Nuorašas
Pranešėjas Stasys Punys Baudžiamoji byla Nr. 1A-104-166/2017
Teisėja Ingrida Mikužytė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-52500-2015-3
Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.5.;2.4.7.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2017 m. kovo 30 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,
teisėjų Audriaus Cinino, Aušros Valinskienės,
sekretoriaujant Žymantei Lelešiūtei,
dalyvaujant prokurorei Editai Kadūnienei,
gynėjui advokatui Aivarui Alimui,
nuteistajam S. M.,
nukentėjusiajam E. G.,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nuosprendžio, kuriuo:
S. M. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 137 straipsnio 1 dalyje, ir skirta jam 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsnio 1 dalimi, skirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta S. M. galutinė 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsniu, S. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams ir skirta jam pareiga visu laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu – neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ilgiau nei 7 paroms.
E. G. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies.
Priteista E. G. iš S. M. 4 000 (keturi tūkstančiai) eurų neturtinės žalos atlyginimo.
Išieškota iš S. M. valstybės naudai 193,97 eurų dydžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.
Kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,
n u s t a t ė:
S. M. nuteistas už tai, kad dėl neatsargumo sunkiai sužalojo žmogų, o būtent: jis 2015 m. rugsėjo 20 d. apie 12.00 val. prie prekybos ir pramogų centro „Akropolis“ adresu Ozo g. 25, Vilniuje, konflikto su E. G. metu spyrė į dėžę, ant kurios buvo sudėti peiliai, po ko nuo S. M. spyrio smūgio vienas iš peilių, krisdamas nuo dėžės, įsmigo E. G. į pilvą, t. y. neįvertinęs savo veiksmų galimų sunkių pasekmių, nors galėjo ir turėjo numatyti, dėl savo nusikalstamo nerūpestingumo S. M. padarė E. G. sunkų sveikatos sutrikdymą.
Šiais savo veiksmais S. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 137 straipsnio 1 dalyje.
Apeliaciniu skundu nuteistasis S. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-11-02 nuosprendį ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą perduodant jį A. S. atsakomybei bei bylą nutraukti. Taip pat prašo nukentėjusiajam E. G. pripažinti teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka, arba sumažinti priteista 4 000 Eur neturtinės žalos dydį iki 1 000 Eur.
Skunde nurodoma, kad byloje yra visi pagrindai atleisti apeliantą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Apeliantas nesutinka, kad nėra BK 40 straipsruo 2 dalies 2 ir 3 punkte įtvirtintų sąlygų.
Nurodo, kad nuosprendyje nepagristai jo gailėjimosi klausimas siejamas su subjektyviu jo ir nukentėjusiojo veiksmų vertinimu. Pasak apelianto, jis neneigė spyręs koja į dėžę su medicininiais peiliais, po ko vienas jų sužeidė nukentėjusįjį. Savo veiksmus aiškino sukilusiomis neigiamomis emocijomis, kurias sukėlė nukentėjusiojo elgesys, kai jis bandė parduoti kitokią, nei buvo žadėta prekę. Nurodo, kad teismas nepagristai jo žodžius, kad jis jautėsi apgautas nukentėjusiojo, laikė bandymu lengvinti jo atsakomybę ir kliūtimi taikyti BK 40 straipsnį. Remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teisme išaiškinimu byloje Nr. 2K-516-5971215, jog tai, kad kaltinamasis savaip interpretuoja paties kontakto su nukentėjusiuoju detales, gali būti paaiškinama skirtingu subjektyviu savo veiksmų suvokimu ir interpretavimu, nei buvo nustatyta ikiteisminio tyrimo metu ir teisme; šios aplinkybes nepaneigia teismo proceso metu pareikšto kaltės pripažinimo fakto reikšmės, nepaneigia gailesčio fakto bei 2 sąlygos pagal BK 40 straipsnį buvimo. Taip pat apeliantas nurodo, kad jo gailėjimosi faktas nepagrįstai siejamas su jo finansinėmis galimybėmis, kad jis siūle atlyginti 200 Eur.
Apeliantas nurodo ir tai, kad teismas nepagrįstai nenustatė ir BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos sąlygos buvimo dėl žalos atlyginimo. Nesupranta, kodėl jo pastangas teismo posėdžio metu susitarti dėl žalos atlyginimo bei siekį, jei nesusitaikyti iki galo, tai nors pagerinti bendravimą, teismas sumenkino. Pasak apelianto teismas neatsižvelgė į tai, kad jam nebuvo žinomi iki teismo posėdžio nei nukentėjusiojo telefono numeris, nei gyvenamoji vieta, todėl atsiprašyti ir tartis dėl žalos atlyginimo, jis bandė teisme, tačiau nukentėjusysis nesileido kalbas. Atsižvelgiant į tai apeliantas mano, kad jis neturėtų patirti neigiamų pasekmių dėl nepavykusių pastangų pasiekti teigiamą rezultatą, nes tai priklauso ne vien nuo jo, bet ir nukentėjusiojo. Apeliantas pažymi, kad teismų praktikoje nuteistojo paaiškinimas, kad jis bandė kelis kartus susisiekti su nukentėjusiaisiais ir susitaikyti, vertinamas kaip gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-516-697/21015). Taip pat nurodo, kad teismų praktikoje nereikalaujama, jog žala būtų atlyginta priverstinai, net ir nenorint pačiam nukentėjusiajam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-P-82/2010).
Apeliantas taip pat nesutinka ir su priteistu nukentėjusiajam neturtinės žalos dydžiu bei nurodo, kad teismas priteisė neturtinę žalą, neturėdamas civilinio ieškinio pagrįstumą pagrindžiančių duomenų. Pasak apelianto teismas tenkino civilinį ieškinį, nors civilinis ieškovas jo neįrodinėjo, nurodydamas tik deklaratyvius teiginius. Teismas neneigė, kad jog objektyvių duomenų dėl nusikalstama veika sukeltų išskirtinių o pasekmių psichologinei sveikatai, įtakos tolimesniam gydymui ir liekamiesiems reiškiniams, nebuvo pateikta. Skunde nurodoma, kad byloje nebuvo nustatyta, jokių liekamųjų reiškinių, pablogėjusių nukentėjusiojo ir darbo socialinių santykių (nenustatyta, ar nukentėjusysis turi darbovietę ir kokią, jo šeimine padėtis ir su kuo būtų galimybė socialiniams santykiams pablogėti). Pažymima, kad neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba nenustatė, kad nukentėjusysis prarado bent dalį darbingumo; kad byloje nurodyti negalavimai (emociniai išgyvenimai, padidėjęs emocionalumas, dirglumas) yra susiję išskirtinai su patirta trauma, juo labiau, kad pasak nukentėjusiojo, pastarojo psichinę sveikatą veikią lėšų neturėjimas. Atkreipiamas dėmesys, jog byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis būtų konsultuotas psichologų, ar, kad apskritai patyrė kokius nors išgyvenimus. Apelianto manymu, teismui netiriant bei nereikalaujant įrodymų, pagrindžiančių civilinį ieškinį, buvo pažeisti BPK 20, 113, 115 straipsnių reikalavimai.
Apeliantas nukentėjusiajam priteistą 4000 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti laiko neteisinga, nesuderinama su protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, nes ape1iantas augina du mažus vaikus, moka jiems išlaikymą, jo finansinė padėtis sunki ir todėl apeliantui ši suma yra per didelė. Nurodo, kad turi būti atsižvelgta ir į šalies ekonominio gyvenimo rodiklį, į MMA dydį - 380 Eur. Apeliantas pažymi ir tai, kad teismų praktikoje, net tyčia asmenį sužalojus peiliu, priteisiamos ženklai mažesnės sumos.
Teismo posėdyje nuteistasis S. M., jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą atmesti, prokurorė palaikė apeliacinį skundą iš dalies.
Nuteistojo S. M. apeliacinis skundas atmestinas.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais argumentais. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis S. M. neneigdamas kaltės dėl nusikaltimo padarymo, veikos kvalifikacijos, teismo prašo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą perduodant jį A. S. atsakomybei bei bylą nutraukti, tai yra esant Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnyje numatytiems pagrindams atleisti S. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė BK 40 straipsnio nuostatų taikymo klausimą.
Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos nuteistojo prašymą taikyti jam BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą pakankamai motyvuotai aptarė pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje. Teismas pirmiausiai įvertino tai, kad S. M. padarė vieną neatsargų nusikaltimą, numatytą BK 137 straipsnio 1 dalyje, todėl šiuo aspektu yra BK 40 straipsnio 1 dalyje numatyta sąlyga dėl nusikalstamų veikų rūšių, kurias padarius gali būti taikomas nurodytas institutas, kaip ir tai, kad asmuo pirmą kartą teisiamas. Tačiau teismas spręsdamas BK 40 straipsnio nuostatų taikymą nuteistojo S. M. atžvilgiu konstatavo, jog šiuo atveju nėra BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta sąlyga, tai yra teismas suabejojo S. M. nuoširdžiu gailėjimusi dėl padarytos veikos. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismui, jog S. M. nėra iki galo nuoširdus, kad bando lengvinti savo atsakomybę, akcentuodamas, jog nukentėjusysis buvo nesąžiningas, jį apgavo, nenorėjo taikiai išspręsti susidariusios situacijos, o nukentėjusiojo tikslas yra pasipelnyti iš šios situacijos. Šiuo atveju apylinkės teismas tik atsižvelgė į tai, kad S. M. visiškai prisipažino dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, vis tik pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi - nenustatė. Daryti priešingos išvados teisėjų kolegija neturi pagrindo. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teisme nuteistasis S. M. pats nurodė, kad nors gailisi, kas atsitiko, tačiau nukentėjusiojo invalidu, nedarbingu nepadarė ir dėl to nesijaučia kaltas. Teisėjų kolegijos nuomone tokia nuteistojo pozicija tik sustiprina pagrįstą manymą, kad S. M. nėra visiškai nuoširdus.
BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas nustato, kad atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo turi visiškai ar bent iš dalies atlyginti ir pašalinti žalą, jei ji buvo padaryta, arba įsipareigoti ją atlyginti, o šio straipsnio 4 punktas numato, kad turi būti nustatyti faktai ir aplinkybės, leidžiantys manyti, kad kaltininkas visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą. Tokie įstatymo reikalavimai sudaro prielaidas manyti, kad jau iki nuosprendžio nutraukti baudžiamąją bylą priėmimo turi būti išspręstas nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimas arba pasiektas kaltininko ir nukentėjusiojo susitarimas dėl tokio atlyginimo dydžio ir būdo ateityje.
Šiuo konkrečiu atveju nukentėjusysis pateikė ieškinį dėl 10 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo. S. M. pirmosios instancijos teisme nurodė, jog sutinka, kad padarė neturtinės žalos nukentėjusiajam, taip pat, kad sutinka dalį jos atlyginti, tačiau įvardijo sumą, kurią galėtų atlyginti – 200 eurų. Ši aplinkybė patvirtina, kad žalos atlyginimo klausimas iki nuosprendžio priėmimo nebuvo išspręstas, taip pat nebuvo pasiektas kaltininko ir nukentėjusiojo susitarimas dėl tokio atlyginimo dydžio ir būdo ateityje. Pagrindą manyti, kad asmuo visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, gali sudaryti ir tai, kad kaltininkas jau yra savanoriškai atlyginęs jos dalį. Kaltininkas ir nukentėjusysis turi susitarti dėl jiems priimtino žalos dydžio bei jos atlyginimo būdo, tačiau nagrinėjamu atveju tai, iki nuosprendžio priėmimo, padaryta nebuvo. S. M. teisme nurodė, kad sutinka atlyginti žalą, kurią priteis teismas. Tačiau byloje nėra duomenų, kad nuteistasis būtų atlyginęs priteistą žalą ar jos dalį. Tokių duomenų nepateikta ir apeliacinės instancijos teisme. Nors S. M. nurodo, kad jam nebuvo žinomi iki teismo posėdžio nei nukentėjusiojo telefono numeris, nei gyvenamoji vieta, todėl atsiprašyti ir tartis dėl žalos atlyginimo, jis bandė teisme, bet nukentėjusysis nesileido kalbas, vis tik byloje nėra duomenų, kad nuteistasis savo valia ėmėsi pakankamų veiksmų, siekiant susisiekti su nukentėjusiuoju, jo atsiprašyti ir atlyginti bent dalį žalos. Priešingai, iš nuteistojo pozicijos matyti, kad jis bando sumenkinti nukentėjusiojo patirtas neigiamas pasekmes, laiko, kad nukentėjusysis taip bando pasipelnyti, kas teisėjų kolegijos manymu parodo, kad nuteistasis nėra nuoširdus, o tik nori savo atžvilgiu palengvinti teisines nusikalstamos veikos padarymo pasekmes, t. y. sudaryti formalų pagrindą taikyti jo atžvilgiu atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą institutą. Apeliuojama ir į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu civilinis ieškinys nebuvo pareikštas. Šiuo gi atveju, civilinis ieškinys buvo pareikštas iki įrodymų tyrimo pradžios, todėl baudžiamojo proceso nuostatos pažeistos nebuvo. Pažymėtina ir tai, kad padarytą žalą nukentėjusiajam kaltininkas turi atlyginti ar pašalinti (ar susitarti dėl žalos atlyginimo ateityje) savo noru, o ne kai yra įpareigojamas priimtu teismo nuosprendžiu. Skundo nagrinėjimo momentui žala atlyginta nebuvo.
Nagrinėjamo apeliacinio skundo kontekste pažymėtina, kad net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismas gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą priimti būtent tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės. Šių sąlygų buvimą teismas nustato vertindamas byloje įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą ir padaręs išvadą, kad yra galimybė atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, priima atitinkamą sprendimą.
Šiuo gi atveju nuteistojo S. M. veiksmai nesudaro pakankamo pagrindo manyti, kad jis kuriuo nors baudžiamojo proceso metu būtų siekęs susitarti su nukentėjusiuoju dėl nusikalstamais veiksmais jam padarytos žalos atlyginimo ar savo noru ją atlyginti, nebuvo nuoširdus iki galo, todėl ir aukštesnės instancijos teismo nuomone, nėra pakankamo pagrindo taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti S. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Be to ir nuteistojo veiksmai (spyris į dėžę ant kurios buvo peiliai) vertintini, kaip tyčiniai, sąmoningi, nors ir pasekmių atžvilgiu buvo neatsargūs.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę, baudžiamojo įstatymo nuostatas taikė tinkamai. Teismas nurodė, kad skirdamas bausmę S. M. atsižvelgė į tai, kad kaltinamasis anksčiau neteistas, padarytas neatsargus nusikaltimas, S. M. dirba, turi nepilnamečius vaikus ir juos išlaiko, jog nėra atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių. Teismas įvertino šių aplinkybių visumą ir pagrįstai skyrė S. M. laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatant mažesnį nei sankcijoje numatytas vidurkis, o bausmę vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinus vienu trečdaliu, pagrįstai nuteistojo atžvilgiu pritaikė BK 75 straipsnio institutą ir bausmės vykdymą atidėjo. Teisėjų kolegijos nuomone nuteistajam paskirta bausmė yra teisinga.
Apeliaciniame skunde taip pat prašoma nukentėjusiajam E. G. pripažinti teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka, arba sumažinti priteistą 4 000 Eur neturtinės žalos dydį iki 1 000 Eur. Tačiau aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje klausimas dėl civilinio ieškinio priteisiant neturtinę žalą nukentėjusiajam E. G. išspręstas tinkamai, neturtinės žalos atlyginimo dydis nustatytas atsižvelgus į šios žalos rūšies nustatymo kriterijus, tinkamai vadovautasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką, bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika.
Kaip jau buvo minėta, E. G. pareiškė baudžiamojoje byloje civilinį ieškinį, kuriame prašo priteisti iš S. M. 10 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam E. G. dėl nuteistojo veiksmų buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, nusikalstama veika padaryta dėl neatsargumo, po ko nukentėjusysis patyrė atitinkamas neigiamas pasekmes, fizinį skausmą, emocinius išgyvenimus, nepatogumus, bendravimo galimybių sumažėjimą, kadangi padaryta žala itin saugomai vertybei – sveikatai. Be to teismas atsižvelgė ir į nukentėjusiojo elgesį, kurį teismas vertino, kaip didelį neatsargumą, prisidėjusį prie žalos atsiradimo, kadangi viešoje vietoje prekiaudamas atitinkamais daiktais, išdėliodamas juos prekyvietėje, nukentėjusysis nebuvo pakankamai rūpestingas, nes peiliai (peilis) nebuvo padėti/supakuoti tokiu būdu, kad nekeltų pavojaus, juolab kad buvo prekiauta viešoje vietoje, prekyvietėje, kur buvo žmonių srautas. Teismas spręsdamas priteisinos žalos klausimą įvertino ir nuteistojo turtinę padėtį. Taigi teismas atsižvelgęs į šias aplinkybes, pagrįstai nukentėjusiojo pareikštą 10 000 Eur civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo sumažino ir vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo, protingumo principais, jam priteisė mažesnę sumą nei buvo prašoma. Teisėjų kolegijai taip pat nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad nukentėjusiajam E. G. iš nuteistojo S. M. priteistas 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas už sunkų sveikatos sutrikdymą yra aiškiai per didelis ir neatitinka teismų formuojamos praktikos. Atkreiptinas dėmesys, kad kasacinės instancijos teismo formuojamoje teismų praktikoje dėl nusikaltimų, numatytų BK 137 straipsnio 1 dalyje, priteisiamos neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 4344,3 Eur iki 17377,2 Eur. Taigi, įvertinus šioje byloje nustatytų neturtinei žalai apskaičiuoti reikšmingų kriterijų visumą, laikytina, kad teismo nustatytas 4 000 Eur neturtinės žalos dydis iš esmės neprieštarauja formuojamai teismų praktikai. Pastebėtina ir tai, kad konkretus neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas. Dėl to teismų praktikoje nustatomos ir priteisiamos atlyginti žalos dydis, esant tiems patiems padariniams, būna skirtingas ir negali būti vienodas, nes įstatymas nenustato konkretaus neturtinės žalos dydžio visiems atvejams. Šiuo atveju esmingai nuo formuojamos praktikos nukrypta nebuvo. Nors apeliaciniame skune nurodoma, kad nukentėjusysis civilinio ieškinio neįrodinėjo, o teismas netyrė ir nereikalavo įrodymų, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal teismų praktiką neturtinės žalos dydis, išreikštas pinigais, skirtingai nei atlyginant turtinę žalą, neturi būti įrodinėjamas, o yra nustatomas teismo pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą. Kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti ir atsižvelgė teismas, nustatyti įstatyme (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad apylinkės teismas pakankamai įsigilino į faktines bylos aplinkybes, atsižvelgė į BK 137 straipsnio 1 dalies nuostatomis saugomų vertybių svarbą, į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, teisingai įvertino įtvirtintus įstatyme neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus ir juos tinkamai pritaikė.
Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Baudžiamasis įstatymas S. M. pritaikytas tinkamai, nuteistajam paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 41 ir 54 straipsniuose nustatytų nuostatų, civilinis ieškinys taip pat išspręstas teisingai, todėl nuteistojo S. M. apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 2 d. nuosprendis paliekamas galioti pilna apimtimi. Apeliacinio skundo argumentai, skunde cituojama teismų praktika, neduoda pakankamo pagrindo skundžiamą nuosprendį laikyti niekiniu.
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,
n u t a r ė :
nuteistojo S. M. apeliacinį skundą atmesti.
Kolegijos pirmininkas (parašas) Stasys Punys
Teisėjai (parašai) Audrius Cininas
Aušra Valinskienė
Nuorašas tikras:
Kolegijos pirmininkas Stasys Punys