Administracinė byla Nr. A-380-492/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00221-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 12.3.; 12.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine ir rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Z. Z. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. B. ir V. B. skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims – valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Z. Z. – dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai R. B. ir V. B. 2014 m. kovo 6 d. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2-6) prašydami įpareigoti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Klaipėdos filialą išregistruoti iš nekilnojamojo turto registro statinį – siloso tranšėją (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir siloso tranšėja, ginčo statinys), ir daiktines teises į jį.

Nurodė, jog pareiškėjams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso pastatas – daržinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), valstybei priklausančiame žemės sklype. Teigė, kad valstybinis žemės sklypas buvo suformuotas minėtam pastatui aptarnauti, todėl pareiškėjai buvo pradėję šio žemės sklypo išsipirkimo procedūrą. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyrius (toliau – ir NŽT Klaipėdos skyrius) 2013 m. gruodžio 5 d. raštu Nr. 12SD-(14.12.104)-3617 informavo, kad prašymo privatizuoti žemės sklypo netenkins, kadangi Z. Z. NŽT Klaipėdos skyriui 2013 m. lapkričio 13 d. pateikė Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, kuriame nurodyta, kad Z. Z. įregistravo inžinerinį statinį – siloso tranšėją (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) valstybiniame žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), t. y. tame pačiame sklype, kuriame ir yra pareiškėjų daržinė. Pareiškėjai su tuo nesutiko ir teigė, kad įregistruojant ginčo statinį buvo pažeisti teisės aktai, kurių pagrindu toks statinys registruojamas. Nurodė, jog siloso tranšėja negalėjo būti įregistruotas nekilnojamojo turto registre, kadangi statinys neatitinka Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytos statinio sąvokos. Teigė, kad ginčo vietoje statinio su laikančiomis konstrukcijomis nėra, o statybinės atliekos – suirusios gelžbetonio plokštės – neatitinka statinio sampratos. Nurodė, jog gelžbetonio plokštės nebuvo pagamintos ar surinktos atliekant statybos darbus ginčo sklype; jos kaip statybinės medžiagos buvo pagamintos gamykloje ir atvežtos į ginčo sklypą bei suguldytos tiesiog ant žemės arba pats statinys (siloso tranšėja) buvo išardytas, o statybinės medžiagos (gelžbetonio plokštės) tiesiog suguldytos ant žemės. Pabrėžė, kad Z. Z. išduotame nuosavybės liudijime nėra užsiminta, kad statinys – siloso tranšėja – buvo nekilnojamas daiktas, kad jis buvo registruotas ir jam suteiktas registracijos numeris.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 56-61) prašydamas pareiškėjų skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad Z. Z. 2013 m. lapkričio 11 d. prašymu Nr. 5853533 kreipėsi į VĮ Registrų centro Klaipėdos filialą, prašydamas įregistruoti nekilnojamojo turto registre ginčo statinį ir daiktines teises į jį. Kartu su prašymu pateikė 1992 m. liepos 15 d. nuosavybės teisės liudijimą Nr. 747, 1992 m. balandžio 28 d. perdavimo – priėmimo aktą, 1992 m. balandžio 28 d. protokolą Nr. 7 ir nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylą. Atsakovas patikrino pateiktus dokumentus ir jų pagrindu 2013 m. lapkričio 13 d. nekilnojamojo turto registre įregistravo nekilnojamąjį daiktą siloso tranšėją ir daiktines teises į ją. Nurodė, jog VĮ Registrų centras 2014 m. sausio 2 d. raštu Nr. (1.1.38.)s-6 įpareigojo Klaipėdos filialą vietoje patikrinti ar inžinerinis statinys – siloso tranšėja – yra išlikęs tiek, kad būtų galima nustatyti jo kadastro duomenis, taip pat ar šio inžinerinio statinio kadastro duomenų byloje įrašyti teisingi kadastro duomenys (ilgis, plotis, aukštis, medžiaga ir pan.). Atsakovo teigimu, apžiūros metu buvo nustatyta, kad inžinerinis statinys egzistuoja, jis nėra sunaikintas ir yra išlikęs tiek, kad galima nustatyti jo kadastro duomenis, o siloso tranšėjos kadastro duomenų byloje įrašyti teisingi kadastro duomenys. Rėmėsi Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, 11 straipsnio 7 dalimi, 6 straipsnio 2 dalies 5 punktu ir teigė, kad pateikti dokumentai buvo pakankami ne tik daikto, bet ir nuosavybės teisių įregistravimui, o abejoti nustatytais ir užfiksuotais inžinerinio statinio kadastro duomenimis nėra pagrindo. Atsakovas, remdamasis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 1, 2, 5 straipsniais, Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, teigė, kad tiek baigtas, tiek nebaigtas statyti, tiek fiziškai pažeistas statinys gali būti laikomas statiniu. Tvirtino, kad pareiškėjai nepagrįstai nurodo, jog ginčo statinys turėjo būti registruojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu patvirtintu Dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašu, kuriame nenurodyti Z. Z. pateikti dokumentai. Pažymėjo, jog pareiškėjai ir jų atstovas neatkreipė dėmesio kam skirtas minėtas teisės aktas. Teigė, kad jis yra skirtas registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d. Nurodė, jog 1991 m. liepos 25 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 297 buvo patvirtinta Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija, kurios 8.12 punktas nustatė, kad vieni iš pagrindinių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į pastatus, statinius ir butus yra privatizacijos dokumentai. Registruojant pastatus, statinius ir butus, jų savininkai pateikia inventorizavimo biurui nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus (10 punktas). Z. Z. pateikti 1992 m. liepos 15 d. nuosavybės teisės liudijimas Nr. 747, 1992 m. balandžio 28 d. perdavimo – priėmimo aktas, 1992 m. balandžio 28 d. protokolas Nr. 7 visiškai atitinka Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija instrukcijos 8.12 ir 10 punktuose nurodytus dokumentus ir buvo tinkamas pagrindas įregistruoti nekilnojamojo turto registre nekilnojamąjį daiktą – siloso tranšėją (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir daiktines teises į jį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu (b. l. 70-71) prašė teismą sprendimą priimti savo nuožiūra.

Atsiliepime nurodė, kad (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto metu buvo suformuotas žemės sklypas pastatui – daržinei (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiam (duomenys neskelbtini), eksploatuoti. NŽT Klaipėdos skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 12SK-(14.12.110)-18000 suformuotas ir įregistruotas žemės ūkio paskirties žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) adresu (duomenys neskelbtini). Nurodė, jog iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad minėtame žemės sklype yra įregistruoti kiti statiniai (inžineriniai) – siloso tranšėja –, o statinio kadastro duomenų nustatymo data – 2013 m. lapkričio 4 d.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 15 d. sprendimu (b. l. 82-90) pareiškėjų skundą tenkino. Įpareigojo atsakovą valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialą išregistruoti iš nekilnojamojo turto registro statinį – siloso tranšėją (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), ir daiktines teises į jį.

Teismas nustatė, kad pareiškėjams R. B. ir V. B. nuosavybės teise nuo 2013 m. rugpjūčio 13 d. priklauso pastatas – daržinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu taip pat nustatyta, kad nekilnojamojo turto registre 2013 m. lapkričio 13 d. nuosavybės teise trečiajam suinteresuotam asmeniui Z. Z. įregistruotas statinys – siloso tranšėja (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis adresu (duomenys neskelbtini). Žemės sklypas, kuriame yra minėtas statinys, nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o valstybinį žemės sklypą patikėjimo teise valdo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Pareiškėjai, nesutikdami su tuo, kad nekilnojamojo turo registre 2013 m. lapkričio 13 d. nuosavybės teise Z. Z. buvo įregistruotas ginčo statinys, 2013 m. gruodžio 12 d. skundu kreipėsi į VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisiją, prašydami pripažinti, kad ginčo statinys buvo įregistruota neteisėtai ir išregistruoti iš nekilnojamojo turto registro statinį ir daiktines teises į jį. VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija, išnagrinėjusi pareiškėjų skundą, 2014 m. sausio 9d. sprendimu Nr. cspr1-7 paliko galioti teritorinio registratoriaus priimtus sprendimus. Minėtame sprendime nurodyta, kad VĮ Registrų centras 2014 m. sausio 2 d. raštu Nr. (1.1.38)s-6 įpareigojo VĮ Registrų centro Klaipėdos filialą vietoje patikrinti ar inžinerinis statinys – siloso tranšėja – yra išlikęs tiek, kad galima nustatyti jo kadastro duomenis, taip pat ar šio inžinerinio statinio kadastro duomenų byloje įrašyti teisingi kadastro duomenys (ilgis, plotis, aukštis, medžiaga ir pan.). Pažymėta, jog VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo direktoriaus 2014 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 1-KLV sudaryta komisija 2014 m. sausio 6 d. apžiūrėjo siloso tranšėją ir nustatė, kad inžinerinis statinys egzistuoja, jis nėra sunaikintas, yra išlikęs tiek, kad galima nustatyti jo kadastro duomenis. Patikrinimo metu nustatyta, jog nors statinys eilę metų ir nėra naudojamas, nėra tinkamai prižiūrėtas ir remontuojamas, tačiau yra aiškiai matomi statinio konstrukcijos elementai, galima nustatyti statinio parametrus (ilgį, plotį, aukštį). Konstatuota, kad kadastrinių matavimų byloje užfiksuoti inžinerinio statinio parametrai (plotis, plotas, tūris, baigtumo procentas, aukštis, ilgis, medžiaga) laikomi pakankamais parametrais Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme, todėl pateikti dokumentai buvo pakankami ne tik daikto, bet ir nuosavybės teisių registravimui.

Teismas, remdamasis VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo direktoriaus 2014 m. sausio 6 d. įsakymu sudaryta komisijos, vietos apžiūros metu nustatytomis aplinkybėmis, fotonuotraukomis sprendė, kad akte nurodyta išvada apie inžinerinio statinio egzistavimą, t. y. jog statinys išlikęs tiek, kad būtų galima nustatyti jo kadastro duomenis, yra nepagrįsta. Pažymėjo, kad nepagrįstai kadastro duomenyse nurodytas siloso tranšėjos aukštis, kadangi tokio parametro ji neturėjo nei statinio kadastro duomenų nustatymo metu 2013 m. lapkričio 7 d., nei 2014 m. sausio 6 d. apžiūros vietoje akto surašymo metu, atitinkamai negalėjo būti nustatytas ir siloso tranšėjos tūris. Taip pat byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kaip kadastro duomenyse nustatyti siloso tranšėjos statybos pradžios ir pabaigos metai. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija vertino, jog matininko T. N. nustatyti siloso tranšėjos kadastro duomenys bei komisijos apžiūros metu padarytos išvados, kad yra aiškiai matomi statinio – siloso tranšėjos – konstrukcijos elementai (gelžbetonio plokštės) ir galima nustatyti jo parametrus (ilgį, plotį, aukštį), t. y., jog statinys išlikęs tiek, kad galima nustatyti jo kadastro duomenis, nepagrįsti. Vertindama ginčo statinio faktinę būklę kadastro duomenų nustatymo metu, teisėjų kolegija sprendė, jog toks statinys neatitiko Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžtos statinio sąvokos, nes jis neturėjo jokių laikančių konstrukcijų, negalėjo būti nustatyti statinio parametrai, kuriuos pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas privaloma įrašyti į nekilnojamojo turto kadastrą.

Teismas sprendė, kad formuojant kadastro duomenis buvo padaryti esminiai teisės aktų pažeidimai, nes pats objektas nėra išlikęs tiek, kad būtų galima nustatyti jo kadastro duomenis. Siloso tranšėjai neatitinkant statinio sąvokos, ji negali būti registruojama nekilnojamojo turto registre, kadangi jame registruojami tik nekilnojamieji daiktai – statiniai (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalis).

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 278 (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2011 m. lapkričio 9 d.), sprendė, kad trečiojo suinteresuoto asmens Z. Z. VĮ Registrų centro Klaipėdos filialui pateikti privatizacijos dokumentai patvirtina jo nuosavybės teises į siloso tranšėją. Tačiau nagrinėjamoje byloje nustačius, kad siloso tranšėja neatitinka Statybos įstatyme apibrėžtos statinio sąvokos, daryta išvada, jog VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas neturėjo teisės tokio objekto registruoti nekilnojamojo turto registre kaip nekilnojamojo daikto, o tuo pačiu ir daiktinių teisių į tą daiktą (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 1 dalis).

III.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Z. Z. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 93-98), kuriame prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

Z. Z. nesutinka, kad siloso tranšėja neatitinka statinio sąvokos. Nurodo, kad yra išlikę siloso tranšėjos pamatai, iš kurių galima nustatyti daugelį statinio parametrų – ilgį, plotį, perimetrą, plotą, taip pat nustatyti, kada statinys pastatytas ir iš kokių medžiagų. Mano, kad apelianto pateikti nekilnojamojo turto įsigijimo dokumentai ir kadastrinių matavimų byla buvo pakankama ne tik sąžiningai ir teisėtai įsigyto turto, bet ir daiktinių teisių į jį įregistravimui, nes remiantis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 1, 2, 5 straipsniais ir Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi tiek baigtas, tiek nebaigtas, tiek fiziškai pažeistas statinys gali būti pripažintas statiniu. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota administracinėje byloje Nr. A-444-2607/2012, pagal kurią vienas iš pagrindinių požymių, siekiant tam tikrą objektą pripažinti statiniu, yra tvirtas sujungimas su žeme. Apelianto manymu, teismas nepagrįstai sutapatino inžinerinio statinio sąvoką su pastato sąvoka. Nurodo, kad atsižvelgiant į gelžbetoninės siloso tranšėjos konstrukciją, akivaizdu, jog pats sujungtų gelžbetonio plokščių padas ir juose esanti geležinė armatūra atliko laikančiųjų konstrukcijų funkciją į žemę įkasamomis ir su siloso tranšėjos padu sujungtomis gelžbetoninėmis siloso tranšėjos sienomis, kurios buvo demontuotos. Mano, kad teismas turėjo vadovautis Statybos įstatyme pateiktomis inžinerinių tinklų ir laikančiųjų konstrukcijų sąvokomis, taip pat aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.0109:2003 ir Statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002  nuostatomis. Nurodo, kad faktą, jog siloso tranšėjos padas turėjo būti pripažintas laikančiąja konstrukcija įrodo tai, kad 1975 m. statyta siloso tranšėja iki jos sienų demontavimo buvo mechaniškai atspari, o gelžbetonio padas sėkmingai išlaikė apkrovas bei užtikrino reikiamą tranšėjos pusiausvyros formą. Tvirtina, kad siloso tranšėja atitinka ir kitus du statinio sąvoką apibūdinančius požymius – buvo sujungta ir sumontuota statybos vietoje, atitinka nekilnojamojo daikto sąvoką, įtvirtintą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.98, 4.2 straipsniuose. Apeliantas mano, kad įpareigodamas išregistruoti iš nekilnojamojo turto registro inžinerinį statinį – siloso tranšėją – teismas nepagrįstai apribojo apelianto absoliutinę daiktinę teisę į sąžiningai įgytą nekilnojamąjį turtą, nes neįregistruotas viešajame registre nekilnojamasis daiktas negali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis.

Pareiškėjai pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydami apeliacinį skundą atmesti (b. l. 105-108).

Pareiškėjai pritaria teismo argumentui, kad siloso tranšėja neatitinka statinio sąvokos. Tvirtina, kad tai yra tik ant žemės suguldytos gelžbetonio plokštės, skirtos gyvenamųjų namų perdangoms statyti, kurios būdamos po žeme supuvo ir statybai nebetinkamos. Šios plokštės niekada nebuvo naudojamos pagal jų gamybos paskirtį. Mano, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog tai yra vientisas gelžbetonio junginys, jis kalba ne apie statinį, bet apie statybinių medžiagų – perdengimo plokščių – parametrus ir nesuprantama, kaip galima nustatyti šių plokščių pastatymo konkrečioje vietoje datą. Pareiškėjai taip pat tvirtina, kad pagal 1982 m. balandžio 28 d. privatizuojamo žemės ūkio įmonės turto aukciono protokolą Nr. 7 nėra galimybės identifikuoti, kad buvo parduota konkreti siloso tranšėja, esanti ginčo sklype, nes (duomenys neskelbtini)kaime fermų buvo ne viena. Mano, kad apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog tai ta pati siloso tranšėja, kurią jis nusipirko. Aplinkybė, kad apeliantas 22 metus nesirūpino, nesinaudojo siloso tranšėja, pareiškėjų manymu, nesuderinama su savininko požiūriu, todėl toks nesavininkiškas apelianto požiūris į daiktą, kurio jis ir ateityje neketina naudoti, leidžia manyti, kad jis įsigijo kitą, o ne ginčo sklype esančią siloso tranšėją.  Nurodo, kad teismai iš esmės formuoja praktiką, kad visi statiniai gali būti registruojami, jei jie sukurti Statybos įstatymo nustatyta tvarka. Mano, kad apeliantas nenurodė sumontuotų laikančiųjų konstrukcijų, ant kurių, atliekant statybos darbus, būtų sumontuotos gelžbetonio plokštės. Jokių plokščių montavimo darbų nebuvo atlikta, todėl ginčo statinys neatitinka Statybos įstatyme pateiktos statinio sąvokos. Tvirtina, kad apeliantas neteisingai suprato teismo argumentus, nes teismas nenustatinėjo aplinkybės, ar siloso tranšėja yra inžinerinis statinys ar pastatas. Teismas nustatė, kad siloso tranšėja neatitinka statinio sąvokos. Nurodo, kad pats apeliantas pripažino, jog prieš 5-7 metus iš ginčo vietos pardavė siloso tranšėjos šonus, t. y. dvi gelžbetonio plokštes, kurios be jokių įrankių buvo atskirtos nuo pačios tranšėjos, t. y. į vietą jos buvo atgabentos tokios pat struktūros, kaip ir išgabentos. Tokia pati situacija yra ir su ant žemės esančiomis plokštėmis – jų nereikia atskirti ir galima perkelti iš vienos vietos į kitą nesugadinus, nesumažinus jų vertės, o tai reiškia, kad šios plokštės yra kilnojamieji daiktai. Nurodo, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog tranšėja buvo pastatyta, nesupranta jo teiginio, kad padas sėkmingai išlaikė apkrovas, kadangi tranšėja niekada nebuvo naudojama pagal paskirtį ir iš viso nebuvo naudojama.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti (b. l. 113-116).

Atsakovas nurodo, kad užfiksuoti inžinerinio statinio parametrai laikomi pakankamais Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme. Pateikti dokumentai buvo pakankami ne tik daikto, bet ir daiktinių teisių įregistravimui. Vadovaudamasis tuo, kad kadastrinių matavimų byloje užfiksuoti inžinerinio statinio parametrai nenuginčyti įstatymo nustatyta tvarka, Z. Z. pateikti privatizacijos dokumentai patvirtina jo nuosavybės teises į siloso tranšėją, atsakovas mano, jog sprendimas įregistruoti siloso tranšėją yra teisėtas ir pagrįstas, todėl Z. Z. skundas netenkintinas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas apeliacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra (b. l. 109-111).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ginčo esmė

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro inžinerinio statinio – siloso tranšėjos ir daiktinių teisių į jį registracijos teisėtumas.

Byloje pateikiamas Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad pareiškėjams R. B. ir V. B. nuosavybės teise nuo 2013 m. rugpjūčio 13 d. priklauso pastatas – daržinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini). Pastatą pareiškėjai įgijo pirkimo-pardavimo sutartimi, jo kadastro duomenys nustatyti 2009 m. vasario 13 d., statybos metai 1975 m., baigtumas 100 proc. (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto, patvirtinto 2009 m. rugpjūčio 24 d. Klaipėdos apskrities viršininko įsakymu Nr. 4-5246-(1.3), metu buvo suformuotas žemės sklypas pastatui – daržinei (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiam (duomenys neskelbtini) eksploatuoti. Projekto rengimo metu minėtas pastatas priklausė fiziniams asmenims – O. R., Z. Z., R. S., V. Z., K, K. ir L. T.. Klaipėdos rajono skyrius apie inžinerinio statinio – siloso tranšėjos savininką (naudotoją) jokių duomenų neturėjo. Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. 12SK-(14.12.110)-1800 žemės sklypas suformuotas, patvirtinti jo kadastro duomenys, nustatyti pagal G. M. paslaugų įmonės 2009 m. gruodžio 21 d. parengtą žemės sklypo kadastro duomenų bylą ir nuspręsta kreiptis į VĮ Registrų centrą su prašymu įregistruoti žemės sklypą bei NŽT patikėjimo teisę į jį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Z. Z. 2013 m. lapkričio 13 d. šiame valstybinės žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) įregistravo inžinerinį statinį – siloso tranšėją (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurios kadastro duomenys buvo nustatyti 2013 m. lapkričio 4 d., įregistravimo pagrindas – nuosavybės teisės liudijimas 1992 m. liepos 15 d. Nr. 747, priėmimo-perdavimo aktas 1992 m. rugpjūčio 27 d. Kadangi žemės sklype buvo įregistruotas kitam asmeniui priklausantis inžinerinis statinys – siloso tranšėja, NŽT Klaipėdos rajono skyrius 2013 m. gruodžio 5 d. raštu Nr. 12SD-(14.12.104)-3617 atsisakė parduoti pareiškėjams žemės sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) po jiems priklausančia daržine, esantį (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjai 2013 m. gruodžio 12 d. pateikė skundą VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijai, prašydami išregistruoti nekilnojamąjį daiktą siloso tranšėją (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir daiktines teises į ją. Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija pareiškėjų skundą pripažino nepagrįstu, konstatavo, kad inžinerinio statinio – siloso tranšėjos – kadastrinių matavimų byloje užfiksuoti parametrai: plotis, plotas, tūris, baigtumo procentas, aukštis, ilgis, medžiaga yra pakankami ne tik daikto, bet ir nuosavybės teisių registravimui ir 2014 m. sausio 9 d. sprendimu cspr1-7 pareiškėjų skundo netenkino, teritorinio registratoriaus – Klaipėdos filialo – 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimą, kuriuo buvo įregistruotas nekilnojamasis daiktas siloso tranšėja (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir daiktines teises į ją, paliko galioti.

Ginčą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą tenkino, įpareigojo VĮ Registrų centro Klaipėdos filialą išregistruoti iš nekilnojamojo turto registro ginčo statinį, konstatavo, kad matininko T. N. nustatyti siloso tranšėjos kadastro duomenys bei Klaipėdos filialo komisijos 2014 m. sausio 6 d. apžiūros metu padarytos išvados, kad yra aiškiai matomi siloso tranšėjos konstrukcijos elementai (gelžbetonio plokštės) ir galima nustatyti jo parametrus (ilgį, plotį, aukštį), t. y., jog statinys išlikęs tiek, kad galima nustatyti jo kadastro duomenis, nepagrįsti, atsižvelgiant į statinio faktinę būklę kadastro duomenų nustatymo metu, sprendė, jog toks statinys neatitiko Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje apibrėžtos statinio sąvokos, nes jis neturėjo jokių laikančių konstrukcijų, negalėjo būti nustatyti statinio parametrai, kuriuos pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas privaloma įrašyti į nekilnojamojo turto kadastrą.

Apeliaciniu skundu trečiasis suinteresuotas asmuo Z. Z. nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendime atliktu įrodymų vertinimu, teigė, kad yra išlikęs siloso tranšėjos gelžbetoninis padas (pagrindas), prie kurio esančių sijų įkasus į žemę tvirtinasi sienos; išlikę pamatai aiškūs, yra ne fragmentiški, bet vientisas gelžbetonio junginys, todėl galėjo būti nustatyti reikalingi registracijai kadastro duomenys; nesutiko su išvada, kad statinio faktinė būklė kadastro duomenų nustatymo metu neatitiko statinio sąvokos, nes neturėjo jokių laikančių konstrukcijų, teigė, kad pats sujungtų gelžbetoninių plokščių padas (pamatai) ir juose esanti geležinė armatūra atliko laikančiųjų konstrukcijų funkciją demontuotoms tranšėjos sienoms.

Reikalavimai inžinerinio statinio kadastro duomenų nustatymui ir registravimui

Nekilnojamojo daikto įregistravimu nekilnojamojo turto registre yra laikomas Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka to daikto kadastro duomenų įrašymas į nekilnojamojo turto kadastrą (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 2 dalis, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatai yra patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534. Šie nuostatai reglamentuoja nekilnojamojo turto objektų kadastro duomenų surinkimą, parengimą, duomenų apie nekilnojamojo turto objektus įrašymą į Nekilnojamojo turto kadastro duomenų bazę, nustato Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro duomenų teisinį statusą, šiuos duomenis teikiančių ir tvarkančių asmenų teises, pareigas ir atsakomybę (Kadastro nuostatų 2 p. red., galiojusi nuo 2011 m. spalio 19 iki 2014 m. balandžio 8 d.).

Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 14 straipsnis įtvirtina, kad Kadastro tvarkytojas atsisako įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustatoma nors viena iš šių aplinkybių: 1) asmenys, padavę prašymą, neturėjo teisės jį paduoti; 2) dokumentas, kurio pagrindu prašoma įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti, yra įstatymų nustatyta tvarka panaikintas; 3) dokumento, kurio pagrindu prašoma įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti, duomenys apie nekilnojamąjį daiktą nesutampa su šio daikto kadastro duomenų bylos duomenimis; 4) nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla neatitinka šio įstatymo reikalavimų; 5) šio įstatymo 17 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka negalima nekilnojamojo daikto pažymėti kadastro žemėlapyje.

Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje apibrėžiama, kad nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla – nekilnojamojo daikto kadastro duomenų nustatymo metu parengtų planų, užpildytų kadastro formų ir kitų dokumentų apie nekilnojamąjį daiktą rinkinys. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų nustatymas – nekilnojamojo daikto kadastriniai matavimai ar kiti teisės aktų nustatyti veiksmai, dokumentų, kurių reikia naujo nekilnojamojo daikto kadastro duomenims įrašyti į nekilnojamojo turto kadastrą ar jau įrašytiems duomenims pakeisti, ir nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos parengimas ar jau sudarytos bylos papildymas (Kadastro įstatymo 2 str. 6 d.). Nekilnojamojo daikto kadastro duomenys – duomenys, apibūdinantys nekilnojamojo daikto buvimo vietą, gamtines ir ūkines žemės savybes, geometrinius statinių parametrus ir nekilnojamųjų daiktų naudojimo sąlygas (Kadastro įstatymo 2 str. 4 d.).

Nekilnojamojo turto kadastro objektais laikomi nekilnojamieji daiktai inter alia statinys (5 straipsnio 1 dalis). Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 straipsnio 2 dalis nustato, kad į nekilnojamojo turto kadastrą įrašomi tokie statinių kadastro duomenys: 1) objektas: pastatas; patalpa; inžinerinis statinys; <...> 4) statinio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis ir statinio pavadinimas; 5) statinio parametrai: plotas; tūris; ilgis, plotis, skersmuo, skerspjūvis, aukštis, gylis, perimetras arba kiti statiniams būdingi geometriniai parametrai; 6) statinio statybinė medžiaga; 7) statinio vidaus įrangos charakteristikos; 8) statinio vertės nustatymas; 9) statinio fizinio nusidėvėjimo ir baigtumo procentas; 10) įsigijimo kaina ir data; 11) statinio statybos pradžios ir pabaigos metai; 12) duomenys apie statinio statybos būklę ir kt.

Nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą įrašo Kadastro tvarkytojas kadastro nuostatų, kuriuos tvirtina Vyriausybė, nustatyta tvarka. Kadastro nuostatų 32.2.4.2. punktas įtvirtina, kad nebaigti statyti ar fiziškai pažeisti statiniai matuojami, kai galima nustatyti jų pagrindinę naudojimo paskirtį, sienų statybos produktus, plotą, tūrį ar kitus parametrus. Nebaigtuose statyti statiniuose atskirų nekilnojamųjų daiktų (butų, kitų patalpų) kadastro duomenų bylos gali būti sudaromos, jeigu statinys pastatytas tiek, kad galima apskaičiuoti atskirų nekilnojamųjų daiktų bendrą plotą ir vertę, aprašyti juos šių Nuostatų nustatyta tvarka, ir jeigu nustatyti viso statinio kadastro duomenys, sudaryta šio statinio kadastro duomenų byla, kadastro duomenys įrašyti į kadastrą.

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 17 punkte nustatyti statinių kadastrinių matavimų metu atliekami veiksmai, o būtent: 17.1. išmatuojamos statinių ribos, nustatomi statinių parametrai, pagrindinių konstrukcijų statybinė medžiaga, pastato vidaus įrangos charakteristikos ir kiti techniniai duomenys, kurių reikia statinių duomenims įrašyti į kadastrą; <...> 17.3. nustatomos grafiškai arba atliekant kadastrinius matavimus inžinerinių statinių kontūrų ar ašių pradžios, pabaigos ir posūkio taškų koordinatės valstybinėje koordinačių sistemoje; <...> 17.5.nustatoma iš pateiktų dokumentų statinio paskirtis, statybos pradžios ir pabaigos metai; 17.6. apskaičiuojami statinių plotai, tūriai ir kiti parametrai, kurių reikia nekilnojamojo turto objekto duomenims įrašyti į kadastro duomenų bazę; <...> 17.11. suformuojamam nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų byla pagal šių Taisyklių V skyrių. Minėtų Taisyklių 174 punktas numato, kad nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų byla – tai nekilnojamojo turto objektų kadastro duomenų nustatymo metu parengtų planų, užpildytų kadastro formų ir kitų dokumentų apie nekilnojamojo turto objektus sukomplektuotas rinkinys, o Taisyklių 176 punkte nustatyta, kokie dokumentai turi būti sukomplektuoti nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų byloje.

Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovo kartu su atsiliepimu pateikta nekilnojamojo daikto – siloso tranšėjos – kadastrinių matavimų byla (jos kopija 4 lapai, b.l. 64-67) neatitinka Taisyklių 176 punkto reikalavimų, nes pats objektas nėra išlikęs tiek, kad būtų galima nustatyti jo kadastro duomenis. Tokia išvada grindžiama objektyviai įvertinus byloje surinktus duomenis apie ginčo objektą – tai matininko T. N. 2013 m. lapkričio 7 d. parengta kadastro duomenų nustatymo byla bei VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo 2014 m. sausio 6 d. aktas (b. l. 15). Taisyklių 176.8 punktas detalizuoja, kad nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų byloje komplektuojami dokumentai – statinių kadastro duomenų nustatymo formos, matininko parengtoje byloje pateikiama 1 C forma „Kitų statinių kadastro duomenys“ ir 2 C forma „Kitų statinių įkainojimas (perkainojimas)“. Matininkas T. N. nurodė, jog siloso tranšėjos statybos pradžios ir pabaigos metai yra 1975 m., siloso tranšėjos parametrai: plotis – 16 m; plotas – 832 kv. m.; tūris 2496 kub. m.; gylis – nenustatytas; baigtumo procentas – 100; aukštis – 3 metrai; ilgis – 52 metrai; medžiaga – gelžbetonio plokštės, jos statybinė vertė 432 000 Lt, atkuriamoji vertė 108 000 Lt.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs statinio duomenis ir statinio sudėtinių dalių kadastro duomenis, nustatė, kad nėra dokumentų, kurie pagrįstų kadastro duomenų byloje nurodomus faktus – kad siloso tranšėjos statybos pradžios ir pabaigos metai yra 1975 m., jos parametrus – tūrį, aukštį, baigtumo procentą. Byloje pateiktose fotonuotraukose (b.l. 16-18) užfiksuotos tik iš po žemių sluoksnio atkastos ant žemės suguldytos gelžbetonio plokštės, kurios galėtų būti statinio fragmentu ar liekana, tačiau duomenų nepakanka išvadai padaryti apie atliktus jų montavimo (statybos) darbus, nėra statinio laikančių konstrukcijų. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu argumentą teismo sprendime, kad fotonuotraukose užfiksuoti duomenys neatitinka Klaipėdos filialo 2014 m. sausio 6 d. akte nurodytos išvados apie inžinerinio statinio egzistavimą, t. y. jog statinys išlikęs tiek, kad būtų galima nustatyti jo kadastro duomenis.

Apelianto argumentas, kad fiziškai pažeistas statinys turi būti pripažintas statiniu, nes sujungtų gelžbetonio plokščių padas, juose esanti armatūra atliko laikančiųjų konstrukcijų funkciją, plokštės jungia statinį su žeme, jos buvo sumontuotos statybos vietoje, yra atmestinas. Teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kurie galėtų patvirtinti apeliaciniame skunde dėstomus trečiojo suinteresuoto asmens teiginius. Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnis nustato, kad įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Įrodymais administracinėje laikomi faktiniai duomenys, kurie nustatomi proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir eksperto išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais įrodymais, garso bei vaizdo įrodymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas vertina įrodymus pagal savo išankstinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais. Apeliantas nepateikė įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo argumentus, kad fotonuotraukose užfiksuotų duomenų nepakanka išvadai padaryti apie išlikusių gelžbetonio plokščių montavimo darbus, kad jos atliko laikančiųjų konstrukcijų funkciją. Spręsdamas ginčą, teismas negali remtis prielaidomis apie tikėtina egzistavusius faktus, kurių neįrodo jokie kiti duomenys byloje, išskyrus apelianto teiginius. Nagrinėjamoje byloje surinktus faktinius duomenis pirmosios instancijos teismas įvertino objektyviai, tinkamai taikydamas įrodymų vertinimo taisykles, padarė pagrįstą išvadą, kad statinys nėra išlikęs tiek, kad galima būtų nustatyti būtinus kadastro duomenis jo įregistravimui. Dabartinė ginčo objekto būklė – matomos iš po žemių sluoksnio atkastos ant žemės suguldytos gelžbetonio plokštės, paveiktos laiko ir oro sąlygų, vietomis ištrupėjusios, apžėlę samanomis, žole, pylimas apaugęs krūmokšniais, patvirtina, kad jis nėra naudojamas ilgą laiką, neprižiūrimas, yra iš esmės sunykęs ir dėl to taip pat negali būti identifikuojamas kaip egzistuojantis statinys.

Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnis, reglamentuojantis nekilnojamųjų daiktų formavimą, įtvirtina, kad statiniai formuojami Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatyta tvarka (7 straipsnio 3 dalis). Pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. (duomenys neskelbtini) redakcija, galiojusi nuo 2013 m. liepos 16 d. iki 2014 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 2 dalyje pateikiamą statinio definiciją – tai pastatas arba inžinerinis statinys, turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus, ir kuris yra nekilnojamasis daiktas. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 68 dalyje pateikiamą apibrėžimą laikančiosios konstrukcijos – konstrukciniai statinio elementai, kurių svarbiausia paskirtis – laikyti apkrovas (konstrukcijų, įrenginių, sniego, vėjo, žmonių, grunto ir pan.) ir užtikrinti statinio mechaninį atsparumą ir pastovumą.

Apelianto argumentai apie ginčo objekto atitikimą esminiams statinio reikalavimams yra grindžiami jo teiginiais, kad inžinerinis įrenginys dar 1975 m. iki sienų demontavimo buvo mechaniškai atsparus, išlaikė apkrovas bei užtikrino reikiamą tranšėjos pusiausvyros formą, gelžbetonio plokštės, kurių visuma sudarė tranšėją, buvo sujungtos ir sumontuotos statybos vietoje, tačiau, kaip jau buvo minėta pasisakant dėl galimybės šiuo metu nustatyti statinio kadastro duomenis, byloje nėra daugiau įrodymų, kurie patvirtintų apelianto nurodomas aplinkybes.

Statinys yra laikomas nekilnojamojo turto kadastro objektu, kai teisės aktų nustatyta tvarka suformuoti jo duomenys (statinio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis ir statinio pavadinimas; statinio parametrai: plotas; tūris; ilgis, plotis, skersmuo, skerspjūvis, aukštis, gylis, perimetras arba kiti statiniams būdingi geometriniai parametrai ir kt.) įrašomi į nekilnojamojo turto kadastrą. Nagrinėjamu atveju suformuota nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla neatitinka Kadastro įstatymo reikalavimų, nes kadastro byloje užfiksuoti faktai nustatyti nepagrįstai, nesant objektyvių juos patvirtinančių duomenų ir dokumentų, todėl Nekilnojamojo turto registro ir kadastro tvarkytojas privalėjo atsisakyti įregistruoti nekilnojamąjį daiktą remdamasis Kadastro įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu – kai nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla neatitinka šio įstatymo, tuo pačiu ir Kadastro nuostatų bei Taisyklių, reikalavimų. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai gali būti registruojami tik tuo atveju, kai nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas.

Apelianto argumentas, kad teismo sprendimus buvo suvaržyta jo nuosavybės teisė, yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje nėra surinkta duomenys, kurie patvirtintų, kad 1992 m. įsigytą siloso tranšėją jis būtų naudojęs pagal paskirtį, kad būtų kreipęsis dėl reikalingo statiniui eksploatuoti žemės sklypo suformavimo, priešingai, tranšėjos neįregistravo kaip privalomo registruoti nekilnojamojo daikto, dalį demontavo kaip statybines medžiagas, tai reiškia, kad statinys  buvo fiziškai pažeistas ir neišliko paties suinteresuotojo asmens valia.

Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė visas ginčui teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė statinių kadastro duomenų nustatymą ir jų įregistravimą reglamentuojančias materialines teisės normas bei įrodinėjimą administracinių bylų procese nustatančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens Z. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

              Teisėjai              Arūnas Dirvonas

              Dalia Višinskienė

              Virginija Volskienė