Civilinė byla Nr. e2-20248-909/2020
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-10904-2020-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.1.; 2.6.18.1; 3.1.7.6.; 3.2.6.1.; 3.1.2.2.
(S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. liepos 29 d.
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Justa Raciūtė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baldų profesionalai“ ieškinį atsakovei AVIA SOLUTIONS GROUP PLC dėl skolos priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau - UAB) „Baldų profesionalai“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės AVIA SOLUTIONS GROUP PLC 6 355 Eur skolos, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė ieškinio pareiškime nurodė, kad 2020 m. sausio 8 d. tarp atsakovės ir ieškovės buvo sudaryta Nestandartinių baldų pagaminimo sutartis Nr. 2020/01/08 (toliau - Sutartis). Ieškovė tinkamai įvykdė sutartinius įsipareigojimus, atliko Sutartyje aptartus darbus, pagamino ir sumontavo juos adresu Dariaus ir Girėno g. 21-A, Vilniuje. Atsakovė pagamintus baldus priėmė, pasirašydama priėmimo-pardavimo aktą, pretenzijų dėl pagamintų baldų kokybės nereiškė. Už pagamintus baldus liko skolinga 6 355 Eur. Prašė ieškinį nagrinėti dokumentinio proceso tvarka.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. balandžio 17 d. preliminariu sprendimu ieškovės ieškinį tenkino pilnai.
Prieštaravimuose dėl preliminaraus teismo sprendimo atsakovė nurodė su pareikštais ieškinio reikalavimais nesutinkanti, prašė ieškovės ieškinį atmesti.
Atsakovė prieštaravimuose nurodė, jog atsakovė nepasirašė 2020 m. vasario 17 d. baldų perdavimo-priėmimo akto. Perdavimo-priėmimo aktą ieškovė pateikė pasirašyti ne atsakovės vadovui ar kitam įgaliotam asmeniui, o trečiajam asmeniui, kitos bendrovės darbuotojui D. Z., kurio bendrovė vykdo veiklą pastate, esančiame adresu Dariaus ir Girėno g. 21A ir valdo jį. Ieškovės darbuotojai perdavimo-priėmimo aktą pateikė pasirašyti neįgaliotam asmeniui, prieš tai neįsitikinę, jog šis asmuo turi teisę pasirašyti atsakovės vardu. Ieškovė turėjo pastabų dėl baldų metalo konstrukcijų brokuoto dažymo, šalys vedė derybas dėl sutartinių atsiskaitymo sąlygų pakeitimo ir kainos sumažinimo, kurios vėliau nutrūko. Papildomai nurodė, jog ieškinys atsakovei negali būti nagrinėjamas dokumentinio proceso tvarka, kadangi atsakovė yra Kipro Respublikoje įsteigta bendrovė, kurios buveinė taip pat yra Kipro Respublikoje. Prašė sumažinti ieškovės naudai iš atsakovės priteistinas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti iki 300 Eur, priteisti iš ieškovės atsakovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepime į atsakovės prieštaravimus ieškovė nurodė, jog iš Sutarties turinio matyti, jog tai yra standartinė baldų pagaminimo sutartis, be jokio tarptautinio elemento, kur atskirai būtų aptarti jurisdikcijos klausimai. Sutarties 6 punkte nurodyta „Šalių juridiniai adresai ir parašai“. Atsakovė Sutartyje nurodė savo rekvizitus Lietuvos Respublikoje, o ne Kipre, Sutartį pasirašė pats įmonės generalinis direktorius. Teigia, jog atsakovė tinkamai priėmė pagamintus baldus, kadangi iš susirašinėjimo matyti, kad D. Z. konkrečiai vedė derybas su ieškove kaip atsakovės įgaliotas asmuo. Jis vedė derybas dėl sutarties kainos, medžiagų, terminų dar iki sutarties pasirašymo ir po. Taip pat po baldų priėmimo-perdavimo akto pasirašymo toliau bendravo dėl visiško atsiskaitymo, jokių pretenzijų dėl darbų kokybės nei žodžiu, nei raštu nepateikė.
Papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose atsakovė papildomai nurodė, jog ieškovė yra verslininkė, savo srities profesionalė, turinti ilgametę baldų gamybos ir prekybos patirtį, todėl jai įstatymo taikomi aukštesni profesionalumo, atidumo ir rūpestingumo standartai, susiję su verslo rizika. Ieškovė, sudarydama sutartį ir neįvertinusi, jog sutartį sudaro su užsienio juridiniu asmeniu, prisiėmė iš to išplaukiančias sutartines pasekmes, taip pat ir procesines. D. Z. nėra atsakovės darbuotojas, o yra pastatą, kuriame yra atsakovės biuras, valdančios ir bendrąsias patalpas administruojančios bendrovės darbuotojas. Tai, kad D. Z. pasirašė priėmimo-perdavimo aktą kaip susipažinęs su juo asmuo iš pastato savininko pusės, neatleido ieškovės nuo pareigos perduoti baldus juos užsakiusiai ir sutartį pasirašiusiai atsakovei. Ieškovės darbuotojai turėjo pasirūpinti tinkamu jų perdavimu baldus užsakiusiai atsakovei.
Teismo 2020 m. birželio 30 d. nutartimi, ieškovui primokėjus trūkstamą žyminio mokesčio dalį, byla paskirta nagrinėti pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, o 2020 m. balandžio 17 d. preliminarus sprendimas panaikintas.
Papildomais rašytiniais paaiškinimais atsakovė pažymėjo, jog tarp ieškovės ir atsakovės kilęs ginčas turi būti nagrinėjamas pagal bendrąsias civilinio proceso teismingumo nustatymo taisykles, t. y., ieškinį ieškovė turi pareikšti teismui pagal atsakovės buveinės registracijos vietą. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 29 straipsnyje numatyta, jog juridiniam asmeniui ieškinys pareiškiamas pagal juridinio asmens buveinę, nurodytą juridinių asmenų registre. Atsakovė yra Kipro Respublikoje įsteigta, Kipro Respublikos įmonių registre registruota bendrovė. Atsakovė nėra registruota VĮ Registrų centras valdomo Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre.
Byla išnagrinėta teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka, nei vienai iš šalių per teismo nustatytą terminą nepareiškus prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (CPK 235 straipsnio 6 dalis).
Ieškinys tenkintinas.
Byloje nustatytos ginčui reikšmingos faktinės aplinkybės
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2020 m. sausio 8 d. atsakovė ir ieškovė sudarė Nestandartinių baldų pagaminimo sutartį Nr. 2020/01/08, kuria ieškovė įsipareigojo pagaminti, pristatyti bei sumontuoti metalinę lentyną su medžio masyvo lentynomis, o atsakovė įsipareigojo priimti ir sumokėti gamintojui už kokybiškai pagamintus ir pateiktus gaminius. Baldai turėjo būti pristatyti ir sumontuoti adresu Dariaus ir Girėno g. 21-A, Vilnius. Už tinkamai pagamintus ir sumontuotus baldus atsakovė įsipareigojo sumokėti 12 705 Eur.
Sutarties 5.5 punktu šalys susitarė dėl ginčams, kylantiems iš Sutarties taikytinos teisės, tačiau nesusitarė dėl konkretaus teismingumo, t. y. susitarė, jog ginčai nagrinėjami Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatyta tvarka. Atsakovė yra Kipro Respublikoje įsteigta ir įregistruota bendrovė, kurios buveinė taip pat yra Kipro Respublikoje.
2020 m. vasario 4 d. mokėjimo nurodymu, atsakovė apmokėjo ieškovės išrašytą sąskaitą išankstiniam apmokėjimui PB Nr. 2020/01/13, pervesdama ieškovei 6 350 Eur.
Į bylą pateiktas 2020 m. vasario 17 d. prekių perdavimo-priėmimo aktas, pasirašytas ieškovės atstovo ir D. Z., kuriuo patvirtinama, jog metalinė lentyna su medžio masyvo lentynomis pristatyta adresu Dariaus ir Girėno g. 21-A, Vilnius. Pastabų dėl gaminių kokybės minėtame akte nepareikšta.
Dėl ieškinio teismingumo
Atsakovė savo procesiniuose dokumentuose nurodo, jog ieškovės ieškinys turėtų būti reiškiamas teismui pagal atsakovės buveinės vietą, t. y. Kipro Respublikos teismui, kad ieškinys nenagrinėtinas Vilniaus miesto apylinkės teismui, nes ieškinys nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams. Su šia atsakovės pozicija nesutiktina.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl teismo jurisdikcijos nagrinėti Lietuvos ir užsienio valstybėje registruotų subjektų ginčą. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymima, kad teismingumo taisyklių reiškiant ieškinį laikymasis yra būtinoji teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinimo sąlyga (CPK 5 straipsnis). Spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, teismas ne tik patikrina, ar teikiamas ieškinys atitinka bendruosius ir specialiuosius reikalavimus, keliamus tokiam procesiniam dokumentui kaip ieškinys (CPK 111, 135 straipsniai), tačiau patikrina ir tai, ar nėra aplinkybių, dėl kurių teikiamą ieškinį būtų privaloma atsisakyti priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalis). Viena iš tokių aplinkybių ir yra ieškinio pateikimas laikantis teismingumo taisyklių, t. y. teismas visais atvejais turi įvertinti, ar jis turi jurisdikciją nagrinėti pareikštą ieškinį. Toks patikrinimas teismo iniciatyva atliekamas nepriklausomai nuo teismingumo klausimo pobūdžio, t. y. nepriklausomai nuo to, sprendžiamas nacionalinio ar tarptautinio (egzistuojant užsienio elementui) teismingumo klausimas. Teismo pareiga savo iniciatyva spręsti nacionalinio teismingumo klausimą kyla iš CPK 115 ir 137 straipsnių nuostatų, o tarptautinio teismingumo klausimą – expressis verbis (tiesiogiai) iš CPK 782 straipsnio nuostatų.
Jurisdikcijos taisyklės civilinėse ir komercinėse bylose, taikytinos Europos Sąjungos valstybės narėms, yra išdėstytos 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas). Bendroji jurisdikcijos taisyklė, nustatyta Reglamento 1215/2012 4 straipsnio 1 dalyje, yra ta, kad ieškiniai turi būti reiškiami atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) valstybėje. Tačiau Reglamento 1215/2012 16 punkte numatyta, kad jurisdikcija turėtų būti nustatoma ne tik pagal atsakovo nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, bet ir pagal kitą alternatyvų jurisdikcijos pagrindą, atsižvelgiant į glaudų ryšį tarp teismo ir bylos arba siekiant padėti tinkamai vykdyti teisingumą. Pagal Reglamento 1215/2012 5 straipsnio 1 dalį asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, kitos valstybės narės teismuose ieškiniai gali būti pareiškiami tik pagal specialiosios (alternatyviosios) jurisdikcijos taisykles, nustatytas Reglamento 1215/2012 II skyriaus 2–7 skirsniuose.
Reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 punkte numatyta, kad bylose, kylančiose iš sutarčių, asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose.
Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teismas laikosi pozicijos, jog nagrinėjamu atveju jurisdikcija turėtų būti nustatoma ne tik pagal atsakovės buveinės vietą, bet ir pagal alternatyvų jurisdikcijos pagrindą, atsižvelgiant į glaudų ryšį tarp teismo ir bylos. Atsakovė, nors ir yra registruota Kipro Respublikoje, dalį savo veiklos vykdo ir Lietuvoje, Valstybinė mokesčių inspekcija jai yra suteikusi identifikacinį numerį, PVM mokėtojo kodą, atsakovės adresas viešai prieinamuose šaltiniuose (pavyzdžiui, www.rekvizitai.lt) nurodomas kaip bendrovės nuolatinės buveinės adresas Lietuvoje: Dariaus ir Girėno g. 21a, Vilnius. Pažymėtina, kad ir ginčo Sutartyje, adresas nurodomas - Dariaus ir Girėno g. 21-A, Vilnius, Sutartimi susitarta dėl baldų pagaminimo ir pristatymo adresu Dariaus ir Girėno g. 21-A, Vilnius. Visos šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog yra glaudus ryšys tarp Vilniaus miesto apylinkės teismo ir bylos. Pagal tai, konstatuotina, jog ieškinys teismingas Vilniaus miesto apylinkės teismui pagal Reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 punktą, t. y. pagal prievolės įvykdymo vietą.
Dėl ieškinio reikalavimų
Byloje kilo ginčas dėl atsakovės prievolės mokėti ieškovei 6 350 Eur sumą pagal 2020 m. baldų pagaminimo sutartį. Pažymėtina, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.156 straipsnyje nustatyta šalių teisė nepažeidžiant imperatyviųjų teisės normų sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, kitas sąlygas, sudaryti CK nenumatytas sutartis, taip pat sutartis, turinčias kelių rūšių sutarčių elementų, t. y. mišrias sutartis.
Pagal pirkimo – pardavimo sutartį šalys įsipareigoja perduoti prekę kitai šaliai nuosavybės ar patikėjimo teise (CK 6.305 straipsnis). Pardavėjo sutartinės prievolės perduoti daiktą turinys apima ir įsipareigojimą perduoti tinkamą daiktą. Pardavėjo prievolė patvirtinti daikto kokybę yra garantija pagal įstatymą (CK 6.317 straipsnio 2 dalis), taigi pardavėjas, vykdydamas pareigą perduoti daiktą, turi patvirtinti ir daikto kokybę. Pagal CK 6.644 straipsnio 1 dalį rangos sutartimi viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti. Taigi rangos sutarties dalykas yra tam tikro darbo rezultatas, turintis materialią išraišką. Rangovo atliekamų darbų kokybė privalo atitikti rangos sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje kokybės sąlygos nenustatytos, - įprastai tos rūšies darbams keliamus reikalavimus (CK 6.663 straipsnio 1 dalis).
Taigi, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju šalių sutartiniai santykiai turi kelių rūšių sutarčių elementų.
Remiantis CK 6.662 straipsnio 1 dalimi, atliktų rangos darbų priėmimas įforminamas aktu, kuriuo užsakovas be išlygų ar su išlygomis patvirtina priėmęs, o rangovas – perdavęs atliktus darbus. Byloje pateiktas 2020 m. vasario 17 d. prekių perdavimo-priėmimo aktas, kuriuo ieškovė įrodinėja, jog tinkamai atliko darbus pagal Sutartį. Atsakovė, nesutikdama su ieškovės pozicija, nurodo, jog minimą aktą atsakovės vardu pasirašė įgaliojimų neturintis asmuo, kuris nėra atsakovės darbuotojas ir toks aktas negali būti laikomas tinkamu atliktų darbų perdavimo atsakovei įrodymu.
Teismas sutinka su ieškovės pozicija, jog atlikti darbai (pagaminti ir sumontuoti baldai) atsakovei buvo perduoti tinkamai ir nuo šių baldų perdavimo jai kilo Sutarties 3.3 straipsnyje numatyta pareiga, t. y. iki galo atsiskaityti su ieškove. Byloje nustatyta, jog perdavimo-priėmimo aktą atsakovės vardu pasirašė D. Z., kuris, pasak šalių, yra pastatą, kuriame buvo montuojami baldai, valdančios įmonės darbuotojas. Iš ieškovės pateikto susirašinėjimo elektroniniais laiškais matyti, jog klausimų dėl ginčo baldų gaminimo derinimas nuo pat pradžios vyko per D. Z., kuris 2020 m. sausio 8 d. laiške nurodė, jog sutartį reikia rengti su Avia Solutions, 2020 m. sausio mėnesį derino išankstinės sąskaitos atsakovei pateikimo ir apmokėjimo detales, po šių derinimų 2020 m. vasario 4 d. atsakovė apmokėjo avansą, taigi savo konkliudentiniais veiksmais patvirtino, jog D. Z. veikė atsakovės vardu.
CK 2.133 straipsnio 9 punkte nustatyta, kad jeigu atstovas veikė viršydamas savo teises, tačiau tokiu būdu, jog trečiasis asmuo turėjo rimtą pagrindą manyti, kad sudaro sandorį su tokią teisę turinčiu atstovu, sandoris privalomas atstovaujamajam, išskyrus atvejus, kai kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad atstovas viršija savo teises. Teismo vertinimu, byloje pateiktas susirašinėjimas patvirtina, jog ieškovė turėjo pagrindą manyti, jog D. Z., priimdamas darbus, veikia atsakovės vardu, atsakovė neįrodė aplinkybės, jog ieškovė žinojo, ar turėjo žinoti, jog atstovas D. Z. galimai viršija savo teises.
Pabrėžtina, jog atsakovė iš esmės neneigia fakto, jog baldai buvo pristatyti atsakovei, nes savo procesiniuose dokumentuose nurodo, jog atsakovė turėjo tam tikrų pastabų dėl pristatytų baldų dar iki 2020 m. balandžio 6 d. (ieškovės pateiktos pretenzijos dienos), taigi perdavimo-priėmimo akto pasirašymo aplinkybės nagrinėjamu atveju neturi lemiamos reikšmės atsakovės pareigų pagal Sutartį kilimui. Pabrėžtina, jog atsakovė, pastebėjusi baldų trūkumus, turėjo teisę reikšti pretenzijas ieškovei net ir po priėmimo-perdavimo akto pasirašymo, todėl laikytina, jog baldai pagal Sutartį atsakovei perduoti tinkamai.
Atsakovė savo procesiniuose dokumentuose nurodo, jog nemokėjo ieškovei likusios sumos už pagamintus baldus, nes turėjo pastabų dėl baldų metalo konstrukcijų brokuoto dažymo, tarp šalių vyko derybos dėl atsiskaitymo sąlygų pakeitimo ir kainos sumažinimo. Šiems savo teiginiams pagrįsti atsakovė nepateikė jokių įrodymų.
Parduotų daiktų trūkumų faktą, t. y. kad daiktai neatitinka sutartyje nustatytų kokybės, kiekio ir kitų kriterijų, o jei sutartyje nurodymų nėra, – įprastų reikalavimų (CK 6.327 straipsnio 1 dalis), turi įrodyti pirkėjas. Tai išplaukia iš bendrojo įrodinėjimo naštos paskirstymo principo „įrodinėja tas, kas teigia“, įtvirtinto CPK 178 straipsnyje. Įstatyme nėra nustatyta parduotų daiktų trūkumų fakto prezumpcijos, taigi pirkėjas, teigdamas, kad pardavėjas pažeidė sutartį, negali apsiriboti teiginiu, jog daiktai yra netinkami, jis turi nurodyti tai pagrindžiančias aplinkybes ir pateikti atitinkamus įrodymus. Sutarties šalių pateiktus įrodymus įvertinęs pagal civilinio proceso įrodinėjimo normas (CPK 176–224 straipsniai) teismas daro išvadą, ar parduotų daiktų trūkumų faktas įrodytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2010). Nagrinėjamu atveju, ištyręs byloje apteiktų įrodymų visumą, teismas daro išvadą, jog perduotų daiktų (baldų) faktas byloje nėra įrodytas.
Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, konstatuotina, jog ieškovė tinkamai vykdė Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir pristatė atsakovei tinkamos kokybės baldus, o atsakovei kilo pareiga už tinkamai atliktus darbus sumokėti (Sutarties 3.3 straipsnis). Atsakovė yra atlikusi dalinį mokėjimą pagal Sutartį, tačiau byloje nėra pateikta įrodymų, jog atsakovė su ieškove visiškai atsiskaitė (CPK 178 straipsnis), todėl ieškovei iš atsakovės priteistina likusi nesumokėta 6 355 Eur skolos dalis.
Dėl procesinių palūkanų
Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio, todėl, ieškinį patenkinus, iš atsakovės ieškovės naudai priteistinos 6 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos sumos 6 355 Eur, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. balandžio 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės ieškovės naudai 143 Eur žyminio mokesčio ir 1 500 Eur teisinės pagalbos išlaidas, viso 1 643 Eur bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovė savo procesiniuose dokumentuose prašė teismo mažinti iš atsakovės priteistinas atstovavimo išlaidas iki 300 Eur už ieškinio surašymą ir iki 100 Eur už atsiliepimo į prieštaravimus parengimą, nurodė, jog ieškinio ir atsiliepimo apimtis yra nedidelė, tokių dokumentų parengimui, jo nuomone, pakanka minimalių darbo ir laiko sąnaudų. Savo ruožtu, teismui ieškinį atmetus, prašė priteisti atsakovės naudai iš ieškovės 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidas.
Išlaidos advokato/advokato padėjėjo pagalbai apmokėti yra vienos iš išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, rūšių. Teismas, taikydamas CPK 98 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, sprendžia, ar visos advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens sumokėtos sumos turi būti atlyginamos.
Ieškovės pateikti pinigų priėmimo kvitai (2020-04-14 Nr. 1002218 bei 2020-05-26 Nr. 1002221) patvirtina, jog už suteiktas advokato padėjėjo teisines paslaugas ieškovė sumokėjo iš viso 1 500 Eur. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovė nepagrįstai vengė atsiskaityti su ieškove, todėl, teismo vertinimu, ieškovė, siekdama apginti savo pažeistus interesus, pagrįstai kreipėsi į teismą su ieškiniu bei įgyvendindama šią savo teisę pasinaudojo profesionalaus teisininko advokato padėjėjo paslaugomis. Atsakovė teigia, kad ieškovė neįrodė savo patirtų išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti realumo ir pagrįstumo. Tačiau su šiais atsakovės teiginiais nėra pagrindo sutikti. Iš teismui pateikto pinigų priėmimo kvito Nr. 1002218 matyti, kad ieškovė 1 000 Eur sumą advokato padėjėjui sumokėjo 2020-04-14, kvite detalizuojama, kad sumokėta už atstovavimą, dokumento surašymą ir patarimą; teismui ieškinio pareiškimas pateiktas 2020-04-15. Ieškovas taip pat advokato padėjėjui 2020-05-26 sumokėjo 500 Eur už dokumento surašymą (pinigų priėmimo kvitas Nr. 1002221); ieškovo atsiliepimas į atsakovo prieštaravimus teismui pateiktas 2020-06-08. Taigi, ieškovės pateiktų įrodymų yra aišku, už kokius konkrečiai teisinės pagalbos veiksmus yra prašoma atlyginti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Teismo manymu, atsisakymas priteisti bylinėjimosi išlaidas vien dėl formalių priežasčių (jog nepateiktas atskiras dokumentas su bylinėjimosi išlaidų detalizacija) prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.
Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Teismo vertinimu, ieškovės prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis (1 500 Eur) nagrinėjamu atveju yra pagrįstas, atitinkantis Rekomendacijose įtvirtintus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus, todėl ieškovė turi teisę į prašomo priteisti dydžio bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pabrėžtina, jog nors atsakovė ginčija ieškovės prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydį, nurodydama, jog maksimalus šioje byloje priteistinas dydis galėtų būti 400 Eur, pati prašo iš ieškovės priteisti 1 500 Eur advokato padėjėjo teisinės pagalbos išlaidų.
Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys patenkintas visiškai, iš atsakovės ieškovės naudai priteistina 1 643 Eur bylinėjimosi išlaidų (143 Eur žyminis mokestis ir 1 500 Eur atstovavimo išlaidos), o atsakovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų mažinimo atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Ieškinį patenkinus, nėra pagrindo priteisti iš ieškovės atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų.
Teismo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ patvirtintos minimalios valstybei priteistinos 5 Eur bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl iš atsakovės nepriteisiamos.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268-270 straipsniais
n u s p r e n d ž i a :
ieškinį tenkinti.
Priteisti iš atsakovės AVIA SOLUTIONS GROUP PLC, juridinio asmens kodas HE 380586 (registruotas buveinės adresas – 28 Oktovriou, Engomi Business Center BLC E Flat/Office 111, Egkomi, 2414, Nikosia, Kipras), ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baldų profesionalai“, juridinio asmens kodas 300154930 (registruotas buveinės adresas - Krokuvos g. 3-2A, Vilnius), naudai 6 355 Eur (šešis tūkstančius tris šimtus penkiasdešimt penkis eurus) skolos, 6 (šešių) procentų metines palūkanas už priteistą sumą (6 355 Eur), skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. balandžio 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei 1 643 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus keturiasdešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo priėmimo dienos gali būti apeliaciniu skundu skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėja Justa Raciūtė