Administracinė byla Nr. eA-1303-602/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04009-2021-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. A. A. A., I. S. R. A ir jų nepilnamečių vaikų A. S. A. J. A., S. S. A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. A. A. A., I. S. R. A ir jų nepilnamečių vaikų A. S. A. J. A., S. S. A. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjai S. A. A. A., I. S. R. A ir jų nepilnamečiai vaikai A. S. A. J. A., S. S. A. A. (toliau – visi kartu ir pareiškėjai, vienas ir pareiškėjas, ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, ir Departamentas) 2021 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. 21M32050 (toliau – ir Sprendimas) ir Departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau - Komisija) 2021 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. 6K-1222 (toliau – ir Komisijos sprendimas) bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2.       Pareiškėjai teigė, kad Departamentui pateikė prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo (toliau – ir Prašymas), kuriame nurodė, kad kilmės šalyje pareiškėjui - šeimos tėvui - kilo pavojus dėl aktyvios politinės pozicijos prieš (duomenys neskelbtini). Asmeninė jo patirtis, įskaitant patirtus grasinimus ir užpuolimo veiksmus, išdėstyta apklausos metu, sudaro pagrindą jo ir šeimos atžvilgiu suteikti prieglobstį. Atsakovas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, išsiųsti į kilmės valstybę, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Nesutikdami su atsakovo Sprendimu, pareiškėjai skundė jį nustatyta ikiteismine tvarka, tačiau Komisija skundą atmetė, o Sprendimą paliko galioti.

3.       Pareiškėjai nurodė, kad atsakovo Sprendimas yra nepagrįstas. Pareiškėjai skunde citavo Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 ir 87 straipsnių nuostatas ir nurodė, kas turi būti vertinama sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pateikė Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimus, susijusius su atliekamu tyrimu ir įrodymų vertinimu.

4.       Pareiškėjų nuomone, atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek EŽTT suformuluotą praktiką, tiek Įstatyme bei Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2016 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas), numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjų Prašymas yra pagrįstas. Pareiškėjų?įsitikinimu, atsakovas?tyrimą dėl baimės būti persekiojamiems atliko paviršutiniškai,?t. y. apsiribodamas bendru, abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertindamas asmeninių pareiškėjų savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribodamas nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrindamas įrodymų visapusiško ištyrimo.

5.       Pareiškėjai nesutiko su atsakovo Sprendime išdėstytais teiginiais, jog pareiškėjai jiems kylančios grėsmės nesiejo su rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais, taigi vien dėl šios priežasties jų pasakojimas nesąlygoja pabėgėlio statuso suteikimo, taip pat, kad pareiškėjų paaiškinimas apie pasitraukimo iš kilmės valstybės priežastis buvo nenuoseklūs, todėl nesudaro pagrindo suteikti jiems prieglobstį. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, jog jie yra paprasti žmonės, užaugę neeuropietiškoje kultūroje, neturintys gyvenimiškos patirties, todėl teisinių kategorijų valdymas ir įstatyme apibrėžtų pagrindų išskyrimas jiems yra pernelyg sudėtingas. Pareiškėjai, atvykę ir pasiprašę prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nuoširdžiai papasakojo visas aplinkybes, kurias jie subjektyviai suprato kaip reikšmingas. Pareiškėjai pažymėjo, jog pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka atsakovui ir neturėtų būti perkelta tik pareiškėjams. Departamente specialistai yra kvalifikuoti, apmokyti, taigi, būtent jiems tenka pareiga įvertinti pasakojimą, prieglobsčio prašymo faktines aplinkybes ir teisiškai jas kvalifikuoti.

6.       Pareiškėjai, remdamiesi Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro valdybos išleisto vadovo „Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovas“ (toliau – ir Vadovas), 82 ir 83 punktais teigė, jog asmuo, tvirtinantis bijąs būti persekiojamas dėl politinių įsitikinimų, neprivalo įrodyti, kad šalies, iš kurios kilo, valdžios institucijos žinojo apie jo pažiūras, iki jam iš jos išvykstant. Pareiškėjai nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje nuosekliai vystoma mintis, kad sprendžiant pabėgėlio statuso suteikimą dėl politinių įsitikinimų, svarbu nustatyti, ar juos galima laisvai išreikšti, todėl Departamentas, spręsdamas prieglobsčio suteikimo klausimą, turėjo atsakyti, ar pareiškėjas (jo šeimos nariai) gali laisvai reikšti savo nuomonę dėl (duomenys neskelbtini), ar tai gresia sankcijomis ir rizikomis, tiek tiesiogiai iš (duomenys neskelbtini), tiek iš (duomenys neskelbtini).

7.       Pareiškėjai nurodė, kad grėsmė kilo dėl pilietinės aktyvios pozicijos pareiškėjui (vyrui) pasisakant prieš (duomenys neskelbtini), o toks elgesys iššaukia ne tik jos atstovų, o ypač – politinių oponentų, kurie nesirenka priemonių, neigiamą reakciją, siekį susidoroti. Atsitiktinis susidūrimas su kitaip manančiu vieną kartą pareiškėjui baigėsi tik lengvu užpuolimu, tačiau tai akivaizdžiai parodė, kad pareiškėjas negali savo politinės ir pilietinės pozicijos reikšti laisvai.

8.       Pareiškėjai teigė, jog skundžiama Sprendimo dalis dėl nepilnamečių prieglobsčio prašytojų yra visiškai neargumentuota. Jie pažymėjo, kad remiantis LVAT praktika, tarptautinės apsaugos prašymą vertinant individualiai, reikia atsižvelgti į visus reikšmingus faktus, susijusius su atitinkamo prieglobsčio prašytojo asmenine padėtimi ir aplinkybėmis, ypač įvairių priemonių kumuliacinį poveikį prieglobsčio prašytojui, kurio asmens statusas – vaikas. Tarptautinių normų ir teisės doktrinos pagrindu LVAT nurodė, kad asmens padėtis gali prilygti persekiojimui, jeigu jo įvairių priemonių sankaupa, kuri kartu su kitomis nepalankiomis asmeninėmis aplinkybėmis ir (ar) atsižvelgiant į bendrą kontekstą, paveikia asmenį panašiai kaip ir pagrindinių teisių pažeidimai. Persekiojimas taip pat turi pasiekti tam tikrą sunkumo lygį. Kai sprendžiamas vaiko prieglobsčio prašymas, vaiko amžius ir priklausomybė nuo juo besirūpinančių asmenų, ilgalaikė įtaka vaiko fizinei ir psichologinei raidai ir gerovei yra kriterijai, kuriuos būtina deramai įvertinti. Departamentas, atlikdamas individualų faktų ir aplinkybių vertinimą, be kita ko, turi nustatyti, ar prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje taikomos įvairios priemonės gali, pavyzdžiui, pažeisti pareiškėjo ekonomines, socialines ir kultūrines teises, tokias taip teisė į mokslą, sveikatą, socialinę apsaugą ir visas kitas priemones bei socialines normas, jeigu jos gali būti taikomos pareiškėjams ir pareiškėjai to pagrįstai bijo. Departamentas turi išsiaiškinti, ar prieš pareiškėjus gali būti atliekami veiksmai arba taikoma įvairių priemonių sankaupa, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu arba dažnumu, kad būtų laikomi sunkiu pagrindinių žmogaus teisių pažeidimu.

9.       Pareiškėjas nurodė, kad tuo atveju, jei teismas konstatuotų, kad Departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjams prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turi būti patikrinta ir kita skundžiamo Sprendimo dalis, t. y. dėl papildomos apsaugos pareiškėjams nesuteikimo.

10.       Pareiškėjai nesutiko su atsakovu, jog pasisakant dėl papildomos apsaugos turėjo būti vertinamos tos pačios aplinkybės ir kriterijai, kaip ir sprendžiant dėl prieglobsčio suteikimo. Pareiškėjų nuomone, iš skunde pateiktos informacijos bei apklausų metu užfiksuotų duomenų matyti, jog atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjų išsiuntimo į kilmės valstybę atveju jie nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jų orumas bei nekils grėsmė sveikatai ar gyvybei, yra tikimybė, jog pareiškėjus išsiuntus į (duomenys neskelbtini), jų teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

11.       Pareiškėjai, remdamiesi Vadovo 164 ir 165 punktų nuostatomis nurodė, kad užsienio invazija ar okupacija visoje šalyje ar jos dalyje gali sukelti persekiojimą dėl vienos ar daugiau priežasčių, išvardytų 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijoje dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir JT Konvencija). Tokiais atvejais pabėgėlio statusas priklausys nuo to, ar pareiškėjas sugebės įrodyti, kad okupuotoje teritorijoje jis turi „pagrįstą baimę būti persekiojamas“, be to, nuo to, ar jis galės pasinaudoti jo Vyriausybės ar apsauginės galios, kurios pareiga yra saugoti savo šalies interesus ginkluoto konflikto metu, apsauga ir ar tokia apsauga gali būti laikoma veiksminga. Asmenys, priversti palikti savo kilmės šalį dėl tarptautinių ar nacionalinių ginkluotų konfliktų, paprastai nėra laikomi pabėgėliais pagal 1951 m. JT Konvenciją ar 1967 m. Protokolą, tačiau jie turi apsaugą, numatytą kituose tarptautiniuose dokumentuose, pvz. 1949 m. Ženevos konvencijas dėl karo aukų apsaugos ir 1977 m. protokolą, papildomą prie 1949 m. „Geneva“ konvencijų dėl tarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos. Taigi, tokiu atveju spręstinas klausimas dėl papildomos apsaugos pareiškėjams suteikimo.

12.       Pareiškėjai teigė, kad atsakovo padaryti pažeidimai (padarytos logiškai neteisingos išvados, netinkamas kvalifikavimas ir paviršutiniškas patikrinamų faktinių aplinkybių nustatymas) negali būti ištaisyti pareiškėjų skundą nagrinėsiančio administracinio teismo, todėl Sprendimas turi būti panaikintas visa apimtimi, o Departamentas įpareigotas iš naujo visapusiškai ištirti ir įvertinti pareiškėjų Prašymą ir jų byloje esančius įrodymus, esant poreikiui atlikti papildomus procedūrinius veiksmus bei priimti sprendimą iš naujo. 

13.       Pareiškėjai pažymėjo, kad atsakovas pareiškėjams S. A. A. A. ir I. S. R. A. uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau šis sprendimas yra išvestinis, tiesiogiai susijęs su kitais, aukščiau aptartais sprendimais, ir atitinkamai juos panaikinus, turi būti naikinamas, kaip praradęs teisinį pagrindą.

14.       Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė, kad su pareiškėjų skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

15.       Atsakovas paaiškino, kad Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjų Prašymą, ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei JT Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso nuostatų. Anot atsakovo, pareiškėjai Prašymą grindė tuo, jog pareiškėjui grasina (duomenys neskelbtini), tačiau įrodymų neturi, jam grasino tik vieną kartą (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas yra taksi vairuotojas, savo keleiviams dažnai kritikuodavo valdžią, išsakydavo savo nuomonę. Vienos kelionės metu asmuo, kurį jis vežė, jam pritarė, tačiau, pasiekus kelionės tikslą, nufotografavo pareiškėjo dokumentus, mašinos numerius, trenkė jam per veidą bei pasakė, kad rytoj jį susiras. Pasak pareiškėjo, kelias dienas buvo ramu, tačiau 3 dieną jis namuose rado lapelį, kuriame buvo parašyta „mes pagrobsim tavo vaikus, jei tu neišvyksi iš šalies“, dėl to ir nusprendė išvykti. Pareiškėjas teigė, kad į vietos institucijas dėl pagalbos nesikreipė, nes „pagalbos nesulauksi, nes jie vienam kubile“. Baltarusijoje prieglobsčio nesikreipė, nes ji ne Europos Sąjungos šalis, į kitą (duomenys neskelbtini) vietovę persikelti nebandė, nes (duomenys neskelbtini) niekur nėra saugu, o paklausus, ar (duomenys neskelbtini) veikia (duomenys neskelbtini), pareiškėjas atsakė, jog jis tik paprastas žmogus ir to nežino. Argumentų, kad pareiškėjui buvo grasinta, nepateikė nei pareiškėjas, nei pareiškėja, kitų priežasčių, dėl kurių jiems kiltų pavojus, nė vienas iš pareiškėjų nenurodė.

16.       Įvertinęs pareiškėjo pasakojimą Departamentas konstatavo, kad įžvelgiama grėsmė prieglobsčio prašytojui iš esmės siejama su bendra situacija jo gyvenamojoje vietovėje, o ne su individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis. Atsižvelgdamas į tai padarė išvadą, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems nesuteiktinas pabėgėlių statusas Lietuvos Respublikoje, kadangi be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjai nenurodė jiems tariamai kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės buvo vertinamos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjams grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose nurodyti veiksmai. Atsižvelgiant į tai, Departamentas konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose.

17.       Atsakovas nurodė, kad remiantis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – EPPB) (duomenys neskelbtini) gairėmis, įvairiose (duomenys neskelbtini) yra skirtingas (duomenys neskelbtini) smurto lygis. (duomenys neskelbtini) nėra ginkluoto konflikto, o (duomenys neskelbtini) provincijose (duomenys neskelbtini) smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. (duomenys neskelbtini) m. EPPB gairėse nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, todėl Departamentas konstatavo, kad pareiškėjai taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Departamento vertinimu, priimtas sprendimas nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio yra teisėtas bei pagrįstas.

18.       Atsakydamas į pareiškėjų skundo argumentus, jog teisinių kategorijų valdymas ir įstatyme apibrėžtų pagrindų išskyrimas yra pernelyg sudėtingas pareiškėjams, atsakovas nurodė, kad Departamentas ir nekėlė reikalavimo pareiškėjams teisiškai kvalifikuoti aplinkybes. Atsakovas pažymėjo, kad pareiga pagrįsti savo prašymą (t. y. pateikti išsamius paaiškinimus) suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje tenka būtent prieglobsčio prašytojams, t. y. pareiškėjams, tačiau tai nereiškia, kad jiems tenka pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes ar surinkti kilmės valstybės informaciją. Pareiškėjai turi pateikti išsamius, detalius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų. Šiuo atveju pareiškėjų pateiktos aplinkybės nesuteikia pagrindo suteikti jiems prieglobstį. Departamento atlikto tyrimo metu buvo imtasi protingų priemonių išklausyti pareiškėjus, tinkamai įvertinti jų paaiškinimus ir atsižvelgiant į juos, surinkti aktualią informaciją apie kilmės valstybę, taigi Sprendime pagrįstai konstatuota, kad nebuvo nustatyta faktinių aplinkybių, kurios pakankamu lygiu pagrįstų prielaidą, jog pareiškėjų kilmės valstybėje jie būtų persekiojami. Aplinkybė, kad prieglobsčio prašytojai teikia nuoširdžius paaiškinimus (net ir tuo atveju, jei prieglobsčio prašytojai kilmės valstybėje susiduria su tam tikrais sunkumais), jokiu būdu nereiškia, kad prieglobsčio prašytojui turi būti suteikiamas prieglobstis, kadangi jis suteikiamas tik tuo atveju, jeigu tenkinamos Įstatymo 86 ar 87 straipsnyje nustatytos sąlygos – šį vertinimą atlieka Departamentas, įvertinęs prieglobsčio prašytojų paaiškinimus ir kilmės valstybės informaciją.

19.       Atsakovas nesutiko su pareiškėjų skundo argumentais, kad Departamentas, spręsdamas prieglobsčio suteikimo klausimą, turėjo atsakyti, ar pareiškėjas (jo šeimos nariai) gali laisvai reikšti savo nuomonę dėl (duomenys neskelbtini), ar tai gresia sankcijomis ir rizikomis tiek tiesiogiai iš (duomenys neskelbtini), tiek iš sukarintų ir jėgos politiką vykdančių politinių partijų. Atsakovas pažymėjo, kad kilmės valstybės informacija renkama atsižvelgiant į prieglobsčio prašymo motyvus. Iš Sprendimo turinio matyti, kad surinkta pakankama kilmės valstybės informacija, atsižvelgiant į pareiškėjų Prašymo motyvus. Atsakovas nurodė, kad vien tai, jog pareiškėjų netenkina Departamento surinkta informacija apie kilmės valstybę, remiantis LVAT praktika, nesudaro pagrindo pripažinti, jog Sprendimas nepagrįstas, nes Departamentas neturi pareigos rinkti informaciją visais pareiškėjų norimais aspektais. Taip pat pažymi, kad prieglobsčio prašymus nagrinėjančiai institucijai nenustatyta pareiga įrodinėti neiginius (pvz. tai, kad pareiškėjas kilmės šalyje galės laisvai reikšti savo nuomonę) ir paneigti hipotetines prielaidas, kadangi tai neįveikiama užduotis ir per aukštas įrodinėjimo standartas.

20.       Atsakovas nurodė, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su aplinkybių konstatavimu, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš JT konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti individualus ir pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę.

21.       Atsakovas atkreipė dėmesį, kad sprendžiant dėl prieglobsčio suteikimo nustatomos faktinės aplinkybės, kurios būtų įvertintos, kaip pakankamos pagrįsti prielaidą, jog praeityje pareiškėjai buvo patyrę persekiojimą kilmės valstybėje. Šia faktų vertinimo apimtimi nustatomos ir tyrimo ribos, kurios suponuoja ir vertinimų apimtis dėl laisvės reikšti savo nuomonę dėl (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamu atveju, įvertinus pareiškėjų individualią situaciją surinktos informacijos apie kilmės valstybę kontekste bei atsižvelgus į tai, kad pareiškėjų pasakojimas neatskleidė jokių realių grėsmių gyvenimo (duomenys neskelbtini) (pareiškėjai nepateikė įrodymų, pareiškėjas nežino grupuotės, kuri tariamai jį persekioja veikimo ribų, iš esmės jo pateiktas pasakojimas nesutampa su kilmės valstybės surinkta informacija, o pareiškėja net nežinojo, kad grasino jos vyrui), realios rizikos pareiškėjams patirti persekiojimą dėl pareiškėjo neva reikštos pozicijos dėl padėties (duomenys neskelbtini), nenustatyta.

22.       Atsakovas teigė, kad Departamentas surinko visą aktualią, išsamią kilmės valstybės informaciją, ji yra iš skirtingų patikimų šaltinių, įskaitant EPPB informaciją apie (duomenys neskelbtini). Ši informacija buvo įvertinta individualioje pareiškėjų situacijoje. Atsakovas pažymėjo, kad vaikų interesus šiuo atveju atstovauja tėvai, todėl atsižvelgdamas į tai bei įvertinęs surinktą kilmės valstybės informaciją, kuri patvirtina, jog šiuo metu nei vienam iš pareiškėjų, įskaitant ir vaikus, negresia persekiojimas (duomenys neskelbtini), Departamentas tyrimo metu pagrįstai nenustatė nei tikėtino persekiotojo, nei tikslų ar motyvų persekioti pareiškėjus dėl jų individualių savybių.

23.       Atsakydamas į pareiškėjų skundo argumentus, kad Departamentas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjai neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nes nesurinko pakankamai duomenų, jog būtų galima daryti nekvestionuojamą išvadą, kad pareiškėjams grįžus į kilmės šalį jie nepatirs galimų grėsmių, atsakovas nurodė, kad papildoma apsauga – tai individuali apsaugos priemonė, kuri suteikiama individualiai nustačius apsaugos poreikius ir turi būti pagrįsta priežastimis, kurios yra laikomos patikimu ir pakankamu grėsmės, kylančios konkrečiam apsaugos prašytojui, įrodymu. Prieglobsčio prašytojo baimė – subjektyvus faktorius – turi būti grindžiama ne tik bendro pobūdžio pavojumi prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje, bet objektyviais faktoriais – konkrečiomis su prieglobsčio prašytoju tiesiogiai susijusiomis aplinkybėmis.

24.       Atsakovas nurodė, kad remiantis EŽTT ir LVAT praktika, turi egzistuoti individualios asmens savybės, dėl kurių žmogaus pagrindinės teisės ir laisvės gali būti pažeidžiamos, t. y. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose įtvirtinti pagrindai yra sietini su konkrečiam asmeniui gresiančiomis individualiomis grėsmėmis. Atlikus pareiškėjų situacijos tyrimą bei atsižvelgus į nustatytus pasakojimo trūkumus, Departamentas konstatavo, kad istorija, kuria pareiškėjai grindžia savo Prašymą, nesudaro pagrindo prieglobsčio prašytojams jį suteikti. Departamentas pažymėjo ir tai, kad pabėgėlių teisės nuostatos nenustato pareigos sprendžiančiai institucijai įrodinėti neiginius, nes tai būtų neįveikiama užduotis ir pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas.

25.       Atsakydamas į pareiškėjų teiginius dėl draudimo atvykti, atsakovas nurodė, kad pareiškėjai klaidingai interpretuoja Įstatymo nuostatas, nes jų atžvilgiu nėra taikoma Įstatymo 125 straipsnio 4 dalis. Pagal Įstatymo 125 straipsnio 4 dalį sprendimas dėl prieglobsčio prašytojo grąžinimo į užsienio valstybę ar įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos nepriimamas tol, kol nagrinėjamas jo pateiktas prašymas suteikti prieglobstį. Šiuo atveju pareiškėjų atžvilgiu buvo priimtas sprendimas išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjų Prašymas buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas kaip nepagrįstas. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjai atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyti pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog Prašymo pateikimas (bei prieglobsčio gavimas) Lietuvos Respublikoje nebuvo ir nėra pareiškėjų tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog atsisakius suteikti užsieniečiams prieglobstį, vengdami grąžinimo jie gali pasislėpti. Tokiu būdu, šiuo konkrečiu atveju pareiškėjams buvo taikoma 2008 m. gruodžio 16 d. Direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis bei nesuteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti. Sprendimų dėl prieglobsčio prašytojo įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir išvykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 „Dėl Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas), 33 punkte nustatyta, kad esant pagrindui manyti, jog užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti įpareigojimo išvykti ar grąžinimo, sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo nepriimamas. Atsižvelgus į tai, remiantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjams nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad jie gali pasislėpti, todėl buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos. Taigi, vienu sprendimu išsprendžiama užsieniečių teisinė padėtis, o prieštaravimo Įstatymo nuostatoms nėra.

26.       Atsakovas atkreipė dėmesį, kad tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį, ji taip pat neleidžia jiems neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių siekiant pasinaudoti geresnėmis sąlygomis. Pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai turi pareigą gerbti nacionalinius įstatymus ir priemones viešajai tvarkai palaikyti, įskaitant pareigą, bendradarbiauti prieglobsčio suteikimo procese, kuri gali apimti prisistatymą valdžios institucijoms ir greitą prieglobsčio prašymo pateikimą arba sąlygų, susijusių su jų buvimo reguliavimu, laikymąsi. Atsakovas pažymėjo, kad nors pareiškėjai iš savo kilmės valstybės atvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoje to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjų veiksmai neapibūdina jų elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jie būtų siekę kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje, šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjų nelegalios migracijos grėsmę.

27.       Apibendrindamas atsakovas nurodė, kad Departamentas prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertindamas, ar pareiškėjams gali būti suteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga), remdamasis teisės aktų nuostatomis atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjų situacijos tyrimą. Visos pareiškėjų individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, todėl ginčijamu Sprendimu pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjų situacija neatitinka Įstatyme nustatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų. Departamento vertinimu, pareiškėjų nesutikimas su priimtu Sprendimu nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą Sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

II.

28.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 13 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjų S. A. A. A., I. S. R. A ir jų nepilnamečių vaikų A. S. A. J. A., S. S. A. A. skundą.

29.       Teismas laikė pareiškėjų skundą, toje dalyje, kurioje pareiškėjai prašo panaikinti Sprendimą ir Komisijos sprendimą, kuriais atsisakyta pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nepagrįstu ir jį toje dalyje atmetė.

30.       Tačiau teismas pakeitė Sprendimą dalyje, kurioje buvo nustatytas laikotarpis draudimui atvykti į Lietuvos Respubliką bei perspėjimo laikotarpis, kuris įvedamas į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį, šiuos laikotarpius sumažindamas iki 2 metų. Atsižvelgiant į minėtus pakeitimus, pakeistas ir Komisijos sprendimas.

31.       Teismas nustatė, kad pareiškėjai neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos sieną ir buvo sulaikyti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) pareigūnų. Pareiškėjai 2021 m. rugsėjo 23 d. pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje. Pirminės apklausos metu nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) piliečiai, pareiškėją (vyrą) (duomenys neskelbtini) persekioja vietos policija, kadangi vieną kartą nugirdo jį blogai kalbant apie policiją. Iš (duomenys neskelbtini) jie lėktuvu išskrido į Baltarusiją, atskridus taksi juos atvežė iki Lietuvos-Baltarusijos sienos, jie ėjo mišku ir ėjo pėsčiomis, kol kirto valstybės sieną.

32.       2021 m. spalio 12 d. vykusios apklausos metu pareiškėjas S. A. A. A. papasakojo, kad paskutiniu metu jis su šeima gyveno (duomenys neskelbtini). Prieglobsčio prašo dėl grasinimų iš (duomenys neskelbtini), įrodymų apie grasinimus neturi. Pareiškėjas teigė, kad jam grasino tik vieną kartą, apytiksliai (duomenys neskelbtini) pradžioje. Kaip nurodė pareiškėjas, jis yra taksi vairuotojas, todėl keleiviams kritikuodavo valdžią, grupuotes, Irano įsikišimą, kol vienos kelionės metu keleivis, kuris iš pradžių jam pritarė, pasiekus kelionės tikslą atėmė pareiškėjo dokumentus, nufotografavo pareiškėjo automobilio numerius ir trenkė jam per veidą. Taip pat pagrasino, kad kitą dieną jį susiras ir po trijų dienų pareiškėjas namuose rado lapelį, kuriame buvo parašyta - ,,Mes pagrobsim tavo vaikus, jei tu neišvyksi iš šalies“. Pareiškėjas pirmiausiai galvojo išvykti į (duomenys neskelbtini), tačiau išgirdo apie galimybę per Baltarusiją pasiekti Lietuvos Respubliką. Nors jau buvo padavęs dokumentus (duomenys neskelbtini) vizai gauti, kažkas jam pasakė, kad tikėtina, jog vizos negaus, todėl kreipėsi dėl Baltarusijos vizos. Atvykęs į Baltarusiją prieglobsčio nesikreipė, nes Baltarusija nėra Europos Sąjungos šalis. Į vietos institucijas nesikreipė, nes iš anksto žinojo, kad pagalbos nesulauks. Persikelti į kitą (duomenys neskelbtini)  vietovę nebandė, nes (duomenys neskelbtini) niekur nėra saugu. Informacijos, ar (duomenys neskelbtini) veikia visame (duomenys neskelbtini), pareiškėjas teigė nežinantis.

33.       Apklausiant pareiškėjo sutuoktinę I. S. R. A., ji teigė, kad jos vyras sulaukė grasinimų, o jų šalyje įprasta, jog po to seka sutuoktinės eilė. Ji atkreipė dėmesį, kad grasino nuskriausti ir jų vaikus, juos pagrobti, tačiau kas tiksliai – įvardinti negalėjo. Pareiškėja teigė, kad vyras geriau žino, nes grasino būtent jam. Galimybės persikelti į kitą vietą (duomenys neskelbtini) pareiškėja net nesvarstė, nes (duomenys neskelbtini) visur nesaugu. Iš pradžių norėjo išvykti į (duomenys neskelbtini), tačiau sužinojo, kad ten gauti vizą ilgai užtruks, todėl nusprendė atvykti į Lietuvą per Baltarusiją. Pareiškėja prieglobsčio Baltarusijoje neprašė, nes dėl vaikų saugumo norėjo į Europos Sąjungą.

34.       Atsakovas ginčijamu 2021 m. spalio 13 d. sprendimu Nr. Nr. 21M32050 nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti pareiškėjams S. A. A. A. ir I. S. R. A. atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo S. A. A. A. ir I. S. R. A. atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 5) neuždrausti A. S. A. J. A. ir S. S. A .A. atvykti į Lietuvos Respubliką. Atsakovas išsiuntimo vykdymą pavedė VSAT. Sprendimą motyvavo tuo, kad įvertinus informaciją apie kilmės valstybę bei pareiškėjų pasakojimus, nebuvo nustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių tarptautinės apsaugos pareiškėjams suteikimo poreikį, todėl konstatuota, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.

35.       Nesutikdami su Sprendimu pareiškėjai 2021 m. spalio 26 d. pateikė Komisijai skundą,                                 kuriame nurodė, kad prieglobstis pareiškėjams nepagrįstai nebuvo suteiktas, Departamentui neįvykdžius pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjų Prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinkus aktualios, naujausios ir susijusios informacijos apie kilmės valstybę, todėl prašė panaikinti Sprendimą kaip neišsamų, nepagrįstą ir turintį esminių Prašymo tyrimo trūkumų. Išnagrinėjusi pareiškėjo Skundą Komisija jį atmetė kaip nepagrįstą.

36.       Pirmosios instancijos teismas sprendime apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo.

37.       Teismas vertino, jog Departamentas surinko išsamią kilmės valstybės informaciją, įvertino pareiškėjų paaiškinimus, taip pat kitas byloje nustatytas aplinkybes, todėl nėra pagrindo abejoti atsakovo išvada, jog pareiškėjams (duomenys neskelbtini) negresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, o pareiškėjų subjektyvios prielaidos, nepagrįstos objektyviais byloje esančiais duomenimis, negali paneigti atsakovo padarytos išvados. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjų baimė yra visiškai nepagrįsta. Nors pareiškėjas ir nurodė, kad gavo grasinantį laišką iš (duomenys neskelbtini), tyrimo metu buvo nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) taikiniai yra (duomenys neskelbtini). Informacijos, jog minėta (duomenys neskelbtini) taikytųsi į pavienius, atskirus (duomenys neskelbtini) piliečius, neturinčius sąsajų su (duomenys neskelbtini), nėra. Pažymėtina, jog pareiškėjas neturi jokių sąsajų su (duomenys neskelbtini). Teismas sprendė, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas nėra viešas asmuo, nepriklausė jokiai opozicinei ar pozicinei politinei partijai, organizacijai ar ginkluotai grupuotei, nevykdė veiklos nukreiptos prieš (duomenys neskelbtini), kuri galėtų patraukti jų atstovų dėmesį, nėra tikėtina, jog (duomenys neskelbtini) turėjo tikslą susidoroti su pareiškėju. Todėl įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, pareiškėjų Prašymo motyvus, atsižvelgus į surinktą kilmės valstybės informaciją, nėra nustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojams suteikimo poreikį.

38.       Teismas pažymėjo, kad iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad atsakovas, remdamasis skirtingais patikimais šaltiniais (įskaitant ir EPPB informacija apie (duomenys neskelbtini)), įvertino bendrą saugumo padėtį (duomenys neskelbtini) teritorijoje, analizavo (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)  keliamą grėsmę, išskyrė jų taikinius. Remdamasis EPPB informacija, atsakovas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) smurtas, tačiau jo lygis nėra aukštas ir nesiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo šioje teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Be to, EPPB duomenimis, (duomenys neskelbtini) yra vienas iš trijų miestų (kiti yra (duomenys neskelbtini)), kuriame valstybė gali apsaugoti civilį nuo persekiojimo.

39.       Teismas vertino, kad Departamentas pagrįstai Sprendimu pareiškėjams nesuteikė pabėgėlio statuso, kadangi Departamentas, įvertinęs pareiškėjų asmenines savybes ir jų santykį su bendra žinoma kilmės valstybės informacija nerado, o pareiškėjai nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad šiuo metu pareiškėjai ar pareiškėjų atstovaujami jų nepilnamečiai vaikai dėl išpažįstamos religijos, tautybės, rasės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra persekiojami ar diskriminuojami, taip pat atsižvelgta į tai, jog pareiškėjai gyvena teritorijoje kur (duomenys neskelbtini) smurtas, remiantis EPPB duomenimis, nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien tik dėl buvimo toje teritorijoje kiltų grėsmė gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, pareiškėjų deklaruojama baimė grįžti, teismo vertintina kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina visiškai pagrįsta, nes „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

40.       Dėl papildomos apsaugos pareiškėjams Lietuvos Respublikoje suteikimo, teismas sprendė, kad pareiškėjai be aplinkybių, kurios buvo vertinamos dėl pabėgėlio statuso suteikimo, nei Departamentui, nei teismui neįvardijo kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių. Kaip byloje nustatyta, pareiškėjų pasakojimas apie gresiantį pavojų atmestas. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, nagrinėjo pareiškėjų nurodytas aplinkybes, aktyviai rinko įrodymus, tačiau surinkti duomenys nepatvirtino hipotetinio pobūdžio teiginių dėl galimo pavojaus pareiškėjams. Teismo įsitikinimu, nėra teisinių pagrindų pripažinti, kad priimant sprendimą dėl papildomos apsaugos būtų pagrindų vertinti kitas aplinkybes, nei tos, kurios įvertintos sprendžiant klausimą dėl pabėgėlio statuso suteikimo, nes pareiškėjai neįvardijo kitų kilmės valstybėje jiems kylančių grėsmių, taigi sprendimas nesuteikti papildomos apsaugos priimtas pagrįstai pripažinus, kad nenustatyta, jog kilmės valstybėje pareiškėjams gresia Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodyti veiksmai.

41.       Pasisakydamas dėl pareiškėjų skundo argumentų, kad atsakovas uždraudė pareiškėjams (išskyrus jų nepilnamečius vaikus) atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau šis sprendimas yra išvestinis, tiesiogiai susijęs su jau aptartais sprendimais ir atitinkamai panaikinus juos turėtų būti panaikintas, kaip praradęs teisinį pagrindą, teismas darė išvadą, kad ši Sprendimo dalis yra pagrįsta ir teisėta. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai kirto valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyti VSAT pareigūnų ir pristatyti į užkardą, kas patvirtina, jog pareiškėjai pažeidė teisės aktų reikalavimus. Taigi Departamentas pagrįstai padarė išvadą, kad prašymo pateikimas Lietuvos Respublikoje nebuvo ir nėra prieglobsčio prašytojų tikslas, todėl yra tikimybė, jog pareiškėjai gali pasislėpti arba pasišalinti į kitą Europos Sąjungos šalį, taigi nusprendė vykdyti jų išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai iki Sprendimo priėmimo nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

42.       Vertindamas atsakovo priimtą sprendimą uždrausti pareiškėjams (išskyrus nepilnamečius pareiškėjų vaikus) atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jų išsiuntimo, teismas darė išvadą, kad, nors nustatytų aplinkybių visuma suponuoja, jog pareiškėjai gali kelti neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau atsižvelgiant į Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje, patvirtintoje Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka), esančius pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjų situaciją, būtų proporcinga skirti pareiškėjams (išskyrus nepilnamečius pareiškėjų vaikus) uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Teismas taip pat pažymėjo, kad iš byloje esančių duomenų nenustatyta, kad pareiškėjai praeityje būtų pažeidę atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje, ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, padarę kokių nors teisės pažeidimų. Taigi pareiškėjų situacijai taikytina Tvarkos 44.3.1 papunktyje įtvirtinta taisyklė: pareiškėjams S. A. A. A. ir I. S. R. A. nustatomas 2 metų draudimo atvykti terminas, nes pareiškėjus nuspręsta išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) ir jų pateiktas Prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka.

43.       Teismas sprendė, kad kadangi Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjams S. A. A. A. ir I. S. R. A. keistina, mažinant draudimo atvykti laikotarpį iki dvejų metų, darytina išvada, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams S. A. A. A. ir I. S. R. A. atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams S. A. A. A. ir I. S. R. A. atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

44.       Teismas pažymėjo, kad atitinkamai keistina ir Komisijos sprendimo dalis, kuria pareiškėjų skundas dėl Sprendimo 3 ir 4 punktų panaikinimo atmestas.

III.

45.       Pareiškėjai S. A. A. A., I. S. R. A ir jų nepilnamečiai vaikai A. S. A. J. A., S. S. A. A. apeliaciniame skunde prašo tenkinti pareiškėjų skundą ir panaikinti Spendimą, Komisijos sprendimą bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 13 d. sprendimą bei įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjų Prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo. 

46.       Pareiškėjų apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas skunde pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais. Papildomai pareiškėjai pažymėjo, jog teismas neįvertino pareiškėjų argumento, kad atsakovo surinkta informacija (įskaitant ir EPPB informacija apie (duomenys neskelbtini)) yra pasenusi, neatitinkanti realios situacijos kilmės šalyje. Be to, bendra saugumo situacija yra menkai susijusi su apeliantų prašymu – savo skundą jie grindė asmeninio pobūdžio aplinkybėmis, susijusiomis su šeimos tėvo politinių pažiūrų pareiškimu ir ryšium su tuo jo atžvilgiu išsakytais grasinimais pagrobti šeimos vaikus bei su kilmės šalies ignoruojama situacija dėl veiksmingos apsaugos užtikrinimo.

47.       Pareiškėjai pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjų argumentų susijusių su asmeninė pareiškėjų padėtimi ir įvairių priemonių kumuliacinį poveikį prieglobsčio prašytojui, kurio asmens statusas – vaikas.

48.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo ginčą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kad būtų užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas pareiškėjų išklausymas teisme. Byloje kilęs ginčas iš esmės siejamas tik su paties pareiškėjo paaiškinimais, todėl esant kardinaliai skirtingiems jo pasisakymo vertinimams būtina teisme išklausyti pareiškėją, kad teismas objektyviai galėtų susidaryti nuomonę apie pasakojimo ir visos istorijos nuoseklumą. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktais nereglamentuojama skundo nagrinėjimo procedūra, pareiškėjas prašo įvertinti būtinumą organizuoti Sprendimo nagrinėjimo procedūrą taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas.

49.       Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

50.       Atsakovas mano, kad tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas. 

51.       Atsakovas konstatavo, kad realių argumentų, kad pareiškėjui buvo grasinta, nepateikė nei pareiškėjas, nei pareiškėja, kitų priežasčių, dėl kurių jiems kiltų pavojus nei vienas iš pareiškėjų nenurodė. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad prieglobsčio prašytojas taip pat nurodė, kad gavo grasinantį laišką iš (duomenys neskelbtini) teroristinės grupuotės, tačiau nei Departamentui, nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui šio laiško nepateikė, taigi, pareiškėjų prašymas yra grindžiamas išimtinai jų pasakojimu, kuris buvo bendro pobūdžio, neišsamūs. Bandant išsiaiškinti papildomas detales, asmenys atsakinėjo trumpai, nepraplėsdami pirminio pasakojimo ribų, vengė atsakinėti į patikslinančius klausimus, dažnai į papildomus klausimus atsakydavo vos keliais žodžiais. Sutuoktinė I. S. R. A. net negalėjo įvardinti kas grasino jos vyrui.

52.       Atsižvelgęs į tai, jog nei kilmės valstybės informacija, nei prieglobsčio prašytojo pasakojimas nepagrindžia jo baimės patirti persekiojimą, Departamentas konstatavo, kad pareiškėjo deklaruojama baimė dėl jo ir šeimos saugumo nėra visiškai pagrįsta. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems nesuteiktinas pabėgėlio statusas.

53.       Atsakovas nesutinka, kad ESPA (duomenys neskelbtini) gairės apie padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje nėra aktualus ir patikimas šaltinis. Remiantis ESPA įsteigimo dokumentais, vienas iš šios organizacijos tikslų yra kilmės valstybės informacijos rinkimas. Be to, atsakovas atkreipia dėmesį, kad priimdamas ginčijamą Sprendimą, rėmėsi ne tik ESPA, bet ir kitų patikimų šaltinių skelbiamais duomenimis, kurie yra tarpusavyje suderinami.

54.       Atsakovas pažymi, kad nors pareiškėjai nurodo skunde, kad skundžiamame sprendime nieko nepasisakyta apie jų nepilnamečiams vaikams kylančias grėsmes, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjai savo prašymo suteikti prieglobstį negrindė jų vaikams kylančiomis grėsmėmis, jie taip pat nenurodė, kad jų vaikai susiduria su netinkamu elgesiu kilmės valstybėje. Atsižvelgiant į tai, deklaratyvūs skundo teiginiai nesudaro pagrindo pripažinti skundžiamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

55.       Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Sprendimo ir Komisijos sprendimo, kuriais pareiškėjams atsisakyta suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą, teisėtumas.

56.       Pirmosios instancijos teismas vertino, kad Departamentas pagrįstai Sprendimu pareiškėjams nesuteikė pabėgėlio statuso, kadangi Departamentas, įvertinęs pareiškėjų asmenines savybes ir jų santykį su bendra žinoma kilmės valstybės informacija nerado, o pareiškėjai nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad šiuo metu pareiškėjai ar pareiškėjų atstovaujami jų nepilnamečiai vaikai dėl išpažįstamos religijos, tautybės, rasės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra persekiojami ar diskriminuojami. Teismas atsižvelgė į tai, jog pareiškėjai gyvena teritorijoje kur (duomenys neskelbtini) nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien tik dėl buvimo toje teritorijoje kiltų grėsmė gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Teismas pareiškėjų deklaruojamą baimę grįžti įvertino kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir nelaikė visiškai pagrįsta, nes „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų.  Atsižvelgdamas į Tvarkoje esančius pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjų situaciją, teismas vertino, kad būtų proporcinga skirti pareiškėjams (išskyrus nepilnamečius pareiškėjų vaikus) uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (du) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, o ne 5 (penkis) metus kaip tai buvo nustatęs Departamentas. Taip pat teismas nusprendė įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams S. A. A. A. ir I. S. R. A. atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 (du) metus, o ne 3 (tris) metus kaip tai buvo nustatęs Departamentas.

57.       Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismu, padavė apeliacinį skundą, kuriame iš esmės teigia, kad Departamentas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam atliko paviršutiniškai, teismas neįvertino pareiškėjų argumento, kad atsakovo surinkta informacija (įskaitant ir EPPB informacija apie (duomenys neskelbtini)) yra pasenusi, neatitinkanti realios situacijos kilmės šalyje.  Be to, bendra saugumo situacija yra menkai susijusi su apeliantų prašymu – savo skundą jie grindė asmeninio pobūdžio aplinkybėmis, susijusiomis su šeimos tėvo politinių pažiūrų pareiškimu ir ryšium su tuo jo atžvilgiu išsakytais grasinimais pagrobti šeimos vaikus bei su kilmės šalies ignoruojama situacija dėl veiksmingos apsaugos užtikrinimo. Anot pareiškėjų, Sprendimo dalis dėl pareiškėjų nepilnamečių vaikų yra neargumentuota. Pareiškėjai apeliaciniame skunde taip pat suformulavo prašymą bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka.

58.       Prieš pereinant prie ginčo esmės apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141

59.       ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

60.       1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašyta Konvencija dėl pabėgėlių statuso, ji buvo papildyta 1967 m. sausio 31 d. Niujorke priimtu Protokolu dėl pabėgėlių statuso. Pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 punkto pirmą pastraipą sąvoka „pabėgėlis“ apibrėžia asmenį, kuris „dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti“.

61.       Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

62.       Dėl įrodinėjimo prieglobsčio bylose, teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs.

63.       Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

64.       Tarptautinės apsaugos prašymą vertinant individualiai, reikia atsižvelgti į visus reikšmingus faktus, susijusius su atitinkamo prieglobsčio prašytojo asmenine padėtimi ir aplinkybėmis, ypač įvairių priemonių kumuliacinį poveikį prieglobsčio prašytojui, kurio asmens statusas – vaikas. Asmens padėtis gali prilygti persekiojimui, jeigu jo įvairių priemonių sankaupa, kuri kartu su kitomis nepalankiomis asmeninėmis aplinkybėmis ir / arba atsižvelgiant į bendrą kontekstą, paveikia asmenį panašiai kaip ir pagrindinių teisių pažeidimai. Persekiojimas taip pat turi pasiekti tam tikrą sunkumo lygį. Kai sprendžiamas vaiko prieglobsčio prašymas, vaiko amžius ir priklausomybė nuo juo besirūpinančių asmenų, ilgalaikė įtaka vaiko fizinei ir psichologinei raidai ir gerovei yra kriterijai, kuriuos būtina deramai įvertinti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3467-520/2021).

65.       Minėtose Įstatymo normose yra įgyvendintos, be kita ko, 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) ir 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (nauja redakcija) (toliau – ir Direktyva 2013/32/ES).

66.       Nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymą ir siekiant nustatyti, ar asmuo turėtų būti pripažintas „pabėgėliu“, kaip tai yra apibrėžta Ženevos konvencijoje, pagal Įstatymą, jo normos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Direktyvos 2011/95/ES ir Direktyvos 2013/32/ES tikslus.

67.       Direktyvos 2011/95/ES konstatuojamoje dalyje nustatyta: „<...> (18) įgyvendindamos šią direktyvą valstybės narės pirmiausia turėtų atsižvelgti į geriausius vaiko interesus pagal 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją. Vertindamos geriausius vaiko interesus valstybės narės visų pirma turėtų tinkamai atsižvelgti į šeimos vienovės principą, nepilnamečio gerovę ir socialinę raidą, saugumo ir apsaugos aspektus ir į nepilnamečio nuomonę pagal jo amžių ir brandą; (19) būtina išplėsti šeimos narių sąvoką, atsižvelgiant į tam tikras skirtingas priklausomumo aplinkybes ir ypatingą dėmesį skiriant geriausiems vaiko interesams; <...>.“

68.       Direktyvos 2011/95/ES 6 straipsnyje nustatyta: „Persekiojimo vykdytojais ar didelės žalos darytojais gali būti: a) valstybė; b) valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos; c) nevalstybiniai subjektai, jei galima įrodyti, kad a ir b punktuose minimi vykdytojai ir darytojai, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti apsaugos nuo persekiojimo arba didelės žalos, kaip apibrėžta 7 straipsnyje.“

69.       Direktyvos 2011/95/ES 7 straipsnyje nustatyta: „1. Apsaugą nuo persekiojimo ar didelės žalos gali suteikti tik: a) valstybės arba b) valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, jei jos nori ir gali pasiūlyti apsaugą pagal 2 dalį. 2. Apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos turi būti veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio. Tokia apsauga paprastai suteikiama, kai 1 dalies a ir b punktuose minimi apsaugos teikėjai imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar didelei žalai, inter alia, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimo ar didelei žalai nustatyti, persekioti dėl veiksmų, kurie laikomi persekiojimu arba didele žala, ir nubausti už juos, ir kai prašytojas turi galimybę naudotis tokia apsauga.“

70.       Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjų argumentų susijusių su asmenine pareiškėjų padėtimi ir įvairių priemonių kumuliacinį poveikį prieglobsčio prašytojui, kurio asmens statusas – vaikas. Departamento Sprendime nėra vertinamos aplinkybės dėl to, kad prieglobsčio prašytojai yra vaikai (5 ir 12 metų) kartu su savo tėvais. Departamentas, spręsdamas dėl vaikų priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, klausimą nieko nepasisakė ir nevertino, ar nesuteikus tarptautinės apsaugos bus deramai užtikrinti geriausi vaiko interesai, kaip to reikalauja Direktyvos 2011/95/ES tikslai, atsižvelgiant į kuriuos turėtų būti aiškinamas ir Įstatymas.

71.       Akcentuotina ir tai, kad Departamento Sprendime pažymima, kad tariamas persekiotojas nėra valstybinis subjektas ((duomenys neskelbtini), kaip nurodo pareiškėjai). Remiantis Direktyvos 2011/95/ES 6 straipsniu persekiojimo vykdytojais gali būti taip pat ir nevalstybiniai subjektai, taigi šis faktas savaime nepaneigia visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlygos, kaip ši sąlyga suprantama pagal Įstatymą. Sprendime nėra nagrinėjamas klausimas, ar valstybės arba valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, nori ir gali pasiūlyti pareiškėjams veiksmingą ir ilgalaikio pobūdžio  apsaugą, dėl ko nebūtų būtinas tarptautinės apsaugos poreikis nuo nevalstybinio subjekto. Sprendime yra apsiribojama tik bendro pobūdžio teiginiais, kad pareiškėjai neįrodė šių aplinkybių. Pažymėtina, kad minėta informacija priskirtina prie informacijos apie kilmės valstybę, taigi pareigą ją rinkti turi valstybės institucija bendradarbiaudama su tarptautinės apsaugos prašytoju (žr. pvz. žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2908-602/2021).

72.       Dėl nurodytų priežasčių Departamento Sprendimas naikinamas kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė dėl Departamento taikytos materialiosios teisės, todėl sprendimas naikinamas (ABTĮ 147 straipsnis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjų S. A. A. A., I. S. R. A ir jų nepilnamečių vaikų A. S. A. J. A., S. S. A. A. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 13 d sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjų S. A. A. A., I. S. R. A ir jų nepilnamečių vaikų A. S. A. J. A., S. S. A. A. skundą tenkinti.

Panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. 21M32050 ir Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. 6K-1222 bei įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjų S. A. A. A., I. S. R. A ir jų nepilnamečių vaikų A. S. A. J. A., S. S. A. A. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. 

Sprendimas neskundžiamas. 

Teisėjai        Arūnas Dirvonas

                                                                                                                  Ričardas Piličiauskas

        Veslava Ruskan