Baudžiamoji byla Nr. 2K-238-699/2016

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-00534-2015-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.5.4; 1.2.22.1; 1.1.6.2; 1.1.8.6.2; 1.1.8.1.1;

1.1.8.8

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Artūro Pažarskio ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. kasacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 29 d. nutarties.

Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. nuosprendžiu V. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, 253 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes subendrinus iš dalies jas sudedant, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams trims mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė subendrinta iš dalies sudedant su Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nuosprendžiu paskira neatlikta bausme ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 29 d. nutartimi nuteistojo V. K. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

              V. K. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2014 m. lapkričio mėn., tiksliau nenustatytu laiku, savo namuose, (duomenys neskelbtini), iš J. V. neatlygintinai gavo ir taip neteisėtai, neturėdamas leidimo, įgijo savadarbiu būdu pagamintą graižtvinį, pusiau automatinį, vienašūvį, 5,6 mm kalibro šaunamąjį ginklą, pagamintą panaudojant pramoninės gamybos graižtvinį 5,6 mm kalibro „Margolin“ pistoletą, kuris skirtas šaudyti 5,6 mm kalibro kraštinio skėlimo šoviniais ir yra priskiriamas draudžiamųjų ginklų kategorijai, taip pat šešis šaudmenis (pramoninės gamybos, 5,6 mm kalibro, kraštinio skėlimo, sportinius–medžioklinius šovinius), ir šiuos daiktus neteisėtai, neturėdamas leidimo, iki 2015 m. sausio 3 d., apytiksliai 12.00 val., laikė savo kieme esančiame garaže; po to šaunamąjį ginklą ir šaudmenis, neturėdamas leidimo, gabeno A. P. vairuojamu automobiliu „Volvo V70“ į Viduklės sen., Smiltynės k. teritorijoje esantį pušyną, kur turimus šešis šovinius iššovė, o šaunamąjį ginklą toliau laikė A. P. automobilyje iki 14.30 val., kol jį surado ir paėmė Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato pareigūnai.

              V. K. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2015 m. sausio 3 d., apie 14.00 val., Raseinių r., Viduklės sen., Smiltynės k. teritorijoje esančiame pušyne, sėdėdamas A. P. automobilyje „Volvo V70“, kilus asmeninio pobūdžio konfliktui su automobilyje buvusiu G. P., demonstruodamas savadarbį šaunamąjį ginklą ir iššaudamas iš jo vieną kartą pro automobilio langą, pagrasino G. P. nužudyti, o G. P. išlipus iš automobilio ir bėgant nuo jo tolyn, iššovė dar ne mažiau kaip penkis šūvius, taip suteikė G. P. pakankamą pagrindą manyti, jog grasinimas jį nužudyti gali būti įvykdytas.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. K. prašo abiejų instancijų teismų sprendimus pakeisti ir paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai netinkamai ištyrė šią baudžiamąją bylą, pažeidė procesines teisės normas ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 54 straipsnio 2 dalį, 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 61 straipsnį, 145 straipsnio 1 dalį).

Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas išvadą, kad nukentėjusysis turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog realus grasinimas nužudyti bus įgyvendintas, grindė nukentėjusiojo parodymais ir iš tų įrodymų padarytomis prielaidomis. Tokia teismo išvada yra prieštaringa ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pagal teismų praktiką, nusikalstamais pripažįstami tik realūs, objektyviai egzistuojantys grasinimai, kurie duoda pakankamą pagrindą manyti, kad gali būti įvykdyti. Tai nustatoma įvertinus grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, kaip grasinimo realumą suprato pats asmuo, kuriam jis buvo skirtas. Teismas turi įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad egzistavo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-300/2013). Šioje byloje nustatyta, kad kasatorius, važiuodamas su A. P. automobiliu į mišką atšvęsti Naujųjų metų ir pašaudyti, sutiko neblaivų (2,44 prom. girtumas) nukentėjusįjį G. P. (A. P. pusbrolį), kuris prisidėjo prie jų ir nuvažiavo kartu į mišką. Jie seniai pažįstami, tarpusavio santykiai geri, begeriant degtinę įvyko pokalbis dėl A. P. apvogto traktoriaus, jo metu nebuvo keliamas balsas, reiškiami grasinimai ar panaudotas smurtas. Dėl girtumo nukentėjusysis galėjo neteisingai suprasti jo išsakytus žodžius  ir netinkamai įvertinti situaciją. Kasatorius mano, kad nukentėjusiojo parodymai turi būti vertinami kritiškai, nes jie nenuoseklūs ir prieštaringi. Visos pirmiau nurodytos aplinkybės rodo, kad nebuvo tokios situacijos, iš kurios būtų galima daryti išvadą, kad G. P. buvo pakankamas pagrindas bijoti grasinimo. Tai rodo ir tolesnė įvykių eiga – nubėgus nukentėjusiajam, kasatorius liko automobilyje ir miegojo, kol atvyko policijos pareigūnai. Pasak nuteistojo, vien ginklo turėjimas rankose ir jo demonstravimas nėra bauginimas ar grasinimas. Tai, kad kasatoriaus grasinimas nebuvo realus, nuosprendyje pripažino ir pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, jog jis (kasatorius) nesiruošė įgyvendinti savo ketinimų, bet akivaizdžiai siekė įbauginti nukentėjusįjį. Taigi įvykio aplinkybės neleidžia teigti, kad išsakyti grasinimai buvo realūs ir buvo pakankamas pagrindas bijoti. Pasak kasatoriaus, jo veikoje nėra tiesioginės tyčios, nes tikslo įbauginti jis neturėjo.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnyje, galėjo būti pradėtas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 167 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas šioje byloje pradėtas teisingai, tačiau vėliau, nukentėjusiajam nurodžius, kad ant kasatoriaus nepyksta ir neturi jam jokių pretenzijų, pripažinus, kad nukentėjusysis atsisako savo skundo, ši bylos dalis kasatoriui turėjo būti nutraukta.

Be to, nuteistasis pažymi, kad kaltininko padarytą veiką ne visada tikslinga pripažinti nusikalstama ir už jos padarymą taikyti griežčiausią priemonę – bausmę. Svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis – administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis, visuomeninio poveikio priemonėmis. Pagal teismų praktiką, ne bet kokie konfliktai pripažįstami nusikalstama veika, turi būti išanalizuotas padarytų veikų pavojingumas, įvertintos kitų teisės šakų normų veiksmingumas atkuriant pažeistas teises.

Pasisakydamas dėl BK 253 straipsnio 1 dalies taikymo, kasatorius nurodo, kad jis buvo įsitikinęs, jog įsigytas šautuvas nėra šaunamasis ginklas, ir nežinojo, kad tokiam šautuvui laikyti reikalingas leidimas. Jis manė, kad tai savadarbis garsinis ginklas, kuriam leidimas nereikalingas. Tik atlikus ekspertizę jis sužinojo, kad įgytas šautuvas yra šaunamasis ginklas ir priklauso draudžiamų ginklų kategorijai. Šios aplinkybės, taip pat tai, kad ginklą įsigijo atsitiktinai, be jokio tikslo, paneigia kasatoriaus veikos (ginklo laikymo ir disponavimo juo) pavojingumą. Nuteistasis tvirtina į mišką paėmęs ginklą vietoj garsinės petardos, norėdamas pašaudyti Naujųjų metų proga.

Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad jis disponavo šešiais koviniais šoviniais. Tyrimui nebuvo pateikti jokie šaudmenys, išskyrus šešias šovinių tūteles, paimtas įvykio vietoje, kurios atsirado jam linksminantis šaudant pistoletu. Ekspertui nebuvo pateikti klausimai, ar tūtelės nuo kovinių ar nuo garsinių šaudmenų. Šovinių kulkos nebuvo rastos, todėl teigti, kad kasatorius šaudė koviniais šoviniais, negalima. Jis visada galvojo, kad pistoletas garsinis, nes, užtaisydamas dėtuvę, matė šovinius be kulkų.

Kasatorius teigia, kad jam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta. Skiriant bausmę nebuvo laikomasi bausmės skyrimą reglamentuojančių BK 54 straipsnio 2 dalies, 61 straipsnio nuostatų, neatsižvelgta į tai, kad jis prisipažino padaręs BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą (kuris priskiriamas prie nesunkių), padėjo nustatyti visas jo padarymo aplinkybes, kritiškai vertina netinkamą savo elgesį, dėl jo išgyvena ir nuoširdžiai gailisi, prižada ateityje nebenusikalsti. Tai teismas turėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Be to, skiriant bausmę, turėjo būti įvertinta, kad nuteistasis dirba pagal verslo liudijimą, augina nepilnametę dukterį ir be jo nėra kam ja pasirūpinti, nukentėjusysis ant jo nepyksta, neturi jam jokių pretenzijų.

Kasatorius mano, kad realios laisvės atėmimo bausmės skyrimas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, remiantis vien girto nukentėjusiojo pasakymu, prieštarauja teisingumo ir protingumo kriterijams. Pasak nuteistojo, bausmės tikslai gali būti pasiekti be realios laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Rima Kriščiūnaitė prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė nurodo, kad pagal abiejų instancijų teismų sprendimais nustatytas faktines aplinkybes V. K. kaltės klausimas išspręstas teisingai, jo kaltumas padarius jam inkriminuotus nusikaltimus įrodytas BPK nustatyta tvarka ir pagrįstas nuosprendyje ir nutartyje išdėstytų ir išanalizuotų įrodymų visuma.

Byloje nustatyta, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tarp V. K. ir nukentėjusiojo kilo konfliktas dėl kuro vagystės, kurio metu V. K., demonstruodamas rankoje turimą savadarbį šaunamąjį ginklą ir vieną kartą iš jo iššaudamas, žodžiais pagrasino G. P. nužudyti – nušauti. Dėl to išsigandęs G. P. išlipo iš automobilio ir ėmė bėgti nuo jo tolyn į mišką, o V. K. toliau šaudė ir iššovė dar ne mažiau kaip penkis šūvius. Nukentėjusysis buvo įsitikinęs, kad V. K. šaudo į jį, dėl to paskambino į policiją ir iškvietė policijos pareigūnus. Kasatorius pasirinko grasinimui nuošalią vietą – mišką, efektyvią priemonę – šaunamąjį ginklą, ir savo tikroviškais veiksmais (šaudymu iš ginklo) nukentėjusiajam sudarė pakankamą pagrindą manyti, jog grasinimas jį nužudyti yra realus. Grasindamas V. K. būtent tokių padarinių ir norėjo, nes siekė įbauginti G. P. ir išgauti iš jo informaciją apie kuro vagystę. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad teismų išvados dėl grasinimų realumo yra pagrįstos, o kasatoriaus padaryta veika pagal nustatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius atitinka nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, sudėtį. Pagal teismų praktiką, vertinant grasinimo realumą nėra būtina nustatyti, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įgyvendinti, pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, 2K-12/2011).

Prokurorė nesutinka su kasatoriaus argumentu, kad ši bylos dalis jam turi būti nutraukta, nes nukentėjusysis ant jo nepyksta ir pretenzijų nereiškia. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas dėl BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo buvo pradėtas pagal nukentėjusiojo pareiškimą, kuriame jis prašė V. K. įstatymų nustatyta tvarka nubausti. Nukentėjusysis savo pozicijos nepakeitė ir teisme – savo prašymo jis neatsisakė, parodė, kad V. K. bijo, todėl sutiktų nebent sumažinti bausmę.

Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumo ir prieštaringumo. Nukentėjusiojo parodymai apie esmines nusikaltimo aplinkybes buvo vienodi viso bylos proceso metu, be to, jo nurodytas aplinkybes patvirtino ir kiti bylos įrodymai – liudytojų A. P., E. S., M. M. parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys, paties V. K. parodymai. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų posėdžių protokolų turinys bei nuosprendžio ir nutarties turinys rodo, kad teismai, vertindami G. P. parodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių ir nukentėjusiojo parodymus pagrįstai pripažino patikimais.

Prokurorė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pripažinti atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nes V. K. neigė dalį esminių jam inkriminuoto nusikaltimo aplinkybių, savo kaltę pripažino tik iš dalies ir neatliko jokių reikšmingų aktyvių veiksmų, padėjusių atskleisti nusikaltimą. Šiuo atveju V. K. prisipažinimas buvo nulemtas ne savanoriškumo, o objektyvių aplinkybių, nes policijos pareigūnai užklupo jį su šaunamuoju ginklu. Be to, nuoširdus gailėjimasis yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, o kasatoriaus deklaruojamas nuoširdus gailėjimasis yra tik formalus.

Atsiliepime teigiama, kad, skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnio 2 dalyje, nepažeidė. Kasatorius teistas net devynis kartus, tyčinius nusikaltimus daro sistemingai, paskutinius du, už kuriuos nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu, nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), lengvinančių jo atsakomybę aplinkybių nenustatyta. Dėl to teismas neturėjo pagrindo kasatoriui taikyti BK 75 straipsnio nuostatų.

Pasak prokurorės, nors V. K. skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai ištyrė bylą, netinkamai taikė procesines ir materialiąsias teisės normas, tačiau konkrečiai įrodymų ir aplinkybių, kurių būtų neištyręs ar neįvertinęs apeliacinės instancijos teismas, nenurodė. Kasatoriaus teiginiai dėl baudžiamojo proceso normų pažeidimo yra deklaratyvūs. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą išanalizavo byloje surinktus įrodymus ir atsakė į visus esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, kaip to reikalaujama BPK 320 straipsnio 3 dalyje, taip pat, laikydamasis BPK 332 straipsnyje nustatytų reikalavimų, nutartyje nurodė motyvuotas išvadas ir išsamius argumentus dėl apeliacinio skundo, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu.

Nuteistojo V. K. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl baudžiamojo proceso įstatymo normų taikymo

Kasaciniu skundu nuteistasis V. K. prašo abiejų instancijų teismų sprendimus pakeisti ir paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Prašymas argumentuojamas tuo, kad byla ištirta pažeidžiant procesinės teisės normas, kad darant išvadą, jog nuteistasis padarė BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, remtasi nenuosekliais, prieštaringais neblaivaus nukentėjusiojo parodymais, ji grįsta prielaidomis ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nesutikdamas su nuteisimu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį dėl neteisėto šešių pramoninės gamybos šovinių disponavimo, kasatorius nurodo, kad netirta, ar tūtelės nuo kovinių ar nuo garsinių šaudmenų, tikina užtaisydamas dėtuvę matęs šovinius be kulkų. Taigi kasatorius iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir teismo padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Įrodymų vertinimas, nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.

Kasatorius nenurodė, kokie konkretūs Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimai buvo pažeisti, tačiau iš kasacinio skundo argumentų matyti, kad kasatorius mano, jog įrodymų tyrimas byloje atliktas neišsamiai ir nevisapusiškai, darant išvadas dėl jo kaltės nebuvo remtasi įrodymų visuma, teismų priimti sprendimai nemotyvuoti, neatsižvelgta į svarbias aplinkybes, turinčias reikšmę teisingam sprendimui priimti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant bylą esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.

BPK 301 straipsnio 1 dalies prasme apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, patvirtinančiais kaltinamojo kaltumą padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai, kad įrodymus teismai įvertino ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad šio teismo išvados dėl V. K. kaltės pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir  253 straipsnio 1 dalį padarytos išanalizavus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, t. y. nuteistojo, nukentėjusiojo G. P., liudytojų A. P., E. S., M. M. parodymus, įvykio vietos apžiūros protokolo bei specialisto išvados duomenis ir įvertinus jų visumą. Taigi teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir visapusiškai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes, kad pagal nustatytas aplinkybes nuteistasis V. K. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotus nusikaltimus, numatytus BK 145 straipsnio 1 dalyje ir 253 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada neturi teisinio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo apeliacinį skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, priimtoje nutartyje dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų pasisakė, taip pat, kaip to reikalaujama BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalyse, pateikė motyvus, paaiškinančius, dėl ko apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo ir kitų ginčijamų bylos aplinkybių atmetami, o skundžiamas nuosprendis pripažįstamas teisingu.

Kasatorius teigia, kad bylos tyrimas dėl grasinimo nužudyti, pradėtas pagal nukentėjusiojo skundą BPK 167 straipsnio tvarka, turėjo būti vėliau nutrauktas, pripažinus, jog nukentėjusysis atsisako savo skundo, nes jis pareiškė, kad ant kasatoriaus nepyksta ir neturi jam jokių pretenzijų. Šie teiginiai nepagrįsti, V. K. nutraukti bylą dėl grasinimo nužudyti nebuvo jokio teisinio pagrindo. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, padarymo V. K. pradėtas vadovaujantis BPK 167 straipsnio 1 dalimi pagal nukentėjusiojo skundą. Pagal BPK 167 straipsnio 1 dalies nuostatas pradėtas ikiteisminis tyrimas atliekamas bendra tvarka ir nukentėjusiojo išreikšta pozicija, kad jis įtariamajam neturi pretenzijų, nėra pagrindas jį nutraukti. Baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nukentėjusysis susitaikė su asmeniu, kaltinamu privataus kaltinimo bylose (BPK 3 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl BK 145 straipsnio 1 dalies ir 253 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasatorius, nesutikdamas su nuteisimu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, mano, kad nukentėjusiajam nebuvo pakankamo pagrindo bijoti grasinimo, teigia, kad jo veiksmuose nėra tyčios, nes jis neturėjo tikslo įbauginti nukentėjusiojo. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Pagal teismų praktiką grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-341/2010, 2K-12/2011, 2K-410-693/2015). Sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-639/2010). Nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos. Motyvai, kurių skatinamas kaltininkas grasina nukentėjusiajam, gali būti įvairūs (kerštas, chuliganiškos paskatos ir pan.), tačiau jie nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi. Nusikaltimo sudėtis formali, todėl veika laikoma baigta nuo jos padarymo momento (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142/2007).

Byloje nustatyta, kad, nuvažiavus į mišką, po automobilyje įvykusio ginčo dėl vagystės V. K. G. P. pareiškė, jog jis (G. P.) viską žino, kas padarė vagystes, arba pats pavogė, pasiūlė jam išgerti paskutinę „čierką“, nes nušaus, tada iššovė per automobilio langą, o G. P. išlipus iš automobilio ir bėgant tolyn nuo jo, vis dar šaudė (iššovė dar penkis šūvius). Iš šių aplinkybių matyti, kad tiesiogiai nukentėjusiajam išsakęs grasinimą nužudyti (nušauti) ir norėdamas sustiprinti galimo susidorojimo įspūdį, savo ketinimams įgyvendinti V. K. pasirinko savadarbį šaunamąjį ginklą, iš kurio pradėjo intensyviai šaudyti. Grasinimas buvo efektyvus ir paveikė nukentėjusiojo psichinę būseną, bėgdamas tolyn nuo automobilio G. P. girdėjo šūvius ir buvo įsitikinęs, kad šaudo į jį. Atsižvelgiant į tokius V. K. veiksmus konstatuotina, kad teismai pagrįstai pripažino, jog tokioje situacijoje (be to, dar esant nuošalioje vietoje – miške) nukentėjusysis turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad V. K. išsakytas ketinimas jį nužudyti yra realus, nes, turėdamas šautuvą, kaip galimą žudymo įrankį, V. K. galėjo lengvai jį įgyvendinti. Nors V. K. nesiekė nužudyti G. P., tačiau pagal tiesiogine tyčia padarytos veikos išraiškos formą realiai jis to galėjo tikėtis, nukentėjusysis grasinimą suvokė kaip realų pavojų savo gyvybei. Taip elgdamasis nuteistasis suvokė savo elgesio bauginamąjį pobūdį ir norėjo nukentėjusiajam sukelti mirties baimės jausmą.

Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms V. K. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.

Kasatorius, pasisakydamas dėl BK 253 straipsnio 1 dalies taikymo, teigia, kad, įsigydamas šautuvą, manė, jog tai savadarbis garsinis ginklas, kuriam leidimas nereikalingas, o tai, kad šautuvas yra šaunamasis ginklas ir priskiriamas draudžiamų ginklų kategorijai, sužinojo tik atlikus ekspertizę. Be to, nuteistojo įsitikinimu, teismas padarė neteisingą išvadą, kad jis disponavo koviniais šoviniais.

Pagal BK 253 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas yra baigtas nuo šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų gaminimo, įgijimo, laikymo, nešiojimo, gabenimo pradžios momento arba jų realizavimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-261-677/2015, 2K-153-942/2016). Šios nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė – reiškiasi tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad neteisėtai, neturėdamas leidimo, gamina, įgyja, laiko, nešioja, gabena ar realizuoja šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas, ir nori taip veikti.

              Byloje nustatyta, kad V. K. iš J. V. įgijo savadarbį šautuvą ir šešis šaudmenis, šiuos daiktus laikė savo namuose, nešiojosi su savimi, laikė A. P. automobilyje. Atlikus balistinį tyrimą specialisto išvadoje konstatuota, kad pateiktas pistoletas yra savadarbiu būdu pagamintas graižtvinis, pusiau automatinis, vienašūvis, 5,6 mm kalibro šaunamasis ginklas, pagamintas panaudojant pramoninės gamybos graižtvinį 5,6 mm kalibro „Margolin“ pistoletą, kuris skirtas šaudyti 5,6 mm kalibro, kraštinio skėlimo šoviniais ir yra priskiriamas draudžiamųjų ginklų kategorijai. Taip pat specialisto išvadoje nustatyta, kad tirti pateiktos šešios tūtelės yra pramoninės gamybos, 5,6 mm kalibro, kraštinio skėlimo, sportinių–medžioklinių šovinių sudėtinės dalys; tirti pateiktos šešios tūtelės yra iššautos iš tirti pateikto pistoleto. Pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostatas civilinėje apyvartoje draudžiami bet kokie savadarbiai šaunamieji ginklai. To paties įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmenys gali įsigyti šaudmenis ginklams, kuriuos jie turi teisę turėti. Iš bylos duomenų matyti, kad kasatorius  neturėjo teisės įgyti uždrausto civilinėje apyvartoje ginklo ir jam pritaikytus šaudyti šovinius. Taigi kasatoriaus įsigyti daiktai yra BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo dalykas ir būtent už jų neteisėtą įgijimą, laikymą ir nešiojimąsi jis yra nuteistas pagal šį baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į iš esmės analogišką nuteistojo apeliacinio skundo argumentą dėl tyčios jo veikoje nebuvimo, pažymėjo, kad apie kaltę, t. y. kaltininko psichinį santykį su veika bei jos padariniais, gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes. Atsižvelgdamas į tai, kad V. K. praeityje jau buvo teistas už nusikaltimus, kuriuose panaudojo šaunamąjį ginklą, teismas sprendė, kad jis turėjo pakankamai žinių suprasti, jog ginklo laikymui reikalingas leidimas, be to, kad nuteistasis suprato apie turimo ginklo pavojingumą, patvirtina jo paties nurodyta aplinkybė, kad ginklą laikė seife. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti priešingą išvadą – nuteistasis suvokė, kad jis neteisėtai įgijo, laikė ir nešiojosi savadarbį ginklą ir šaudmenis, ir norėjo taip veikti.

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad jam inkriminuotos veikos turi būti vertinamos kaip mažiau pavojingos.

BK 37 straipsnyje nurodyta, kad padaręs nusikalstamą veiką asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo sudėties požymių ypatumų padarytas nusikaltimas pripažįstamas mažareikšmiu. Nusikaltimas mažareikšmiu laikomas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme numatytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas prieina išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje numatyta bausme, o baudžiamojo nusižengimo požymių straipsnio dispozicija nenumato. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumu, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek objektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia  teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2008, 2K-427/2010, 2K-500/2010 ir kt.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju kasatoriaus padarytos veikos pakankamai pavojingos – V. K., neteisėtai disponuodamas savadarbiu ginklu ir jam pritaikytais šaudyti šoviniais, ne tik kad kėsinosi į BK 253 straipsnio saugomą objektą – visuomenės saugumą, bet ir tiesiogiai padarė žalą kitoms baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Bylos duomenimis, pas V. K. rastas ginklas po to, kai į policiją dėl jo padaryto nusikaltimo – grasinimo nužudyti panaudojant ginklą – kreipėsi nukentėjusysis G. P., kuris dėl šios veikos patyrė didelį išgąstį ir stresą.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo

Nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jog jis prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi ir padėjo išaiškinti bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į analogišką V. K. apeliacinio skundo argumentą, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo pripažinti šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nes nors duodamas parodymus apie nusikaltimo, numatyto BK 253 straipsnio 1 dalyje, aplinkybes prisipažino įgijęs ginklą iš J. V. ir laikęs jį seife, tačiau neigė žinojęs, kad tai šaunamasis ginklas, kuriam reikalingas leidimas. Įvertinęs tokią nuteistojo poziciją, teismas laikė, kad V. K. deklaruojamas nuoširdus gailėjimasis yra formalus. Taip pat teismas laikė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog V. K. padėjo išaiškinti savo paties padarytą nusikalstamą veiką, nes jokių reikšmingų aktyvių veiksmų, atskleidžiant nusikaltimo aplinkybes, jis neatliko. Ši apeliacinės instancijos teismo išvada teisinga. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos lengvinančios atsakomybę aplinkybės esmė – prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pripažįstant šią aplinkybę atsakomybę lengvinančia, teismui nepakanka nustatyti, kad kaltininkas nurodė esmines nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Kaltininko prisipažinimas yra būtina nuoširdaus gailėjimosi išraiška. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo laisva valia, o ne dėl surinktų įrodymų prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi pašalinti ar sušvelninti nusikaltimo padarinius. Pažymėtina, kad nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal formalius pareiškimus dėl kaltės pripažinimo ir gailėjimosi, o turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą. Apeliacinės instancijos teismo nurodyti argumentai, paneigiantys galimybę pripažinti V. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, yra teisingi, atitinka baudžiamojo įstatymo prasmę ir teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-438/2008, 2K-510/2009, 2K-94/2010, 2K-109/2010, 2K-188/2010, 2K-303/2010, 2K-7-107/2013, 2K-21-942/2016). Kitaip vertinti bylos aplinkybių ir daryti priešingas išvadas nėra pagrindo.

Dėl bausmės skyrimą reglamentuojančių normų taikymo

Kasatoriaus teiginiai, kad skiriant bausmę buvo pažeistos bausmės skyrimą reglamentuojančios normos, todėl paskirta aiškiai per griežta bausmė, nepagrįsti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė yra susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 3 dalis).

BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą bei rūšį ir atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

BK 61 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas, skirdamas bausmę, turi atsižvelgti į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertinti kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į V. K. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika priskiriama nesunkių, o 253 straipsnio 1 dalyje – apysunkių nusikaltimų kategorijoms) ir pobūdį, į tai, kad V. K. teistas devynis kartus, nusikalto neišnykus teistumui, BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, panaudodamas neteisėtai įgytą šaunamąjį ginklą ir šaudmenis, padarė dar vieną nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, taip pat įvertinęs kitus jo asmenybę apibūdinančius duomenis (dirba pagal verslo liudijimą, augina nepilnametę dukterį (dabar jau pilnametė), savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogino savo ir savo šeimos padėtį, savo kaltės dėl grasinimo nužudyti nepripažino, nukentėjusiojo deramai neatsiprašė, nuostolių nekompensavo) ir tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nusprendė skirti V. K. laisvės atėmimo bausmę mažesnę, negu straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis: pagal BK 145 straipsnio 1 dalį – vienerius metus, 253 straipsnio 1 dalį – dvejus.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas bylos aplinkybes, konstatavo, kad V. K. už kiekvieną nusikaltimą paskirtos bausmės bei galutinė subendrinta bausmė yra teisingos, paskirtos nepažeidžiant bausmės skyrimą reglamentuojančių normų. Šios instancijos teismas, dar kartą įvertinęs nuteistąjį apibūdinančius duomenis, sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. K. netaikė BK 75 straipsnio nuostatų ir neatidėjo paskirtos bausmės vykdymo, nes iš pirmiau aptartų aplinkybių matyti, kad V. K. elgesys nebuvo atsitiktinio pobūdžio, tai rodo, jog jis nesiekia pasitaisyti, todėl nėra pakankamo pagrindo manyti, kad  V. K. bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus jos atlikimo. Tokios apeliacinės instancijos teismo išvados yra teisingos, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1, 2 dalių ir 61 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis, V. K. paskyrė individualizuotą bausmę, kuri savo rūšimi ir dydžiu atitinka bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis), taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti V. K. paskirtos bausmės vykdymą nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo V. K. kasacinį skundą.

Teisėjai                                                                                                                              Viktoras Aidukas

                                                                                                                              Artūras Pažarskis

                                                                                                                              Aldona Rakauskienė