Administracinė byla Nr. A-3189-556/2018

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01312-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 28.2

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 5–6), prašydamas panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) Klaipėdos skyriaus 2017 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. 2.3-(NTP-2)-16-NT-1793-18939 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2.       Pareiškėjas nurodė, kad Klaipėdos miesto apylinkės teisme nagrinėjama administracinio nusižengimo byla Nr. II-223-963/2017, kurioje jis yra nukentėjusiuoju. Pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 31 d. Tarnybos Klaipėdos skyriui pateikė prašymą suteikti jam antrinę teisinę pagalbą minėtoje administracinio nusižengimo byloje. Tačiau Tarnybos Klaipėdos skyrius skundžiamu Sprendimu atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą, motyvuodamas aplinkybe, kad pareiškėjas nėra apmokėjęs 1 240 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurios patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą pagal Tarnybos 2012 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPD-2-12, 2012 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPD-94-12, 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPD-119-12 ir 2013 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPD-5-13. Pareiškėjas paaiškino, kad Tarnyba, minėtais sprendimais paskyrusi jam antrinę teisinę pagalbą, jos realiai nesuteikė, o 1 240 Eur suma buvo priteista už akių administraciniame procese, kuriame jis neturėjo galimybių apginti savo pozicijos. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovą ne kartą informavo, jog dėl labai sunkios materialinės padėties neturi galimybių padengti minėtą skolą, prašė įsiskolinimą išieškoti per antstolius, tačiau Tarnyba atsisakė tai atlikti, motyvuodama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) pranešimu, kuriame nurodyta, kad susidariusi skola neišieškoma ir atsisako pradėti įsiskolinimo išieškojimo procedūras. Pareiškėjas akcentavo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija), įstatymai bei tarptautinės teisės normos garantuoja advokato dalyvavimą teisminiame procese, tačiau dėl atsakovo nepagrįstų veiksmų jau penkerius metus jam užkirsta galimybė pasinaudoti antrine teisine pagalba. Todėl skundžiamas Sprendimas, pareiškėjo manymu, yra nepagrįstas bei neteisėtas ir naikintinas.

3.       Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 15–18) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4.       Atsakovas paaiškino, kad 2017 m. rugpjūčio 31 d. Tarnybos Klaipėdos skyriuje gautas pareiškėjo prašymas reg. Nr. (2.3)KLTP-1-1793 suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinio nusižengimo byloje. Tarnyba, įvertinusi turimus duomenis ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, 2017 m. spalio 4 d. priėmė sprendimą Nr. 2.3-(NTP-2)-17-NT-1793-18939 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“, kuriuo atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą, kadangi jis nėra sumokėjęs 1 240 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurias buvo įpareigotas sumokėti įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendimu. Vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu asmeniui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo antrinės teisinės pagalvos išlaidų arba jų dalies. Atsakovas pabrėžė, kad Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas nenumato išimčių, kai antrinė teisinė pagalba galėtų būti teikiama asmenims, nesusimokėjusiems antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Teigė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), spręsdamas panašaus pobūdžio bylas, yra ne kartą nurodęs, jog Tarnybos priimti sprendimai atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą dėl to, kad asmuo buvo įpareigotas sumokėti jam suteiktas antrinės teisinės pagalbos išlaidas, tačiau šių išlaidų arba jų dalies jis nesumokėjo, yra teisėti ir pagrįsti. Taigi, atsakovo nuomone, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II.

5.       Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimu (b. l. 52–56) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6.       Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2017 m. spalio 4 d. sprendimo Nr. 2.3-(NTP-2)-16-NT-1793-18939 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“, kuriuo pareiškėjui atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo.

7.       Teismas nurodė, kad Įstatymo 11–12

8.       Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 31 d. atsakovui pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą Klaipėdos miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje Nr. II-223-963/2017. Tarnybos Klaipėdos skyrius, įvertinęs minėto prašymo ir teikiamų priedų turinį, 2017 m. rugsėjo 1 d. raštu Nr. (2.3) NO-2-6468 „Dėl prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą“ įpareigojo pareiškėją per 14 dienų nuo rašto išsiuntimo dienos pateikti patvirtinimą, kad jis yra apmokėjęs valstybės patirtas išlaidas už antrinės teisinės pagalbos teikimą, bei patikslinti metinę pajamų ir turto deklaraciją antrinei teisinei pagalbai už laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. liepos 31 d., joje nurodant gautas pajamas teikiant taksi paslaugas, bei pateikti tai pagrindžiančius dokumentus. Pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 15 d. raštu pateikė patikslintą metinę pajamų ir turto deklaraciją bei nurodė, kad dėl sunkios materialinės padėties neturi galimybės padengti išlaidų už anksčiau suteiktą antrinę teisinę pagalbą kitose bylose. Tarnyba 2017 m. rugsėjo 19 d. raštu Nr. (2.3) NO-2-6939 „Dėl informacijos suteikimo“ kreipėsi į VMI su prašymu pateikti informaciją, ar pareiškėjo atžvilgiu yra vykdomas priverstinis įsiskolinimo už anksčiau suteiktą antrinę teisinę pagalbą išieškojimas. VMI 2017 m. spalio 4 d. raštu Nr. (20.2-06 E) RMA „Dėl informacijos pateikimo“ informavo atsakovą, kad yra išduotas vykdomasis raštas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo iš pareiškėjo ir jis pateiktas vykdyti antstoliui, tačiau turimais duomenimis pareiškėjas įsiskolinimo nėra padengęs. Tarnyba, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes ir vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, 2017 m. spalio 4 d. sprendimu Nr. 2.3-(NTP-2)-16-NT-1793-18939 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą.

9.       Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatė, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eI-466-386/2015, iš pareiškėjo buvo priteista 1 240 Eur už antrinės teisinės pagalbos išlaidas, kurios pareiškėjui buvo suteiktos Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimais: 2012 m. sausio 13 d. Nr. (1.31)-TPD-2-12; 2012 m. spalio 1 d. Nr. (1.31)-TPD-94-12; 2012 m. gruodžio 17 d. Nr. (1.31)-TPD-119-12; 2013 m. sausio 13 d. Nr. (1.3)-TPD-5-13. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eA-1834-261/2015, nutarė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 19 d. sprendimą paliko nepakeistą. Taigi, įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimu iš pareiškėjo buvo priteista valstybės naudai 1 240 Eur išlaidų už suteiktą antrinę teisinę pagalbą atlyginimo kitose bylose ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu pareiškėjas šios prievolės nebuvo įvykdęs.

10.       Teismas nurodė, kad minėtų aplinkybių pareiškėjas neneigia, tačiau akcentuoja, jog 1 240 Eur suma iš jo priteista už realiai nesuteiktą antrinę teisinę pagalbą. Atsižvelgęs į tai, teismas pažymėjo, kad Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas gali būti taikomas nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu remiantis asmeniui kitoje byloje buvo nustatytos apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidos arba jų dalis, kurių asmuo neapmokėjo (rėmėsi LVAT 2016 m. vasario 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016; 2017 m. spalio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-4971-438/2017). Taip pat pabrėžė, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas tiek administracinės bylos proceso šalims, tiek bylą nagrinėjančiam teismui įgyja res judicata galią. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Teismas akcentavo, kad teismo sprendimui įgijus res judicata galią, bylinėjimasis laikomas baigtu, o ginčas išspręstu galutinai ir negrįžtamai, taip pat šalys nebegali kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko tuo pačiu pagrindu.

11.       Taigi, teismas nustatė, kad pareiškėjas turėjo prievolę apmokėti 1 240 Eur antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų atlyginimą valstybei, tačiau per nustatytą terminą šios prievolės neįvykdė, todėl Tarnyba, vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą.

12.       Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad 1 240 Eur skola yra išieškoma priverstine tvarka per antstolius ir atsakovas nesiėmė jokių veiksmų išieškoti skolos, teismas pažymėjo, jog byloje nagrinėjamas klausimas dėl Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2017 m. spalio 4 d. sprendimo Nr. 2.3-(NTP-2)-16-NT-1793-18939 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo” teisėtumo ir pagrįstumo, todėl reikšminga aplinkybė yra tik tai, ar teismo priteista 1 240 Eur suma buvo apmokėta skundžiamo Sprendimo priėmimo metu. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju nepaneigta, jog antrinės teisinės pagalbos išlaidos kitose bylose nėra apmokėtos. Kadangi pareiškėjas įrodymų, paneigiančių šią aplinkybę (kad skundžiamo Sprendimo priėmimo metu buvo apmokėjęs 1 240 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų), nepateikė, teismas sprendė, jog Sprendimas šiuo aspektu laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

13.       Įvertinęs atsakovo 2017 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. 2.3-(NTP-2)-16-NT-1793-18939 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo” teisėtumo aspektu, teismas pripažino, kad minėtas administracinis aktas iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus – yra pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Nenustatęs skundžiamo Sprendimo neteisėtumo pagrindų, teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

14.       Pareiškėjas J. S. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 59–60), kuriame prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio atitikimo Konstitucijai.

15.       Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, byla išnagrinėta neobjektyviai, visapusiškai neįvertinus visų aplinkybių. Pažymi, jog Konstitucija garantuoja teisę turėti advokatą, tokios teisės numatomos ir Europos žmogaus teisių chartijoje bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Tačiau teismas nepasisakė dėl akivaizdaus prieštaravimo tarp Įstatymo ir Konstitucijos bei minėtų tarptautinių teisės aktų. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad 1 240 Eur skolos negali apmokėti dėl labai sunkios materialinės būklės, apie tai informavo ir Tarnybą. Nurodo, kad išieškojimą per antstolį inicijavo pats, nors tai yra atsakovo pareiga. Pareiškėjo nuomone, skolos išieškojimas blokuojamas tyčia, vyksta daugiau nei penkerius metus, tačiau teismas dėl šių aplinkybių nepasisakė ir nebuvo atskleista, kiek laiko atitinkamai pareiškėjui bus nesuteikiama antrinė teisinė pagalba, kaip tai vertintina Konstitucijos požiūriu. Pareiškėjas akcentuoja, kad antrinės teisinės pagalbos nesuteikimas užkerta jam kelią nuginčyti ir 1 240 Eur skolą, kuri, pareiškėjo teigimu, yra nepagrįsta, nes jokia antrinė teisinė pagalba jam suteikta nebuvo.

16.       Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 65–66) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimą nepakeistą.

17.       Atsakovas nurodo, kad palaiko savo poziciją ir argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Pažymi, jog pareiškėjas nenurodė ir nepateikė jokių aplinkybių bei įrodymų dėl teismo neobjektyvumo, o apeliaciniame skunde remiasi iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, atsakovo manymu, objektyviai ir visapusiškai ištyrė bei įvertino bylos medžiagą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

18.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2017 m. spalio 4 d. sprendimo Nr. 2.3-(NTP-2)-16-NT-1793-18939 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ teisėtumo ir pagrįstumo. Minėtu sprendimu Tarnyba atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, nes pareiškėjas nėra sumokėjęs 1 240 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų kitoje byloje.

19.       Nagrinėjamam ginčui aktualios redakcijos Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-270 redakcija) numatė, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies.

20.       Pareiškėjas kaip vieną iš apeliacinio skundo argumentų nurodo tai, kad skundžiamas Sprendimas pažeidžia Konstitucijos ir tarptautinių teisės aktų jam garantuojamą teisę turėti advokatą, prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 11 straipsnio atitikimo Konstitucijai.

21.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. kovo 7 d. nutartimi, nustatęs, kad Konstituciniame Teisme jau yra priimtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas ištirti, ar Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-270 redakcija) ta apimtimi, kuria jame nustatyta, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies, net kai nuteistajam asmeniui veiksmingos (nemokamos) teisinės pagalbos teikimo užtikrinimas būtinas dėl teisingumo interesų, neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 6 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui (bylai suteiktas Nr. 17/2017), nutarė šią administracinę bylą sustabdyti, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės bylą Nr. 17/2017.

22.       Konstitucinis Teismas 2018 m. spalio 11 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ Nr. KT20-N11/2018, kuriuo pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija; Žin., 2013, Nr. 54-2675) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies, tais atvejais, kai asmeniui tokia pagalba yra itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių ir ją užtikrinti baudžiamojoje byloje būtina teisingumo interesais, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

23.       Nors nurodytoje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai tyrė tiek, kiek pagal jį antrinė teisinė pagalba neteikiama baudžiamojoje byloje, tuo tarpu nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui administracinio nusižengimo byloje, minėtame Konstitucinio Teismo nutarime pateikti išaiškinimai dėl nagrinėjamoje byloje taikytino teisinio reguliavimo aktualūs ir šioje administracinėje byloje.

24.       Taigi, pabrėžtina, jog minėtame nutarime Konstitucinis Teismas, spręsdamas, ar Įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėjo, kad:

„– Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta teisė turėti advokatą reiškia asmens teisę pačiam pasirinkti advokatą, taip pat teisę turėti valstybės paskirtą advokatą; iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat teisės turėti advokatą kyla valstybės institucijų pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali;

– Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą, 31 straipsnio 2 dalyje garantuojamo teisingo bylos išnagrinėjimo nepriklausomame ir nešališkame teisme imperatyvo, konstitucinio teisinės valstybės principo, suponuojama valstybės pareiga užtikrinti veiksmingos teisinės pagalbos teikimą tais atvejais, kai tai būtina teisingumo interesais, inter alia reiškia, kad įstatymų leidėjas privalo numatyti tokį teisinės pagalbos organizavimo, teikimo ir finansavimo modelį, pagal kurį ji asmenims, kuriems tokia pagalba būtų itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių, būtų teikiama atsižvelgiant į tokius kriterijus kaip bylos ar taikomos teisės sudėtingumas, galimos bausmės griežtumas, nusikalstamos veikos sunkumas, tam tikri asmens socialinės ir asmeninės padėties ypatumai, kitos reikšmingos aplinkybės; įstatymų leidėjas gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teisinė pagalba tam tikrais atvejais būtų neteikiama asmenims, kurie neįvykdo įstatyme nustatytos pareigos apmokėti jiems kitose bylose suteiktos teisinės pagalbos išlaidas ar jų dalį; tačiau jokiais atvejais tokiu teisiniu reguliavimu negali būti paneigtos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos asmens teisė kreiptis į teismą ir teisė į tinkamą teismo procesą, t. y. negali būti sudarytos prielaidos nepaisyti teisingumo interesų, be kita ko, kai tam tikram asmeniui teisinė pagalba būtų itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių.“

25.       Konstitucinis Teismas nurodė, kad „pagal ginčijamame Įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija) 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, <...> antrinė teisinė pagalba neteikiama asmeniui neatsižvelgiant į jokias aplinkybes, t. y. nei į asmens turtą ir pajamas, nei į teisingumo interesus, inter alia bylos ar taikomos teisės sudėtingumą, galimos bausmės griežtumą, nusikalstamos veikos sunkumą, tam tikrus asmens socialinės ir asmeninės padėties ypatumus.“ Atsižvelgęs į tai, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad „tokiu teisiniu reguliavimu nepaisoma Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą, 31 straipsnio 2 dalyje garantuojamo teisingo bylos išnagrinėjimo nepriklausomame ir nešališkame teisme imperatyvo, konstitucinio teisinės valstybės principo, suponuojamos valstybės pareigos užtikrinti veiksmingos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kuriems tokia pagalba būtų itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių, tais atvejais, kai tai būtina teisingumo interesais, taip pat iš Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtintų konstitucinių teisės į gynybą ir teisės turėti advokatą kylančios valstybės institucijų pareigos užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali.“

26.       Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijamas atsakovo Sprendimas, kuriuo, vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, neatsižvelgiant į jokias aplinkybes, t. y. nei į asmens turtą ir pajamas, nei į teisingumo interesus, inter alia bylos ar taikomos teisės sudėtingumą, tam tikrus asmens socialinės ir asmeninės padėties ypatumus, atsisakyta teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

27.       Tokią išvadą, be kita ko, patvirtina aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2018 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo Nr. VIII-1591 2, 11, 12, 13, 14, 15, 18, 19, 21, 22, 23, 24, 29, 30, 31, 32, 34 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymą (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), kuriuo inter alia pakeitė Įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 11 straipsnio 10 dalį ir papildė jį 11 dalimi, jas išdėstant taip:

27.1.                      „10. Tarnyba turi teisę išimtiniais atvejais, atsižvelgdama į šio straipsnio 11 dalyje nurodytą pareiškėjo prašymą ir įvertinusi konkretaus pareiškėjo individualią situaciją, suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisydama to, kad yra šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 punktuose nustatyti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai.“

27.2.                      „11. Kai tarnyba, vadovaudamasi šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 punktais, priima sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, pareiškėjas turi teisę kreiptis į tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo ir pateikti šį prašymą pagrindžiančius dokumentus ir (ar) informaciją. Individuali pareiškėjo situacija vertinama atsižvelgiant į gyvenimo lygį ir pareiškėjo turtinę padėtį, galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai, bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, sudėtingumą ir turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, pareiškėjo procesinę padėtį byloje ir galimus neigiamus padarinius pareiškėjui. Šiuo atveju tarnyba sprendimą priima teisingumo ministro nustatyta tvarka.“

28.       Taigi pagal Įstatymo 11 straipsnio 10, 11 dalyse (2018 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIII-1437 redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, Tarnybai atsisakius suteikti antrinę teisinę pagalbą (inter alia vadovaujantis šio straipsnio 7 dalies 11 punktu), pareiškėjas galės kreiptis į Tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo, o Tarnyba, įvertinusi jo individualią situaciją (gyvenimo lygį ir pareiškėjo turtinę padėtį, galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai, bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, sudėtingumą ir turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, pareiškėjo procesinę padėtį byloje ir galimus neigiamus padarinius pareiškėjui), išimtiniais atvejais turės teisę suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisydama to, kad pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje ir jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies, t. y. netaikydama Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-270 redakcija), kuriuo nagrinėjamu atveju vadovavosi atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą.

29.       Todėl, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, panaikinant pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimant naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti Tarnybos Klaipėdos skyriaus 2017 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. 2.3-(NTP-2)-16-NT-1793-18939 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą tenkinti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo J. S. skundą tenkinti ir panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2017 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. 2.3-(NTP-2)-16-NT-1793-18939 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai         Ričardas Piličiauskas

        Veslava Ruskan

        Arūnas Sutkevičius