Administracinė byla Nr. P-28-815/2026
Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00480-2023-6
Procesinio sprendimo kategorija 60.3.2
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2026 m. gegužės 6 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. Z. prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje
Nr. A-101-575/2026 pagal pareiškėjos V. Z. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų 2024 m. gegužės 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. Z. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėja V. Z. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus (toliau – ir Panevėžio skyrius) 2023 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. VPE_SP1E-63195 (toliau – ir Panevėžio skyriaus sprendimas) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2023 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą Nr. (18.2E) I-9517 (toliau – ir VSDFV sprendimas). Pareiškėja taip pat prašė įpareigoti Panevėžio skyrių naujinti V. Z. socialinio draudimo senatvės pensijos bazinę dalį, įskaitant į prilyginamąjį stažą darbo laiką inžinieriaus mechaniko kvalifikacijai įgyti (duomenys neskelbtini) institute nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. liepos 2 d. su atostogomis nuo 1982 m. liepos 3 d. iki 1982 m. rugsėjo 14 d., darbo laiką (duomenys neskelbtini), išmokėti skolą – socialinio draudimo senatvės pensiją nuo 2019 m. sausio 1 d. su 5 proc. bankinėmis mokėjimo palūkanomis iki šiandienos.
2. Pareiškėja skunde nurodė, kad Panevėžio skyriaus sprendimas ir VSDFV sprendimas yra nepagrįsti, nes įskaitant į socialinio draudimo stažo darbo laiką turėjo būti įskaičiuotas mokymosi (duomenys neskelbtini) institute laikotarpis nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. liepos 2 d. su atostogomis nuo 1982 m. liepos 3 d. iki 1982 m. rugsėjo 14 d. Pareiškėja laikotarpiu nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. liepos 2 d. atlikinėjo darbo praktiką už kurią buvo mokama, ir nuo sumokėto atlyginimo buvo mokami valstybinio socialinio draudimo įnašai, su atostogomis nuo 1982 m. liepos 3 d. iki 1982 m. rugsėjo 14 d., bet šie laikotarpiai nėra įskaityti į pensijų socialinio draudimo stažą. Be to, atostogų metu, laikotarpiu nuo 1982 m. liepos 3 d. iki 1982 m. rugsėjo 14 d., taip pat buvo mokami atostoginiai, nuo kurių buvo mokami valstybinio socialinio draudimo įnašai. Į pensijų socialinio draudimo stažą taip pat turi būti įskaitytas darbo laikas (duomenys neskelbtini) filiale Lietuvoje nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. iki 2023 m. birželio 29 d.
3. Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime į skundą nurodė, kad:
3.1. Pareiškėja teisę į socialinio draudimo senatvės pensiją įgijo 2022 m. rugsėjo 1 d. Prašymą skirti socialinio draudimo senatvės pensiją pareiškėja pateikė 2022 m. rugpjūčio 9 d., kartu pateikdama Kauno technologijos universiteto 2022 m. balandžio 27 d. pažymą Nr. DV32-168, kuria patvirtinama, jog pareiškėja nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. liepos 2 d. studijavo (duomenys neskelbtini) institute ir įgijo inžinieriaus mechaniko kvalifikaciją.
3.2. Panevėžio skyriaus sprendimu pareiškėjai nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. buvo paskirta 473,76 Eur dydžio socialinio draudimo senatvės pensija, neįskaitant mokymosi (duomenys neskelbtini) institute laikotarpio. Prie šio sprendimo pateiktame socialinio draudimo senatvės pensijos apskaičiavime nurodyta, kad laikotarpis nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. liepos 2 d. neįskaitytas į pensijų socialinio draudimo stažą.
3.3. Panevėžio skyrius sprendimą grindė tuo, kad studijos aukštojoje mokykloje nelaikytinos mokymusi kvalifikacijos įgijimo kursuose, kurių laikotarpiai teisės aktuose numatytais atvejais gali būti įskaitomi į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą. Pareiškėja dirbti pradėjo 1982 m. rugsėjo 15 d. (duomenys neskelbtini). Duomenų apie ankstesnius pareiškėjos darbo laikotarpius byloje nėra, todėl nėra teisinio pagrindo į pensijų socialinio draudimo stažą įskaityti atostogų laikotarpio nuo 1982 m. liepos 3 d. iki 1982 m. rugsėjo 14 d. Ginčo laikotarpiu pareiškėja nesimokė aspirantūroje, doktorantūroje, klinikinėje ordinatūroje (rezidentūroje) ar internatūroje, o byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėja studijų laikotarpiu ar iki 1982 m. rugsėjo 15 d. dirbo. Dėl šių priežasčių nurodyti laikotarpiai pagrįstai nebuvo vertinti skaičiuojant pareiškėjos pensijų socialinio draudimo stažą.
3.4. Pareiškėja per 2022 metus papildomai įgijo 1,0000 metų pensijų socialinio draudimo stažo ir 1,87 pensijos apskaitos vienetus, dirbdama (duomenys neskelbtini) filiale Lietuvoje. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, Panevėžio skyrius perskaičiavo (atnaujino) pareiškėjos senatvės pensijos dydį ir sprendimu nuo 2023 m. sausio 1 d. nustatė mokėti 538,36 Eur dydžio socialinio draudimo senatvės pensiją.
3.5. Panevėžio skyriaus sprendimu nebuvo iš naujo sprendžiamas klausimas dėl pensijų socialinio draudimo stažo, įgyto iki 2021 m. gruodžio 31 d., kadangi galiojęs teisinis reguliavimas tokios pareigos nenumatė.
3.6. Nesutikdama su šiuo sprendimu, pareiškėja kreipėsi į VSDFV su skundais, prašydama perskaičiuoti jai socialinio draudimo senatvės pensiją ir į pensijų socialinio draudimo stažą įskaityti darbo (duomenys neskelbtini) laikotarpį nuo 1982 m. liepos 3 d. iki 1982 m. rugsėjo 14 d., taip pat studijų (duomenys neskelbtini) institute laikotarpį nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. liepos 2 d. VSDFV, įvertinusi pareiškėjos skunduose nurodytus motyvus, nustatė, kad pareiškėja iš esmės prašo išspręsti tą patį klausimą, dėl kurio VSDFV jau buvo pasisakiusi 2023 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. (18.2E) I-3268, todėl pareiškėjos skundus paliko nenagrinėtus. Tuo pačiu VSDFV patikrino Panevėžio skyriaus sprendimą ir konstatavo, kad pareiškėjos senatvės pensijos dydžio perskaičiavimas buvo atliktas teisingai.
4. Atsakovas VSDFV atsiliepime į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas VSDFV atsiliepime į skundą nurodė, kad:
4.1. Ginčijamas VSDFV sprendimas buvo priimtas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, išnagrinėjus 2023 m. liepos 24 d. ir 2023 m. rugpjūčio 4 d. gautus pareiškėjos 2023 m. liepos 17 d. skundus, kuriuose ji nesutiko su Panevėžio skyriaus sprendimu dėl senatvės pensijos dydžio perskaičiavimo nuo 2023 m. sausio 1 d.
4.2. Pareiškėjos skundų dalyje dėl studijų (duomenys neskelbtini) institute laikotarpio nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. liepos 2 d. ir atostogų laikotarpio nuo 1982 m. liepos 3 d. iki 1982 m. rugsėjo 14 d. neįskaitymo į pensijų socialinio draudimo stažą buvo nustatyta, jog analogiškas reikalavimas jau buvo išnagrinėtas VSDFV 2023 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. (18.2E) I-3268.
4.3. Kadangi pareiškėja 2023 m. liepos 17 d. skunduose nenurodė jokių naujų aplinkybių ar papildomų argumentų, galinčių lemti kitokį šio klausimo sprendimą, VSDFV pagrįstai atsisakė šią skundų dalį nagrinėti kaip pakartotinę.
4.4. Panevėžio skyriaus sprendimu nuo 2023 m. sausio 1 d. pareiškėjos senatvės pensijos dydis buvo perskaičiuotas tik atsižvelgiant į per 2022 metus papildomai įgytą stažą ir pensijos apskaitos vienetus, neperžiūrint iki 2021 m. gruodžio 31 d. įgyto stažo, kadangi tokio peržiūrėjimo galiojęs teisinis reguliavimas nenumatė.
4.5. VSDFV, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad Panevėžio skyriaus sprendimas dėl pareiškėjos senatvės pensijos dydžio perskaičiavimo yra teisėtas ir pagrįstas.
4.6. VSDFV, pasisakydama dėl pareiškėjos reikalavimų įrašyti į Socialinio draudimo registrą laikotarpius nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. liepos 2 d. bei nuo 1982 m. liepos 3 d. iki 1982 m. rugsėjo 14 d., taip pat su šiais laikotarpiais susijusias draudžiamosioms pajamoms prilyginamas pajamų sumas ir valstybinio socialinio draudimo įmokas, nurodė, kad, nesant teisinio pagrindo šiuos laikotarpius įskaityti į pensijų socialinio draudimo stažą, nėra ir teisinio pagrindo minėtų duomenų įrašyti į Registrą.
II.
5. Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmai 2024 m. gegužės 22 d. sprendimu pareiškėjos V. Z. skundą atmetė.
6. Teismas nustatė faktines bylos aplinkybes, kad:
6.1. Pareiškėja teisę į socialinio draudimo senatvės pensiją įgijo 2022 m. rugsėjo 1 d.
6.2. Prašymą skirti socialinio draudimo senatvės pensiją pareiškėja pateikė 2022 m. rugpjūčio 9 d. Kartu su prašymu buvo pateikta Kauno technologijos universiteto 2022 m. balandžio 27 d. pažyma Nr. DV32-168, kuria patvirtinama, jog pareiškėja nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. liepos 2 d. studijavo (duomenys neskelbtini) institute ir įgijo inžinieriaus mechaniko kvalifikaciją.
6.3. Panevėžio skyriaus 2022 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. VPE_SP1E-125978 pareiškėjai nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. buvo paskirta 473,76 Eur dydžio socialinio draudimo senatvės pensija, neįskaitant mokymosi (duomenys neskelbtini) institute laikotarpio.
6.4. Pareiškėja apskundė Panevėžio skyriaus 2022 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. VPE_SP1E-125978 VSDFV. Pareiškėjos skundas buvo atmestas VSDFV 2023 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. (18.2E) I-3268.
6.5. Šiame sprendime VSDFV nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo (redakcija, galiojusia iki 2023 m. liepos 1 d.; toliau – Pensijų įstatymas) 10 straipsnio 7 dalimi ir Pensijų įstatymo 2 priedo 2.4 papunkčiu, pareiškėjos stažui neprilyginamas mokymosi laikotarpis nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. liepos 2 d. (duomenys neskelbtini) institute, kadangi stažui prilyginamas tik iki 1994 m. gruodžio 31 d. buvęs mokymosi laikas aspirantūroje, doktorantūroje, klinikinėje ordinatūroje (rezidentūroje) ir internatūroje, o tokių duomenų pareiškėja nepateikė.
6.6. VSDFV taip pat nustatė, kad pareiškėja dirbti pradėjo 1982 m. rugsėjo 15 d. (duomenys neskelbtini), o duomenų apie ankstesnius jos darbo laikotarpius nėra, todėl laikotarpio nuo 1982 m. liepos 3 d. iki 1982 m. rugsėjo 14 d. įskaityti į pensijų socialinio draudimo stažą nėra teisinio pagrindo.
6.7. Pareiškėja, nesutikdama su VSDFV sprendimu, pateikė skundą teismui. Administracinė byla Nr. I2-1496-776/2024 Regionų administraciniame teisme buvo išnagrinėta, tačiau galutinis procesinis sprendimas dar neįsiteisėjęs.
6.8. Panevėžio skyrius 2023 metais nustatė, kad pareiškėja per 2022 metus papildomai įgijo 1,0000 metų pensijų socialinio draudimo stažo ir 1,87 pensijos apskaitos vienetus, dirbdama (duomenys neskelbtini) filiale Lietuvoje. Atsižvelgdamas į tai, Panevėžio skyrius perskaičiavo (atnaujino) pareiškėjos senatvės pensijos dydį ir sprendimu nuo 2023 m. sausio 1 d. nustatė mokėti pareiškėjai 538,36 Eur dydžio socialinio draudimo senatvės pensiją. Šiuo sprendimu nebuvo iš naujo sprendžiamas klausimas dėl pensijų socialinio draudimo stažo, įgyto iki 2021 m. gruodžio 31 d., kadangi galiojęs reglamentavimas tokios pareigos nenumatė.
6.9. Pareiškėja, nesutikdama su Panevėžio skyriaus sprendimu, kuriuo nuo 2023 m. sausio 1 d. buvo atnaujintas jos senatvės pensijos dydis, kreipėsi į VSDFV su skundais, prašydama perskaičiuoti jai socialinio draudimo senatvės pensiją ir į pensijų socialinio draudimo stažą įskaityti darbo (duomenys neskelbtini) laikotarpį nuo 1982 m. liepos 3 d. iki 1982 m. rugsėjo 14 d., taip pat studijų (duomenys neskelbtini) institute laikotarpį nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. liepos 2 d. VSDFV, įvertinusi pareiškėjos skunduose nurodytus motyvus, nustatė, kad pareiškėja prašo iš esmės to paties dalyko, dėl kurio VSDFV jau buvo pasisakiusi 2023 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. (18.2E) I-3268, todėl sprendimu pareiškėjos skundus paliko nenagrinėtus.
7. Teismas nurodė, kad prie Panevėžio skyriaus 2022 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. VPE_SP1E-125978 pateiktame socialinio draudimo senatvės pensijos apskaičiavime pažymėta, jog laikotarpis nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. liepos 2 d. neįskaitytas į pensijų socialinio draudimo stažą. Teismas taip pat rėmėsi VSDFV 2023 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. (18.2E) I-3268, kuriame nurodyta, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pensijų įstatymo 10 straipsnio 7 dalimi ir 2 priedo 2.4 papunkčiu, pareiškėjos stažui neprilyginamas mokymosi laikotarpis nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. liepos 2 d. (duomenys neskelbtini) institute, kadangi stažui prilyginamas tik iki 1994 m. gruodžio 31 d. buvęs mokymosi laikas aspirantūroje, doktorantūroje, klinikinėje ordinatūroje (rezidentūroje) ir internatūroje, o tokių duomenų pareiškėja nepateikė.
8. Teismas konstatavo, kad pareiškėja, skųsdama Panevėžio skyriaus sprendimą, tiek VSDFV, tiek teismui iš esmės nurodė tuos pačius argumentus dėl pensijų socialinio draudimo stažo perskaičiavimo, kurie jau buvo įvertinti VSDFV 2023 m. kovo 20 d. sprendime Nr. (18.2E) I-3268, ir nepateikė naujų aplinkybių ar duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio VSDFV sprendimo pagrįstumu. Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino, kad VSDFV, atsisakydama nagrinėti pareiškėjos 2023 m. liepos 24 d. ir 2023 m. rugpjūčio 4 d. skundus kaip pakartotinius dėl to paties klausimo (studijų, su jomis susijusios praktikos ir atostogų laikotarpių įskaitymo į stažą), nepažeidė taikytino teisinio reguliavimo.
9. Pasisakydamas dėl darbo laikotarpio (duomenys neskelbtini) filiale Lietuvoje nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. iki 2023 m. birželio 29 d. įskaitymo į pensijų socialinio draudimo stažą, teismas pažymėjo, kad šis laikotarpis pareiškėjai jau buvo įskaitytas.
10. Teismas nurodė, kad pareiškėjos teiginys, jog Panevėžio skyriaus sprendime į jos socialinio draudimo stažo darbo laiką turėjo būti įskaičiuotas jos mokymosi (duomenys neskelbtini) institute laikotarpis nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. liepos 2 d. su atostogomis nuo 1982 m. liepos 3 d. iki 1982 m. rugsėjo 14 d., darbo praktikos laikotarpis nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. liepos 2 d., atostogų laikotarpis nuo 1982 m. liepos 3 d. iki 1982 m. rugsėjo 14 d., atmestinas, nes Panevėžio skyriaus sprendime buvo sprendžiama tik dėl pareiškėjos per 2022 metus papildomai įgyto 1,0000 metų stažo ir 1,87 pensijos apskaitos vienetų skaičiaus (darbas (duomenys neskelbtini) filiale Lietuvoje), tai yra kiti pareiškėjos darbo laikotarpiai pakartotinai nebuvo vertinami.
11. Teismas kitus pareiškėjos ir atsakovų argumentus įvertino kaip perteklinius ir neturinčius teisinės reikšmės šio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nenagrinėjo. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir ginčo klausimą reglamentuojančias teisės normas, teismas konstatavo, kad Panevėžio skyriaus sprendimas ir VSDFV sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo jų panaikinti pareiškėjos skunde nurodytais argumentais.
12. Teismui konstatavus, kad Panevėžio skyriaus sprendimas ir VSDFV sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, buvo atmestas ir išvestinis pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Panevėžio skyrių atlikti atitinkamus veiksmus.
III.
13. Pareiškėja V. Z. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų 2024 m. gegužės 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjos skundą. Pareiškėja taip pat prašė panaikinti Panevėžio skyriaus sprendimą ir VSDFV sprendimą bei įpareigoti Panevėžio skyrių perskaičiuoti jos socialinio draudimo senatvės pensiją.
14. Pareiškėja apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:
14.1. Panevėžio skyrius, priimdamas sprendimą, neįvertino pareiškėjos pateiktų dokumentų, kurie patvirtina, jog ginčo laikotarpiu ji ne tik studijavo, bet ir dirbo kaip tarnautoja (duomenys neskelbtini) institute. Pareiškėjos teigimu, dėl to nepagrįstai sumažintas jos pensijų socialinio draudimo stažas ir apskaičiuota mažesnė socialinio draudimo senatvės pensija.
14.2. Atsakovai neatsižvelgė į iki 1990 m. kovo 11 d. galiojusį reglamentavimą, kuris, pareiškėjos vertinimu, numatė, jog visi kvalifikacijos įgijimo laikotarpiai buvo apmokami, prilygo darbo pajamoms ir nuo jų buvo mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.
14.3. Panevėžio skyrius, priimdamas sprendimą, pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, objektyvumo, pagarbos žmogui, valdžios institucijų tarnavimo žmonėms ir teisinės valstybės principus.
14.4. Atsakovai nesilaikė teisės aktų, nustatančių, kad asmens kasmetinių atostogų laikotarpis įskaičiuojamas į darbo stažą, ir neatsižvelgė į aktualią teismų praktiką.
14.5. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir jos pateiktus įrodymus dėl darbo ginčo laikotarpiu, todėl nepagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjos mokymosi (duomenys neskelbtini) institute laikotarpis ir atostogų laikotarpis nuo 1982 m. liepos 3 d. iki 1982 m. rugsėjo 14 d. neįtrauktini į pensijų socialinio draudimo stažą.
15. Atsakovas VSDFV atsiliepime į apeliacinį skundą prašė Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų 2024 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodoma, kad pareiškėja apeliaciniame skunde nepateikė argumentų, kurie leistų daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ar taikė materialinės teisės normas arba neištyrė administracinėje byloje esančių įrodymų.
16. Atsakovas Panevėžio skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašė Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų 2024 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, nurodydamas iš esmės tuos pačius argumentus, kurie buvo pateikti atsiliepime pirmosios instancijos teismui.
17. Pareiškėja V. Z. apeliacinės instancijos teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose iš esmės pakartoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir papildomai akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, jos vertinimu, pažeidė nuosavybės neliečiamumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisės viršenybės, nešališkumo ir pagarbos žmogui principus.
IV.
18. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2026 m. sausio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-101-575/2026 pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė, o Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų 2024 m. gegužės 22 d. sprendimą paliko nepakeistą.
19. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. birželio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-735-442/2025, priimtoje nagrinėjant ginčą tarp tų pačių šalių, išnagrinėjo pareiškėjos socialinio draudimo senatvės pensijos apskaičiavimo klausimus. Šioje nutartyje teismas konstatavo, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. liepos 2 d. mokėsi (duomenys neskelbtini) institute dienine studijų forma ir šiuo laikotarpiu įgijo inžinieriaus mechaniko kvalifikaciją. Taip pat nustatyta, jog pareiškėja nepateikė jokių faktinių duomenų apie darbą ar tarnybą minėtu laikotarpiu, o jos darbo knygelėje nėra įrašų apie darbo santykius iki 1982 m. rugsėjo 15 d., kai ji pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini). Teismas taip pat nustatė, kad iki šios datos neegzistavo darbo santykiai, kurie galėtų sudaryti pagrindą kasmetinėms atostogoms, todėl laikotarpis nuo 1982 m. liepos 3 d. iki 1982 m. rugsėjo 14 d. negali būti laikomas nei darbo, nei su darbu susijusių atostogų laikotarpiu. Teismas akcentavo, kad šios faktinės aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniu sprendimu, pagal ABTĮ 57 straipsnio 2 dalį yra privalomos nagrinėjant šią bylą ir negali būti peržiūrimos ar vertinamos iš naujo. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kuriais siekiama ginčo laikotarpį kvalifikuoti kaip darbą ar tarnybą, iš esmės yra nukreipti į prejudicinių faktų paneigimą, o ne į taikytinų teisės normų aiškinimą, ir dėl to negali būti laikomi teisiškai reikšmingais.
20. Teismas papildomai pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 12 dalį pensijų socialinio draudimo stažas – tai laikas, per kurį buvo mokamos arba turėjo būti mokamos pensijų socialinio draudimo įmokos, taip pat įstatyme aiškiai ir baigtiniu būdu nurodyti stažui prilyginami laikotarpiai. Šio įstatymo 2 priedo 2.4 papunktyje nustatyta, kad iki 1994 m. gruodžio 31 d. stažui prilyginamas tik mokymosi laikas aspirantūroje, doktorantūroje, klinikinėje ordinatūroje (rezidentūroje) ir internatūroje. Kiti mokymosi laikotarpiai, įskaitant mokymąsi aukštosios mokyklos dieniniame skyriuje siekiant įgyti kvalifikaciją, teisės normose nėra pripažįstami stažui prilyginamais laikotarpiais.
21. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. liepos 2 d. studijavo (duomenys neskelbtini) institute dieniniame skyriuje ir šiuo laikotarpiu nebuvo nei aspirantė, nei doktorantė, nei rezidentė ar internė. Teismas pažymėjo, kad šios aplinkybės patvirtintos Kauno technologijos universiteto pažyma ir nebuvo ginčijamos nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde. Todėl vien šio laikotarpio kvalifikavimas kaip mokymosi aukštojoje mokykloje savaime paneigia galimybę jį laikyti pensijų socialinio draudimo stažui prilyginamu laikotarpiu.
22. Teismas vertino, kad apeliacinio skundo teiginiai, jog studijų metu pareiškėja atliko praktiką, už kurią buvo mokamas atlyginimas ir nuo jo galėjo būti mokamos socialinio draudimo įmokos, vertintini kaip nepagrįsti įrodymais. Byloje nėra pateikta jokių dokumentų, patvirtinančių darbo teisinių santykių buvimą, t. y. darbo sutarties, įrašų darbo knygelėje, duomenų apie konkrečius darbdavius, priskaičiuotą darbo užmokestį ar faktiškai sumokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokas. Teismas sprendė, kad vien subjektyvus pareiškėjos teiginys apie apmokamą praktiką negali būti laikomas pakankamu įrodymu, patvirtinančiu, kad ginčijamu laikotarpiu buvo dirbama pagal darbo santykius reglamentuojančius teisės aktus, ar kad buvo atsiradusi pareiga mokėti socialinio draudimo įmokas.
23. Teismas laikėsi pozicijos, kad analogiškai nepagrįstas ir pareiškėjos reikalavimas įskaityti laikotarpį nuo 1982 m. liepos 3 d. iki 1982 m. rugsėjo 14 d. kaip atostogas po studijų pabaigos. Byloje nustatyta, kad pareiškėja darbo santykius (duomenys neskelbtini) pradėjo tik nuo 1982 m. rugsėjo 15 d., o jokių duomenų, jog iki šios datos ji būtų dirbusi ar turėjusi teisę į kasmetines atostogas, nėra. Atostogų laikotarpis, nesiejamas su galiojančiais darbo santykiais, negali būti laikomas nei darbu, nei pensijų socialinio draudimo stažui prilyginamu laikotarpiu Pensijų įstatymo prasme.
24. Apeliacinės instancijos teismas vertino, kad iš pareiškėjos apeliacinio skundo matyti, jog jos argumentai iš esmės grindžiami ne teisės normų aiškinimu ar naujų reikšmingų faktinių aplinkybių nurodymu, o siekiu ginčijamą laikotarpį perinterpretuoti socialinio teisingumo ar faktinio darbo pojūčio kategorijomis, tačiau toks argumentavimas negali paneigti aiškaus ir nuosekliai taikomo teisinio reguliavimo.
25. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos pakartotiniai skundai buvo susiję su tuo pačiu klausimu – ginčo laikotarpių įskaitymu į pensijų socialinio draudimo stažą – kuris jau buvo išnagrinėtas iš esmės VSDFV 2023 m. kovo 20 d. sprendimu. Šio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas patvirtinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. birželio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-735-442/2025. Pareiškėja nepateikė jokių naujų faktinių duomenų ar teisinių argumentų, galinčių kelti abejonių šio sprendimo pagrįstumu, todėl atsakovai teisėtai taikė Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 25.5 punktą. Be to, vėlesni sprendimai dėl pensijos dydžio naujinimo buvo priimti tik įvertinus per atitinkamus metus papildomai įgytą stažą ir pensijos apskaitos vienetus, neperžiūrint iki tol apskaičiuoto stažo, todėl jie nesudarė savarankiško pagrindo iš naujo spręsti dėl ginčo laikotarpių.
26. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad bendrųjų teisės principų (teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo, nuosavybės apsaugos ir kt.) taikymas negali paneigti aiškaus ir imperatyvaus materialinės teisės normų turinio. Kadangi nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpiai nepatenka į Pensijų įstatyme nustatytas stažui prilyginamas kategorijas, šių principų taikymas negali sukurti pareiškėjai teisių, kurių nenumato įstatymas.
V.
27. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme yra priimtas nagrinėti pareiškėjos V. Z. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-101-575/2026, užbaigtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. sausio 7 d. nutartimi (toliau – ir Nutartis), Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu.
28. Prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėja nurodo, kad:
28.1. Nagrinėjamu atveju paaiškėjo naujos aplinkybės iš pensijos bylos Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. oficialūs dokumentai, kurie saugomi VSDFV ir VSDFV Kauno skyriaus bei Kauno miesto savivaldybės archyve: 1) Lietuvos (duomenys neskelbtini) pilietės V. Z. „Kadrų įskaitos asmens lapas“, išduotas Kauno miesto savivaldybės archyvo iš fondo (duomenys neskelbtini); 2) 1982 m. balandžio 15 d. Lietuvos TSR Vietinės pramonės ministerijos pranešimas prie pažymėjimo Nr. 45, išduotas Kauno miesto savivaldybės archyvo iš Fondo (duomenys neskelbtini); 3) 1982 m. liepos 2 d. diplomas Nr. ŽV Nr. (duomenys neskelbtini) instituto kvalifikacijos pilietės V. G. notarinio registro (duomenys neskelbtini); 4) Lietuvos (duomenys neskelbtini) pilietės V. G. „Darbininko–tarnautojo asmens sąskaitos kortelė“ iš Kauno miesto savivaldybės archyvo iš Fondo (duomenys neskelbtini); 5) Kauno technologijos universiteto 2022 m. balandžio 9 d. pažyma Nr. DV32-168.
28.2. Pareiškėja nebuvo pakviesta į apeliacinės instancijos teismo 2026 m. sausio 7 d. posėdį ir jai nebuvo sudaryta galimybė būti išklausytai ir jai nebuvo žinoma, kad nebus tiriamas nei vienas oficialus dokumentas iš pensijos bylos Nr. (duomenys neskelbtini).
28.3. Naujai paaiškėjusios aplinkybės turi esminę reikšmę bylai, nes patvirtina faktus apie pilietės V. G. privalomąjį socialinį draudimą nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. rugsėjo 14 d., apmokėjimą privalomųjų pailgintų kasmetinių atostogų nuo 1982 m. liepos 3 d. iki 1987 m. rugsėjo 14 d.
28.4. Apeliacinės instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, betarpiškai, visapusiškai ir sąsajume neištyrė ir neįvertino naujų oficialių dokumentų iš pensijos bylos Nr. (duomenys neskelbtini) faktų dėl privalomojo valstybinio socialinio draudimo pilietės V. G. nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. rugsėjo 14 d.
29. Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo jį atmesti.
30. Atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo atsakovas nurodo:
30.1. Pareiškėja savo pateiktame prašyme dėsto tas pačias aplinkybes bei argumentus, kuriuos teismas jau vertino priimdamas sprendimą, o naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu – nemini. Prašyme pareiškėja teigia, kad bylą nagrinėję teisėjai neatskleidė bylos esmės, nepateikė argumentų ir teisinių motyvų, netinkamai vertino byloje pareiškėjos pateiktus dokumentus, bei nesudarė galimybės betarpiškai dalyvauti byloje.
30.2. Pareiškėja išsako savo subjektyvią nuomonę ir nesutikimą su teismų priimtais procesiniais sprendimais, todėl tai negali būti vertinama kaip pagrindas atnaujinti procesą ar jį atnaujinus – priimti pareiškėjai palankų sprendimą.
30.3. Pareiškėja savo prašymo atnaujinti procesą nepagrindė ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto proceso atnaujinimo pagrindo, t. y. nenurodė naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą spręsti dėl proceso atnaujinimo išnagrinėtoje byloje, o prašymą atnaujinti procesą grindžia tik savo asmenine subjektyvia nuomone, dėl šios priežasties atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-101-575/2026 nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
VI.
31. Pareiškėja V. Z. siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. sausio 7 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A-101-575/2026 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą pagrindą.
32. Proceso atnaujinimas yra ypatinga įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) peržiūrėjimo procesinė priemonė, kuri taikoma tik įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Proceso atnaujinimo institutu siekiama, kad nebūtų palikti galioti galbūt neteisingi ir nepagrįsti teismų sprendimai (nutartys). Taigi proceso atnaujinimas yra išimtinė priemonė administraciniame procese, kuri taikoma tik išimtiniais atvejais. Proceso atnaujinimo pagrindų baigtinis sąrašas yra įtvirtintas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje.
33. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) praktikoje, pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, akcentuoja vieną iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principą, kuris suponuoja pagarbą res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Brumarescu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 28342/95); 2002 m. liepos 25 d. sprendimas byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 48553/99); 2007 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Sypchenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 38368/04); 2007 m. kovo 15 d. sprendimas byloje Volkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 8564/02)).
34. Akcentuotina, kad bet kuris proceso šalies nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar proceso šalies nurodytas (-i) proceso atnaujinimo pagrindas (-ai) leidžia protingai abejoti byloje priimto teismo procesinio sprendimo pagrįstumu ir teisėtumu. Be to, proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, o proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą.
35. Taigi, sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje, yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-6-968/2025; kt.).
36. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punktą, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.
37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, kad aptariamu proceso atnaujinimo pagrindu atnaujinti procesą galima remiantis tik tokiomis naujai paaiškėjusios esminėmis bylos aplinkybėmis, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai; 3) turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-120-822/2015; 2022 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-89-520/2022; kt.).
38. Esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai. Jeigu prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka šių reikalavimų, tai jos negali būti vertinamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas užbaigtoje administracinėje byloje.
39. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punktas taikytinas ir tais atvejais, kai prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo suranda naujus įrodymus, patvirtinančius, kad paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių. Tokie įrodymai turi atitikti reikalavimus, keliamus ir įrodymams, ir esminėms naujai paaiškėjusioms aplinkybėms. Įrodymuose įtvirtinta informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, t. y. ji turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui, be to, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir neturėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodančiam asmeniui.
40. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nenurodė jokių naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios jai nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu ir apie kurias ji sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai.
41. Pažymėtina, kad pareiškėjos nurodomi oficialūs dokumentai iš pensijos bylos Nr. (duomenys neskelbtini), kurie neva turi patvirtini reikšmingas aplinkybes, nagrinėjamoje byloje jau buvo, taigi nėra pagrindo tvirtinti, kad jie naujai paaiškėjo (diplomą, pateiktą teismo posėdžio dieną, pirmosios instancijos teismas atsisakė prijungti prie bylos). Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos prašyme išdėstytus argumentus, kuriais ji grindžia proceso atnaujinimo būtinybę, sprendžia, kad pareiškėja iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, jog nesutinka su Nutarties motyvais, apeliacinės instancijos teismo atliktu byloje esančių įrodymų vertinimu ir išvadomis dėl ginčo laikotarpių įskaitymo į pensijų socialinio draudimo stažą. Pareiškėja nepateikė jokių naujų faktinių duomenų, dėl kurių turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai.
42. Pareiškėjos prašymo atnaujinti procesą argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nesudarė galimybės būti išklausytai, neatskleidė bylos esmės, betarpiškai, visapusiškai ir sąsajume neištyrė ir neįvertino naujų oficialių dokumentų taip pat negali paneigti Nutartyje padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo. Pareiškėjos dėstomos aplinkybės nėra naujai paaiškėjusios esminės bylos aplinkybės, dėl kurių galėjo būti priimtas kitoks apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas.
43. Kaip nustatyta, administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių ir kartu teisinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. sausio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-10-520/2026, 2025 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-24-602/2025, 2023 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-21-815/2023, 2022 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-94-821/2022, 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-1-520/2019 ir kt.).
44. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintu proceso atnaujinimo pagrindu.
45. Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo nepagrįstas įstatymo nurodytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl jis atmetamas ir atsisakoma atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-101-575/2026.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos V. Z. prašymo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-101-575/2026 netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-101-575/2026 pagal pareiškėjos V. Z. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų 2024 m. gegužės 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. Z. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Rasa Ragulskytė-Markovienė
Ernestas Spruogis