Administracinė byla Nr. AS⁵⁵⁶-730/2010

                      Procesinio sprendimo kategorija 70.1 (S)

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

 

2010 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir Lietuvos antstolių rūmams dėl sprendimo panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.

 

Pareiškėjas D. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Antstolių atestavimo komisijos (toliau – ir Komisija)                                                  2010 m. gegužės 20 d. sprendimą antstolio D. B. kvalifikacijai patikrinti vykdyti egzaminą raštu (testą) (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas paaiškino, kad antstolių atestacija vykdoma vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 400 patvirtintais Antstolių atestavimo komisijos nuostatais (toliau – ir Komisijos nuostatai) bei Antstolių atestavimo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės). Taisyklėse nurodyta, kad eilinės atestacijos tikslas yra objektyviai patikrinti ir įvertinti antstolio kvalifikaciją ir profesines žinias, skatinti profesinį tobulinimąsi. Atestacijos metu tikrinama antstolio kvalifikacija ir tinkamumas vykdyti antstolio veiklą, ar antstolis sistemingai vykdė Antstolių kvalifikacijos kėlimo ir mokymo nuostatų reikalavimus, gilino ir atnaujino teorines ir praktines profesinei veiklai būtinas žinias, lavino profesinius įgūdžius ir gebėjimus. Antstolių kvalifikacijos kėlimo ir mokymo nuostatų 15 punkte reglamentuota, kad per vienerius kvalifikacijos kėlimo metus antstolis privalo surinkti ne mažiau kaip 8 balus. Per 4 metus antstolis privalo surinkti ne mažiau kaip 32 kvalifikacijos kėlimo balus. Pažymėjo, kad per atestacijos laikotarpį pareiškėjas surinko                38 kvalifikacijos kėlimo balus. Taigi Sprendimas yra visiškai nemotyvuotas ir neargumentuotas, jame nėra nurodyta nė vieno Taisyklėse nurodyto pagrindo rengti kvalifikacijos patikrinimą, vykdant egzaminą raštu (testą). Taisyklių 17 punkte yra pateiktas baigtinis sąrašas pagrindų, esant kuriems antstolio kvalifikacijai patikrinti gali būti vykdomas egzaminas raštu (testas): kilus abejonėms dėl antstolio kvalifikacijos ir profesinių žinių; nesugebėjimo jų taikyti praktikoje; nustačius pasikartojančius antstolio profesinės veiklos pažeidimus. Pareiškėjo nuomone, šis pagrindų sąrašas baigtinis ir aiškiai apibrėžtas įstatymu. Akcentavo, kad Sprendime nėra nurodytas nė vienas įstatyminis pagrindas, kuriuo remiantis priimtas sprendimas rengti kvalifikacijos patikrinimą, vykdant egzaminą raštu (testą). Komisija Sprendime turėjo aiškiai įvardinti motyvus, kurie lėmė sprendimą ir nurodyti pareiškėjo profesinės veiklos pažeidimus bei trūkumus, kurie buvo pagrindas priimti sprendimą rengti jam kvalifikacijos patikrinimą, vykdant egzaminą raštu (testą). Pareiškėjo manymu, nemotyvuotas, neargumentuotas ir priimtas ne įstatymo nustatytais pagrindais Sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, nes iš esmės pareiškėjas tiksliai nežino, kokie jo veikloje galimai buvę pažeidimai ar trūkumai nulėmė sprendimą tikrinti profesinę kvalifikaciją, vykdant egzaminą raštu (testą), o tuo pačiu šių trūkumų neturi jokių galimybių pašalinti iki egzamino (testo) pradžios, tai užkerta jo galimybę žinoti, kokie buvo nustatyti galimi jo veiklos ar profesinės kvalifikacijos pažeidimai ar trūkumai bei tinkamai pasiruošti šiam egzaminui (testui), jeigu jis bus rengiamas.

Atsakovas Lietuvos antstolių rūmai bylą pagal pareiškėjo skundą paliko spręsti teismo nuožiūra.

Atsiliepime į skundą nurodė, kad Taisyklės numato Lietuvos antstolių rūmams pareigą pateikti Komisijai informaciją apie antstolių profesinę veiklą. Taigi Lietuvos antstolių rūmų funkcijos antstolių atestavimo srityje yra ribotos, todėl Lietuvos antstolių rūmai nėra suinteresuoti bylos baigtimi. Atsakovo manymu, teismo sprendimas byloje negali paveikti (tiesiogiai ar netiesiogiai) asociacijos materialinių subjektinių teisių ar pareigų. Lietuvos antstolių rūmų duomenimis, Antstolių atestavimo komisijoje dalyvavę Lietuvos antstolių rūmų deleguoti atstovai antstolis A. B. ir antstolė V. M. susilaikė balsuojant dėl sprendimo antstolio D. B. kvalifikacijai patikrinti vykdyti egzaminą raštu (testą). Pažymėjo, kad Taisyklių 17 punktas pateikia baigtinį sąrašą pagrindų, esant kuriems antstolio kvalifikacijai patikrinti gali būti vykdomas egzaminas raštu: kilus abejonėms dėl antstolio kvalifikacijos ir žinių, nesugebėjimo jų taikyti praktikoje, nustačius pasikartojančius antstolio profesinės veiklos pažeidimus, sąrašą. Atsakovo manymu, Komisijos sprendimas turėtų būti aiškiai motyvuotas ir argumentuotas, nurodant priežastis, lėmusias sprendimą, antstolio profesinės veiklos pažeidimus bei trūkumus ir pan.

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą nurodė, kad abejotina, ar Sprendimas patikrinti antstolio kvalifikaciją vykdant egzaminą raštu sukelia pareiškėjui kokias nors teisines pasekmes. Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo (toliau – ir Įstatymo) 39 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Komisija priima vieną iš šių išvadų: antstolį atestuoti; antstolį atestuoti su sąlyga, kad jis per nustatytą terminą pašalins komisijos nurodytus veiklos trūkumus ir papildomai tobulins profesinę kvalifikaciją; antstolio neatestuoti ir pasiūlyti teisingumo ministrui spręsti klausimą dėl asmens atleidimo iš antstolių. Taigi tik šios išvados sukelia atitinkamas teisines pasekmes: pirmos dvi leidžia antstoliui tęsti savo veiklą, paskutinė gali lemti asmens atleidimą iš einamų pareigų. Ginčo atveju, Sprendimas vykdyti egzaminą raštu nesukelia nei vienos iš paminėtų pasekmių, nes Komisija nepriėmė jokio galutinio sprendimo dėl pareiškėjo tinkamumo vykdyti antstolio veiklą, o tik pasirinko antstolio kvalifikacijos vertinimo būdą. Neigiamos teisinės pasekmės atsirastų tik tuo atveju, jeigu antstolis neišlaikytų egzamino, t. y. būtų neatestuotas ir teisingumo ministras atleistų jį iš pareigų. Tokiu atveju pareiškėjas galėtų ginčyti visą jo vertinimo procedūrą, įskaitant ir vertinimo būdo pasirinkimą. Kol egzaminas dar nėra įvykdytas ir nėra žinomi jo rezultatai, jokios teisinės pasekmės antstoliui nekyla: jis toliau be jokių apribojimų tęsia savo veiklą, jam nėra skiriamos jokios nuobaudos ar kaip kitaip suvaržomos jo galimybės atlikti priskirtas funkcijas, todėl negalima teigti, kad jo teisės yra pažeidžiamos. Be to, pripažinus Sprendimą nesukeliančiu teisinių pasekmių, jis nėra vertintinas kaip individualus teisės aktas, todėl jam negali būti taikomi reikalavimai, nustatyti Viešojo administravimo įstatymo 9 straipsnyje. Pažymėjo, kad Komisijos sprendimo forma yra patvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 400 ir jame yra įvardijama kaip antstolio atestavimo lapas. Komisija, priimdama atitinkamą išvadą, neturi teisės nukrypti nuo teisės aktu patvirtintos sprendimo formos, kurioje nėra numatyta, kad atestavimo lape turi būti vardinamos visos priežastys bei teisiniai pagrindai, dėl kurių Komisija priima vienokį ar kitokį sprendimą. Tačiau negalima teigti, kad skundžiama Komisijos išvada yra nemotyvuota. Pagrindiniai motyvai, dėl kurių buvo nuspręsta egzaminuoti pareiškėją raštu, atsispindi Komisijos posėdžio protokole. Komisijos posėdžio protokolas tvirtina, kad Komisijos pirmininkas įvykdė Taisyklių reikalavimus ir apžvelgė pareiškėjo asmens bylos medžiagą. Atkreipė dėmesį, kad atestacijos metu yra vertinama antstolio profesinė veikla, atlikta per laikotarpį nuo paskutinio vertinimo, ir žinios.

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 25 d. nutartimi administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir Lietuvos antstolių rūmams dėl sprendimo panaikinimo nutraukė. Teismas grąžino pareiškėjui 2010-06-21 Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sumokėtą 132 Lt žyminį mokestį (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 str. 1 p.).

Teismas konstatavo, jog byloje ginčas kilo dėl Antstolių atestavimo komisijos                  2010 m. gegužės 20 d. sprendimo (išvados), įforminto Antstolio atestavimo lape, kuriuo Komisija nusprendė antstolio (pareiškėjo) kvalifikacijai patikrinti vykdyti egzaminą raštu (testą). Pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Vadovaujantis ABTĮ 22 straipsnio 1 dalimi, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Sisteminė nurodytų teisės normų analizė leidžia teisėjų kolegijai daryti pagrįstą išvadą, kad, vadovaujantis ABTĮ 22 straipsnio 1 dalimi, ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus). Teismas, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Teismas imasi nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl teisės akto panaikinimo, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos. ABTĮ 15 straipsnyje įtvirtintas bylų, kurias sprendžia administraciniai teismai, sąrašas. Tarp šių bylų galima ir administracinė byla dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, tik tokių teisės aktų ir veiksmų, kurie sukelia teisines pasekmes atitinkamiems asmenims. Teisinių pasekmių nebuvimas byloja, kad ginčo iš esmės nėra. Nesant ginčo, nėra ir bylos nagrinėjimo dalyko. Pareiškėjas nesutinka su Komisijos Sprendimu, prašo jį panaikinti kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Kaip matyti iš bylos rašytinių įrodymų, Komisija vykdė eilinę antstolio (pareiškėjo) atestaciją ir po pokalbio su pareiškėju bei atsižvelgdama į tai, kad 2007 m. birželio mėnesį buvo atliktas pareiškėjo veiklos eilinis patikrinimas, kurio metu nustatyta smulkių pažeidimų: 2008 m. birželio mėnesį jam buvo iškelta drausmės byla ir paskirta drausminė nuobauda-pastaba, nes antstolis neturėdamas teisės rinko duomenis apie asmenims priklausantį nekilnojamąjį turtą; 2008 m. gruodžio mėnesį buvo atliktas neeilinis veiklos patikrinimas, kurio metu nustatyta, kad antstolis nesilaikė išieškotų piniginių lėšų išmokėjimo išieškotojams tvarkos, tačiau drausminėn atsakomybėn jis nebuvo patrauktas, nes suėjęs senaties terminas; 2009 m. lapkričio mėnesį atliktas neeilinis veiklos patikrinimas, tačiau pažeidimų nebuvo nustatyta; 2010 m. sausio mėnesį buvo gautas Vilniaus apygardos prokuratūros prašymas atlikti antstolio D. B. veiklos patikrinimą, nes yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir dokumento klastojimo, kuriuo remiantis buvo atliktas dar vienas neeilinis veiklos patikrinimas, kurio metu buvo nustatyti Civilinio kodekso, Įstatymo, Antstolių profesinės etikos kodekso ir kitų teisės aktų pažeidimai, tačiau drausmės byla nebuvo iškelta, nes nuo pažeidimo dienos praėjo daugiau nei vieneri metai; taigi, per paskutinius keturis metus pareiškėjo veikla buvo tikrinta 4 kartus, iš kurių 3 kartus buvo nustatyti veiklos pažeidimai, be to, antstoliui buvo skirta drausminė nuobauda ir yra iškelta baudžiamoji byla, kuri nagrinėjama Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme; pats antstolis nurodė, kad teismas yra 6-7 kartus pripažinęs jo veiksmus neteisėtais, padarė išvadą – antstolio kvalifikacijai patikrinti vykdyti egzaminą raštu (testą). Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos antstolių įstatymas, Komisijos nuostatai, Taisyklės ir kiti teisės aktai susiję su jo įgyvendinimu. Pagal Įstatymo 39 straipsnio 1-4 dalis, siekiant patikrinti antstolių kvalifikaciją ir profesines žinias, rengiama eilinė ir neeilinė antstolių atestacija. Eilinė antstolių atestacija vyksta kas ketveri metai. Antstolius atestuoja Antstolių atestavimo komisija. Šią komisiją sudaro, jos nuostatus ir Antstolių atestavimo taisykles tvirtina teisingumo ministras. Antstolių atestavimo komisija susideda iš penkių narių, iš kurių du, tarp jų ir pirmininką, skiria teisingumo ministras, du narius – Lietuvos antstolių rūmai, vieną narį – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Antstolių atestavimo komisijos nariais gali būti skiriami tik aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą turintys asmenys. Antstolio neeilinė atestacija gali būti inicijuojama, jei, atlikus patikrinimą, dėl nustatytų pasikartojančių antstolio profesinės veiklos pažeidimų kyla pagrįstos abejonės antstolio kvalifikacija, bet nėra pagrindo antstoliui taikyti drausminę atsakomybę. Teisę inicijuoti antstolio neeilinę atestaciją turi teisingumo ministras ar Lietuvos antstolių rūmai. Antstolio neeilinė atestacija gali būti ne anksčiau kaip praėjus šešiems mėnesiams po antstolio atestacijos dienos. Antstolių atestavimo komisija priima vieną iš šių išvadų: 1) antstolį atestuoti; 2) antstolį atestuoti su sąlyga, kad jis per nustatytą terminą pašalins komisijos nurodytus veiklos trūkumus ir papildomai tobulins profesinę kvalifikaciją; 3) antstolio neatestuoti ir pasiūlyti teisingumo ministrui spręsti klausimą dėl asmens atleidimo iš antstolių. Vadovaujantis Taisyklių 17 punktu, eilinė antstolių atestacija vykdoma vertinant antstolio profesinę veiklą ir žinias, kvalifikacijos kėlimo, mokymo rezultatus individualaus pokalbio metu. Kilus abejonėms dėl antstolio kvalifikacijos ir profesinių žinių, nesugebėjimo jų taikyti praktikoje arba nustačius pasikartojančius antstolio profesinės veiklos pažeidimus, Komisijos sprendimu atestuojamo antstolio kvalifikacijai patikrinti vykdomas egzaminas raštu (testas). Taisyklių 31 punkte reglamentuojama, kad Komisija, susipažinusi su medžiaga apie antstolio profesinę veiklą ir kvalifikacijos kėlimą, antstolio veiklos patikrinimo aktais ir kitais pateiktais dokumentais, pasikalbėjusi su atestuojamu antstoliu, o tais atvejais, kai laikomas egzaminas raštu (testas), – įvertinusi ir egzamino rezultatus, priima vieną iš šių išvadų: antstolį atestuoti; antstolį atestuoti su sąlyga, kad jis per nustatytą terminą pašalins Komisijos nurodytus veiklos trūkumus ir papildomai tobulins profesinę kvalifikaciją; antstolio neatestuoti ir pasiūlyti teisingumo ministrui spręsti klausimą dėl asmens atleidimo iš antstolių. Ištyrusi ir įvertinusi byloje esančių rašytinių įrodymų visumą (ABTĮ 57 str.), remdamasi aptartų teisės normų sistemine analize, teisėjų kolegija nusprendė, kad Komisijos Sprendimas (išvada) plačiąja prasme yra viešojo administravimo subjekto atliktas veiksmas. Komisija, vertindama pareiškėją, Sprendimu įformino procedūrinio veiksmo rezultatą, pasinaudojo jai suteikta Taisyklių 17 punkte nustatyta teise, t. y. atliko jos kompetencijai priskirtą funkciją, tačiau atlikus šį veiksmą pareiškėjo teisių apimtis nesusiaurėjo, papildomų pareigų neatsirado. Pareiškėjas ir toliau tęsia savo veiklą, jam nėra suvaržytos jokio jo galimybės atlikti priskirtas funkcijas. Todėl, teisėjų kolegijos manymu, dėl minėto Komisijos veiksmo negali būti iškelta administracinė byla. Teisminis nagrinėjimas nekeliant konkretaus materialinio pobūdžio reikalavimo yra teisiškai beprasmis. Be kita ko, atkreipė dėmesį, kad ir pats pareiškėjas nei skunde, nei teismo posėdyje konkrečiai nenurodė, kokios būtent jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti, kokios papildomos pareigos jam atsirado. Komisija pareiškėjo atžvilgiu, pagal Įstatymo 39 straipsnio 4 dalį ir Taisyklių 31 punktą, nėra priėmusi jokio sprendimo, turinčio įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms. Komisijos Sprendimas antstolio kvalifikacijai patikrinti vykdyti egzaminą raštu (testą) yra tik antstolio atžvilgiu atliekamo vertinimo dalis, t. y. viena iš procedūrų. Suformuotoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pasisakyta, kad „teismas imasi nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl teisės akto panaikinimo, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A-7-121/2004, Nr. AS-6-322/2006, Nr. A-556-1007/2007, Nr. A-556-151/2008, Nr. A-556-308/2009). Pagal ABTĮ 2 straipsnio 14 dalį, individualus teisės aktas – vienkartis teisės taikymo aktas skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad individualūs teisės taikymo aktai išreiškia ne tik valstybės valią, bet ir atskirų piliečių valią, jie skirti reguliuoti konkrečius gyvenimo atvejus, skirti konkrečiam asmeniui, nustatančiam konkrečiam asmeniui santykius su konkrečia institucija. Individualus teisės aktas išreiškia kompetentingos institucijos valią administracinių teisinių santykių srityje, išreiškia valią kito asmens atžvilgiu. Skundžiamo Sprendimo turinio analizė teisėjų kolegijai suponuoja išvadą, kad jame pareiškėjo atžvilgiu nėra viešojo administravimo subjekto valinio pobūdžio patvarkymų, todėl toks dokumentas negali būti ginčijamas teisme. Apibendrinusi tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija konstatavo, kad Sprendimas negali būti laikomas nei individualiu teisės aktu, nei administraciniu aktu ABTĮ 2 straipsnio 15 dalies ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 15 dalies prasme, nes juo nėra išreikštas sprendimas viešojo administravimo srityje dėl pareiškėjo teisių ar pareigų ir pats savaime jokių pasekmių nesukelia. Panaikintas gali būti tik administracinis aktas. Ginčo atveju pareiškėjas skundžia procedūrinio pobūdžio sprendimą, kuriame jokie privalomi nurodymai ar įpareigojimai pareiškėjui nėra nustatyti. Komisijos Sprendimas yra vienas iš viešojo administravimo procedūrų metu priimamų procedūrinio pobūdžio dokumentų, kurie pagal savo pobūdį nepriskirtini prie aktų, esančių ginčo administraciniame teisme dalyku. Administraciniai teismai nėra įstatymų leidėjo įgalinti tirti ginčų dėl viešojo administravimo subjektų procedūrinio pobūdžio dokumentų. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Sprendimą, kuris jam nesukelia jokių teisinių pasekmių, todėl byla nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu, t. y. ši byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

 

III.

 

Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą - panaikinti Antstolių atestavimo komisijos                            2010 m. gegužės 20 d. priimtą sprendimą - antstolio D. B. kvalifikacijai patikrinti vykdyti egzaminą raštu (testą). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Administracinė byla buvo išnagrinėta nevisapusiškai, nepilnai, neobjektyviai, todėl teismo procesinis sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

2. Komisija savo veiksmu nustatė pareiškėjui naują pareigą, kurios jam nebūtų, jeigu nebūtų skundžiamo sprendimo (veiksmo) - laikyti egzaminą raštu, o taip pat apribojo jo teisę būti atestuotam pagal jo turimas žinias ir kvalifikaciją be papildomų egzaminų raštu. Visa tai, tai yra ginčijamas Komisijos sprendimas (veiksmas), neigiamai pakeitė jo teisių ir pareigų apimtį. Teismas visiškai neteisingai konstatavo, kad Komisijos sprendimas nesukėlė jam jokių pasekmių, nesusiaurino jo teisių apimties ir nenustatė papildomų pareigų, be to, neteisingai nustatė, kad Komisijos sprendime nėra viešojo administravimo subjekto valinio pobūdžio patvarkymų. Teismas neteisingai susiejo teisių apimties susiaurėjimą ir papildomų pareigų atsiradimą su jo galimybe toliau atlikti antstolio funkcijas. Pareiškėjas neskundė Komisijos sprendimo tuo pagrindu, kad jam nebuvo leista toliau vykdyti antstolio pareigų, bet skundė tuo pagrindu, kad Komisijos sprendimu jam buvo nustatytos papildomos pareigos ir apribotos šiuo metu turimos teisės.

3. ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis nurodo, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. To paties įstatymo 22 straipsnio 1 dalis nurodo, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Vertinant šias teisės normas sistemiškai galima pagrįstai daryti išvadą, kad bet kurio asmens teisei kreiptis į teismą realizuoti užtenka tik to subjekto (pareiškėjo) bet kokių teisių pažeidimo fakto, o kilusios neigiamos pasekmės kreipimosi į teismą teisės realizavimui neturi jokios įtakos, jeigu yra bent teisių pažeidimo faktas. Tuo tarpu iš skundžiamo teismo sprendimo išplaukia, kad teismas administracinę bylą nutraukė tik dėl to, jog dar kol kas nekilo jokių žalingų pasekmių.

4. Teismas neteisingai įvertino pareiškėjo skundo dalyką ir pagrindą. Pareiškėjas neskundė jokio galutinio Komisijos sprendimo ar Komisijos išleisto teisės akto, bet skundė Komisijos veiksmą - įpareigojimą jį laikyti egzaminą raštu, kuris (šis veiksmas) padidina jo turimas pareigas ir sumažina turimas teises, kadangi skundžiamu veiksmu jam nustatoma papildoma pareiga, kurios anksčiau nebuvo - laikyti egzaminą raštu, jeigu jis nori ir toliau vykdyti antstolio pareigas, ir sumažinama jo jau turima teisė, kadangi tik tuo atveju, jeigu jis laikys egzaminą raštu, jis galės toliau naudotis savo teise dirbti antstolio darbą, o jeigu nelaikys egzamino raštu, tai tokią teisę neišvengiamai praras.

5. Teismas taip pat neteisingai konstatavo, kad Komisijos sprendimas yra tik viešojo administravimo subjekto procedūrinio pobūdžio dokumentas, kurio negalima apskųsti teismui. Sprendimas kaip tik nustato papildomas pareigas pareiškėjui ir susiaurina jau turimas jo teises. Kaip nurodyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu             Nr. 400 (2009 m. balandžio 21 d. įsakymo Nr. 1R-125 redakcija) patvirtintų Antstolių atestavimo komisijos nuostatų bei Antstolių atestavimo taisyklių 36 punkte, „Komisijos sprendimas gali būti skundžiamas teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka“. Iš šios norminio akto nuostatos matyti, kad gali būti skundžiamas tik Komisijos sprendimas. Vadovaujantis tų pačių Taisyklių 17 punkto nuostatomis „kilus abejonėms dėl antstolio kvalifikacijos ir profesinių žinių, nesugebėjimo jų taikymo praktikoje arba nustačius pasikartojančius antstolio profesinės veiklos pažeidimus, Komisijos sprendimu atestuojamo antstolio kvalifikacijai patikrinti vykdomas egzaminas raštu (testas)“. Kaip matyti, šis sprendimas ir gali būti skundžiamas Taisyklių 36 punkte nustatyta tvarka. Tuo tarpu teismo teiginys ir atsakovo LR teisingumo ministerijos argumentas, kad galės būti apskųstas tik galutinis Komisijos veiksmas - neatestuoti antstolio, antstolį atestuoti su sąlyga, neturi jokio teisinio pagrindo, kadangi tų pačių Taisyklių 31 punkte nurodyta, kad dėl šių veiksmų Komisija priima išvadą, o ne sprendimą. Taisyklių 36 punkte nėra numatyta, kad išvados gali būti skundžiamos Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Aiškinant šias teisės normas sistemiškai galima daryti pagrįstą išvadą, kad Taisyklės numato tik Komisijos sprendimų apskundimą, o sprendimas šiose Taisyklėse numatytas tik vienas - Komisijos sprendimas vykdyti egzaminą raštu, ką jis ir skundė teismui.

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad bet koks atliktas veiksmas turi vienokį ar kitokį poveikį, tačiau jis nebūtinai turi būti teisinis. Tuo tarpu administraciniai teismai sprendžia tik ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagrįstai nurodė, jog teismas imasi nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl teisės akto panaikinimo, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos. Komisija, atsižvelgdama į antstolio veiklą bei profesines žinias, tik parenka jo pareigos atestuotis įvykdymo būdą. Dėl šios priežasties negalima teigti, kad antstoliui skundžiamu sprendimu buvo sukurta papildoma pareiga laikyti egzaminą raštu. Pareiga išliko ta pati, nes tiek pokalbis, tiek egzaminas raštu sukelia analogiškas galimas pasekmes, tačiau tik pasikeitė jos forma. Pažymi, kad net ir klausimai, užduodami pokalbio ir egzamino raštu metu, yra rengiami iš tų pačių antstolių veiklą reguliuojančių teisės aktų ir antstolių kvalifikacijos kėlimo ir mokymo programų (Taisyklių 18 ir 19 punktai), todėl jokio papildomo pasiruošimo antstoliui, nuolatos vykdančiam profesinę veiklą, neturėtų prireikti. Dėl šių priežasčių negalima sutikti su atskirojo skundo argumentu, jog sumažinama antstolio turima teisė dirbti antstolio darbą. Komisija nepriėmė jokio galutinio sprendimo dėl pareiškėjo tinkamumo vykdyti antstolio veiklą, o tik pasirinko antstolio kvalifikacijos vertinimo būdą. Neigiamos teisinės pasekmės atsirastų tik tuo atveju, jeigu D. B. neišlaikytų egzamino, t. y. būtų neatestuotas ir teisingumo ministras atleistų jį iš pareigų. Tokiu atveju pareiškėjas galėtų ginčyti visą jo vertinimo procedūrą, įskaitant ir vertinimo būdo pasirinkimą. Šiuo metu, kol egzaminas dar nėra įvykdytas ir nėra žinomi jo rezultatai, jokios teisinės pasekmės antstoliui nekyla - jis toliau be jokių apribojimų tęsia savo veiklą, jam nėra skiriamos jokios nuobaudos ar kaip kitaip suvaržomos jo galimybės atlikti priskirtas funkcijas. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog ginčo atveju pareiškėjas skundžia procedūrinio pobūdžio sprendimą, kuris nėra priskirtinas prie aktų, esančių ginčo administraciniame teisme dalyku. Kadangi tokios bylos nepriskirtinos administracinių teismų kompetencijai, Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai nutarė administracinę bylą nutraukti kaip nenagrinėtiną teisme. Jokių argumentų, kurie paneigtų šią teismo išvadą, apeliantas nepateikia.

Atsakovas Lietuvos antstolių rūmai atsiliepimu į atskirąjį skundą nurodo, kad atskirasis skundas galėtų būti patenkintas tik iš dalies, apeliacine tvarka panaikinant teismo nutartį ir perduodant bylą teismui nagrinėti iš esmės.

Atsakovas nurodo, kad jis iš esmės palaiko pareiškėjo atskirojo skundo motyvus. Teigia, kad ši byla pagal savo pobūdį ir esmę nepriklauso tokioms byloms, kurios išvardytos ABTĮ 16 straipsnyje ir kurios nėra priskirtinos nagrinėti administraciniams teismams. Atsakovo įsitikinimu, Komisijos Sprendimas atitinka individualaus teisės akto požymius, nes Sprendimas, priešingai nei sprendė teismas, sukelia pareiškėjui tam tikras teisines pasekmes,            t. y. Sprendimo pagrindu pareiškėjui atsiranda tam tikros teisės/pareigos, kurios nebūtų atsiradusios, jeigu nebūtų Komisijos Sprendimo. Vadinasi, priešingai nei konstatavo teismas, po Sprendimo priėmimo pasikeitė pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis. Akivaizdu, kad Komisijos Sprendimas daro įtaką pareiškėjo teisėms ir pareigoms, jų apimčiai. Komisijos Sprendimo pagrindu pareiškėjui atsiranda pareiga pasirengti egzaminui raštu (testui). Pareiškėjui taip pat atsiranda pareiga atvykti nustatytu laiku į nustatytą vietą egzamino raštu (testo) dieną laikyti egzamino raštu (testo). Pareiškėjui atsiranda būtinybė egzaminą raštu (testą) išlaikyti. Nurodytos pareiškėjo pareigos atitinkamai lemia ir Komisijos narių pareigą patikrinti bei įvertinti egzamino raštu (testo) atsakymus (Komisijos nuostatų 19-30 punktai). Antstoliui neišlaikius egzamino raštu (testo), antstolis netenka galimybės būti Komisijos atestuojamas (Komisijos nuostatų 30, 31, 31.1-31.3 punktai). Akivaizdu, kai Antstolių atestavimo komisija be rimtų priežasčių, t. y. nepagrįstai, nusprendžia dėl egzamino raštu (testo) antstolio kvalifikacijai patikrinti, yra pažeidžiamos antstolio, kurio atžvilgiu toks sprendimas priimamas, teisės ir teisėti interesai - antstolio galimybė toliau vykdyti antstolio funkcijas. Dėl šių motyvų teismas nepagrįstai konstatavo, jog Sprendimas pareiškėjo atžvilgiu nesukelia jokių teisinių pasekmių. Šiuo atveju yra visiškai teisiškai nereikšminga teismo nutartyje nurodyta aplinkybė, jog Sprendimas yra procedūrinio pobūdžio dokumentas. Iš tikrųjų Komisijos Sprendimas yra Komisijos pareiškėjo atestavimo procedūros metu priimtas dokumentas ir šia prasme jis gali būti laikomas procedūriniu dokumentu, tačiau ir Komisijos nuostatų 31.1-31.3 punktuose numatyti Komisijos sprendimai taip pat šia prasme yra procedūriniai sprendimai, t. y. sprendimai priimami užbaigus antstolių atestavimo procedūras ir juose išdėstant Antstolių atestavimo komisijos išvadas, padarytas po atlikto antstolių atestavimo. Atsakovo supratimu, šiuo atveju skirtumas tarp Komisijos Sprendimo, t. y. sprendimo, apie kurį kalbama Komisijos nuostatų 17 punkte, ir Antstolių atestavimo komisijos sprendimų, išvardytų Komisijos nuostatų 31.1-31.3 punktuose, yra tas, jog pirmasis yra tarpinis Antstolių atestavimo komisijos sprendimas, t. y. savaime neužbaigiantis antstolio atestavimo procedūros, o Komisijos nuostatų 31.1-31.3 punktuose nurodyti Antstolių atestavimo komisijos sprendimai yra galutiniai, t. y. antstolio atestavimo procedūros baigiamieji dokumentai, tačiau šis skirtumas savaime nenulemia išvados, jog antstolių atestavimo komisijos priimtas tarpinis sprendimas (Komisijos nuostatų 17 punktas) konkretaus antstolio, jeigu jo teises ir teisėtus interesus toks sprendimas iš tikrųjų pažeidžia, negali būti apskųstas administraciniam teismui. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį į Komisijos nuostatų 36 punktą, kuriame pasakyta, jog Komisijos sprendimas gali būti skundžiamas teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Apskritai siaurinamuoju teisės aiškinimo būdu negali būti aiškinamos įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios atitinkamų sprendimų (veiksmų) apskundimo galimybę teismui, tarp jų ir administraciniam teismui, nes šiuo atveju vertintinas tas faktas, jog asmens teisė kreiptis į teismą kyla ne iš įstatymo, o iš Konstitucijos 30 straipsnio. Teismo nutartimi, atsakovo nuomone, bandoma formuoti ydingą teisminę praktiką, pagal kurią Antstolių atestavimo komisijų sprendimai, priimami Komisijos nuostatų 17 punkte numatyta tvarka, nepriklausomai nuo to, ar jie motyvuoti, ar ne, pagrįsti Nuostatų 17 punkte išvardytais pagrindais, ar ne, tampa iš esmės nekvestionuotini (neginčytini). Atsakovo įsitikinimu. Komisijos Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas gali sudaryti administracinės bylos dalyką, todėl dėl Komisijos Sprendimo teisėtumo ir galiojimo byloje teismas privalėjo pasisakyti, išnagrinėdamas bylą iš esmės ir priimdamas dėl to sprendimą (ABTĮ 85-89 straipsniai).

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV.

 

Atskirasis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas bylą nutraukė, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktu. Šis punktas numato, jog teismas bylą nutraukia, jeigu ji nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo reikalavimą, patikrinusi byloje esančius dokumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl to, jog pareiškėjo skundo reikalavimas dėl Antstolių atestavimo komisijos 2010 m. gegužės 20 d. sprendimo antstolio D. B. kvalifikacijai patikrinti vykdyti egzaminą raštu (testą) panaikinimo nenagrinėtinas administracinių teismų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio nuostatas, ne kartą yra išaiškinęs, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes.

Antstolių įstatymo 39 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad siekiant patikrinti antstolių kvalifikaciją ir profesines žinias, rengiama eilinė ir neeilinė antstolių atestacija. Eilinė antstolių atestacija vyksta kas ketveri metai. Antstolius atestuoja Antstolių atestavimo komisija. Šią komisiją sudaro, jos nuostatus ir Antstolių atestavimo taisykles tvirtina teisingumo ministras. Antstolių įstatymo 39 straipsnio 4 dalis nustato, kad Antstolių atestavimo komisija priima vieną iš šių išvadų: 1) antstolį atestuoti; 2) antstolį atestuoti su sąlyga, kad jis per nustatytą terminą pašalins komisijos nurodytus veiklos trūkumus ir papildomai tobulins profesinę kvalifikaciją; 3) antstolio neatestuoti ir pasiūlyti teisingumo ministrui spręsti klausimą dėl asmens atleidimo iš antstolių.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 400 patvirtintų Antstolių atestavimo taisyklių 17 punktas nustato, kad eilinė antstolių atestacija vykdoma vertinant antstolio profesinę veiklą ir žinias, kvalifikacijos kėlimo, mokymo rezultatus individualaus pokalbio metu. Kilus abejonėms dėl antstolio kvalifikacijos ir profesinių žinių, nesugebėjimo jų taikyti praktikoje arba nustačius pasikartojančius antstolio profesinės veiklos pažeidimus, Komisijos sprendimu atestuojamo antstolio kvalifikacijai patikrinti vykdomas egzaminas raštu (testas). Antstolių atestavimo taisyklių 31 punktas numato, kad Komisija, susipažinusi su medžiaga apie antstolio profesinę veiklą ir kvalifikacijos kėlimą, antstolio veiklos patikrinimo aktais ir kitais pateiktais dokumentais, pasikalbėjusi su atestuojamu antstoliu, o tais atvejais, kai laikomas egzaminas raštu (testas), – įvertinusi ir egzamino rezultatus, priima vieną iš šių išvadų: 31.1. antstolį atestuoti; 31.2. antstolį atestuoti su sąlyga, kad jis per nustatytą terminą pašalins Komisijos nurodytus veiklos trūkumus ir papildomai tobulins profesinę kvalifikaciją; 31.3. antstolio neatestuoti ir pasiūlyti teisingumo ministrui spręsti klausimą dėl asmens atleidimo iš antstolių. Antstolių atestavimo taisyklių 36 punktas nustato, kad Komisijos sprendimas gali būti skundžiamas teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Įvertinus antstolių atestavimą reguliuojančių teisės aktų nuostatas, galima daryti išvadą, kad pareiškėjas skundo reikalavimu ginčija tam tikrą procedūrinį sprendimą, kuris atliekamas antstolio atestacijos procedūros metu (Komisijos pasirinktą vertinimo būdą antstolio kvalifikacijai patikrinti). Tačiau minėtu reikalavimu pareiškėjo ginčijamas procedūrinis sprendimas yra tik tarpinis atestuojamo antstolio kvalifikacijos patikrinimo procedūros, apibrėžtos Antstolių atestavimo taisyklėse, veiksmas, kuris yra susietas su galutiniais tokios procedūros sprendimais, kuriais galutinai nusprendžiama dėl antstolio tinkamumo vykdyti antstolio veiklą. Dėl minėtu pareiškėjo reikalavimu ginčijamo Komisijos  sprendimo tiesioginio procedūrinio ryšio su galutiniais antstolio atestavimo procedūros sprendimais, minėtas pareiškėjo reikalavimu ginčijamas sprendimo teisėtumas negali būti vertinamas pagal atskirą reikalavimą. Antstolis, nesutinkantis su tokio pobūdžio procedūriniu veiksmu (sprendimu), kokį šiuo atveju bando ginčyti minėtu reikalavimu, savo nesutikimo su tokiu veiksmu (sprendimu) argumentus (bet ne reikalavimus) turi pareikšti ginčydamas galutinį Komisijos sprendimą (išvadą) dėl pareiškėjo tinkamumo vykdyti antstolio veiklą (Antstolių atestavimo taisyklių 31 p.), kurio teisėtumą vertindamas teismas įvertins ir tarpinių (procedūrinių) veiksmų (sprendimų) teisėtumą.

Pažymėtina, jog, atsisakant priimti minėtą pareiškėjo reikalavimą, jam nėra užkertamas kelias į teisminę gynybą, nes šiuo reikalavimu keliamas klausimas iš esmės teisme gali būti išnagrinėtas sprendžiant antstolių atestavimo procedūros galutinio sprendimo teisėtumo klausimą (Antstolių atestavimo komisijos išvadą (sprendimą), padarytą po atlikto antstolių atestavimo, kuri ir skundžiama pagal Antstolių atestavimo taisyklių 36 punktą).

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo keliamas reikalavimas, kuris priimtas nagrinėti teisme, nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė bylą ABTĮ 101 straipsnio 1 punkte įtvirtintos teisės normos pagrindu.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a :

 

Pareiškėjo D. B. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai	Audrius Bakaveckas
	Laimė Baltrūnaitė
	Arūnas Sutkevičius