Civilinė byla Nr. 3K-3-149-421/2019
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-42379-216-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.5.4.3; 3.2.4.11
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. balandžio 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Donato Šerno (pranešėjas) ir Algirdo Taminsko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. G.-B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 23 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. G.-B. ieškinį atsakovui R. G. dėl teisės į privalomąją palikimo dalį nustatymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisę į privalomąją palikimo dalį reglamentuojančių materialiosios teisės normų taikymo ir šios teisės įrodinėjimo.
2. Ieškovė prašė nustatyti jai privalomąją 1/2 palikimo dalį iš tėvo A. G., mirusio (duomenys neskelbtini), testamentu paliktos atsakovui turto dalies, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovė nurodė, kad jos tėvas testamentu paliko atsakovui dviejų kambarių butą (duomenys neskelbtini). Paveldėtą turtą atsakovas pardavė už 29 500 Eur. Ieškovei nustatytina privalomoji turto dalis, nes tėvo mirties dieną (duomenys neskelbtini) jai buvo reikalingas išlaikymas (nuo 2013 m. balandžio mėn. iki mirties ieškovę išlaikė jos tėvas, teikdamas finansinę paramą; ji viena augina nepilnametę dukterį, neturi kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, santaupų, nuomojasi būstą, buvęs sutuoktinis neteikia išlaikymo vaikui, ieškovė gauna paramą iš Vaikų išlaikymo fondo, slaugydama sunkiai sergantį tėvą, ji visiškai išseko, pablogėjo jos sveikata, nebegali dirbti pagal turimą solinio dainavimo profesiją). Šiuo metu išlaikymo būtinumas neišnykęs.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimu tenkino ieškinį, nustatė ieškovei teisę į privalomąją palikimo dalį po tėvo A. G. mirties (duomenys neskelbtini), kurią sudaro 4930,04 Eur (1/2 dalis, kuri kiekvienam iš palikėjo paveldėtojų tektų paveldint pagal įstatymą), ir priteisė šią sumą iš atsakovo R. G. ieškovės naudai; taip pat priteisė valstybei iš atsakovo 686,93 Eur antrinės teisinės pagalbos advokato išlaidų, 12,65 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo, 148 Eur žyminio mokesčio.
5. Teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) mirė ieškovės motina O. V. G., o (duomenys neskelbtini) – ieškovės tėvas A. G.; po motinos O. V. G. mirties ieškovė (palikėjos duktė), atsakovas (palikėjos sūnus) ir R. G. (palikėjos sūnus) atsisakė jos palikimo, pateikdami Vilniaus m. 8-ojo notarų biuro notarei raštu bendrą 1999 m. gruodžio 21 d. pareiškimą; O. V. G. palikimą priėmė palikėjos sutuoktinis ir šalių tėvas A. G.; 2013 m. kovo 13 d. A. G. notaro patvirtintu testamentu savo mirties atveju paliko butą (duomenys neskelbtini), garažą (boksą) (duomenys neskelbtini), savo sūnui R. G. (atsakovui); vėliau A. G. šį butą pardavė, o garažą padovanojo kitam sūnui R. G.; 2014 m. kovo 1 d. testamentu A. G. paliko savo sūnui (atsakovui) butą (duomenys neskelbtini), bei visus jam priklausančius piniginius indėlius; į notarą atsakovas kreipėsi 2016 m. balandžio 22 d. pareiškimu dėl turto priėmimo pagal testamentą bei įstatymą, o ieškovė – 2016 m. gegužės 18 d. pareiškimu dėl turto priėmimo pagal įstatymą; ieškovei nebuvo išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, nes nebuvo paveldimo pagal įstatymą palikėjo turto; 2016 m. liepos 19 d. atsakovui išduotas paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas, pagal kurį jis po tėvo mirties paveldėjo butą (duomenys neskelbtini); šį turtą pardavė 2016 m. rugsėjo 9 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu už 29 500 Eur.
6. Teismas pažymėjo, kad sprendžiant dėl ieškinio pagrįstumo nėra svarbi aplinkybė, ar ieškovės tėvas A. G. teikė jai išlaikymą iki mirties. Teismas pagal byloje esančius įrodymus, liudytojų parodymus nustatė, kad palikėjas neteikė ieškovei nuolatinio išlaikymo, nes pats gavo ne didesnę kaip 440 Eur pensiją; palikėjas tik periodiškai ją paremdavo.
7. Teismas, įvertinęs liudytojų parodymus bei byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad ieškovė buvo ir yra socialiai remtina, jos šeimą 2013–2017 m. finansiškai rėmė valstybė, ji neturėjo užtektinai pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms tenkinti, todėl jai buvo reikalingas išlaikymas. Remdamasis ieškovės pateiktais medicininiais dokumentais, teismas sprendė, kad laikui bėgant prastėja ieškovės psichinė sveikata, ji taip pat prarado balsą, jai diagnozuotas lėtinis balso stygų uždegimas, todėl ji nebegali dirbti pagal įgytą profesiją (dainuoti), neturi teisės dirbti pedagoginio darbo. Dėl psichinės sveikatos ypatumų, skirto gydymo (vaistų naudojimo) ieškovei problemiška rasti gerai mokamą darbą.
8. Teismas konstatavo, kad ieškovei palikėjo mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas, ji buvo socialiai remtina, turėjo rimtų sveikatos problemų, neleidžiančių dirbti pagal kvalifikaciją arba rasti gerai mokamą darbą. Teismas pažymėjo, kad įstatymo leidėjas nesieja palikėjo slaugos, išlaikymo, konfliktiškų santykių buvimo su teise į privalomąją palikimo dalį, todėl laikė, kad kiti nurodyti atsikirtimo į ieškinį motyvai neturi įtakos priimant sprendimą.
9. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2018 m. spalio 23 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir priėmė naują – ieškinį atmetė.
10. Kolegija sutiko su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog yra pagrindas taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.50 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl išlaikymo reikalingumo, neatsižvelgė į tai, kad didžioji dalis ieškovės pateiktų įrodymų nėra aktualūs sprendžiant klausimą dėl išlaikymo reikalingumo ieškovės tėvo mirties dieną. Kolegija ieškovės teisę į išlaikymą vertino (duomenys neskelbtini) dieną.
11. Kolegija kaip aktualią vertino „Sodros“ pažymą, pagal kurią nustatė, kad 2016 m. pradžioje ieškovė, dirbdama V. B. (buvusio vyro) personalinėje įmonėje, gaudavo apytiksliai 86,25 Eur pajamų per mėnesį. Kolegija nustatė, kad ieškovė neturėjo nekilnojamojo turto, gyveno (ir gyvena) anytos namuose kartu su dukterimi, šiai priteistą 57 Eur išlaikymą mokėjo Vaikų išlaikymo fondas. Šių aplinkybių pagrindu kolegija sprendė, kad ieškovės pajamos nebuvo didelės, tačiau pažymėjo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog pajamų, reikalingų poreikiams tenkinti, ji negalėjo gauti dėl objektyvių priežasčių. Kolegijos vertinimu, ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai, kad ji kreipėsi dėl valytojos darbo vietos 2016 m. liepos mėn., siuntė gyvenimo aprašymą dėl keleto darbo pozicijų, nesudaro pagrindo spręsti, kad ji išnaudojo visas įgyvendinamas galimybes gauti lėšų būtinoms gyvenimo reikmėms. Kolegija atkreipė dėmesį, kad sunki materialinė padėtis, atsiradusi dėl asmens neveikimo, nevertintina kaip pagrindas konstatuoti išlaikymo reikalingumą.
12. Kolegija sprendė, kad pateikti medicininiai išrašai nesudaro pagrindo pripažinti, jog tėvo mirties dieną (duomenys neskelbtini) ieškovė neturėjo objektyvių galimybių gauti didesnių pajamų – medicininiuose dokumentuose nurodyti sveikatos sutrikimai diagnozuoti vėlesniu laikotarpiu. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad galimybė gauti pajamų galima ir dirbant kitus darbus, ne tik pagal ieškovės įgytą išsilavinimą. Nėra pakankamai duomenų, kad ieškovei diagnozuoti sveikatos sutrikimai nepagydomi, nuolatiniai, dėl šių ligų ieškovei nenustatytas atitinkamas nedarbingumo lygis.
13. Remdamasi byloje esančių įrodymų visetu kolegija padarė išvadą, kad ieškovė buvo darbinga tiek iki tėvo mirties, tiek po to, ji turėjo galimybes dirbti ir užsidirbti būtiniesiems poreikiams, tačiau visų galimybių galimai neįgyvendino.
14. Kolegija pripažino nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad šiuo atveju buvo pagrindas taikyti CK 5.20 straipsnio normą, nes ieškovės pateikti įrodymai nesudaro pagrindo spręsti, kad tėvo mirties dieną dėl amžiaus, sveikatos būklės, darbingumo buvo sumažėjusios ieškovės galimybės gauti didesnes pajamas ir kad ieškovė išnaudojo visas šias galimybes. Dėl to kolegija panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį atmetė, atitinkamai perskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
15. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 23 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Teisės į privalomąją palikimo dalį CK 5.20 straipsnio pagrindu suteikimas artimiausiems šeimos nariams remiasi šeimos narių solidarumo samprata, kuri šeimos narį įpareigoja ne tik naudotis teisėmis, bet ir prisiimti pareigas, šiuo atveju – rūpintis savo šeimos narių gerove. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo taikyti CK 5.20 straipsnio normą, nenurodė konkrečių įrodymų, kuriais remdamasis padarė tokią išvadą, t. y. kokie įrodymai pagrindžia, kad ieškovė neatitinka silpniausio šeimos nario kriterijų. Ieškovės darbingumas dėl bendros sveikatos būklės žymiai sumažėjęs nuo 2015 m., ji negali dirbti pagal įsigytą profesiją dėl dingusio balso, o kitų darbų visu krūviu ir ilgesnį laiką negali dirbti dėl fizinio išsekimo, kuris atsirado dėl nuolatinio streso slaugant sunkiai sergantį tėvą, stiprių psichotropinių bei kitų medikamentų vartojimo. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė yra tas silpniausias ir mažiausiai apsaugotas šeimos narys, kuriam buvo reikalinga stipriųjų šeimos narių parama.
15.2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nes neįvertino ieškovės pateiktų įrodymų, iš kurių akivaizdu, kad ji net kelis kartus 2015 metais gydėsi Psichikos sveikatos centro stacionare, nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. jai nustatyta neurastenija, konvencinė afonija, balso stygų uždegimas, skydliaukės hipofunkcija, dingęs balsas ir kitos ligos. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino ieškovės pateiktų įrodymų dėl atsakovo veiksmų ir neveikimo (neištesėto pažado nupirkti jai atskirą butą už motinos turto dalį), jo elgesio su seserimi paskutiniais tėvo gyvenimo metais, atsakovo siunčiamų jai grasinančių žinučių, kad ji nereikalautų turto dalies, todėl nebuvo nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė negali dirbti pagal įsigytą profesiją, taip pat kito nekvalifikuoto darbo, turi išlaikyti nepilnametę dukterį, todėl byloje buvo pagrindas konstatuoti, kad ji turi teisę į privalomąją palikimo dalį.
16. Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti ieškovės kasacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
16.1. Taikydamas CK 5.20 straipsnio normą, teismas turi analizuoti pareiškėjo turto padėtį, pajamų lygį, galimybes gauti didesnes pajamas, sveikatos būklę; reikšminga ir tai, ar palikėjas, būdamas gyvas, finansiškai rėmė pareiškėją. Dėl to šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas neturėjo vertinti aplinkybių, susijusių su kitų asmenų (atsakovo) turtine padėtimi, taip pat aplinkybių, buvusių senesniu laikotarpiu ar įvykusių vėliau nei palikimo atsiradimo dieną. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nevertino ieškovės sveikatos būklės aplinkybių jau po palikėjo mirties. Iš 2015 m. pateiktų medicinos išrašų negalima daryti išvados, kad dėl sveikatos sutrikimų ieškovė apskritai nebūtų galėjusi dirbti ne tik pagal specialybę, bet ir bet kokio kito darbo. Ieškovei nedarbingumo pažyma išduota tik 2015 m. rugsėjo 9–25 d. laikotarpiu, taip pat nuo 2017 m. sausio 24 d.; byloje nėra pateikta kitų dokumentų, kurie patvirtintų ieškovės nedarbingumą palikėjo mirties dieną. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad kito darbo negali dirbti dėl suprastėjusios sveikatos slaugant palikėją, nes bylos faktinės aplinkybės nepatvirtina, kad būtent ieškovė slaugė tėvą, priešingai, 2015 m. ji tėvą aplankė tik vieną kartą.
16.2. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovė buvo darbinga tiek palikėjo mirties dieną, tiek ir vėliau. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovės pateikti įrodymai neleidžia daryti išvados, jog ji išnaudojo visas galimybes susirasti kitą darbą. Jos pajamų sumažėjimas yra nulemtas jos pačios neveikimo (ji darbinga, jai nenustatytas nedarbingumo lygis, jos duktė jau nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo 15 metų, todėl jai nereikalinga nuolatinė priežiūra; byloje nėra įrodymų, kad ji negali dirbti kito darbo; ieškovė nurodė dirbusi buvusio sutuoktinio įmonėje, tačiau nepaaiškino, kodėl sutiko dirbti už tokį mažą atlyginimą (86,25 Eur) ir neieškojo didesnio atlyginimo kitoje įmonėje; atsakovas siūlė darbą savo įmonėje, tačiau ji atsisakė).
16.3. Ieškovės argumentai apie jos atsisakymą nuo palikimo dalies po motinos mirties, palikėjo pažadą nupirkti jai butą nesusiję su CK 5.20 straipsnyje įtvirtinto instituto taikymu. Taikant CK 5.20 straipsnį svarbu tik tai, ar ieškovei buvo reikalingas išlaikymas palikėjo mirties dieną ir, jeigu taip, dėl kokių priežasčių ji negalėjo užsidirbti poreikiams tenkinti reikalingų pajamų. Jeigu manė, kad turi teisę reikalauti iš palikėjo mirusios motinos turto dalies, ieškovė galėjo naudotis kitomis teisinėmis priemonėmis. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nevertino įrodymų, pagrindžiančių tariamą atsakovo nepagarbų elgesį su seserimi ir pan. Tokios aplinkybės apskritai nesusijusios su CK 5.20 straipsnio taikymu, be to, byloje pateikta įrodymų, pagrindžiančių būtent ieškovės nepagarbų elgesį su palikėju.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teisės į privalomąją palikimo dalį nustatymo ir jos įrodinėjimo nagrinėjamoje byloje
17. Teisę į privalomąją palikimo dalį reglamentuojančio CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palikėjo vaikai (įvaikiai), sutuoktinis, tėvai, įtėviai, kuriems palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas, paveldi, nepaisant testamento turinio, pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš jų tektų paveldint pagal įstatymą (privalomoji dalis), jeigu testamentu neskirta daugiau.
18. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant 17 punkte nurodytą materialiosios teisės normą, yra išaiškinta, kad testamento laisvės principas leidžia palikėjui savo nuožiūra priimti sprendimą dėl palikimą sudarančio turto – palikti jį bet kuriems civilinės teisės subjektams, paskirstyti dalimis, susieti paveldėjimo teisę su kokios nors prievolės įvykdymu ar apskritai nepriimti jokio sprendimo palikimo klausimu. Šis principas gali būti ribojamas tik įstatyme nustatytais atvejais. Vienas iš tokių atvejų įtvirtintas CK 5.20 straipsnio 1 dalyje, kai palikėjas artimiausius šeimos narius, kuriems būtina parama, be adekvačios priežasties nušalina nuo palikimo, valstybė turi įsikišti į paveldėjimo santykius ir apginti tokius šeimos narius, suteikdama jiems teisę į privalomąją palikimo dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016, 15 punktas).
19. Kasacinio teismo praktikoje gana išsamiai aptarti išlaikymo reikalingumui konstatuoti būtini kriterijai: klausimas dėl išlaikymo reikalingumo spręstinas teismui įvertinus visas palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens gautas pajamas, galimybes jų gauti, turėtą turtą ir turtines teises, taip pat tokio asmens konkrečius poreikius, sudarančius būtinų gyvenimo reikmių visumą. Vertinant būtina atsižvelgti į tai, kad tam tikra asmens sveikatos būklė, jo socialinis statusas yra susiję su atitinkamomis teisėmis: gauti pašalpą, pensiją, kitokią paramą. Konstatavus, kad asmuo palikimo atsiradimo metu buvo atitinkamos būklės, kai jam reikalinga parama, reikia įvertinti ir tai, kad tokioje situacijoje jis įgyja ir teisę į paramą. Teismai, vertindami išlaikymo reikalingumą pareiškėjui palikimo atsiradimo metu, turėtų įvertinti, ar jis išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016 16 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
20. Kadangi teisė į privalomąją palikimo dalį nesiejama su mirusiojo teiktu išlaikymu, tai viena ši aplinkybė taip pat nėra reikšminga sprendžiant dėl tokios teisės įgijimo. Išlaikymo reikalingumas nustatomas taikant bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo imperatyvus (CK 1.5 straipsnis), taip pat proporcingumo principą (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), pagal kurį vertinant nagrinėjamos bylos kontekste testatoriaus teisės negali būti ribojamos labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti.
21. Klausimas dėl išlaikymo reikalingumo gali būti teigiamai išspręstas tik teismui įvertinus visą palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens turtinę padėtį ir konstatavus, kad jis savo pajamomis ir jam priklausančiu turtu neturi galimybės patenkinti būtinų savo poreikių. Tuo tikslu teismas turi nustatyti: a) kokį turtą, įskaitant nekilnojamąjį ir kilnojamąjį, asmuo, pretenduojantis į privalomąją palikimo dalį, palikimo atsiradimo dieną valdė nuosavybės teise; ar gyveno (gyvena) testatoriui priklausančiose gyvenamosiose patalpose; kur deklaravo savo gyvenamąją vietą; ar turi kitą gyvenamąją vietą; b) kokias pajamas toks asmuo gavo palikimo atsiradimo dieną ir kokias galimybes turėjo gauti didesnes pajamas, ar jis išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms ir konkretiems tokio asmens poreikiams; c) kokia asmens sveikatos būklė, jo socialinis statusas, susiję su teisėmis gauti pašalpą, pensiją, kitokią paramą; asmens nedarbingumas yra reikšmingas sprendžiant dėl įpėdinio atitikties CK 5.20 straipsnio 1 dalyje nustatytam subjektiškumo kriterijui, bet įrodinėjimo dalykas negali būti apribojamas vien šiuo faktu; būtina įrodyti minėtas aplinkybes, kad palikėjo mirties dieną nedarbingas įpėdinis neturėjo pakankamai turto ir pajamų būtinoms gyvenimo reikmėms patenkinti, todėl jam buvo reikalingas palikėjo išlaikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016, 17 punktas)
22. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, jei byloje paaiškėja aplinkybės, jog išlaikymo reikalingumą įrodinėjantis asmuo pats kaltais veiksmais sukūrė savo sunkią materialinę padėtį (piktnaudžiaudamas alkoholiu, tyčia susižalojęs, iššvaistęs turėtą turtą ir pan.), teismas turi įvertinti šias aplinkybes ir spręsti, ar jos nesudaro pagrindo netenkinti prašymo nustatyti išlaikymo reikalingumo faktą, būtiną siekiant įgyti teisę į privalomąją palikimo dalį. Būtinybė spręsti tokį klausimą kyla todėl, kad asmens, tik dėl savo sąmoningų kaltų veiksmų tapusio nepajėgaus apsirūpinti pragyventi būtinomis lėšomis, pretendavimas į palikimo privalomąją dalį neatitiktų proporcingumo, geros moralės, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.2, 1.5 straipsniai) ir CK 5.20 straipsnio 1 dalies paskirties – užtikrinti tų materialinės padėties požiūriu silpniausių šeimos narių, kurie tokioje padėtyje atsidūrė dėl objektyvių, nuo jų valios nepriklausančių priežasčių, teisių ir teisėtų interesų apsaugą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016 19 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
23. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė tokias faktines aplinkybes: 2014 m. kovo 1 d. testamentu palikėjas A. G. paliko savo sūnui R. G. (atsakovui) butą (duomenys neskelbtini), bei visus jam priklausančius piniginius indėlius; palikėjas A. G. mirė (duomenys neskelbtini); atsakovas 2016 m. balandžio 22 d. pareiškimu kreipėsi į notarą dėl turto priėmimo pagal testamentą bei įstatymą; ieškovė 2016 m. gegužės 18 d. pareiškimu kreipėsi į notarą dėl turto priėmimo pagal įstatymą, tačiau paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas jai nebuvo išduotas, nes nebuvo paveldimo pagal įstatymą palikėjo turto; 2016 m. liepos 19 d. atsakovui išduotas paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas, pagal kurį jis paveldėjo po tėvo mirties butą (duomenys neskelbtini); šį turtą atsakovas pardavė 2016 m. rugsėjo 9 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu už 29 500 Eur.
24. Taigi, ieškovė, nepaveldėjusi palikėjo turto pagal testamentą (palikėjui testamentu nušalinus ją nuo palikimo), ir nesant palikėjo turto, paveldimo pagal įstatymą, šioje byloje iškėlė klausimą dėl jos teisės į privalomąją palikimo dalį pagal CK 5.20 straipsnio 1 dalį.
25. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir tai, kad ieškovė neturi jokio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, su nepilnamete dukterimi gyveno pas anytą; po santuokos 2014 m. nutraukimo jos buvęs sutuoktinis nemokėjo nepilnametei ieškovės dukteriai išlaikymo; jos draudžiamosios pajamos 2014 m. sudarė vidutiniškai 120 Eur (414,33 Lt) per mėnesį, 2015 m. – apie 65 Eur per mėnesį, 2016 m. pirmą pusmetį – 86,25 Eur per mėnesį; 2016 m. ji dirbo vaikų darželio auklėtoja 0,8 etato, vėliau – 0,7 etato; 2016 m. gruodžio mėn. gavo 146,57 Eur nedarbo draudimo išmoką. Taigi, ieškovės pajamos palikimo atsiradimo metu buvo labai mažos ir nesiekė net minimalaus darbo užmokesčio. Šios aplinkybės apeliacinės instancijos teisme nebuvo paneigtos. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad ieškovės pajamos nebuvo didelės, tačiau taip pat nurodė, jog tai nesudaro pagrindo spręsti, kad ji išnaudojo visas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms.
26. Spręsdamas dėl ieškovės objektyvių galimybių gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ji 2006 m. baigė Vilniaus konservatorijos dainavimo specialybės kursą, 2008 m. baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos atlikimo meno (specializacija – dainavimas) studijų programą, jai buvo suteiktas muzikos magistro kvalifikacinis laipsnis ir atlikėjo profesinė kvalifikacija. Byloje pirmosios instancijos teismo taip pat nustatyta, kad ieškovė 2015 m. gegužės 26 d. kreipėsi į VšĮ Karoliniškių polikliniką dėl pablogėjusios sveikatos; jai diagnozuota neurastenija; 2015 m. rugsėjo 9 d. – 2016 m. birželio 29 d. laikotarpiu ieškovė gydyta Psichikos sveikatos centre; nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. ieškovei nustatyta konvencinė afonija, balso stygų uždegimas, dingęs balsas ir kt. ligos, dėl šių ji nuolat gydėsi. Šių nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad dėl tokios sveikatos būklės pagal įsigytą profesiją, susijusią su dainavimu, ieškovė negali dirbti, taip pat nustatė, kad jai nesuteikta teisė dirbti pedagoginį darbą.
27. Šios nutarties 25–27 punktuose nurodytų aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovei palikėjo mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas, ji buvo socialiai remtina, turėjo rimtų sveikatos problemų, neleidžiančių dirbti pagal kvalifikaciją arba rasti gerai mokamą darbą.
28. Byloje nustatytos aplinkybės (žr. šios nutarties 23 ir 27 punktus) pagrindžia tai, kad sveikatos sutrikimai ieškovei diagnozuoti iki palikėjo mirties ir nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nenustatyta, jog šie sutrikimai buvo laikino pobūdžio ir (ar) išnyko iki palikėjo mirties. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir tai, kad 2017 m. ieškovės sveikata tik blogėjo, jai buvo skiriamas medikamentinis gydymas. Taigi bylos duomenimis patvirtinta, kad palikėjo mirties dieną ieškovė turėjo rimtų sveikatos problemų, o jos turtinė padėtis buvo bloga – ji neturėjo nei kilnojamojo, nei nekilnojamojo turto, išlaikė nepilnametę dukterį, gavo labai mažas pajamas, kurios nesiekė net minimalaus darbo užmokesčio (žr. šios nutarties 25 punktą).
29. Minėta, kad nors apeliacinės instancijos teismas ir pripažino, jog ieškovės pajamos nebuvo didelės, vis dėlto sprendė, jog palikimo atsiradimo dieną ji neišnaudojo visų objektyvių galimybių gauti būtinų pragyventi lėšų, atkreipė dėmesį į tai, kad sveikatos sutrikimai diagnozuoti vėlesniu laikotarpiu ir ji turėjo galimybę dirbti kitus darbus, ne tik pagal įsigytą išsilavinimą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad ieškovė 2014 m. pradžioje siuntė savo gyvenimo aprašymą dėl keleto darbo pozicijų, 2016 m. liepos mėn. ieškojo valytojos darbo. Byloje nustatyta, kad 2014 m. – 2016 m. laikotarpiu ieškovė dirbo, gavo draudžiamųjų pajamų (žr. šios nutarties 25 punktą). Atsižvelgiant į šias aplinkybės, minėtu laikotarpiu buvusią ieškovės sveikatos būklę, nėra pakankamo pagrindo teigti, kad ji neišnaudojo visų objektyviai įgyvendinamų savo galimybių gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, sudarančių pagrindą teigti, kad sunkią materialinę padėtį ieškovė sukūrė kokiais nors kaltais savo veiksmais.
30. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, susijusius su palikimo atsiradimo dieną buvusia ieškovės turtine padėtimi, jos objektyviomis galimybėmis pagerinti turtinę padėtį, taip pat jos sveikatos būkle bei socialine padėtimi, padarė bylos įrodymų visuma pagrįstą išvadą, kad palikėjo mirties dieną ieškovei buvo reikalingas išlaikymas, tinkamai aiškino bei taikė CK 5.20 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą normą.
31. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog ieškovės pateikti įrodymai nesudaro pagrindo spręsti, kad tėvo mirties dieną dėl jos sveikatos būklės, darbingumo buvo sumažėjusios ieškovės galimybės gauti didesnes pajamas ir kad ieškovė išnaudojo visas šias galimybes, padaryta netinkamai taikant proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, pažeidžiant įrodymų pakankamumo taisyklę (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnis). Toks netinkamas proceso teisės normų taikymas lėmė nepagrįstos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl pagrindo taikyti CK 5.20 straipsnio 1 dalį nebuvimo priėmimą. Apeliacinės instancijos teismo padarytas proceso teisės normų pažeidimas sudaro pagrindą panaikinti šio teismo priimtą procesinį sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
32. Tenkinus kasacinį skundą ir panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą, perskirstytinos šalių bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme. Kadangi byloje nepateikta duomenų apie ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, tai šių išlaidų atlyginimas nepriteistinas.
33. Ieškovė buvo atleista nuo žyminio mokesčio už pateikiamą kasacinį skundą sumokėjimo, todėl, tenkinus kasacinį skundą, iš atsakovo valstybės naudai priteistinas 148 Eur žyminis mokestis (CPK 96 straipsnio 2 dalis) (įmokos kodas 5660).
34. Ieškovė pateikė įrodymus, kad, rengiant kasacinį skundą, kasaciniame teisme patirta 279,50 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Šių išlaidų atlyginimas iš atsakovo priteistinas valstybės naudai (įmokos kodas 5630, mokėjimo paskirtis – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą) (CPK 99 straipsnio 2 dalis, 96 straipsnis).
35. Kasacinis teismas patyrė 6,60 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 8 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Tenkinus ieškovės kasacinį skundą, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis). Susumavus nutarties 33 ir 35 punkte nurodytas priteistinas lėšas, iš viso iš atsakovo valstybės naudai priteistina 154,60 Eur išlaidų atlyginimo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 23 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimą.
Priteisti iš atsakovo R. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 154,60 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt keturis Eur 60 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Priteisti iš atsakovo R. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 279,50 Eur (du šimtus septyniasdešimt devynis Eur 50 ct) antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5630.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigita Rudėnaitė
Donatas Šernas
Algirdas Taminskas