Civilinė byla Nr. 2A-492-910/2023

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-06437-2012-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.4; 2.6.10.3; 2.6.10.5.2.4; 2.6.10.5.2.16; 2.6.10.8

 (S)

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. birželio 30 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Žilvino Terebeizos ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „AUTOTENTAS“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. gruodžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „AUTOTENTAS“ dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka, tretieji asmenys Apdrošinašanas akciju sabiedriba „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialas, Danijos nacionalinis draudikų biuras, G. G. K., uždaroji akcinė draudimo brokerių bendrovė „Aon Baltic“.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.                      Ginčo esmė

 

1.       Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (toliau – ir ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs prašė iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „AUTOTENTAS“ priteisti 1 243 597,14 Lt (360 170,63 Eur) nuostolių atlyginimą, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovas nurodė, kad Danijoje 2010 m. birželio 21 d. įvyko eismo įvykis, kuriame dalyvavo transporto priemonė IVECO (duomenys neskelbtini) (toliau – transporto priemonė „Iveco“) ir kurio metu buvo padaryta žala. Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė „Iveco“ nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai numato Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 4 straipsnio 2 dalies ir 41 straipsnio 8 dalies nuostatos. Lietuva yra tarptautinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos dalyvė. Žaliosios kortos sistema pagrįsta tuo, kad eismo įvykio valstybės (šiuo atveju Danijos) nacionalinis draudikų biuras, būdamas išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su eismo įvykio šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalų reguliavimu, atsako už tai, jog nukentėjusiems asmenims, esant jų reikalavimui, būtų atlyginta už jo valstybėje sukeltus eismo įvykius pagal eismo įvykio valstybėje taikomų teisės aktų nuostatas, o transporto priemonės įprastinės buvimo vietos – registracijos valstybės (šiuo atveju Lietuvos) nacionalinis draudikų biuras atsako už jo valstybėje registruotomis transporto priemonėmis sukeltų žalų atlyginimą. Eismo įvykio valstybės – Danijos – nacionalinis draudikų biuras, vadovaudamasis Biurų tarybos Vidaus nuostatų 3 ir 5 straipsniais, sureguliavęs žalą ir išmokėjęs eismo įvykio metu padarytų nuostolių atlyginimą, pateikė transporto priemonės „Iveco“ registracijos valstybės – Lietuvos – nacionaliniam draudikų biurui, t. y. ieškovui, reikalavimą sumokėti 2 677 381,20 Danijos kronų, t. y. 360 170,63 Eur (1 243 597,14 Lt), nuostolių atlyginimą. Vadovaudamasis TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalimi, ieškovas dėl transporto priemone „Iveco“ padarytos žalos sumokėjo Danijos nacionaliniam draudikų biurui 2 677 381,20 Danijos kronų (360 170,63 Eur arba 1 243 597,14 Lt). Kadangi Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, galiojančiu Danijoje, atsakovė neatlygino neapdrausta transporto priemone padarytos žalos tiesiogiai nukentėjusiajam asmeniui, nukentėjęs eismo įvykyje asmuo žalos atlyginimą gavo iš eismo įvykio vietos valstybės – Danijos – nacionalinio draudikų biuro, kuriam nurodytas sumas kompensavo ieškovas. Dėl to ieškovas, remdamasis TPVCAPDĮ 17 ir 23 straipsnių nuostatomis, įgijo regreso teisę reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovės.

 

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

3.       Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. gruodžio 13 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino: ieškovui iš atsakovės priteisė 360 170,63 Eur nuostolių atlyginimą, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 360 170,63 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2012 m. gegužės 30 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

4.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Danijoje (žaliosios kortelės sistemos valstybėje) 2010 m. birželio 21 d. įvyko eismo įvykis, kuriame dalyvavo Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė „Iveco“ ir kurio metu žuvo (duomenys neskelbtini) pilietis. Transporto priemonė „Iveco“ nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Eismo įvykio valstybės – Danijos – nacionalinis draudikų biuras, vadovaudamasis Vidaus nuostatais, sureguliavęs žalą ir išmokėjęs žuvusiojo artimiesiems žalos atlyginimą, pateikė reikalavimą transporto priemonės „Iveco“ registracijos valstybės – Lietuvos – nacionaliniam draudikų biurui (ieškovui). Ieškovas, vadovaudamasis Vidaus nuostatais, TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalimi, Danijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėjo išmoką ir pareiškė atgręžtinį reikalavimą atsakovei. Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. kovo 6 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. gruodžio 11 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo 6 d. sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. gruodžio 7 d. nutartimi, išnagrinėjęs ieškovės kasacinį skundą, panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nutartį ir Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo 6 d. sprendimą bei perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

5.       Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. gruodžio 7 d. nutartyje, grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo, nurodė, kad ieškovas, įrodinėdamas aplinkybes, jog atsakovei kilo civilinė atsakomybė dėl eismo įvykio ir išmoka nukentėjusiesiems buvo išmokėta atsižvelgiant į Danijos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, kartu su kitais įrodymais pateikė teismui Danijos teisės turinį, kiek jis reikalingas atgręžtiniam reikalavimui pagrįsti. Į bylą pateikta su žalos sureguliavimu susijusi medžiaga ((duomenys neskelbtini) policijos ataskaitos (eismo įvykio, liudytojų apklausos), su žalos apskaičiavimu susiję dokumentai, žalos atlyginimą nukentėjusiesiems patvirtinantys įrodymai, Danijos nacionalinio draudikų biuro paaiškinimai bei kompensacijos reikalavimai ieškovui, ieškovo mokėjimo Danijos nacionaliniam draudikų biurui nurodymai), Danijos atsakomybės už žalą įstatymo nuostatos, pagal kurias apskaičiuota išmoka dėl eismo įvykio nukentėjusiems asmenims, Danijos kelių eismo įstatymo nuostatos, kuriomis remdamasis Danijos nacionalinis draudikų biuras išmokėjo išmoką nukentėjusiesiems, Danijos motorinių transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo įstatymo nuostatos, teisės doktrina dėl griežtosios atsakomybės sistemos, įtvirtintos Danijos teisės aktuose, Danijos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika dėl Danijos atsakomybės už žalą įstatymo 101 straipsnio nuostatų taikymo. Nurodyti įrodymai, kasacinio teismo vertinimu, nepagrįstai, pažeidžiant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau – ir CPK) 176, 185 straipsnių nuostatas), teismų buvo įvertinti kaip nepagrindžiantys atsakovės – transporto priemonės valdytojos – civilinės atsakomybės kilimo pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę. Pirmiau nurodytų ieškovo pateiktų įrodymų visuma, kasacinio teismo vertinimu, suponuoja išvadą, kad aplinkybė, jog dėl 2010 m. birželio 21 d. Danijoje įvykusio eismo įvykio kilo atsakovės civilinė atsakomybė, yra įrodyta, todėl ieškovo regresinis reikalavimas atmestas nepagrįstai. Atsakovė savo procesiniuose dokumentuose ir teismai nepagrįstai akcentavo aplinkybę, kad šiuo atveju nėra atsakovės kaltės dėl eismo įvykio, kai bylos duomenys patvirtina, jog pagal Danijos teisės aktų nuostatas atsakomybė už eismo įvykio metu kilusią asmeninę žalą taikoma be kaltės, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas yra privalomas ir draudimo įmonės privalo atlyginti trečiųjų šalių patirtą asmeninę žalą nepriklausomai nuo to, ar asmuo yra kaltas. Kadangi atsakovės valdoma transporto priemonė „Iveco“ nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, remiantis į bylą pateikto Danijos motorinių transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo įstatymo nuostatomis, kompetentinga institucija, atlyginanti žalą, tokiu atveju yra Danijos nacionalinis draudikų biuras. Ieškovas nagrinėjamu atveju pateikė teismui ne tik įrodymus, patvirtinančius faktiškai atlygintos žalos dydį, jis taip pat teikė įrodymus aplinkybei, jog išmoka eismo įvykio metu žuvusio asmens artimiesiems dėl maitintojo netekimo buvo išmokėta atsižvelgiant į Danijos teisės aktus, pagrįsti (Danijos atsakomybės už žalą įstatymo nuostatas, Danijos nacionalinio draudikų biuro paaiškinimus dėl jų taikymo apskaičiuojant išmoką, ieškovo apibendrinančius paaiškinimus dėl konkrečių nuostatų taikymo apskaičiuojant atitinkamų išmokos dalių (žuvusiojo sutuoktinei, vaikams ir kt.) dydžius.

6.       Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iš naujo, byloje buvo paskirta ekspertizė, ją pavedant atlikti Danijos Karalystės advokatui J. F.. Ekspertizės išvadoje, be kita ko, nurodyta, kad pagal Danijos kelių eismo įstatymo 101 straipsnio 1 dalį motorinės transporto priemonės savininkui tenka griežtoji atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, jeigu jis eismo įvyko metu padarė žalą kito turtui ir (arba) sužalojo žmones. Taip pat nurodyta, kad kūno sužalojimo atveju kompensacija (įskaitant kompensaciją maitintojo netekties atveju ir kt., kuri turi būti apskaičiuojama pagal Danijos atsakomybės už žalą įstatymą) gali būti neišmokama, jeigu apdraustasis (žuvusysis) tyčia prisidėjo prie žalos atsiradimo (Danijos kelių eismo įstatymo 101 straipsnio 2 dalis). Kūno sužalojimų kompensacija gali būti sumažinta ir ypatingais atvejais gali būti nemokama, jeigu apdraustasis (žuvusysis) tyčia prisidėjo prie žalos ar sužalojimo dėl didelio aplaidumo (nerūpestingumo) (Danijos kelių eismo įstatymo 101 straipsnio 2 dalis). Turto žalos kompensacija (įskaitant mirusiojo ir jo likusio sutuoktinio bendrai valdomos transporto priemonės pažeidimą) gali būti sumažintas arba negali būti mokamas, jeigu apdraustasis (žuvusysis) prisidėjo prie žalos ar sužalojimo tyčia ar didelio aplaidumo (nerūpestingumo) (Danijos kelių eismo įstatymo 101 straipsnio 3 dalis). Tyčios ar didelio aplaidumo įrodinėjimo pareiga tenka tam asmeniui, kuriam tenka griežtoji atsakomybė (atsakomybė be kaltės), arba jo atsakomybės draudikui. Ekspertas nurodė, kad reikalavimas dėl aplaidumo sumažinti turtinės žalos kompensaciją skiriasi nuo reikalavimo sumažinti žalos dėl kūno sužalojimo kompensaciją. Paprastai šis aplaidumas vertinamas pagal tai, ar apdraustasis (žuvusysis) veikė (ar neveikė) tokiu būdu, kuris skiriasi nuo to, kas yra vertinama kaip visuotinai pripažįstamas elgesys. Pažymėjo, kad tikroji žuvusiojo susidūrimo su puspriekabe priežastis nežinoma, o remiantis turima informacija jo veiksmai laikytini nelygintinais su tuo, kaip kiti žmonės elgtųsi toje pačioje situacijoje. Teismas pažymėjo ir tai, kad Klaipėdos apygardos teismas 2021 m. spalio 26 d. nutartimi patenkino atsakovės prašymą ir paskyrė papildomą ekspertizę, pavesdamas ją atlikti Danijos Karalystės advokatui T. B.. Ekspertas 2022 m. rugpjūčio 17 d. ekspertizės akte iš esmės patvirtino pradinės ekspertizės išvadas.

7.       Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog nukentėjusysis tyčia sukėlė eismo įvykį ar siekė nusižudyti. Priešingai, iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad nukentėjusysis kūrė ateities planus, siekė įsidarbinti ir gavo darbą. Taip pat teismas nenustatė aplinkybių, patvirtinančių nukentėjusiojo itin didelį neatsargumą, t. y. byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis buvo neblaivus, vartojęs narkotines medžiagas ar viršijo leistiną greitį. Šios aplinkybės pažymėtos abiejuose ekspertizės aktuose, o atsakovė priešingų duomenų nepateikė (CPK 178, 185 straipsniai). Be to, atsakovės pasiūlytas Danijos ekspertas, įvertinęs nagrinėjamos bylos medžiagą, 2020 m. spalio 29 d. ekspertizės akte konstatavo, kad Danijos transporto priemonių draudikų biuro apskaičiuota žalos kompensacija išlaikymo netekusiai žuvusiojo sutuoktinei atitinka Danijos atsakomybės už žalą įstatymo 13 straipsnio nuostatas. Taip pat nurodė, kad, skaitant 2012 m. kovo l 9 d. el. laiške pateiktą Danijos transporto priemonių draudikų biuro oficialų konstatavimą apie kompensacijos dviem vaikams, praradusiems maitintoją, skaičiavimą ir faktinį mokėjimą pagal prie el. laiško pridėtą schemą, atrodo, jog buvo sumokėta mažiau, nei du vaikai turėjo teisę gauti pagal Danijos atsakomybės už žalą įstatymo 14 straipsnį. Pagal Danijos atsakomybės už žalą įstatymo 14 straipsnį pereinamoji suma yra kompensacijos suma, kuri koreguojama (tikslinama) kasmet (žr. Danijos atsakomybės už žalą įstatymo 15 straipsnio 1 dalį). 2011 m., kai mirusiojo likusi sutuoktinė per savo teisininką pateikė prašymą (ieškinį) dėl pereinamosios sumos, kompensacijos suma buvo 144 500 Danijos kronų. Remiantis turima informacija, Danijos transporto priemonių draudikų biuras sumokėjo pereinamąją sumą, kurios bendra suma yra 144 500 Danijos kronų, kuri, eksperto nuomone, yra teisinga. Byla dėl žalos kompensacijos netekus maitintojo buvo baigta be teismo, ir, eksperto nuomone, nėra pagrindo kritikuoti Danijos transporto priemonių draudikų biuro sprendimo sumokėti 59 200 Danijos kronų plius 25 proc. PVM teisiniams mokesčiams ir išlaidoms.

8.       Teismas įvertinęs tokias ekspertizės išvadas ir nurodytą Danijos teismų praktiką, padarė išvadą, kad Danijos nacionalinis draudikų biuras tinkamai atliko tyrimą, nustatė žalos dydį ir pagrįstai išmokėjo nukentėjusiojo šeimai nustatyto dydžio kompensaciją.

9.       Teismas nurodė, kad žala padaryta kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone „Iveco“, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, ieškovas sumokėjo Danijos nacionalinio draudikų biuro išmokėtas sumas ir įgijo regreso teisę į atsakovę, kuri nebuvo apsidraudusi transporto priemonės „Iveco“.

10.       Teismas nusprendė, kad, įvertinus Danijos teisės normas dėl griežtosios civilinės atsakomybės taikymo, nėra pagrindo sumažinti žalos atlyginimo dydį ar atleisti atsakovę nuo civilinės atsakomybės, todėl ieškovo ieškinį patenkino visiškai – priteisė iš atsakovės visą 360 170,63 Eur nuostolių atlyginimą.

11.       Teismas taip pat priteisė ieškovui iš atsakovės 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 360 170,63 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. gegužės 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CPK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis). Teismas netenkino atsakovės prašymo sumažinti procesinių palūkanų sumą, pažymėjęs, kad nei CK, nei CPK nenumatyta procesinių palūkanų mažinimo galimybė.

 

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

 

12.       Apeliaciniame skunde atsakovė prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

12.1.                      Teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, tendencingai vertino įrodymus, iš esmės dėl jų nepasisakė, taip pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalį. Teismas nevertino eismo įvykio vietos, transporto priemonių susidūrimo aplinkybių, kitų eismo įvykio aplinkybių. Teismas nepagrįstai nustatė, kad žuvusiojo veiksmai nevertintini kaip tyčia ar didelis neatsargumas. 2014 m. rugpjūčio 6 d. ekspertizės aktas Nr.11K-136(14) yra esminis techniniu požiūriu įrodymas, kuris aiškiai patvirtina, kad vien tik nukentėjusiojo asmens kalti veiksmai nulėmė žalos atsiradimą. Eismo įvykio vietos apžiūros metu nustatyta, kad eismo įvykio vietoje matomumo sąlygos buvo geros – daugiau nei 100 m. Be to, sprendžiant iš liudytojų parodymų, transporto priemonei ,,Renault Megane“ artėjant prie lėtai važiuojančios transporto priemonės ,,Iveco“, tarp jų nebuvo matomumą ribojančių transporto priemonių, todėl techniniu požiūriu susidariusioje situacijoje transporto priemonės ,,Renault Megane“ vairuotojui artėjant prie vietos, kurioje dėl vykdomų kelio darbų susidarė transporto priemonių spūstis ir transporto priemonė ,,Iveco“ važiavo nedideliu greičiu, laiku stabdant vairuojamą transporto priemonę buvo galima sumažinti jos judėjimo greitį, esant reikalui sustoti ir neatsitrenkti į puspriekabės ,,Schmitz“ galą, t. y. išvengti eismo įvykio. Šioje situacijoje transporto priemonės ,,Iveco“ su puspriekabe „Schmitz“ vairuotojas techniniu požiūriu neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo su transporto priemone „Renault Megane“. Techniniu požiūriu tiesioginiame priežastiniame ryšyje su šio eismo įvykio kilimu buvo nepriimtini transporto priemonės ,,Renault Megane“ vairuotojo veiksmai. Transporto priemonė „Renault Megane“, važiuodama greitkeliu ir artėdamas prie vietos, kurioje dėl vykdomų kelio darbų susidarė transporto priemonių spūstis ir transporto priemonės važiavo nedideliu greičiu, laiku nemažino vairuojamos transporto priemonės greičio ir atsitrenkė į transporto priemonės „Iveco“ temptos puspriekabės „Schmitz“ galą. Taigi techniniu požiūriu žuvusiojo veiksmai yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiu eismo įvykiu. Ieškovas sutiko, kad kaltas dėl atsiradusios žalos yra būtent žuvusysis, tačiau net ir esant šioms aplinkybėms teismas laikė, kad nėra net didelio neatsargumo. Byloje nėra nė vieno dokumento ar teiginio, kad kokie nors atsakovės vairuotojo veiksmai nulėmė žalos atsiradimą, todėl šiuo atveju nėra esminės delikto atsiradimo sąlygos – priežastinio ryšio.

12.2.                      Danijos nacionalinio draudikų biuras netinkamai įvykdė savo pareigas. Ši aplinkybė turėtų būti vertinama kaip šalinanti atsakovo atsakomybę. Danijos draudikų biurui kilo pareiga aiškintis ir tirti mirusiojo tyčios ar didelio neatsargumo aplinkybes, tačiau šioje byloje tokios aplinkybės nebuvo nustatinėjamos. Ieškovo pateikti duomenys yra neinformatyvūs ir neatsako į esminį klausimą – kokia eismo įvykio priežastis, t. y., kodėl žuvusysis atsitrenkė į atsakovo darbuotojo vairuojamą transporto priemonę „Iveco“. Žuvusiajam privalėjo būti atlikti ne tik alkoholio, bet narkotinių medžiagų vartojimo tyrimai. Byloje nėra pateikta žuvusiojo asmens sveikatos duomenų iki eismo įvykio. Danijos draudimo biuras, išmokėjęs žuvusiojo artimiesiems draudimo išmoką, neįvertino eismo įvykio aplinkybių, atsakomybę mažinančių ar šalinančių pagrindų, apie administruojamą eismo įvykį atsakovė nebuvo informuota, dėl to šiurkščiai pažeistos atsakovės teisės. Dėl Danijos draudikų biuro neveikimo byloje trūksta duomenų apie žuvusiojo asmens psichinę ir fizinę būklę. Byloje yra pakankamai įrodymų, kad atsakovė nepadarė jokių teisės pažeidimų. Tuo tarpu žuvęs asmuo pažeidė Danijos Saugaus kelių eismo įstatymo 15 straipsnio 3 dalies bei 41 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Teismas, vertindamas žuvusiojo veiksmus, visiškai neatsižvelgė į aplinkybę, kad jis nestabdydamas įsirėžė į spūstyje buvusį vilkiką, todėl akivaizdu, jog siekė nusižudyti. Jeigu atsakovė būtų tinkamai informuota apie galimą atsakomybę, ji būtų dariusi viską, siekdama gauti medicininius dokumentus, būtų siekusi tirti įvykį. Tačiau atsakovė apie žalą sužinojo tik iš ieškinio, todėl Danijos draudikų biuro neveikimas tiesiogiai nulėmė, kad nesurinkti įrodymai ir negalima pašalinti abejonių.

12.3.                      Teismas neįvertino žuvusiojo veiksmų pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus, protingo asmens (lot. bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Kitas asmuo tokioje pačioje situacijoje prieš eismo spūstį būtų pradėjęs transporto priemonę stabdyti. Vien tai, kad asmuo važiavo leistinu greičiu, neatskleidžia aplinkybių, kodėl žuvusysis nestabdė transporto priemonės prieš spūstį. Dėl to žuvusiojo veiksmai turėjo būti prilyginti savižudybei, o tai Danijos Kelių eismo įstatymo 101 straipsnio 2 dalies kontekste laikytina tyčiniais veiksmais.

12.4.                      Teismas nepasisakė dėl atsakovo prašymo taikyti atsakomybę šalinančias sąlygas, numatytas Danijos kelių eismo įstatymo 101 straipsnio 2 dalyje bei Danijos atsakomybės dėl padarytos žalos įstatymo 25 straipsnyje, bei jas aiškinančią teismų praktiką. Nukentėjusiojo asmens kelių eismo pažeidimai suponuoja atsakomybės mažinimą bent vienu trečdaliu pagal Danijos aukščiausiojo teismo bylose Nr. u.2013.3370H ir u.2017.917H pateiktus išaiškinimus. Būtent šios dvi Danijos kasacinio teismo nutartys pirmosios instancijos teismui turėjo suponuoti aiškų faktinių aplinkybių vertinimą, tačiau teismas ne tik nepagrindė savo sprendimo, bet ir leido ieškovui neteisėtai praturtėti.

12.5.                      Byloje yra vienas kitam prieštaraujantys įrodymai: 2020 m. spalio 29 d. ekspertizėje nurodyta, kad nėra duomenų, jog žuvusysis sukėlė eismo įvykį; tuo tarpu Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus 2014 m. rugpjūčio 6 d. ekspertizės akte Nr. 11K-136(14) nurodyta, kad techniniu požiūriu tiesioginiame priežastiniame ryšyje su šio eismo įvykio kilimu buvo transporto priemonės „Renault Megane“, vairuotojo veiksmai, taip pat kad techniniu požiūriu nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima tvirtinti, jog atsakovės transporto priemonės „Iveco“ vairuotojo veiksmai priežastiniu ryšiu susiję su eismo įvykio kilimu, be to, nustatyta, kad atsakovės transporto priemonė „Iveco“ neturėjo galimybės išvengti įvykio kilimo. Apeliantės nuomone, ekspertui advokatui T. B. nebuvo suteikta pakankamai informacijos tam, kad būtų galima tinkamai aiškinti Danijos teisės aktus pagal susiklosčiusias eismo įvykio aplinkybes ir kompensacijos išmokėjimo sąlygas, o būtent – remiantis Danijos kelių eismo įstatymo 101 straipsnio aiškinimu. Abejonių dėl ekspertizės išvadų kelia ir faktas, kad Danijos ekspertas ekspertizės išvadoje nesivadovavo nė viena iš kasacinio teismo bylų (u.2017.917H, u.2013.3370H). Eksperto T. B. 2020 m. spalio 29 d. ir 2022 m. rugpjūčio 17 d. atliktos ekspertizės prieštarauja kitiems bylos įrodymams dėl žuvusiojo asmens prisidėjimo ar tyčinių veiksmų, nes ekspertas nevertino, kad, esant geroms meteorologinėms sąlygoms, žuvusysis turėjo galimybę pasirinkti saugų greitį, prieš spūstį stabdyti, turėjo visas galimybes pamatyti spūstį ir vilkiką, tačiau priėmė sprendimą nestabdydamas rėžtis visu greičiu į vilkiką, o tai, akivaizdu, galėtų būti prilyginta tyčiniam veikimui.

12.6.                      Teismas nepateikė pakankamai motyvų dėl žalos dydžio apskaičiavimo pagrįstumo. 2020 m. spalio 29 d. ekspertizėje pateikta tik subjektyvi eksperto nuomonė dėl Danijos transporto priemonių draudikų biuro žalos žuvusiajam atlyginimo apskaičiavimo. Ekspertas tinkamai neįvertino atsakovės atsakomybę šalinančių ar mažinančių pagrindų, žalos dydis grindžiamas tik prielaidomis (žuvusiojo ketinimu įsidarbinti), nebuvo įvertintas mokesčių išskaitymas, ekspertas vertino neaktualaus laikotarpio suvestinius duomenis (remtasi 2012 m. duomenimis. Dėl to akivaizdu, kad ieškovas neįrodė žalos dydžio.

12.7.                      Iki šios dienos procesinių palūkanų suma yra 237 712,62 Eur. Procesinių palūkanų dydis nepriklauso nuo atsakovės valios ir negali būti vertinamas kaip adekvatus. Tik po 12 metų buvo priimtas ieškovui palankus sprendimas. Iki tol atsakovei buvo sukeltas pagrįstas lūkestis, kad ieškovo pareikštas ieškinys – nepagrįstas. Tai, kad bylos nagrinėjimas tęsiasi labai ilgai, nulėmė teismų priimti vertinamieji sprendimai. Dėl to atsakovei negali kilti neadekvačių pasekmių, priteisiant procesines palūkanas. Apeliantės įsitikinimu, atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją, yra teisinis pagrindas procesines palūkanas skaičiuoti nuo ieškovui palankaus teismo sprendimo priėmimo dienos.

13.       Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas prašo skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

13.1.                      Danijos nacionalinis draudikų biuras, būdamas išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu bei žalos sureguliavimu ir veikdamas visiškai savarankiškai, pagrįstai nustatė atsakovės civilinės atsakomybės pagrindą dėl 2010 m. birželio 21 d. eismo įvykio metu padarytos žalos bei, sumokėdamas išmokas, atlygino įrodymais pagrįstą dėl eismo įvykio nukentėjusių asmenų patirtą žalą. Ieškovas pagrįstai patenkino Danijos nacionalinio draudikų biuro pareikštus reikalavimus bei pareiškė atgręžtinį reikalavimą atsakovei.

13.2.                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. gruodžio 7 d. nutartimi, įvertinęs byloje surinktus įrodymus bei aktualios Danijos teisės turinį, konstatavo, kad atsakovei kilo civilinė atsakomybė dėl Danijoje 2010 m. birželio 21 d. eismo įvykio metu padarytos žalos. Kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą (CPK 362 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nustatė aiškias bylos nagrinėjimo iš naujo ribas – tik žalos dydžio bei galimų atsakovės atsakomybę mažinančių ir (ar) šalinančių aplinkybių įrodinėjimą bei vertinimą. Klaipėdos apygardos teismui iš naujo nagrinėjant bylą buvo surinkti papildomi įrodymai (ieškovo, bendradarbiaujant su Danijos nacionaliniu draudikų biuru, surinkti įrodymai; oficialus Danijos teisės turinys; dvi atsakovės pasiūlyto Danijos teisės eksperto išvados), kurie tik dar kartą patvirtino, kad 2010 m. birželio 21 d. eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims išmokos buvo išmokėtos pagrįstai ir tinkamo dydžio. Nėra jokių įrodymų, kurie sudarytų sąlygas mažinti ar šalinti atsakovės atsakomybę dėl eismo įvykio metu padarytos žalos. Abi byloje paskirtos ekspertizės patvirtino, kad, vadovaujantis Danijos kelių eismo įstatymo 101 (1) straipsniu, transporto priemonės savininkui (atsakovei) taikytina „griežtoji atsakomybė“ (angl. „strict liability“), nepaisant to, kad atsakovės transporto priemonės „Iveco“ vairuotojas nėra atsakingas už sukeltą eismo įvykį (nėra eismo įvykio kaltininkas, nepažeidė Danijos kelių eismo taisyklių) (žr. Danijos teisės eksperto 2020 m. spalio 29 d. ir 2022 m. rugpjūčio 17 d. išvadas). Be to nenustatyta, kad žuvusysis tyčia būtų atsitrenkęs į atsakovės transporto priemonę „Iveco“, ir tuo pagrindu būtų galimas žalos mažinimas.

13.3.                      Atsakovė nepagrįstai kelia abejones dėl žalos dydžio apskaičiavimo. Atsakovė nėra pateikusi jokių įrodymų, kurių pagrindu, taikant eismo įvykio šalies teisę, būtų galima nuginčyti tiek Danijos nacionalinio draudikų biuro atliktą žalos dydžio skaičiavimą, tiek Danijos teisės eksperto atliktą tyrimą, kuris patvirtino, kad žala atlyginta pagrįstai, vadovaujantis Danijos teise. Ekspertas patvirtino, kad Danijos nacionalinis draudikų biuras negautas pajamas apskaičiavo teisingai ir pagrįstai (žr. Danijos teisės eksperto 2020 m. spalio 29 d. išvadą).

13.4.                      Danijos nacionalinio draudikų biuras yra kompetentinga institucija su valstybės deleguota funkcija atlyginti žalą nukentėjusiems asmenims, kai eismo įvykyje dalyvauja nedrausta transporto priemonė. Biuras žalą administravo vadovaudamasis eismo įvykio šalies teisės aktais ir taikė eismo įvykio šalyje nustatytą griežtosios civilinės atsakomybės principą, įvertino eismo įvykio aplinkybes, vadovaudamasis Danijos teisės aktais, apskaičiavo žalą ir ją atlygino nukentėjusiems asmenims (žuvusiojo žmonai ir mažamečiams vaikams). Be to, eksperto vertinimu, žalos atlyginimas galėjo būti ir didesnis nei nustatė Danijos nacionalinis draudikų biuras (žr. Danijos teisės eksperto 2020 m. spalio 29 d. išvadą).

13.5.                      Atsakovė nevykdė TPVCAPDĮ 12 straipsnyje nustatytos pareigos, t. y. nepranešė ieškovui apie eismo įvykį. Atsakovė, nors ir žinodama, kad yra neapdraudusi transporto priemonės „Iveco“, nesidomėjo žalos atlyginimo klausimais, nors turėjo visas galimybes tiesiogiai susisiekti su nukentėjusiais asmenimis ir savarankiškai atlyginti padaryta žalą.

13.6.                      Teismas pagrįstai netenkino atsakovės prašymo sumažinti procesinių palūkanų dydį. Jų dydį nulėmė ilgalaikis atsakovei tenkančios prievolės nevykdymas bei sąmoningi atsakovės veiksmai, siekiant vilkinti bylos nagrinėjimą.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

14.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

15.       Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir šalių ginčo esmės

16.       Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad Danijoje, (duomenys neskelbtini) greitkelio 64,8 kilometre, 2010 m. birželio 21 d. 15:21 val. įvyko eismo įvykis, kuriame dalyvavo Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė „Iveco“. Ši transporto priemonė, kurią tuo metu naudojo atsakovė (vairavo atsakovės darbuotojas), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (su draudimo bendrove „Gjensidige Baltic“ sudaryta civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis įsigaliojo 2010 m. birželio 21 d. 16:40 val.).

17.       Atlikus byloje teismo ekspertizę nustatyta, kad eismo įvykio mechanizmas buvo toks: greitkeliu važiavusios transporto priemonės „Iveco“ vairuotojas, artėdamas prie priekyje dėl kelio remonto darbų susidariusios transporto priemonių spūsties, sumažino greitį nuo apytiksliai 85 km/h iki beveik visiško sustojimo ir tęsė judėjimą pirmąja greitkelio juosta apytiksliai 22 km/h greičiu, įjungęs avarinę signalizaciją; į transporto priemonės „Iveco“, važiuojančios 10-20 km/h greičiu, esant įjungtai avarinei signalizacijai, puspriekabės „Schmitz“ galą be stabdymo atsitrenkė ta pačia kryptimi pirmąja greitkelio eismo juosta apytiksliai 110 km/h greičiu važiavusi transporto priemonė „Renault Megane“, kuri apie 3 m savo ilgio pateko („palindo“) po puspriekabės galine dalimi; transporto priemonės „Iveco“ vairuotojas, sureagavęs į susidūrimą, sustabdė vairuojamą automobilį 17 metrų atstumu nuo susidūrimo; transporto priemonės „Renault Megane“ vairuotojas ((duomenys neskelbtini) amžiaus (duomenys neskelbtini) pilietis) žuvo (Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus 2014 m. birželio 6 d. ekspertizės aktas Nr. 11K-136(14); 7 t., b. l. 13–24).

18.       Transporto priemonės „Iveco“ vairuotojas G. G. K. policijoje buvo apklaustas, tačiau jam nepateikta jokių kaltinimų dėl eismo įvykio kilimo. Eismo įvykio valstybės – Danijos – nacionalinis draudikų biuras, vadovaudamasis Vidaus nuostatais, sureguliavo žalą ir, išmokėjęs žuvusiojo artimiesiems (sutuoktinei ir dviem vaikams) žalos atlyginimą, pateikė reikalavimą transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos – nacionaliniam draudikų biurui (ieškovui). Ieškovas, vadovaudamasis Vidaus nuostatais, TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalimi, Danijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėjo išmoką ir pareiškė atgręžtinį reikalavimą atsakovei.

19.       Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. kovo 6 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė, priėjęs prie išvados, kad ieškovas neįrodė atsakovės deliktinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. gruodžio 11 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo 6 d. sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. gruodžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017, išnagrinėjęs ieškovo kasacinį skundą, panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nutartį ir Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo 6 d. sprendimą bei perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

20.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. gruodžio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017 konstatavo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepagrįstai nusprendė, jog atsakovei nekyla civilinė atsakomybė dėl 2010 m. birželio 21 d. eismo įvykio Danijoje, netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą ir iš bylos duomenų visumos nepagrįstai nenustatė atlygintinos žalos dydžio, kai žalos padarymo faktas yra nustatytas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino atsakovei jos teisę įrodyti kitokią prievolės apimtį, nei nurodė ir pagrindė ieškovas, taip pat įrodinėti jos atsakomybę mažinančias ir (ar) šalinančias aplinkybes.

21.       Nagrinėdamas bylą iš naujo, siekdamas nustatyti, ar yra aplinkybių, dėl kurių atsakovė galėtų būti visiškai ar iš dalies atleista nuo civilinės atsakomybės, taip pat patikrinti, ar Danijos nacionalinis draudikų biuras tinkamai apskaičiavo žalos dydį, pirmosios instancijos teismas paskyrė ekspertizę, pavesdamas ją atlikti Danijos Karalystės advokatui T. B., kuris 2020 m. spalio 29 d. ekspertizės akte pateikė išvadas dėl žalos žuvusiojo artimiesiems apskaičiavimo. Ekspertas nurodė, kad pagal Danijos kelių eismo įstatymo 101 straipsnio 1 dalį motorinės transporto priemonės savininkui tenka griežtoji atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, jeigu jis eismo įvykio metu padarė žalą kito turtui ir (arba) sužalojo žmones. Ekspertas išaiškino, kad nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo, paprasto neatsargumo įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, kuriam tenka griežtoji atsakomybė (atsakomybė be kaltės), arba jo civilinės atsakomybės draudikui. Policijos pranešime ir kitoje turimoje informacijoje nėra nieko, kas liudytų, kad žuvusysis tyčia prisidėjo prie 2010 m. birželio 21 d. eismo įvykio (sukėlė eismo įvykį). Jeigu iš tiesų puspriekabė, į kurią atsitrenkė žuvusysis, nebuvo apdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, taip pat yra teisinga, kad Danijos nacionalinis draudikų biuras pripažino atsakomybę ir sumokėjo žalos kompensaciją netekus maitintojo bei pereinamąją sumą žuvusiojo sutuoktinei ir dviem vaikams pagal Danijos atsakomybės už žalos įstatymą.

22.       Klaipėdos apygardos teismas 2021 m. spalio 26 d. nutartimi patenkino atsakovės prašymą ir paskyrė papildomą ekspertizę, pavesdamas ją atlikti tam pačiam Danijos Karalystės advokatui T. B., kuris 2022 m. rugpjūčio 17 d. ekspertizės akte iš esmės patvirtino pradinės ekspertizės išvadas. 

23.       Pirmosios instancijos teismas apskųstu sprendimu patenkino ieškinį visiškai ir ieškovui iš atsakovės priteisė 360 170,63 Eur nuostolių atlyginimą, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 360 170,63 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. gegužės 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas nurodė, kad Danijos nacionalinis draudikų biuras tinkamai atliko tyrimą, nustatė žalos dydį ir pagrįstai išmokėjo žuvusiojo šeimai nustatyto dydžio kompensaciją. Teismas priėjo prie išvados, kad nenustatyta aplinkybių, kurios būtų pagrindas visiškai ar iš dalies atleisti atsakovę nuo civilinės atsakomybės arba sumažinti iš atsakovės reikalaujamo žalos atlyginimo dydį.

24.       Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde remiasi tokiais argumentais: 1) atsakovės darbuotojo (transporto priemonės „Iveco“ vairuotojo) veiksmai priežastiniu ryšiu niekaip nesusiję su 2010 m. birželio 21 d. eismo įvykiu, todėl, vadovaujantis  Danijos transporto kelių eismo įstatymo 101 straipsnio 2 dalimi, atsakovė turi būti atleista nuo civilinės atsakomybės arba jos atsakomybė sumažinta; 2) netinkamai nustatytas iš atsakovės priteistinos žalos atlyginimo dydis. Be to, atsakovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog teismo procesas užtruko daugiau kaip 10 metų ne dėl atsakovės kaltės, todėl nepagrįstai nesumažino priteistinų procesinių palūkanų.

Dėl motorinės transporto priemonės savininko ar valdytojo griežtosios atsakomybės (atsakomybės be kaltės) pagal Danijos teisę 

25.       Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad ne jos darbuotojo (transporto priemonės „Iveco“ vairuotojo) veiksmai sukėlė 2010 m. birželio 21 d. eismo įvykį, nėra priežastinio ryšio tarp atsakovės darbuotojo veiksmų ir kilusios žalos (transporto priemonės „Renault Megane“ vairuotojo žūties), todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pripažinti esant atsakovės civilinę atsakomybę dėl žalos, kurią ieškovas nepagrįstai atlygino Danijos nacionalinio draudikų biuro reikalavimu.

26.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nėra šalių ginčo dėl to, jog dėl 2010 m. birželio 21 d. 15:21 val. Danijoje įvykusio eismo įvykio, kuriame dalyvavo Lietuvos Respublikoje registruota ir atsakovės vykdomoje veikloje naudojama transporto priemonė, kilusios žalos atlyginimo turi būti sprendžiama pagal eismo įvykio valstybės, t. y. Danijos, teisę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. gruodžio 7 d. nutartyje, priimtoje nagrinėjamoje byloje, išanalizavęs pateiktą į bylą Danijos teisės, reglamentuojančios civilinę atsakomybę už eismo įvykio metu atsiradusią žalą, turinį, jį aiškinančią Danijos teismų praktiką, nurodė, kad pagal Danijos teisės aktų nuostatas atsakomybė už eismo įvykio metu kilusią asmeninę žalą taikoma be kaltės; transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas yra privalomas ir draudimo įmonės privalo atlyginti trečiųjų šalių patirtą asmeninę žalą nepriklausomai nuo to, ar asmuo yra kaltas dėl eismo įvykio. Kasacinis teismas konstatavo, kad dėl 2010 m. birželio 21 d. Danijoje įvykusio eismo įvykio kilo atsakovės civilinė atsakomybė. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą iš naujo, pagrįstai nurodė, kad, kasaciniam teismui konstatavus esant pagrindą taikyti atsakovei civilinę atsakomybę už Danijoje 2010 m. birželio 21 d. įvykusio eismo įvykio metu atsiradusią asmeninę žalą dėl transporto priemonės „Renault Megane“ vairuotojo žūties, nėra pagrindo iš naujo nustatinėti atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų.

27.       Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš byloje esančių įrodymų apie nagrinėjamam ginčui išspręsti aktualių Danijos teisės normų turinį, jų aiškinimo ir taikymo praktiką, Danijos teisės doktrinos matyti, jog nurodytos valstybės teisėje įtvirtintas griežtosios civilinės atsakomybės už eismo įvykių metu kilusią žalą modelis turi ypatumų.

28.       Danijos kelių eismo įstatymo 16 skyriaus „Žala, kompensavimas ir draudimas“ 101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bet koks asmuo, atsakingas už variklinę transporto priemonę, yra atsakingas už bet kokią žalą, kurią sukėlė tokia transporto priemonė eismo įvykio metu. Pagal šio įstatymo 2 dalį nuostolių atlyginimas arba kompensacija už asmens sužeidimą arba maitintojo praradimą gali būti sumažinamas arba nuo jo atleidžiama tais atvejais, kai nukentėjęs arba žuvęs asmuo tyčiniais veiksmais prisidėjo prie žalos padarymo. Ypatingais atvejais toks nuostolių atlyginimas arba kompensacija taip pat gali būti sumažinti arba nuo jų atleidžiama, jeigu nukentėjęs ar žuvęs asmuo nukentėjo arba žuvo dėl savo paties didelio neatsargumo. Aptariamo įstatymo 103 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmens sužeidimo arba maitintojo praradimo, įvykusio dėl variklinių priemonių susidūrimo, atveju nuostoliai atlyginami ir kompensacija mokama taip, kaip numatyta šio įstatymo 101 straipsnio 1 ir 2 dalyse.

29.       Taigi pagal Danijoje galiojantį teisinį reglamentavimą ir tuo atveju, kai žala atsiranda dėl dviejų transporto priemonių (dviejų didesnio pavojaus šaltinių) sąveikos, šių transporto priemonių valdytojų atsakomybė už žalą asmeniui (asmens sužalojimą ar žūtį) kyla be kaltės, t. y. nepaisant to, kad likęs gyvas ar nesužalotas transporto priemonės valdytojas nepažeidė kelių eismo taisyklių reikalavimų, nepaisant to, kad ne jo veiksmai buvo eismo įvykio priežastis.

30.       Aptartas Danijoje galiojantis transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinio, valdytojo civilinės atsakomybės teisinis reguliavimas skiriasi nuo galiojančio Lietuvoje reglamentavimo, pagal kurį didesnio pavojaus šaltinio valdytojo civilinė atsakomybė be kaltės nustatyta tik tais atvejais, kai žalos padaroma kitiems asmenims, kurie nėra didesnio pavojaus šaltinio valdytojai. Tuo tarpu kai žalos padaroma kito didesnio pavojaus šaltinio valdytojui dėl dviejų didesnio pavojaus šaltinių sąveikos, civilinė atsakomybė atsiranda bendraisiais pagrindais, t. y. nustatinėjant visas būtinas susidūrusių didesnio pavojaus šaltinių valdytojų civilinės atsakomybės sąlygas, tarp jų – ir kaltę (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.270 straipsnio 5 dalis).

31.       Danijos teisės doktrinoje pažymima, kad, siekiant apsaugoti silpniausią kasdienio transporto eismo elementą – žmogų, Danijos kelių eismo įstatyme („Fcerdselsloven“) įtvirtinta griežta atsakomybė (atsakomybė, nereikalaujant kaltės formos įrodymo), taip užtikrinant, kad dėl transporto eismo įvykio žalą patyrusiam asmeniui visuomet būtų sumokėta kompensacija. Taigi bet kokia patirta asmeninė žala yra kompensuojama, nepaisant to, ar asmuo yra kaltas dėl eismo įvykio. Doktrinoje pripažįstama, kad Danijoje taikoma griežtosios atsakomybės sistema yra sudėtinga ir gali būti sunkiai suprantama tiek patiems Danijos gyventojams, tiek užsieniečiams, tačiau ji neabejotinai atlieka savo paskirtį: silpniausiam transporto eismo elementui – žmogui – visuomet užtikrinama galimybė gauti kompensaciją dėl transporto priemonės sukelto eismo įvykio patirtos asmeninės žalos (4 t., b. l. 73–84).

32.       Pažymėtina, kad toks griežtosios atsakomybės modelis apima tik asmeninę žalą ir taikomas išimtinai transporto priemonių valdytojams ar savininkams, o atsakomybė už eismo įvykio metu kilusią turtinę žalą remiasi kalte: pagal Danijos kelių eismo įstatymo 101 straipsnio 3 dalį nuostolių atlyginimas arba kompensacija už turtinę žalą gali būti sumažintas arba nuo jo atleidžiama tais atvejais, kai nukentėjęs asmuo taip pat prisidėjo prie žalos padarymo arba žala padaryta dėl paties nukentėjusiojo didelio neatsargumo (ši teisės norma taikoma, kai turtinę žalą patyrę asmenys nėra transporto priemonių valdytojai); pagal Danijos kelių eismo įstatymo 103 straipsnio 2 dalį turtinės žalos, kilusios dėl variklinių transporto priemonių susidūrimo, atveju sprendimas dėl nuostolių atlyginimo ar kompensacijos mokėjimo ir sumos priimamas atsižvelgiant į esamas konkrečias aplinkybes (ši teisės norma taikoma transportų priemonių valdytojams).                                                                      

33.       Taigi, atsakant į atsakovės apeliacinio skundo argumentus, kad ne jos darbuotojas sukėlė eismo įvykį, nurodytina tai, jog Lietuvos Respublikoje ir Danijos Karalystėje taikomi didesnio pavojaus šaltinio valdytojo civilinės atsakomybės institutai skiriasi. Dėl to nagrinėjamu atveju, nepaisant to, kad atsakovės transporto priemonės „Iveco“ vairuotojas nepadarė kelių eismo taisyklių pažeidimo, kuris būtų nulėmęs ginčo eismo įvykį, nepaisant to, jog transporto priemonės „Iveco“ vairuotojas negalėjo išvengti susidūrimo su transporto priemone „Renault Megane“, atsakovei, kaip didesnio pavojaus šaltinio (transporto priemonės „Iveco“) naudotojai (valdytojai), pagal eismo įvykio vietos (Danijos) teisėje įtvirtintą teisinį reglamentavimą kyla griežtoji (objektyvioji) civilinė atsakomybė už dėl eismo įvykio atsiradusią asmeninę žalą žuvusio transporto priemonės „Renault Megane“ vairuotojo šeimos nariams.

34.       Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovė UAB „Autotentas“, būdama tarptautinio krovinių pervežimo automobilių keliais paslaugas teikiantis verslo subjektas, elgdamasi atidžiai ir atsakingai, turėjo pasirūpinti galiojančiu transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimu. Tuomet dėl 2010 m. birželio 21 d. 15:21 val. Danijoje įvykusio eismo įvykio atsiradusią finansinę prievolę žuvusio „Renault Megane“ vairuotojo šeimos nariams būtų įvykdęs transporto priemonės „Iveco“ valdytojo civilinės atsakomybės draudikas. Kadangi atsakovė laiku neįvykdė būtent jai, kaip didesnio pavojaus šaltinio naudotojai (valdytojai), tenkančios pareigos sudaryti privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, jai tenka neigiami šios pareigos neįvykdymo padariniai – už pagal Danijos teisę jai kilusią griežtąją (objektyviąją) civilinę atsakomybę ji, neturėdama draudimo apsaugos, turi sumokėti savo lėšomis.       

Dėl atleidimo nuo civilinės atsakomybės ar jos sumažinimo pagal Danijos kelių eismo įstatymo 101 straipsnio 2 dalį

35.       Apeliantė (atsakovė) teigia, kad, įvertinus ginčo eismo įvykio aplinkybes, yra pagrindas atleisti ją nuo civilinės atsakomybės arba bent sumažinti atsakomybę, vadovaujantis Danijos kelių eismo įstatymo 101 straipsnio 2 dalies bei Danijos atsakomybės už nuostolius įstatymo 24 straipsnio nuostatomis.

36.       Jau nurodyta, kad pagal Danijos kelių eismo įstatymo 101 straipsnio 2 dalies nuostatas nuostolių atlyginimas arba kompensacija už asmens sužeidimą arba maitintojo praradimą gali būti sumažinamas arba nuo jo atleidžiama tais atvejais, kai nukentėjęs arba žuvęs asmuo tyčiniais veiksmais prisidėjo prie žalos padarymo. Ypatingais atvejais toks nuostolių atlyginimas arba kompensacija taip pat gali būti sumažintas arba nuo jo atleidžiama, jeigu nukentėjęs ar žuvęs asmuo nukentėjo arba žuvo dėl savo paties didelio neatsargumo.

37.       Danijos atsakomybės už nuostolius įstatymo 24 straipsnio, įtvirtinančio bendrąją nuostolių sumažinimo taisyklę, 1 dalyje nustatyta, kad atsakomybė už žalą gali būti sumažinta arba netaikoma, jeigu ši prievolė yra per sunki atsakingajai šaliai arba jeigu pagrįsta taip elgtis dėl kitų labai išskirtinių aplinkybių. Priimant sprendimą taip padaryti, atsižvelgiama į nuostolių dydį, atsakomybės pobūdį, nuostolius sukėlusios šalies atsakomybę, sužeistos šalies interesus ir galiojančias draudimo sutartis bei visas aplinkybes apskritai. Aptariamo straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, esant sąlygoms, kurios analogiškos 1 dalyje nurodytoms, galima visiškai ar iš dalies nepaisyti nukentėjusios šalies veiksmų, kuriais prisidėta prie nuostolių atsiradimo. Reikalavimo sumokėti kompensaciją už išlaikymo praradimą atveju, tas pats taikytina ir mirusiojo veiksmams, kuriais prisidėta prie nuostolių atsiradimo.

38.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad dėl apeliantės (atsakovės) atleidimo nuo civilinės atsakomybės arba jos sumažinimo spręstina būtent pagal Danijos teisės normas, be kita ko, atsižvelgiant į jų aiškinimą ir taikymą Danijos teismų praktikoje.

39.       Pagal pateiktus į bylą Danijos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus kompensacija už eismo įvykio metu atsiradusią asmeninę žalą gali būti nemokama tik išskirtinais atvejais, pvz., jeigu nukentėjusysis tyčia prisidėjo prie susidūrimo, kai nukentėjusysis nelaimės metu savo veiksmais bandė nusižudyti, atsitrenkdamas į priešpriešine juosta važiuojančią transporto priemonę ir pan. (Danijos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. u.2017.917H).

40.       Danijos teisės doktrinoje nurodoma, kad Danijos kelių eismo įstatymo 101 straipsnio 2 dalies nuostatos taikomos tokiais atvejais, kai, pvz., nustatoma, jog vairuotojas vairavo išgėręs arba auka bandė nusižudyti ir tokiu būdu tyčia prisidėjo prie nelaimingo įvykio. Be to, teisinė praktika rodo, kad tais atvejais, kai nustatomas pagrindas kompensacijai mažinti, ji sumažinama ne daugiau kaip 1/3 ir tik itin retai nuo jos apskritai atleidžiama (4 t., b. l. 77–78).

41.       Paprastas neatsargumas (aplaidumas) negali pateisinti kompensacijos už asmens sužalojimus arba artimųjų netektis panaikinimo arba sumažinimo net ir tuo atveju, jeigu nukentėjusysis tik pats buvo kaltas dėl eismo įvykio. Kompensacija už asmens sužalojimą arba netektį gali būti panaikinta ar sumažinta, jeigu nustatomas grubus nukentėjusiojo aplaidumas (12 t., b. l. 65–74).

42.       Danijos ekspertas T. B. 2020 m. spalio 29 d. pateiktame ekspertizės akte, atsakydamas į aštuntą klausimą, nurodė, kad naujausioje teismų praktikoje yra tik vienas Danijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas, kuriuo transporto priemonės savininkas visiškai atleistas nuo kompensacijos už asmeninę žalą mokėjimo, nes buvo nustatyta, jog kitos transporto priemonės vairuotojas bandė nusižudyti, išvažiuodamas greitkelyje į priešingos krypties eismo juostą kaktomuša į atvažiuojantį sunkvežimį (Danijos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimas) (13 t., b. l. 72, 78–79).     

43.       Danijos ekspertas T. B. tiek 2020 m. spalio 29 d. ekspertizės akte, tiek 2022 m. rugpjūčio 17 d. papildomos ekspertizės akte priėjo išvados, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių požymių, jog 2010 m. birželio 21 d. eismo įvykyje žuvęs transporto priemonės „Renault Megane“ vairuotojas susidūrimą sukėlė veikdamas tyčia.

44.       Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, nusprendžia, kad nėra įrodymų, kurie pagrįstų apeliantės (atsakovės) teiginius, jog žuvusio transporto priemonės „Renault Megane“ vairuotojo vairavimas iki susidūrimo su transporto priemonės „Iveco“ puspriekabe galėtų būti prilygintas tyčiniams veiksmams, iš esmės – siekiui nusižudyti (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Iš Danijos policijos bylos matyti, kad žuvusysis buvo blaivus, segėjo saugos diržą, neviršijo leistino tame kelio ruože greičio. Byloje yra pateikti duomenys, kad žuvusysis turėjo šeimą, du mažamečius vaikus, baigė aukštąjį mokslą, siekė įsidarbinti. Nėra jokių duomenų, kurie teiktų pagrindą įžvelgti žuvusiojo siekį nusižudyti, tyčia rėžiantis į transporto priemonės „Iveco“ puspriekabę (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Apeliantės (atsakovės) teiginiai, kad byloje turėtų būti pateikta daugiau duomenų apie žuvusiojo psichinę sveikatą ir (ar) papildomi tyrimai (pvz., narkotinių medžiagų aptikimo tyrimas), yra tik subjektyvi pozicija. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenų visumą, priėjo prie pagrįstos išvados, jog nagrinėjamo ginčo atveju nėra pagrindo atleisti atsakovę nuo civilinės atsakomybės pagal Danijos kelių eismo įstatymo 101 straipsnio 2 dalies nuostatas, remiantis paties žuvusiojo tyčiniais veiksmais.

45.       Pasisakant dėl apeliacinio skundo argumentų, kad yra pagrindas atleisti apeliantę (atsakovę) nuo civilinės atsakomybės arba atsakomybę sumažinti, atsižvelgiant žuvusio transporto priemonės „Renault Megane“ vairuotojo didelį neatsargumą, pažymėtina tai, kad tiek pateiktoje į bylą Danijos teisės doktrinoje, tiek Danijos eksperto T. B. ekspertizės aktuose pažymima, jog pagal Danijos kelių eismo įstatymo 101 straipsnio 2 dalies taikymo praktiką ne bet koks didelis nukentėjusiojo neatsargumas yra pagrindas sumažinti kompensaciją arba atleisti nuo jos mokėjimo, o tik itin didelis.

46.       Danijos transporto ir būsto ministerijos pateiktame atsakyme dėl Danijoje galiojančio teisinio reglamentavimo ir teismų praktikos nurodyta, kad kompensacijos panaikinimas galimas tik ypatingais atvejais, kai nukentėjusiojo elgesys įvertinamas kaip grubus aplaidumas. Teisinėje literatūroje vertinama, kad grubus aplaidumas yra labai arti tyčinių veiksmų. Tuo atveju, jeigu kompensacija už asmens sužalojimą arba maitintojo praradimą mažinama, sumažinama paprastai vienu trečdaliu (12 t., b. l. 63–79).

47.       Danijos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendime byloje Nr. u.2013.3370H nusprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog nukentėjusysis (motociklo vairuotojas) tyčia savo aplaidumu tokiu lygmeniu prisidėjo prie nelaimės, jog būtų pagrindas sumažinti kompensaciją pagal Danijos kelių eismo įstatymo 101 straipsnio 2 dalies, 103 straipsnio 1 dalies nuostatas. Byloje buvo nustatyta, kad motociklo vairuotojas rimtai susižalojo, kai susidūrė su automobiliu šviesoforo reguliuojamoje sankryžoje: motociklo vairuotojas įvažiavo tiesiai į šviesoforu reguliuojamą sankryžą degant žaliam šviesoforo signalui savo važiuojamąja puse, jis atsitrenkė į priešpriešine juosta važiavusį automobilį, kuris suko į kairę. Teismas atsižvelgė į tai, kad motociklas įvažiavo į sankryžą ne mažesniu kaip 105 km/h greičiu, nors toje vietoje leistinas greitis – 60 km/h, taip pat į tai, kad motociklas tam tikrą tiksliai nenustatytą atstumą iki sankryžos važiavo tik ant galinio rato (pakėlęs priekinį ratą nuo kelio paviršiaus), tačiau kompensacijos nesumažino, nes susidūrimo priežastis buvo tai, jog automobilio vairuotojas nesilaikė pareigos duoti kelią. Kasacinis teismas pažymėjo, kad kompensacija gali būti sumažinama tik tuo atveju, kai nustatomas itin grubus aplaidumas, ir tai gali būti nustatyta iš bendro visų įvykio aplinkybių įvertinimo. Danijos kelių eismo įstatymo 101 straipsnio 2 dalies tikslas – vengti, kad būtų išmokama visa kompensacija tais atvejais, kai patvirtinama, jog nukentėjusysis prisėdėjo prie nelaimės įvykio, pats grubiai pažeisdamas Kelių eismo įstatymą. Susidūrus varikliu varomoms transporto priemonėms, privalo būti atsižvelgiama į tai, ar šalys pažeidė kelių eismo taisykles, kas prisidėjo prie susidūrimo įvykio (12 t., b. l. 68, 77; 13 t., b. l. 72, 79).

48.       Danijos ekspertas 2020 m. spalio 29 d. ir 2022 m. rugpjūčio 17 d. ekspertizės aktuose nurodė, kad atsakomybei sumažinti dėl labai didelio nukentėjusiojo neatsargumo paprastai reikalaujama, jog nukentėjusysis pažeistų kelias Danijos kelių eismo įstatymo nuostatas, pavyzdžiui, kai susidūrimo ir žalos priežastis yra greičio viršijimas, persekiojimas ir (ar) apgaulingas vairavimas, neatsargus lenkimas, vairavimas apsvaigus nuo alkoholio ar narkotikų. Eksperto nuomone, nagrinėjamu atveju nėra jokių požymių, kad automobilio „Renault Megane“ vairuotojas sukėlė susidūrimą dėl didelio neatsargumo (13 t., b. l. 70–80; 14 t., b. l. 141–144).

49.       Pirmosios instancijos teismas apskųstame sprendime išvadą, kad byloje nenustatyta aplinkybių, kurios patvirtintų nukentėjusiojo didelį neatsargumą, padarė remdamasis iš esmės Danijos eksperto 2022 m. rugpjūčio 17 d. išvada, išsamiai neišanalizavęs ginčo eismo įvykio aplinkybių taikytinų Danijos teisės normų, byloje pateiktos Danijos teismų praktikos, doktrinos kontekste. Pažymėtina tai, kad Danijos eksperto byloje pateiktos išvados, kaip ir bet kurios kitos teismo paskirtos ekspertizės išvados, neturi didesnės įrodomosios galios ir privalo būti vertinamos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjus aplinkybes, kurios buvo įrodinėjamos teismo proceso metu (CPK 185, 218 straipsniai).           

50.       Apeliantė (atsakovė) apeliaciniame skunde teigia, kad žuvusysis galėjo sustabdyti jo vairuojamą transporto priemonę „Renault Megane“, nes buvo geros meteorologinės sąlygos, taigi žuvusysis turėjo matyti transporto priemonių spūstį, tačiau nestabdė ir atsitrenkė į atsakovės transporto priemonės „Iveco“ puspriekabę. Apeliantės įsitikinimu, žuvusiojo padaryti kelių eismo taisyklių pažeidimai suponuoja kompensacijos mažinimą bent vienu trečdaliu pagal Danijos Aukščiausiojo Teismo byloje Nr. u.2013.3370H pateiktus išaiškinimus.

51.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų, kuriuose užfiksuotos Danijoje 2010 m. birželio 21 d. 15:21 val. įvykusio eismo įvykio aplinkybės, nustatyta, jog važiuojamoji kelio dalis buvo naujai padengta asfaltu, kelio danga sausa, joje nebuvo jokių svetimkūnių (pvz., akmenų, žemių ir pan.), oro temperatūra buvo apie + 20 0 C, be kritulių,  matomumas – daugiau kaip 100 m; greitkelyje maždaug už 500 m į priekį nuo eismo įvykio vietos dėl vykdomų kelio darbų buvo susidariusi transporto priemonių spūstis; atsakovės transporto priemonės „Iveco“ vairuotojas, pamatęs priekyje besiformuojančią spūstį, ėmė lėtinti važiavimo greitį nuo 85 km/h iki beveik visiško sustojimo ir tęsė judėjimą pirmąja greitkelio juosta apie 22 km/h greičiu, be to, įjungė avarinę signalizaciją, taip įspėdamas iš paskos važiuojančias transporto priemones apie priekyje esančią kliūtį; už transporto priemonės „Renault Megane“ ta pačia eismo juosta važiavusių dviejų automobilių vairuotojai, matę ginčo eismo įvykį, apklausiami Danijos policijos pareigūnų patvirtino, kad matė priekyje važiuojantį vilkiką „Iveco“ su įjungtomis avarinėmis šviesomis, matė dėl greitkelyje vykdomų kelio darbų besiformuojančią automobilių spūstį; transporto priemonės „Renault Megane“ vairuotojas važiavo tame greitkelio ruože leistinu 110 km/h greičiu ir nestabdydamas rėžėsi į priekyje važiavusią transporto priemonę „Iveco“. Danijos policijos automobilių ekspertas, atlikęs ginčo eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių apžiūrą ir įvykio aplinkybių tyrimą, nustatė, kad nebuvo jokių techninių priežasčių, kurios būtų turėjusios įtakos eismo įvykiui, transporto priemonių techninė būklė buvo be trūkumų; nenustatė, kad transporto priemonė „Renault Megane“ prieš susidūrimą būtų stabdyta, susidūrimo metu šio automobilio greitis buvo apie 110 km/h (5 t., b. l. 110–191).

52.       Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus 2014 m. rugpjūčio 6 d. ekspertizės akte padaryta išvada, kad techniniu požiūriu tiesioginiame priežastiniame ryšyje su ginčo eismo įvykio kilimu buvo transporto priemonės „Renault Megane“ vairuotojo veiksmai – važiuodamas greitkeliu ir artėdamas prie vietos, kurioje dėl vykdomų kelio darbų susidarė transporto priemonių spūstis bei transporto priemonės važiavo nedideliu greičiu, laiku nemažino vairuojamos transporto priemonės greičio, atsitrenkė į transporto priemonės „Iveco“ temptos puspriekabės galą. Techniniu požiūriu prieš eismo įvykį susidariusioje situacijoje transporto priemonės „Renault Megane“ vairuotojas, važiuodamas greitkeliu 110 km/h greičiu ir turėdamas objektyvią galimybę iš didesnio nei 100 m atstumo stebėti eismo situaciją priekyje, laiku stabdydamas vairuojamą transporto priemonę turėjo techninę galimybę sumažinti judėjimo greitį, reikalui esant – sustoti ir neatsitrenkti į puspriekabės galą, t. y. išvengti eismo įvykio kilimo. 

53.       Danijos saugaus kelių eismo įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad atstumas iki priekyje važiuojančios transporto priemonės turi būti išlaikytas toks, jog nekiltų pavojus atsitrenkti į priekyje važiuojančią transporto priemonę, jeigu ši sustoja arba sumažėja jos važiavimo greitis. Šio įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad transporto priemonės važiavimo greitis visuomet turi būti pritaikytas pagal važiavimo sąlygas, itin atsižvelgiant į kitų eismo dalyvių saugumą. Vairuotojas privalo pasirinkti važiavimo greitį pagal kelio ypatumus, meteorologines sąlygas, matomumą kelyje, transporto priemonės būklę ir krovinį, taip pat važiavimo sąlygas. Greitis niekada negali būti didesnis nei toks, kuris leistų vairuotojui visiškai valdyti transporto priemonę. Vairuotojas privalo sugebėti sustabdyti transporto priemonę važiuojamojoje eismo juostoje, kurioje vairuotojo matomumams nėra apribotas, ir iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Pagal aptariamo straipsnio 2 dalies 12 punktą vairuotojas privalo pasirinkti lėtesnį važiavimo greitį, kai kelyje vyksta kelio darbai (14 t., b. l. 176–177).

54.       Įvertinus šios nutarties 51 punkte nurodytas ginčo eismo įvykio aplinkybes, darytina išvada, kad transporto priemonės „Renault Megane“ vairuotojas pažeidė kelis Danijos kelių eismo įstatymo reikalavimus: nors važiavo leistinu tame ruože 110 km/h greičiu, tačiau neatsižvelgė į konkrečiu atveju susiklosčiusias eismo sąlygas ir nepasirinko saugaus greičio (esant geram matomumui, visiškai nepaisė priekyje važiuojančios transporto priemonės „Iveco“ įjungto avarinio signalo, įspėjančio apie priekyje esančią kliūtį, nematė dėl kelio darbų besiformuojančios transporto priemonių eilės (nors tokias aplinkybes matė paskui „Renault Megane“ važiavusių automobilių vairuotojai) ir, artėdamas prie transporto priemonės „Iveco“ su įjungtomis avarinėmis šviesomis, visiškai nelėtino važiavimo greičio, nesiėmė jokių veiksmų tam, kad išlaikytų atstumą iki priekyje važiuojančio automobilio. Šiuo konkrečiu atveju reikšminga ir tai, kad, atsižvelgiant į važiavimo aplinkybes, transporto priemonės techninę būklę, turėdamas galimybę sustabdyti automobilį ir neatsitrenkti į priekyje važiuojančią transporto priemonę „Iveco“, transporto priemonės „Renault Megane“ vairuotojas nesiėmė net minimaliausių veiksmų. Atsižvelgus į transporto priemonės „Iveco“ vairuotojo veiksmus, konstatuotina, kad jis objektyviai negalėjo numatyti ginčo eismo įvykio ir jo išvengti, susiklosčiusioje eismo situacijoje ėmėsi visų įmanomų priemonių tam, kad įspėtų iš paskos važiuojančias transporto priemones apie eismo sąlygas.                           

55.       Sutiktina su apeliante (atsakove), kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar yra pagrindas žuvusiojo veiksmus pripažinti itin neatsargiais, išsamiai ir objektyviai neišanalizavo konkrečių eismo įvykio aplinkybių. Pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės, kad žuvusysis buvo blaivus, neviršijo leistino greičio, nagrinėjamoje byloje įrodo, jog nebuvo žuvusiojo tyčios prisidėti prie eismo įvykio, tačiau šios aplinkybės nėra pakankamos tam, kad paneigtų pirmiau aptartas aplinkybes, rodančias nukentėjusiojo didelį neatsargumą dėl kilusio eismo įvykio ir atsiradusios žalos. Jau nurodyta, kad, bylos duomenimis, transporto priemonė „Renault Megane“ net nebuvo stabdoma, nepaisant to, jog priekyje važiavusi transporto priemonė „Iveco“, artėdama prie kliūties, buvo įjungusi avarines šviesas, siekdama apie priekyje esančią kliūtį signalizuoti iš paskos važiuojančioms transporto priemonėms.

56.       Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Danijos teisės normomis, reglamentuojančiomis didesnio pavojaus šaltinio valdytojo civilinę atsakomybę už asmeniui kilusią žalą, tokios atsakomybės mažinimo pagrindus, atsižvelgdamas į byloje pateiktą Danijos teismų praktiką aktualiais teisės taikymo klausimais, išanalizavęs ir įvertinęs Danijos eksperto pateiktas ekspertizės ir papildomos ekspertizės išvadas, kitus byloje esančius įrodymus apie šio konkretaus ginčo eismo įvykio aplinkybes, prieina prie išvados, kad transporto priemonės „Renault Megane“ vairuotojas, būdamas bent minimaliai atidus ir atsargus, neturėjo jokių kliūčių aiškiai matyti, jog jis greitkelyje artėja prie transporto spūsties, be to, jis turėjo technines galimybes sustabdyti vairuojamą transporto priemonę ir išvengti susidūrimo. Įvertinus faktinių šio konkretaus eismo įvykio aplinkybių kontekstą, ypač tai, kad transporto priemonės „Renault Megane“ vairuotojas, esant nepriekaištingoms oro sąlygoms ir matomumui, artėdamas prie vietos, kurioje dėl vykdomų kelio darbų transporto priemonės judėjo lėtai, visiškai nemažino vairuojamos transporto priemonės greičio ir visiškai nestabdydamas atsitrenkė į priekyje ta pačia greitkelio eismo juosta važiavusią transporto priemonę „Iveco“, judėjusią su įjungtomis avarinėmis šviesomis, įspėjančiomis apie eismo kliūtis, pripažintina, jog žuvusysis nesilaikė net minimalių atidaus ir atsargaus vairavimo reikalavimų, pažeidė kelis Danijos kelių eismo taisyklių įtvirtintus reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks transporto priemonės „Renault Megane“ vairuotojo elgesys šiuo konkrečiu atveju teikia pakankamą pagrindą konstatuoti itin didelį jo neatsargumą dėl kilusio eismo įvykio ir atsiradusios žalos (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Pabrėžtina tai, kad byloje nėra jokių duomenų, jog tokį žuvusiojo elgesį galėjo nulemti staiga sutrikusi jo sveikata ar netikėtas transporto priemonės „Renault Megane“ techninis gedimas.

57.       Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad nustačius, jog pats žuvusysis dėl itin didelio neatsargumo prisidėjo prie eismo įvykio kilimo ir atsiradusios žalos, vadovaujantis Danijos teise (konkrečiai – Danijos kelių eismo įstatymo 101 straipsnio 2 dalimi) ir ją aiškinančia teismų praktika, šiuo konkrečiu atveju yra pakankamas pagrindas iš atsakovės priteistiną nuostolių atlyginimą sumažinti vienu trečdaliu (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

Dėl žalos (nuostolių) dydžio

58.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, kilus ginčui dėl žalos dydžio, būtent draudikų biurui tenka pareiga pateikti visus žalos dydį pagrindžiančius įrodymus, inter alia (be kita ko), ir transporto priemonės valdytojo (atsakingo už žalą asmens) civilinę atsakomybę pagal eismo įvykio vietos teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo reikalavimo pagrįstumą. Atitinkamai atsakovas, siekdamas sumažinti žalos dydį ar visiškai išvengti žalos atlyginimo, turi pateikti savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, kurie gali būti ir su eismo įvykio vietos teise (jos aiškinimu) susiję įrodymai. Pažymėtina tai, kad atsakovui nepakanka tik kritikuoti biuro atliktus žalos apskaičiavimus ir kelti abejones, jog nepagrįstai buvo netaikytos atitinkamos Europos Sąjungos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias atsakomybė gali būti sumažinta, – jam tenka našta Europos Sąjungos valstybės narės normomis, jų taikymo praktika ir (ar) teisės doktrina pagrįsti, kad yra pagrindas mažinti atlygintinos žalos sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-1075/2021 49 punktas).

59.       Siekdamas pagrįsti nuostolių dydį, ieškovas į bylą pateikė Danijos atsakomybės už žalą įstatymo nuostatas, pagal kurias apskaičiuotos išmokos eismo įvykyje žuvusio transporto priemonės „Renault Megane“ vairuotojo artimiesiems, su Danijos nacionalinio transporto priemonių draudikų biuro atliktu žalos apskaičiavimu susijusius dokumentus, žalos atlyginimo sumokėjimą žuvusiojo artimiesiems patvirtinančius įrodymus.

60.       Pirmosios instancijos teismas, siekdamas įvertinti, ar išmokos eismo įvykio metu žuvusio asmens artimiesiems (žuvusiojo sutuoktinei, nepilnamečiams vaikams) buvo apskaičiuotos tinkamai, paskyrė byloje ekspertizę ir pavedė ją atlikti Danijos ekspertui advokatui T. B..

61.       Apeliantė (atsakovė) nesutinka su apskaičiuota mirusiojo gautinų darbo pajamų suma, remdamasi tuo, kad Danijos nacionalinis draudikų biuras, apskaičiuodamas žuvusio asmens metinį atlyginimą, rėmėsi žuvusio asmens išsilavinimu, patirtimi ir galimybėmis mirties metu bei potencialaus būsimo darbdavio pareiškimu. Pažymi, kad žuvusysis dalyvavo dviejų bendrovių darbo pokalbiuose, t. y. „Dokka“ ir „Dansani“, tačiau į bylą yra pateiktas tik „Dansani“ pareiškimas. Iš žuvusiojo galimo būsimo atlygio nebuvo išskaičiuoti mokesčiai. Ekspertas vertino neaktualaus laikotarpio suvestinius duomenis (remtasi 2012 m. duomenimis).

62.       Danijos ekspertas 2020 m. spalio 29 d. ekspertizės akte nurodė, kad žalos atlyginimas dėl maitintojo netekimo pagal Danijos atsakomybės už žalą įstatymo 13 straipsnį buvo apskaičiuotas remiantis mirusiojo metinio darbo užmokesčio apskaičiavimu (Danijos atsakomybės už žalą įstatymo 7 straipsnio 2 dalis). Žuvusysis įgijo magistro laipsnį 2010 m. birželio 1 d. ir aktyviai ieškojo darbo pagal ką tik įgytą kvalifikaciją. Pagal taikytinus teisės aktus daroma prielaida, kad žuvusiojo darbo užmokestis iki 2010 m. birželio 21 d. nelaimingo įvykio teisingai neatspindėjo jo faktinio uždarbio potencialo arba jo darbo jėgos vertės darbo rinkoje nelaimingo įvykio metu. Todėl, eksperto vertinimu, yra teisinga įvertinti (nustatyti) metinį darbo užmokestį (Danijos atsakomybės už žalą įstatymo 7 straipsnio 2 dalis). Vertinant žuvusiojo metinį atlyginimą, pagal Danijos atsakomybės už žalą įstatymo 7 straipsnio 2 dalį pirmiausiai vertinamas faktinis metinis darbo užmokestis (šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalis), po to vertinama, koks yra atlyginimas asmens, turinčio tokią pačią kvalifikaciją, kaip ir žuvusysis, ir tame pačiame regione, kuriame gyveno žuvusysis. Nagrinėjamu atveju žuvusiojo sutuoktinės teisininkas apskaičiavo, kad žuvusiojo atlyginimas už metus iki 2010 m. birželio 21 d. eismo įvykio – 537 960,61 Danijos kronų. Ekspertas nurodė, kad žuvusysis buvo pokalbyje dėl darbo įmonėje, kurioje buvo dvi laisvos darbo vietos, atitinkančios žuvusiojo profilį. Remiantis potencialaus darbdavio informacija, žuvusysis būtų galėjęs uždirbti apie 551 760 Danijos kronų per metus (2010 m. lygiu). Danijos nacionalinis draudikų biuras apskaičiavo, kad žuvusiojo atlyginimas 2010 m. – 550 740 Danijos kronų (tačiau neįskaičiuota Danijos darbo rinkos papildoma pensija) (žr. 2012 m. gegužės 15 d. laišką nukentėjusiųjų teisininkui). Danijos nacionalinio draudikų biuro atliktą apskaičiavimą ekspertas pripažino esant teisingą.

63.       Atsakydamas į teismo trečiąjį klausimą, ar buvo taikytas principas iš asmens negautų pajamų sumos išskaityti mokesčius, ekspertas nurodė, kad nebuvo. Pagal Danijos atsakomybės už žalą įstatymo 7 straipsnio 1 ir 2 dalis metinis darbo užmokestis visada yra visa suma prieš mokesčius (bruto) ir apdraustojo vertė darbo rinkoje ir galėjimas uždirbti pajamas yra nustatomi neatskaičius mokesčių. Ekspertas konstatavo, kad Danijos nacionalinio draudikų biuro apskaičiuota žalos kompensacija išlaikymo netekusiai likusiai žuvusiojo sutuoktinei atitinka Danijos atsakomybės už žalą įstatymo 13 straipsnio nuostatas. Taip pat nurodė, kad, skaitant 2012 m. kovo l 9 d. el. laiške pateiktą Danijos transporto priemonių draudikų biuro oficialų konstatavimą apie kompensacijos dviem vaikams, praradusiems maitintoją, ir faktinį mokėjimą pagal prie el. laiško pridėtą schemą, atrodo, jog buvo sumokėta mažiau, nei du vaikai turėjo teisę gauti pagal Danijos atsakomybės už žalą įstatymo 14 straipsnį. Pagal Danijos atsakomybės už žalą įstatymo 14 straipsnį pereinamoji suma yra kompensacija suma, kuri koreguojama (tikslinama) kasmet (žr. Danijos atsakomybės už žalą įstatymo 15 straipsnio 1 dalį). 2011 m., kai mirusiojo sutuoktinė per savo teisininką pateikė prašymą (ieškinį) dėl pereinamosios sumos, kompensacijos suma buvo 144 500 Danijos kronų. Remiantis turima informacija, Danijos transporto priemonių draudikų biuras sumokėjo pereinamąją sumą, kurios bendra suma yra 144 500 Danijos kronų, ir ši, eksperto nuomone, yra teisinga. Byla dėl žalos kompensacijos netekus maitintojo buvo baigta be teismo, ir eksperto nuomone, nėra pagrindo kritikuoti Danijos transporto priemonių draudikų biuro sprendimo sumokėti 59 200 Danijos kronų plius 25 proc. PVM teisiniams mokesčiams bei išlaidoms.

64.       Apeliantė (atsakovė), nesutikdama Danijos teisės eksperto padarytomis išvadomis dėl išmokų, apskaičiuotų ir sumokėtų žuvusio (duomenys neskelbtini) piliečio artimiesiems, dydžio pagrįstumo, remiasi tik abejonėmis ir subjektyviu Danijos eksperto išvadų kritikavimu, nors nesutikimas tiek su Danijos nacionalinio draudikų biuro apskaičiuotomis išmokų sumomis, tiek su Danijos teisės eksperto pateiktomis išvadomis (kaip turėtų būti apskaičiuotas žalos dydis, kokie duomenys turėtų būti vertinami ir pan.), gali ir turi būti grindžiamas konkrečiais Danijos teisės aktais ir juos aiškinančia teismų praktika. Jau akcentuota, kad ginčo eismo įvykis įvyko Danijoje, todėl dėl šio įvykio kilusios asmeninio pobūdžio žalos žuvusio transporto priemonės „Renaul Megane“ vairuotojo artimiesiems atlyginimo pagrindui ir dydžiui nustatyti pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Danijos teise ir jos taikymo praktika. Įvertinęs byloje pateiktos Danijos teisės turinį, jos aiškinimo ir taikymo praktiką, ieškovo pateiktus duomenis, kaip buvo apskaičiuotos išmokos žuvusiojo artimiesiems, be to, Danijos eksperto parengtame ekspertizės akte atliktą tyrimą dėl apskaičiuotos žalos dydžio teisingumo, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovas įrodė prašomos priteisti žalos dydį, o atsakovė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis jo nepaneigė (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

65.       Kartu apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šios nutarties 57 punkte padarytą išvadą dėl pagrindo sumažinti atsakovės civilinę atsakomybę vienu trečdaliu, atsižvelgus į paties žuvusiojo itin didelį neatsargumą, apskaičiuotas priteistinos žalos dydis mažintinas iki 240 113,75 Eur (360 170,63 Eur : 3 x 2).

Dėl kitų apeliantės argumentų

66.       Apeliaciniame skunde apeliantė (atsakovė), be kita ko, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino to fakto, jog atsakovė draudikų biurų tarpusavio santykiuose nedalyvavo ir dėl to neturėjo galimybės išdėstyti savo poziciją dėl Danijoje įvykusio eismo įvykio, Danijos teisės aktų taikymo bei teikti prieštaravimus dėl Danijos nacionalinio draudikų biuro nustatyto žalos dydžio. 

67.       Kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymima, kad nei Vidaus nuostatuose, nei TPVCAPDĮ nėra nustatytos eismo įvykio vietos draudikų biuro ar Lietuvos draudikų biuro pareigos informuoti eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės valdytoją apie eismo įvykio vietos valstybėje vykstančią žalos administravimo procedūrą. Galima situacija, kai į eismo įvykį patekęs transporto priemonės valdytojas nemano esąs atsakingas už eismo įvykį, o apie įvykusią žalos administravimo procedūrą, jos metu priimtus sprendimus ir nukentėjusiems asmenims sumokėtas sumas sužino tik Lietuvos draudikų biurui pateikus reikalavimą jas grąžinti ir (ar) pareiškus regresinį reikalavimą teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 42–43 punktai).

68.       Nagrinėju atveju nustatyta, kad atsakovė apie įvykusią žalos administravimo procedūrą, jos metu priimtus sprendimus ir nukentėjusiems asmenims sumokėtas sumas sužinojo tik Lietuvos draudikų biurui pateikus reikalavimą jas grąžinti ir (ar) pareiškus regresinį reikalavimą teisme. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismas, siekdamas tinkamai išnagrinėti bylą, paskyrė net tris teismo ekspertizes, atsakovei buvo sudaryta galimybė įrodinėti atsakomybę mažinančias sąlygas, pateikti poziciją dėl apskaičiuotos žalos dydžio. Pagal Vidaus nuostatus trečiasis asmuo į žalos administravimą nėra įtraukiamas. Taigi šiuo atveju nenustatyta, kad buvo pažeistos atsakovės teisės pateikti įrodymus, pagrįsti savo poziciją ir pan.

Dėl procesinių palūkanų

69.       Pirmosios instancijos teismas netenkino atsakovės prašymo sumažinti iš jos priteistinas procesines palūkanas, remdamasis tuo, kad nei CK, nei CPK nenumatyta procesinių palūkanų mažinimo galimybė.

70.       Apeliantė (atsakovė) apeliaciniame skunde nurodo, kad iki šio skundo padavimo procesinių palūkanų, skaičiuojamų nuo bylos iškėlimo teisme (2012 m. gegužės 30 d.) suma – net 237 712,62 Eur, palūkanų dydis nepriklauso nuo apeliantės valios ir negali būti vertinamas kaip adekvatus. Pasak apeliantės, tik po 12 metų buvo priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, iki tol ji turėjo pagrįstą lūkestį, kad ieškinys yra nepagrįstas, todėl vien tai, jog bylos nagrinėjimas užtruko labai ilgai ir priklausė nuo teismų vertinamųjų sprendimų, negali nulemti neadekvačių procesinių palūkanų priteisimo iš apeliantės (atsakovės). Dėl to, apeliantės įsitikinimu, ieškinio tenkinimo atveju procesines palūkanas šiuo konkrečiu atveju yra pagrindas skaičiuoti ne nuo bylos iškėlimo 2012 m. gegužės 30 d., bet nuo ieškovui palankaus pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo tokius apeliacinio skundo argumentus pripažinti teisiškai pagrįstais.

71.       CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos (CK 6.210 straipsnio 2 dalis).

72.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad ši norma nustato vadinamąsias procesines palūkanas, kurios yra priskiriamos prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų. Jų paskirtis – kompensuoti nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015). Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojasi kreditoriaus lėšomis, gauna iš to naudos, todėl privalo CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo – tai minimalūs kreditoriaus nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2008; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2012). ‏‏‎Procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014). 

73.       Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją, kadangi procesinių palūkanų skaičiavimo pradžios ir pabaigos momentai nustatyti įstatymu, skaičiavimo pradžia negali būti siejama su kokiais nors kitokiais juridiniais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 28/ d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-684/2017; 2018 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-108-248/2018). 

74.       Vadovaujantis aptartu procesinių palūkanų instituto teisiniu reglamentavimu ir jį aiškinančia kasacinio teismo praktika, konstatuotina, kad nagrinėjamo ginčo atveju nėra teisinio pagrindo nustatyti kitokį atsakovės pareigos mokėti procesines palūkanas pradžios momentą, nei yra nustatytas įstatymo. Dėl to procesinės palūkanos iš atsakovės priteistinos nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2012 m. gegužės 30 d. (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). 

Dėl procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme perskirstymo

75.       Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje teisingai nustatė šalių ginčui išspręsti taikytinos teisės turinį, tačiau, nuspręsdamas dėl atsakovės civilinės atsakomybės apimties, išsamiai ir objektyviai neįvertino reikšmingų ginčo eismo įvykio aplinkybių, šiuo konkrečiu atveju sudarančių pakankamą pagrindą konstatuoti eismo įvykyje žuvusio kitos transporto priemonės valdytojo itin didelį neatsargumą, ir dėl to nepagrįstai nenustatė pagrindo sumažinti iš atsakovės priteistiną nuostolių atlyginimą. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, ieškovui iš atsakovės priteistiną nuostolių atlyginimo dydį sumažinant nuo 360 170,63 Eur iki 240 113,75 Eur, taip pat nurodant, kad 6 proc. dydžio metinės palūkanos skaičiuojamos už priteistą 240 113,75 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. gegužės 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

76.       Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

77.       Iš bylos medžiagos matyti, kad, nagrinėjant bylą pirmą kartą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose bei kasaciniame teisme, taip pat antrą kartą pirmosios instancijos teisme, ieškovas patyrė iš viso 18 412,76 Eur, o atsakovė – 13 986,81 Eur bylinėjimosi išlaidų. 

78.       Įvertinus tai, kad ieškovas ieškiniu prašė priteisti 360 170,63 Eur, o šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi priteista 240 113,75 Eur nuostolių atlyginimo suma, darytina išvada, kad patenkinta 66,67 proc. ir atitinkamai atmesta 33,33 proc. ieškinio reikalavimų. Vadovaujantis patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcija, ieškovui iš atsakovės priteistina 12 275,79 Eur, o ieškovo atsakovei – 4 661,80 Eur bylinėjimosi pirmosios, apeliacinės instancijų teismuose ir kasaciniame teisme instancijos teisme išlaidų (CPK 93 straipsnio 2, 5 dalys, 98 straipsnis).

79.       Atlikus vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, ieškovui iš atsakovės priteistina 7 613,99 Eur bylinėjimosi išlaidų.

80.       Vadovaujantis pirmiau nurodytomis proporcijomis, ir atsakovės priteistina 26,79 Eur pašto išlaidų ir 107,45 Eur vertimo išlaidų (66,67 proc.), iš ieškovo – 13,39 Eur pašto išlaidų ir 53,72 Eur vertimo išlaidų (33,33 proc.) į valstybės biudžetą (CPK 96 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų

81.       Atsakovė už apeliacinį skundą sumokėjo 3 677 Eur žyminį mokestį. Kitų dokumentų apie patirtas bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas atsakovė nepateikė. Ieškovas prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, ir jas pagrindžiančių įrodymų neteikė, todėl klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ieškovui nespręstinas.

82.       Atsakovės apeliacinį skundą patenkinus iš dalies (33,33 proc.), atsakovei iš ieškovo priteisiama 1 225,54 Eur (3 677 Eur x 33,33 proc.) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų (CPK 93 straipsnio 2, 3 dalys).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. gruodžio 13 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip: 

„Ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui (juridinio asmens kodas 125709291) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Autotentas“ (juridinio asmens kodas 210725910) 240 113,75 Eur (du šimtus keturiasdešimt tūkstančių vieną šimtą trylika eurų ir septyniasdešimt penkis centus) nuostolių atlyginimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (240 113,75 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2012 m. gegužės 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 7 613,98 Eur (septynis tūkstančius šešis šimtus trylika eurų ir devyniasdešimt aštuonis centus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Autotentas“ (juridinio asmens kodas 210725910) 26,79 Eur (dvidešimt šešis eurus ir septyniasdešimt devynis centus) pašto išlaidų ir 107,45 Eur (vieną šimtą septynis eurus ir keturiasdešimt penkis centus) vertimo išlaidų, iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (juridinio asmens kodas 125709291) priteisti 13,39 Eur (trylika eurų ir trisdešimt devynis centus) pašto išlaidų ir 53,72 Eur (penkiasdešimt tris eurus ir septyniasdešimt du centus) vertimo išlaidų į valstybės biudžetą. 

Grąžinti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Autotentas“ (juridinio asmens kodas 210725910) 91,81 Eur permoką už ekspertizės atlikimą“.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Autotentas“ (juridinio asmens kodas 210725910) iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (juridinio asmens kodas 125709291) 1 225,54 Eur (vieną tūkstantį du šimtus dvidešimt penkis eurus ir penkiasdešimt keturis centus) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

 

Teisėjai                                                                                          Laima Ribokaitė

 

 

                                                                                                          Žilvinas Terebeiza

 

 

                                                                                                  Tomas Venckus