Administracinė byla Nr. I-682-208/2011
Proceso Nr. 3-61-3-02433-2010-8
Procesinio sprendimo kategorija 16.5.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. gruodžio 21 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Donatas Vansevičius, sekretoriaujant Eglei Kurtinaitytei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Teisėjas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė:
pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1) bei patikslintu skundu (b. l. 9), kuriais prašo priteisti iš atsakovo 3166,38 Lt negauto darbo užmokesčio.
Nurodė, jog vadovaudamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 208 str. 2 d. ir 298 str. bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimu byloje Nr. 144/07-17/08-25/08-39/08 dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 2010-03-01 kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininką su prašymu išmokėti jam iki šiol neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kai priedų ir priemokų suma viršijo paminėtą Valstybės tarnybos įstatymo, pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, 23 str. 2 d. nustatytą ribą (70 procentų), o nesant tam galimybių išduoti atitinkamą pažymą. Pareiškėjas pridūrė, kad atsakovas į jo prašymą atsiuntė jo 2007-2009 metų asmens kortelių kopijas, tuo faktiškai atsisakydamas geranoriškai išmokėti jam teisėtai priklausančią, bet iki šiol neišmokėtą atlyginimo dalį.
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į skundą (b.l. 15-19) pažymėjo, jog apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius pareiškėjui pagrįstai taikė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį, buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais, todėl jo veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų ar kaltės. Pridūrė, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis turi būti priteistina iš Lietuvos valstybės.
Pareiškėjas, atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl to, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas pareiškėjui buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį.
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. Minėto įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (2002-04-23 įstatymo redakcija Nr. IX-855 redakcija) numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 7 dalį (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija), šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Pagal šio įstatymo 26 straipsnio 3 dalį (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija), vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos. 2008 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymas (2008-12-09 įstatymas Nr. XI-53). Šio įstatymo 6 straipsniu buvo pakeistas bei papildytas VTĮ 23 straipsnis, kurio 2 dalis nustatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Konstitucinis Teismas 2009 gruodžio 11 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinio teismo nutarime taip pat konstatuota, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Todėl ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nesant nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą maksimalią mokėtiną ribą, pažeistos Konstitucijos nuostatos. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija (2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010) taip pat konstatavo, jog vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, dirbę poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikę papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo išmokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto apribojimo taikymo. Kolegija pabrėžė, kad pažeista teisė teismo turi būti ginama, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t.y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.
Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 4 dalyje, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija (2010 birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010) konstatavo, jog ginčuose dėl darbo užmokesčio (teisingo atlyginimo už darbą) priteisimo „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai – ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atlikti apmokėjimai už atliktą darbą yra laikomi „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Todėl dėl šios priežasties Konstitucijai prieštaravęs aktas negali būti taikomas tik į ateitį (Konstitucinio teismo įstatymo 72 str. 4 d.), o taip pat nėra pagrindo išvadai, kad įstatymo nuostatos yra įvykdytos iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo. Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą darytina išvada, jog pareiškėjo išreikštas reikalavimas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra pagrįstas.
Iš teismui pateiktų darbuotojo asmeninių uždarbio kortelių už 2007-2009 metus (b. l. 22-24) matyti, kad pareiškėjui už 2007 metus ribojant priedus ir priemokas 70 proc. neišmokėta 322,67 Lt, už 2008 metus ribojant priedus ir priemokas 70 proc. neišmokėta 2687,43 Lt ir už 2009 metus ribojant priedus ir priemokas 70 proc. neišmokėta 156,28 Lt, viso neišmokėta 3166,38 Lt.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 str. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 sausio 23d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, 2009 rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-859/2009). Darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteistinos ne daugiau kaip už trejus metus.
Pareiškėjas prašo priteisti susidariusią nepriemoką už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. Darbo kodekso 27 str. 2 d. nuostatos ieškiniui dėl darbo santykių pareikšti numato trijų metų senaties terminą. Trijų metų senaties terminas skaičiuotinas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos. Pareiškėjas į teismą su prašymu dėl nepriemokos priteisimo kreipėsi 2010 m. rugpjūčio 12 d. Atsižvelgus į tai, kad darbo užmokestis mokamas mėnesio pabaigoje, tai pareiškėjui priteisiama už visą 2007 m. rugpjūčio mėnesį. Vadinasi, šiuo atveju, pareiškėjo reikalavimas gali būti tenkinamas darbo užmokesčio dalį priteisiant tik už laikotarpį nuo 2007-08-01 iki 2010-07-13 (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad šios kategorijos bylose privalo būti taikomas trijų metų senaties terminas, todėl pareiškėjo prašoma priteisti neišmokėta darbo užmokesčio dalis už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2007-07-31, vien todėl, kad pareiškėjo atžvilgiu darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms, nelaikytina aplinkybe, dėl ko senaties terminas (už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2007-07-31) galėtų būti atnaujintas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1839/2011). Tuo remiantis pareiškėjui nepriteistina suma už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2007-07-31, t.y. 77,55 Lt (23,04 Lt + 54,51 Lt). Pareiškėjui priteistina 3088,83 Lt (3166,38 Lt – 77,55 Lt) suma.
Už darbo organizavimą ir neatitinkantį atlikto darbo apmokėjimą yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Pareiškėjo ir Lietuvos valstybės, iš kurios atsakovas nurodo, kad darbo užmokesčio nepriemoka būtų priteista, jokie darbo teisiniai santykiai nesiejo. Lietuvos valstybė neturėjo pareigos pareiškėjui priskaičiuoti ir mokėti darbo užmokestį, todėl susidariusi 3088,83 Lt nepriemoka priteisiama iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato.
Atsakovas prašė, jei skundas būtų patenkintas, teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams. Teismas įvertina nepriemokos bei reikalavimo senumą (pareiškėjas nepriemoką patyrė 2007-2009 metais, skundas teismui pateiktas 2010 m. rugpjūčio mėnesį, byla išnagrinėta praėjus 1,5 metų), todėl sprendimo vykdymo atidėjimas dar metams neadekvačiai pažeistų pareiškėjo teisę ginti savo konstitucinę teisę į teisingą atlyginimą už darbą. Esant šioms aplinkybėms ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai praktikai analogiškose administracinėse bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1856/2011; 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3291/2011; 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-236/2011), teismas atsakovo prašymo teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams netenkina.
Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 2 p., 127 str. 1 d., 129 str.
n u s p r e n d ė:
V. K. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti V. K. iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 3088,83 Lt (tris tūkstančius aštuoniasdešimt aštuonis litus, aštuoniasdešimt tris centus) neišmokėto darbo užmokesčio dalį.
Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjas Donatas Vansevičius