Kasacinis teismas taip pat nurodė aplinkybes, kurių pasikeitimą galima vertinti kaip pagrindą vaiko gyvenamajai vietai pakeisti: tėvo, su kuriuo gyvena vaikas, elgesio, materialinės padėties pasikeitimas; pablogėjęs vaiko auklėjimas; kito iš tėvų materialiosios padėties pagerėjimas; vaiko norai, atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandą; aplinkos nesaugumas ir kt. Be to, teismas skundžiamoje nutartyje taip pat nurodė kasacinio teismo praktiką, pagal kurią vaiko gyvenamosios aplinkos pakeitimas, nors ir laikinas, yra pateisinamas ir būtinas, jeigu esanti aplinka vaikui tapo nesaugi, ir saugi aplinka vaikui yra užtikrinama pakeitus vaiko gyvenamąją vietą, nustatant ją su kitu iš jo tėvų. Šiuo atveju teismas nustatė, kad ieškovės aplinka yra saugi vaikams, tačiau laikiną vaikų gyvenamąją vietą vis tiek nustatė su atsakovu.

12.3.                      Teismas iš esmės vadovavosi tik vaikų norais. Nors tai ir yra vienintelis argumentas, kurį būtų galima traktuoti kaip pagrindą nepilnamečių vaikų gyvenamajai vietai pakeisti, tačiau šis pagrindas, atsižvelgiant į atsakovo manipuliavimą vaikais, nėra tinkamas. Jokio kito pagrindo pakeisti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones šiuo metu nėra. Visą laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos atsakovas sistemingai siekia sukelti nepilnamečiams vaikams lojalumo konfliktą, palenkti nepilnamečius vaikus į savo pusę ir supriešinti nepilnamečius vaikus ieškovės atžvilgiu.

12.4.                      Teismas nepagrįstai nustatė minimalią ieškovės bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką. Ieškovė prašė teismo nustatyti tokią laikiną bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką, pagal kurią kiekvienos iš šalių praleidžiamas laikas su vaikais būtų suvienodintas („50:50 proc. bendravimo laiko modelis“) – vieną savaitę nepilnamečiai vaikai bendrautų su ieškove, kitą – su atsakovu. Tokia laikina bendravimo tvarka ne tik įgyvendintų tėvų valdžios lygybės principą bei užtikrintų maksimalų kiekvienos iš šalių bendravimą su nepilnamečiais vaikais, o taip pat atitiktų nepilnamečių vaikų norus – nepilnamečių vaikų bendravimas su atsakovu padažnėtų nuo beveik kiekvieno savaitgalio iki kas antros pilnos savaitės. Nėra jokio pagrindo išvadai, kad drastiškai sumažinus ieškovės bendravimą su nepilnamečiais vaikais jų tarpusavio ryšys sustiprės.

13.       Atsakovas A. K. pateikė atsiliepimą į ieškovės atskirąjį skundą, prašydamas skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

13.1.                      Nors pirmosios instancijos teismas vadovavosi CK 3.169 straipsnio 3 dalimi, o ne ieškovės nurodyta CK 3.174 straipsnio 4 dalimi, tai nedaro pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojančia. CK 3.169 straipsnio 2 dalis nustato, kad jei kyla ginčas tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma teismo su vienu iš tėvų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo tiek teisinį, tiek faktinį pagrindą, remdamasis CK 3.169 straipsnio 2 dalimi, 3.65 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 145-148 straipsniais, spręsti laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo klausimą.

13.2.                      Ginčo šalių vaikų gyvenamosios vietos pakeitimas buvo pagrįstas aiškiu vaikų noru gyventi su tėvu, o tai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotus laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo pagrindus.

13.3.                      Nagrinėjamu atveju ginčo šalių vaikai yra brandūs ir pasiekę tokį amžių, kai gali išsakyti argumentuotą nuomonę, kurios negali būti nepaisoma. Vaikų nuomonė dėl noro gyventi su tėvu Tarnybos specialistų buvo užfiksuota dar nuo bylos nagrinėjimo teisme pradžios. Iš 2025 m. Tarnybos išvados aiškiai matyti, kad vaikų noras gyventi su tėvu yra motyvuotas, nesunkiai suprantama, kas nulėmė tokį vaikų apsisprendimą – vaikų ryšys su tėvu yra artimesnis, jame daugiau bendravimo, o motina neskiria pakankamai laiko vaikams, nesidomi jų gyvenimu.

13.4.                      Ieškovės argumentai, kad atsakovas vaikais manipuliuoja, yra visiškai nepagrįsti. Priešingai, vaikams daugiau nei metus išreiškiant norą gyventi su atsakovu, atsakovas ragino juos neskubėti, pasitarti su ieškove dėl tokio sprendimo, vaikus tikino, kad ateityje bet kada galės tai padaryti, tačiau vaikų noras gyventi su tėvu ilgainiui vis stiprėjo, kas sąlygojo jų galutinį persikėlimą pas atsakovą 2024 m. gruodžio mėn. Atsakovas, priešingai nei ieškovė, nesieka trukdyti vaikams bendrauti su motina.

13.5.                      Kaip matyti iš vaikų nuomonės, šiuo metu vaikai nenori su ieškove bendrauti pagal ieškovės nurodytą „50:50 proc. bendravimo laiko modelį“, kas antrą pilną savaitę praleisdami su ieškove. Vaikai su atsakovu gyvena jau du mėnesius ir per šį laiką pas ieškovę buvo grįžę tik du kartus. Per šį laiką ieškovė su vaikais nebendrauja, SMS žinutėmis susirašo retai.

13.6.                      Atsakovas neprieštarauja vaikų bendravimui su ieškove ir jų bendravimą užtikrins, kai vaikai pareikš tokį norą. Vaikai yra savarankiški, patys naudojasi viešuoju transportu, todėl susitarę su ieškove patys galės bet kada pas ją nuvykti ir (ar) likti pernakvoti.

Teismas

konstatuoja :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

15.       Išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

16.       Apeliacijos objektas šioje byloje yra Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. sausio 24 d. nutarties, kuria teismas pakeitė laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl atskirojo skundo argumentų

17.       Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, nukrypdamas nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos,  pakeitė laikinąją ginčo šalių vaikų gyvenamąją vietą ir nustatė ją su atsakovu, taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta laikina ieškovės bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarka nepagrįstai apribojo jos bendravimo su nepilnamečiais vaikais laiką.

18.       Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujantiems byloje ar kitiems suinteresuotiems asmenims prašant gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą, ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 148 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita. CPK 384 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teismas, kol bus priimtas sprendimas, atsižvelgdamas į sutuoktinių, vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodytas CK 3.65 straipsnyje, pavyzdžiui, laikinai nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktas) 

19.       Vienas pagrindinių šeimos teisės principų – prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynybos principas, įtvirtinantis pareigą, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, pirmiausia atsižvelgti į tai, kas geriausia vaikui. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šių priemonių taikymui pakanka konstatuoti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta nepilnamečio vaiko teisėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71-687/2020). Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis paminėtu prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu.

20.       Vienas esminių tėvų valdžios (globos teisių) elementų – teisė nustatyti vaiko gyvenamąją vietą (CK 3.168, 2.14 straipsniai). Šios teisės įgyvendinimas glaudžiai susijęs su geriausių vaiko interesų užtikrinimu, tinkamos jo vystymuisi materialinės, socialinės, psichologinės aplinkos nustatymu. Vienas iš tokių teismo kompetencijai priskirtinų spręsti klausimų – vaiko gyvenamosios vietos nustatymas (tarp jų, kaip minėta, – ir laikinas), kai tėvai gyvena skyrium ir nesutaria, su kuriuo jų turėtų gyventi nepilnametis vaikas (CK 3.169 straipsnio 2 dalis).

21.       Teismas, spręsdamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, be kitų aplinkybių, turi įvertinti kiekvieno iš tėvų pastangas bei galimybes užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, kiekvieno tėvo šeimos aplinkos sąlygas. Aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas, teismas turi nustatyti vaiko santykius su kiekvienu iš tėvų, šių dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, dalyvavimą jį išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, galimybes sudaryti jam tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir raidos sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, turtinę tėvų padėtį) ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2010; 2012 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2012; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2013).

22.       Tam tikrais atvejais gali susiklostyti situacijos, kai dėl aplinkybių pasikeitimo teismo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų turi būti pakeista. Koks aplinkybių, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų, pasikeitimas vertintinas kaip sudarantis pakankamą pagrindą spręsti klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, įstatyme nenustatyta, tačiau vystoma kasacinio teismo praktikoje pateikiant to pavyzdžių: tėvo, su kuriuo gyvena vaikas, elgesio, materialiosios padėties pasikeitimas, pablogėjęs vaiko auklėjimas, kito iš tėvų materialiosios padėties pagerėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2001); vaiko norų pasikeitimas (atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandumą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2003); kitos aplinkybės, dėl kurių esminio pasikeitimo sprendžiama kiekvienoje konkrečioje byloje.

23.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, pakeisdamas šioje byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir nustatydamas ginčo šalių vaikų gyvenamąją vietą ne su ieškovė, o su atsakovu, atsižvelgė į Tarnybos išvadą ir vaikų išsakytą norą dėl jų laikinos gyvenamosios vietos nustatymo su tėvu, tai pat įvertino atsakovo vaikams suteikiamas gyvenimo sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad šiuo atveju laikinos vaikų gyvenamosios vietos pakeitimas labiausiai atitinka nepilnamečių vaikų interesus. Byloje nustatyta, kad ginčo šalių vaikai šiuo metu savo noru faktiškai gyvena su atsakovu ir nenori keisti gyvenamosios vietos, t. y. grįžti gyventi su ieškove. Kaip matyti iš Tarnybos pateiktos išvados, ginčo šalių sūnus M. Tarnybos specialistams nurodė, kad jau dvejus metus norėjo gyventi su atsakovu, nes jis skiria sūnui daugiau laiko, vis laukė, kada taip „nuspręs teismas”. Paklaustas, kokie būtų vaiko didžiausi norai, vieną iš jų ginčo šalių sūnus M. įvardijo kaip gyvenimą su tėčiu. Ginčo šalių sūnus K. Tarnybos specialistams nurodė, kad gyvendamas su ieškove pakeitė savo nuomonę ir norėtų gyventi su atsakovu, kadangi ieškovė skiria vaikams per mažai laiko, jos dažnai nebūna namuose ir kad jis su ieškove artimo ryšio neturi, ji nepadeda ruošti namų darbų, nesidomi sūnaus gyvenimu. Paklaustas, kokie būtų didžiausi vaiko norai, ginčo šalių sūnus K. Tarnybos specialistams kaip vieną iš jų taip pat įvardijo gyvenimą su tėčiu. Taigi abu ginčo šalių vaikai aiškiai išsakė savo nuomonę, kad šiuo metu aplinkybės yra pasikeitusios, jų ryšys su ieškove yra susilpnėjęs, todėl abu vaikai norėtų gyventi pas tėvą, kuris skiria jiems daugiau laiko, padeda ruošti namų darbus, leidžia su vaikais laisvalaikį. Tarnybos išvadoje taip pat pažymėta, kad ginčo šalių gyvenamosios vietos pakeitimas su atsakovu šiuo metu geriausiai atitiktų vaikų interesus. Byloje nėra ginčo, kad atsakovas taip pat gali užtikrinti tinkamas vaikų gyvenimo sąlygas – vaikams yra skirti atskiri kambariai, vaikai yra pilnai aprūpinti, nenustatyta, kad atsakovo elgesys su vaikais būtų netinkamas. Kaip matyti iš argumentuotai išdėstytos ginčo šalių vaikų nuomonės, vaikų norai, susiję su jų gyvanamąja vieta, šiuo metu yra pasikeitę dėl, vaikų manymu, ieškovės nepakankamai skiriamo laiko vaikams, vaikų nuomonė Tarnybos specialistams išdėstyta aiškiai ir motyvuotai, o tai, vadovaujantis paminėta kasacinio teismo praktika, sudaro pakankamą pagrindą, atsižvelgiant į prioritetinį nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principą ir vaikų gyvenimo sąlygų su atsakovu tinkamumą, pakeisti nepilnamečių vaikų laikinąją gyvenamąją vietą. 

24.       Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nustatyta jos bendravimo su vaikais tvarka, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pernelyg didelę reikšmę suteikė vaikų nuomonei, taip pat teigia, kad šiuo atveju jos prašomas nustatyti laikinos bendravimo su vaikais modelis, kai vaikai po savaitę pakaitomis praleidžia su kiekvienu iš tėvų, geriausiai įgyventintų tėvų valdžios lygybės principą ir užtikrintų kiekvienos iš šalių maksimalų bendravimą su nepilnamečiais vaikais, taip pat atitiktų ir nepilnamečių vaikų interesus.

25.       CK 3.165 straipsnis numato tėvų asmeninių teisių ir pareigų turinį: abu tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, jie atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymąsi, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Šio straipsnio nuostatos taip pat numato, kad visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu, tačiau, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamus klausimus sprendžia teismas. Tėvų teisė ir pareiga bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime išlieka ir skyrium gyvenantiems tėvams, nes tėvo ir motinos pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnio, 3.170 straipsnio 1 dalis). Nors CK 3.65 straipsnis tiesiogiai nenumato tokios laikinosios apsaugos priemonės, kaip laikinos bendravimo tvarkos nustatymas, laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas nėra baigtinis (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 8 punktas, CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Siekiant užtikrinti vaiko interesus bendrauti su tėvais, gali būti taikoma laikinoji apsaugos priemonė – laikinos bendravimo su vaikais tvarkos nustatymas. Ši laikinoji apsaugos priemonė yra skirta apsaugoti vaikų bei jų tėvų teisėtus interesus vaikui bendrauti su abiem tėvais ir taip laikinai sureguliuoti situaciją, kol šeimos santykių srityje kilęs ginčas bus išspręstas iš esmės. Vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpestis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia. Būtent dėl to teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos, jei tai nepavyksta, nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus ir būtų realiai vykdoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014).

26.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tėvų teisių ir pareigų lygybės bei maksimalaus abiejų tėvų dalyvavimo auklėjant vaiką principai teismui nustatant skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką reiškia, jog apribojimai bendrauti su vaiku daromi tik jeigu jie reikalingi vaiko interesams užtikrinti. Tačiau tai nereiškia, kad, nesant priežasčių riboti skyrium gyvenančio tėvo (motinos) dalyvavimą auklėjant vaiką, teismas visada privalo nustatyti tokią skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, pagal kurią vaiko praleidžiamas laikas su abiem tėvais būtų vienodas. Pažymėtina, kad tokiais atvejais teismo nustatoma skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka pirmiausia turėtų būti orientuojama į maksimalų laiko, kurį vaikas praleidžia su kiekvienu iš tėvų savaitgaliais, švenčių dienomis ir atostogų metu, suvienodinimą bei tam tikro laiko, kurį vaikas galėtų bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu darbo dienomis, nepakenkiant normaliam vaiko dienos režimui, nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016).

27.       Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad tėvų teisių ir pareigų lygybės bei maksimalaus dalyvavimo auklėjant vaiką principai nereiškia, jog pagal teismo nustatytą skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką vaikas turėtų kas antrą dieną pakaitomis gyventi su kiekvienu iš skyrium gyvenančių tėvų. Nors tokios skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo galimybė iš esmės negali būti absoliučiai paneigta, ji teismo sprendimu galėtų būti nustatoma tik išskirtiniais atvejais, kai, pirma, dėl jos sutaria abu tėvai, antra, teismas nustato, kad būtent tokia tvarka geriausiai atitiks vaiko interesus, trečia, su tokia tvarka sutinka vaikas, sugebantis išreikšti savo pažiūras (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016). Paminėtoje kasacinio teisomo nutartyje pasisakyta dėl tokio vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu modelio, pagal kurį vaikas kas antrą dieną pakaitomis gyventų su kiekvienu iš skyrium gyvenančių tėvų, nustatymo sąlygų, konstatuojant, kad tokia aptariamo modelio įgyvendinimo forma gali būti nustatoma tik išskirtiniais atvejais.

28.       Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku „50:50 procentų laiko modelio“ įgyvendinimo forma, pagal kurią vaikas su skyrium gyvenančiu tėvu bendrauja kas antrą savaitę (po 7 dienas), yra ne tokia kraštutinė, t. y. nereikalauja kasdieninio vaiko kilnojimosi iš vieno tėvo pas kitą, todėl ji nesukelia vaikui tiek streso, nereikalauja tiek tėvų resursų, kaip forma, dėl kurios pasisakyta paminėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016, todėl ji gali būti taikoma ir nesant vienos iš nutartyje Nr. 3K-3-99-969/2016 nurodytos sąlygos –  tėvų sutarimo dėl skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-279-969/2019). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tokią skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką („50:50 procentų laiko“) teismas gali nustatyti tik konstatavęs, jog būtent ji geriausiai atitinka vaiko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-279-969/2019).

29.       Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad būtent ieškovės nurodyta laikina bendravimo su vaikais tvarka, kai vaikai po savaitę laiko pakaitomis gyvena su vienu iš tėvų, šiuo atveju geriausiai atitinka vaikų interesus. Kaip pagrįstai nurodė, ir pirmosios instancijos teismas, Tarnybos specialistams ginčo šalių vaikai aiškiai nurodė, kad šiuo metu nepilnamečiai vaikai intensyviai bendrauti su ieškove nepageidauja, jie yra pasiilgę ilgesnio ir pastovesnio bendravimo su tėčiu, juos tenkintų bendravimas su ieškove savaitgaliais, kai ieškovė gali daugiau laiko skirti vaikams. Kaip matyti iš byloje pateiktos Tarnybos išvados, ginčo šalių sūnus K. Tarnybos specialistams, be kita ko, nurodė, kad norėtų su ieškove bendrauti tik kas antrą savaitgalį. Iš Tarnybos pateiktų duomenų taip pat matyti, kad ginčo šalių sūnus K. Tarnybos specialistams pažymėjo, jog jeigu reiktų kas antrą pilną savaitę pakaitomis gyventi su ieškove, vaikas neištvertų ir greičiausiai vėl grįžtų gyventi pas tėtį. Taigi šie duomenys patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovės prašoma nustatyti laikina bendravimo su vaikais tvarka pagal „50:50 procentų laiko modelį“ šiuo metu, kai vaikų ryšys su motina yra susilpnėjęs, neatitiktų geriausių vaikų interesų. Nurodyta pozicija yra išdėstyta ir Tarnybos išvadoje.

30.       Pažymėtina, kad kai spendžiamas kiekvienas su vaiku susijęs klausimas, vaikas, nepriklausomai nuo jo amžiaus, tačiau sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas teisme. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, vertinant vaiko norus ir skiriant tam dėmesį, turi būti atsižvelgta ne vien į vaiko amžių, bet ir į jo brandumą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnis), taip pat į kitas reikšmingas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos vaiko išreikštam norui dėl jo gyvenamosios vietos, pavyzdžiui, prisirišimą prie asmens, su kuriuo jis gyvena, šio suteikiamas materialines sąlygas, saugumo pojūtį ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-7-114/2013). Sprendžiant ir vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarkos nustatymo klausimą, turi būti vertinama bylai svarbių aplinkybių visuma. Įstatymų leidėjas įtvirtina vaiko teisę dalyvauti priimant sprendimą, nurodydamas, kad priimant sprendimą būtina atsižvelgti į vaiko nuomonę (CK 3.174 straipsnio 2 dalis, CPK 380 straipsnio 1 dalis), tačiau tai nereiškia, kad galutinį sprendimą priima vaikas. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 straipsnio 2 dalis, CPK 380 straipsnio 1 dalis). Vaiko kompetencija priimti sprendimą, šiuo atveju – atsisakyti bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu (motina), ir už jį atsakyti paprastai didėja su amžiumi ir vaiko branda, kai vaikas gali aiškiai apibrėžti priimamo sprendimo priežastis ir suvokti tokio sprendimo padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014).

31.       Nors viena iš esminių aplinkybių, nagrinėjamu atveju nulėmusių pirmosios instancijos teismo sprendimą nenustatyti ieškovės prašomos laikinos bendravimo su vaikais tvarkos buvo nepilnamečių ginčo šalių vaikų nuomonė, nesutiktina su atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas šią nuomonę nepagrįstai suabsoliutino. Kaip nurodyta paminėtoje kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant vaiko bendravimo su skyriumi gyvenančiu tėvu (motina) nustatymo klausimą, į vaiko nuomonę turi būti atsižvelgta, išskyrus tuos atvejus, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams. Svarbios aplinkybės, vertinant vaiko nuomonę, yra vaiko amžius ir branda. Šioje byloje nebuvo nustatytos aplinkybės, kad vaikų išsakyta neigiama nuomonė apie ieškovės prašomą nustatyti laikiną bendravimo su vaikais tvarką būtų prieštaravusi vaikų interesams. Priešingai, iš vaikų paminėtų argumentų matyti, kad ieškovės prašoma nustatyti laikina bendravimo su vaikais tvarka dėl šiuo metu įtemptų ieškovės ir vaikų santykių ir vaikų noro daugiau laiko praleisti su tėčiu nebūtų atitikusi geriausių vaikų interesų, juolab, kad ir patys vaikai nurodė, kad net ir nustačius tokią bendravimo tvarką, pagal kurią vaikai pusę laiko gyventų su ieškove, jie tokios tvarkos nesilaikytų ir siektų daugiau laiko praleisti su atsakovu. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovės laikina bendravimo su vaikais tvarka, pagal kurią ieškovė su vaikais bendrautų kas antrą savaitgalį, ne tik geriausiai atitiktų vaikų išsakytus norus bei atlieptų jų poreikius, bet taip pat suteiktų galimybę ieškovei, nustatytomis dienomis skiriant vaikams daugiau laiko, atkurti ryšį su nepilnamečiais vaikais. Be to, šiuo atveju svarbu paminėti ir tai, kad ginčo šalių vaikai yra tokio amžiaus (gim. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), kai jie geba ne tik išsakyti savo nuomonę, bet ir ją argumentuoti, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo į jų nuomonę neatsižvelgti.

32.       Nors pirmosios instancijos teismui nustačius laikiną ginčo šalių vaikų gyvenamąją vietą su atsakovu ir nustačius laikiną ieškovės bendravimo su vaikais tvarką, pagal kurią ieškovė su vaikais bendrauja kas antrą savaitgalį, jos bendravimo su vaikais laikais formaliai sutrumpėjo, byloje nėra duomenų, kad ieškovei būtų sudaromos kokios nors kliūtys su vaikais bendrauti ir kitu laiku, kuris nebuvo nurodytas skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje. Kaip matyti iš Tarnybos pateiktų duomenų, ginčo šalių sūnus K. Tarnybos specialistams aiškiai nurodė, kad jeigu jis norėtų daugiau laiko praleisti su ieškove, atsakovas tam neprieštarautų ir leistų sūnui išvykti pas ieškovę. Byloje nėra jokių duomenų, kurie paneigtų šią aplinkybę. Be to, skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė gali bendrauti su nepilnamečiais vaikais ir kitomis dienomis, jeigu šalys susitaria tarpusavyje ir neprieštarauja vaikai; ieškovė taip pat gali bendrauti su vaikais visomis ryšių priemonėmis, neribojant pokalbių trukmės ar susirašinėjimo, tačiau atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų dienos režimą ir užimtumą. Taigi, priešingai nei nurodyta atskirajame skunde, teigti, kad ieškovės galimybės bendrauti su vaikais skundžiama nutartimi pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ir nustačius laikiną ieškovės bendravimo su vaikais tvarką buvo objektyviai apribotos, nėra.

Dėl bylos procesinės baigties

33.       Išdėstytų motyvų pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas pakeitė byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones, yra teisėta ir pagrįsta, priimta laikantis kasacinio teismo formuojamos praktikos. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

34.       Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės teisingam atskirojo skundo išnagrinėjimui, todėl atskirai dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria :

ieškovės E. K. atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. sausio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja                                                                        Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė