Administracinė byla Nr. AS-315-261/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00736-2019-1

Procesinio sprendimo kategorijos 43.8.1, 43.8.2 

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų J. A. J. ir B. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. A. J. ir B. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjai J. A. J. ir B. R. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2007 m. sprendimą, kuriuo patvirtinti žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro duomenys, nustatyti pagal UAB korporacijos „Matininkai“ parengtą kadastro bylą, 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos NŽT Vilniaus rajono skyriaus, solidariai pareiškėjams 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas 2019 m. vasario 22 d. nutartimi, nustatęs skundo trūkumus, nustatė pareiškėjams terminą iki 2019 m. kovo 12 d. pašalinti trūkumus – patikslinti skundo reikalavimus bei pagrindą, konkrečiai ir aiškiai motyvuojant reikalavimą dėl žalos atlyginimo.

Pareiškėjai 2019 m. kovo 12 d. pateikė patikslintą skundą.

II.

Vilniaus apygardos administracini teismas 2019 m. kovo 14 d. nutartimi nutarė atsisakyti priimti pareiškėjų skundo dalį, kuriuo prašoma panaikinti NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2007 m. sprendimą, ir priimti likusią pareiškėjų skundo dalį.

Teismas atmetė pareiškėjų argumentą, kad apie NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2007 m. sprendimą pareiškėjai sužinojo tik iš NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2019 m. sausio 17 d. rašto. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai 2018 m. gruodžio 3 d. prašyme teigė žinantys apie ginčijamus kadastrinius matavimus. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai apie kadastrinių matavimų patvirtinimą žinojo anksčiau nei 2019 m. sausio 17 d., todėl kreipdamiesi į teismą praleido terminą sprendimui apskųsti.

Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 30 straipsnio 1 dalį, nurodė, kad ABTĮ nustato dešimties metų naikinamąjį terminą skundui paduoti. Pareiškėjai 2019 m. pateikdami skundą dėl 2007 m. sprendimo nepateikė įrodymų, kad priimtas įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kuriuo nustatyta nusikalstama veika, susijusi su ginčijamo teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmu. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad skundo dėl 2007 m. sprendimo padavimo terminas pareiškėjams negali būti atnaujinamas, todėl atsisakė priimti skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2007 m. sprendimą.

Teismas skundo dalį dėl reikalavimo atlyginti žalą laikė atitinkančia ABTĮ reikalavimus ir nutarė priimti šią skundo dalį.

III.

Pareiškėjai Jonas A. J. ir B. R. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 14 d. nutarties dalį pakeisti ir priimti pareiškėjo skundo dalį, kuria atsisakyta priimti reikalavimą dėl NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2007 m. sprendimo panaikinimo.

Pareiškėjai teigia, kad nors skundžiamas NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo sprendimas buvo priimtas 2007 m., pareiškėjai apie jį sužinojo tik 2019 m. Pareiškėjai pažymi, kad matininkė, atlikdama žemės sklypo, priklausančio pareiškėjams, kadastrinius matavimus, žodžiu informavo pareiškėją J. A. J., kad kito žemės sklypo savininkai, atlikdami kadastrinius matavimus, į šio sklypo plotą įmatavo bendro naudojimo kelią. Tokiu būdu buvo panaikintas kelias iki pareiškėjams priklausančio žemės sklypo.

Pareiškėjų vertinimu, kadangi apie skundžiamą sprendimą pareiškėjai sužinojo tik 2019 m. ir nagrinėjamu atveju turi būti taikomos ABTĮ 29 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurios nustato, kad terminas skundui paduoti skaičiuojamas nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo apie skundžiamą sprendimą.

Atsakovas NŽT Vilniaus rajono skyrius atsiliepime į pareiškėjų atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas pažymi, kad kreipėsi į Valstybinę įmonę Registrų centrą dėl nagrinėjamoje byloje aktualių žemės sklypų duomenų kopijų išdavimo, tačiau ginčijamas 2007 m. sprendimas nebuvo pateiktas, todėl atsakovas dėl 2007 m. sprendimo kopijos taip pat kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą.

Atsakovas nurodo, kad ginčijamas 2007 m. sprendimas buvo priimtas ne dėl Pareiškėjams nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, o dėl gretimo žemės sklypo, todėl neturėjo būti įteiktas pareiškėjams. Aplinkybę, kad pareiškėjai apie kelią žemės sklype žinojo jau anksčiau, patvirtina tai, jog pareiškėjai žemės sklypą paveldėjo pagal testamentą 2011 m. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjai neginčija, jog praleido terminą pateikti skundui dėl ginčijamo 2007 m. sprendimo, tačiau nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių, kad terminas praleistas dėl objektyvių priežasčių.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 14 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjų skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2007 m. sprendimą, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi ir teigia, kad apie skundžiamą 2007 m. sprendimą pareiškėjai sužinojo tik 2019 m., todėl teismas turėjo priimti ir skundo reikalavimą dėl 2007 m. sprendimo panaikinimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daug kartų akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejama nuo asmens pareigos įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2017 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1029-1062/2017). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad skundą (prašymą, pareiškimą) atsisakoma priimti, jei praleistas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas ir šis terminas neatnaujinamas. Pagal ABTĮ 30 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip dešimt metų, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus. Taigi įstatymų leidėjas šioje teisės normoje expressis verbis (lot. aiškiais žodžiais) suteikė pirmenybę teisinių santykių stabilumui, nebeleisdamas apskųsti teismui teisės akto ar veiksmo, nuo kurių priėmimo ar atlikimo praėjo daugiau nei dešimt metų. Vienintelė įstatymų leidėjo numatyta išimtis – nusikalstamos veikos, susijusios su ginčijamo akto priėmimu ar veiksmo atlikimu, padarymas. Pažymėtina, kad naikinamasis dešimties metų terminas gali būti netaikomas, tik byloje nustačius aplinkybes, kurios gali būti laikomos išimtinėmis (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4507-415/2018).

Nors pareiškėjai teigia, kad terminas skundui paduoti turi būti skaičiuojamas nuo tada, kai pareiškėjai sužinojo apie skundžiamą 2007 m. sprendimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad minėto naikinamojo termino pasibaigimą įstatymas sieja su skundžiamo teisės akto priėmimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-159-602/2019). Taigi, ABTĮ 30 straipsnio 1 dalies nuostatos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika suponuoja, kad nepriklausomai nuo to, kada asmuo sužinojo apie skundžiamą aktą, naikinamasis dešimties metų terminas yra skaičiuojamas nuo akto priėmimo dienos, o ne nuo asmens sužinojimo apie aktą dienos, kaip tai teigia pareiškėjai.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjai skundą dėl NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2007 m. sprendimo panaikinimo padavė tik 2019 m. vasario 21 d., t. y. praėjus daugiau nei dešimt metų nuo skundžiamo akto priėmimo.

Įvertinusi ABTĮ 30 straipsnio 1 dalies nuostatas ir atsižvelgusi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktus šių nuostatų išaiškinimus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas dešimties metų terminas yra naikinamasis, todėl yra neatnaujintinas, o pareiškėjai kreipėsi į teismą dėl sprendimo, kuris priimtas daugiau kaip prieš dešimt metų, panaikinimo, todėl yra praleidę dešimties metų naikinamąjį terminą nuo skundžiamų aktų priėmimo dienos. Be to, pareiškėjas nenurodė ir byloje nenustatyta išskirtinių aplinkybių, kurioms esant galėtų būti taikoma ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta išimtis netaikyti naikinamojo dešimties metų termino ir būtų pagrindas spręsti klausimą dėl termino atnaujinimo.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, įvertino visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų J. A. J. ir B. R. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Stasys Gagys

        Rytis Krasauskas

        Ramutė Ruškytė