Administracinė byla Nr. eA-1083-552/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07841-2023-0
Procesinio sprendimo kategorija 7.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. sausio 24 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo
2023 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. F. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas), dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja I. F. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė:
1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
(toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. 23S112170
(toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi.
2. Pareiškėja skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Pareiškėja nuo 2006 m. iki 2011 m. spalio mėn. dirbo Baltarusijos Respublikos pasienio kontrolės punkte, kontroliere. 2018 m. balandžio 18 d. jai buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje, kuris galiojo iki 2023 m. rugpjūčio 14 d., pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties įstatymo“ (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą. 2023 m. birželio 12 d. pareiškėja pateikė atsakovui prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi, tačiau prašymas nebuvo patenkintas ir atsakovas 2023 m. liepos 19 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjai išduotą leidimą nuolat gyventi.
2.2. Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis tik Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2023 m. liepos 11 d. išvada Nr. 18-7608 (toliau – ir Išvada). Pareiškėja teigė, kad vien aplinkybė, jog ji prieš 12 metų dirbo Baltarusijos Respublikos pasienio punkte, nesuteikė pagrindo išvadai, jog ji kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas nenurodė, kokios aplinkybės lėmė, kad pareiškėjai buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, bei kas pasikeitė nuo tada, kai jai anksčiau buvo išduodami minėti leidimai.
2.3. Tiek 2018 m. balandžio 18 d., tiek ir anksčiau pareiškėjai buvo išduodami leidimai nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nors tuo metu atsakovas bei VSD turėjo duomenis apie pareiškėjos darbą kilmės šalyje. Atsakovas nevertino pareiškėjos buvusios darbo funkcijos, darbo vietos, laikotarpio, kai ji nebedirba šio darbo ir laikotarpio, kai ji teisėtai ir nuolat gyvena Lietuvoje, turimų socialinių ryšių su Lietuva, šeimos, darbo Lietuvoje ir jo trukmės, turimo turto Lietuvoje, vykimo į Baltarusijos Respubliką ir kitų aktualių duomenų. Pareiškėja Baltarusijos Respublikoje nedirbo saugumo ar žvalgybos tarnybose, su jomis neturėjo ryšių.
2.4. Nei atsakovas, nei VSD neįvertino ir nepateikė argumentų dėl keliamos grėsmės valstybės saugumui realumo bei tokios grėsmės akivaizdumo, grėsmės lygio, taip pat dėl individualios situacijos bei ryšių su Lietuvos valstybe. Buvusios darbinės funkcijos negali būti a priori (nepatikrinus faktų) laikomos grėsme.
2.5. Sprendimas yra neišsamus ir nemotyvuotas, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko, rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:
3.1. VSD Išvadoje nurodė, kad pareiškėja, dirbdama Baltarusijos Respublikos pasienio kontrolės punkte, privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjai išdavus leidimą gyventi Lietuvoje ji gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Įvertinęs VSD išvadą ir kitus duomenis, atsakovas priėmė šiuos sprendimus: 1) Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjos leidimą nuolat gyventi; 2) 2023 m. liepos 21 d. sprendimą nutraukti pareiškėjos prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą.
3.2. Atsakovas Sprendimą priėmė remdamasis kompetentingos institucijos – VSD – išvada. Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, jo galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos, todėl, priimdamas sprendimus, remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis, kurių nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.
3.3. Migracijos departamentas nesutiko, kad pareiškėja nekelia grėsmės valstybės saugumui, nes Baltarusijos Respublikoje niekada nedirbo saugumo ar žvalgybos tarnybose, su jomis neturėjo ryšių. Reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos lojalumas Baltarusijos Respublikai gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Sprendžiant pareiškėjos prašymą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu, pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą, jog pareiškėjos buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.
3.4. Nėra duomenų, kad pareiškėja turėtų nepilnamečių vaikų, kurie gyventų Lietuvoje, tačiau Lietuvoje gyvena jos sutuoktinis. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėja paskutinė darbo vieta, kurioje ji dirba nuo 2020 m. lapkričio 25 d., yra veterinarijos įmonė. Migracijos departamentas darė išvadą, kad nors pareiškėją sieja ekonominiai ir šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, tačiau tai savaime nesuteikia jai teisės gyventi ir būti Lietuvos Respublikoje ir neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos.
3.5. Šiuo atveju nebuvo sprendžiamas pareiškėjos grąžinimo ar išsiuntimo į kilmės valstybę klausimas. Tolesnė pareiškėjos teisinė padėtis bus sprendžiama atskirais sprendimais, kuriuose bus vertinamos visos su ja susijusios aplinkybės, taip pat ar yra Įstatymo 130 straipsnio pagrindai, draudžiantys išsiųsti ar grąžinti užsienietį į kilmės valstybę.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko, rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:
4.1. Pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, pareiškėja 2007–2012 m. pagal kontraktą dirbusi Baltarusijos Respublikos pasienio kontrolės punkte, privalėjo būti lojali Baltarusijai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjai gyvenant Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.
4.2. Baltarusijos Respublikoje yra likę pareiškėjos artimi giminaičiai, kuriuos ji lanko (nors ir retai), o tai didina jos pažeidžiamumą ir galimybę tapti Lietuvos Respublikai priešiškos valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybų verbavimo taikiniu. Vien faktas, kad šiuo metu pareiškėja Baltarusijos valstybės institucijose pareigų nebeužima, savaime nereiškia, kad jos ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės. VSD nuomone, priimant Sprendimą, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas (Migracijos departamentas) neviršijo kompetencijos, taip pat Sprendimu nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjos teisės bei laisvės. Pareiškėją pripažinus kaip galinčia kelti grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
6. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatė, be kita ko, šias aktualias aplinkybes:
6.1. Teismas nurodė nuo 2013 m. gegužės 7 d. buvusias pareiškėjos darbovietes Lietuvos Respublikoje ir pažymėjo, kad pareiškėja 2023 m. birželio 12 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi. Klausimyne pareiškėja nurodė, kad dirbo Baltarusijos Respublikos pasienio kontrolės punkte (2007–2012 m., kontroliere).
6.2. Migracijos departamentas 2023 m. liepos 12 d. gavo VSD Išvadą, kurioje nurodyta, kad pareiškėja, dirbdama minėtoje įstaigoje, privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
6.3. Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į VSD išvadą, 2023 m. liepos 19 d. priėmė skundžiamą Sprendimą.
7. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, be kita ko, Įstatymo (4, 54 str.), Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai, o įgyjama tik jeigu asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Sprendžiant dėl leidimo gyventi panaikinimo, visais atvejais privalo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas, t. y. tam tikra grėsmės galimybė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti, o ne būti vien tik numanoma, spėjama ar paprasčiausiai įsivaizduojama.
8. Teismas nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad atsakovas Sprendimą priėmė vadovaudamasis tik Išvada. Teismas pabrėžė, kad VSD suteikta kompetencija teikti vertinimus dėl užsieniečių, kurie kreipiasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ar pakeitimo, vertinimo grėsmės nacionaliniam saugumui. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas vertino ne tik Išvadą, bet ir kitas aplinkybes, individualiai susijusias su pareiškėja, t. y. jos šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, kitus jos socialinius ir ekonominius ryšius. Atsakovas nustatė, kad pareiškėja savo gyvenamąją vietą nuo 2013 m. balandžio 12 d. deklaruoja Lietuvos Respublikoje, pirmasis leidimas laikinai gyventi buvo išduotas 2013 m. balandžio 8 d., vėliau – leidimas buvo keičiamas, 2018 m. liepos 20 d. pareiškėjai buvo išduotas leidimas nuolat gyventi. Taip pat atsakovas nustatė, kad pareiškėja neturi nepilnamečių vaikų, kurie gyventų Lietuvoje, šiuo metu ji dirba veterinarijos įmonėje. Teismas nenustatė pagrindo nesutikti su Migracijos departamento atliktu vertinimu bei padarytomis išvadomis. Migracijos departamento Sprendimas, teismo vertinimu, laikytinas proporcinga ir būtina priemone tikslui pasiekti.
9. Teismas sutiko su VSD nuomone, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjos buvimas Lietuvoje galėjo kelti grėsmę. Teismas, VSD nustatytas aplinkybes įvertinęs atsižvelgiant į visuotinai žinomą informaciją dėl Baltarusijos grėsmės, sprendė, kad surinkta informacija apie pareiškėją negali būti ignoruojama. Nors pareiškėja Baltarusijos Respublikoje nedirbo saugumo ar žvalgybos tarnybose, su jomis neturėjo ryšių, tačiau tai nepaneigia jos grėsmės Lietuvos saugumui. Be to, tikėtina, kad pareiškėja gali palaikyti ryšius su buvusiame darbe dirbančiais Baltarusijai lojaliais asmenimis (pvz., buvusiais kolegomis) ir tai yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad toks ryšių palaikymas gali suponuoti pareiškėjos pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Be to, pareiškėja skunde nurodė, kad Baltarusijoje yra likę jos giminaičių, kuriuos ji lanko (pareiškėja paskutinį kartą į Baltarusiją buvo išvykusi 2022 m. (duomenys neskelbtini) ir į Lietuvą grįžo 2022 m. kovo (duomenys neskelbtini)).
10. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, kad VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, jog Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į šiems režimams priešiškas valstybes. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju su Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms. Be to, Konstitucinis Teismas 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime nurodė, kad asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.
11. Teismas pažymėjo, kad vien faktas, jog pareiškėja Baltarusijos Respublikos pasienio poste dirbo prieš 12 metų, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis teisėsaugos tarnybomis yra išnykusi. Pareiškėjos galimi ryšiai su atitinkamomis Baltarusijos Respublikos tarnybomis bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigti; pareiškėja turi giminių Baltarusijoje (kaip nurodė pati, ten gyvena jos artimiausi šeimos nariai). Be to, Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos politinių režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemptai politinei situacijai išlieka didelė Rusijos ir Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Negalima leisti, kad išduodant leidimą laikinai gyventi būtų sukuriama palanki terpė Lietuvoje įsikurti minėtus režimus palaikantiems ar su šiais režimais bendradarbiaujantiems asmenims, o leidimo laikinai gyventi suteikiamos teisės būtų naudojamos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesus neatitinkančioms veikoms vykdyti. Tokie veiksmai yra nesuderinami su Lietuvos nacionalinio saugumo tikslais, lemia nepagarbą žmogaus teisėms bei pagrindinėms laisvėms ir, siekiant Lietuvos nacionalinio saugumo interesų, paisant visuomenės bei valstybės intereso viršenybės, būtina užkirsti kelią tokioms užsienio valstybių piliečių veikoms.
12. Teismas sprendė, kad VSD surinkti duomenys leidžia teigti, jog pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Jos asmeniniai interesai negali būti pripažįstami prioritetiniais ir reikšmingesniais nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
13. Teismas taip pat konstatavo, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame nurodytos tiek aktualios aplinkybės, tiek teisinis reguliavimas, todėl konstatuota, jog Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos reikalavimus tokiam dokumentui.
III.
14. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
15. Pareiškėja apeliaciniame skunde pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:
15.1. Atsakovas nevertino, kad pareiškėja prieš 12 metų nekėlė grėsmės valstybės saugumui, priešingai, nei konstatuota šiuo metu. Nei atsakovas, nei teismas nevertino pareiškėjos elgesio, jos galimų pasikeitimų ir kitų aplinkybių, lėmusių išvadas, kad pareiškėja šiuo metu kelia grėsmę valstybei. Prielaidos dėl karo Ukrainoje, Baltarusijos režimo pavojingumo, pareiškėjos manymu, yra nepagrįstos ir nesusijusios su ginčo dalyku.
15.2. Pareiškėjos atžvilgiu buvo pažeista nekaltumo prezumpcija, pareiškėjai nepagrįstai buvo perkelta įrodinėjimo pareiga, kuri tenka atsakovui.
15.3. Net remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso nuostatomis, pareiškėjos gyvenimo Lietuvoje laikotarpis (12 metų) galėtų būti prilygintas senaties terminui dėl apysunkio nusikaltimo. Pareiškėja pabrėžia, kad Lietuvoje sudarė santuoką bei gyveno su vyru, charakterizuojama teigiamai, teisės aktų pažeidimų nedarė. Pareiškėjai yra nepagrįstai baudžiama.
15.4. Atsakovas neįvertino pareiškėjos šeiminių aplinkybių (santuokos su lietuviu ir aplinkybės, kad Sprendimu yra įteisinama „priverstinė separacija“, naikinami šeiminiai ryšiai).
15.5. Atsakovas ir VSD pažeidė gero viešojo administravimo principus, Sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas, jame nebuvo įvertintos visos aktualios aplinkybės.
16. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą su juo nesutinka, pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą bei remiasi šiais pagrindais argumentais:
16.1. Reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
16.2. Vien faktas, jog pareiškėja Baltarusijos Respublikos pasienio poste dirbo prieš 12 metų, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl ryšių su šia ir kitomis teisėsaugos tarnybomis yra išnykusi. Pareiškėjos galimi ryšiai su atitinkamomis Baltarusijos Respublikos tarnybomis bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigti. Be to, pareiškėja turi giminių Baltarusijoje. Sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėja gali kelti grėsmę visuomenės saugumui. Toks vertinimas, esant panašioms situacijoms, iš esmės atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.
16.3. Vien tai, kad pareiškėją sieja ekonominiai ir šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (Lietuvoje gyvena užsienietės sutuoktinis), savaime nesuteikia jai teisės automatiškai gyventi ir būti Lietuvos Respublikoje ir neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos.
16.4. Sprendimu nėra sprendžiamas pareiškėjos grąžinimo ar išsiuntimo į kilmės valstybę klausimas. Tolesnė pareiškėjos teisinė padėtis bus sprendžiama atskirais sprendimais, kuriuose bus vertinamos visos su pareiškėja susijusios aplinkybės, taip pat ar yra Įstatymo 130 straipsnio pagrindai, draudžiantys išsiųsti arba grąžinti į užsienietį į kilmės valstybę. Užsienietis, turėdamas leidimą nuolat gyventi, savo teisėmis yra priartinamas prie Lietuvos Respublikos piliečio su iš to išplaukiančiomis teisėmis (dalyvauti rinkimuose, leidimai išduodami 5 metams, neatliekama tokių asmenų nuolatinė kontrolė), dėl minėtų priežasčių tokiam asmeniui ir keliami aukštesni reikalavimai. Tokių užsieniečių turima pozicija, kuri yra susijusi su agresyvia Baltarusijos Respublikos politika ir jų lojalumu, vertintina kaip galima grėsmė valstybės saugumui, nes būtent tokie asmenys gali būti išnaudoti priešiškų valstybių žvalgybos ir taip pakenkti Lietuvos Respublikos saugumui.
17. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą su juo nesutinka, pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:
17.1. VSD nuomone, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas pagrįstai sprendė, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją ir atitinka šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.
17.2. Nacionalinis saugumas – viešasis interesas ir visai visuomenei reikšminga vertybė. Teismo sprendimas priimtas tinkamai laikantis Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme nustatyto imperatyvo visus valstybės institucijų priimamus sprendimus, taip pat ir susijusius su užsieniečių teisine padėtimi, analizuoti tuo aspektu, kaip jie prisidės prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo. Apeliacinio skundo argumentų nepagrįstumą patvirtina naujausia administracinių teismų praktika ir geopolitinė situacija.
17.3. Pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Baltarusijos Respublikos pasienio tarnyba. Vien faktas, kad šiuo metu Pareiškėja tokių pareigų nebeina, savaime nereiškia, kad jos ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės. Lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.
17.4. Pareiškėja nepagrįstai kvestionuoja teismo sprendimą grėsmės valstybės saugumui aspektu. Tai, kad užsieniečiui anksčiau buvo išduotas leidimas gyventi, nėra pakankamas pagrindas paneigti VSD teisės reikšmingas užsieniečio biografijos aplinkybes vėliau vertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui. Be to, pareiškėja neatsižvelgia į tai, kad ankstesnio leidimo gyventi išdavimo pareiškėjai metu galiojo kitoks užsieniečių teisinės padėties procedūrų teisinis reglamentavimas. Šiuo metu susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste pareiškėjos ryšiai gali aktualizuotis, pareiškėjos kilmės valstybės žvalgybos bei saugumo tarnyboms potencialiai siekiant verbuoti pareiškėją ir taip sukeliant grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui. Pareiškėja dėl savo ankstesnio darbo bei ryšių su Baltarusijos valdžios institucijomis bei pareigūnais tampa lengviau palenkiamu vykdyti kilmės šalies specialiųjų tarnybų užduotis.
17.5. Pareiškėja be objektyvaus pagrindo grėsmę valstybės saugumui tapatina su nusikalstamos veikos padarymu (pripažinimu asmens kaltu padarius nusikalstamą veiką). Pareiškėja nepagrįstai savo grėsmės valstybės saugumui nebuvimą sieja su tuo, kad ji nėra atlikusi jokių Lietuvos nacionaliniam saugumui grėsmingų konkrečių veiksmų ar nusikalstamų veikų. Reikalavimas užsieniečio grėsmę valstybės saugumui sieti su konkrečių veiksmų atlikimu laikomas kaip pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokios kategorijos bylose ir pernelyg rizikingas esant tokiai geopolitinei situacijai. Migracijos departamentui siekiant priimti grėsme valstybės saugumui pagrįstą sprendimą dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje nebūtina konstatuoti konkrečių pareiškėjo neteisėtų veiksmų. Tokiais sprendimais asmeniui nėra taikomos kokios nors sankcijos ir jis nėra pripažįstamas padaręs kokią nors teisei priešingą veiką. Atsisakymas išduoti leidimą gyventi, leidimo panaikinimas užsieniečiui negali būti prilyginamas asmens nubaudimui baudžiamosios teisės prasme, atitinkamai taikant baudžiamosios teisės nuostatas ir principus.
17.6. Vien tik pareiškėjos pakankamai neilgas rezidavimas Lietuvoje, tam tikros šeiminės aplinkybės savaime nepaneigia byloje nustatytų esminių aplinkybių dėl pareiškėjos tarnybos Baltarusijos pasienio tarnyboje bei iš to kylančios grėsmės Lietuvos valstybės saugumui. Byloje nebuvo nustatyta itin reikšmingų pareiškėjos šeiminių, socialinių ar kitokio pobūdžio ryšių su Lietuvos Respublika, kurie sudarytų pagrindą išvadai, kad pareiškėjos teisei gyventi Lietuvos Respublikoje turėtų būti teikiama pirmenybė prieš kompetentingų institucijų patvirtintą potencialią grėsmę valstybės saugumui.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
18. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo atsakovas nusprendė panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nes ji kelia grėsmę valstybės saugumui, teisėtumas ir pagrįstumas.
19. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai 2018 m. rugpjūčio 14 d. buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, remiantis Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktu. Šis leidimas galiojo iki 2023 m. rugpjūčio 14 d. Pareiškėja 2023 m. gegužės 16 d. pateikė atsakovui prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Atsakovas skundžiamu Sprendimu panaikino pareiškėjai išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, atsižvelgęs, be kita ko, į VSD Išvadą, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, pareiškėja, dirbdama Baltarusijos Respublikos pasienio kontrolės punkte (2007–2012 m., kontroliere), privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą dėl Sprendimo panaikinimo atmetė, konstatavęs, kad Migracijos departamento išvados yra pagrįstos, o Sprendimas yra motyvuotas ir teisėtas.
21. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ)
140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
22. Kaip minėta, Sprendimu panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjai išduotas Įstatymo 53 straipsnio 1 dalie 8 punkte numatytu pagrindu, t. y. kaip trečiosios šalies pilietei, Lietuvos Respublikoje įgijusiai ilgalaikio gyventojo statusą, todėl Įstatymo nuostatos, susijusios su tokio jos statuso (ilgalaikio gyventojo statuso) panaikinimu, turi būti aiškinamos ir taikomos, atsižvelgiant į atitinkamas 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Direktyva 2003/109/EB), su kuria yra suderintos Įstatymo nuostatos (Įstatymo 1 str. 2 d., jo priedo 7 p.), nuostatas: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama (žr. 2009 m. spalio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1226/2009, 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011 ir kt.), kad pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo
(toliau – ir ESTT) praktiką Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingos institucijos ir teismai privalo taikyti nacionalinę teisę, aiškindami ją atsižvelgiant į direktyvų nuostatas. Ši kompetentingų institucijų ir teismų pareiga aiškinti nacionalinę teisę atsižvelgiant į direktyvų nuostatas pagrįsta tuo, kad valstybės narės įpareigotos pasiekti direktyvoje numatytą tikslą, o pagal EB steigimo sutarties
10 straipsnį – imtis visų tinkamų priemonių, šių pareigų vykdymą privalo užtikrinti visos šių valstybių narių valdžios institucijos, įskaitant ir teismus, jei tai priklauso jų jurisdikcijai (konkrečiai kalbant, žr. 1984 m. balandžio 10 d. ESTT sprendimo von Colson ir Kamann, 14/83, Rink. p. 1891, 26 punktą ir 1990 m. lapkričio 13 d. ESTT sprendimo Marleasing, C-106/89, Rink. p. I-4135, 8 punktą). Nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinę teisę, nesvarbu, ar nuostatos priimtos prieš įsigaliojant direktyvai, ar po to, turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi EB steigimo sutarties 249 straipsnio trečiosios pastraipos (pirmiausia žr. 1990 m. lapkričio 13 d. ESTT sprendimo Marleasing, C 106/89, Rink. p. I 4135, 8 punktą ir 2008 m. birželio 24 d. ESTT sprendimo Commune de Mesquer, C 188/07, Rink. p. I 4501, 84 punktą). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę atitinkant Bendrijos teisę išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi ji leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Bendrijos teisės veiksmingumą (žr. šiuo klausimu 2003 m. gegužės 15 d. ESTT sprendimo Mau, C 160/01, Rink. p. I 4791, 34 punktą).
23. ESTT jurisprudencijoje dėl Direktyvos 2003/109/EB nurodoma, kad pagrindinis šios direktyvos tikslas – trečiųjų valstybių piliečių, kurie ilgam apsigyveno valstybėse narėse, integracija. Tuo tikslu, kaip nurodyta minėtos direktyvos 16 konstatuojamojoje dalyje, Sąjungos teisės aktų leidėjas manė, kad ilgalaikiams gyventojams turi būti taikoma sustiprinta apsauga nuo išsiuntimo (2017 m. gruodžio 7 d. Sprendimo Wilber López Pastuzano / Delegación del Gobierno en Navarra, byloje Nr. C-636/16, 23 ir 24 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).
24. Direktyvos 2003/109/EB 9 straipsnio, reglamentuojančio statuso panaikinimą arba praradimą, 1 dalis nustato, kad ilgalaikiai gyventojai praranda teisę į ilgalaikio gyventojo statusą tais atvejais, kai: a) paaiškėja, kad ilgalaikio gyventojo statusas įgytas apgaulės būdu; b) nutarta taikyti išsiuntimo priemonę pagal 12 straipsnį; c) praleista ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės išvykus iš Bendrijos teritorijos. Direktyvos 2003/109/EB 12 straipsnio, reglamentuojančio apsaugą nuo išsiutimo, 1 dalis nustato, kad valstybės narės gali priimti sprendimą išsiųsti ilgalaikį gyventoją tiktai tuo atveju, jei jis ar ji kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, o 3 dalis – kad prieš priimdamos sprendimą išsiųsti ilgametį gyventoją, valstybės narės turi atsižvelgti į šiuos veiksnius: a) gyvenimo jų teritorijoje trukmę; b) suinteresuoto asmens amžių; c) to pasekmes suinteresuotam asmeniui ir jo šeimos nariams; d) ryšius su gyvenamąja šalimi arba ryšių su kilmės šalimi nebuvimą.
25. Direktyvos 2003/109/EB 8 konstatuojamojoje dalyje nurodoma, kad ilgalaikio gyventojo statusą norintys gauti ir išlaikyti trečiosios šalies piliečiai neturėtų kelti grėsmės viešajai tvarkai arba visuomenės saugumui. Viešosios tvarkos sąvoka gali apimti teistumą už rimto nusikaltimo įvykdymą. Sąvokos „visuomenės saugumas“ apibrėžtis Direktyvoje 2003/109/EB nėra pateikiama.
26. Dėl visuomenės saugumo Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad jis apima ir valstybės narės vidaus, ir išorės saugumą (žr., be kita ko, 1999 m. spalio 26 d. sprendimo Sirdar, C 273/97, Rink. p. I 7403, 17 punktą; 2000 m. sausio 11 d. sprendimo Kreil, C 285/98, Rink. p. I 69, 17 punktą; 2000 m. liepos 13 d. sprendimo Albore, C 423/98, Rink. p. I 5965, 18 punktą ir 2003 m. kovo 11 d. sprendimo Dory, C 186/01, Rink. p. I 2479, 32 punktą). Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad grėsmė institucijų ir esminių viešųjų tarnybų veikimui bei gyventojų išlikimui, taip pat didelio neigiamo poveikio išoriniams santykiams ar taikiam tautų sugyvenimui rizika arba grėsmė kariuomenės interesams gali paveikti visuomenės saugumą (žr., be kita ko, 1984 m. liepos 10 d. sprendimo Campus Oil ir kt., 72/83, Rink. p. 2727, 34 ir 35 punktus; 1995 m. spalio 17 d. sprendimo Werner, C 70/94, Rink. p. I 3189, 27 punktą; minėto sprendimo Albore 22 punktą ir 2001 m. spalio 25 d. sprendimo Komisija prieš Graikiją, C 398/98, Rink. p. I 7915, 29 punktą).
27. Pagal Įstatymo nuostatas, leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, išduotas Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu, t. y. kaip trečiosios šalies piliečiui, Lietuvos Respublikoje įgijusiam ilgalaikio gyventojo statusą, panaikinamas, jeigu: leidimas gautas apgaulės būdu (Įstatymo 54 str. 1 d. 1 p.); jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui (Įstatymo 54 str. 1 d. 2 p.); jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai (Įstatymo 54 str. 1 d. 21 p.); užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės (Įstatymo 54 str. 1 d. 3 p.); užsienietis kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje gyvena ilgiau negu 6 metus arba kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje įgyja ilgalaikio gyventojo statusą (Įstatymo 54 str. 1 d. 4 p.).
28. Nors pagrindo, numatyto Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte, apibrėžtis („ <...> užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui; <...>“), yra identiška ar panaši į kitų Įstatyme numatytų pagrindų, susijusių su užsieniečių Įstatyme numatyto statuso (ar leidimo) įgijimu / išlaikymu, apibrėžtis – pagrindas atsisakyti išduoti, panaikinti ir atšaukti nacionalinę vizą („ <...> jo buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui <...>“; (Įstatymo 19 str. 1 d. 5 p.); atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui („<...> jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui <...>“; Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.); panaikinti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui („<...> užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui <...>“; Įstatymo 50 str. 1 d. 14 p.); panaikinti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui („<...> užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui <...>“; Įstatymo 50 str. 1 d. 14 p.); prieglobsčio prašytojui, atitinkančiam šio Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ar 87 straipsnio 1 dalyje, nustatytus kriterijus, nesuteikti pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos, nesuteikti laikinos apsaugos, panaikinti užsieniečiui suteiktą pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą („<...> yra rimtas pagrindas manyti, kad jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui <...>“; Įstatymo 88 str. 2 d. 5 p. ir 3 d. 4 p., 90 str. 1 d. 9 p. ir 2 d. 4 p., 93 str. 2 d. 4 p.); neįleisti į Europos Sąjungos valstybės narės pilietį ir jo šeimos narį į Lietuvos Respubliką („<...> jų buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui <...>“; Įstatymo 98 str. 2 p.); panaikinti Europos Sąjungos valstybės narės piliečio ir (ar) jo šeimos narių teisę laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje („<...> šio piliečio ir (ar) jo šeimos narių buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui <...>“; Įstatymo 106 str. 1 d. 1 p.), jis (pagrindas, numatytas Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte) turi būti aiškinamas atsižvelgiant į minėtas Direktyvos 2003/109/EB nuostatas bei aiškinimą Teisingumo Teismo praktikoje, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, suponuoja pareigą institucijai, sprendžiančiai dėl leidimo nuolat gyventi ilgalaikio gyventojo statusą įgijusiam užsieniečiui (Įstatymo 53 str. 1 d. 8 p.) panaikinimo pagrindu, numatytu Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nustatyti, kad: 1) jis ar ji kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę valstybės saugumui. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apibrėžtis „reali ir pakankamai rimta grėsmė valstybės saugumui“, skirtingai nuo „grėsmės valstybės saugumui“, t. y. mažiau apibrėžto tiek pagal lygį, tiek pagal pasekmes situacijos / konteksto apibūdinimu, susijusi su situacijos, kurioje konkretus veiksmas arba įvykis kelia tiesioginę ir rimtą grėsmę valstybės saugumui, apibūdinimu; 2) ar tokie veiksniai, kaip užsieniečio gyvenimo šalies teritorijoje trukmė, jo amžius, pasekmės jam ir jo šeimos nariams, ryšiai su Lietuvos Respublika ir ryšių su kilmės šalimi buvimas / nebuvimas, nedaro sprendimo, kuris yra pagrindas priimti sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiųsti jį iš šalies (Įstatymo 125 str. 1 d. 1 p., 126 str. 1 d. 3 p.), neproporcingu konkrečioje situacijoje.
29. Išdėstytu teisiniu reguliavimu buvo vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio l3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2395-624/2023, kurioje taip pat buvo sprendžiama dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo asmeniui buvo panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje konstatavus, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui.
30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Pažymėtina, kad Teisingumo Teismo praktikoje, nors ir kitokio teisinio reguliavimo aiškinimo kontekste, pažymėta, kad sprendžiančioji institucija turi turėti visą reikšmingą informaciją ir, atsižvelgdama į ją, pati įvertinti faktus ir aplinkybes, kad būtų nustatyta jos sprendimo prasmė ir jis būtų išsamiai motyvuotas. Ši institucija turi savarankiškai įvertinti už nacionalinį saugumą atsakingos specializuotos institucijos pateiktos informacijos apimtį ir jos svarbą priimtinam sprendimui, todėl neprivalo remtis nemotyvuota nuomone, kurią pateikė tokios specializuotos institucijos, remdamosi vertinimu, kurio faktinis pagrindas sprendžiančiajai institucijai nebuvo pateiktas (žr., 2022 m. rugsėjo 22 d. sprendimą byloje Országos Idegenrendeszeti Főigazgatóság ir kt., C-159/21). Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).
31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau nurodytą teisinį reguliavimą, byloje nustatytas aplinkybes ir teismų praktiką, nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl Sprendimo teisėtumo ir atsakovo tinkamai ir išsamiai atlikto pareiškėjos situacijos vertinimo.
32. Iš skundžiamo Sprendimo, kuriuo pareiškėjai buvo panaikintas leidimas gyventi nuolat šalyje, matyti, kad Sprendimas tiek aplinkybių, būtinų nustatyti ir įvertinti sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi ilgalaikio gyventojo statusą įgijusiam užsieniečiui panaikinimo pagrindu, numatytu Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte, viseto nustatymo, tiek motyvavimo prasme, atsižvelgiant į sprendžiamo klausimo pobūdį ir galimas pasekmes tiek pareiškėjai, tiek jos šeimos nariams, yra itin formalus, pagrįstas tik VSD Išvadoje nurodytais duomenimis, iš esmės nebandant šių duomenų vertinti pagal apimtį, svarbą ir reikšmę tiek sprendžiamo klausimo, tiek kitų prieinamų duomenų kontekste. Nors Migracijos departamentas nurodė, kad atliko pareiškėjos vertinimą (pvz., įvertino pareiškėjos šeiminę padėtį, nurodė, kad ją sieja ekonominiai ir šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis,), iš Sprendimo turinio nėra galima vienareikšmiškai spręsti, kad buvo atliktas kompleksinis tiek šios, tiek kitos informacijos, susijusios su pareiškėja, vertinimas. Bendros politinės situacijos įvardijimas ir galimos grėsmės nacionaliniam saugumui pasireiškimo rizikos apžvalga Sprendime ir VSD Išvadoje negali būti laikoma tinkamu pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui įvertinimu. Nagrinėjamu atveju ypač svarbus proporcingumo principo taikymas, įvertinant grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybę ir padarinius pareiškėjos teisinei padėčiai. Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat į šiuo konkrečiu atveju nustatytas faktines aplinkybes, dėl Sprendimo motyvuotumo bei išsamumo trūkumų teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti skundžiamo Sprendimo teisėtu ir pagrįstu. Tai lemia, kad Sprendimas turi būti panaikintas, o atsakovas atitinkamai įpareigotinas iš naujo vertinti pareiškėjos prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi.
33. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismas nėra viešojo administravimo institucija ir neatlieka viešojo administravimo funkcijų, todėl neįpareigoja viešojo administravimo subjekto priimti konkretaus turinio administracinį sprendimą, o įpareigoja tik iš naujo atlikti veiksmus, kurie pripažinti atliktais nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Vertinant pareiškėjos grėsmę valstybės saugumui iš naujo išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali. Galima grėsmė valstybės saugumui turi būti įrodyta tokiu tikėtinumo laipsniu, kad ji būtų pakankamai reali ir akivaizdi.
34. Nors ginčijamu Migracijos departamento sprendimu nėra sprendžiamas pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ar uždraudimo į ją atvykti klausimas, tačiau, minėtas sprendimas sukuria prielaidas tokiems veiksmams, be to, atsižvelgiant į gero administravimo ( atsakingo valdymo) principą, netoleruotina situacija, kai ilgalaikis Lietuvos Respublikos gyventojas bei jo šeimos nariai ilgą laiką būna teisiškai neapibrėžtoje situacijoje jo teisinio statuso aspektu.
35. Kiti šalių ir trečiojo suinteresuoto asmens procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai bei juos pagrindžiantys įrodymai yra vertintini kaip nereikšmingi nagrinėjamo ginčo kontekste: konstatuoti Sprendimo trūkumai negali būti pašalinti ginčo nagrinėjimo teisme metu, kadangi teismas nėra įgalintas atsižvelgti į skundžiamų administracinių aktų priėmimo pagrindų papildymus, teikiamus atsiliepimų ar kitokių procesinių veiksmų metu, jei tokie papildymai kokybiškai keičia ginčijamo akto pagrindimą, o tuo pačiu – plečia bylos nagrinėjimo ribas. Tik esant konkretiems teisės aktų priėmimo pagrindams, aiškiam teisiniam įvertinimui įmanoma pasisakyti dėl tokių skundžiamų sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1068/2014).
36. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo Migracijos departamento Sprendimas naikinamas, o Migracijos departamentas įpareigojamas pareiškėjos prašymą išnagrinėti iš naujo.
37. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas yra priimtas pareiškėjos naudai, ji įgyja teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas paprastai rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį.
38. Sprendžiant klausimą dėl pareiškėjai priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydžio, pažymėtina, kad šių išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 5 dalis).
39. Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, 2 punkte nustatyta, jog nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į įvairius kriterijus, tame tarpe į bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.
40. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eAS-766-520/2016). Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-816-438/2015 ir kt.).
41. Susipažinusi su pareiškėjos prašymu atlyginti bylinėjimosi išlaidas už advokato suteiktas teisines paslaugas pirmosios instancijos teisme bei įrodymais, kuriais grindžiami šis prašymas
(2023 m. rugpjūčio 9 d. sąskaita už teisines paslaugas serija ST Nr. 55/23 ir 2023 m. rugsėjo 19 d. pinigų priėmimo kvitas), ir įvertinusi juos pagal ABTĮ 56 straipsnio reikalavimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad jie patvirtina patirtų išlaidų realumą ir sąsajumą su suteiktomis teisinėmis paslaugomis šioje administracinėje byloje. Teismas, atsižvelgdamas į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, įvertinęs pareiškėjos atstovo suteiktų paslaugų apimtį ir darbo laiko sąnaudas, teikiant teisines paslaugas pareiškėjai šioje byloje, byloje nagrinėtas faktines ir teisines aplinkybes, bylos apimtį, sudėtingumą tiek faktų vertinimo, tiek teisės aiškinimo ir taikymo prasme, taip pat į pirmosios instancijos teismo posėdžio trukmę, vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, sprendžia, kad pareiškėjos prašoma priteisti suma (3 000 Eur) yra neproporcinga, todėl mažintina ir pareiškėjai iš atsakovo priteistina 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, kad pareiškėja nepateikė prašymo atlyginti apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos I. F. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjos skundą tenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. 23S112170 ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje.
Priteisti pareiškėjai 1000 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Dalia Višinskienė