Baudžiamoji byla Nr. 2K–7–3/2006 nuasmeninta
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.15. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
2006 m. vasario 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Egidijaus Bieliūno, Aldonos Rakauskienės, Viktoro Aiduko, Vytauto Piesliako, Benedikto Stakausko ir pranešėjo Gintaro Godos,
sekretoriaujant R. Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei L. Beinarytei,
nukentėjusiajam S. E.,
nukentėjusiojo atstovams advokatams J. Aleksaitei ir A. Dziegoraičiui,
išteisintajam S. P.,
advokatams gynėjams V. Krikščiūnui, A. Peneliui ir V. Kupcikevičiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo S. E. ir Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 6 d. nuosprendžio, kuriuo buvo panaikintas Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. gegužės 31 d. nuosprendis dėl S. P., V. V. ir V. S. nuteisimo pagal BK 192 straipsnio 1 dalį ir kaltinamieji išteisinti, kaip nepadarę veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 192 straipsnio 1 dalyje, požymių.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios prokuroro kasacinį skundą patenkinti ir iš dalies patenkinti nukentėjusiojo skundą, nukentėjusiojo ir nukentėjusiojo atstovų, prašiusių tenkinti nukentėjusiojo kasacinį skundą, išteisintojo ir gynėjų, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
nustatė:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu S. P. buvo nuteistas pagal BK 192 straipsnio 1 dalį 40 MGL dydžio bauda už tai, kad neteisėtai, pažeisdamas 1999 m. gegužės 18 d. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 15 straipsnio 2 dalies reikalavimus, numatančius, kad „bet koks kūrinio originalo ar jo kopijų panaudojimas be autoriaus, jo teisių perėmėjo ar jo tinkamai įgalioto asmens leidimo yra laikomas neteisėtu (išskyrus šio įstatymo numatytus atvejus)“ ir 64 straipsnio 1 punkto bei 2 punkto reikalavimus, numatančius, kad „autorių teisių ir gretutinių teisių pažeidimu laikomi šie veiksmai: 1) kūrinio ar gretutinių teisių objekto panaudojimas (įskaitant išleidimą, atgaminimą, viešą atlikimą, transliavimą bei retransliavimą ar viešą paskelbimą), importavimas ir platinimas be autoriaus ar gretutinių teisių subjekto licencijos (nesudarius sutarties arba pažeidžiant jos sąlygas); 2) kūrinių ar gretutinių teisių objektų neteisėtų kopijų importavimas, eksportavimas, platinimas, gabenimas ar laikymas komercijos tikslais“, neturėdamas kūrinių autoriaus S. E., jo teisių perėmėjų ar tinkamai įgaliotų asmenų leidimo, 2002 m. gruodžio mėnesį savo namuose, kurių adresas – (duomenys neskelbtini), Panevėžys, komercijos tikslais – platinti parduodant, atgamino ir iki 2002 m. gruodžio mėnesio pabaigos laikė komercijos tikslais – platinti parduodant, savo namuose, kurių adresas – (duomenys neskelbtini), Panevėžys, ir 2002 m. gruodžio mėnesio pabaigoje, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną, pardavė V. V. po 300 litų S. E. 1988 m. sukurto kūrinio „Kaukė. Instaliacija“ neteisėtą kopiją, atgamintą viename paveiksle, kurio teisėtos kopijos mažmeninė kaina yra 16000 litų, ir S. E. 1985 m. sukurto kūrinio „Batų raišteliai“ (pastelė ant popieriaus) neteisėtą kopiją, atgamintą viename paveiksle, kurio teisėtos kopijos mažmeninė kaina yra 16000 litų, taigi atgamino, laikė ir platino meno kūrinių neteisėtas kopijas, kurių bendra vertė pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas yra 32000 litų.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu V. V. buvo nuteistas pagal BK 192 straipsnio 1 dalį 80 MGL dydžio bauda už tai, kad neteisėtai, pažeisdamas 1999 m. gegužės 18 d. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 15 straipsnio 2 dalies reikalavimus, numatančius, kad „bet koks kūrinio originalo ar jo kopijų panaudojimas be autoriaus, jo teisių perėmėjo ar jo tinkamai įgalioto asmens leidimo yra laikomas neteisėtu (išskyrus šio įstatymo numatytus atvejus)“ ir 64 straipsnio 1 punkto bei 2 punkto reikalavimus, numatančius, kad „autorių teisių ir gretutinių teisių pažeidimu laikomi šie veiksmai: 1) kūrinio ar gretutinių teisių objekto panaudojimas (įskaitant išleidimą, atgaminimą, viešą atlikimą, transliavimą bei retransliavimą ar viešą paskelbimą), importavimas ir platinimas be autoriaus ar gretutinių teisių subjekto licencijos (nesudarius sutarties arba pažeidžiant jos sąlygas); 2) kūrinių ar gretutinių teisių objektų neteisėtų kopijų importavimas, eksportavimas, platinimas, gabenimas ar laikymas komercijos tikslais“, neturėdamas kūrinių autoriaus S. E., jo teisių perėmėjų ar tinkamai įgaliotų asmenų leidimo, 2002 m. gruodžio mėnesį komercijos tikslais atgabeno iš S. P. namų, kurių adresas – (duomenys neskelbtini), Panevėžys, į antikvariatą, esantį (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, ir iki 2002 m. gruodžio mėnesio pabaigos laikė, siekdamas platinti komercijos tikslais, antikvariate, esančiame (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, bei 2002 m. gruodžio mėnesio pabaigoje, ikiteisminio tyrimo ir teismo metu tiksliai nenustatytą dieną, komercijos tikslais atgabeno į V. S. namus, esančius (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, ir su V. S. iškeitė į virdulius, kurių vertė 600 litų, S. E. 1988 m. sukurto kūrinio „Kaukė. Instaliacija“ neteisėtą kopiją, atgamintą viename paveiksle, kurio teisėtos kopijos mažmeninė kaina yra 16000 litų, ir S. E. 1985 m. sukurto kūrinio „Batų raišteliai“ (pastelė ant popieriaus) neteisėtą kopiją, atgamintą viename paveiksle, kurio teisėtos kopijos mažmeninė kaina yra 16000 litų, taigi laikė, gabeno ir platino komercijos tikslais meno kūrinių neteisėtas kopijas, kurių bendra vertė pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas yra 32000 litų.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu V. S. buvo nuteistas pagal BK 192 straipsnio 1 dalį 60 MGL dydžio bauda, pagal BK 182 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir uždraudžiant bendrauti su kolekcionieriais bei įgyti ir parduoti tapybos meno kūrinius, paveikslus (vadovaujantis BK 63 ir 65 straipsniais, bausmės subendrintos visiškai jas sudedant) už tai, kad neteisėtai, pažeisdamas 1999 m. gegužės 18 d. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 15 straipsnio 2 dalies reikalavimus, numatančius, kad „bet koks kūrinio originalo ar jo kopijų panaudojimas be autoriaus, jo teisių perėmėjo ar jo tinkamai įgalioto asmens leidimo yra laikomas neteisėtu (išskyrus šio įstatymo numatytus atvejus)“ ir 64 straipsnio 1 punkto bei 2 punkto reikalavimus, numatančius, kad „autorių teisių ir gretutinių teisių pažeidimu laikomi šie veiksmai: 1) kūrinio ar gretutinių teisių objekto panaudojimas (įskaitant išleidimą, atgaminimą, viešą atlikimą, transliavimą bei retransliavimą ar viešą paskelbimą), importavimas ir platinimas be autoriaus ar gretutinių teisių subjekto licencijos (nesudarius sutarties arba pažeidžiant jos sąlygas); 2) kūrinių ar gretutinių teisių objektų neteisėtų kopijų importavimas, eksportavimas, platinimas, gabenimas ar laikymas komercijos tikslais“, neturėdamas kūrinių autoriaus S. E., jo teisių perėmėjų ar tinkamai įgaliotų asmenų leidimo, nuo 1998 m. iki 2001 m. gegužės mėnesio laikė komercijos tikslais - platinti parduodant - savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, ir 2001 m. gegužės mėnesį, ikiteisminio tyrimo ir teismo metu tiksliai nenustatytą dieną, pardavė A. M. už 8000 litų S. E. 1978 m. sukurto miniatiūrų triptiko „Ptak za szybą“ (paukštis už stiklo), „Czterokatny ptak“ (keturkampis paukštis), „Twarz za drzewem“ (veidas medyje) neteisėtas kopijas, atgamintas trijuose paveiksluose, kurių kiekvieno teisėtos kopijos mažmeninė kaina yra 16000 litų, taigi laikė ir platino komercijos tikslais meno kūrinių neteisėtas kopijas, kurių bendra vertė pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas yra 48000 litų.
Be to, V. S. 2001 m. gegužės mėnesį, ikiteisminio tyrimo ir teismo metu tiksliai nenustatytą dieną, tyčia, turėdamas išankstinį tikslą savo naudai įgyti svetimą turtą apgaule, žinodamas, kad jo parduodami darbai yra S. E. 1978 m. sukurto miniatiūrų triptiko „Ptak za szybą“ (paukštis už stiklo), „Czterokatny ptak“ (keturkampis paukštis), „Twarz za drzewem“ (veidas medyje) neteisėtos kopijos, apgaule įtikino A. M., kad tai yra originalūs S. E. tapybos darbai, pateikė pastarajam tikrovės neatitinkančias melagingas žinias, kad šiuos darbus S. E. buvo padovanojęs savo piešimo mokytojui, kuris juos parduoda, o tapybos darbų dešiniajame apatiniame kampe yra originalūs S. E. parašai, ir taip A. M. pardavė S. E. 1978 m. sukurto miniatiūrų triptiko „Ptak za szybą“ (paukštis už stiklo), „Czterokatny ptak“ (keturkampis paukštis), „Twarz za drzewem“ (veidas medyje) neteisėtas kopijas, atgamintas trijuose paveiksluose, iš A. M. gavo 8000 litų, taigi apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, t. y. A. M. pinigus – 8000 litų.
V. S. šiuo nuosprendžiu buvo išteisintas dėl S. E. kūrinių „Kaukė. Instaliacija“ ir „Batų raišteliai“ (pastelė ant popieriaus) neteisėtų kopijų laikymo, nenustačius, kad šios kopijos buvo laikomos komercijos tikslais.
S. E. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo priteista solidariai iš S. P., V. V. ir V. S. 10000 litų neturtinei žalai atlyginti.
Panevėžio apygardos teismas 2005 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu išteisino S. P., V. V. ir V. S. dėl nusikaltimo, numatyto BK 192 straipsnio 1 dalyje. Kolegija pažymėjo, kad jei teisėtų kūrinių kopijų nėra, neteisėtų kopijų vertė gali būti nustatoma arba pagal paties autoriaus sukurtų darbų mažmenines kainas, arba pagal neteisėtų kopijų mažmeninę kainą, atsižvelgiant į atliktų darbų kokybę ir meno vertybių pirkimo praktiką. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas nepagrįstai rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu atliktų specialistų tyrimų ir tapybos darbų ekspertizės rezultatais, nes tiek specialistai, tiek ekspertai nustatė per didelę neteisėtų kopijų kainą, vertindami jas kaip originalius S. E. tapybos kūrinius, tačiau byloje nustatyta, kad kopijas padarė ne pats S. E., o S. P. Panevėžio apygardos teismo kolegija, remdamasi ekspertizės, atliktos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme metu, rezultatais bei kitais bylos duomenimis, konstatavo, kad:
S. P. neteisėtai atgamino, laikė komercijos tikslais ir pardavė V. V. S. E. 1988 m. sukurto kūrinio „Kaukė. Instaliacija“ neteisėtą 300 – 350 Lt vertės kopiją ir S. E. 1985 m. sukurto kūrinio „Batų raišteliai“ neteisėtą 300 – 350 Lt vertės kopiją, taigi atgamino, laikė ir platino meno kūrinių neteisėtas kopijas, kurių bendra vertė yra 600 – 700 Lt;
V. V. neteisėtai atgabeno iš S. P. namų į antikvariatą ir laikė, siekdamas platinti komercijos tikslais, antikvariate bei turėdamas analogiškų tikslų atgabeno į V. S. namus ir su V. S. iškeitė į virdulius S. E. 1988 m. sukurto kūrinio „Kaukė. Instaliacija“ neteisėtą 300 – 350 Lt vertės kopiją ir S. E. 1985 m. sukurto kūrinio „Batų raišteliai“ neteisėtą 300 – 350 Lt vertės kopiją, taigi laikė, gabeno ir platino komercijos tikslais meno kūrinių neteisėtas kopijas, kurių bendra vertė yra 600 – 700 Lt;
V. S. neteisėtai laikė komercijos tikslais ir pardavė A. M. S. E. 1978 m. sukurto miniatiūrų triptiko „Ptak za szybą“ (paukštis už stiklo), „Czterokatny ptak“ (keturkampis paukštis), „Twarz za drzewem“ (veidas medyje) neteisėtas kopijas, kurių kiekvienos vertė yra 200 – 250 Lt , taigi laikė ir platino komercijos tikslais meno kūrinių neteisėtas kopijas, kurių bendra vertė yra 600 – 750 Lt;
Kadangi bendra kiekvieno iš nuteistųjų neteisėtai komercijos tikslais disponuotų S. E. kūrinių kopijų vertė neviršija 100 MGL dydžio sumos, kuriai esant kaltininkams numatyta baudžiamoji atsakomybė pagal BK 192 straipsnio 1 dalį, todėl, nenustačius veikose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, jie išteisinti (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas); padarytos veikos galėtų būti vertinamos tik kaip administraciniai teisės pažeidimai, už kuriuos numatyta atsakomybė ATPK 21410 straipsnio 1 dalyje.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. gegužės 31 d. nuosprendis dėl V. S. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams paliktas nepakeistas, tačiau V. S. panaikintas bausmių subendrinimas ir nustatyti įpareigojimai – uždrausti bendrauti su kolekcionieriais bei įgyti tapybos meno kūrinius, paveikslus.
S. E. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo apeliacinės instancijos teismas paliko nenagrinėtą.
Nukentėjusysis S. E. kasaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2005 m. gegužės 6 d. nuosprendį ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. gegužės 31 d. nuosprendį.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas formaliai, neatsižvelgdamas į tikruosius įstatymų leidėjo ketinimus aiškino ir taikė BK 192 straipsnio 1 dalį; remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu kasacinėje byloje Nr. 2K–218/2004, teigia, kad dėl nepakankamai tikslaus įstatymo formulavimo palikti nebaudžiamas veikas, turinčias iš esmės analogiškus požymius ir taip pat pavojingas, neteisinga, ir nurodo, jog įstatymų leidėjas sąmoningai apriboti autorių teisių gynimo, ginant tik tam tikrų autorių (muzikos kūrinių autorių) pažeistas teises, o kitų autorių (dailės kūrinių autorių) tokių pačių pažeistų turtinių teisių, esant adekvačiam pažeidimo lygiui, neginant, neketino. Dailės kūrinių vienetinis pobūdis lemia „teisėtų kopijų vertės“ sampratos skirtumus, lyginant su tiražuojamų kūrinių „teisėtų kopijų vertės“ samprata, todėl „teisėtų kopijų vertę“, kada teisėta kopija neegzistuoja, o yra tik neteisėta kopija ir originalas, reikia suprasti kaip autoriaus originalaus tokio stiliaus, technikos, matmenų darbo įvertinimą. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į aukščiau nurodytus kriterijus, pagrįstai ir teisėtai nustatė kiekvieno kūrinio kopijos vertę po 16 000 Lt, o Panevėžio apygardos teismas netinkamai pritaikė BK 192 straipsnio 1 dalį, nurodydamas akivaizdžiai per mažas neteisėtų kopijų kainas.
Taip pat kasatorius pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, nes nepagrįstai rėmėsi 2005 m. vasario 25 d. ekspertizės aktu, kuriame ekspertai savo iniciatyva nurodė neteisėtų kopijų vertę, nors jiems tik buvo užduotas klausimas, kokia galėtų būti teisėtų S. E. kūrinių kopijų vertė. Be to, teismas neatsižvelgė į dailės eksperto, KVAD vyriausiojo valstybinio inspektoriaus R. Grėbliūno 2004 m. vasario 28 d. ekspertizės akto išvadas. Taip pat kasatorius nurodo, kad žala autorių turtinių teisių turėtojui atsiranda jau neteisėtai atgaminus kūrinį, nepriklausomai nuo to, ar kūriniai buvo parduoti, ar ne, vadinasi, žala turtinių teisių turėtojui vertinama kaip negautos pajamos, kurias jis gautų, jei būtų teisėtai savo valia atlikęs tuos veiksmus, kuriuos atliko S. P., V. V. ir V. S., t. y. jei S. E. būtų sukūręs ir realizavęs tokio formato, stiliaus ir atlikimo technikos paveikslus.
Prokuroras kasaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 6 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Prokuroras kasaciniame skunde pažymėjo, kad autoriaus teisė leisti bet kokiu būdu atgaminti savo kūrinius apima leidimą atgaminti kūrinį visais galimais atgaminimo būdais, nepriklausomai nuo jo formos. Kadangi S. E. nėra įgaliojęs nei pats, nei per kitus asmenis atgaminti minėtus savo kūrinius, todėl tik jis gali atgaminti bet kokiu būdu savo kūrinį, t. y. legalia kopija laikoma tik jo paties atlikta kūrinio kopija, kurios vertė atitinka autoriaus kūrinio mažmeninę vertę. Kasatorius pabrėžia, kad atmesdama ikiteisminio tyrimo metu gautas specialistų išvadas, kolegija pateikia prieštaringus motyvus: pripažįsta, kad teisėtų S. E. kūrinių, kuriuos atgamino S. P., kopijų nėra, todėl nustatant neteisėtų kopijų vertę, belieka remtis originalių, t. y. paties autoriaus sukurtų darbų mažmeninėmis kainomis, tačiau vėliau daro išvadą, kad negalima remtis S. E. originalių kūrinių kainomis, vertinant S. P. padarytas paveikslų kopijas, nes S. P. kūriniai nėra tikslios S. E. kūrinių kopijos tiek pagal matmenis, tiek pagal techniką, taip pat labai skiriasi meniškumas, todėl reikia įvertinti pačių kopijų mažmenines kainas. Toks vertinimas prieštarauja BK 192 straipsnio 1 daliai. Įstatymų leidėjas numatė neteisėtų kopijų vertinimo atskaitos tašką – teisėtų kopijų mažmenines kainas, nes neteisėtų kopijų vertė visuomet yra mažesnė už teisėtų kopijų vertę arba gali neturėti jokios vertės.
Kasatorius nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 286 straipsnio 7 dalies reikalavimus, nes, paskyręs naują ekspertizę, nepateikė ekspertams ankstesnės ekspertizės akto; naujojo ekspertizės akto išvados nei paneigia, nei patvirtina ankstesnės ekspertizės išvadų, nes nurodo visai kitus vertinimo kriterijus, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti motyvai nėra pakankami, nes ekspertai vertino tik pateiktų kūrinių meninę vertę, neatsižvelgdami į kitas bylos aplinkybes.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegija, teismo posėdyje pagal šį skundą kasacine tvarka išnagrinėjusi bylą, konstatavo, kad BK 192 straipsnio 1 dalyje numatytos lyginamosios teisėtų kūrinio kopijų vertės nustatymas kelia pagrįstų problemų, kai kūrinio teisėtos kopijos neegzistuoja, tad tinkamas BK 192 straipsnio 1 dalies pritaikymas byloje reikš naują teisės normos aiškinimą teismų praktikoje, ir, vadovaudamasi BPK 378 straipsnio 1 dalimi, 2005 m. gruodžio 20 d. nutartimi perdavė bylą nagrinėti išplėstinei septynių teisėjų kolegijai.
Prokuroro kasacinis skundas tenkintinas, nukentėjusiojo kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BK 192 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų požymių
Nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose BK 192 straipsnio 1 dalies nuostatos buvo netinkamai aiškinamos ir taikomos. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BK 192 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už skirtingų rūšių nusikalstamas veikas: 1) neteisėtą literatūros, mokslo, meno ar kitokio kūrinio ar jo dalies atgaminimą ir 2) neteisėtų literatūros, mokslo, meno ar kitokio kūrinio ar jo dalies kopijų importavimą, eksportavimą, platinimą, gabenimą ar laikymą komercijos tikslais.
BK 192 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytas objektyvusis didesnės nei 100 MGL mažmeninės kainos požymis siejamas su baudžiamąja atsakomybe dėl antros grupės veikų, tačiau jis nėra būtinas baudžiamajai atsakomybei už neteisėtą literatūros, mokslo, meno ar kitokio kūrinio ar jo dalies atgaminimą kilti. Nagrinėjamoje byloje kaltinimas formuluojamas nurodant abiejų rūšių veikų objektyviuosius požymius, tačiau aiškiai veikos nėra atribojamos. Didesnė nei 100 MGL dydžio neteisėtų kopijų mažmeninė kaina būtinai turi būti nustatyta tik traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn už neteisėtų kūrinio ar jo dalies kopijų importavimą, eksportavimą, platinimą, gabenimą ar laikymą komercijos tikslais. Mažmeninės kainos požymis įstatymų leidėjo panaudotas baudžiamąją atsakomybę už šias veikas atriboti nuo administracinės atsakomybės už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 21410 straipsnyje. Neteisėtas kūrinio ar jo dalies atgaminimas kaip nusikaltimas atribojamas nuo administracinio teisės pažeidimo kiekvienu konkrečiu atveju įvertinus kaltininko veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį. Kūrinio ar jo dalies originalo kaina taip pat gali būti vienas iš požymių sprendžiant šį klausimą.
Dėl teisėtų kopijų mažmeninės kainos sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą už neteisėtų literatūros, mokslo, meno ar kitokio kūrinio ar jo dalies kopijų importavimą, eksportavimą, platinimą, gabenimą ar laikymą komercijos tikslais
Baudžiamosios teisės principinės nuostatos reikalauja, kad baudžiamosios atsakomybės taikymo sąlygos būtų nustatytos aiškiai ir pakankamai konkrečiai, o baudžiamoji atsakomybė būtų taikoma tik tuomet, kai traukiamo atsakomybėn asmens padaryta veika tiksliai atitinka BK nurodytus nusikalstamos veikos sudėties požymius. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartyje, priimtoje kasacinėje byloje Nr. 2K–218/2004, remiantis 2004 m. kovo 30 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo priimtu byloje Radio France prieš Prancūziją sprendimu, nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio 1 dalis reikalauja, kad nusikalstamos veikos būtų aiškiai apibrėžtos įstatyme, individas iš atitinkamo įstatymo teksto arba prireikus pasitelkęs teisminį to įstatymo interpretavimą turėtų galimybę žinoti, kokie jo veiksmai ar neveikimas gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę. Šių principinių reikalavimų turi būti laikomasi kiekvienoje baudžiamojoje byloje, aiškinant baudžiamosios teisės normas.
Taikant baudžiamąją atsakomybę už neteisėtų kūrinio ar jo dalies kopijų importavimą, eksportavimą, platinimą, gabenimą ar laikymą komercijos tikslais, būtina nustatyti kopijų kainą. BK 192 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyta, kad kaina turi būti nustatoma pagal teisėtų kopijų mažmeninę kainą. Teisėtų kopijų mažmeninės kainos kriterijus yra būtinasis nusikaltimo sudėties požymis ir turi būti aiškinamas tiksliai. Apeliacinės instancijos teismas, kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje pažymėjęs, kad teisėtų S. E. kūrinių kopijų nėra ir belieka remtis arba originalių darbų, arba neteisėtų kopijų kainomis, padarė klaidingą išvadą. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamoji atsakomybė už nagrinėjamą veiką negali priklausyti nei nuo originalių darbų, nei nuo neteisėtų kopijų mažmeninės kainos. Vietoj teisėtų kopijų mažmeninės kainos pasiremiant arba originalių darbų, arba neteisėtų kopijų kaina, iškreipiamas BK 192 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos normos turinys ir prasmė. Teisėtų kopijų mažmeninė kaina nagrinėjamoje byloje yra privalomai įrodinėtina aplinkybė. Ši aplinkybė turi būti nustatoma panaudojant visus galimus įrodinėjimo būdus, pirmiausia specialiąsias žinias.
Dėl specialių žinių naudojimo
Dėl būtinybės nustatyti teisėtų kopijų kainą nagrinėjamoje byloje itin aktualus yra specialių žinių panaudojimo klausimas. Nustatant bylai reikšmingas aplinkybes, būtina naudoti tokias įrodinėjimo priemones kaip specialisto išvada ir (ar) ekspertizės aktas. Šios įrodinėjimo priemonės turi būti naudojamos griežtai laikantis BPK įtvirtintos tvarkos. Ekspertizės paskyrimas nesilaikant BPK nustatytų taisyklių menkina ekspertizės akto kaip įrodymų šaltinio patikimumą. BPK 286 straipsnio 7 dalyje įtvirtinto reikalavimo ekspertui kartu su nutartimi paskirti naują ekspertizę pateikti ankstesnės ekspertizės aktą nesilaikymas šiuo konkrečiu atveju laikytinas esminiu BPK pažeidimu, trukdančiu teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Tokią išvadą išplėstinė teisėjų kolegija daro atsižvelgdama į įrodinėjimo sudėtingumą nagrinėjamoje byloje. Jei duomenys, kuriais remiantis konstatuojamas tam tikros aplinkybės buvimas ar nebuvimas, gaunami pažeidžiant nustatytą tvarką ir dėl to duomenų patikimumas kelia abejonių, negali būti daroma išvada, kad itin svarbios bylai aplinkybės laikytinos tinkamai nustatytomis, o byla išnagrinėta išsamiai.
Nagrinėjamoje byloje teisėtų kopijų mažmeninė kaina yra viena iš kvalifikavimui reikšmingų įrodinėtinų aplinkybių. Tai, kad kūrinių teisėtos kopijos neegzistuoja, nereiškia, kad negali būti bandoma atsakyti į klausimą, kokia būtų tokių kopijų vertė. Atsižvelgiant į tai, kad dailės kūrinių kopijos yra daromos, būtina nustatyti, ar egzistuoja teisėtų kūrinių kopijų vertės nustatymo kriterijai, ir pritaikyti tokius kriterijus nagrinėjamoje byloje.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a:
Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 6 d. nuosprendžio dalį, kuria S. P., V. V. ir V. S. išteisinti pagal BK 192 straipsnio 1 dalį bei civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, ir perduoti bylą šioje dalyje iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 6 d. nuosprendžio likusią dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Albinas Sirvydis
Egidijus Bieliūnas
Aldona Rakauskienė
Viktoras Aidukas
Vytautas Piesliakas
Benediktas Stakauskas
Gintaras Goda