Civilinė byla Nr. e2A-850-945/2020

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-07752-2019-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.9.14;

1.3.5.5; 3.3.1.18.2

                                (S)

Kauno apygardos teismas

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 26 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininko, pranešėjo), Edvardo Palioko ir Mindaugo Šimonio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kautra Cargo“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir kompensacijos priteisimo. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovas ieškiniu prašė pripažinti jo atleidimą iš darbo 2019 m. sausio 11 d. neteisėtu, priteisti iš atsakovės vidutinį darbo užmokesti už priverstinės pravaikštos laiką, 2 027,64 Eur dydžio kompensaciją ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovas nurodė pagal 2011 m. liepos 14 d. darbo sutartį dirbęs vairuotoju. Ieškovo darbo funkcijų atlikimui yra privaloma išlaikyti motorinių transporto priemonių kroviniams vežti mokymus pradinei „95 kodo“ kvalifikacijai įgyti, o pasibaigus pradinei kvalifikacijai – išlaikyti periodinius profesinius mokymus šiai kvalifikacijai pratęsti. Ieškovo kvalifikacijos galiojimo pabaiga buvo numatyta 2018 m. gruodžio 13 d. Nei darbo sutartis, nei atsakovės darbo tvarkos taisyklės nenumato ieškovo pareigos savarankiškai atlikti periodinius profesinius mokymus šiai kvalifikacijai pratęsti. Pareigą organizuoti mokymus turėjo atsakovė (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnis), todėl nėra pagrindo spręsti, kad savarankiškai neįgydamas nurodytos kvalifikacijos ieškovas padarė darbo pareigų pažeidimą. Nurodytos aplinkybės lemia ieškovo atleidimo neteisėtumą. Ieškinyje taip pat pažymima, kad, atsakovės direktoriui 2018 m. gruodžio 17 d. įsakymu paskyrus ieškovui komandiruotę, ieškovas suprato, jog atsakovė neorganizuos jo periodinio profesinio mokymo įprastine įmonėje tvarka, todėl atsakovei 2018 m. gruodžio 21 d. pateikė prašymą dėl kasmetinių atostogų suteikimo, kuriame nurodė, jog atostogų metu atliks periodinį mokymąsi savarankiškai. Prašymas nebuvo patenkintas. Atsakovės kilus ginčui nurodytas darbo tvarkos taisyklių 5.2 punkto pažeidimas nebuvo įvardintas atsakovės direktoriaus įsakymuose dėl darbo tvarkos pažeidimo ir ieškovo atleidimo iš darbo. Darbo tvarkos taisyklių 5.8.2.1–5.8.2.2 punktų pažeidimus darbo ginčų komisija konstatavo savo nuožiūra. Atsakovė ėmėsi neproporcingų priemonių tik todėl, kad ieškojo dingsčių atleisti ieškovą iš darbo. Praktikos, kad darbuotojai savarankiškai, savo lėšomis turi įgyti aptariamą kvalifikaciją, įmonėje nebuvo, niekas už kvalifikacijos neturėjimą nebuvo atleistas iš darbo.

2.       Atsakovė atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovė nurodė, kad „95 kodo“ kvalifikacijos įgijimas bei pratęsimas niekaip nesusijęs su vairuotojo kvalifikacijos kėlimu ar įgūdžių tobulinimu, kadangi „95 kodo“ kvalifikacija yra speciali teisė, suteikianti teisę fiziniam asmeniui vežti tarptautinius krovinius. Atsakovės darbo tvarkos taisyklėse numatyta darbuotojo (vairuotojo), išvykstančio į komandiruotę, pareiga turėti tiek galiojantį vairuotojo pažymėjimą, tiek „95 kodo“ kvalifikaciją. Priešingai, nei tvirtina ieškovas, bendrovėje nėra nusistovėjusios praktikos, kad atsakovė organizuotų mokymus šiai kvalifikacijai įgyti. Bendrovė, siekdama pritraukti dirbti trečiųjų šalių piliečius, visapusiškai jiems padeda įgyti pradinę „95 kodo“ kvalifikaciją, taip pat su kiekvienu darbuotoju individualiai tariasi dėl atsiskaitymo už mokymus tvarkos. Kvalifikacijos pratęsimą vairuotojai organizuojasi savarankiškai. Pats ieškovas į atsakovę nei žodžiu, nei raštu nesikreipė dėl pagalbos įsirašant į kursus ar jų apmokėjimo. Ieškovas paskutiniuoju metu atsisakydavo pasirašyti ant įvairių įsakymų, dėl ko dokumentai jam buvo siunčiami paštu. Siekiant užtikrinti darbo santykių tęstinumą, ieškovui 2018 m. rugpjūčio 16 d. išsiųstas pranešimas dėl būtinybės prasitęsti „95 kodo“ pradinės kvalifikacijos galiojimą, o kartu su 2018 m. spalio 29 d. įsakymu dėl komandiruotės išsiųstas tos pačios dienos raginimas dėl kvalifikacijos pratęsimo. Susipažinus su ieškovo prašymu išleisti kasmetinių atostogų iš anksto numatytos komandiruotės metu atsakovei tapo aišku, kad ieškovas daugiau nei pusę metų tyčia neprasitęsė „95 kodo“ galiojimo, piktybiškai siekdamas išvengti darbdavio nurodymų vykdymo. Ieškovo nesąžiningumą pagrindžia ir prašyme nurodytos aplinkybės, esą jam reikia slaugyti sergančią sutuoktinę. Ieškovas nuo 2018 m. rugpjūčio mėn. iki 2019 m. sausio mėn. turėjo 64 poilsio dienas, kurių metu turėjo visas galimybes įgyti reikiamą kvalifikaciją darbo funkcijoms vykdyti. Atsakovė taip pat negalėjo pasiūlyti ieškovui kito darbo, kadangi ieškovas neturėjo kvalifikacijos dirbti vadybininku.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Kauno apylinkės teismas 2020 m. vasario 11 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovei iš ieškovo 2 150 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

4.       Teismas nurodė, kad „95 kodo” kvalifikacijos įgijimas ir savalaikis pratęsimas yra ne darbuotojo apmokymai ar jo kvalifikacijos kėlimas, kaip teigia ieškovas, o specialioji teisė ir pagal ES teisės aktus būtinoji sąlyga norint dirbti tą darbą, kurį pagal šalių sudarytą darbo sutartį privalėjo dirbti ieškovas. Šios kvalifikacijos turėjimas, kaip ir pačios specialios teisės (vairuoti) turėjimas, yra darbuotojo asmeninė atsakomybė.

5.       Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog šalys būtų susitarusios dėl „95 kodo“ kvalifikacijos įgijimo išlaidų kompensavimo. Aplinkybė, kad įmonė mokymų neorganizuos ir tuo turi pasirūpinti pats ieškovas, ieškovui buvo žinoma iš 2018 m. rugpjūčio 16 d. pranešimo ir 2018 m. spalio 29 d. raginimo.

6.       Teismas konstatavo, kad bylos medžiaga nepatvirtina ieškovo teiginių, jog atsakovė pati kreipdavosi į profesinio mokymo įstaigas dėl atsakovės vairuotojų registracijos į pradinius ar periodinius profesinius mokymus „95 kodo“ kvalifikacijai įgyti arba pratęsti, rinkdavosi šių mokymų pradžios ir pabaigos datas pagal profesinio mokymo įstaigų numatytus mokymų grafikus, siųsdavo profesinio mokymo įstaigoms savo vairuotojų, kuriems reikia įgyti arba pratęsti „95 kodo“ kvalifikaciją, sąrašus bei apmokėdavo profesinių mokymo įstaigų organizuojamų „95 kodo“ kvalifikacijos įgijimo ar pratęsimo mokymų išlaidas.  

7.       Teismas pažymėjo, kad akcentuojami ieškovo lūkesčiai, jog atsakovė padengs mokymų išlaidas, nėra tiesiogiai susiję su tarp šalių kilusiu ir šioje byloje nagrinėjamu ginču bei neturi esminės teisinės reikšmės šio ginčo išsprendimui. Šios aplinkybės būtų teisiškai aktualios sprendžiant ginčą dėl turėtų išlaidų kompensavimo.

8.       Teismo vertinimu, atsakovės 2018 m. gruodžio 27 d. rašte išdėstyti motyvai, dėl kurių ji netenkino ieškovo 2018 m. gruodžio 21 d. prašymo suteikti kasmetines atostogas, yra pagrįsti ir suprantami. Ieškovas ilgą laiką žinojo apie būtinumą turėti galiojantį „95 kodo“ pažymėjimą, apie tai, kad jo pažymėjimo galiojimas baigiasi 2018 m. gruodžio 13 d., tačiau 2019 m. sausio 4 d. ieškovas nebuvo įgijęs teisės vežti krovinius komerciniais tikslais, t. y. negalėjo atlikti savo tiesioginių darbo funkcijų. Tokį elgesį atsakovė pagrįstai įvertino kaip šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Ieškovui buvo nustatytas pakankamas terminas pasiaiškinimui pateikti, tačiau šia teise jis nepasinaudojo.

9.       Teismas nurodė, kad mokymų baigimas 2019 m. sausio 8 d. ir tai patvirtinančių duomenų pateikimas darbdaviui po darbo santykių nutraukimo negali būti laikomas priežastimi pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu. Ieškovas dėl konfliktinių santykių galėjo tyčia neinformuoti atsakovės, kad jis jau įgijo reikiamą kvalifikaciją, o atsakovė, neturėdama šios informacijos, teisėtai ir pagrįstai atleido ieškovą iš darbo.

10.       Teismas konstatavo, kad ieškovas pažeidė darbo tvarkos taisyklių 5.2,  5.8.2.1 ir 5.8.2.2 punktus. Ieškovo pareigų pažeidimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus, nes dėl tokio pažeidimo darbdavys pagristai prarado pasitikėjimą ieškovu, t. y. jo sugebėjimu ateityje tinkamai atlikti pavestas darbo funkcijas. Nutraukdama darbo sutartį su ieškovu atsakovė laikėsi DK 64–65 straipsniuose nustatytos darbo sutarties nutraukimo tvarkos ir terminų.

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

11.       Ieškovas apeliaciniu skundu prašo Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.                      Teismas neteisingai nustatė ginčo pagrindą (esmę). Ieškovas į teismą kreipėsi dėl to, kad atsakovė nesudarė sąlygų ieškovui prasitęsti kvalifikacijos galiojimą, t. y. neišskyrė darbo laiko, skirto kvalifikacijos pratęsimui, nesikreipė į mokymo įstaigą ir nesuderino mokymų laiko.

1.2.                      Teismas netinkamai įvertino „95 kodo“ kvalifikacijos periodinio mokymo reikšmės santykį su DK 29 straipsnio 1–2 dalių nuostatomis. Kai ieškovas įsidarbino, kvalifikacija jam nebuvo reikalinga. Kai toks reikalavimas atsirado, ieškovas šią kvalifikaciją įgijo darbdavio naudai, kad galėtų atlikti darbdavio pavestas darbo užduotis, todėl atsakovė turėjo pareigą sudaryti sąlygas ieškovui prasitęsti turimą profesinę kvalifikaciją. Darbo tvarkos taisyklių 5.2 punktas nenurodo, kokia tvarka kvalifikacija yra įgyjama/pratęsiama. Nei darbo sutartis, nei kiti vidiniai dokumentai neįtvirtina, kad kvalifikaciją ieškovas turėjo įgyti savo laiko ir finansų sąskaita. Atsakovei pareiga pasirūpinti sąlygomis, kad ieškovas galėtų prasitęsti kvalifikacijos galiojimą, kilo iš teisės aktų reikalavimų, bendrųjų teisingumo, protingumo principų bei bendrovėje susiklosčiusios praktikos.

1.3.                      Teismo išvada, kad ieškovas negalėjo tikėtis, jog atsakovės iniciatyva ir lėšomis bus organizuojamas ieškovo kvalifikacijos pratęsimas, ir tai buvo žinoma iš anksto, nepagrįsta. Darydamas tokią išvadą teismas ne tik kritiškai neįvertino atsakovės pateiktų įrodymų, jų įrodomosios galios, tačiau neatsižvelgė į ieškovo teikiamus paaiškinimus ir įrodymus, kurie yra priešingi atsakovės įrodymams. Kaip ieškovas buvo nurodęs ieškinyje, atsakovė niekada nėra siuntusi 2018 m. rugpjūčio 16 d. pranešimo ir 2018 m. spalio 29 d. raginimo. Apie šių dokumentų egzistavimą ieškovas sužinojo tik kilus ginčui. Šie dokumentai galimai nesąžiningai buvo parengti siekiant palankios atsakovei ginčo baigties, sudarant įspūdį, kad ieškovas yra nepareigingas darbuotojas. Korespondencijos išsiuntimo išrašas neįrodo, kokio turinio korespondencija buvo išsiųsta. Atsakovės pateiktas vidinis korespondencijos registro išrašas gali būti lengvai redaguojamas. Ieškovo pateiktas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas kartu su kitomis aptariamų raštų atsiradimo aplinkybėmis paneigia jų išsiuntimo faktą.

1.4.                      Teismas nepagrįstai sprendė, kad bendrovėje egzistavusi praktika negalėjo ieškovui sukelti teisėtų lūkesčių, jog atsakovė pasirūpins sąlygomis ieškovui prasitęsti „95 kodo“ kvalifikacijos galiojimą, apmokės mokymų išlaidas. „95 kodo“ kvalifikacija sudaro vieną iš minimalių darbuotojo profesinio pasirengimo kriterijų. Sisteminė DK nuostatų (DK 29 straipsnio, 37 straipsnio, 111 straipsnio 2 dalies) analizė leidžia daryti išvadą, kad atsakovė turi pareigą sudaryti sąlygas savo darbuotojams „95 kodo“ kvalifikacijai įgyti/pratęsti, šias sąlygas turi sudaryti darbo laiku ir savo kaštais, t. y. negali reikalauti jų atlyginimo, nepaisant to, jog tai nėra numatyta darbo sutartyse ar kituose bendrovės vidiniuose dokumentuose. Byloje esantis mokymo įstaigos patvirtinimas, pardavimo ir atsiskaitymų suvestinė, pačios atsakovės viešai skelbiama informacija vienareikšmiškai patvirtina egzistavus praktiką, kad atsakovė rūpinasi sąlygomis savo darbuotojams įgyti ar prasitęsti „95 kodo“ kvalifikaciją, ji faktiškai bendradarbiauja su mokymo įstaigomis, derina laikus ir pan.

1.5.                      Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas pažeidė darbo pareigas. Darbo tvarkos taisyklių 5.2 punkte nurodoma, kad darbuotojas, išvykstantis į komandiruotę, privalo turėti išvardintus dokumentus. Jeigu darbuotojas jų neturi, į komandiruotę vykti negali. Kai darbuotojas neturi reikalingo minimalaus profesinio pasirengimo atlikti darbo funkcijai, jo atsisakymas dirbti negali būti laikomas neteisėtu ar pažeidžiančiu darbo tvarką. Kvalifikacijos neprasitęsimas negali būti laikomas šiurkščiu darbo tvarkos pažeidimu. Asmuo, neturintis kvalifikacijos ar jos nebegalintis įgyti, turi būti atleidžiamas iš darbo kitais DK numatytais pagrindais.

1.6.                      Teismas neatsižvelgė į tai, kaip šalys bendradarbiavo ir siekė išspręsti susidariusią situaciją. Atsakovė nesiekė geranoriškai bendradarbiauti, turėjo išankstinį siekį ieškovą atleisti. Nors ieškovas raštu atsakovei nepateikė kvalifikacijos pažymėjimo kopijos, tačiau šią aplinkybę buvo nurodęs žodžiu. Atsakovei buvo žinoma, kad ieškovas eina į mokymus profesinei kvalifikacijai pratęsti ir artimiausiu metu tokia kvalifikacija bus įgyta. Ieškovas, 2019 m. sausio 3 d. rašte informuodamas, kad į paskirtą tarnybinę komandiruotę vykti negali, aiškiai nurodė, jog jau yra užsiregistravęs mokymuose. Taip pat ieškovo darbo laiko apskaitos žiniaraščiai patvirtina, kad atsakovė 2019 m. sausio 4, 7, 8 dienomis išleisdavo ieškovą iš darbo anksčiau, jog ieškovas eitų į mokymus. Ieškovas bendrovėje išdirbo daugiau nei 7 m., dėl jo elgesio, pareigų vykdymo nebuvo gauta jokių nusiskundimų ar duota pastabų.

12.       Atsakovė atsiliepimu prašo skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą bei nurodo, kad pradinę „95 kodo“ kvalifikaciją siekdamas vykdyti sulygtas darbo funkcijas, ieškovas išsilaikė savarankiškai bei pats apmokėjo su tuo susijusias išlaidas. Tuo metu ieškovui nekilo jokių abejonių, kad būtent jis turi pareigą pasirūpinti specialiosios teisės turėjimu. Pasikeitė ne atsakovės, o ieškovo elgesys. Problemos su ieškovu prasidėjo 2018 m. kovo mėn., kuomet ieškovui staiga po septynerių metų darbo tapo nebeaišku kaip dirbti, t. y. bendrovė iš ieškovo pradėjo gauti eilę raštų su reikalavimais paaiškinti vieną ar kitą darbo funkciją. Būtent siekdama išsaugoti darbo santykius su ieškovu atsakovė pradėjo bendrauti raštu, kaip kad pageidavo pats ieškovas. Apeliacinio skundo motyvai, kad atsakovė turėjo išankstinį tikslą atleisti ieškovą iš darbo, tėra ieškovo sukurta versija, kuri nėra pagrįsta jokiais objektyviais įrodymais. Vertinant visus byloje surinktus įrodymus būtina atsižvelgti ir į tai, kad ieškovas buvęs konsultuojamas kvalifikuoto teisininko, taip pat daugiau nei pusę metų su atsakove bendravo raštu, atsakovei reikalavimą suorganizuoti „95 kodo“ kursus bei juos apmokėti išreiškė tik po to, kai atsakovė atleido ieškovą iš darbo. Nepagrįsti skundo motyvai, kad ieškovas „95 kodo“ kvalifikaciją įgijo darbdavio naudai, nes ši kvalifikacija nėra siejama su darbu konkrečioje įmonėje. Galiojančios „95 kodo“ kvalifikacijos turėjimas yra būtinoji sąlyga dirbti vairuotoju, gabenančiu tarptautinius krovinius už atlygį. Ieškovo pateiktas antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas negali būti laikomas objektyviu įrodymu, kad atsakovė nesiuntė ieškovui 2018 m. spalio 29 d. raginimo, kadangi antstolio vokas buvo sveriamas su papildomu lipduku ir klijais, o vokas atiduodant paštui buvo sveriamas be jų. Atsakovės įsakymuose dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo buvo fiksuotas faktas, kad ieškovas ne kartą bendrovės vadovo ir kitų administracijos darbuotojų buvo ragintas prasitęsti kvalifikaciją. Nepagrįsti skundo motyvai, kad bendrovėje nusistovėjusi praktika, pagal kurią atsakovė padeda trečiųjų valstybių piliečiams išsilaikyti pradinę „95 kodo“ kvalifikaciją, diskriminuoja darbovietėje dirbančius Lietuvos piliečius. Jeigu ieškovas ar bet koks kitas vairuotojas būtų kreipęsis su prašymu padėti užpildyti prašymo formą ar nurodyti konkrečias kursų datas, ar būtų paprašęs apmokėti už šiuos kursus, atsakovė šį klausimą būtų sprendusi, nes jai itin svarbu išsaugoti darbo santykius su kiekvienu vairuotoju. Atsakovės sprendimą nutraukti darbo sutartį lėmė ir kiti pagrindai, o būtent – ieškovo nebendradarbiavimas su atsakove, ignoravimas jos pavedimų, nepateikimas pasiaiškinimo dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo, nepripažinimas savo kaltės, pasitikėjimo darbuotoju praradimas ir kt. priežastys. Ieškovo apeliacinio skundo motyvai, kad atsakovė žinojo, jog ieškovas lanko „95 kodo“ kursus, yra deklaratyvūs ir neatitinkantys tikrovės. Ieškovas, atstovaujamas kvalifikuoto teisininko, tyčiniais veiksmais siekė nutraukti darbo santykius su atsakove. Skundo argumentai, kad ieškovas pagrįstai atsisakė dirbti, tik patvirtina ieškovo aiškų suvokimą, jog „95 kodo“ kvalifikacijos įgijimas yra jo asmeninė prievolė ir pareiga, kad be šios kvalifikacijos jis tiesioginių darbo funkcijų atlikti negalės. Ieškovas, nors ir turėjo visas galimybes iki išvykimo į komandiruotę prasitęsti kvalifikaciją, tyčiniais sąmoningais veiksmais to nepadarė, po ko aiškiai neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė vykdyti darbdavio nurodymus – vykti į iš anksto paskirtą komandiruotę užsienyje, taip iš esmės pažeisdamas darbdavio interesus, dėl ko buvo pagrindas konstatuoti šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, o atleidimas iš darbo buvo proporcinga priemonė. Esant faktiniai situacijai, kuomet darbuotojas tyčia ignoruoja darbdavio nurodymus, elgiasi neprognozuojamai, darbdavys pagrįstai sprendė, kad jis ateityje darbuotoju nebegalės pasitikėti. Nors atsakovė neturėjo pagrindo atleisti darbuotoją pagal DK 60 straipsnį, taikydama nurodytame straipsnyje įtvirtintą analogiją, t. y. tas pačias pasekmes, jog vairuotojas be „95 kodo“ kvalifikacijos negali vykdyti tiesioginių savo darbo funkcijų, atsakovė pagrįstai sprendė skirti ieškovui griežčiausią drausminę nuobaudą. Net ir pripažinus ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, priteistinas kompensacijos dydis turi būti maksimaliai mažinamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

14.       Kaip matyti iš į bylą pateiktos darbo sutarties, ieškovas nuo 2011 m. liepos 15 d. dirbo vairuotoju. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad ieškovo darbo funkcijos buvo susijusios su krovinių vežimu tolimaisiais reisais užsienio valstybėse. Atsakovės pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių turinys atskleidžia, kad laikotarpiais, kai ieškovas nebuvo siunčiamas į komandiruotes, jam buvo fiksuojamas poilsio laikas, t. y. darbo funkcijų Lietuvoje ieškovas iš esmės nevykdė. Darbo sutartį darbdavys nutraukė 2019 m. sausio 11 d. DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu konstatavęs, kad ieškovas padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą.

15.       Darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį be įspėjimo, jeigu darbuotojas dėl savo kalto veikimo ar neveikimo padaro pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, pažeidimą (DK 58 straipsnio 1 dalis). Aptariamu pagrindu darbo sutartį nutraukęs darbdavys kilus ginčui turi įrodyti darbuotojo darbo pareigų pažeidimo faktą (DK 214 straipsnio 3 dalis), t. y. kad darbuotojas prisiėmė tam tikrą su darbo funkcijų vykdymu susijusią konkrečią pareigą ir savo veiksmais (neveikimu) šį įsipareigojimą pažeidė. Be to, nutraukęs darbo sutartį pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą darbdavys privalo įrodyti, kad darbo pareigų pažeidimas yra šiurkštus, t. y. patenka į DK 58 straipsnio 3 dalyje pateiktą tokio pobūdžio pažeidimų sąrašą. Nors DK 58 straipsnio 3 dalies 7 punkte nurodoma, kad šiurkščiais gali būti pripažįstami ir kiti darbo pareigų pažeidimai, kas leidžia spręsti, jog įstatyme įtvirtintas šiurkščių pažeidimų sąrašas nėra baigtinis, darbdaviui nėra suteikta teisė įmonės vidiniais dokumentais taip išplėsti šiukštaus darbo pareigų pažeidimo sąvoką, kad ji apimtų bet kokius darbuotojo veiksmus, t. y. ir elgesį, kuris savo pobūdžiu negali būti vertinamas kaip esminis pažeidimas. DK 58 straipsnio 5 dalyje papildomai akcentuojama, kad sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbo pareigų pažeidimo darbdavys turi priimti įvertinęs pažeidimo sunkumą ir padarinius, jo padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo padarymo, jog atleidimas iš darbo turi būti proporcinga pažeidimui priemonė. Ši nuostata atskleidžia, kad net ir formalus pažeidimo fakto konstatavimas ne visada bus pagrindu taikyti aptariamas teisines pasekmes. Darbdaviui tenka pareiga įrodyti, kad atleidimas buvo adekvati reakcija į darbuotojo padarytą pažeidimą.

16.       Nagrinėjamu atveju neteisėtais ieškovo veiksmais darbdavys įvardijo tai, kad ieškovas laiku nepasirūpino „95 kodo“ kvalifikacijos, kurios galiojimas baigėsi 2018 m. gruodžio 13 d., pratęsimu bei nepagrįstai atsisakė vykdyti darbdavio 2018 m. gruodžio 17 d. įsakymą dėl vykimo į komandiruotę nuo 2019 m. sausio 4 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek teisės aktuose (2003 m. liepos 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2003/59/EB „Dėl tam tikrų kelių transporto priemonių kroviniams ir keleiviams vežti vairuotojų pradinės kvalifikacijos ir kvalifikacijos tobulinimo“, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2006 m. rugpjūčio 28 d. įsakyme Nr. 3-334 „Dėl kelių transporto priemonių kroviniams ir keleiviams vežti vairuotojų pradinės kvalifikacijos suteikimo bei periodinio mokymo sąlygų ir tvarkos aprašo patvirtinimo“), tiek ir atsakovės darbo tvarkos taisyklių 5.2 punkte yra įtvirtinta nuostata, jog galiojanti „95 kodo“ kvalifikacija yra būtina krovinius komerciniais tikslais vežantiems vairuotojams. Kitaip tariant, šios kvalifikacijos turėjimas yra būtina ieškovo darbo funkcijų vykdymo sąlyga. Aplinkybė, kad pasibaigus kvalifikacijos galiojimui ieškovas nebegali vykdyti darbo funkcijų, akcentuojama tiek darbdavio 2019 m. sausio 11 d. įsakyme dėl darbo sutarties nutraukimo, tiek ir atsiliepime į apeliacinį skundą. Kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, būtinos darbo funkcijoms vykdyti kvalifikacijos neturėjimas (praradimas) gali tapti pagrindu inicijuoti darbo sutarties nutraukimą pagal DK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktą, tačiau pats savaime negali būti vertinamas kaip darbo pareigų pažeidimas.

17.       Teisėjų kolegija pažymi darbdavio, o kartu ir pirmosios instancijos teismo, pozicijos aptariamu klausimu nenuoseklumą. Įrodinėdama, kad „95 kodo“ kvalifikacijos nepratęsimas yra ieškovo darbo pareigų pagal darbo sutartį pažeidimas, atsakovė kartu akcentuoja, jog su kvalifikacijos pratęsimu susijusiuose mokymuose ieškovas turėjo dalyvauti savo lėšomis ir iniciatyva ne darbo funkcijų vykdymo laiku. Pažymėjęs, kad „95 kodo“ kvalifikacija yra speciali teisė, kuri negali būti prilyginama mokymams DK 29 straipsnio prasme, kurie turi būti vykdomi darbo laiku (DK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas), teismas kartu sprendė, jog laiku nesudalyvavęs kvalifikacijos kėlimo mokymuose ieškovas nevykdė savo iš darbo santykių kylančių pareigų (pažeidė darbo tvarką). Aplinkybių, kad ieškovas nepagrįstai atsisakė darbo laiku dalyvauti darbdavio organizuojamuose mokymuose, kas galėtų būti pripažįstama darbo pareigų pažeidimu, darbdavys neįrodinėjo. Nors atsakovė teikė teismui duomenis apie kartu su 2018 m. rugpjūčio 16 d. ir 2018 m. spalio 29 d. įsakymais dėl komandiruočių siųstus raginimus pasirūpinti „95 kodo“ kvalifikacijos pratęsimu, šiuose dokumentuose nėra informacijos, kad mokymų laikas bus priskiriamas darbo laikui, už kurį ieškovui bus mokamas darbo užmokestis. Į bylą pateiktuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose ieškovo darbo laikas fiksuotas tik komandiruočių užsienyje metu, bet ne ieškovui būnant Lietuvoje. Darbdavys taip pat akcentavo neorganizuojantis darbuotojams mokymų „95 kodo“ kvalifikacijos galiojimo pratęsimui. Nurodytos aplinkybės aiškiai parodo, kad darbdavys jo nurodomą darbuotojui teiktą informaciją siejo ne su įpareigojimu vykdyti darbo funkcijas, bet su siekiu atkreipti darbuotojo dėmesį į tai, jog po 2018 m. gruodžio 13 d. jis nebegalės vykdyti darbo funkcijų. Ieškovas neginčija fakto, kad jam buvo žinoma apie „95 kodo“ kvalifikacijos galiojimo terminą. Kadangi aptariamais pranešimais darbdavys nenustatė konkrečių ir aiškių su darbo funkcijų vykdymu susijusių pareigų, kurių pažeidimas galėtų būti pagrindu inicijuoti darbo santykių nutraukimą, ieškovo skundo argumentai, kad darbdavio nurodyti pranešimai nebuvo įteikti (galimai nebuvo siųsti), nėra reikšmingi nagrinėjamam ginčui.

18.       Nurodytų aplinkybių visuma ne tik patvirtina apeliacinio skundo argumentą, kad kvalifikacijos neturėjimas negali būti vertinamas kaip darbo pareigų pažeidimas, bet ir paneigia atsakovės poziciją, jog DK 58 straipsnyje įtvirtintos pasekmės ieškovui galėjo būti taikomos dėl darbdavio reikalavimo užsitikrinti „95 kodo“ kvalifikacijos galiojimą ignoravimo.

19.       Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, atsakovės įvardinti pažeidimai yra siejami su darbo tvarkos taisyklėse nurodytomis darbuotojo pareigomis, kurių pažeidimą darbdavys vertina kaip šiurkštų: saugos ir sveikatos norminių teisės aktų, darbo organizavimo ir vykdymo taisyklių, instrukcijų ar kitų reikalavimų nesilaikymas (darbo tvarkos taisyklių 5.8.2.1 punktas) ir nepagrįstas atsisakymas dirbti (darbo tvarkos taisyklių 5.8.2.2 punktas). Įvertinusi šias įmonės lygmens darbo santykių teisinio reglamentavimo nuostatas teisėjų kolegija pažymi, kad jomis (ypač darbo tvarkos taisyklių 5.8.2.1 punktu) atsakovė iš esmės bet kokį darbuotojo padarytą darbo pareigų pažeidimą įvardijo kaip šiurkštų, kas neatitinka DK 58 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo sąvokos esmės. Vienintelis darbdavio nurodymas, susijęs su ieškovo darbo funkcijų vykdymu, buvo 2018 m. gruodžio 17 d. įsakymas dėl komandiruotės, į kurią ieškovas turėjo išvykti 2019 m. sausio 4 d. Teisėjų kolegija atmeta atsakovės argumentus, kad šį įsakymą ieškovas atsisakė vykdyti nepagrįstai. Jis negalėjo vykdyti darbo funkcijų, kadangi buvo pasibaigęs „95 kodo“ kvalifikacijos galiojimas. Jeigu ieškovas būtų vykęs į komandiruotę, jis būtų padaręs imperatyvų teisės aktuose ir vidiniuose įmonės dokumentuose įtvirtintų pareigų pažeidimą. Kartu akcentuotina, kad, skirtingai nei ankstesniais laikotarpiais, kai ieškovui nebūnant komandiruotėje buvo fiksuojamas poilsio laikas, 2019 m. sausio 4, 7–11 d. buvo fiksuojamas darbo laikas, nurodant, kad ieškovas dirba ne visą darbo dieną (nuo 4 val. iki 7 val. 30 min.). Kitaip tariant, darbdavys patvirtino ieškovą vykdžius darbo funkcijas. Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo spręsti, kad ieškovo veiksmai atitiko šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, kaip jis įvardintas darbo tvarkos taisyklių 5.8.2.1–5.8.2.2 punktuose.

20.       Reikšmingu teisėjų kolegija pripažįsta ir kontekstą, kuriame buvo priimtas ginčijamas darbdavio sprendimas atleisti ieškovą iš darbo:

8.1.                       Darbdavio atsiliepimuose į ieškinį ir apeliacinį skundą akcentuojama, kad šalių tarpusavio santykiai buvo įtempti, 2018 m. ieškovas teikė darbdaviui su darbo sąlygomis susijusius rašytinius prašymus, atsisakydavo priimti jam teikiamus dokumentus, kuriuos darbdavys siųsdavo registruotu paštu, kiti įmonės darbuotojai jau kilus teisminiam ginčui tvirtino nepageidaujantys toliau dirbti su ieškovu dėl jo konfliktiško charakterio. Kartu darbdavys 2018 m. gruodžio 27 d. rašte darbuotoją įvardijo kaip pareigingą, į bylą neteikė jokių duomenų apie kokius nors kitus darbuotojo per ilgą darbo laikotarpį padarytus pažeidimus. Kitaip tariant, tarp darbdavio ir tinkamai savo pareigas vykdančio darbuotojo buvo susiklostę konfliktiški santykiai.

8.2.                      Ieškovo veiksmai gavus darbdavio 2018 m. gruodžio 17 d. įsakymą dėl vykimo į komandiruotę aiškiai atskleidžia tiek jo siekį prasitęsti „95 kodo“ kvalifikacijos galiojimą, tiek ir jo poziciją, kad būtent darbdavys savo sąskaita darbo laiku turėjo organizuoti kvalifikacijos pratęsimo mokymus. 2018 m. gruodžio 21 d. ieškovas teikė darbdaviui prašymą dėl kasmetinių atostogų, kurių metu galėtų baigti mokymus, suteikimo ir skundą dėl atsisakymo nurodytą prašymą priimti, kuriame akcentavo darbdavio pareigą mokymus organizuoti. Ieškovo teisėtą lūkestį, kad mokymais pasirūpins darbdavys, galėjo nulemti ne tik DK 29 straipsniu, 111 straipsnio 2 dalies 5 punktu kuriamas teisinis reglamentavimas, pagal kurį kvalifikacijos tobulinimo laikas priskiriamas darbo laikui ir už jo organizavimą atsako darbdavys, bet ir ieškovo į bylą pateiktas viešas darbdavio skelbimas, kad ieškodama darbuotojų atsakovė siūlo jiems tiek pradinį, tiek ir periodinį „95 kodo mokymus“. Atsakovės argumentai, kad ji organizuodavo tik pradinius „95 kodo“ kvalifikacijos įgijimo mokymus ir tik įmonėje įsidarbinusiems užsieniečiams, nors, kaip teisingai nurodo ieškovas, gali kelti klausimus dėl galimai įmonėje taikomų diskriminacinių darbo organizavimo metodų, nagrinėjamos bylos kontekste vertintini kaip nepaneigiantys pagrindo ieškovui tikėtis, kad mokymus organizuos ir už juos apmokės darbdavys.

8.3.                      Valią įgyti reikalingą kvalifikaciją ir tokiu būdu išspręsti dėl darbdavio atsisakymo suteikti kasmetines atostogas susiklosčiusią konfliktinę situaciją ieškovas aiškiai išreiškė ir darbdaviui adresuotame 2019 m. sausio 3 d. rašte. Kad ėmėsi veiksmų kvalifikacijos galiojimui pratęsti, patvirtina ir ieškovo į bylą pateiktas mokymų baigimo pažymėjimas. Nors, kaip teisingai nurodė atsakovė, byloje nėra duomenų apie tai, kad šis dokumentas, kaip ir darbuotojo darbdaviui teiktas pasiaiškinimas dėl galimo darbo pareigų pažeidimo, buvo įteiktas darbdaviui iki 2019 m. sausio 11 d., kai buvo priimtas įsakymus atleisti ieškovą iš darbo, tokia situacija buvo nulemta itin formalaus šalių tarpusavio bendravimo dokumentus siunčiant registruotomis pašto siuntomis, o ne piktybiško darbdavio ir jo interesų ignoravimo.

8.4.                      Nors darbdavys akcentavo, kad susiklosčiusi situacija nulėmė organizacinius trikdžius, į bylą nebuvo pateikta jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų. Kita vertus, gavusi informaciją apie tai, kad darbuotojas nėra prasitęsęs „95 kodo“ kvalifikacijos galiojimo, atsakovė formaliai atmetė prašymą suteikti papildomo laiko kvalifikacijai įgyti (kasmetinių atostogų metu), tačiau nesiėmė jokių organizacinių priemonių, jog ieškovas mokymus užbaigtų iki planuojamos komandiruotės pradžios ir būtų išvengta neigiamų pasekmių, kurias galėtų nulemti ieškovo neišvykimas į komandiruotę.

21.       Apibendrindama sprendimo 20 punkte nurodytų aplinkybių visumą teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė neįrodė ne tik savo veiksmų teisėtumo, bet ir reakcijos į susiklosčiusią situaciją adekvatumo.

22.       Konstatavusi, kad atsakovė neįrodė sąlygų taikyti DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą egzistavimo, teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas skundžiamą sprendimą panaikinti ir tenkinti ieškovo reikalavimą jo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

23.       Darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu pasekmės įtvirtintos DK 218 straipsnyje: darbuotojui priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką ir jis grąžinamas į darbą (DK 218 straipsnio 2 dalis) arba darbo sutartis nutraukiama teismo sprendimu ir darbuotojui priteisiama vieno mėnesio jo vidutinio darbo užmokesčio kompensacija už kiekvienus dvejus jo darbo metus (DK 218 straipsnio 4 dalis). Tiek ieškovas, tiek atsakovė ieškinio tenkinimo atveju prašo taikyti DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytas pasekmes ir pripažinti darbo sutartį nutraukta teismo sprendimu, todėl darbo santykiai pripažintini nutrauktais šiuo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną (DK 218 straipsnio 6 dalis). Kadangi darbo santykiai tarp šalių tęsėsi ilgiau nei 6 metus, bet trumpiau nei 8 metus, ieškovui priteistina 3 mėn. jo vidutinio darbo užmokesčio kompensacija. Atsakovė į bylą pateikė duomenis, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 patvirtinto Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašo 5.1, 5.4 punktų pagrindu apskaičiuotas ieškovo vienos dienos vidutinis darbo užmokestis atleidimo iš darbo dieną sudarė 32,70 Eur. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. lapkričio 29 d. įsakymu Nr. A1-686 buvo patvirtintas vidutinis 20,9 darbo dienų per mėnesį skaičiuos 2019 m., todėl vidutinis vieno mėnesio ieškovo darbo užmokestis apskaičiuotinas taip: 32,70 Eur * 20,9 darbo dienų = 683,43 Eur. Bendra ieškovui priklausanti kompensacijos suma sudaro 2 050,29 Eur (683,43 Eur * 3) (suma neatskaičius mokesčių).

24.       DK 218 straipsnio 4 dalyje taip pat nurodoma, kad neteisėtai atleistam darbuotojui iš darbdavio priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, bet ne ilgiau nei už metus. Nagrinėjamu atveju nuo ieškovo atleidimo iš darbo iki šio teismo sprendimo priėmimo praėjo daugiau nei vieneri metai, todėl išmokos suma sudarytų 8 201,16 Eur (683,43 Eur * 12 mėn.). Nors įstatyme nėra tiesiogiai įtvirtinta galimybė nurodytą sumą mažinti, teisinio reglamentavimo tikslai, orientuoti į šalių interesų pusiausvyros ir proporcingumo principų užtikrinimą, sąlygoja teismo pareigą įvertinti nustatyta tvarka apskaičiuotos išmokos adekvatumą. Naujausioje kasacinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad tokios teismo pareigos nepaneigia ir 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusios redakcijos DK 218 straipsnyje nustatytas maksimalus 1 metų terminas, už kurį išmoka skaičiuojama (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-684/2019, 2019 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-701/2019, 2020 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-248/2020).

25.       Nagrinėjamu atveju reikšmingomis pripažintinos kelios aplinkybės. Nors šalių darbo santykiai tęsėsi ilgą laiką, o ieškovas teikė į bylą duomenis, kad po darbo sutarties nutraukimo jis neįsidarbino, tačiau pats ieškovas pripažino kito darbo aktyviai neieškojęs, taip pat ieškiniu neprašė atleidimą pripažinus neteisėtu jį grąžinti į darbą, t. y negalėjo tikėtis darbo santykių atnaujinimo. Pabrėžtina ir tai, kad, nors ieškovo atleidimas iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą buvo pripažintas neteisėtu, atleidimo dieną buvo susiklosčiusi situacija, kai darbo santykiai negalėjo būti tęsiami dėl to, jog ieškovas buvo praradęs darbo funkcijoms vykdyti reikalingą „95 kodo“ kvalifikaciją, t. y., kaip iš dalies pripažino pats ieškovas, galimai egzistavo sąlygos darbo santykiams nutraukti kitu, DK 60 straipsnyje nurodytu, pagrindu. Nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta pakankamu pagrindu išmoką už priverstinės pravaikštos laiką sumažinti per pusę iki 4 100,58 Eur (8 201,16 Eur / 2) (suma neatskaičius mokesčių). Tokia išmokos suma užtikrins šalių interesų pusiausvyrą, kadangi, viena vertus, taps kompensacija ieškovui už jo su darbo santykiais susijusius praradimus, kita vertus, netaps neproporcingai didele finansine našta darbdaviui.

26.       Ieškinį patenkinus iš naujo sprendžiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, iš atsakovės ieškovui priteisiamas 1 210 Eur atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme ir 1 694 Eur atstovavimo išlaidų apeliaciniame procese atlyginimas, iš viso (CPK 93 straipsnis). Šios sumos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nurodytų atlygintinų sumų. Jų pagrįstumą patvirtina ir faktas, kad panašaus dydžio išlaidų turėjo ir atsakovė.

27.       Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas buvo atleistas nuo žyminio mokesčio tiek paduodant ieškinį, tiek ir inicijuojant apeliacinį procesą, mokėjimo, už šių procesinių dokumentų pateikimą mokėtinas žyminis mokestis valstybei priteistinas iš atsakovės (CPK 96 straipsnis). Byloje buvo reiškiamas neturtinis reikalavimas pripažinti neteisėtu ieškovo atleidimą iš darbo, už kurį mokėtinas 75 Eur (100 Eur * 75 proc.) žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 7 dalis). Už patenkintus 6 150,87 Eur (2 050,29 Eur + 4 100,58 Eur) turtinius reikalavimus mokėtinas 138 Eur (6 150,87 Eur * 3 proc. * 75 proc.) žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis). Bendra žyminio mokesčio už patenkintus reikalavimus suma sudaro 213 Eur (75 Eur + 138 Eur). Tokia pati suma mokėtina ir už patenkintus apeliacinio skundo reikalavimus (CPK 80 straipsnio 4 dalis), todėl iš viso priteisiama 426 Eur (213 Eur * 2) žyminio mokesčio.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

Kauno apylinkės teismo 2020 m. vasario 11 d. sprendimą panaikinti.

Priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

Pripažinti ieškovo A. B. atleidimą iš darbo uždarojoje akcinėje bendrovėje „Kautra Cargo“ 2019 m. sausio 11 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 58 straipsnio pagrindu neteisėtu.

Ieškovo į darbą negrąžinti, pripažinti, kad darbo sutartis yra nutraukta šiuo teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną.

Priteisti ieškovui A. B., gim. (duomenys neskelbtini), iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kautra Cargo“, juridinio asmens kodas 302616570, 2 050,29 Eur (dviejų tūkstančių penkiasdešimties eurų 29 ct) (suma neatskaičius mokesčių) kompensaciją, 4 100,58 Eur (keturių tūkstančių šimto eurų 58 ct) (suma neatskaičius mokesčių) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, 2 904 Eur (dviejų tūkstančių devynių šimtų keturių eurų) atstovavimo išlaidų atlyginimą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kautra Cargo“, juridinio asmens kodas 302616570, valstybei 426 Eur (keturis šimtus dvidešimt šešis eurus) žyminio mokesčio.

Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                   Marius Bartninkas 

           Edvardas Paliokas

                                                           Mindaugas Šimonis