Civilinė byla Nr. 3K-3-166/2011

Procesinio sprendimo kategorijos:

21.4.2.7; 42.4 (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. balandžio 11 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų AB DnB Nord banko ir L. K. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. O. ieškinį atsakovams L. K. ir AB DnB Nord bankui, dalyvaujant trečiajam asmeniui Vilniaus rajono 7-ojo notarų biuro notarei Jurgitai Šukienei, dėl baudos priteisimo ir hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu bei atsakovės L. K. priešieškinį ieškovei L. O. dėl nuostolių atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

            Byloje kilo ginčas dėl preliminariosios sutarties nutraukimo teisėtumo ir hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl apgaulės bei padarinių hipotekos kreditoriui.

Ieškovė L. O. prašė priteisti iš atsakovės L. K. 50 000 Lt baudos ir pripažinti negaliojančiu 2007 m. gruodžio 13 d. hipotekos lakštą, kuriuo ieškovė atsakovo AB DnB Nord banko naudai įkeitė jai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), su jame esančiu gyvenamuoju namu ir priklausiniais. Ieškovė teigė, kad ginčijamą hipotekos sandorį pasirašė veikiama atsakovės grasinimų, apgaulės, įtikinėjimų ir girdymo alkoholiniais gėrimais, be to, atsakovė pasinaudojo jos teisiniu neišprusimu ir valstybinės kalbos nemokėjimu, vyresniu amžiumi ir silpna sveikata. Sandoris, kaip turintis valios trūkumų, pripažintinas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu. Be to, atsakovė per šalių pasirašytoje preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą (iki 2007 m. gruodžio 31 d.) neįvykdė joje įtvirtintos prievolės sumokėti ieškovei 250 000 Lt. Ieškovė, supratusi, kad atsakovė ją apgavo, išsiuntė pranešimą atsakovei apie preliminariosios sutarties nutraukimą. Pažeidusi sutartį, atsakovė turi sumokėti ieškovei joje nustatytą 50 000 Lt baudą.

Atsakovė L. K. priešieškiniu prašė pripažinti, kad ieškovė neteisėtai vienašališkai nutraukė 2007 m. gruodžio 13 d. preliminariąją sutartį, ir priteisti iš ieškovės 604 894,44 Lt nuostolių atlyginimo bei 5,86 proc. metinių palūkanų iki visiško nuostolių atlyginimo. Atsakovė nurodė, kad nebuvo teisinio pagrindo vienašališkai nutraukti preliminariąją sutartį, ji savo sutartines prievoles įvykdė tinkamai, 2007 m. gruodžio 29 d. nupirko ieškovei 3/4 dalis buto už 188 250 Lt, vėliau avanso likučio skirtumą – 63 000 Lt – deponavo notaro sąskaitoje, bet ieškovė šios sumos neatsiėmė.

 

Byloje nustatyta, kad 2007 m. gruodžio 13 d. ieškovė ir atsakovė sudarė notarine tvarka patvirtintą preliminariąją sutartį, kuria įsipareigojo iki 2009 m. birželio 12 d. sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė parduos, o atsakovė nupirks ieškovei nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą ir jame esančius pastatus (gyvenamąjį namą, kiemo statinį ir ūkio pastatus) (duomenys neskelbtini), už 1,2 mln. Lt (Sutarties 2.1. ir 2.2. punktai). Mokėjimai turėjo būti atliekami tokia tvarka: iki 2007 m. gruodžio 31 d. atsakovė perves į ieškovės banko sąskaitą 250 000 Lt, skirtų būsimoms sutartinėms prievolėms užtikrinti, o 950 000 Lt atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovei nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyta tvarka ir terminais. Tą pačią dieną (2007 m. gruodžio 13 d.) ieškovė pasirašė notaro patvirtintus pareiškimus, kuriais sutiko, kad atsakovė nugriautų ieškovei nuosavybės teise priklausančius preliminariosios sutarties objektais esančius statinius, kad atsakovė statytų keturių butų gyvenamąjį namą ieškovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, dėl kurio pirkimo–pardavimo sudaryta preliminarioji sutartis, ir kad visas šis nekilnojamasis turtas būtų įkeistas DnB Nord bankui atsakovės gaunamo kredito grąžinimui užtikrinti, taip pat įgaliojo atsakovę atstovauti jos interesams tvarkant visus dokumentus, susijusius su statinių nugriovimu. 2007 m. gruodžio 13 d. kitame notarų biure buvo patvirtintas hipotekos lakštas, kuriuo ieškovė įkeitė jai nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius daiktus DnB Nord bankui, užtikrindama atsakovei suteikto 260 658,01 euro kredito grąžinimą.

2007 m. gruodžio 29 d. ieškovė ir atsakovė pasirašė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovės lėšomis bendrosios dalinės nuosavybės teise (ieškovė – 3/4, atsakovė – 1/4 dalį) įsigijo butą (duomenys neskelbtini), už 251 000 Lt (ieškovei priklausančios buto dalies kaina – 188 250 Lt). 2008 m. vasario 4 d. per notarų biurą ieškovė išsiuntė atsakovei pranešimą apie preliminariosios sutarties nutraukimą, kuriame nurodė, kad atsakovė nevykdo savo sutartinių įsipareigojimų pervesti į ieškovės sąskaitą 250 000 Lt, taip šiurkščiai pažeisdama sutarties sąlygas, todėl ieškovė sutartį nutraukia; taip pat pranešė, kad atšaukia savo sutikimus atsakovei griauti ieškovės sklype esančius statinius bei statyti keturių butų gyvenamąjį namą, ir pareikalavo sumokėti sutartyje nustatytą 50 000 Lt baudą. 2008 m. kovo 4 d. atsakovė pervedė į notaro depozitinę sąskaitą 63 000 Lt skirtumą pagal jai ir ieškovei tenkančias nupirkto buto dalis.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. liepos 2 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino iš dalies: pripažino neteisėtu 2007 m. gruodžio 13 d. preliminariosios sutarties nutraukimą; priteisė atsakovei iš ieškovės 299 077,50 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2008 m. birželio 13 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; kitą priešieškinio dalį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nustatė, kad ieškovė žinojo apie atsakovės planus nusipirktame sklype statyti gyvenamąjį namą, gauti pajamų jį pardavus ir atsiskaityti su ieškove ir banku. Tokiu atveju ieškovei tapo aktualus kito gyvenamojo ploto įsigijimo klausimas. Atsakovės lėšomis nupirkto buto (duomenys neskelbtini) kaina atitiko preliminariąja sutartimi atsakovės prisiimtą prievolę sumokėti ieškovei 250 000 Lt avansą. Aplinkybę, kad ieškovės vardu nupirktos tik 3/4 buto dalys, o atsakovė tapo 1/4 buto dalies bendraturte, teismas laikė teisiškai nereikšminga. Po buto pirkimo ieškovė nereiškė pretenzijų atsakovei, nesiekė pakeisti daiktinių teisių į butą. Tai patvirtina, kad buto pirkimo sutarties turinys atitiko ieškovės valią sutarties sudarymo momentu, ir nepaneigia atsakovės teiginių, jog butas buvo perkamas ieškovei jos pageidavimu. Aplinkybės, kad atsakovė ne pervedė ieškovei pinigus į sąskaitą, kaip nurodyta sutartyje, o sumokėjo už ieškovei nuosavybės teise pereinantį nekilnojamąjį turtą (butą), teismas nelaikė esmine, kaip nekeičiančios prievolės perduoti tam tikrą ekvivalentą esmės, nes, kreditoriui sutinkant priimti prievolės įvykdymą kitokiu būdu, prievolė laikoma įvykdyta (CK 6.39 straipsnio 2 dalis). Teismas taip pat nurodė, kad ieškovė pagal CK 6.218 straipsnio reikalavimus privalėjo prieš 30 dienų pranešti atsakovei apie ketinimą vienašališkai nutraukti sutartį dėl atsakovės netinkamo prievolės vykdymo, tačiau to nepadarė. Teismas vienašališką preliminariosios žemės sklypo su pastatais pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą pripažino neteisėtu, atmetė ieškovės reikalavimą priteisti baudą ir priteisė atsakovei iš ieškovės 299 077,50 Lt nuostolių atlyginimo. Ieškovės reikalavimą pripažinti negaliojančiu 2007 m. gruodžio 13 d. hipotekos lakštą teismas atmetė, konstatavęs, kad ieškovė neįrodė, jog ginčijamą sandorį ji pasirašė dėl to, kad jos valia buvo paveikta atsakovės neteisėtų veiksmų. Teismas nerado pagrindo abejoti notarės paaiškinimais ir rašytiniais įrodymais, kad ji ieškovei išaiškino sudaromo sandorio sąlygas ir padarinius.

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus, 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 2 d. sprendimą pakeitė: ieškinį patenkino iš dalies ir 2007 m. gruodžio 13 d. hipotekos sutartį pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento; priešieškinį patenkino iš dalies ir priteisė atsakovei iš ieškovės 188 817,87 Lt ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos pagal priešieškinį iškėlimo (2008 m. rugpjūčio 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitus ieškinio ir priešieškinio reikalavimus atmetė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. spalio 15 d. papildoma nutartimi paskirstė šalims bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovė iki 2007 m. gruodžio 31 d. nepervedė į ieškovės sąskaitą 250 000 Lt (preliminariosios sutarties 2.3.1 punktas); pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad atsakovė tinkamai įvykdė šią prievolę, už 251 000 Lt bendrosios dalinės nuosavybės teise (ieškovei teko 3/4, atsakovei – 1/4 dalis) nupirkdama butą (duomenys neskelbtini) ir 2008 m. kovo 4 d. į notarų biuro depozitinę sąskaitą pervesdama 1/4 dalies buto vertės sumą – 62 750 Lt. Pagal preliminariąją sutartį užtikrindama prievolės sudaryti pagrindinę sutartį įvykdymą atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovei pinigus ir tokį įsipareigojimą privalėjo įvykdyti, nes kitokio prievolės įvykdymo užtikrinimo būdo preliminariojoje sutartyje nebuvo nustatyta. Teisėjų kolegija sprendė, kad mažesnės už preliminariojoje sutartyje nustatytą kainos už buto dalį sumokėjimas sietinas ne su preliminariosios sutarties sąlygos vykdymu, o su ieškovės duotu sutikimu atsakovei nugriauti būsimos pagrindinės sutarties objektus ir laisvoje žemėje statyti gyvenamąjį namą, nes, nugriovus ieškovei priklausančius statinius, ji neteks gyvenamosios vietos. Teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovė neįvykdė preliminariosios sutarties sąlygos sumokėti ieškovei 250 000 Lt užtikrinant prievolės įvykdymą, ir šis pažeidimas yra esminis. Įsipareigojimo sudaryti pagrindinę sutartį įvykdymo užtikrinimo nebuvimas duoda pagrindą ieškovei nesitikėti, kad pagrindinė sutartis bus sudaryta ateityje. Juolab kad ieškovė sutiko, jog iki pagrindinės sutarties sudarymo jai priklausantys statiniai būtų nugriauti. Konstatavusi, kad preliminarioji sutartis buvo nutraukta atsakovei iš esmės pažeidus sutartį, teisėjų kolegija nesprendė atsakovės reikalavimų atlyginti nuostolius. Ieškovei atšaukus sutikimą nugriauti jai nuosavybės teise priklausančius pastatus, išnyko pagrindas, kuriam esant atsakovė sumokėjo už ieškovės buto dalį, todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi CK 6.237 straipsnio 1 ir 2 dalimis, atsakovei iš ieškovės priteisė už butą sumokėtus 188 250 Lt, taip pat 567,87 Lt buto išlaikymo išlaidų. Teisėjų kolegija atmetė ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės 50 000 Lt baudos, motyvuodama tuo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog iki preliminariosios sutarties nutraukimo atsakovė būtų atsisakiusi sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, be to, preliminariosios sutarties nutraukimas neatitiko CK 6.218 straipsnio reikalavimų.

Teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad byloje susiklostė specifiniai šalių teisiniai santykiai – ieškovė užtikrino kito asmens prievolės įvykdymą, pati negaudama jokio priešpriešinio patenkinimo. Atsakovė yra jauna verslininkė, tuo tarpu ieškovė yra senyvo amžiaus, prastos sveikatos, nedirba, menkai išsilavinusi, gyvena viena iš motinos paveldėtame name, turi su alkoholio vartojimu susijusių ydų, visiškai nepatyrusi jokiame, juolab su nekilnojamuoju turtu susijusiame versle. Notarės paaiškinimai patvirtina, kad atsakovė buvo įgijusi visišką ieškovės pasitikėjimą. Teisėjų kolegija iš ieškovės veiksmų sprendė, kad ši siekė dviejų dalykų – gauti iš atsakovės visus sulygtus pinigus už žemę ir pastatus bei įgyti atsakovės jai nuperkamą butą. Tuo tarpu atsakovės tikrieji ketinimai nėra iki galo atskleisti: viena vertus, ji galėjo siekti gauti piniginės naudos iš suplanuotų su ieškovės nekilnojamuoju turtu atlikti veiksmų ir sumokėti ieškovei sulygtą to turto kainą, kita vertus, aptartų sandorių pasirašymo aplinkybės leido įtarti atsakovę turėjus kitokių ketinimų, kuriuos įgyvendinus šalių susitarimų tikslai nebūtų pasiekti. Teisėjų kolegija taip sprendė visų pirma iš preliminariosios sutarties sąlygų, kuriomis ieškovė įsipareigojo ateityje parduoti atsakovei ne tik žemės sklypą, bet ir jame esančius statinius, tačiau tuo pat metu atsakovės iniciatyva davė sutikimą jai nugriauti šiuos statinius. Statinius nugriovus, ieškovė nebegalėtų įvykdyti savo įsipareigojimo juos parduoti, o atsakovė pagal preliminariosios sutarties 5.1 punktą – įgytų teisę nutraukti sutartį ir reikalauti iš ieškovės sutartyje nustatytų sankcijų. Be to, preliminariojoje sutartyje neaptarta pinigų, kuriais bus mokama pagal pagrindinę sutartį, kilmė, taip pat nuostatos dėl ieškovės turto įkeitimo. Apie tai, kad atsakovė galėjo turėti neatskleistų ketinimų, teisėjų kolegija sprendė ir iš to, jog hipotekos lakšto pasirašyti šalys atvyko neįforminusios nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo santykių. Teisėjų kolegijos nuomone, aplinkybė, kad notarė tinkamai išaiškino ieškovei hipotekos sandorio esmę ir padarinius, nereiškia, jog vidinė ieškovės valia įkeisti turtą buvo susiformavusi laisvai, be atsakovės neigiamos įtakos. Atsakovės veiksmų neatitiktį bendriesiems teisės principams rodo ir tai, kad didelės sumos paskolos sutartį su banku atsakovė sudarė prieš dešimt dienų iki hipotekos įforminimo. Paskolos sutartyje jau buvo numatyta ieškovei priklausančio turto hipoteka užtikrinant atsakovės paskolą, nors duomenų, kad tuo laiku ieškovė būtų išreiškusi savo valią įkeisti turtą, byloje nėra. Teisėjų kolegija banko veiksmų taip pat nepripažino sąžiningais. Visų pirma beveik milijono litų paskola atsakovei buvo įforminta nenurodant tikslinės paskirties, taigi bankas neįgijo jokios paskolintų pinigų panaudojimo kontrolės, tai leido atsakovei šiuos pinigus naudoti savo nuožiūra. Paskolos sutartis su įkeitimo sąlyga sudaryta bankui neturint objektyvių duomenų apie įkaito davėjos valią tokiam veiksmui. Bankas, elgdamasis sąžiningai, turėjo pareikalauti iš atsakovės ieškovės valią patvirtinančių įrodymų ir nustatyti paskolos tikslą. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atsakovė skatino ieškovę įforminti ateityje galimus pirkimo–pardavimo santykius ir, pasinaudodama ieškovės socialine padėtimi, neišprusimu, turimomis ydomis, pasitikėjimu, įtikino ją pasirašyti hipotekos sandorį. Taigi vidinei ieškovės valiai sudaryti ginčijamą sandorį turėjo įtakos pasitikėjimas atsakove ir šios įtikinimas sandorio būtinumu, kurį ieškovė suprato kaip visiško atsiskaitymo už parduodamą turtą užtikrinimą. Atsakovė sąmoningai neatskleidė esminių ieškovės vidinei valiai susiformuoti turinčių reikšmės aplinkybių, kurias žinodamas protingas asmuo analogiškomis aplinkybėmis tokio sandorio nebūtų sudaręs. Taigi ieškovės valia buvo formuojama sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų neatitinkančiais atsakovės veiksmais, suklaidinusiais ieškovę dėl sandorio, kuriuo ši negauna jokio priešpriešinio patenkinimo, turinio ir padarinių. Remdamasi tokiais motyvais ir konstatavusi banko veiksmų ieškovės atžvilgiu neatitiktį bendriesiems teisės principams, teisėjų kolegija pripažino hipotekos sandorį negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu.

 

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai, pareiškimas dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo

 

Kasaciniu skundu atsakovė L. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 2 d. sprendimo dalį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutarties dalį, kuriomis atmesti priešieškinio reikalavimai, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkinti visiškai. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

            1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK normas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimą bei vienašališką sutarties nutraukimą. Faktas, kad iki 2007 m. gruodžio 31 d. atsakovė sumokėjo 251 000 Lt už ieškovei nupirktą butą, turi būti aiškinamas kaip atsakovės prievolės pagal preliminariąją sutartį sumokėti ieškovei 250 000 Lt įvykdymas. Ieškovė neturėjo pagrindo tikėtis, kad už sutikimą nugriauti esamus senus pastatus jai bus atlyginta papildomai. Be to, nustatęs, kad ieškovė, nutraukdama preliminariąją sutartį, nesilaikė CK 6.218 straipsnio reikalavimų, teismas nepagrįstai šios aplinkybės nevertino kaip pagrindo vienašališką sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu.

            2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias nuostolių atlyginimą. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad dalis atsakovės nurodytų nuostolių nesusiję priežastiniu ryšiu su ieškovės veiksmais. Atsakovės nurodytos išlaidos atitinka CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žalos sampratą, nes tai buvo būtinos investicijos į ketinamą įsigyti turtą. Iš bylos aplinkybių ir šalių sandorių akivaizdu, kad griovimo, projektavimo darbai bei statyba turėjo būti vykdomi iki pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo.

            3. L. K. yra netinkama atsakovė pagal ieškovės reikalavimą dėl hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes ji nėra šio sandorio šalis, todėl ieškovės reikalavimas dėl hipotekos lakšto pripažinimo negaliojančiu turėjo būti atmestas kaip pareikštas netinkamam atsakovui.

            4. Teismai pažeidė įrodinėjimo taisykles ir suformuotą jų aiškinimo bei taikymo praktiką. Apeliacinės instancijos teismo prielaida apie tikruosius atsakovės ketinimus hipotekos lakšto pasirašymo metu prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, kurie patvirtina, jog atsakovė siekė aiškių ir konkrečių tikslų (vykdyti naujo gyvenamojo namo statybą žemės sklype ir gavus pajamų iš naujo turto pardavimo atsiskaityti su ieškove), kurie nuo pat derybų pradžios buvo atskleisti ieškovei. Be to, teismas nepagrįstai sumenkino notarės paaiškinimų reikšmę. Notarės veiksmai patvirtina, kad ji nebūtų sutikusi tvirtinti hipotekos lakšto, jeigu jai būtų kilę įtarimų dėl laisvo ieškovės apsisprendimo.

 

            Kasaciniu skundu atsakovas AB DnB Nord bankas prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutarties dalį, kuria nutarta pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 2 d. sprendimą ir ieškinį patenkinti iš dalies, panaikinti ir dėl šių ieškinio reikalavimų palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 2 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

            1. Tarp banko ir ieškovės prievolinių santykių nesusiklostė, bankas įgijo tik daiktines teises. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas ginčą, kylantį iš atsakovės (skolininkės) ir ieškovės (įkeisto turto savininkės) prievolinių teisinių santykių, panaikino banko, kaip trečiojo asmens, naudai sudarytą hipotekos sandorį, taip pažeisdamas materialiosios ir proceso teisės normas, reglamentuojančias hipoteką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2000 m. spalio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Ž. K. v. A. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1096/2000, konstatavo, kad restitucija, kaip prievolinis teisinis pažeistos teisės gynimo būdas, galima tik tada, jeigu šalis sieja prievoliniai teisiniai santykiai; jeigu tokie santykiai nesieja, restitucijos klausimo apskritai negali kilti, t. y. savininko teisės tokiais atvejais ginamos daiktiniais, o ne prievoliniais pažeistos teisės gynimo būdais.

2. Bankas yra sąžiningas įkeitimo teisės turėtojas. Pagal CK 1.91 straipsnio 7 dalį dėl apgaulės sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu faktas negali būti panaudotas prieš sąžiningus trečiuosius asmenis (CK 1.80 straipsnio 4 dalis, 6.153 straipsnis), išskyrus įstatymo nustatytas išimtis (CK 4.96 straipsnis), o sąžiningo įgijėjo interesų apsaugos institutas taikomas tiek ginant nuosavybės teisę, tiek kitas daiktines teises. Tokį CK normų aiškinimą patvirtina ir teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Š. v. M. Š., AB Vilniaus bankas, V. K. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-7-829/2002). Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo banko sąžiningumo, tik konstatavo, kad jo veiksmai ieškovės atžvilgiu neatitinka bendrųjų teisės principų. Atsakovei buvo suteiktas privatus netikslinis kreditas, kurio paskirties bankas nedetalizuoja ir neturi pareigos tikrinti pinigų panaudojimo, o ieškovės kaip įkaito davėjos veiksmų tikrinti bankas apskritai neturėjo jokių galimybių. Hipotekos sutartis sudaroma notarine tvarka, jos teisėtumą užtikrina notaras.

            3. Apeliacinės instancijos teismas hipotekos sandorį nepagrįstai pripažino negaliojančiu kaip sudarytą dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis). Tokią išvadą teismas grindė neįgyvendintu ieškovės siekiu sudarant hipotekos sandorį gauti iš atsakovės visus sulygtus pinigus už žemę ir pastatus bei įgyti atsakovės jai nuperkamą butą. Tačiau sandorio sudarymo motyvas nėra esminė sandorio sudarymo sąlyga, suklydimas dėl sandorio motyvų negali būti pripažintas esminiu. Vertinant, ar dėl hipotekos sandorio buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis), t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Teisių ir pareigų, atsirandančių sandorio pagrindu, klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu tai įvyko dėl pačios sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Ieškovė turėjo visas galimybes išsiaiškinti ir išsiaiškino bei puikiai suprato tiek sutarties turinį, tiek jos padarinius, todėl nėra pagrindo abejoti tuo, jog ieškovės valia buvo aiški ir tikslinga.

            4. Apeliacinės instancijos teismo motyvai dėl ieškovės ir atsakovės nelygiateisės padėties sudarant ginčijamą sandorį pagrįsti netinkamais kriterijais, todėl atmestini.

 

            Trečiasis asmuo Vilniaus rajono 7-ojo notarų biuro notarė Jurgita Šukienė pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovo AB DnB Nord banko kasacinio skundo, kuriame nurodo:

            1. Notarė ieškovei suprantama kalba išaiškino jai visas galimus hipotekos sandorio padarinius, to neginčija ir ieškovė. Jeigu asmuo, atliekantis notarinį veiksmą, ignoruoja notaro nuomonę, tai už savo laisva valia sudarytus sandorius privalo atsakyti pats. Sandorio šalies aplaidumas, nerūpestingumas negali būti pateisinami. Šiuo atveju neturi reikšmės asmens socialinė padėtis bei išsilavinimas.

            2. Prieš pasirašydama preliminariąją sutartį, ieškovė sudarė nemažai sandorių (įgaliojimai, leidimai griauti turtą, sutikimas įkeisti bankui turtą), turinčių esminę reikšmę preliminariosios sutarties vykdymui. Teismas, spręsdamas hipotekos sandorio galiojimo klausimą, turėjo įvertinti, ar bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad šalys ketino įgyti atitinkamas teises ir pareigas pagal sandorį, ar tokius ketinimus patvirtina jų veiksmai, faktinės aplinkybės, egzistavusios prieš sandorio sudarymą ir po to. Notariškai patvirtintas ieškovės sutikimas įkeisti turtą šioje byloje reikšmingas kaip rašytinis įrodymas, leidžiantis spręsti apie šalių ketinimus sudarant preliminariąją sutartį ir hipotekos lakštą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jeigu tos pačios šalys tuo pat metu sudaro kelis sandorius, susijusius šalių nustatytomis teisėmis ir pareigomis, bendru sutarties dalyku, tai nustatant tikruosius šalių ketinimus tuos sandorius būtina aiškinti ir vertinti ne izoliuotai, o kaip vieningą šalių valią, kurią išreiškia keli susitarimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. V. v. M. N., V. N., bylos Nr. 3K-3-1167/2003). Apeliacinės instancijos teismas hipotekos lakšte išreikštą šalių valią aiškino kaip atskirą veiksmą, nesusijusį bendrais ketinimais su tą pačią dieną notaro patvirtintuose dokumentuose išreikšta šalių valia.

 

            Atsiliepimu į atsakovės L. K. kasacinį skundą ieškovė L. O. prašo skundą atmesti ir nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

            1. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles ir pagrįstai atsakovės veiksmų sumokant 188 250 Lt už ieškovės įsigyto buto dalį nepripažino tinkamu preliminariosios sutarties vykdymu, nes: preliminariąja sutartimi nesukuriama prievolė, kurioje pinigai atlieka mokėjimo–atsiskaitymo funkciją, perduodamų pinigų reikšmė vertintina jos kontekste per sutartinės civilinės atsakomybės formas – netesybas ir nuostolius; atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovei 250 000 Lt, skirtų atsakovės sutartinėms prievolėms užtikrinti; šalys preliminariojoje sutartyje nebuvo susitarusios dėl kitokio nei pinigų sumokėjimas prievolės įvykdymo užtikrinimo būdo; atsakovės sumokėjimas už ieškovės ir atsakovės bendrai įgyto buto dalį sietinas su ieškovės sutikimu nugriauti jai priklausančius statinius, nes juos nugriovus ji neteks gyvenamosios vietos; ieškovės dalyvavimas perkant butą negali būti pripažįstamas jos sutikimu pakeisti sutartą prievolės užtikrinimo būdą, notariškai įforminto (taip buvo įforminami visi kiti ieškovės sutikimai) tokio sutikimo nėra. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad preliminarioji sutartis buvo nutraukta atsakovei pažeidus ją iš esmės.

            2. Nelaikytini pagrįstais kasatorės argumentai, kad ji ketino gautą vartojimo kreditą panaudoti naujam namui statyti ir atsiskaityti su ieškove, nes atsakovės gauta paskola nebuvo panaudota atsiskaityti su ieškove, bankui niekada nebuvo mokamos nei mėnesinės paskolos grąžinimo įmokos, nei palūkanos, todėl šis iškėlė kitą bylą dėl kreditavimo sutarties pažeidimo ir skolos grąžinimo. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų apie atsakovės gauto beveik 1 mln. Lt vartojimo kredito panaudojimą, atsakovė negalėjo paaiškinti, kur išleistos jai suteikto kredito lėšos.

            3. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad preliminarioji sutartis buvo nutraukta atsakovei iš esmės pažeidus sutartį, pagrįstai konstatavo, jog ji netenka reikalaujamų nuostolių atlyginimo teisės.

            4. Ginčijama hipotekos sutartimi buvo užtikrintas atsakovės prievolės bankui įvykdymas. Hipotekos sutartis buvo sudaryta ieškovės (įkeičiamo daikto savininkės) ir atsakovės (skolininkės) kito atsakovo – banko (kreditoriaus) naudai, todėl atsakovės argumentai, kad ji nėra sutarties šalis, laikytini nepagrįstais.

            5. Atsakovė nepagrįstai remiasi įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu, be to, nurodo kitokias, nei nustatyta byloje, faktines aplinkybes. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovė akivaizdžiai siekė pasinaudodama ieškove gauti iš banko beveik milijono litų dydžio kreditą savo reikmėms, o ne įsigyti turtą iš ieškovės ar vykdyti realius statybos projektus. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino visus byloje pateiktus įrodymus.

 

            Atsiliepimu į atsakovo AB DnB Nord banko kasacinį skundą ieškovė L. O. prašo skundą atmesti ir remiasi tokiais argumentais:

            1. Esant nustatytiems hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindams pagal CK 1.91 straipsnį, turi būti sprendžiamas restitucijos taikymo klausimas, be to, atsižvelgiama į tai, kad teisė patenkinti reikalavimus hipotekos instituto normų nustatyta tvarka gali būti pripažinta tik sąžiningiems kreditoriams, kurių reikalavimai yra teisėti. Byloje nustatyta, kad atsakovas AB DnB Nord bankas negali būti pripažintas sąžiningu įkaito turėtoju. Atsakovai bylos nagrinėjimo metu negalėjo paaiškinti, kodėl bankas suteikė vartojimo kreditą nesidomėdamas nei ieškovės valia, nei atsakovės mokumu, be to, atsakovė nenurodė, kur panaudojo jai suteiktą beveik milijono litų kreditą, kurio ji bankui negrąžino.

            2. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovės valia buvo formuojama sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų neatitinkančiais atsakovės veiksmais, suklaidinusiais dėl hipotekos sandorio, kuriuo ieškovė negauna jokio priešpriešinio patenkinimo, turinio ir padarinių, pagrįstai pripažino hipotekos sutartį negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu. Tokio sprendimo teisėtumą patvirtina kasacinio teismo praktika, kurioje konstatuota, kad teisė patenkinti reikalavimus hipotekos instituto normų nustatyta tvarka turi būti garantuota sąžiningiems kreditoriams, kurių reikalavimai yra teisėti; hipotekos instituto specifika, pasireiškianti formaliųjų procedūrų dominavimu, negali būti naudojama neteisėtumui ir neteisingumui civiliniuose teisiniuose santykiuose įtvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo Nordea Bank Finland Plc (AB) pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-433/2010).

            3. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad jis pripažintinas sąžiningu įkeitimo teisės turėtoju, be to, šiuo argumentu keliami fakto klausimai, nes ginčijamos apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės.

            4. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad ieškovė suklydo tik dėl sandorio motyvo, tai nelaikoma esminiu suklydimu kaip sandorio negaliojimo pagrindu. Remiantis apeliacinės instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad ieškovė iš esmės buvo suklaidinta ne dėl sandorio motyvo, bet dėl tikslo, todėl jos išreikšta valia neatitiko vidinės valios sudarant sandorį. Hipotekos sandorio sudarymo tikslas buvo preliminariosios sutarties įvykdymo užtikrinimas. Apeliacinės instancijos teismo išvada hipotekos sutartį pripažinti negaliojančia dėl apgaulės atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. (P.) v. AB bankas „Nord/LB Lietuva“, Gyvenamųjų namų statybos bendrija „Šatrija“, bylos Nr. 3K-3-134/2006; 2006 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. V., A. V., D. P. v. A. A., bylos Nr. 3K-3-204/2006).

            5. Atmestini atsakovo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vertino individualias ieškovės savybes. Teismas tinkamai nustatė ir rėmėsi bylos aplinkybėmis, siekdamas išsiaiškinti veiksnius, lėmusius ieškovės valios susiformavimą.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

            Dėl preliminariosios sutarties nutraukimo

 

            CK 6.165 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad preliminarioji sutartis yra šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Kasacinio teismo praktikoje išsamiai ir nuosekliai aiškinama, kad preliminarioji sutartis yra ikisutartinių santykių stadijoje sudaromas organizacinio pobūdžio susitarimas dėl kitos sutarties sudarymo ateityje; tai nėra susitarimas dėl konkrečių veiksmų (turinčių tam tikrą vertę savaime arba tokių, kuriais perduodama tam tikra vertybė) atlikimo; vienas iš esminių preliminariosios sutarties bruožų yra tas, kad jos negalima reikalauti įvykdyti natūra, tačiau jos pažeidimo (nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį) atveju kaltoji šalis privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje V. Š. v. A. N., A. N., bylos Nr. 3K-P-382/2006; teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. S. tikroji ūkinė bendrija „Autovėjas“ v. UAB „Askela“, bylos Nr. 3K-3-474/2008; 2010 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Č.-Š. v. UAB „Pakruojo parketas“, bylos Nr. 3K-3-82/2010; kt.). Taigi preliminariosios sutarties objektas yra ne turtas, veiksmų rezultatas ar pan., dėl kurių įgijimo susitaria sutarties šalys, bet kitos sutarties sudarymas ateityje.

Nagrinėjamoje byloje ieškovės ir atsakovės 2007 m. gruodžio 13 d. sudaryta sutartis teismų pagrįstai buvo įvertinta kaip preliminarioji. Tokios išvados teisingumą patvirtina šios sutarties turinys, t. y. susitarimas dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ateityje, nustatant būsimos sutarties objektą, kainą, sudarymo datą. Taigi ieškovė ir atsakovė susitarė dėl būsimos pagrindinės sutarties sudarymo preliminariojoje sutartyje aptartomis sąlygomis. Tai, kad šalys sutartyje nustatė sąlygą dėl tam tikrų mokėjimų (sutarties 2.3.1 punktu atsakovė įsipareigojo pervesti į ieškovės sąskaitą 250 000 Lt, skirtų atsakovės sutartinėms prievolėms, kylančioms iš šios sutarties, užtikrinti), nekeičia sutarties kvalifikavimo kaip preliminariosios. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad preliminariąja sutartimi nesukuriama piniginė prievolė, t. y. prievolė, kurioje pinigai atlieka mokėjimo–atsiskaitymo funkciją, tačiau negali būti apskritai paneigiama pinigų perdavimo pagal preliminariąją sutartį galimybė, nes perduodami pinigai gali reikšti ką kita ir atlikti kitas funkcijas, pvz., prievolės įvykdymo užtikrinimo ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje V. Š. v. A. N., A. N., bylos Nr. 3K-P-382/2006; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. M. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-585/2006; kt.). Konstatavus, kad ieškovės ir atsakovės 2007 m. gruodžio 13 d. sudaryta sutartis yra preliminarioji, pripažintina, jog jos pagrindu susiklostė šalių ikisutartiniai teisiniai santykiai, kuriems taikytinos tokius santykius reglamentuojančios materialiosios teisės normos. Pagrindinės nuostatos, skirtos preliminariajai sutarčiai reglamentuoti, įtvirtintos CK 6.165 straipsnyje.

CK 6.165 straipsnyje nenustatyta preliminariosios sutarties nutraukimo taisyklių, tačiau įtvirtinta sutarties šalies atsakomybė tuo atveju, jeigu ši nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį. Preliminariajai sutarčiai netaikytinos bendrosios sutarčių nutraukimą dėl esminio sutarties pažeidimo reglamentuojančios teisės normos, įtvirtintos CK 6.217 straipsnyje, nes jos nereglamentuoja ikisutartinių teisinių santykių. CK 6.217 straipsnis taikytinas tais atvejais, kai jau yra sudaryta pagrindinė sutartis. Preliminarioji sutartis pažeidžiama, jei jos šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį (CK 6.165 straipsnio 4 dalis). Preliminariąją sutartį pažeidusi šalis privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad preliminariosios sutarties pažeidimo santykius reglamentuoja CK 6.165 straipsnio 4 dalis, o teismas, taikydamas nurodytą teisės normą, vadovaujasi CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintais principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Albonita“ v. UAB ,,Kauno saulėtekis“, bylos Nr. 3K-3-592/2007).

            Vadovaujantis pirmiau išdėstytu išaiškinimu, konstatuotina, kad šią bylą nagrinėję teismai netinkamai kvalifikavo ieškovės veiksmus, kuriais ji pranešė atsakovei, jog nutraukia preliminariąją sutartį dėl to, kad atsakovė ją iš esmės pažeidė. Teismų praktikoje pripažįstama, kad faktinių aplinkybių teisinis kvalifikavimas yra teismo pareiga, kurią teismas atlieka ex officio, vadovaudamasis teisės normomis ir nesaistomas to, kaip šalys pačios teisiškai vertina savo veiksmus ar kitas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų faktiniu pagrindu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. B. V. v. T. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-137/2009; 2009 m. gegužės 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Marijampolės miškų urėdija v. B. P., bylos Nr. 3K-3-215/2009; 2010 m. birželio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Telegausa“ v. UAB ,,TELE2“, bylos Nr. 3K-3-176/2010; 2011 m. kovo 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. S. v. A. G., bylos Nr. 3K-3-147/2011; kt.).

            Minėta, kad preliminariajai sutarčiai netaikytinos CK 6.217 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios sutarties nutraukimą dėl esminio pažeidimo. Preliminariosios sutarties objektas yra kitos – pagrindinės – sutarties sudarymas, todėl preliminariosios sutarties šalies pareiškimas apie sutarties nutraukimą iš esmės yra ne kas kita, kaip atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį. Pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį civilinė atsakomybė kyla preliminariosios sutarties šaliai, kuri nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį. Taigi sprendžiant dėl preliminariosios sutarties šalies atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį padarinių, t. y. civilinės atsakomybės, galinčios turėti netesybų arba nuostolių formą, reikia nustatyti, buvo pagrįstas atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį ar ne.

            Ieškovė kaip savo atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį priežastį nurodė aplinkybę, kad atsakovė neįvykdė preliminariąja sutartimi prisiimtos prievolės pervesti į ieškovės sąskaitą 250 000 Lt. Šią aplinkybę teismai vertino skirtingai. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė tinkamai įvykdė šią pareigą, nupirkdama atsakovei butą už 251 000 Lt (aplinkybių, kad butas buvo nupirktas ne asmeninės, bet bendrosios dalinės nuosavybės teise ir kad tik po ieškovės pranešimo apie sutarties nutraukimą atsakovė pervedė šiai sumą, atitinkančią atsakovei priklausančios buto dalies kainą, teismas nelaikė teisiškai reikšmingomis), o apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad vieno kambario buto nupirkimas negali būti pripažintas tinkamu prievolės sumokėti 250 000 Lt įvykdymu, nes dėl tokio prievolės pakeitimo nebuvo susitarta. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo argumentus pripažįsta klaidingais ir konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas padarė teisingas išvadas.

Byloje nustatyta, kad šalys preliminariąja sutartimi susitarė dėl šios sutarties įvykdymo užtikrinimo būdo taikymo: pagal sutarties 2.3.1 punktą atsakovė įsipareigojo iki 2007 m. gruodžio 31 d. pervesti į ieškovės sąskaitą 250 000 Lt sumą, skirtą atsakovės sutartinėms prievolėms užtikrinti. Taip pat nustatyta, kad ši suma ieškovei nebuvo sumokėta. Atsakovė šios aplinkybės ir neginčija. Ji remiasi tuo, kad jos piniginė prievolė šalių susitarimu buvo pakeista į prievolę nupirkti ieškovei tokios pat vertės butą ir šią prievolę atsakovė tinkamai įvykdė. Vertinant šiuos atsakovės argumentus, akcentuotina tai, kad susitarimas dėl preliminariosios sutarties įvykdymo užtikrinimo šiuo atveju buvo viena iš šalių preliminariosios sutarties sąlygų. Pagal CK 1.73 straipsnio 1 dalies 7 punktą ir 6.165 straipsnio 2 dalį preliminarioji sutartis turi būti rašytinė; formos reikalavimų nesilaikymas preliminariąją sutartį daro negaliojančią. Šalims preliminariojoje sutartyje nustačius sąlygą dėl konkrečios prievolių užtikrinimo priemonės taikymo, šios priemonės pakeitimas taip pat privalo būti įformintas rašytine tvarka, nes, minėta, formos nesilaikymas sutartį (ar atskirą jos sąlygą) daro negaliojančią. Tokio (rašytinio) ieškovės ir atsakovės susitarimo dėl prievolių užtikrinimo priemonės pakeitimo nėra, taigi nėra pagrindo išvadai, kad buvo susitarta atsakovės piniginę prievolę pakeisti. Ieškovės dalyvavimas sudarant buto (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį apeliacinės instancijos teismo pagrįstai nebuvo pripažintas šalių susitarimu pakeisti atsakovės sutartinę prievolę sumokėti 250 000 Lt, nes toks susitarimas turėjo būti įformintas įstatymų nustatyta tvarka.

Išvadą, kad šalys nebuvo susitarusios dėl atsakovės piniginės prievolės modifikavimo, be pirmiau nurodytų argumentų, papildomai patvirtina ir pinigų sumokėjimo, kaip prievolės užtikrinimo būdo, teisinės prigimties bei šalių preliminariosios sutarties nuostatų analizė. Iš šalių sudarytos preliminariosios sutarties nuostatų darytina išvada, kad atsakovės prievolė sumokėti nustatytą pinigų sumą sutartyje įtvirtinta kaip avanso sumokėjimas siekiant užtikrinti sutartinių prievolių įvykdymą. Avansas, nustatytas preliminariojoje sutartyje, negali būti pripažintas mokėjimo–atsiskaitymo funkciją atliekančia priemone, nes pagal preliminariąją sutartį nė viena iš šalių neįgyja turtinės naudos, tai būdinga pagrindinėms sutartims. Šiuo atveju ieškovė ir atsakovė preliminariojoje sutartyje aiškiai įvardijo mokamų pinigų paskirtį – atsakovės prievolių įvykdymui užtikrinti, t. y. avansas turėjo būti sumokėtas siekiant patvirtinti sutartinių įsipareigojimų laikymąsi. Kadangi preliminariosios sutarties negalima reikalauti įvykdyti natūra (CK 6.165 straipsnis), tai nesudarius pagrindinės sutarties avansas turi būti grąžinamas jį sumokėjusiai šaliai. Tai nurodyta ir šalių sudarytoje preliminariojoje sutartyje (sutarties 5.1 punktas). Be to, sutarties 5.1 ir 5.2 punktuose nustatyta 50 000 Lt bauda bet kuriai iš sutarties šalių, nepagrįstai atsisakiusiai sudaryti pagrindinę sutartį. Aiškinant šias sutarties nuostatas, darytina išvada, kad atsakovės įsipareigota sumokėti suma (250 000 Lt) atlieka ne tik sutartinių prievolių įvykdymo, bet tam tikra prasme ir netesybų sumokėjimo užtikrinimo funkciją, nes preliminariosios sutarties 5.2 punkte nurodyta, kad jeigu atsakovė atsisakys sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, tai ieškovės reikalavimu preliminarioji sutartis turi būti nutraukta, o dalis atsakovės sumokėtos 250 000 Lt sumos – 50 000 Lt – atitenka ieškovei kaip bauda už atsakovės prievolių neįvykdymą. Tuo tarpu išaiškinus šalių susitarimą taip, kaip teigia atsakovė, t. y. kad piniginė prievolė buvo pakeista įsipareigojimu nupirkti ieškovei butą, šalių nustatytas prievolių įvykdymo užtikrinimo mechanizmas pasidarytų ne tik neaiškus, bet ir sunkiai įgyvendinamas, nes, nesudarius pagrindinės sutarties, grąžinti butą būtų daug sudėtingiau nei pinigus (buto perleidimo sandoris turi būti sudaromas notarine tvarka), be to, reikalavimo grąžinti butą nevykdant geranoriškai, jo priverstinis įvykdymas gerokai pasunkėtų; buto vertės sumokėjimas taip pat gali lemti vienos ar kitos sandorio šalies teisių pažeidimą, pavyzdžiui, dėl rinkos kainų pasikeitimo ir pan. Kasacinio teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kvalifikuojant buto pirkimo–pardavimo sandorio sudarymą – ar tai yra atsakovės prievolės pagal preliminariąją sutartį įvykdymas, ar kitokiu pagrindu sudarytas sandoris – svarbu atsižvelgti į tai, kad šis sandoris yra savarankiškas ir savo turiniu iš esmės peržengia ikisutartinių santykių ribas.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija pripažįsta šalių teisę laisva valia susitarti dėl prievolių užtikrinimo būdo taikymo, tačiau šiuo atveju, vertinant nustatytas aplinkybes pirmiau išdėstytų teisinių argumentų dėl būtinumo preliminariosios sutarties pakeitimus sudaryti rašytine tvarka kontekste, darytina išvada, kad atsakovės prievolė pagal preliminariąją sutartį iki nustatyto termino (2007 m. gruodžio 31 d.) sumokėti ieškovei 250 000 Lt nebuvo pakeista ir privalėjo būti įvykdyta taip, kaip nustatyta šalių sutartyje. To padaryta nebuvo. Atsižvelgiant į preliminariosios sutarties sąlygas ir jos pasirašymo aplinkybes (tą pačią dieną ieškovės pasirašytus ir notarine tvarka patvirtintus sutikimus dėl jos turto įkeitimo bankui užtikrinant atsakovei suteiktą kreditą, dėl pastatų nugriovimo ir statybų jai priklausančiame žemės sklype, ieškovės atsakovei duotą įgaliojimą veikti ieškovės vardu klausimais, susijusiais su pastatų nugriovimu, taip pat hipotekos sandorį), konstatuotina, kad preliminariosios sutarties sąlygų tinkamas laikymasis ieškovei turėjo esminę reikšmę, nes visi sudaryti sandoriai iš esmės reiškė rizikos perkėlimą ieškovei, todėl atsakovės sutartinės prievolės sumokėti ieškovei 250 000 Lt, vertintinos kaip tam tikra ieškovės teisių apsaugos garantija, neįvykdymas pagrįstai sukėlė ieškovei nepasitikėjimą atsakove ir abejonę dėl tinkamo visų kitų susitarimų įvykdymo. Tokie atsakovės veiksmai buvo pakankama priežastis ieškovei atsisakyti sudaryti pagrindinę sutartį. Konstatavus, kad ieškovė turėjo pagrindą nutraukti preliminariąją sutartį, t. y. atsisakyti sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, nėra pagrindo taikyti jai atsakomybę pagal preliminariosios sutarties nuostatas (CK 6.165 straipsnio 4 dalis).

            Vadovaujantis pirmiau išdėstytais argumentais, konstatuotina, kad atsakovės reikalavimas pripažinti preliminariosios sutarties nutraukimą neteisėtu yra nepagrįstas. Kadangi, minėta, preliminariosios sutarties nutraukimas iš esmės reiškia atsisakymą sudaryti pagrindinę sutartį pagal CK 6.165 straipsnį, o CK 6.217 straipsnis, reglamentuojantis sutarties nutraukimą dėl jos esminio pažeidimo, ikisutartiniuose santykiuose netaikytinas, tai nėra pagrindo analizuoti ir sutarties nutraukimo tvarkos, nustatytos CK 6.218 straipsnyje, laikymąsi, todėl kasacinio teismo teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl atsakovės kasacinio skundo argumentų, kuriais nurodomi šio straipsnio nuostatų pažeidimai.

            Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė turėjo pagrindą atsisakyti sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, todėl jai nekyla atsakomybės pagal preliminariosios sutarties sąlygas, t. y. prievolė atlyginti nuostolius ar sumokėti netesybas. Tokiomis aplinkybėmis atsakovės kasacinio skundo argumentai, susiję su jos patirtų nuostolių atlyginimu, nenagrinėtini, nes yra teisiškai nereikšmingi.

            Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kuriais remiantis pripažinta, kad butas (duomenys neskelbtini) buvo nupirktas ieškovės teisei į būstą, kurią ji prarastų nugriovus jai nuosavybės teise priklausančius statinius, užtikrinti. Šių apeliacinės isntancijos teismo išvadų nepaneiga byloje nustatytos aplinkybės, taip pat atsakovės kasacinio skundo argumentai, dėl tokio sprendimo nesiskudė ir ieškovė. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria iš ieškovės priteista 188 817,87 Lt ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos pagal priešieškinį iškėlimo (2008 m. rugpjūčio 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, paliktina galioti, plačiau šiuo klausimu nepasisakant.

 

            Dėl hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu ir to padarinių

 

            Nagrinėjant hipotekos sutarties pripažinimo negaliojančia klausimą svarbu įvertinti šioje byloje susiklosčiusius šalių teisinius santykius, kuriuos atskleidžia byloje nustatytos aplinkybės. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pirmiau nurodytą teisės klausimą analizuoja ne abstrakčiai, bet šios konkrečios civilinės bylos faktinių aplinkybių, nustatytų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų, kontekste, į jas atsižvelgdama bei jomis remdamasi (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

            Byloje nustatyti tokie faktai.

2007 m. gruodžio 6 d. atsakovai L. K. ir AB DnB Nord bankas sudarė kreditavimo sutartį, pagal kurią bankas suteikė atsakovei 260 658,01 euro kreditą vartojimo reikmėms ir (ar) kitai paskirčiai; kredito grąžinimo terminas – 2031 m. spalio 31 d. Kreditavimo sutarties 10 punkte nurodyta, kad kredito gavėjo įsipareigojimų įvykdymą užtikrina ieškovei L. O. priklausančio turto – 0,1508 ha žemės sklypo, gyvenamojo namo, ūkio pastatų ir kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), hipoteka.

Ieškovė ir atsakovė 2007 m. gruodžio 13 d. sudarė preliminariąją sutartį, kuria įsipareigojo iki 2009 m. birželio 12 d. joje nustatytomis sąlygomis sudaryti ieškovei priklausančio nekilnojamojo turto – žemės sklypo, gyvenamojo namo bei kitų pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), – pirkimo–pardavimo sutartį. Pagal preliminariosios sutarties sąlygas ieškovės turto pardavimo kaina – 1,2 mln. Lt, iš kurių 250 000 Lt atsakovė turi sumokėti ieškovei iki 2007 m. gruodžio 31 d., o kitą sumą – pagrindinėje sutartyje nustatyta tvarka ir terminais. Preliminariojoje sutartyje taip pat nustatyta, kad jeigu iki pagrindinės sutarties sudarymo momento atsakovei taps žinoma, jog būsimos pirkimo–pardavimo sutarties objektu esantis turtas perleistas tretiesiems asmenims ar dėl kitokių priežasčių negali būti sutarties objektu, taip pat ieškovei atsisakius sudaryti pagrindinę sutartį ar neįvykdžius įsipareigojimų pagal preliminariąją sutartį, atsakovės reikalavimu preliminarioji sutartis turi būti nutraukta, o ieškovė privalo atlyginti atsakovei nuostolius, grąžinti 250 000 Lt ir sumokėti 50 000 Lt baudą; jeigu atsakovė atsisakys sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, tai ieškovės reikalavimu preliminarioji sutartis turi būti nutraukta, o dalis atsakovės sumokėtų pinigų – 50 000 Lt – tenka ieškovei kaip bauda už atsakovės prievolių neįvykdymą.

Tą pačią dieną – 2007 m. gruodžio 13-ąją – ieškovė pasirašė notarine tvarka patvirtintus pareiškimus, kuriais sutiko, kad atsakovė nugriautų jai nuosavybės teise priklausančius gyvenamąjį namą, ūkio pastatus ir kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), ir kad jos žemės sklype statytų keturių butų gyvenamąjį namą, taip pat kad jai nuosavybės teise priklausantys žemės sklypas, gyvenamasis namas, ūkio pastatai ir kiemo statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), būtų įkeisti AB DnB Nord bankui atsakovės gaunamo kredito įvykdymui užtikrinti. Be to, 2007 m. gruodžio 13 d. ieškovė išdavė notarine tvarka patvirtintą įgaliojimą atsakovei atstovauti jos interesams visais klausimais, susijusiais su gyvenamojo namo, ūkio pastatų ir kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), nugriovimu. Taip pat tą pačią dieną – 2007 m. gruodžio 13-ąją – notarine tvarka buvo patvirtintas hipotekos lakštas, kuriuo įforminta ieškovės, atsakovės ir banko pasirašyta hipotekos sutartis dėl ieškovei priklausančio turto hipotekos atsakovės prievolėms bankui pagal 2007 m. gruodžio 6 d. kreditavimo sutartį užtikrinti.

            Iš nustatytų faktų matyti, kad šalis siejo ne iš vieno sandorio kylantys teisiniai santykiai, todėl sprendžiant dėl šalių tikrosios valios susiformavimo ir išraiškos vertintinos visų šių sandorių sudarymo aplinkybės ir jų tarpusavio sąsajos. Šiuo aspektu pripažintinas teisingu trečiojo asmens notarės J. Šukienės prisidėjime prie kasacinio skundo nurodytas argumentas, kad tais atvejais, kai tos pačios šalys yra sudariusios kelis susijusius sandorius, nustatant tikruosius jų ketinimus tuos sandorius būtina aiškinti ir vertinti ne izoliuotai, o kaip vieningą šalių valią. Kita vertus, nėra pagrindo išvadai, kad apeliacinės instancijos teismas šių nuostatų nesilaikė. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovės valia sudaryti hipotekos sandorį buvo paveikta nesąžiningų ir apgaule pagrįstų atsakovės veiksmų, todėl padarė išvadą, kad šis sandoris turi valios trūkumų ir tai yra pagrindas pripažinti jį negaliojančiu. Kasacinio teismo teisėjų kolegija su tokiu vertinimu sutinka.

            Iš byloje nustatytų faktų matyti, kad šalys buvo sudariusios ne vieną sandorį ir visi jie tarpusavyje tiesiogiai susiję. Šių sandorių schema yra gana sudėtinga, be to, dalis jų sąlygų paneigia arba prieštarauja viena kitai, tai sudaro galimybę nesąžiningai šaliai piktnaudžiauti, nes dalies sandorių sąlygų objektyviai neįmanoma įvykdyti. Pavyzdžiui, preliminariąja sutartimi ieškovė įsipareigojo sudaryti jos žemės sklype esančių statinių (gyvenamojo namo ir kitų) pirkimo–pardavimo sutartį, prisiimdama atsakomybę už šio įsipareigojimo nevykdymą, tačiau tą pačią dieną parašė sutikimą atsakovei tuos statinius nugriauti ir išdavė įgaliojimą jai atlikti visus veiksmus, susijusius su statinių nugriovimu. Be to, tie patys statiniai nurodyti atsakovės ir banko kreditavimo sutartyje kaip hipotekos, skirtos atsakovės prievolėms pagal kreditavimo sutartį užtikrinti, objektas, jie taip pat nurodyti ir ieškovės sutikime įkeisti turtą atsakovės prievolėms užtikrinti bei hipotekos lakšte. Analizuojant šalių sudarytus sandorius, jų schemoje galima įžvelgti vieną nuoseklią tendenciją – visa šių sandorių rizika tenka išimtinai ieškovei. Tai patvirtina tokios aplinkybės. Veiksmai, galintys sukelti neigiamų padarinių ieškovei (pvz., statinių nugriovimas), įforminti ne ieškovės ir atsakovės sudarytoje sutartyje, kuri yra preliminarioji, taigi jos negalima reikalauti įvykdyti natūra, tačiau vienašaliais ieškovės pareiškimais ir sutikimais. Tokių vienašalių sandorių sudarymas reiškia, kad ieškovė prisiima visą šių veiksmų riziką ir negauna jokio savo galimų praradimų atlyginimo. Atsakovė turi teisę nugriauti ieškovės statinius, tačiau jos negalima įpareigoti sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį ir atitinkamai – atsiskaityti už įsigytą turtą. Ieškovė pagal šalių sudarytų sandorių schemą neturi jokio teisinio instrumento užsitikrinti savo praradimų atlyginimo. Iš šalių susitarimų matyti, kad atsakovės atsiskaitymas su ieškove priklauso nuo atsakovės verslo planų (ieškovės žemės sklype esančių pastatų nugriovimo, naujų pastatymo ir pardavimo) sėkmingo įgyvendinimo, tačiau nė viename šalių pasirašytame dokumente neįtvirtintas atsakovės įsipareigojimas atlikti atitinkamus veiksmus. Be to, atsakovė iš banko gavo kreditą, tačiau atsakomybė už kredito negrąžinimą taip pat tenka ieškovei, nes kredito grąžinimas užtikrintas ieškovei priklausančio turto hipoteka, taigi jo negrąžinus bankas visų pirma nukreips išieškojimą į hipoteka suvaržytą ieškovės turtą. Vertinant šalių susitarimų visumą, darytina išvada, kad ieškovė iš esmės sutiko su tuo, jog atsakovė, kuri turėtų tapti jos skolininke, jeigu visi šalių sandoriai būtų pasirašyti ir vykdomi, savo skolinių įsipareigojimų vykdymą užtikrintų ieškovei priklausančio turto hipoteka. Tokia sandorių schema savaime negali būti pripažinta sąžininga, nes ja ne tik šiurkščiai pažeidžiama, bet ir iš esmės paneigiama tiek derybų, tiek sutarčių sudarymo ir vykdymo civiliniuose teisiniuose santykiuose sąžininga praktika.

            Byloje keliamas klausimas dėl 2007 m. gruodžio 13 d. hipotekos sandorio, kuriuo ieškovė įkeitė jai nuosavybės teise priklausantį turtą atsakovės prievolėms bankui užtikrinti, pripažinimo negaliojančiu kaip sudaryto dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis). Hipoteka yra dvejopo pobūdžio teisės institutas. Viena vertus, tai yra prievolių užtikrinimo priemonė, kita vertus – daiktinė teisė. Tačiau visais atvejais sutartinė hipoteka įforminama hipotekos sutartimi. Taigi sutartinės hipotekos atsiradimo pagrindas yra sandoris, kuriam taikomos bendrosios civilinės teisės normos, reglamentuojančios sandorių negaliojimo pagrindus, taip pat CK 1.91 straipsnis. Pagal šio straipsnio 5 dalį apgaulė gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į šalių teisinių santykių ypatumus (šalių sudarytų sandorių įvairovę ir tiesiogines jų tarpusavio sąsajas), hipotekos sandorio negaliojimo pagrindo buvimas ar nebuvimas nustatytinas vertinant jo sudarymo aplinkybes visų šalių sandorių ir kitokių veiksmų kontekste.

            Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovės nesąžiningi veiksmai turėjo apgaulės požymių ir nulėmė ieškovės valios sudaryti hipotekos sandorį susiformavimą. Iš pirmiau nurodytų šalių sandorių sudarymo aplinkybių ir turinio visumos darytina išvada, kad, pirma, atsakovės veiksmai negali būti laikomi sąžiningais vien dėl to, kad ji gavo didelį (maždaug vieno milijono litų) banko kreditą neprisiimdama už jo grąžinimą jokios atsakomybės, antra, ieškovės valia akivaizdžiai buvo nulemta atsakovės veiksmų, nes byloje nustatyta, kad atsakovė buvo įgijusi ieškovės pasitikėjimą, sandoriai buvo sudaryti atsakovės iniciatyva, ieškovė pagal būsimą nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorį turėjo gauti jai įspūdingą sumą – 1,2 mln. Lt, tačiau šis sandoris turėjo būti sudarytas tik po 1,5 metų, be to, nesant galimybės įpareigoti šalis jį sudaryti, o ieškovės praradimai pagal jau galiojančius sandorius (sutikimus nugriauti statinius, įkeisti turtą, hipotekos sandorį ir kt.) – realūs ir niekuo neatlyginami. Tai, kad hipotekos sandoris sudarytas atsakovės iniciatyva ir kad ji neatskleidė ieškovei visų jo sudarymo aplinkybių, kurios objektyviai vertintinos kaip pakankamai painios, o ne akivaizdžios, taip pat kad dėl atsakovės veiksmų poveikio nebuvo susiformavusios ieškovės laisvos valios sudaryti hipotekos sandorį, matyti vien iš to, jog bet kuris vidutiniškai protingas ir apdairus asmuo, suvokdamas visus šioje byloje aptartų sandorių sudarymo padarinius, laisva valia niekada tokio hipotekos sandorio nesudarytų, be to, tai, kad hipotekos sandorį ieškovė sudarė paveikta atsakovės apgaulės, aišku ir iš ieškovės veiksmų, kai ši suprato esanti apgauta. Byloje nustatyta, kad ieškovė turi nedidelį išsilavinimą ir patirties, yra vyresnio amžiaus, vieniša, o atsakovė yra jauna patyrusi verslininkė. Šios aplinkybės taip pat reikšmingos vertinant šalių santykius ir hipotekos sutarties sudarymo aplinkybes, nes padeda nustatyti tikrąją šalių valią. Kasacinio teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, sprendžiant dėl apgaulės egzistavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad atsakovės veiksmų nesąžiningumą ir siekį manipuliuoti ieškovės valia patvirtina ne tik kreditavimo sutarties, preliminariosios sutarties ir hipotekos sandorio sudarymas, bet ir buto (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo aplinkybės. Atsakovė aiškino, kad šis sandoris buvo sudarytas šalių susitarimu pakeitus preliminariosios sutarties sąlygą dėl 250 000 Lt sumokėjimo į atsakovės prievolę nupirkti ieškovei butą. Atsakovės teigimu, toks šalių susitarimas buvo nulemtas preliminariosios sutarties sąlygų, pagal kurias ieškovė netektų gyvenamojo būsto, taigi buvo realus poreikis užtikrinti ieškovės teises į būstą. Šiuos atsakovės argumentus paneigia buto įgijimo aplinkybės. Visų pirma, butas buvo įgytas ne ieškovės asmeninės, bet ieškovės ir atsakovės bendrosios dalinės nuosavybės teise. Atsižvelgiant į tai, kad butas yra vieno kambario, toks ieškovės teisės į gyvenamąjį būstą įgyvendinimo užtikrinimas kelia pagrįstų abejonių. Ieškovė neįgijo teisės savarankiškai naudotis bei disponuoti šiuo butu ir liko priklausoma nuo atsakovės kaip bendraturtės. Šios aplinkybės papildomai patvirtina atsakovės siekį daryti įtaką ieškovei.

            Kasacinio teismo teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasatorių ir notarės argumentus, kad notarė išaiškino ieškovei visus hipotekos sandorio sudarymo padarinius, todėl nėra pagrindo šį sandorį pripažinti negaliojančiu kaip turintį valios trūkumų. Notaro pareigų išaiškinti šaliai jos sudaromo sandorio padarinius tinkamas atlikimas sprendžiant notarine tvarka sudaryto sandorio negaliojimo dėl valios trūkumų klausimą negali būti suabsoliutinamas, nes šalies valia gali būti paveikta dar iki atvykimo pas notarą sudaryti sutartį. Šioje byloje buvo nustatytos būtent tokios aplinkybės. Taigi notaro pareigų tinkamas atlikimas savaime nereiškia, kad ieškovė laisva valia sudarė ginčijamą sandorį. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai vertino notarės veiksmus ir padarė pagrįstą išvadą, kad, atsakovei nesąžiningais ir apgaulingais veiksmais paveikus ieškovės valią dar iki sandorio sudarymo notarine tvarka, notarės pastangos išaiškinti ieškovei sudaromo sandorio padarinius savaime nereiškia, kad ieškovė juos teisingai suprato. Ši aplinkybė vertintina atsižvelgiant į visų šalių sudarytų ir būsimų sandorių kontekstą, be to, pažymėtina, kad notarė tvirtino tik vieną šalių sandorį ir negalėjo išaiškinti ieškovei visų sandorių ir jų padarinių.

            Atsakovas AB DnB Nord bankas kasaciniame skunde kelia klausimą dėl jo kaip sąžiningo hipotekos kreditoriaus teisių pažeidimo pripažinus negaliojančiu hipotekos sandorį dėl apgaulės, kuri nustatyta atsakovės veiksmuose.

            Visų pirma pažymėtina, kad atsakovas nepagrįstai remiasi prievolinės ir daiktinės teisės konkurencija. Šiuo atveju nekyla prievolinės ir daiktinės teisės atribojimo problemos, nes atsakovas yra ne trečiasis asmuo, kurio įgyta subjektinė daiktinė teisė būtų ginama daiktiniais teisiniais teisių gynimo būdais, bet ginčijamo hipotekos sandorio šalis, taigi šiuo atveju taikytinos prievolių teisės normos, jos reglamentuoja ir atsakovo teises. Aplinkybė, kad hipotekos sandorio pagrindu bankas įgijo daiktinę teisę, savaime nereiškia, kad jam taikytini daiktiniai teisių gynimo būdai. Taip pat atmestini atsakovo teiginiai, susiję su restitucijos, kaip prievolinio teisinio teisių gynimo būdo, taikymu. Minėta, kad prievolių teisės normų taikymas šiuo atveju pagrįstas, nes sprendžiami būtent prievolinių teisinių santykių klausimai.

            Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad bankas yra nesąžiningas hipotekos kreditorius. Tokias išvadas teismas padarė iš to, kad bankas sudarė kreditavimo sutartį su atsakove dar neturėdamas duomenų apie įkaito davėjos valią suvaržyti hipoteka jai priklausantį turtą atsakovės prievolėms pagal kreditavimo sutartį užtikrinti, be to, atsakovei suteiktas didelės vertės (maždaug vieno milijono litų) kreditas, nenustatant jo panaudojimo paskirties, taigi bankui nepasilikus galimybės kontroliuoti kredito panaudojimo. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl banko veiksmų vertinimo. Pažymėtina, kad kiekvieno asmens pareiga, prieš sudarant sandorį, imtis visų priemonių išsiaiškinti, ar į turtą, į kurį siekiama įgyti tam tikras daiktines teises, neturi teisių kiti asmenys ir ar sudaromas sandoris nepažeis šalių ar trečiųjų asmenų teisių. Asmuo, kuris prieš sudarydamas sandorį nesiima visų įmanomų priemonių nurodytoms aplinkybėms išsiaiškinti, negali būti laikomas sąžiningu ir turi prisiimti neigiamus savo neapdairumo padarinius. Juolab bankas, kaip kreditavimo srities profesionalas, turi imtis visų būtinų veiksmų savo teisių įgyvendinimui užtikrinti, o to nepadaręs ir atitinkamai – prisiėmęs riziką, taip pat turi prisiimti ir galinčius kilti neigiamus padarinius. Taigi šiuo atveju atsakovo veiksmai vertintini ne tik kaip neapdairūs, bet ir kaip nesąžiningi. Kasaciniame skunde bankas nepagrįstai teigia, kad jis neturėjo galimybės patikrinti ieškovės ir atsakovės tarpusavio santykių ir ieškovės išreikštos valios įkeisti jos turtą atsakovės prievolių įvykdymui užtikrinti atitikties tikrajai (vidinei) jos valiai. Šie teiginiai atmestini kaip prieštaraujantys bylos aplinkybėms. Visų pirma bankas kreditavimo sutartį sudarė neišsiaiškinęs ne tik kredito panaudojimo paskirties ir tikslo (priešingu atveju jis turėjo suvokti atsakovės sukurtos sandorių schemos nesąžiningumą), bet ir grąžinimo galimybių. Antra, bankas nesiėmė priemonių nustatyti hipotekos, kuri kreditavimo sutartyje įrašyta kaip viena iš jos sąlygų, realumą, t. y. ieškovės, kaip įkaito davėjos, valią savo turtu užtikrinti kito asmens (atsakovės) prievolių įvykdymą. Akivaizdu, kad tokią galimybę bankas turėjo, tačiau ja nepasinaudojo. Tokie veiksmai negali būti pripažinti sąžininga dalykine praktika ir sukelia bankui, kaip pripažinto negaliojančiu hipotekos sandorio šaliai, neigiamų padarinių – savo reikalavimo įvykdymo užtikrinimo priemonės praradimą.

            Pažymėtina, kad atsakovas (bankas) nepagrįstai remiasi skunde nurodyta kasacinio teismo praktika dėl hipotekos kreditoriaus teisių gynimo. Kasatoriaus nurodytoje kasacinio teismo nutartyje buvo sprendžiamos kitokio pobūdžio problemos, t. y. jose nagrinėti atvejai, kai hipotekos sandorį prašoma pripažinti negaliojančiu dėl to, kad turtas buvo įkeistas asmens, neturinčio jo nuosavybės teisės, ir keliamas įkaito turėtojo, kaip sąžiningo įgijėjo, teisių apsaugos klausimas. O nagrinėjamoje byloje bankas yra ginčijamo kaip ydingo hipotekos sandorio šalis, be to, ginčijant šį sandorį remiamasi nesąžiningais tiek skolininko, tiek banko kaip kreditoriaus veiksmais.

            Kasacinio teismo teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, kad ji nėra hipotekos sandorio šalis, todėl neturi atsakyti pagal ieškovės ieškinio reikalavimą dėl hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu. Šie argumentai prieštarauja tiek teisės normoms (CK 4.185 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad hipotekos sutartį (lakštą) pasirašo skolininkas, kreditorius ir įkeičiamo daikto savininkas), tiek ginčijamos hipotekos sutarties turiniui (joje atsakovė nurodyta kaip sandorio šalis, ji pasirašė hipotekos lakštą), todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

 

            Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina galioti, o kasaciniai skundai atmestini.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2011 m. sausio 25 d. nutartimi kasatorei L. K. buvo atidėtas žyminio mokesčio už kasacinį skundą dalies – 7049 Lt – sumokėjimas iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina iš kasatorės valstybei. Iš kasatorių lygiomis dalimis valstybei priteistinos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos ir kitos būtinos bei pagrįstos išlaidos, patirtos kasaciniame teisme, – iš viso 103,70 Lt (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovės L. K. (duomenys neskelbtini) 7049 Lt (septynis tūkstančius keturiasdešimt devynis litus) žyminio mokesčio.

Priteisti valstybei iš atsakovės L. K. (duomenys neskelbtini) ir atsakovo AB DnB Nord banko (įmonės kodas 112029270) po 51,85 Lt (penkiasdešimt vieną litą 85 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                   Sigitas Gurevičius

 

 

                                                                                                                           Česlovas Jokūbauskas

 

 

                                                                                                                           Vincas Verseckas