Civilinė byla Nr. 2-1221-516/2015

                                                                                         Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00310-2013-6

                                                                Procesinio sprendimo kategorija: 126.5.                                                                                                                                                                                                                                        

                                          LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

                                                          N U T A R T I S

                                               LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                               2015 m. liepos 7 d.

                                                                        Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Kazio Kailiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „NT plėtra“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutarties, kuria buvo nepatvirtintas uždarosios akcinės bendrovės „NT plėtra“ finansinis reikalavimas, civilinėje byloje Nr. B2-448-242/2015 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „NT plėtra“ ieškinį atsakovui bankrutavusiai akcinei bendrovei Ūkio bankui dėl lėšų nurašymo pripažinimo neteisėtu ir įtraukimo į kreditorių sąrašą.

Teisėjų kolegija

n  u  s  t  a  t  ė :

1. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „NT plėtra“ pateikė teismui ieškinį, prašydamas pripažinti BAB Ūkio banko 120 000 Lt lėšų nurašymą iš UAB „Pečupė“ sąskaitos 2004 m. lapkričio 23 d. neteisėtu ir įtraukti UAB „NT plėtra“ į BAB Ūkio banko kreditorių sąrašą, patvirtinant jo 156 007,25 Lt finansinį reikalavimą, susidedantį iš banko sąskaitos neteisėtai nurašytos 120 000 Lt sumos ir 36 007,25 Lt palūkanų. Ieškovas nurodė, kad AB Ūkio bankas, pasinaudodamas čekiu Nr. 098318, iš įmonės UAB „Pečupė“ sąskaitos nurašė 120 000 Lt, nors įmonė šių pinigų iš banko negavo. UAB „NT plėtra“ pagal 2009 m. kovo 2 d. reikalavimo teisių pirkimo–pardavimo sutartį yra perėmusi visas reikalavimo teises į neteisėtai panaikintą UAB „Pečupė“ 120 000 Lt indėlį. Ieškovo nuomone, kadangi banko veiksmai laikytini neteisėtais, jam kilo pareiga mokėti 6 procentų dydžio palūkanas.

Atsakovas BAB Ūkio bankas prašė atsisakyti atnaujinti terminą finansiniam reikalavimui pareikšti, taikyti ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo. Atsakovas nurodė, kad ieškovas šioje byloje yra netinkamas, nes 2009 m. kovo 2 d. sutarties 6 punkte nurodyta, jog nuosavybės teisė į perduodamus debitorinius įsiskolinimus pereina pirkėjui (ieškovui) nuo priėmimo–perdavimo akto pasirašymo momento, tuo tarpu su ieškiniu tokio pobūdžio dokumentas nepateiktas, todėl reikalavimo teisė ieškovui neperduota. Be to, atsakovo įsitikinimu, ieškovas praleido terminą finansiniam reikalavimui pareikšti ir nenurodė jokių svarbių jo praleidimo priežasčių. Atsakovas taip pat nurodė, kad jis neatliko jokių neteisėtų veiksmų ir nesukėlė ieškovui jokios žalos, nes atsakovas pagal UAB „Pečupė“ pateiktą čekį Nr. 098318 teisėtai išmokėjo lėšas iš minėtos įmonės sąskaitos jos vadovui. Atsakovas pažymėjo, kad lėšų pagal čekį nurašymo dieną sąskaitoje buvo 20 166, 77 Lt, bet kadangi minėta sąskaita buvo overdrafto, po nurašymo atsirado minus 100 000 Lt suma ir minėtas įsiskolinimas buvo padengtas per overdrafto sutarties galiojimo laikotarpį iki 2005 m. vasario 5 d., t. y. visą paskolintą 100 000 Lt sumą UAB „Pečupė“ padengė, kas, atsakovo vertinimu, vienareikšmiškai patvirtina, jog įmonė pripažino, kad visi atsakovo veiksmai, nurašant lėšas ir suteikiant kreditavimą, buvo tinkami.

                                 II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2015 m. balandžio 14 d. nutartimi nutarė netvirtinti kreditoriaus UAB „NT plėtra“ 156 007,25 Lt dydžio finansinio reikalavimo bei priteisė iš ieškovo atsakovui 1 560 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad 2004 m. lapkričio 23 d. UAB „Pečupė“ išrašė 120 000 Lt čekį Nr. 098318 AB Ūkio bankui. Čekio išrašymo metu įmonės banko sąskaitoje buvo 20 166,77 Lt savų piniginių lėšų, o likusi 100 000 Lt suma overdrafto sutarties pagrindu UAB „Pečupė“ buvo paskolinta. Taigi, išmokėjus UAB „Pečupė“ vadovui 120 000 Lt pagal čekį Nr. 098318, sąskaitos likutis buvo minus 100 000 Lt – UAB „Pečupė“ buvo suteiktas 100 000 Lt kreditas.

Teismas pažymėjo, kad čekis laikytinas sandoriu, kuris gali būti pripažintas negaliojančiu tik įstatyme numatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tuo tarpu ieškovas nereiškė reikalavimo dėl šio čekio pripažinimo negaliojančiu, o teismas taip pat ex officio nepripažino, kad čekis yra niekinis sandoris. Pateiktas čekis pasirašytas įmonės vadovo, jam nurodant, kad pinigus gavo, uždėtas įmonės antspaudas, pasirašytas įmonės buhalterės, todėl jis atitinka Čekių įstatymo reikalavimus bei banko nustatytos piniginių čekių aptarnavimo tvarkos reikalavimus.

Teismas atkreipė dėmesį, kad UAB „Pečupė“ vadovas S. P., apklaustas liudytoju teismo posėdžio metu, nurodė, jog minėtą pinigų sumą ėmė tikslu paskolinti juos banko darbuotojai A. K. ir 120 000 Lt sumą jai paskolino. Taip pat vadovas nurodė, kad pats užpildė čekį ir parašė, jog pinigus gavo, tačiau vėliau teigė, kad ne jis padarė čekyje žymą „pinigus gavau“. Čekis nenuginčytas, todėl šis rašytinis įrodymas, teismo vertinimu, neginčijamai patvirtina, kad iš UAB „Pečupė“ sąskaitos pinigai nurašyti šio čekio pagrindu.

Teismas atmetė ieškovo teiginius, kad atsakovas neteisėtai per 3 kartus (2004-11-23 20 166,77 Lt, 2004-11-30 2 530,76 Lt ir 2004-12-03 98 645,08 Lt) nurašė 100 000 Lt ir taip pažeidė CK 6.922 straipsnio 1 dalį. Teismas pažymėjo, kad 20 166,77 Lt buvo išmokėti pagal ginčo čekį įmonės vadovui, t. y. ši pinigų suma bankui nebuvo nurašyta. Be to, pateikti banko sąskaitos išrašai patvirtina, kad 100 000 Lt, kurie buvo išmokėti pagal čekį, suteikti overdrafto sutarties pagrindu ir buvo grąžinti bankui per minėtos sutarties galiojimo laikotarpį iki 2005 m. vasario 5 d.

Teismas akcentavo, kad iki UAB „Pečupė“ išregistravimo (2009-07-31.) pretenzijų atsakovui nebuvo reiškiama. Nors ieškovas pateikė 2008 m. lapkričio 7 d. pareiškimą, adresuotą atsakovo administracijos vadovui, nėra duomenų, kad šis pareiškimas buvo įteiktas.

Teismas konstatavo, kad tas faktas, jog UAB „Pečupė“ perleido ieškovui reikalavimo teisę, kurios neturėjo, reiškia, jog cesijos sutarties sudarymo metu jos dalykas neatitiko įmanomumo reikalavimo ir tuo buvo pažeistas CK 6.102 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas imperatyvusis draudimas. Dėl to ieškovo nurodomas sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 str. 1 d.).

Nagrinėdamas klausimą dėl termino finansiniam reikalavimui pareikšti atnaujinimo, teismas pastebėjo, kad pats ieškovas nurodė, jog jo vadovai pasikeitė 2010 m. vasario 26 d., tačiau iki 2014 m. spalio 23 d. vadovas nesiėmė jokių veiksmų perimti visus įmonės dokumentus. Teismo vertinimu, toks ieškovo, kaip juridinio asmens, neveikimas patvirtina, kad ieškovas nesiekė tinkamo savo teisių įgyvendinimo, nesielgė kaip atidus ir rūpestingas teisinių santykių dalyvis ir nepripažino, jog terminas kreditiniam reikalavimui pareikšti buvo praleistas dėl svarbių priežasčių.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas UAB „NT plėtra“ atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartį ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Dokumentų nepateikimas naujajam ieškovo vadovui niekaip nepriklausė nuo jo valios, nes jis apie šių dokumentų egzistavimą net nežinojo, kol jie nebuvo perduoti ankstesniojo vadovo iniciatyva. Ieškovo apskaitoje šie dokumentai nebuvo apskaityti. Todėl termino kreditoriniam reikalavimui pareikšti praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis ir terminas atnaujintinas.
2. UAB „Pečupė“ čekis neatitiko sutartimi su atsakovu nustatytos čekių išrašymo tvarkos – o būtent, kad čekyje visi įrašai būtų daromi ta pačia rašymo priemone ir įrašyti to paties (čekio išrašančio) asmens ranka.
3. Teismas neatkreipė dėmesio, kad faktiškai sąskaitoje (net ir iš overdrafto pervedus 100 000 Lt) neužteko pinigų pilnai visai operacijai atlikti. Tačiau, nepaisant to minėtoji operacija buvo atlikta, kas vienareikšmiškai suponuoja išvadą, kad šią operaciją atlikti buvo asmeniškai suinteresuotas atsakovas. Pagal su atsakovu sudarytą banko sąskaitos sutartį, po bet kurios pinigų sumos išmokėjimo iš banko sąskaitos privalo likti pakankamas lėšų kiekis banko komisiniams mokesčiams nuskaičiuoti – pagal sutartį buvo taikomas 0,2 procentų komisinis mokestis už grynųjų pinigų išmokėjimą. Taigi tam, kad išmokėtų pagal čekį 120 000 Lt, sąskaitoje turėjo būti ne mažiau nei 120 240 Lt, o sąskaitoje buvo tik 120 166,77 Lt. Taigi ši operacija buvo atlikta nusižengiant  esamai tvarkai ir komisinis mokestis nebuvo pilnai nurašytas, o trūkstama mokesčio suma buvo nurašyta tik po kelių dienų, kai atsirado pinigų UAB „Pečupė“ sąskaitoje. Tai dar kartą įrodo, kad pinigai faktiškai nebuvo išmokami, o tik sutvarkyti atitinkami dokumentai. Teismas atsisakė iškviesti šias aplinkybes galinčius patvirtinti liudytojus (nors ieškovas buvo sumokėjęs 100 Eur į depozitinę sąskaitą galimoms liudytojų atvykimo išlaidoms padengti), taip atimdamas ieškovo teisę tinkamai sutrinkti reikalingus įrodymus.
4. Priteisdamas atsakovui bylinėjimosi išlaidas, teismas neteisingai taikė maksimalius rekomenduotinus atstovavimo išlaidų dydžius, nes byla nėra itin sudėtinga ir didelės apimties. Byla nereikalavo jokių sudėtingų įrodymų tyrimo ar jų išreikalavimo, todėl teismui priėmus ieškovui nepalankų sprendimą, atsakovui priteistos atstovavimo išlaidos mažintinos iki 500 Eur.

Atsakovas BAB Ūkio bankas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Nėra pagrindo atnaujinti praleistą terminą finansiniam reikalavimui pareikšti. Apeliantas, būdamas juridiniu asmeniu, nebuvo rūpestingas ir atidus, daugiau nei 4,5 metų nesiėmė priemonių gauti visus savo dokumentus iš buvusio vadovo. Byloje nepateikti jokie įrodymai, kad dabartinis įmonės vadovas nežinojo apie dokumentus, reikalingus reikalavimui pareikšti, nes jie nebuvo apskaityti bendrovės apskaitoje. Abejotina, ar įmonėje gali būti neapskaitomi dokumentai, kurių pagrindu įmonė turi reikalavimo teisę.
2. Atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų ir nesukėlė žalos ieškovui. Teismo byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtą lėšų nurašymą. UAB „Pečupė“ perleido ieškovui neegzistuojančią reikalavimo teisę, kurios pati neturėjo, todėl šis sandoris prieštarauja imperatyvioms nuostatoms ir yra niekinis. Skirtingai nei teigia apeliantas, čekis bei lėšų pagal jį išmokėjimas atitiko banko sąskaitos procedūros 22-24 punktų nuostatas, taip pat banko sąskaitos procedūros sudedamąja dalimi esančios Piniginių čekių aptarnavimo tvarkos nuostatas. Atsakovas nėra pateikęs jokių įrodymų, kad čekis sudarytas apgaulės būdu ar suklastotas, be to, nereiškė reikalavimo ir dėl jo nuginčijimo.
3. Atlikus ginčo sumos išmokėjimą, buvo taikytas 0,2 procentų dydžio komisinis mokestis, kuris susidarė iš sąskaitoje litais nurašytos 166,77 Lt sumos ir UAB „Pečupė“ sąskaitoje eurais nurašytos 21,21 Eur sumos, iš viso 240 Lt. Apeliantas klaidina teismą, nurodydamas, kad kitos sąskaitos neturėjo.
4. Byloje nesant pateiktų leistinų ir tinkamų įrodymų dėl čekio ydingumo, nesant ginčo dėl jo pripažinimo negaliojančiu, taip pat esant S. P. liudijimui, kad jis pinigus nusiėmė su tikslu paskolinti trečiajam asmeniui, liudytojų apklausa byloje netikslinga
5. Kadangi atsakovas nepažeidė nei sutartinių įsipareigojimų, nei įstatymo nuostatų, jis neturi jokios pareigos atlyginti apeliantui žalą, be to, ieškovas praleido trejų metų ieškinio senaties  terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti.
6. Priteista atsakovui bylinėjimosi išlaidų suma yra pagrįsta, kadangi buvo parengti keli procesiniai dokumentai, renkami įrodymai, pasirengiama ir atstovaujama bylos nagrinėjime, vykstama atstovauti iš Vilniaus. Priteista suma neviršija rekomenduotų priteistinų sumų maksimalaus dydžio.

IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados

Byloje nagrinėjamas finansinio reikalavimo, atsiradusio iki bankroto bylos iškėlimo, tvirtinimo bankroto byloje klausimas – termino pareikšti finansinį reikalavimą atnaujinimo bei finansinio reikalavimo teisės pagrįstumo klausimai.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria nepatvirtintas UAB „NT plėtra“ 156 007,25 Lt finansinis reikalavimas BAB Ūkio banko bankroto byloje, t. y. ieškovui neatnaujintas praleistas terminas finansiniam reikalavimui pareikšti bei nuspręsta, jog ieškovas iš viso neturi reikalavimo teisės į BAB Ūkio banką. Teisėjų kolegija patikrina šios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal ieškovo (apelianto) atskirojo skundo faktinius ir teisinius argumentus (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d., 338 str.).

Įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) įtvirtinta pareikštinė kreditorių reikalavimų, atsiradusių iki bankroto bylos iškėlimo dienos, pateikimo tvarka, pagal kurią kreditorius savo reikalavimą administratoriui gali pateikti per teismo nustatytą terminą. Vadovaujantis ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punktu, priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, teismas arba teisėjas privalo nustatyti ne ilgesnį kaip 45 dienų laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, per kurį kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, atsiradusius iki bankroto bylos iškėlimo teismui dienos. ĮBĮ 10 straipsnio 9 dalis (analogiška nuostata įtvirtinta ir ĮBĮ 26 str. 1 d.) nustato, kad teismas turi teisę priimti kreditorių reikalavimus, susidariusius iki bankroto bylos iškėlimo, kurie pateikti pažeidus nustatytą terminą, jeigu termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis. Pagrindinė procesinio termino atnaujinimo sąlyga yra svarbios priežastys, dėl kurių dalyvaujantis byloje asmuo šį terminą praleido (CPK 78 str.). Įstatymas nenustato, pagal kokius kriterijus priežastys, dėl kurių praleistas terminas, pripažįstamos svarbiomis. Tai yra teismo diskrecijos teisė, todėl procesinio termino atnaujinimo klausimą nagrinėjantis teismas privalo tirti asmens, suinteresuoto termino atnaujinimu, nurodytų aplinkybių visumą ir įvertinti jų svarbą, taikant protingos ir apdairios elgsenos reikalavimus, vadovautis protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.).

Taigi nagrinėjamu atveju UAB „NT plėtra“ turėjo įstatyminę pareigą įrodyti, jog terminą pareikšti finansinį reikalavimą BAB „Ūkio banko“ bankroto byloje ji praleido dėl svarbių priežasčių (CPK 12, 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog terminą pareikšti finansinį reikalavimą praleido dėl svarbios priežasties. Apeliantas su tuo nesutinka ir teigia, jog byloje surinktų įrodymų pagrindu teismas turėjo padaryti priešingą išvadą.

Iš bylos medžiagos ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartis, kuria AB Ūkio bankui buvo iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Valnetas“ bei nustatytas vieno mėnesio terminas nuo šios teismo nutarties įsiteisėjimo dienos kreditorių finansiniams reikalavimams, atsiradusiems iki bankroto bylos iškėlimo dienos, pareikšti, įsiteisėjo 2013 m. birželio 7 d., terminas kreditorių finansiniams reikalavimams baigėsi 2013 m. rugpjūčio 7 d. (CPK 179 str. 3 d.). UAB „NT plėtra“ 2014 m. spalio 31 raštu (AB Ūkio banko gavimo antspaudas 2014-11-25) kreipėsi į bankroto administratorių su 120 000 Lt finansiniu reikalavimu (T. 1, b. l.20), o 2014 m. lapkričio 19 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu BAB Ūkio bankui dėl lėšų nurašymo pripažinimo neteisėtu ir jo įtraukimo į kreditorių sąrašą. Ieškinyje nurodė, kad neseniai sužinojo, jog nei UAB „NT Plėtra“, nei UAB „Pečupė“ nėra įtraukta į BAB Ūkio banko kreditorių sąrašus. Rengiantis bylą nagrinėti teisme paruošiamųjų dokumentų būdu, ieškovas 2014 m. gruodžio 30 d. dublike nurodė, jog terminą praleido, nes 2010-02-26 pasikeitė ieškovo vadovas, o naujasis vadovas tik 2014-10-23 iš buvusio vadovo gavo dokumentus, patvirtinančius reikalavimo pagrįstumą (T. 1, b. l. 60). Teisme 2015-03-02 buvo gautas UAB „NT plėtra“ 2014-10-23 dokumentų priėmimo-perdavimo aktas, kuriame nurodoma, kad buvusi UAB „NT plėtra“ vadovė K. P. patvirtina, jog visi dokumentai dėl bendrovės finansinio reikalavimo BAB Ūkio bankui per klaidą nebuvo perduoti naujai paskirtam vadovui ir visą laiką buvo jos dispozicijoje (T. 1, b. l. 79, 84). Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog ieškovo vadovas nesiėmė jokių veiksmų, siekdamas perimti visus įmonės dokumentus, tokį ieškovo juridinio asmens neveikimą, vertino kaip neatidų ir nerūpestingą teisinių santykių dalyvio elgesį ir termino praleidimo priežastį pripažino nesvarbia. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, atskirojo skundo, atsiliepimo į jį argumentus, neturi pagrindo vertinti teismo nustatytas ir įvertintas aplinkybes kitaip (CPK 185 str.).

CK 2.82 straipsnio 3 dalis numato, kad juridinio asmens valdymo organas atsako už juridinio asmens veiklos organizavimą, įskaitant ir apskaitos organizavimą pagal įstatymo reikalavimus bei apskaitos dokumentų išsaugojimą (Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 str.). Taigi juridinio asmens vadovo statusas yra specifinis. Šis statusas taip pat suponuoja vadovų pareigą jiems keičiantis aktyviai bendradarbiauti perduodant ir perimant bendrovės turtą bei dokumentaciją iš ankstesnio vadovo naujam vadovui. Nors apeliantas teigia, kad jo apskaitoje finansinį reikalavimą patvirtinantys dokumentai nebuvo apskaityti, tačiau tai nepaneigė aukščiau nurodytų ieškovo vadovo, paskirto 2010-02-26, pareigų atsakingai ir kruopščiai perimti dokumentus iš buvusio vadovo. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti kada, kokia tvarka ir kokie buvo perimti UAB „NT plėtra“ dokumentai, turtas, antspaudas, lėšos 2010-02-26 pasikeitus vadovams, taip pat rašytinių dokumentų, patvirtinančių, jog naujasis UAB „NT plėtra“ vadovas nuo 2010-02-26 ėmėsi iniciatyvos perimti iš buvusio vadovo visus bendrovės dokumentus. Kitaip tariant, ieškovas iš viso nepateikė teismui įrodymų apie tinkamą įmonės dokumentų perdavimą keičiantis įmonės vadovams ir (ar) akcininkams. Pažymėtina, kad tokie įrodymai nebuvo pateikti ir apeliacinės instancijos teismui (CPK 306 str. 1 d. 4 p., 314 str.). Be to, įmonės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už jos kasdienės veiklos organizavimą, todėl turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai sprendė, jog vien tai, kad reikalavimą AB Ūkio bankui patvirtinantys dokumentai UAB „NT plėtra“ vadovui buvo perduoti 2014-10-23, neatitinka juridinio asmens rūpestingumo ir apdairumo kriterijaus ir pati savaime nėra pakankama pripažinti, kad terminas finansiniam reikalavimui pareikšti buvo praleistas dėl svarbių priežasčių bei nesudaro pagrindo atnaujinti žymiai (daugiau nei vienerius metus) praleisto termino (CPK 178, 185, 263 str.).

Kartu teisėjų kolegija pažymi, jog įstatymas numato, kad bendrovės valdymo organas atsako ir už tai, jog dokumentai ir kita informacija apie turtą, verslą ar profesinę veiklą būtų saugoma taip, kad kiekvienas turintis teisinį interesą asmuo bet kada galėtų gauti visapusišką informaciją apie to asmens turtines teises ir pareigas (CK 2.4 str. 3 d., 2.74 str. 3 d. 2.82 str. 3 d.). Jei apeliantas mano, kad dėl buvusio vadovo pareigų nevykdymo ar netinkamo atlikimo bendrovei buvo padaryta žala, jis gali ginti savo teises įstatymų numatytais būdais.

Pagal teismų praktiką kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo įmonių bankroto procese klausimu finansinis reikalavimas teismo gali būti tvirtinamas tik tuo atveju, jeigu atnaujinamas terminas jam pareikšti (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-695/2014; 20014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-507/2014). Tačiau teisėjų kolegija, neperžengdama atskirojo skundo ribų, pasisako ir dėl apelianto argumentų, susijusių su ieškovo finansinio reikalavimo pagrįstumu.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė, jog Bankas neteisėtai nurašė iš UAB „Pečupė“ sąskaitos 120 000 Lt, apeliantas tvirtina, jog UAB „Pečupė“ 2004-11-23 čekis Nr. 098318, kurio pagrindu UAB “Pečupė” buvo išmokėta 120 000 Lt, neatitiko AB Ūkio banko čekių išrašymo tvarkos, nes, anot jo, jame visi įrašai turėjo būti padaryti ta pačia rašymo priemone ir įrašyti čekį išrašančio asmens ranka, o asmens parašas nėra vienintelis būtinas rekvizitas išmokėti pinigus. Apeliantas taip pat teigia, kad operacijos neteisėtumą patvirtina ir tai, jog pinigai pagal čekį buvo išmokėti, nors UAB „Pečupė“ sąskaitoje trūko 73,23 Lt banko komisiniam mokesčiui, o šias aplinkybes, jo teigimu, būtų patvirtinę liudytojai, kuriuos teismas nepagrįstai atsisakė apklausti. Teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus, nes jų nepatvirtina byloje surinkti įrodymai (CPK 178, 185 str.). Visų pirma, UAB „NT plėtra“ nereiškė reikalavimo dėl čekio nuginčijimo, o pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ex officio taip pat neturi pagrindo pripažinti, jog čekis yra niekinis sandoris. Apeliantas to neginčija. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nenuginčijus pinigų išmokėjimo pagrindo teisėtumo, nėra teisinio pagrindo spręsti dėl banko nurašytų piniginių lėšų nuo UAB „Pečupė“ sąskaitos neteisėtumo.

Priešingai nei teigia apeliantas, bylos įrodymai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog pinigų išmokėjimas pagal UAB „Pečupė vadovo pasirašytą čekį atitinka Banko sąskaitos procedūros 22 punktą (T. 1, b. l. 106): pagal Piniginių čekių aptarnavimo tvarką ne visi čekio įrašai, kaip teigia apeliantas, o ti kai kurie (pinigų gavėjo pavadinimas, suma skaitmenimis ir žodžiais, išdavimo data) turi būti parašyta ta pačia rašymo priemone ir to paties asmens (T. 1, b. l. 117). Pastarųjų čekio rekvizitų atitikimo nurodytiems reikalavimams apeliantas neginčija, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu plačiau nepasisako.

Bylos duomenys taip pat paneigia apelianto argumentą, jog sąskaitoje trūko 73,23 Lt banko komisiniam mokesčiui už lėšų išmokėjimą (kasos operaciją), nes ši suma, t. y. 21,21 Eur, 2004-11-23, t. y.tą pačią dieną kai UAB „Pečupė“ buvo išmokėta 120 000 Lt pagal čekį, buvo nurašyta iš UAB „Pečupė“ valiutinės sąskaitos (T. 1, b. l. 24). Tokią teisę Bankas turėjo pagal 2000 m. birželio 22 d. banko sąskaitos sutarties Nr. 51 4.7 punktą (T.1, b. l. 26).

Įstatymas numato, kad bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtinamos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi patvirtinti arba paneigti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (sąsajumo kriterijus) (CPK 177 str. 3 d., 180 str.). Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo nesutikti su teismo sprendimu nekviesti ir neapklausti liudytojų, ieškovo nuomone, galinčių paliudyti UAB „Pečupė“ gautų 120 000 Lt panaudojimo ir komisinio mokesčio nurašymo nuo UAB „Pečupė“ sąskaitos aplinkybes. Priešingai nei teigiama skunde, skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje teismas išsamiai motyvavo dėl kokių priežasčių liudytojai nekviestini.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

Apeliantas nesutinka su pirmos instancijos teismo nutarties dalimi, kuria iš jo atsakovui buvo priteista 1560 Eur bylinėjimosi išlaidų.  Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nurodytus maksimalius rekomenduotinus atstovavimo išlaidų dydžius, nes byla nėra itin sudėtinga ar didelės apimties, nebuvo sudėtingo įrodymų tyrimo.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo mažinti pirmosios instancijos teismo atsakovui priteistų bylinėjimosi išlaidų atskirajame skunde nurodytų motyvų pagrindu, nes, visų pirma, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas bylinėjimosi išlaidų institutą, yra nurodęs, jog bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principas yra toks, kad pralaimėjusi šalis laimėjusiai bylą šaliai atlygina visas turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str. 1 d.). Laimėjusiai šaliai atlyginamos jos turėtos išlaidos siekiant apginti pažeistą teisę, toks bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principas turi prevencinį pobūdį – skatina asmenis ieškoti ir rinktis alternatyvų ginčo sprendimo būdą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-339-916/2015, teisminio proceso Nr. 2-70-3-05309-2013-5). Antra, pirmos instancijos teismas spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą įvertino bylos sudėtingumą, t. y. kad byla nėra itin sudėtinga ir didelės apimties, atsižvelgė į tai, kad pasirengimas bylai vyko paruošiamųjų dokumentų būdų ir dėl to sumažino atsakovo prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į ieškinį, tripliko parengimą bei nepriteisė iš ieškovo atsakovui išlaidų už pasirengimą teismo posėdžiui.

Kiti atskirojo skundo, atsiliepimo į jį argumentai šios bylos išnagrinėjimo procesiniam rezultatui reikšmės neturi. Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstą pirmosios instancijos teismo nutartį teisės taikymo bei faktų nustatymo aspektais, konstatuoja, kad ją pakeisti ar naikinti atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 328, 330, 338 straipsniai).

Netenkinus ieškovo skundo, atsakovui priteistinos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Atsakovas pateikė mokėjimo dokumentus, iš kurių matyti, kad už atsiliepimo į atskirąjį skundą surašymą jis sumokėjo advokatui 490,62 Eur (T. 3, b. l. 162-164). Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų bei 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 pakeistų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (CPK 98 str. 2 d.) 7 ir 8.16 punktuose nustatytą dydį, įvertinus 2 punkte nurodytus kriterijus, atsakovui iš apelianto priteistina 285,8 Eur už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme (CPK 93, 98 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui bankrutavusiai ir likviduojamai dėl bankroto akcinei bendrovei Ūkio bankui (juridinio asmens kodas 112020136) iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „NT plėtra“ (juridinio asmens kodas 300095663) 285,5 eurų (du šimtai aštuoniasdešimt penki eurai 50 ct) advokato pagalbos išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Teisėjai                                                                      Virginija Čekanauskaitė

Rasa Gudžiūnienė

Kazys Kailiūnas