VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 30 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ernesto Spruogio,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal I. S. (I. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas

n u s t a t ė:

Pareiškėjas I. S. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2018 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-482(00514) (toliau – Sprendimas).

Pareiškėjo teigimu, Departamento išvados yra vienašališkos, padarytos net nebandžius surinkti visos Sprendimui priimti reikšmingos ir reikalingos informacijos, t. y. informacijos, atskleidžiančios tikrąją faktinę bei teisinę padėtį, susiklosčiusią UAB „Stavys“, dėl kurios nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. nėra galimybės vykdyti įsipareigojimų darbuotojams mokėti darbo užmokestį.

Nurodo, kad Departamentas prieš tai nesusisiekė su juo ir net nebandė išsiaiškinti, kodėl vadovaujamoje bendrovėje susidarė tokia faktinė bei teisinė situacija, kad UAB „Stavys” nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančiam užsieniečiui nemoka darbo užmokesčio, kuris sudarytų ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius.

Paaiškina, kad UAB „Stavys“ nemoka darbo užmokesčio dėl užsitęsusių teisminių ginčų. Pažymi, kad Departamentas Sprendimą priėmė apsiribojęs tik gautais duomenimis iš Socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – „ Sodra“). Departamento Kontrolės skyriaus atliktas duomenų patikrinimas ir jų vertinimas nebuvo išsamus, atsakovas nepagrįstai nusprendė panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, todėl mano, kad ginčijamas atsakovo Sprendimas yra neteisėtas ir prašo teismo jį panaikinti.

Atsakovas Departamentas atsiliepime su pareiškėjų skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Mano, kad sprendimas priimtas tiek įvertinus pareiškėjo pateiktus dokumentus, tiek atlikus reikalingus patikrinimo veiksmus, taigi atliktas tyrimas yra išsamus ir objektyvus, surinkti duomenys pakankami padaryti Sprendime nurodytas išvadas.

Nurodo, kad 2017 m. gegužės 8 d. pareiškėjas, remdamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, t. y. kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas laikinai gyventi). 2017 m. gegužės 8 d. Departamento Imigracijos reikalų skyrius priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.

2018 m. balandžio 5 d. sprendimą Departamentas priėmė vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, kadangi pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų – įmonėje nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau nei 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius.

Nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje pažymėta, kad leidimo laikinai gyventi panaikinimas neįtvirtina Departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginę pareigą kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų. LVAT taip pat yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai bendrovėje faktiškai pradeda dirbti mažiau negu trys darbuotojai, kaip to reikalauja Įstatymas, bendrovė nuo pirmojo darbuotojo atleidimo dienos nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, Departamentas tokiais atvejais pagrįstai nusprendžia panaikinti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas nenurodė ir neįrodė, kuo remiantis galėjo būti priimtas sprendimas nepanaikinti leidimo laikinai gyventi, kai Įstatymo nuostatos imperatyviai nustato, kad tokiu atveju (nustačius, kad užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu) leidimas gyventi privalo būti panaikintas.

 Pažymi, kad pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms leidimo išdavimą, užsienietis privalo gauti naują leidimą. Taigi pareiškėjas, kadangi darbuotojams nebuvo mokamas darbo užmokestis, privalėjo gauti naują leidimą gyventi. Be to, atsakovo nuomone, skunde nurodytos aplinkybės dėl darbo sezoniškumo nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą. Pareiškėjas neatitiko Įstatymo reikalavimų daugiau nei 7 mėnesius.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

Ginčas byloje kilo dėl Departamento sprendimo, kuriuo Ukrainos piliečiui I. S. panaikintas leidimas laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo. 

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir proceso šalių paaiškinimų nustatyta, kad 2017 m. gegužės 8 d. pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrių       (toliau – Migracijos skyrius) prašydamas pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. 2017 m. rugpjūčio 23 d. Migracijos skyrius priėmė sprendimą pakeisti I. S. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Šis leidimas galioja dvejus metus, t. y. iki 2019 m. rugpjūčio 27 d.

2018 m. balandžio 5 d. Migracijos skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, priėmė ginčijamą sprendimą panaikinti leidimą. Sprendime konstatavo, kad įmonė, kurioje dirba I. S., neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. joje nėra visą darbo laiką įdarbintų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kurių darbo užmokestis sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius. 2018 m. kovo 9 d. Lietuvos statistikos departamento paskelbto 2017 m. IV ketvirčio šalies ūkio darbuotojų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis yra 876,40 Eur, taigi du tokie dydžiai yra 1752,80 Eur.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Įstatymas (redakcija, galiojusi pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikimo metu).

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą nuodugniu ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų daryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2019 m. rugpjūčio 27 d., buvo išduotas tam, kad pareiškėjas plėtotų verslą Lietuvoje pagal Įstatyme nustatytus reikalavimus, t. y. leidimas buvo išduotas vadovaujantis 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Ginčo taip pat nėra ir dėl to, kad Departamentas nustatė, jog uždarojoje akcinėje bendrovėje „Stavys“ dirba trys asmenys: vienas nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantis užsienietis ir du leidimus laikinai gyventi turintys užsieniečiai. Pažymėtina, kad iki 2018 m. kovo 30 d. UAB „Stavys“ buvo įdarbintas dar vienas nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas, tačiau jam nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2018 m. kovo 30 d. nebuvo mokamas darbo užmokestis, taigi minėtas užsienietis faktiškai įmonėje nedirbo. Nėra ginčo ir dėl to, kad šiuo metu įmonėje dirbančiam nuolatiniam Lietuvos Respublikos gyventojui taip pat nėra mokamas nustatytas darbo užmokestis, t. y. – nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. balandžio 5 d. jis atlyginimą gavo tik už 2018 m. sausio mėn., 420 eurų. Nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d. jam buvo mokamas 1700 eurų mėnesinis darbo užmokestis. Departamentas, remdamasis šiais duomenimis, skundžiamame sprendime padarė išvadą, jog UAB „Stavys“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, t. y. įmonėje nėra pagal visą darbo laiką įdarbintų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kurių darbo užmokestis sudaro ne mažiau nei 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesio bruto darbo užmokesčio dydžius – 1752,80 Eur. Todėl atsakovas skundžiamame sprendime tinkamai įvertino faktines aplinkybes. Teismas atkreipia dėmesį, kad pats pareiškėjas pripažįsta, kad UAB „Stavys“ darbuotojams nuo 2017 m. rugpjūčio–rugsėjo iki 2018 m. balandžio (išskyrus 2018 m. sausio mėn.) mėnesio darbo užmokestis nebuvo mokamas. Vadinasi, skundžiamame sprendime buvo tiksliai įvertintos faktinės aplinkybės.

Remiantis LVAT formuojama praktika, reikalavimas, įtvirtintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte (kuriuo remiantis panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje), yra imperatyvaus pobūdžio, t. y. norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, būtina, kad pareiškėjas (jo įmonė) atitiktų šį reikalavimą. Iš esmės analogiško pobūdžio situacijos (dėl to, kad nesikreipė į pareiškėją papildomų duomenų, dėl sunkumų ieškant naujų darbuotojų, poveikio priemonės proporcingumo) buvo vertinamos ir LVAT bylose Nr. eA-4565-858/2017, Nr. eA-4901-822/2017, Nr. eA-5201-261/2017. Jose teismas konstatavo, jog neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimui yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios praktikos LVAT laikosi ir kitose bylose. Taigi, konstatuotina, kad ir teisės normos skundžiamame sprendime pritaikytos tinkamai.

Pareiškėjas prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Kadangi pareiškėjo skundas atmetamas, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Pareiškėjas procesiniuose dokumentuose išdėsto daugiau argumentų, tačiau, Teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir (arba) niekaip nekeičia šiame teismo sprendime padarytos išvados. Todėl jų teismas nenagrinės. Paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo I. S. (I. S.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                 Iveta Pelienė

                                                                                                                           Egidija Puzinskaitė

                                                                                                                           Ernestas Spruogis