Civilinė byla Nr. 2A-1128-259/2020

Teisminio proceso Nr. 2-51-3-00659-2016-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.1.3.7;

 (S)

2.4.2.2; 2.4.2.6; 3.2.4.11; 3.3.1.20

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 30 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Buzelio, Edvardo Palioko  ir Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas, pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiųjų asmenų O. B. ir V. B. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2020 m. kovo 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. S. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems asmenims V. S., V. B., O. B., L. K. Urbanavičienei, S. R., V. S., K. S., S. Š., A. S., valstybės įmonei Registrų centrui dėl atsisakymo išduoti sutikimą pripažinimo neteisėtu, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos rašto panaikinimo, teisės į namų valdos žemės sklypą pripažinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė V. S. (toliau – ieškovė) prašė teismo panaikinti atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovė) 2016 m. gegužės 27 d. raštą Nr. 1SS-1707-(8.5.); pripažinti neteisėtu atsakovės atsisakymą išduoti sutikimą ieškovei dėl ūkinių statinių – tvarto 2I1m, priestato 1i1p, sandėlio (daržinės) 3I1ž, sandėlio 4I1ž, ūkinio pastato 6I1ž, garažo 5I1ž, esančių (duomenys neskelbtini), statybos ir jų registravimo VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto kadastre ir registre; pripažinti ieškovei teisę statyti ir registruoti VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto kadastre ir registre ūkinius statinius – tvartą 2I1m, priestatą 1i1p, sandėlį (daržinę) 3I1ž, sandėlį 4I1ž, ūkinį pastatą 6I1ž, garažą 5I1ž – gyvenamojo namo priklausinius, esančius (duomenys neskelbtini), be žemės savininkės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sutikimo; priteisti ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad nuo 1993 m. liepos 8 d. įregistruotos jos nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). Įsigijus nuosavybėn gyvenamąjį namą, prie jo pagal techninės inventorizacijos bylą jai buvo skirtas 15 arų namų valdos žemės sklypas, už kurį sumokėjo investiciniais čekiais, tačiau žemės pirkimo procedūra nebuvo baigta, notarinė sutartis nesudaryta. Nuo pat namo įsigijimo ieškovė siekė, kad jai būtų parduotas didesnis nei 15 arų namų valdos žemės sklypas, nes faktiškai naudojosi didesniu žemės sklypu ir valstybės institucijos, atstovavusios valstybę žemės teisiniuose santykiuose, tam neprieštaravo, priešingai savo raštuose nurodė, jog planuoja jai suformuoti parduodamą namų valdos žemės sklypą pagal faktinį naudojimą, suprojektavo 0,26 ha žemės sklypą Nr. 917, tačiau tokio dydžio žemės sklypas iki šiol ieškovei neparduotas. Prie gyvenamojo namo ieškovės faktiškai naudojamoje namų valdoje, kuri priklauso valstybei, yra 2012 metais baigti statyti šeši ūkiniai pastatai: tvartas, priestatas, sandėlis (daržinė), sandėlis, ūkinis pastatas, garažas. Pagal UAB „Laukodeta“ 2015 m. balandžio 14 d. matavimus ieškovės naudojamą namų valdą sudaro 27,51 a. 2015 metais ieškovė kreipėsi į VĮ Registrų centrą suprašymu įregistruoti ūkinius statinius, tačiau VĮ Registrų centras 2016 m. balandžio 1 d. sprendimu pareikalavo statybą leidžiančio dokumento, t. y. valstybinės žemės patikėjimo teisės subjekto rašytinio sutikimo. 2016 m. gegužės 10 d. ieškovė kreipėsi į atsakovę dėl sutikimo įregistruoti ūkinius pastatus, tačiau atsakovė atsisakė duoti tokį sutikimą. Atsakovė, atsisakydama išduoti sutikimą dėl ūkinių statinių registracijos valstybinėje žemėje, neatsižvelgė, jog ieškovei turi būti suformuotas vienas racionalaus dydžio žemės sklypas, į kurį patektų visi su pagrindiniu daiktu – gyvenamuoju namu – susiję priklausiniai. Ieškovės faktiškai naudojamoje namų valdoje esantys ūkiniai statiniai yra priskiriami nesudėtingų statinių kategorijai ir nepažeidžia kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų.

3.       Atsakovė atsiliepimu į ieškinį prašė teismo atmesti ieškinį. Atsakovė nurodė, kad ieškovės nuosavybės teise valdomas gyvenamasis namas yra valstybinėje žemėje, kurioje namų valdos žemės plotas ieškovei pirkti iš valstybės yra suprojektuotas atsakovės Varėnos skyriaus vedėjo 2014 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 3VĮ-(14.3.2.)-1735, pakeistu 2015 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. 3VĮ-1511-(14.3.2), tačiau atsakovės Varėnos skyriaus vedėjo sprendimas dėl šio žemės ploto suformavimo ir įregistravimo Nekilnojamojo turto registre nepriimtas, žemės sklypo ribos kadastro žemėlapyje nepažymėtos. Atsakovės Varėnos skyriuje nėra duomenų, jog ieškovė būtų kreipusi į tuometinį valstybinės žemės patikėtinį dėl sutikimo statyti ūkinius statinius valstybinėje žemėje šalia gyvenamojo namo. Ieškovė 2016 m. gegužės 10 d. prašymu kreipėsi į atsakovę, prašydama išduoti rašytinį sutikimą dėl ieškovės naudojamoje namų valdoje pastatytų ūkinių statinių statybos, tačiau pagal atsakovės nuostatų 7, 11 punktus, atsakovės direktoriaus 2012 m. vasario 24 d. įsakymo Nr. Ip1-(2.1.)-63 „Dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos struktūrinių padalinių nuostatų patvirtinimo“ 4.1.21 punktą atsakovė neišduoda sutikimų nesuformuotoje valstybinėje žemėje statyti statinių, kurie būtų registruojami Nekilnojamojo turto registre, o pagal Statybos techninį reglamentą STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ atsakovės, kaip valstybinės žemės patikėtinės, kompetencijai yra priskirta išduoti sutikimus statyti naujus (naujai statomus) šio reglamento 7 priedo 1 punkte nustatytas sąlygas atitinkančius statinius ir ji nėra įgaliota išduoti sutikimų įteisinti jau pastatytų statinių savavališkos statybos, kuri prašymo dienai yra atlikta. Tais atvejais, kai asmenys atsakovės prašo išduoti sutikimą įteisinti jau atliktą savavališką statybą, ji gali tik spręsti klausimą dėl pritarimo (neprieštaravimo) šiai statybai įteisinti išdavimo, nustačiusi, ar savavališka statyba buvo galima bei parengus naują teritorijų planavimo dokumentą, kuriame turi būti suprojektuotas žemės sklypas, nevertinant savavališkos statybos metu padarytų pakeitimų.

4.       Varėnos rajono apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimu tenkino ieškinį. Kauno apygardos teismas 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimu panaikino Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimą, priėmė naują sprendimą ir atmetė ieškinį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. birželio 29 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimą, Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

5.       Bylą nagrinėjant iš naujo, ieškovė pateikė papildomą ieškinį, prašydama pripažinti ieškovei teisę įsigyti savo nuosavybėn pirkimo būdu iš valstybės 0,26 ha namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

6.       Ieškovė nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. birželio 29 d. nutartyje konstatavo, kad šiuo atveju pirmiausia turi būti nagrinėjama dėl galimybės pagal teisinį reguliavimą suteikti ieškovei žemės sklypo, viršijančio 0,15 ha, valdymo ir (ar) naudojimo teises ir nustačius, kad pagal teisinį reglamentavimą ir faktinę situaciją yra galimybė ieškovei suteikti papildomo valstybinės žemės sklypo valdymo ir (ar) naudojimo teises, tai teiktų pagrindą pripažinti ieškovės teisę statyti statinius be atsakovės, kaip valstybinės žemės patikėtinės, sutikimo. Ieškovė nuo pat namo įsigijimo siekė, kad jai būtų parduotas didesnis nei 0,15 ha namų valdos žemės sklypas, nes ji faktiškai iki šiol naudojasi didesniu – ne mažesniu kaip 0,26 ha žemės sklypu, dėl ko žemės savininkė tam neprieštaravo. Per šį laikotarpį ieškovei atsirado teisėti lūkesčiai įsigyti faktiškai naudojamą žemės sklypą savo nuosavybėn pirkimo būdu pagal Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalį. Ieškovė, tikėdamasi įsigyti nuosavybėn pagal projektą jai numatytą 0,26 ha žemės sklypą, atliko šio sklypo kadastrinius matavimus, tačiau jie nebuvo patvirtinti atsakovės Varėnos skyriuje.

7.       Atsakovė atsiliepimu į ieškinį prašė teismo atmesti ieškinį. Atsakovė nurodė, kad pagal Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punktą yra garantuojama tik tokia asmens teisė įsigyti naudojamą namų valdos žemės sklypą, kuri atsirado teisėtai valdant jame esančius statinius, kurie turi būti įregistruoti Nekilnojamojo turto registre ir kadastre, todėl ieškovės faktinis naudojimasis valstybine žeme neturint tam teisinio pagrindo negali sukurti teisėtam naudojimui tolygių padarinių, kaip ir aplinkybė, kad ieškovė naudojasi statiniais. Naudojimasis statiniais neturi įrodomosios vertės sprendžiant klausimą dėl teisių pripažinimo į žemės sklypą, ypač tuomet, kai statiniai pastatyti neteisėtai.

8.       Alytaus apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimu tenkino ieškinį. Kauno apygardos teismas 2019 m. balandžio 30 d. nutartimi panaikino Alytaus apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. 

9.       Tretieji asmenys O. B. ir V. B. 2019 m. liepos 22 d. pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašydami atmesti ieškinį. Tretieji asmenys O. B. ir V. B. nurodė, kad ieškovės veikla statant statinius ant valstybinės žemės turi būti vertinama kaip tęstinė, turint tikslą siekti 11 arų valstybinės žemės ploto užgrobimo ir naudojimo neturint nuosavybės teisių į jį, savo poreikiams. Byloje nėra įrodymų, kad valstybinės žemės dalis būtų perleista ieškovei kuriuo nors iš Lietuvos Respublikos žemės įstatyme numatytų būdų, be to, jie patys ne kartą bandė įsigyti ar išsinuomoti žemės sklypus, įsiterpusius tarp jiems nuosavybės teise priklausančio 0,1993 ha žemės sklypo ir ieškovei suprojektuoto 0,15 ha sklypo, tokio pageidavimo niekada neatšaukė ir toliau pageidauja savo teisę įgyvendinti.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10.       Alytaus apylinkės teismas 2020 m. kovo 10 d. sprendimu patenkino ieškinį: pripažino ieškovei teisę įsigyti savo nuosavybėn pirkimo būdu iš valstybės 0,26 ha namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); panaikino atsakovės 2016 m. gegužės 27 d. raštą Nr. 1SS-1707-(8.5.); pripažino neteisėtu atsakovės atsisakymą išduoti sutikimą ieškovei dėl ūkinių statinių – tvarto 2I1m, priestato 1i1p, sandėlio (daržinės) 3I1ž, sandėlio 4I1ž, ūkinio pastato 6I1ž, garažo 5I1ž, esančių (duomenys neskelbtini), statybos ir jų registravimo VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto kadastre ir registre; pripažino ieškovei teisę statyti ir registruoti VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto kadastre ir registre ūkinius statinius – tvartą 2I1m, priestatą 1i1p, sandėlį (daržinę) 3I1ž, sandėlį 4I1ž, ūkinį pastatą 6I1ž, garažą 5I1ž – gyvenamojo namo priklausinius, esančius (duomenys neskelbtini), – be atsakovės sutikimo; priteisė ieškovei iš atsakovės 991 Eur bylinėjimosi išlaidas; atgręžė panaikinto Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimo įvykdymą ir įpareigojo Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti ieškovei 41 Eur.

11.       Teismas konstatavo, kad dėl ieškovės teisės įsigyti 0,15 ha ploto valstybinės žemės sklypą byloje ginčo nėra, byloje yra iškilęs ginčas dėl ieškovės teisės įsigyti faktiškai naudojamą, viršijantį 0,15 ha, valstybinės žemės sklypą. Teismas nustatė, kad valstybei priklausančiame nesuformuotame žemės sklype yra ieškovei priklausantis gyvenamasis namas, ieškovė prie jai priklausančio gyvenamojo namo 1998 metais pradėjo statyti tvartą ir sandėlį (daržinę), o 2003 metais – priestatą prie tvarto, sandėlį, ūkinį pastatą, garažą, visi minėti statiniai baigti statyti 2012 metais. Atsižvelgęs į teisės aktų reikalavimus statybai, galiojusius minėtų statinių statybos metu (1998–2012 metai), teismas sprendė, kad ieškovės pastatytų ūkinių statinių statybai savo sklypo ribose nebuvo reikalingas statybą leidžiantis dokumentas, tačiau statant statinius ne statytojui priklausančiame ar valdomame žemės sklype, buvo būtinas žemės sklypo savininko, valdytojo ar naudotojo (šiuo atveju valstybinės žemės patikėtinio) raštiškas sutikimas dėl statybos, kuris nuo 2010 m. spalio 1 d. Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintas kaip statybą leidžiantis dokumentas. Įvertinęs trečiojo asmens V. S. paaiškinimus, jog statiniai buvo statomi, atsižvelgiant į faktiškai naudojamo žemės sklypo ribas bei į kitų kaimynų pastatytus statinius (ne į inventorinį planą bei jame nurodytas leisto įsigyti žemės sklypo ribas), tai, kad nagrinėjamu atveju nustatyti tikslios ieškovei leisto įsigyti 0,15 ha ploto žemės sklypo vietos faktiškai ieškovės naudojamame žemės sklype nėra galimybės, teismo vertinimu, situacijos schemoje 2 pažymėtas ieškovei leistas įsigyti sklypas ne tik labiau atitinka 1992 metų inventorinį planą, bet ir nepažeidžia trečiųjų asmenų (kaimyninių sklypų) teisių ir teisėtų interesų (pagal situacijos schemą 1 sklypo ribos susidengia su O. ir V. B. priklausančiu sklypu), teismas pripažino, kad ieškovės ginčo ūkiniai statiniai – sandėlis 4I1ž, garažas 5I1ž ir ūkinis pastatas 6I1ž – pastatyti ieškovei Varėnos rajono valdybos 1994 m. birželio 2 d. potvarkiu Nr. 313-v leistame įsigyti žemės sklype, todėl juos ieškovė turėjo teisę statyti be valstybinės žemės patikėtinio sutikimo, tuo tarpu dalis ūkinių statinių – sandėlis (daržinė) 3I1ž, tvartas 2I1m ir jo priestatas 1i1p – pastatyti už ieškovei leisto įsigyti 0,15 ha ploto namų valdos žemės sklypo ribų. 

12.       Teismas nustatė, kad ieškovė su sutuoktiniu nuo 1994 metų rudens pradėję gyventi ieškovei priklausančiame name, faktiškai pradėjo naudotis ne tik ieškovei leistu įsigyti žemės sklypu, bet, atitinkamoms tarnyboms nepaženklinus parduodamo žemės sklypo riboženkliais, nesant aiškių leisto įsigyti žemės sklypo ribų, ir valstybei priklausančia žemės sklypo dalimi, kurioje nuo 1998 iki 2012 metų pasistatė ūkinius statinius, šia žemės sklypo dalimi nepertraukiamai naudojasi iki šiol ir jau daugiau nei 20 metų aktyviais veiksmais siekia ją įsigyti. Teismas pažymėjo, kad valstybės institucijoms buvo žinoma apie ieškovės jos faktiškai naudojamame žemės sklype statomus ūkinius statinius, tačiau jokių prieštaravimų dėl šių statinių statybos ieškovei nebuvo pareikšta, jokių veiksmų išsiaiškinti, ar šie statiniai statomi ieškovei skirtame žemės sklype, nebuvo imtasi, kas leidžia pagrįstai spręsti, jog pačios valstybės institucijos sutiko ir laikė, jog ieškovės statiniai statomi teisėtai. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, atsižvelgęs į valstybės institucijų veiksmus, savalaikį neveikimą, jau ilgą laiką besitęsiantį susidariusios situacijos toleravimą ir jos neišsprendimą, teismas padarė išvadą, kad ieškovei buvo suteiktas teisėtas ir pagrįstas lūkestis ne tik naudotis valstybinės žemės sklypu, bet ir įgyti faktiškai naudojamą 0,15 ha viršijantį valstybinės žemės sklypą, kas sudaro pagrindą spręsti dėl teisės ieškovei įsigyti 0,26 ha valstybinės žemės sklypą pripažinimo. Teismas nurodė, kad pagal 1992 metų inventorinį planą ieškovės namų valdos plotas nurodytas 0,15 ha, kuris neatitinka ieškovės faktiškai naudojamo žemės sklypo ribų ir ploto, pagal šį inventorinį planą nustatyti tikslios ieškovei leisto įsigyti žemės sklypo vietos nėra galimybės, todėl šiuo metu formuojant ieškovei namų valdos žemės sklypą vien pagal šį planą, ieškovės dalis pastatytų ūkinių statinių nepatektų į namų valdos ribas ir liktų valstybinės žemės sklype arba visi pastatyti ūkiniai statiniai patektų į ieškovės namų valdą, tačiau ieškovei suformuotas namų valdos žemės sklypas būtų tarp dviejų nedidelių valstybei liksiančių žemės sklypų, kas esant susidariusiai situacijai, nebūtų protinga, teisinga ir racionalu, be to, ieškovei skyrus žemės sklypą, valstybė ilgą laiką (iki 2000 m., t. y. 6 metus) nesiėmė jokių veiksmų, kad šis žemės sklypas būtų suformuotas, vėliau ieškovei (ar jos įgaliotam sutuoktiniui) prašant suformuoti bei parduoti žemės sklypą, valstybės žemės sklypo patikėtinis savo veiksmais (raštais, faktiškai naudojamo žemės sklypo matavimais, žemės reformos žemėtvarkos projektų sudarymais, jų patvirtinimais ir kt.) 15 metų (nuo 2000 m. iki 2015 m. lapkričio 7 d. įsakymo) užtikrino ieškovei galimybę išsipirkti iš valstybės faktiškai naudojamą namų valdos žemės sklypą, t. y. ne tik jai skirtą ir inventoriniame plane numatytą 0,15 ha žemės sklypą, bet ir faktiškai naudojamą 0,15 ha viršijantį valstybinės žemės sklypą.

13.       Esant susidariusiai situacijai, kuomet valstybės institucijos savalaikiu neveikimu, o vėliau savo veiksmais suteikė ieškovei teisėtą ir pagrįstą lūkestį įgyti faktiškai naudojamą 0,15 ha viršijantį valstybinės žemės sklypą, atsižvelgęs į teisės aktus, suteikiančius galimybę parduoti namų valdos žemės sklypą, kurį užima sodybos statiniai, sodas, kiti sodybos želdiniai, kiemas ir sodyboje nuolat daržui naudojamas žemės sklypas, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, teismas sprendė, jog šiuo konkrečiu atveju ieškovei namų valdos žemės sklypas gali ir turi būti formuojamas atsižvelgiant į jo faktinį naudojimą (kuris neviršija teisės aktuose nustatytos 2,0 ha ribos) bei žemės reformos žemėtvarkos projekte suformuotą žemės sklypą (0,26 ha), o ne vien tik pagal techninės apskaitos byloje esantį inventorinį planą (kaip šiuo metu yra pagal atsakovės Varėnos skyriaus vedėjo 2015 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 3VĮ-1511-(14.3.2.)), nes kitu atveju būtų pažeistas ieškovei valstybės institucijų veiksmais suteiktas teisėtas lūkestis įsigyti faktiškai naudojamą 0,15 ha viršijantį valstybinės žemės sklypą, kuris yra būtinas namų valdos eksploatavimui. Teismas vertino, kad šiuo atveju suformavus ieškovei namų valdos žemės sklypą pagal jau ilgą laiką besitęsiantį (prasidėjusį dar prieš tretiesiems asmenims O. ir V. B. įsigyjant šalia žemės sklypą) faktinį jo naudojimą, trečiųjų asmenų (kaimyninių žemės sklypų) teisės ir teisėti interesai nebus pažeisti, kadangi jau nuo 2000 metų buvo sprendžiamas klausimas dėl šio valstybinio žemės sklypo pardavimo būtent ieškovei, kas turėjo būti žinoma ir tretiesiems asmenims. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas tenkino ieškovės reikalavimą dėl teisės į namų valdos žemės sklypą pripažinimo.

14.       Teismas nustatė, kad ieškovės ginčo ūkiniai statiniai – sandėlis 4I1ž, garažas 5I1ž ir ūkinis pastatas 6I1ž – pastatyti ieškovei leistame įsigyti 0,15 ha žemės sklype, o dalis ūkinių statinių – sandėlis (daržinė) 3I1ž, tvartas 2I1m ir jo priestatas 1i1p – pastatyti už ieškovei skirto 0,15 ha ploto namų valdos žemės sklypo ribų, tačiau šiuo sprendimu ieškovei yra pripažįstama teisė įsigyti iš valstybės ir papildomą valstybinės žemės sklypą, esantį už 0,15 ha ribų, kas sudaro pagrindą pripažinti ieškovės teisę statyti statinius be atsakovės, kaip valstybinės žemės patikėtinės, sutikimo. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal byloje nustatytus duomenis nėra galimybės nustatyti tikslios ieškovei leisto įsigyti 0,15 ha žemės sklypo vietos, todėl šis žemės sklypas galėtų būti suformuojamas taip, jog visi ieškovės pastatyti ginčo statiniai patektų į ieškovės leisto įsigyti 0,15 ha namų valdą, kas taip pat būtų pagrindas pripažinti ieškovės teisę statyti statinius be valstybinės žemės patikėtinio sutikimo. Pripažinęs ieškovės teisę statyti ginčo ūkinius statinius be atsakovės, kaip valstybinės žemės patikėtinės, sutikimo, teismas panaikino atsakovės 2016 m. gegužės 27 d. raštą Nr. 1SS-1707-(8.5), pripažino neteisėtu atsakovės atsisakymą išduoti sutikimą ieškovei įregistruoti ginčo ūkinius statinius Nekilnojamojo turto kadastre ir registre, pripažino ieškovei teisę statyti ir registruoti Nekilnojamojo turto kadastre ir registre ūkinius statinius be atsakovės sutikimo.

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

15.       Apeliaciniu skundu tretieji asmenys O. B. ir V. B. (toliau – apeliantai) prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2020 m. kovo 10 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir atmesti ieškinį, priteisti apeliantams iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.                      Ieškovės ieškinys nepagrįstas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas. Ieškovė be teisinio pagrindo naudojosi valstybinės žemės dalimi, ji savavališkai, tyčia užėmė 0,11 ha valstybinės žemės plotą ir iki dabar naudojasi valstybinės žemės sklypo dalimi išskirtinai tik savo interesais, taip pažeidžiant šios žemės sklypo savininko (patikėtinio) nuosavybės teisę ir apeliantų šeimos interesus, niekada nesiėmė veiksmų, kad atlaisvintų minėtą sklypo dalį žemės reformos (šioje kadastrinėje vietovėje) procedūroms atlikti (pabaigti). Prieš siekdama įgyti nuosavybės teises į statybos būdu sukurtą nekilnojamąjį daiktą, ieškovė turėjo įsitikinti, ar turi reikiamas teises į žemę, kurioje yra toks daiktas, kokia tų teisių apimtis. Byloje nėra duomenų (įrodymų), kad valstybinės žemės dalis būtų perleista ieškovei, kuriais nors iš Žemės įstatyme numatytais būdais. Žemės įstatymo 21 straipsnio 7 dalyje yra įtvirtinta pareiga žemės savininkams ir naudotojams, vykdant ūkinę ir kitą veiklą, nepažeisti gretimų žemės sklypų, taigi ir apeliantų teisių ir įstatymų saugomų interesų. Apeliantai tarp ieškovei suprojektuoto 0,15 ha žemės sklypo ir apeliantams priklausančio 0,1993 ha žemės sklypo įsiterpusį žemės plotą ne vieną kartą bandė įsigyti ar nors išsinuomoti. Tokio pageidavimo apeliantai niekada neatšaukė ir toliau pageidauja tokią savo teisę įgyvendinti pagal Žemės įstatymą. Teisingam šios civilinės bylos išsprendimui būtina teisingai nustatyti faktines aplinkybes, o tuo atveju, jeigu būtų nuspręsta, kad 0,11 ha valstybinės žemės plotą ieškovė nuo 1994 metų užėmė neteisėtai ir nesąžiningai – atsisakyti ginti šią jos civilinę subjektinę teisę. Kitu atveju ieškovė ne tik atsidurtų geresnėje padėtyje už kitus asmenis, bet ir pažeistų valstybės ir apeliantų teises.

1.2.                      Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, teismo išvados padarytos remiantis ne civilinėje byloje surinktų įrodymų viseto vertinimu, bet pavieniais įrodymais, nepaaiškinant, kodėl pirmosios instancijos teismas įrodymus tyrė formaliai ir selektyviai, ieškovės pateiktiems įrodymams buvo teikiamas prioritetas prieš kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visumą, tačiau teismas to nepadarė, todėl neteisingai nustatė visas reikšmingas šios civilinės bylos aplinkybes, įskaitant ir tai, kad ieškovė, turėdama teisę tik į 0,15 ha žemės plotą namų valdai, nuo 1994 metų užgrobė valstybei priklausančią žemę (0,11 ha), tą valdą savavališkai ir savanaudiškai pasididindama iki 0,26 ha. Ieškovė teisminiu keliu (tariamai dėl jos teisėtų lūkesčių pažeidimo) ieško privilegijų – tyčia savavališkai užimtą valstybinę žemę ir statinius bando įteisinti, vildamasi, kad teismai, apeidami objektyvų visų civilinės bylos įrodymų vertinimą, padarys klaidą ir priims tik jai palankų sprendimą. Ieškovės „teisėtų lūkesčių“ įgyvendinimas, vadovaujantis ne įstatymais, o kitais (išvestiniais) principais, reiškia, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė įrodinėjimo standarto tokio pobūdžio klausimams spręsti, ignoravo valstybės interesus, kitų asmenų teises ir tai sutrukdė pirmosios instancijos teismui priimti pagrįstą sprendimą.

16.       Ieškovė ir trečiasis asmuo V. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti ieškovei iš apeliantų bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1.                      Teismas nuodugniai ištyrė visas bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, iš esmės teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas, reguliuojančias byloje nagrinėjamus teisinius santykius, nepažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą.

2.2.                      Apeliaciniame skunde dėstomi teiginiai apie savavališką žemės užėmimą neturi nei faktinio, nei teisinio ryšio su byloje nagrinėjamu dalyku. Ieškovė niekada nebuvo kaltinama savavališku valstybinės žemės užėmimu. Teismas nustatė, kad tokiu sklypu, kokiu ieškovė naudojasi ir dabar, ji naudojosi nuo pat gyvenamojo namo įsigijimo 1992 m. lapkričio 11 d. 

2.3.                      Ankstesniais teismų sprendimais šioje byloje neginčijamai konstatuota, kad šios bylos dalyku nėra savavališka statyba, todėl apeliacinio skundo motyvai šiuo klausimu nenagrinėtini.

2.4.                      Skundžiamu teismo sprendimu nepažeidžiamos apeliantų teisės ir teisėti interesai. Ieškovei suprojektuotas 0.26 ha dydžio namų valdos sklypas nepatenka į apeliantams priklausantį namų valdos sklypą. Apeliantai neturi teisių pretenduoti į ieškovės ir jos sutuoktinio naudojamą namų valdos sklypą.

2.5.                      Valstybė neįgaliojo apeliantų atstovauti jai žemės teisiniuose santykiuose, todėl apeliantai neturi subjektinės teisės ginčyti ieškovės teisės į naudojamą namų valdos žemę, kurios dalis nuosavybės teisėmis priklauso valstybei.

17.       Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovė atsiliepime nurodo, kad teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, remdamasis teismų nutartimis, jose nurodytais trūkumais, kurie nebuvo išnagrinėti ankstesniuose pirmosios instancijos teismuose.

18.       Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Todėl teisėjų kolegija patikrina skundžiamo apeliacine tvarka teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal pateikto apeliacinio skundo argumentus.

20.       Byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl įrodymų pakankamumo byloje ir jų tinkamo vertinimo (CPK 177, 178, 185 straipsnis).

21.       Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nustatė, jog ieškovei V. S. (iki santuokos buvusiai K.) nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas, unikalus Nr. 3898-1005-2012, esantis (duomenys neskelbtini), kuris įgytas 1992 m. lapkričio 11 d. vykusiame aukcione (1 t., b. l. 15, civilinės bylos Nr. 2-589-547/2007 l. 41-42). Varėnos rajono (duomenys neskelbtini) žemės sklypo ūkio bendrovės narių 1992 m. lapkričio 9 d. vykusiame susirinkime nutarta išskirti ieškovei 0,15 ha dydžio pasodybinį sklypą prie aukcione nupirkto gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini)gyvenvietėje (2 t., b. l. 95). Varėnos rajono valdybos 1994 m. birželio 2 d. potvarkiu Nr. 313-v „Dėl esamų namų valdų žemės sklypų pardavimo“ ieškovei leista įsigyti iš valstybės 0,15 ha ploto namų valdos žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 69-70), už kurį ieškovė 1994 m. birželio 29 d. sumokėjo 31,59 litų investiciniais čekiais (2 t., b. l. 94), tačiau žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Ieškovė 1994 m. liepos 8 d. sudarė santuoką su trečiuoju asmeniu V. S., šeima 1994 m. rudenį įsikėlė gyventi į ieškovės aukcione įsigytą gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), ir pradėjo naudotis visu prie gyvenamojo namo esančiu nesuformuotu laisvu valstybinės žemės sklypu bei jame laikotarpiu nuo 1998 m. iki 2012 m. pasistatė šešis ūkinius statinius: tvartą 2I1m, priestatą 1i1p, sandėlį (daržinę) 3I1ž, sandėlį 4I1ž, ūkinį pastatą 6I1ž, garažą 5I1ž (1 t., b. l. 18, 28-46). Ieškovės vyras V. S. ir pati ieškovė kreipėsi į atitinkamas institucijas dėl galimybės įsigyti naudojamą valstybinės žemės plotą, įrašyti nekilnojamųjų daiktų – tvarto, priestato, sandėlio (daržinės), sandėlio, ūkinio pastato, garažo – esančių (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą, registruoti ūkinius pastatus valstybinėje žemėje, tačiau leidimo negavo. Teismine tvarka ieškovė prašo pripažinti atsakovės atsisakymą išduoti sutikimą jai statyti ir įregistruoti Nekilnojamojo turto kadastre ir registre minėtus ūkinius statinius neteisėtu, bei pripažinti jai teisę įsigyti (nusipirkti) iš valstybės 0,26 ha žemės sklypą ir statyti bei įregistruoti Nekilnojamojo turto kadastre ir registre šiuos ūkinius statinius be atsakovės sutikimo.

22.       Alytaus apylinkės teismas 2020 m. kovo 10 d. sprendimu patenkino ieškinį: pripažino ieškovei teisę įsigyti savo nuosavybėn pirkimo būdu iš valstybės 0,26 ha namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); panaikino atsakovės 2016 m. gegužės 27 d. raštą Nr. 1SS-1707-(8.5.); pripažino neteisėtu atsakovės atsisakymą išduoti sutikimą ieškovei dėl ūkinių statinių – tvarto 2I1m, priestato 1i1p, sandėlio (daržinės) 3I1ž, sandėlio 4I1ž, ūkinio pastato 6I1ž, garažo 5I1ž, esančių (duomenys neskelbtini), statybos ir jų registravimo VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto kadastre ir registre; pripažino ieškovei teisę statyti ir registruoti VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto kadastre ir registre ūkinius statinius – tvartą 2I1m, priestatą 1i1p, sandėlį (daržinę) 3I1ž, sandėlį 4I1ž, ūkinį pastatą 6I1ž, garažą 5I1ž – gyvenamojo namo priklausinius, esančius (duomenys neskelbtini), – be atsakovės sutikimo.

23.       Apeliaciniu skundu tretieji asmenys skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą, skundas grindžiamas tais argumentais, jog ieškovė be teisinio pagrindo naudojosi valstybinės žemės dalimi, ji savavališkai, tyčia užėmė 0,11 ha valstybinės žemės plotą ir iki dabar naudojasi valstybinės žemės sklypo dalimi išskirtinai tik savo interesais, taip pažeidžiant šios žemės sklypo savininko (patikėtinio) nuosavybės teisę ir apeliantų šeimos interesus; apeliantai tarp ieškovei suprojektuoto 0,15 ha žemės sklypo ir apeliantams priklausančio 0,1993 ha žemės sklypo įsiterpusį žemės plotą ne vieną kartą bandė įsigyti ar nors išsinuomoti, jie ir toliau pageidauja tokią savo teisę įgyvendinti pagal Žemės įstatymą; o pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, tai sutrukdė pirmosios instancijos teismui priimti pagrįstą sprendimą.

            Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

24.       Apeliantai prašė bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Pažymėtina, kad pagal CPK 322 straipsnio nuostatas, apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, atsižvelgdamas į šalių motyvuotus prašymus, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas. Nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, net ir esant bylos šalies ar šalių prašymui, nėra teismo pareiga, todėl išreikštas asmens pageidavimas apeliacinio skundo padavimo metu bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka, apeliacinės instancijos teismo neįpareigoja. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismui pateikti procesiniai dokumentai, tarp jų ir apeliacinis skundas, atsiliepimai į apeliacinį skundą yra pakankamai aiškūs, motyvuoti. Proceso šalių paaiškinimai teisėjų kolegijos posėdyje nepakeistų apeliaciniame skunde pateiktų argumentų, o pats procesas užsitęstų, šalys turėtų papildomai nepagrįstų išlaidų. Kolegija taip pat pažymi, kad šalys pirmosios instancijos teismo procese buvo išklausytos, jų argumentai buvo išdėstyti ir užfiksuoti teismo posėdžio protokole. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju skundui išspręsti pakanka byloje esančios medžiagos, o asmeniškai išklausyti byloje dalyvaujančius asmenis nėra būtinybės. Atsižvelgiant į tai, apeliantų prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas.

           Dėl ginčo esmės

25.       Teisėjų kolegijos vertinimu apeliaciniame skunde dėstomi teiginiai apie ieškovės savavališką valstybinės žemės naudojimą ir apeliantų siekį ir norą įsigyti gretimą žemės sklypą netoli ginčo sklypo neturi faktinio, bei teisinio ryšio su byloje nagrinėjamu ieškinio faktiniu pagrindu ir dalyku. Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime pagrįstai konstatavo, jog atveju ieškovei namų valdos žemės sklypas gali ir turi būti formuojamas atsižvelgiant į jo faktinį naudojimą (kuris neviršija teisės aktuose nustatytos 2,0 ha ribos) bei žemės reformos žemėtvarkos projekte suformuotą žemės sklypą (0,26 ha), o nes kitu atveju būtų pažeistas ieškovei valstybės institucijų veiksmais suteiktas teisėtas lūkestis įsigyti faktiškai naudojamą 0,15 ha viršijantį valstybinės žemės sklypą, kuris yra būtinas namų valdos eksploatavimui. Alytaus apylinkės teismas pagrįstai sprendė, kad suformavus ieškovei namų valdos žemės sklypą pagal jau ilgą laiką besitęsiantį faktinį jo naudojimą, trečiųjų asmenų Bukatkų teisės ir teisėti interesai nebus pažeisti, kadangi jau nuo 2000 m. buvo sprendžiamas klausimas dėl šio valstybinio žemės sklypo pardavimo būtent ieškovei, kas be abejonės turėjo būti žinoma ir apeliantams. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės reikalavimas dėl teisės į namų valdos žemės sklypą pripažinimo pagrįstai teismo sprendimu patenkintinas ir ieškovei pripažintina teisė įsigyti iš valstybės 0,26 ha namų valdos žemės sklypą.

26.       Byloje apeliantai neskundė teismo sprendimo dalies, kuria buvo sprendžiama dėl teisės ieškovei statyti ir įregistruoti ūkinius statinius be atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos sutikimo, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis šioje ginčo dalyje, dėl teismo sprendimo motyvų plačiau nepasisako. Nurodomais motyvais teisėjų kolegija atmeta apeliantų skundo argumentus, jog teismas byloje neteisingai išsprendė šalių ginčą.

             Dėl įrodymų vertinimo

27.       Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas, byloje priimdamas sprendimą, pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą. Teisėjų kolegija vertina, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė visas svarbias bylai faktines aplinkybes, jas tinkamai įvertino, skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime detaliai nurodė, kokie įrodymai pagrindžia teismo padarytas išvadas ir kuriais įrodymais vadovaujantis, teismas tenkina ieškovės ieškinį. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, jog surinktų įrodymų visuma pagrindžia ieškovės įrodinėjamas aplinkybes dėl teisės įsigyti nuosavybėn pirkimo būdu iš valstybės 0,26 ha namų valdos žemės sklypą, dėl teisės statyti ir registruoti VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto kadastre ir registre ūkinius statinius – tvartą, sandėlį (daržinę), ūkinį pastatą,  garažą kaip gyvenamojo namo priklausinius be atsakovės sutikimo. Teigdami, kad byloje netinkamai ištirti ir įvertinti įrodymai, apeliantai turėtų ne tik išvardyti įrodymus, dėl kurių nepasisakė ar netinkamai pasisakė teismas, bet ir išsamiai atskleisti tokių įrodymų svarbą bylos išnagrinėjimo baigčiai. Apeliacinio skundo argumentai, apie įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo trūkumus, jei apeliantai konkrečiai neatskleidžia jų reikšmės tinkamam bylos išnagrinėjimui, nėra pakankamas pagrindas panaikinti teismo procesinį sprendimą Nuoroda į formalų pažeidimą, nepateikiant išsamių argumentų, kad pažeidimas galėjo lemti sprendimo neteisėtumą, nėra tinkamas pirmiau nurodyto reikalavimo įvykdymas ir nesudaro pagrindo panaikinti teismo procesinį dokumentą dėl esminių procesinės teisės normų pažeidimo (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Apeliantai skunde pakartodami atsiliepime į ieškinį nurodomus teiginius, siekia, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka iš naujo būtų vertinamos skunde išvardintos faktinės aplinkybės, byloje surinkti įrodymai, jų turinys ir, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais, padarytos kitokios išvados nei Alytaus apylinkės teismo 2020 m. kovo 10 d. sprendime.

28.       Šios nutarties 25-27 pastraipose nurodomais argumentais teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą apeliacine tvarka teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

           Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

29.       Nustatyta, kad ieškovė V. S. bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme turėjo 400 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (5 t. b. l. 93). Apeliantų skundą atmetus, šios išlaidos priteisiamos ieškovei iš apeliantų (CPK 98 straipsnis). Nustatyta, kad bylą nagrinėjant teisme valstybė turėjo 75,17 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (5 t. b. l. 103). Apeliantų skundą atmetus, valstybės turėtos išlaidos priteisiamos iš apeliantų (CPK 92 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Alytaus apylinkės teismo 2020 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti V. S. (a.k(duomenys neskelbtini) solidariai iš O. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 400 Eur turėtoms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Priteisti valstybei solidariai iš O. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 75,17 Eur turėtų išlaidų byloje (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai        Raimondas Buzelis

                Edvardas Paliokas

        Arvydas Žibas