Administracinė byla Nr. eA-1383-662/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02573-2016-9
Procesinio sprendimo kategorija 27.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. gegužės 5 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos radijo ir televizijos komisijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Baltic Media Alliance LTD skundą atsakovui Lietuvos radijo ir televizijos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas Baltic Media Alliance LTD (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (toliau – ir Komisija, atsakovas) 2016 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. KS-104 „Dėl televizijos programos „NTV Mir Lithuania“ platinimo tik už papildomą mokestį platinamuose televizijos programų paketuose“ (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Televizijos programa „NTV Mir Lithuania“ į Lietuvos Respubliką yra transliuojama iš Jungtinės Karalystės, kurioje Jungtinės Karalystės įmonei Baltic Media Alliance LTD yra išduota licencija transliuoti šią televizijos programą ir teikti ją į Lietuvos Respublikos audiovizualinių paslaugų rinką. Pareiškėjui teisę skųsti Sprendimą suteikia Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ) 11 straipsnis, 341 straipsnio 1 dalis ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/13/ES dėl valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose išdėstytų tam tikrų nuostatų, susijusių su audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų teikimu, derinimo (toliau – ir Direktyva 2010/13/ES) 3 straipsnio 1 dalis ir 4 dalies a punktas. Pareiškėjas pagal Direktyvos 2010/13/ES nuostatas yra audiovizualinės žiniasklaidos paslaugas teikiantis asmuo, todėl turi teisę, kad būtų užtikrintas Lietuvos, kaip Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybės narės, įsipareigojimų, kylančių iš minėtos direktyvos, privalomumas;
2.2. „NTV Mir Lithuania“ televizijos programos papildomas apmokestinimas yra jos laisvo priėmimo ribojimas, todėl toks ribojimas privalėjo būti iš anksto suderintas su Europos Komisija ir televizijos programas transliuojančia valstybe – Jungtine Karalyste. Šio reikalavimo Komisija neįvykdė, todėl padarė esminį procedūrinį pažeidimą. Skundžiamas Sprendimas prieštarauja Direktyvoje 2010/13/ES įtvirtintai privalomai iš kitos Europos Sąjungos (ES) valstybės narės transliuojamų televizijos programų perdavimo apribojimų taikymo tvarkai. Direktyva įtvirtina, kad šių paslaugų perdavimas nebūtų ribojamas kitaip, kaip tik Direktyvos 2010/13/ES 3 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka;
2.3. Priimdama Sprendimą Komisija nesivadovavo ES teisės aktuose įtvirtintu reglamentavimu. Sprendimu pritaikyta poveikio priemonė yra laisvo televizijos programos priėmimo ES valstybėje ribojimas, kaip jis apibrėžtas Direktyvos 2010/13/ES 3 straipsnio 1 dalyje. Įpareigojamas privalomai taikyti papildomą mokestį minėtos programos transliuotoją pastato į žymiai nepalankesnę konkurencinę padėtį, todėl tokia situacija negali būti vertinama kitaip, kaip tik laisvo televizijos kanalo priėmimo apribojimas. ES teisės aktai turi viršenybę prieš Lietuvos nacionalinius teisės aktus, todėl Komisija Sprendimą galėjo priimti tik remdamasi Direktyvos 2010/13/ES 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais pagrindais. Tačiau nei vieno reikalavimo iš minėtos direktyvos nuostatos Komisija nesilaikė, nes nei prieš Sprendimo priėmimą, nei vykdyto tyrimo metu Komisija raštu nepranešė pareiškėjui apie įtariamus pažeidimus ir ketinimą taikyti priemones. Pareiškėjas net negalėjo pateikti savo paaiškinimų. Pareiškėjas apie jo atžvilgiu pradėtą tyrimą sužinojo tik iš žiniasklaidos. Taip pat nėra duomenų, kad Komisija, ketindama priimti Sprendimą, prieš tai būtų pranešusi Europos Komisijai bei būtų surengusi privalomas konsultacijas su transliuojančiąja valstybe ir taip pat su Europos Komisija. Kaip matyti iš Direktyvos 2010/13/ES 3 straipsnio 2 dalies d punkto bet kokios priemonės gali būti taikomos, tačiau tik tuo atveju, jei per 15 dienų nuo 3 straipsnio 2 dalies c punkte numatyto pranešimo nepavyko draugiškai susitarti su Europos Komisija ir transliuojančiąja valstybe ir jei pažeidimai daromi toliau;
2.4. Direktyvos 2010/13/ES 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti reikalavimai yra taikomi ne tik visiškai uždraudžiant konkrečioje valstybėje tam tikros televizijos programos transliavimą ar retransliavimą, bet ir taikant bet kokias priemones, kurios kaip nors riboja televizijos programos laisvą priėmimą konkrečioje ES narėje. Todėl tai, kad Komisija ne visiškai panaikino televizijos programos transliavimą, o tik apribojo, tai Komisijos neatleidžia nuo Direktyvos nuostatų laikymosi. Tokios pozicijos laikomasi ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje (toliau – ir ESTT). Tai tik patvirtina, kad atsakovas ne tik pažeidė Direktyvos 2010/13/ES 3 straipsnio 2 dalies nuostatas, bet ir daugelį ESTT išaiškinimų, draudžiančių riboti laisvo paslaugų ribojimo ES principą;
2.5. Nors VIĮ 33 straipsnio 11 dalis ir 12 dalies 1 punktas numato galimybę įpareigoti kitos ES valstybės narės transliuotojo transliuojamą televizijos programą Lietuvoje platinti tik už papildomą mokestį prieinamuose televizijos programų paketuose, tačiau šios teisės normos nenumato, kad taikant nurodytą kitos ES narės transliuotojo transliuojamos programos laisvo platinimo apribojimą, turėtų būti taikomos procedūros, numatytos Direktyvos 2010/13/ES 3 straipsnio 2 dalyje. Vadinasi tiek nacionalinė teisė, tiek Komisija nelaiko, kad įpareigojimas kitos ES valstybės narės televizijos programą Lietuvoje platinti tik už papildomą mokestį yra kitos valstybės televizijos programų laisvo priėmimo Lietuvoje ribojimas, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos nuostatas. Nei Direktyva, nei ES teisės aktai nenumato, kad valstybės narės galėtų vienašališkai nuspręsti papildomai apmokestinti iš kitų valstybių narių transliuojamas televizijas ir tokia priemonė nebūtų taikoma pagal minėtas Direktyvos nuostatas. Nagrinėjamu atveju būtina išsiaiškinti Direktyvos 2010/13/ES 3 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų taikymo tvarką. Be to, keltinas klausimas dėl VIĮ 33 straipsnio 11 dalies ir 12 dalies 1 punkto prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatoms;
2.6. Sprendimu Komisija padarė vienos iš esminių Europos žmogaus teisių konvencijoje (toliau ir Konvencija) įtvirtintų teisių – teisės į žodžio ir informacijos skleidimo laisvę, pažeidimą. Pagal Konvenciją riboti saviraiškos laisvę galima tik Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais, tačiau saviraiškos laisvę ribojant šios nuostatos pagrindu, privalo būti nustatyta, kad televizijos programos skleidžia realią grėsmę keliančią informaciją. Valstybė turėtų įrodyti, kad skleista informacija peržengė leistinos kritikos ribas ir kurstė nesantaiką;
2.7. Sprendimu buvo apribota faktiškai visos televizijos programos „NTV Mir Lithuania“ transliacija Lietuvoje, nors tariamas pažeidimas buvo užfiksuotas vieną kartą transliuotoje 25 min. laidoje. Tokio masto ribojimas prieštarauja Direktyvos 2010/13/ES ir Konvencijos nuostatoms, kur reikalaujama, kad apribojant saviraiškos laisvę padaryti pažeidimai turi būti sistemingi, nuolatiniai ir šiurkštūs. Komisija nenurodė, kodėl dėl vienos laidos buvo apribota visos programos transliacija. Bet kokie Komisijos priimti ribojimai turi atitikti proporcingumo principą;
2.8. Priimant Sprendimą buvo pažeista pareiškėjo teisė būti išklausytam. Pareiškėjui nebuvo pranešta nei apie Sprendimo svarstymą, nei apie jo priėmimą. Pareiškėjas neturėjo galimybės apginti savo interesų. Nesikreipiant į pareiškėją dėl nuomonės pateikimo Komisija pažeidė savo veiklos nuostatus ir darbo reglamentą;
2.9. Pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymą (toliau – ir KĮ) viešojo administravimo subjektui draudžiama priimti sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja kitų verslo subjektų atžvilgiu. Tokio pobūdžio reikalavimus nustato ir VIĮ 29 straipsnio 2 dalies nuostata. Komisija, nustačiusi tariamus pažeidimus, sankcijas taikė ne šios laidos atžvilgiu, o faktiškai įsikišo į konkurencijos pagrindais veikiančią Lietuvos audiovizualinių paslaugų rinką, imdamasi reguliuoti kokiomis komercinėmis sąlygomis turi būti vartotojams parduodama transliuojama programa ir pritaikytos sankcijos naštą perkėlė vartotojams;
2.10. Patikrinimo akte, kurį surašė Komisijos Stebėsenos poskyrio specialistė, neaprašyta, kaip kurstoma neapykanta. Sprendimas buvo priimtas be išsamaus ir objektyvaus laidos turinio vertinimo. Laidos turinį sudarė pasakojimai apie realiai Baltijos šalyse įvykusius įvykius. Šių įvykių egzistavimas yra visuotinai pripažįstamas. Kai kurių kalbintų asmenų pozicijos galimai neatitiko Lietuvos institucijų pozicijų, tačiau tai nedaro informacijos savaime atitinkančios VIĮ 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintus kriterijus.
3. Atsakovas Komisija atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti šiais argumentais:
3.1. 2016 m. balandžio 15 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje televizijos programoje „NTV Mir Lithuania“ buvo parodyta programa „Ypatingas įvykis. Tyrimas“, kurioje buvo nagrinėjamos temos apie lietuvių ir latvių kolaboravimą vykdant žydų holokaustą Baltijos šalyse, rusų tautinės mažumos padėtį Baltijos valstybėse bei atgimstančius fašistinius judėjimus jose. Programoje buvo kurstoma neapykanta, skatinamas priešiškumas Baltijos valstybėms, formuojamas negatyvus Baltijos valstybių, kaip neonacizmo rėmėjų, įvaizdis. Pagal VIĮ 19 straipsnį tokią informaciją skelbti visuomenės informavimo priemonėmis draudžiama. Tuo pagrindu Komisija priėmė Sprendimą. Vėliau Komisija priėmė 2016 m. birželio 22 d. sprendimą, kuriuo pakeitė Sprendimo 3 punktą;
3.2. Priėmus 2016 m. birželio 22 d. sprendimą buvo panaikinti Sprendimu pritaikyti ribojimai. Pakeitus Sprendimo nuostatas nebeliko pareiškėjo inicijuoto ginčo dalyko, todėl ir šios bylos faktinės aplinkybės reikšmingai pakito. Pareiškėjo materialinis teisinis suinteresuotumas dėl ginčo nagrinėjimo išnyko.
4. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausti liudytojai nurodė:
4.1. Liudytojas Lietuvos radijo ir televizijos komisijos pirmininkas M. M., ginčijamo Sprendimo priėmimo metu buvęs Komisijos nariu, nurodė, kad prieš priimant Sprendimą ginčo laidą žiūrėjo. Kartu su kitais Komisijos nariais aptarė laidos fragmentus. Balsavo už ribojimų taikymą. Prieš priimant Sprendimą vadovavosi R. S. surinkta informacija. Nurodymo kaip balsuoti nebuvo. Seniau būdavo priimami sprendimai stabdyti programas ir tai kėlė didelių nepasitenkinimų, todėl dabar buvo priimtas sprendimas perkelti televizijos programą į mokamus televizijos programos paketus. Tikslo uždaryti programą nebuvo. Apribojus programos rodymą buvo pasiektas tikslas, kad laidoje parodyta informacija nesklistų. Alternatyvūs sprendimai taip pat buvo vertinami, buvo nuomonių ir apie griežtesnes priemones. Ar, prieš priimant Sprendimą, teiravosi pareiškėjo nuomonės, negali pasakyti, neatsimena. Išorinis ekspertų tyrimas nebuvo atliekamas. Atvejis buvo aiškus. Tuo metu pažiūrėjus laidą nebuvo abejonių dėl nesantaikos kurstymo. Laidoje paminėtos frazės, kuriomis skatinama neapykanta, buvo kartojamos ne vieną kartą. Sprendimo priėmimas buvo paremtas logika. Antras sprendimas buvo priimtas dėl kelių aspektų. Pirma, jau buvo pasiekti Sprendimo priėmimo tikslai, kita priežastis, kad buvo gauta informacija, jog Komisija galimai nesilaikė procedūrų. Programos perkėlimas yra geresnė priemonė nei programos blokavimas. Restransliuotojai dėl to lyg ir nesiskundė. Laidą vertinant VIĮ 19 straipsnio kontekste, buvo vertinamas visas laidos kontekstas, emocijos, kartojimas, ar yra skatinimas, buvo vertinama visuma aplinkybių. Skundų dėl ginčo laidos lyg ir nebuvo gauta, tiksliai negali pasakyti;
4.2. Liudytoja Lietuvos radijo ir televizijos komisijos narė L. P., ginčijamo Sprendimo priėmimo metu buvusi Komisijos nare, nurodė, kad nagrinėjamo ginčo esmė jai yra žinoma. Priimant Sprendimą balsavo už siūlomus taikyti ribojimus. Dėl Sprendimo abejonių nekilo, sankcija pagrįsta. Antras sprendimas buvo priimtas, nes kilo abejonių dėl procedūrų, o be to, Komisija gali ir švelninti paskirtas sankcijas. Ar pareiškėjas buvo perspėtas, negali pasakyti, neatsimena. Balsuojant, kiekvienas Komisijos narys vadovavosi savo nuomone. Ar buvo kreiptasi į ekspertus, negali pasakyti. Laidoje buvo vartojamas specifinis žodynas. Nuomonės dėl to tarp Komisijos narių neišsiskyrė. Laida buvo žiūrėta ir prieš posėdį ir posėdžio metu. Laidos turinys papiktino. Visi Komisijos nariai sutiko, kad sankcija pagrįsta. Sprendimo projektą rengė juristai. Asmeniškai pastabų neteikė;
4.3. Liudytoja Lietuvos radijo ir televizijos komisijos ūkio subjektų veiklos priežiūros specialistė R. S. nurodė, kad Sprendimo priėmimo metu dirbo tose pačiose pareigose. Išsilavinimas vidurinis. Parengė patikrinimo aktą iki konstatuojamosios dalies. Akto išvadas surašė G. I.. Pasitikėjo jos kompetencija, todėl aktą pasirašė. Rusų kalbą supranta. Ginčo laidą žiūrėjo. Tyrimas buvo pradėtas, nes buvo gautas piliečio skundas. Komisijoje dirba daugiau nei 20 metų. Šias funkcijas vykdo daugiau nei 16 metų. Yra patyrusi darbuotoja. Jei kyla abejonių, kreipiasi į kitus ūkio subjektų veiklos priežiūros specialistus, kurie dirba tą patį darbą. Pilietis skundėsi, kad laidoje buvo pateikta VIĮ 19 straipsnyje nurodyta informacija. Iš ūkio subjektų veiklos priežiūros vadovo gavo užduotį įvertinti laidą VIĮ 19 straipsnio nuostatų kontekste. Piliečio skundas galėjo būti gautas ir telefonu. Skundus registruoja administratorė;
4.4. Liudytojas Lietuvos radijo ir televizijos komisijos narys A. M., ginčijamo Sprendimo priėmimo metu buvęs Komisijos nariu, nurodė, kad nagrinėjamo ginčo esmė jam yra žinoma. Sprendimo priėmimo aplinkybės žinomos. Vėlesniu sprendimu buvo sutrumpinta anksčiau paskirta sankcija. Nors buvo gauta žinių iš Briuselio, tačiau Komisijoje buvo nuspręsta, kad paskirta sankcija perteklinė. Antras sprendimas buvo priimtas supratus, kad laidos rodymas baigėsi. Europos Sąjungos procedūros buvo žinomos, tačiau kanalas nebuvo uždarytas. Per posėdį laidą žiūrėjo. Sprendimo projektas iki posėdžio gal ir buvo parengtas, tačiau tai ne faktas, kad toks sprendimas ir bus, kaip parašyta projekte. Pastabų iš Komisijos narių nebuvo. Skirtingų nuomonių būna, tai normalu. Kanalo atstovo nekvietė, tam nebuvo reikalo. Į ekspertus taip pat nesikreipė. Ar buvo gautas skundas nežinojo. Tyrimai paprastai prasideda gavus skundą. Laidos turinys sukėlė neigiamus jausmus. Ar vėliau priimtas sprendimas yra įvykdomas, nežino, tai jau ne Komisijos kompetencija. Sprendimą, kaip balsuoti, priėmė vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu. Pažiūrėjus laidą mintys apie jos neigiamą turinį susiformavo savaime;
4.5. Liudytojas Lietuvos radijo ir televizijos komisijos narys A. J., ginčijamo Sprendimo priėmimo metu buvęs Komisijos nariu, nurodė, kad nagrinėjamo ginčo esmė jam yra žinoma. Negali pasakyti, kodėl buvo panaikintas Sprendimas. Buvo ženklų iš ES, vėliau buvo nuspręsta pergalvoti Sprendimu paskirtą sankciją ir buvo nuspręsta ją panaikinti. Balsavo už sankcijos panaikinimą. Nubausti nėra pagrindinis tikslas, buvo siekiama, kad būtų priimtos atitinkamos išvados. Laikas nuo laiko tokios laidos būna rodomos. Taikyti kitokias prevencines priemones asmeniškai nesiūlė. Prieš balsavimą Sprendimo projektą skaitė, pastabų neturėjo. Speciali kalba suprantama kaip kalba, kuri orientuota į konkrečią auditoriją, kurios tikslas yra kurstyti neapykantą. Kokio tai dydžio auditorija, nėra aišku. Jei keletą kartų kartojama ta pati frazė, galima teigti, kad tai nuolatinis kartojimas. Nepamena, ar buvo siūloma kviesti programos kūrėjus. Viskas buvo aišku ir be papildomų paaiškinimų. Buvo aišku, kad sankcijų reikia imtis. Rusų kalbą supranta, laidą žiūrėjo su kitais Komisijos nariais. Žinant šalies istoriją, sunku padaryti neigiamą įtaką. Žodžius – fašistai, nacionalistai, branduolinės dulkės – galima laikyti specialia kalba;
4.6. Liudytojas L. J., Sprendimo priėmimo metu buvęs Komisijos nariu, nurodė, kad nagrinėjamo ginčo esmė jam yra žinoma. Pamena 2016 m. gegužės 18 d. sprendimo priėmimo aplinkybės, 2016 m. birželio 22 d. sprendimo priėmimo aplinkybių nepamena. Retas atvejis, kai yra naikinami jau priimti sprendimai. Kodėl buvo panaikintas sprendimas klausimų nekilo. Tada priežastys buvo paaiškintos. Galėjo būti, kad Sprendimas buvo panaikintas dėl to, kad jau buvo pasiekti Sprendimo priėmimo tikslai, taip pat dėl procedūrinių dalykų. Priimant Sprendimą pastabų neturėjo. Laidą pažiūrėjo prieš posėdį. Tikslas taikyti sankciją buvo. Laidoje buvo kurstoma nesantaika ir neapykanta. Rusų kalbą supranta. Laidos turinys kėlė nepasitenkinimą. Laida galimai buvo siekiama sukelti tautų nesantaiką, pvz. Latvijos rusus nuteikiant prieš savo šalį. Laida buvo siekiama sukelti rusakalbių neapykantą savo valstybėms. Laidoje buvo kalbama apie Lietuvą ir Lietuvoje vyraujančią nacistinę ideologiją. Komisija, priimdama Sprendimą, vadovavosi principu, ar buvo pažeistas įstatymas, tačiau pasekmių nevertino. Į specialistus dėl specialios kalbos vartojimo nesikreipė, pažeidimas buvo akivaizdus. Didžioji dalis pateiktos informacijos buvo aiški;
4.7. Liudytojas K. P., Sprendimo priėmimo metu buvęs Komisijos nariu, nurodė, kad nagrinėjamo ginčo esmė jam yra žinoma. Sprendimas buvo panaikintas, nes jame paskirta sankcija buvo per griežta. Ar priimant Sprendimą buvo siūlyta priimti lengvesnę sankciją, negali atsakyti. Parengtas Sprendimo projektas buvo įtikinantis, todėl buvo balsuota už sankcijos skyrimą. Laidoje buvo kalbama apie Baltijos valstybes ir buvo pasakyta, kad Baltijos valstybėse įsigali nacistinė politika. Laida buvo skirta ir Rusijos auditorijai. Laida buvo siekiama sukiršinti tautas. Priimant Sprendimą buvo vertinama visų aplinkybių visuma. Jei tuo metu balsavo, reiškia buvo įsitikinęs, kad informacijos pakako. Auditorijos dydis reikšmės neturi. Vertinama pagal įstatymo pažeidimo faktą. Pagal specialybę yra istorijos mokytojas. Mokytoju su pertraukomis dirbo 1998–1999 metais;
4.8. Liudytojas Lietuvos radijo ir televizijos komisijos narys V. M., ginčijamo Sprendimo priėmimo metu buvęs Komisijos nariu, nurodė, kad nagrinėjamo ginčo esmė jam yra žinoma. Priimant Sprendimą vadovavosi įstatymu, taip pat gyvenimiška patirtimi. Jokių išankstinių nusistatymų nėra, kiekvienas Komisijos narys, prieš priimant sprendimą, jaučia atsakomybę, garbę. Negali pasakyti, ar prieš priimant Sprendimą buvo kviečiami programos atstovai, ekspertai. Jeigu balsavo, vadinasi pažeidimas buvo padarytas. Buvo vertinama visa laidos visuma.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjo Baltic Media Alliance LTD skundą patenkino ir panaikino skundžiamą Sprendimą, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 951,14 Eur bylinėjimosi išlaidų.
6. Teismas nurodė, kad ginčas keliamas dėl Sprendimo, galiojusio nuo 2016 m. gegužės 18 d. iki 2016 m. birželio 22 d., teisėtumo ir pagrįstumo.
7. Teismas nustatė, kad Komisijos administracijos Stebėsenos poskyrio specialistė 2016 m. balandžio 19 d. surašė televizijos programos patikrinimo aktą (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame įvertino, kad „NTV Mir Lithuania“ programoje „Ypatingas įvykis. Tyrimas“ (2016 m. balandžio 15 d.) paskelbta informacija atitinka VIĮ 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytus draudžiamos skleisti informacijos kriterijus. Komisija 2016 m. gegužės 18 d. posėdyje priėmė Sprendimą, kuriuo nustatė, kad televizijos programos „NTV Mir Lithuania“ transliuotojas yra Baltic Media Alliance LTD, kuris priklauso Didžiosios Britanijos jurisdikcijai, registruotas Didžiosios Britanijos ryšių reguliuotojo „OFCOM“, televizijos programa „NTV Mir Lithuania“ yra retransliuojama iš Europos Sąjungos valstybės narės, t. y. Didžiosios Britanijos. Komisija šiame sprendime konstatavo, kad 2016 m. balandžio 15 d. televizijos programoje „NTV Mir Lithuania“ transliuojamoje programoje „Ypatingas įvykis. Tyrimas“ buvo paskelbta informacija, atitinkanti VIĮ 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą visuomenės informavimo priemonėse draudžiamos skelbti informacijos kriterijų, t. y. programoje buvo kurstoma tautinė neapykanta. Sprendimo 3 punktu Komisija įpareigojo Lietuvos Respublikos teritorijoje veiklą vykdančius retransliuotojus, kitus asmenis, teikiančius Lietuvos Respublikos vartotojams televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete paslaugas, platinančius televizijos programą „NTV Mir Lithuania“, 12 mėnesių nuo šio sprendimo įsigaliojimo dienos platinti televizijos programą „NTV Mir Lithuania“ tik už papildomą mokestį platinamuose televizijos programų paketuose; Lietuvos Respublikos teritorijoje veiklą vykdančius retransliuotojus ir asmenis, teikiančius Lietuvos Respublikos vartotojams televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete paslaugas, nesudarančius už papildomą mokestį platinamų paketų, televizijos programą „NTV Mir Lithuania“ 12 mėnesių nuo šio sprendimo įsigaliojimo dienos vartotojams platinti tik už papildomą mokestį, neįtrauktą į mokestį už pagrindinį paketą. Komisija 2016 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. KS-117 „Dėl Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2016 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. KS-104 „Dėl televizijos programos „NTV Mir Lithuania“ platinimo tik už papildomą mokestį platinamuose televizijos programų paketuose“ pakeitimo“ pakeitė Komisijos 2016 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. KS-104 ir, laikydamasi Direktyvos 2010/13/ES 3 straipsnio 2 dalyje nustatytų procedūrų, nusprendė kreiptis į televizijos programos „NTV Mir Lithuania“ transliuotoją ir informuoti apie 2016 m. balandžio 15 d. televizijos programoje „NTV Mir Lithuania“ transliuotoje programoje „Ypatingas įvykis. Tyrimas“ nustatytus VIĮ 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto, kuriuo perkeltos Direktyvos 2010/13/ES 6 straipsnio nuostatos, pažeidimus ir apie priemones, kurių ketina imtis Komisijoje, jei nustatyti pažeidimai kartosis; prašyti pateikti savo paaiškinimus dėl nustatytų pažeidimų ir priemonių, kurių ketina imtis Komisija, jei pažeidimai kartosis; pranešti Didžiosios Britanijos ryšių reguliuotojui „OFCOM“ apie nustatytus pažeidimus.
8. Teismas dėl pareiškėjo materialinio teisinio suinteresuotumo ginčyti Sprendimą ir jo poveikio pareiškėjo teisėms, pareigoms ir teisėtiems interesams, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais dėl kreipimosi į teismą sąlygų ir subjektų suinteresuotumo sprendimo sukeliamomis teisinėmis pasekmėmis, VIĮ 11 straipsnio 1 dalimi, įvertinęs Sprendimu pritaikytos sankcijos formuluotę, pareiškėjo argumentus aptariamu aspektu, akcentavo, kad byloje nėra ginčo, kad būtent pareiškėjui yra išduota licencija, kurios pagrindu pareiškėjas turi teisę skleisti informaciją (transliuoti ir platinti televizijos programą) Lietuvoje pasitelkdamas Lietuvoje veikiančius retransliuotojus. Pareiškėjas pats formuoja televizijos programos „NTV Mir Lithuania“ turinį prieš perduodant ją į Lietuvos audiovizualinių paslaugų rinką, sudaro transliavimo tvarkaraštį. Pareiškėjas yra televizijos programų transliuotojas, o jo transliuojama televizijos programa „NTV Mir Lithuania“ Lietuvoje esančius vartotojus pasiekia per retransliuotojus, kurie perduoda visuomenei pareiškėjo sudarytą televizijos programą, todėl pareiškėjas turi būti suinteresuotas, kad televizijos programa „NTV Mir Lithuania“ pasiektų vartotojus.
9. Teismas vertino, kad Sprendimu pritaikytos poveikio priemonės pareiškėjui sukėlė teisines pasekmes. Pareiškėjas, kuris yra televizijos programos „NTV Mir Lithuania“ transliuotojas, suinteresuotas, kad televizijos programa „NTV Mir Lithuania“ pasiektų kuo daugiau žiūrovų, todėl Sprendimu nustatytas įpareigojimas (ginčo televizijos programą perkelti į mokamų programų paketą) yra reikšmingas pareiškėjo ūkinei veiklai (televizijos programa „NTV Mir Lithuania“ tapo mokama).
10. Teismas sutiko su pareiškėju, kad jis turi materialinį teisinį suinteresuotumą dėl Komisijos Sprendimo, kuris savo forma ir turiniu atitinka individualaus administracinio akto požymius (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 14 dalis)).
11. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad jam nebuvo suteikta teisė būti išklausytam (nebuvo pranešta nei apie Sprendimo svarstymą, nei apie jo priėmimą; pareiškėjas negavo jokio pranešimo apie jo atžvilgiu pritaikytas teisines priemones; informacija apie jo atžvilgiu vykdomą tyrimą jam tapo žinoma tik iš žiniasklaidos priemonių; tik po to pareiškėjas 2016 m. gegužės 9 d. raštu kreipėsi į Komisiją ir jai buvo atsakyta 2016 m. birželio 8 d. raštu; tokiu būdu pareiškėjas neturėjo galimybės apginti savo interesus ir pateikti savo paaiškinimų), pažymėjo, kad Komisija, kaip šiuo atveju, savo iniciatyva atlikdama ginčo laidos tyrimą pagal VIĮ 19 straipsnį, yra saistoma reikalavimo, nustatyto Komisijos darbo reglamento, patvirtinto Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2014 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. KS-25 (2015 m. gruodžio 16 d. redakcija) (toliau – ir Darbo reglamentas) 47 punkte – suteikti teisę pasisakyti su klausimu susijusiems asmenims. Galimybė aktualaus klausimo svarstymo metu (iki Sprendimo priėmimo) pateikti paaiškinimus, pasisakyti yra vienas iš teisės būti išklausytam ir informuotam elementų. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 20 straipsnio 1 dalies 1, 2, 6 punktuose (2014 m. lapkričio 6 d. redakcija) taip pat įtvirtinta, kad asmuo, dėl kurio yra pradėta administracinė procedūra, turi teisę susipažinti su administracinės procedūros metu gautais dokumentais ir kita informacija; pateikti papildomą informaciją ir duoti paaiškinimus; teikti savo nuomonę administracinės procedūros metu kylančiais klausimais.
12. Teismas, vadovaudamasis Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija), kuri įsigaliojo 2009 m. gruodžio 1 d., 41 straipsnio nuostata, reglamentuojančia teisę būti išklausytam, apžvelgęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir ESTT išaiškinimus teisės būti išklausytam aspektu, be kita ko, pažymėjo, kad, viena vertus, teisė išklausyti reiškia užtikrinti, kad asmuo turėtų deramą, realią, veiksmingą nuomonės, informacijos pateikimo galimybę iki sprendimo priėmimo, nepaisant to, ar minimas reikalavimas teisės aktuose numatytas ar ne, kita vertus, tai administracijai leidžia ištirti bylos medžiagą taip, kad priimtų sprendimą žinodama visas bylos aplinkybes, jog suinteresuotasis asmuo prireikus galėtų tinkamai įgyvendinti savo teisę pateikti skundą, užtikrinti geresnę savo gynybą. Veiksminga suinteresuoto asmens teisė teikti argumentus ir įrodymus turi būti įgyvendinama prieš viešojo administravimo subjektui priimant administracinį aktą, ir jam turi būti suteikta pakankamai laiko pasirengti pateikti argumentus ar įrodymus.
13. Teismas, akcentuodamas VIĮ 48 straipsnio 1 dalies 7 ir 10 punktų, 48 straipsnio 2 dalies nuostatas teismų praktikos kontekste darė išvadą, kad pareiga viešojo administravimo subjektui užtikrinti teisės būti išklausytam įgyvendinimą turėtų būti taikoma ir Komisijai.
14. Teismas, vadovaudamasis Darbo reglamento 47 punktu, VAĮ 20 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 6 punktais, pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, kad pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus dėl VIĮ 19 straipsnio. Liudytojais į teismo posėdį kviesti Komisijos nariai teismo posėdyje patvirtino, jog atsižvelgiant į tai, kad VIĮ 19 straipsnio pažeidimas buvo akivaizdus, todėl pareiškėjo atstovo paaiškinimai nebuvo reikalingi. Šios teisės neužtikrinimas negali būti pateisinamas tuo, kad VIĮ 19 straipsnio pažeidimas buvo akivaizdus, todėl papildomų paaiškinimų iš pareiškėjo Komisijai nereikėjo. Nagrinėjamu atveju ypač atsižvelgtina ir į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas žinojo, jog jo atžvilgiu bus nagrinėjamas atitinkamas klausimas. Teismas nesutiko su atsakovo pozicija, jog Komisijos narių pakankama kompetencija priimti sprendimus be papildomų paaiškinimų pateisina Komisijos apsisprendimą apie ginčo klausimo nagrinėjimą neinformuoti pareiškėjo.
15. Teismas priėjo prie išvados, kad Komisija pažeidė VAĮ 20 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Komisijos darbo reglamento 47 punktą, taip pat gero administravimo principą, nes pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė būti išklausytam, nesuteikta galimybė deramai ir realiai pareikšti savo nuomonę per administracinę procedūrą iki Sprendimo, galinčio neigiamai paveikti jo interesus, priėmimo.
16. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais dėl nustatytų procedūrinio pobūdžio trūkumų sukeliamų pasekmių, nurodė, kad pagrindinių procedūros taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimas, yra pagrindas pripažinti Komisijos Sprendimą neteisėtu ir jį panaikinti (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
17. Panaikinęs Komisijos Sprendimą, teismas nenagrinėjo kitų pareiškėjo argumentų dėl paties pažeidimo esmės, taip pat nevertino faktinių ir teisinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių VIĮ 19 straipsnio pažeidimo padarymo faktą.
18. Teismas pažymėjo, kad Komisijos Sprendimą pripažinus neteisėtu dėl to, kad jį priimant buvo pažeista pareiškėjo teisė būti išklausytam (nesant šio pažeidimo, vertinant hipotetiškai, taip pat būtų galėję pakisti Komisijos Sprendimo turiningieji elementai, galbūt ir rezoliucinė dalis), kitų su pažeidimu susijusių aplinkybių vertinimas (VIĮ 19 straipsnio pažeidimo vertinimas iš esmės, Direktyvos 2010/13/ES straipsnio 1, 2 dalių taikymas / netaikymas ir kt.), atitinkamai ir dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą neturėtų įtakos vertinant Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
III.
19. Atsakovas Komisija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 30 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.
20. Atsakovas nesutikimą su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžia šiais argumentais:
20.1. Komisijos sprendimas buvo skirtas retransliuotojams, veikiantiems Lietuvos Respublikos teritorijoje, ir nukreiptas į juos, todėl Komisija neturėjo pareigos informuoti pareiškėjo apie Komisijos vykdomus veiksmus ir priimamą Sprendimą. Nė vienas asmuo, kuriam Komisijos sprendimas buvo skirtas, dėl jo nesikreipė ir jo neskundė, Sprendimą įvykdė. Komisijos Sprendimu pareiškėjui nebuvo sukuriamos papildomos teisės ir pareigos, todėl Komisijai nekilo pareiga papildomai informuoti pareiškėją apie Komisijos posėdį, kuriame buvo svarstomas įpareigojimas, skirtas Lietuvos Respublikos teritorijoje veikiantiems subjektams, o ne pareiškėjui;
20.2. Materialinis teisinis suinteresuotumas ABTĮ 5 straipsnio prasme ir teisė kreiptis į teismą su skundu negali automatiškai reikšti teisės būti išklausytam pažeidimo ir ginčyti Komisijos Sprendimą tuo pagrindu, kad Komisija neinformavo pareiškėjo atskiru raštu, kadangi tokios pareigos teisės aktai nenumato;
20.3. Teismas nevertino, kad Darbo reglamento 39 punkte nustatytos pareigos Komisija nepažeidė ir apie planuojamą darbotvarkę viešai paskelbė prieš dvi darbo dienas, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas nebuvo informuotas apie Komisijos posėdį. Dalyvauti Komisijos posėdyje yra pareiškėjo teisė, o ne pareiga, todėl Komisija neturėjo pareigos užtikrinti pareiškėjo dalyvavimo;
20.4. Teismo akcentuotame Darbo reglamento 47 punkte nurodomas reikalavimas suteikti teisę pasisakyti apima suinteresuotus asmenis, dalyvaujančius Komisijos posėdyje. Darbo reglamentas nenumato pareigos Komisijai užtikrinti, kad būtų suteikta teisė pasisakyti ar išreikšti nuomonę visiems pageidaujantiems asmenims, nedalyvaujantiems posėdyje. Darbo reglamentas numato, kad Komisija turi pareigą pranešti apie Komisijos posėdį raštu kitiems subjektams vieninteliu atveju, t. y., kai nagrinėjama administracinių teisės pažeidimų byla (Darbo reglamento XI skirsnis, 81 punktas). Nagrinėjamu atveju nebuvo atliekama administracinio ginčo nagrinėjimo procedūra ir nebuvo sprendžiamas klausimas dėl administracinės nuobaudos skyrimo pareiškėjui, todėl Komisija apie būsimą posėdį ir jame svarstomus klausimus visus subjektus, kuriems tai gali būti aktualu, informavo įprastine tvarka – informaciją paskelbiant Komisijos tinklapyje. Subjektų, kuriems svarstytinas klausimas gali būti aktualus, ratas yra platus, todėl toks asmenų informavimas ne tik atitinka teisės aktų reikalavimus, bet ir yra pakankamas, kad būtų užtikrinta visų suinteresuotų asmenų teisė dalyvauti Komisijos posėdyje;
20.5. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2020 m. sausio 20 d. sprendime Nr. KT7-A-S7/2020 pateiktų išaiškinimų kontekste pareiškėjas turėjo galimybę apginti savo teises, teikti argumentus ir įrodymus, patvirtinančius, kad jis neskleidė nesantaiką kurstančios informacijos ir neatliko neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas, gindamas savo teises, kreipėsi į teismą, kas patvirtinta, kad net ir formaliai pažeidus vieną iš administracinių procedūrų, jo teisės nebuvo pažeistos;
20.6. Taikant skundžiamo teismo sprendimo suformuotą teisinę taisyklę sukuriamas neapibrėžtumas, kokie asmenys turėtų būti pakviesti į Komisijos posėdžius ir kurie turi teisę būti išklausyti. Komisijos sprendimo priėmimo metu Komisija nežinojo ir negalėjo žinoti, kad pareiškėjas turi teisinį suinteresuotumą, kadangi skundžiamas Sprendimas nukreiptas ne į pareiškėją, o į Lietuvos Respublikoje veiklą vykdančius retransliuotojus. Tai, kad pareiškėjas turi teisinį suinteresuotumą, Komisija sužinojo tik pareiškėjui pateikus skundą teismui. Be pareiškėjo materialinį teisinį suinteresuotumą byloje gali turėti ir kiti asmenys: televizijos programos „NTV Mir Lithuania“ programų kūrėjai ar autoriai, jų dalyviai, televizijos programos „NTV Mir Lithuania“ platintojai ir kt. Jei šie asmenys turi teisinį suinteresuotumą, jie galėjo skųsti Skundžiamą sprendimą. Tačiau tai nereiškia, kad jie visi turi būti kviečiami į Komisijos posėdžius, kuriuose Sprendimas svarstomas;
20.7. Jeigu apeliacinės instancijos teismas spręstų, kad Komisija turėjo informuoti pareiškėją apie svarstomą klausimą, tokiu atveju netinkamas informavimas negali būti laikomas esminiu procedūriniu pažeidimu, dėl kurio turėtų būti naikinamas visas Sprendimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, bei VIĮ nustatyto teisinio reglamentavimo, pagal kurį Komisija turi teisę ir pareigą vertinti visą skleidžiamą informaciją radijo ir televizijos kanalais bei priimti sprendimus, įtvirtinus VIĮ, kontekste teismas, spręsdamas, kad procedūrinis pažeidimas, netinkamai informuojant pareiškėją apie vykdomą administracinę procedūrą, buvo esminis ir nulėmęs neteisingo Komisijos sprendimo priėmimą, netinkamai taikė teisės aktus bei klaidingai vertino faktines bylos aplinkybes;
20.8. Pareiškėjo teisė ginti savo interesus nėra ir nebuvo pažeista, kadangi pareiškėjas gina savo teises naudodamasis teismų sistema ir teikdamas skundą ir argumentus bei motyvus dėl Komisijos sprendimo. Pareiškėjo fundamentali teisė būti išklausytam ir pateikti savo argumentus dėl ginčo situacijos faktiškai buvo įgyvendinta.
20.9. Dalis ginčo laidoje paskelbtos informacijos neatitinka tiesos ir kursto rusų bei rusakalbių tautinių mažumų neapykantą Baltijos šalims, taip pat lietuvių, latvių ir estų tautoms. Tokia informacija patenka į VIĮ 19 straipsnyje įtvirtintą visuomenės informavimo priemonėse draudžiamos skelbti informacijos sąrašą ir yra žalinga Lietuvos valstybės interesams bei saugumui. Be to, dalis programoje paskelbtos informacijos pažeidžia VIĮ 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą dezinformacijos platinimo draudimą;
20.10. Komisijos sprendime aiškiai ir nedviprasmiškai paaiškinta, kodėl Komisija sprendė, kad ginčo laida kursto neapykantą. Komisijos Sprendime pateikta ne viena ginčo laidos citata ir padaryta teisinga išvada, kad ja kurstomas priešiškumas asmenų visumai. Komisijos Sprendime nuosekliai pagrįsta, kokiomis priemonėmis ginčo laidoje yra kurstoma neapykanta;
20.11. Nei VIĮ, nei teismų praktikoje nėra nurodoma, kad tam, jog informacija būtų pripažinta kurstanti neapykantą, reikia, jog ji būtų neteisinga. Net ir teisinga informacija, kuri paskelbta atitinkame kontekste, dalinai nutylint faktus, gretinant ją su kita informacija, t. y. naudojant ginčo Sprendime nurodytus propagandos būdus, gali kurstyti neapykantą. Būtent neapykantos kurstymui ginčo laida ir buvo sukurta ir šios aplinkybės nagrinėjant ginčą teisme nebuvo paneigtos. Neapykantos kurstymas nebūtinai reikalauja raginimo daryti tam tikrą smurtinę ar kitokią nusikalstamą veiką.
21. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinės instancijos teismui priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti iš atsakovo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.
22. Pareiškėjas nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia šiais argumentais:
22.1. Apeliaciniame skunde atsakovas kelia naujus klausimus, kurių nebuvo nurodęs bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme: visi suinteresuoti subjektai buvo tinkamai informuoti; pareiškėjas turi suinteresuotumą ABTĮ 5 straipsnio prasme, tačiau neturi teisės būti išklausytam atsakovo procedūrų metu; pareiškėjas buvo tinkamai informuotas, kadangi apie planuojamą darbotvarkę viešai buvo paskelbta prieš dvi darbo dienas atsakovo svetainėje; nesirėmė darbo reglamentu, kad pagrįsti teisės būti išklausytam pažeidimo nebuvimą; nesirėmė Konstitucinio Teismo 2020 m. sausio 20 d. sprendime pateiktais išaiškinimais; teisės būti išklausytam pažeidimas gali būti pateisintas tariamu atsakovo nežinojimu, kas turi būti išklausytas, ar kad atsakovas nežinojo, kad Sprendimas, kuriame tiesiogiai nurodomas pareiškėjas, pareiškėjui gali turėti įtakos; teisės būti išklausytam pažeidimas gali būti ištaisytas pareiškėją išklausius teisme; esminių procedūrų pažeidimai nėra esminiai ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme, kadangi Sprendimu nustatytas VIĮ 19 straipsnio pažeidimas. Pirmosios instancijos teisme atsakovas nesigynė nuo pareiškėjo teisės būti išklausytam pažeidimo ir nesirungė dėl to, kad šis pažeidimas nelemia Sprendimo neteisėtumo. Todėl apeliacinis skundas pateiktas priešingai ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatytam draudimui;
22.2. Pareiškėjas yra asmuo, kuriam turėjo būti suteikta veiksminga teisė būti išklausytam. Atsakovo nariai vertino, kad ginčijamo Sprendimo tikslas yra taikyti sankciją televizijos programai, siekiant, kad „būtų padarytos išvados“. Nors „turinio prieinamumo ribojimo priemonei“ įgyvendinti buvo pasitelkti retransliuotojai, patys retransliuotojai neturi redakcinės atsakomybės ir / ar galimybės keisti / kontroliuoti „NTV Mir Lithuania“ turinį. Tokią galimybę turi ir turėjo būtent pareiškėjas kaip „NTV Mir Lithuania“ transliuotojas. Todėl realiai Sprendimas buvo nukreiptas į televizijos programos transliuotoją – pareiškėją;
22.3. Tai, kad Sprendimas sukėlė pasekmes būtent pareiškėjui, patvirtina byloje surinkti įrodymai: galiojant „NTV Mir Lithuania“ transliavimo apribojimams žiūrimumas (pasiekiamumas) sumažėjo 7 kartus, atitinkamai sumažėjo „NTV Mir Lithuania“ transliuotojo pajamos iš reklamos. Todėl netiesiogiai pritaikytos sankcijos pasekmės pareiškėjui kilo tiesiogiai;
22.4. Atsakovas 2016 m. birželio 22 d. sprendimu pakeisdamas skundžiamo Sprendimo 3 punktą, pripažino, kad prieš taikant sankcijas, susijusias su televizijos programa (kanalu) „NTV Mir Lithuania“, pareiškėjas turėjo būti išklausytas. Skundžiamame Sprendime nurodyta aplinkybė, kad programos „NTV Mir Lithuania“ transliuotojas yra pareiškėjas, patvirtina, kad atsakovui buvo žinoma apie pareiškėjo teisinį suinteresuotumą;
22.5. Ginčijamo Sprendimo priėmimo procedūra nebuvo objektyvi ir atitinkanti VAĮ reikalavimus. Sprendimas buvo vieno asmens nuomonė, kuriai Komisijos nariai besąlygiškai pritarė, neišklausę pareiškėjo. Liudytojo A. M. duoti paaiškinimai patvirtina, kad Sprendimo priėmimo procedūra neatitiko gero administravimo principo. Atsakovas žinojo, kad pareiškėjas turi suinteresuotumą dėl Sprendimu ketinamų taikyti sankcijų, tačiau šališkai ir sąmoningai priėmė sprendimą nesudaryti pareiškėjui galimybės būti išklausytam;
22.6. Pareiškėjo teisės būti išklausytam pažeidimas negali būti pateisintas vien tik dėl to, kad pareiškėjas buvo išklausytas teisme. Atsakovas negali deleguoti teismui įvykdyti atsakovo pareigą išklausyti pareiškėją. Atsakovas nagrinėjamu atveju turi teisę taikyti priemones, kurių įsigaliojimo momentą apsprendžia pats (VIĮ 47 straipsnio 14 dalis). Todėl atsakovo siūlomas pareiškėjo išklausymo modelis reiškia post factum (po visa ko) pareiškėjo išklausymą, neatitinkantį teisės būti laiku ir realiai išklausytam esmės. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, teisės būti išklausytam pažeidimas gali būti ištaisytas nukentėjusį nuo tokio pažeidimo išklausius teisme, tik jeigu sprendimas, kuris priimtas pažeidžiant šią teisę, buvo panaikintas;
22.7. 2020 m. sausio 20 d. Konstitucinio Teismo sprendimo dalis, kuria remiasi atsakovas, nagrinėjamu atveju negali būti pripažinta teisės aiškinimo šaltiniu ir juo labiau precedentu, kadangi sprendimu nebuvo išspręstas ginčas, sprendimas priimtas dėl kitokių faktinių aplinkybių;
22.8. Išklausius pareiškėją, galėjo būti priimtas kitoks sprendimas. Teisės būti išklausytam pažeidimas nagrinėjamu atveju yra būtent toks pažeidimas, kuris patenka į ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto turinį. Skundžiamo Sprendimo 2.2.2 papunktis patvirtina, kad atsakovui trūko informacijos. Tuo atveju, jeigu pažeidimas būtų nustatytas pagrįstai ir teisėtos procedūros pagrindu, atsakovas būtų galėjęs pritaikyti žymiai proporcingesnę poveikio priemonę, pvz., įpareigoti nerodyti konkrečios atsakovui abejones sukėlusios laidos. Išklausęs pareiškėją, atsakovas būtų galėjęs tiek ir patikrinti sukėlusią abejones informaciją, tiek ir žinotų apie visas galimas poveikio priemones, kurias jis įgalintas taikyti;
22.9. Ginčijamo sprendimo ydingumą pagrindžia atsakovo 2016 m. birželio 22 d. sprendimas.
Dėl šio sprendimo lakoniškumo, 2016 m. birželio 22 d. posėdžio garso įrašo sunaikinimo nepasibaigus ginčui teisme, o atsakovo nariams galimai tiesiog neatsimenant, nuslėpti 2016 m. birželio 22 d. Sprendimo priėmimo motyvai liko nenustatyti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tačiau 2016 m. birželio 22 d. posėdžio protokolas atskleidžia kategorišką tuomečio Komisijos pirmininko poziciją, kad 2016 m. gegužės 18 d. sprendimas, išnagrinėjus dokumentus, turi būti pakeistas;
22.10. Atsakovo deklaratyvūs teiginiai, kad pareiškėjas turėjo galimybę pasinaudoti teise būti išklausytam, yra nepagrįsti ir klaidinantys. Pranešimas apie posėdį prieš dvi darbo dienas atsakovo interneto svetainėje nėra pakankamas laikas užsienio subjektui ne tik sužinoti apie posėdį, tačiau ir tinkamai pasiruošti gynybai. Tokio išankstinio pranešimo gali neužtekti net atvykti į posėdį Lietuvos Respublikoje.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
23. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2016 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. KS-104, kuriuo papildomai apmokestintas televizijos programos „NTV Mir Lithuania“ platinimas Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
24. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. kovo 30 d. sprendimu Baltic Media Alliance LTD skundą tenkino, t. y. panaikino anksčiau minėtą Komisijos sprendimą. Teismas Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2016 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. KS-104 pripažino neteisėtu iš esmės dėl to, kad jį priimant buvo pažeista pareiškėjo teisė būti išklausytam. Būtent pagrindinių procedūros taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimas, buvo pagrindas pripažinti Komisijos Sprendimą neteisėtu ir jį panaikinti.
25. Atsakovas Lietuvos radijo ir televizijos komisija su minėtu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniu skundu prašo jį panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas visų ginčui aktualių aplinkybių neanalizavo ir dėl jų nepasisakė, o tik konstatavo formalų procedūrinį pažeidimą, kuris savo esme niekaip negalėjo nulemti kitokio Komisijos Sprendimo, kadangi ginčo laidoje vartoti teiginiai ir neapykantą bei nesantaiką kurstanti retorika prieštarauja VIĮ 19 straipsnyje įtvirtintoms saugomoms vertybėms.
26. Byloje nustatyta, kad Lietuvos radijo ir televizijos komisija, atlikusi 2016 m. balandžio 15 d. transliuotos televizijos programos patikrinimą, anksčiau minėto sprendimo 3 punktu nusprendė įpareigoti Lietuvos Respublikos teritorijoje veiklą vykdančius retransliuotojus, taip pat kitus asmenis, teikiančius Lietuvos Respublikos vartotojams televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete paslaugas, platinančius televizijos programą „NTV Mir Lithuania“, 12 mėnesių nuo Sprendimo įsigaliojimo dienos platinti televizijos programą „NTV Mir Lithuania“ tik už papildomą mokestį platinamuose televizijos programų paketuose (1) bei įpareigoti Lietuvos Respublikos teritorijoje veiklą vykdančius televizijos programų retransliuotojus ir asmenis, teikiančius Lietuvos Respublikos vartotojams televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete paslaugas, nesudarančius už papildomą mokestį platinamų paketų, televizijos programą „NTV Mir Lithuania“ 12 mėnesių nuo Sprendimo įsigaliojimo dienos vartotojams platinti tik už papildomą mokestį, neįtrauktą į mokestį už pagrindinį paketą (2).
Dėl pareiškėjo materialinio teisinio suinteresuotumo
27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, jog kiti subjektai nei tie, kuriems administracinis sprendimas skirtas, gali remtis tuo, jog jie yra suinteresuoti tokio sprendimo sukeliamomis teisinėmis pasekmėmis. Asmens teisės kreiptis teisminės gynybos įgyvendinimas nesusijęs su sąlyga, jog galimai neteisėti valstybės valdžios institucijų priimti sprendimai turi būti tiesiogiai adresuoti asmeniui, kuris kreipiasi teisminės gynybos. Vien to, kad administracinis sprendimas savo forma, pobūdžiu ar tekstu yra priimtas ne pagal asmens, kuris kreipėsi teisminės gynybos, prašymą, nepakanka, kad būtų galima daryti išvadą, jog juo negali būti sukuriama specifinių ar naujų pareigų kitiems asmenims, jog tokie aktai negali turėti kitokio poveikio kitų asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-548/2010, 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-601-438/2016, 2016 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-850-438/2016 ir kt.).
28. Pirminis Komisijos Sprendimo Nr. KS-104 vertinimas sudaro pagrindą teigti, jog tiesioginiai sprendimo adresatai, kuriems yra pritaikyta poveikio priemonė, yra retransliuotojai, skleidžiantys televizijos programą „NTV Mir Lithuania“ Lietuvos Respublikoje. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas Baltic Media Alliance LTD nėra retransliuotojas, skleidžiantis televizijos programas Lietuvos Respublikoje. Taigi pareiškėjas nėra tas subjektas, kuriam individualus administracinis aktas yra adresuotas tiesiogiai.
29. Europos Žmogaus Teisių Teismas formuojamoje praktikoje yra pažymėjęs, jog tam, kad teisė į teismą būtų veiksminga, asmuo turi turėti aiškią, realią galimybę ginčyti aktą, kuriuo yra paveikiamos jo teisės (žr., pvz., 2003 m. balandžio 4 d. sprendimą byloje Nunes Dias prieš Portugaliją (pareiškimų Nr. 2672/03 ir Nr. 69829/01), 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimo byloje Lupeni Greek Catholic Parish and Others prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 76943/11) 86 punktą).
30. Atsižvelgiant į aplinkybes (visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugos teikėjo (televizijos programų transliuotojo) statusą, jo atsakomybę ir suinteresuotumą) ir Komisijos Sprendimu pritaikytos poveikio priemonės sukeliamas teisines pasekmes (televizijos programos „NTV Mir Lithuania“ platinimo Lietuvos Respublikoje sąlygas), matyti, jog dėl anksčiau minėto Komisijos Sprendimo pareiškėjo, perduodančio televizijos programą „NTV Mir Lithuania“ šios programos retransliuotojams Lietuvos Respublikoje, teisės buvo paveiktos, todėl pareiškėjas turi materialinį teisinį suinteresuotumą ginčyti Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2016 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. KS-104 „Dėl televizijos programos „NTV Mir Lithuania“ platinimo tik už papildomą mokestį platinamuose televizijos programų paketuose“.
Dėl teisės būti išklausytam pažeidimo
31. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja asmens teisę į tinkamą teisinį procesą (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Teisė būti išklausytam yra vienas iš teisės į tinkamą procesą elementų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį byloje Nr. A-2714-602/2020 ir kt.). Taigi turi būti laikomasi principo asmeniui būti išklausytam prieš priimant administracinį sprendimą, kuris gali būti ir turi būti priimtas įvertinus visas reikšmingas klausimo nagrinėjimui aplinkybes, be kita ko, įvertinus ir asmens paaiškinimus ir pateiktus dokumentus.
32. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, pasisakydamas dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 47 straipsnio (teisė į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą), pažymi, kad teisės į gynybą užtikrinimo neatsiejama dalis yra teisė būti išklausytam, kuria, vykdant administracinę procedūrą, bet kuriam asmeniui užtikrinama galimybė tinkamai ir veiksmingai pareikšti nuomonę iki sprendimo, galinčio neigiamai paveikti jo interesus, priėmimo (žr., pvz., ESTT 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimo M. prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform, Ireland ir Attorney General, C-277/11, EU:C:2012:744, 87 p., 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimo Mukarubega prieš Préfet de police ir Préfet de la Seine-Saint-Denis, C-166/13, EU:C:2014: 2336, 46 p.). Pagal ESTT jurisprudenciją teisės būti išklausytam turi būti paisoma, net jei taikytinuose teisės aktuose tokio formalumo aiškiai nenumatyta. ESTT yra konstatavęs, kad teisė būti išklausytam taip pat reiškia, kad administracija, rūpestingai ir nešališkai išnagrinėjusi visą aptariamam atvejui reikšmingą informaciją, turi atidžiai susipažinti su suinteresuotojo asmens pateiktomis pastabomis (žr., pvz., 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimo M., C-277/11, EU:C:2012:744, 85,86, 87, 88 punktus ir jame nurodytą jurisprudenciją). Šia teise jam, be kita ko, suteikiama galimybė ištaisyti klaidą ar pateikti su asmenine situacija susijusios informacijos, palankios tam, kad sprendimas būtų arba nebūtų priimtas, ir vienokiam ar kitokiam jo turiniui (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimo Boudjlida, C-249/13, EU:C:2014:2431, 37 p.). Ši teisė turi leisti administracijai ištirti bylos medžiagą taip, kad ji priimtų sprendimą žinodama visas bylos aplinkybes, ir jį tinkamai pagrįsti, kad suinteresuotasis asmuo prireikus galėtų tinkamai įgyvendinti savo teisę pateikti skundą (pagal analogiją žr. 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimo Boudjlida, C-249/13, EU:C:2014:2431, 59 p.).
33. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, teisės į gynybą užtikrinimo principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, o teisė būti išklausytam per bet kokią procedūrą yra jo sudedamoji dalis (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimo Sopropé, C-349/07, EU:C:2008:746, 33 ir 36 p.; 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimo M., C-277/11, EU:C:2012:744, 81 ir 82 p.; 2014 m. liepos 3 d. sprendimo Kamino International Logistics, C-129/13, EU:C:2014:2041, 28 p.).
34. Analogiškos pozicijos savo jurisprudencijoje laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010, 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1102/2014, 2015 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-616-858/2015, 2014 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2014/2014 ir kt.).
35. Įvertinęs teisės būti išklausytam principo aiškinimą ir taikymą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijose, taip pat nacionalinį teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad Komisija pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 2 punktą (asmuo, dėl kurio yra pradėta administracinė procedūra, turi teisę pateikti papildomą informaciją ir duoti paaiškinimus), Komisijos darbo reglamento 47 punktą, pagal kurį Komisija turi su nagrinėjamu klausimu susijusiems asmenims suteikti teisę pasisakyti, taip pat gero administravimo principą, nes pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė būti išklausytam, nesuteikta galimybė deramai ir realiai pareikšti savo nuomonę per administracinę procedūrą iki Sprendimo, galinčio neigiamai paveikti jos interesus, priėmimo.
36. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje teisės būti išklausytam pažeidimas laikomas esminiu (žr., pvz., 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2714-602/2020, 2021 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-330-438/2021 ir kt.), todėl nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog buvo padarytas tik formalus procedūrinis pažeidimas. Vertintina, kad nagrinėjamu atveju nebuvo užtikrinta teisė būti išklausytam, t. y. pareiškėjas neturėjo galimybės deramai ir realiai pareikšti savo nuomonę per administracinę procedūrą ir iki sprendimo priėmimo, galinčio neigiamai paveikti jo interesus priėmimo.
37. Nagrinėjamu atveju nustačius teisės būti išklausytam pažeidimą, nėra pagrindo plačiau analizuoti ir pasisakyti dėl kitų atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.
38. Teisės susipažinti su bylos medžiaga pažeidimo per administracinę procedūrą negalima ištaisyti tiesiog sudarant galimybę susipažinti su bylos medžiaga per teismo procesą dėl galimo skundo, kuriuo siekiama ginčijamą sprendimą panaikinti (pagal analogiją žr. 1999 m. liepos 8 d. sprendimo Hercules Chemicals / Komisija, C-51/92 P, EU:C:1999:357, 78 punktą; 2002 m. spalio 15 d. sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. / Komisija, C-238/99 P, C-244/99 P, C-245/99 P, C-250/99 P, C-247/99 P, C-252/99 P ir C-254/99 P, EU:C:2002:582, 318 punktą ir 2004 m. sausio 7 d. sprendimo Aalborg Portland ir kt. / Komisija, C-204/00 P, C-205/00 P, C-211/00 P, C-213/00 P, C-217/00 P ir C-219/00 P, EU:C:2004:6, 104 punktą). Todėl teisės į veiksmingą teisinę gynybą principas, o kartu ir principas asmeniui būti išklausytam, turi būti užtikrinamas viešojo administravimo subjektui nagrinėjant klausimą, t. y. iki administracinio sprendimo priėmimo institucijoje. Tai, kad asmuo gali ginčyti sprendimą teisme, nepaneigia viešojo administravimo subjekto pareigos laikytis teisės principų ir nepažeisti asmens procesinių teisių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-756-602/2019).
39. Atsakovui pažeidus teisės į gynybą principą ir asmens teisę būti išklausytam, konstatuotina, kad skundžiamas administracinis aktas turi būti panaikintas kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 3 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
40. Pareiškėjas Baltic Media Alliance LTD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atlyginti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl bylinėjimosi išlaidų suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui turi pateikti prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Nors pareiškėjas atsiliepime prašė iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui nepateikė bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimą pagrindžiančių dokumentų. Todėl pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų netenkinamas.
41. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs proceso ir materialiosios teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti atsakovo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos radijo ir televizijos komisijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Milda Vainienė