Civilinė byla Nr. 2A-723/2011

               Procesinio sprendimo kategorijos: 42.8; 42.9;

                                                                                                     44.5.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. gruodžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Milašienės, Vyto Miliaus, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. B. ir atsakovės pagal priešieškinį K. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 26 d. sprendimo, kuriuo ieškovo ieškinys bei atsakovo priešieškinis patenkinti iš dalies, ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 31 d. papildomo sprendimo, kuriuo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-416-798/2010 pagal ieškovo V. B. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei finansų maklerio įmonei „Orion securities“ dėl žalos atlyginimo bei atsakovo uždarosios akcinės bendrovės finansų maklerio įmonės „Orion securities“ priešieškinį atsakovams V. B. ir K. B. dėl nuostolių atlyginimo. Tretieji asmenys byloje akcinė bendrovė bankas „Snoras“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Medicinos bankas“.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Ieškovas V. B. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo UAB FMĮ „Orion securities“ 75 072,40 Lt nuostolių, 2 776,85 Lt delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už 75 072,40 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su atsakovu sudarė atpirkimo (Repo) sandorius, pasirašydamas šias sutartis: 2008 m. liepos 30 d. sutartį Nr. R02_Prt_3 dėl 23 699 vienetų AB „Invalda“ paprastųjų vardinių akcijų ir 2008 m. rugsėjo 5 d. sutartį Nr. 20080407/l_Prt_2 dėl 25 000 vienetų AB „Invalda“ paprastųjų vardinių akcijų. Atpirkimo (Repo) sandoriams būdingas pirkėjo rizikos minimizavimas - pirkėjui perduodami pardavėjo vertybiniai popieriai yra kaip užstatas, kad net jei pardavėjas ir neįvykdys savo pareigos juos atpirkti, pirkėjo parduoti vertybiniai popieriai padengs visus (ar bent didžiąją dalį) jo nuostolius. Tokia atpirkimo (Repo) sandorio sąlyga įgyvendinama per vieną iš esminių atpirkimo (Repo) sutarčių sąlygų - pardavėjo įsipareigojimą įmokėti tam tikrą garantinę pinigų sumą pirkėjui. Jei pardavėjas nesumoka pirkėjui tokios įmokos per sutartyje nustatytą terminą, pirkėjas turi teisę parduoti vertybinius popierius rinkoje ir gautomis lėšomis padengti visas pardavėjo prievoles pagal atpirkimo sutartį. Sutarčių sudarymo dieną biržos atidarymo metu AB „Invalda“ akcijos kaina buvo 15,30 Lt, kai sutartyse nurodyta ribinė kaina buvo 12,75 Lt ir 12,92 Lt atitinkamai kiekvienoje iš sutarčių, t. y. mažesnė nei akcijos kaina iš jos atėmus 15 procentų jos vertės. Klientui nesumokėjus garantinės įmokos per nustatytą terminą ar atsisakius tai padaryti, paslaugos teikėjas turi teisę realizuoti vertybinius popierius rinkos kaina ir taip padengti savo nuostolius. Atsakovas, vykdydamas sutartis nesilaikė jo profesinei veiklai keliamų reikalavimų. Jis privalėjo parduoti ieškovo jam perleistas AB „Invalda“ akcijas nedelsiant, kai tik klientas neįvykdė įsipareigojimų papildyti Garantinį fondą. Kadangi atsakovas nepasinaudojo teise parduoti akcijas, jis veikė savo rizika, tokiais veiksmais prisiimdamas visą atsakomybę už galimus nuostolius. Pagal 2008 m. liepos 30 d. sutartį Nr. R02_Prt_3 su atsakovu susitarta dėl 23 699 vienetų AB „Invalda“ paprastųjų vardinių akcijų atpirkimo. Sutartyje nurodyta akcijos ribinė kaina - 12,92 Lt. Tokią ribą AB „Invalda“ akcijos kaina Vertybinių popierių biržoje pasiekė 2008 m. rugsėjo 18 d. (uždarymo kaina - 12,30 Lt, žemiausia dienos kaina - 12,01 Lt), todėl akcijas pardavus sekančią dieną (2008 m. rugsėjo 19 d. kaina svyravo tarp 12,34 Lt ir 12,89 Lt), 23 699 vienetų AB „Invalda“ akcijų po 12,89 Lt už akciją, būtų gauta 305 093,41 Lt. Pagal sutartį atsakovui priklausytų 251 838,16 Lt už akcijas, 13 302,58 Lt palūkanų, o atsakovas būtų turėjęs išmokėti ieškovui 39 952,67 Lt. Pagal 2008 m. rugsėjo 5 d. sutartį Nr. 20080407/l_Prt_2 su atsakovu susitarta dėl 25 000 vienetų AB „Invalda“ paprastųjų vardinių akcijų atpirkimo. Sutartyje nurodyta akcijos ribinė kaina - 12,24 Lt. Tokią ribą AB „Invalda“ akcijos kaina Vertybinių popierių biržoje pasiekė 2008 m. rugsėjo 18 d. (uždarymo kaina - 12,30 Lt, žemiausia dienos kaina — 12,01 Lt), todėl akcijas pardavus sekančią dieną (2008 m. rugsėjo 19 d. kaina svyravo tarp 12,34 Lt ir 12,89 Lt), 25 000 vienetų AB „Invalda“ akcijų po 12,24 Lt už akciją, būtų gauta 306 000 Lt. Pagal sutartį atsakovui priklausytų 270 000 Lt už akcijas, 880,27 Lt palūkanų, o jis būtų turėjęs išmokėti ieškovui 35 119,73 Lt. Už šią sumą atsakovas turi mokėti ir delspinigius. Nuo 2008 m. rugsėjo 20 d. iki ieškinio padavimo dienos yra 185 dienos. Delspinigiai už vieną dieną sudaro 15,01 Lt, todėl visa delspinigių suma sudaro 2 776,85 Lt.

Atsakovas UAB FMĮ „Orion securities“ priešieškiniu prašė priteisti iš V. B. ir K. B. 608 611,62 Lt sumą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už visą iš atsakovų priteistą sumą nuo bylos pagal priešieškinį iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad V. B. 2007 m. lapkričio 3 d. su ieškovu sudarė Investicinių paslaugų teikimo sutartį. Vėliau buvo pasirašytas priedas Nr. 6 prie šios sutarties. Tokiu būdu sudarytas susitarimas dėl investicinių paslaugų vykdant vertybinių popierių apyvartą teikimo patikėjimo teisės pagrindais. Nuo 2008 m. liepos 21 d. V. turto patikėjimo santykius investuojant V. B. priklausančius vertybinius popierius papildomai reguliavo tarpusavyje pasirašytos atvirkštinio atpirkimo paslaugų teikimo sąlygos. V. B. sutartis sudarė dėl jam ir sutuoktinei bendrąja jungtine nuosavybe priklausančių vertybinių popierių. K. B. dėl disponavimo bendrąja jungtine nuosavybe priklausančiais vertybiniais popieriais V. B. išdavė įgaliojimą. Sandoriais susitarta, jog V. B. perduoda atsakovui patikėjimo teise 23 669 vienetus AB „Invalda“ paprastųjų vardinių akcijų ir paveda su trečiąja šalimi sudaryti ir vykdyti atpirkimo sutartį ieškovo vardu V. B. ir K. B. bendrąja jungtine nuosavybės teise priklausančiomis akcijomis. Galutinis pirmojo akcijų paketo atpirkimo terminas pagal šiuos sandorius buvo numatytas 2008 m. spalio 30 d. Kadangi V. B. su sutuoktine turėjo daugiau vertybinių popierių, kuriuos siekė panaudoti civilinėje apyvartoje pasiskolindamas lėšų per vertybinių popierių pardavimo su būsimu atpirkimu (Repo) sandorių mechanizmus, atsakovas su juo sudarė kitą grupę vertybinių popierių patikėjimo sutarčių ir V. B. (esant sutuoktinės sutikimui) pavedimu disponavo 25 000 vienetų dydžio AB „Invalda“ paprastųjų vardinių akcijų paketu. Galutinis antrojo akcijų paketo atpirkimo terminas buvo numatytas 2008 m. gruodžio 5 d. V. B. ir K. B. nepaisant atsakovo nuolatinio informavimo apie svyruojančias akcijų rinkos kainas, laiku nepervesdavo garantinių įmokų AB bankui „Snoras“ per atsakovą ir sutartyse dėl investavimo į antrąjį paketą numatytu laiku neatpirko iš UAB „Medicinos bankas“ antrojo akcijų paketo. Atsakovai pagal priešieškinį neįvykdė savo įsipareigojimų, prisiimtų sudarytomis sutartimis dėl investavimo į pirmąjį akcijų paketą, sutartimis dėl investavimo į antrąjį akcijų paketą ir iš viso yra skolingi 608 611,62 Lt. Atsakovai pagal priešieškinį pažeidė pareigas atpirkti tretiesiems asmenims parduotas akcijas bei suformuoti ir mokėti garantines įmokas krentant akcijų rinkos kainai. Vadovaujantis nustatytomis sąlygomis, šalys susitarė sudaryti tarp atsakovo bei ieškovo atvirkštinio atpirkimo sutartis, kuriomis V. B. ir K. B. pavedė atsakovui perduoti trečiosios šalies (AB banko „Snoras“, UAB „Medicinos bankas“) nuosavybėn jiems priklausančius vertybinius popierius bei juos atpirkti iš trečiosios šalies atvirkštinio atpirkimo sutartyse nustatyta tvarka. Atsakovai pagal priešieškinį privalėjo tinkamai sekti vertybinių popierių rinkos kainos svyravimus ir krentant vertybinių popierių rinkos kainai turėjo kiekvieną kalendorinę dieną papildyti garantinę įmoką. Nurodytų prievolių jie nevykdė, o krentant vertybinių popierių rinkos kainai garantinio fondo nepildė, nedengė susidariusio lėšų trūkumo sutarčių dėl investavimo į pirmąjį ir antrąjį akcijų paketą užbaigimui bei neatpirko trečiajai šaliai parduotų vertybinių popierių. Dėl tokio prievolių nevykdymo nuo 2008 m. rugsėjo 19 d. susiformavo 608 611,62 Lt skola, iš kurios delspinigiai sudaro 85 078,45 Lt.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo bei papildomo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. balandžio 26 d. sprendimu ieškovo V. B. ieškinį patenkino iš dalies - priteisė iš UAB FMĮ „Orion securities“ 62 424,65 Lt, o likusią ieškinio dalį atmetė. Teismas atsakovo UAB FMĮ „Orion securities“ priešieškinį patenkino iš dalies - priteisė iš V. B. ir K. B. solidariai 545 514,62 Lt, o likusią priešieškinio dalį atmetė. Teismas nurodė, kad 2008 m. rugsėjo 18 d. AB „Invalda“ akcijų kaina Vertybinių popierių biržoje pasiekė sutartyse nustatytą ribą (12,92 Lt pagal vieną sandorį, 12,24 Lt pagal kitą), kuriai esant ieškovas pagal sutartis privalėjo sumokėti garantines įmokas, savo piniginių prievolių atsakovui pagal sutartis įvykdymo užtikrinimui. Tarp šalių kilo ginčas, ar atsakovas turėjo pareigą pranešti ieškovui apie pasiektą akcijų ribinę kainą 2008 m. rugsėjo 18 d., kam atsakovo nepranešimo ieškovui atveju tenka pareiga atlyginti dėl tolesnio akcijų nuvertėjimo susidariusius nuostolius, ar ieškovas prieštaravo akcijų pardavimui už sumažėjusią jų kainą ir ar atsakovas turėjo teisę duoti nurodymą tretiesiems asmenims pagal atvirkštinių atpirkimų sandorius parduoti nuvertėjusias akcijas, kokios tokio nurodymo (ne)davimo pasekmės šalių pareigoms prisiimti susidariusius nuostolius.

Teismo sprendime pažymėta, kad šalys sudarė investicinių paslaugų teikimo sutartį. Šios sutarties pagrindu buvo sudaryti ir ginčo sandoriai – sandoriai dėl atpirkimo (Repo sandoriai). Teismo manymu, atsakovas nepagrįstai atsikerta, kad jis yra tik ieškovo pavedimo vykdytojas santykyje su trečiaisiais asmenimis (ieškovo atstovas). Atsakovo veikimas savo, o ne ieškovo vardu, taip pat savo, o ne ieškovo sąskaita santykyje su trečiaisiais asmenimis sudarant atvirkštinio atpirkimo sandorius, yra esminiai požymiai, parodantys, kad atsakovas santykyje su ieškovu veikė ne vien kaip pavedimo vykdytojas, todėl šalis siejo ne atstovavimo teisiniai santykiai. Iš ginčo sutarčių kylantis šalių teisinis santykis turi paskolos teisinio santykio elementų, tačiau tai nepaneigia esminio ir pagrindinio santykių požymio – investicinių paslaugų teikimo. Pagal šalių sutartį ieškovas pats privalėjo stebėti atsakovui perduotų akcijų kainos pokyčius, stebėti ar akcijų paketus sudarančių akcijų rinkos kaina nepasiekė ribinės kainos, nurodytos sutartyse. Atsakovui yra taikomi įpareigojimai, nustatyti finansų maklerio įmonei santykyje su neprofesionaliuoju klientu (Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių (toliau – Taisyklių) 125 punktas, Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 22 straipsnio 3 dalis). Teismas nenustatė FPRĮ 27, 28 straipsniuose numatytų sąlygų pripažinti ieškovą profesionaliuoju klientu. Teismo įsitikinimu, įstatyme esant nustatytai atsakovo pareigai suteikti klientui (ieškovui) visą informaciją, reikalingą suprasti finansinių paslaugų ir priemonių esmę, jų riziką ir priimti sprendimus (FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis), iš įstatymo (FPRĮ 26 straipsnis) bei Taisyklių 125 punkte kylančiame įpareigojime atsakovui ne vėliau kaip iki darbo dienos, kurią iš anksto nustatyta akcijų kainos riba buvo viršyta, pranešti apie tai ieškovui, kitoks pareigų nustatymas šalių sudarytoje sutartyje (ypač – atsakovo pareigos pranešti perkėlimas ieškovui, nustatant jo pareigą savarankiškai stebėti ir skaičiuoti akcijų kainų atitikimą sutartyje numatytoms ribinėms kainoms) yra neteisėtas, o tokios sutarčių dalys pripažintos niekinėmis ir negaliojančiomis dėl jų prieštaravimo imperatyviai Taisyklių 125 punkto normai.

Teismas pažymėjo, kad negaliojant sutarčių nuostatai, nenumatančiai atsakovo pareigos pranešti ieškovui apie akcijų ribinės kainos įvykį, atsakovas tokią pareigą turėjo, todėl kilus ginčui privalo įrodyti, kad šią pareigą tinkamai įvykdė. Teismo įsitikinimu, atsakovo pateikti įrodymai – ieškovui siųsti elektroniniai laiškai patvirtina, kad atsakovas ieškovui apie akcijų paketus sudarančių akcijų kainų kritimą žemiau sutartyse numatytų kainos ribų pranešė ne anksčiau kaip 2008 m. rugsėjo 24 d. Teismas nusprendė, kad atsakovas nevykdė pranešimo ieškovui pareigos nuo 2008 m. rugsėjo 19 d. iki 24 d. Atsakovui nevykdant pareigos veikti pagal profesinius standartus, teismas konstatavo, kad ieškovui 2008 m. rugsėjo 19 d. nebuvo atskleista visa būtina informacija, reikalinga skubiems sprendimams susidariusiomis sudėtingomis sąlygomis priimti, todėl neigiamos pasekmės (nuostoliai) už tokios pareigos nevykdymą tenka atsakovui. Atsakovas ieškovui 2008 m. rugsėjo 24 d. elektroniniame laiške nurodė, kad tos darbo dienos pabaigoje kitos dienos įsipareigojimai (nuostoliai) sudarė 63 097 Lt.      

Teismas pažymėjo, kad po pranešimo ieškovui apie akcijų kainų kritimą žemiau sutartyse nustatytos ribos, atsakovas nebebuvo atsakingas už tolesnį akcijų vertės kritimą ir dėl to atsiradusius ieškovo nuostolius. Sutartys nenumato atsakovo pareigos prisiimti ir atlyginti nuostolius dėl atsakovui perduotų ieškovo akcijų vertės (kainų) pokyčių. Atsakovas turėjo veikti vykdydamas pavedimus geriausiomis klientui sąlygomis, tačiau neturėjo ne tik pareigos, bet ir teisės veikti prieš aiškiai išreikštą kliento valią. Investicinių paslaugų teikimo sutartyje numatyta atsakovo teisė parduoti finansines priemones negali būti aiškinama kaip atsakovo pareiga parduoti tokias priemones sau prisiimant dėl tokio pardavimo (ne)sėkmės kylančią riziką, nes tokią riziką priskyrus atsakovui, dėl jos aiškiai nesusitarus sutartyje ir už tokius veiksmus bei su jais susijusią riziką nenumačius atlyginimo atsakovui, būtų neteisingai ir nesąžiningai aiškinama sutartis. Investicinių paslaugų sutarties 1.4 punktas aiškiai numatė investicinių paslaugų, teikiamų ieškovui, apimtis, o Priedas Nr. 3 nustatė investicinių paslaugų teikimo įkainius. Šalys nesusitarė dėl paslaugos, kurios prasmė būtų sprendimų dėl finansinių priemonių pardavimo rizikos ir /arba atsakomybės už pardavimo sėkmę (riziką) perkėlimas už užmokestį arba neatlygintinai atsakovui. FPRĮ 24 straipsnyje numatytos finansų maklerio įmonės pareigos siejamos su kliento pavedimo vykdymu, tačiau byloje nenustatytas ieškovo pavedimas atsakovui laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 19 d. iki trečiųjų asmenų įvykdyto pardavimo parduoti naudotas finansines priemones. Iš ieškovo siųstų elektroninių laiškų ir atsakovo pateiktų pokalbių su ieškovu įrašų teismas nusprendė, kad ieškovas nuo rugsėjo pabaigos iki spalio vidurio nedviprasmiškai siekė ne akcijų pardavimo, o jų išsaugojimo, tikėdamasis vėlesnio jų kainos pakilimo. Atsakovo 2009 m. rugsėjo 24 d. elektroniniame laiške ieškovui išdėstytas prašymas daryti sprendimą ir nurodymas, kad reikalingas likvidumas, ieškovo negalėjo būti suprantamas kitaip, kaip siūlymas parduoti akcijas už jų kritusią kainą, kadangi pagal sutartį tokiam veiksmui alternatyva tegalėjo būti garantinių įmokų sumokėjimas, tačiau ieškovas tokių įmokų nesumokėjo. Neatsiliepdamas į aiškų atsakovo raginimą ieškovas nedavė nurodymo parduoti akcijas ir taip prisiėmė tolesnę nuostolių riziką. Neturi reikšmės, kad dalis atsakovo pateiktų įrodymų (garso įrašų ir elektroninių laiškų) susiję  su ieškovo nuomonės pareiškimu dėl jo valdomos įmonės UAB „VP Investment“ perduotų atsakovui, o ne dėl paties ieškovo turėtų AB „Invalda“ akcijų.

Teismo įsitikinimu, atsakovas neįvykdė teisės aktuose nustatytų įpareigojimų ir prieš pradėdamas teikti investicines paslaugas klientui (ieškovui) neperdavė informacijos apie visas galimas neigiamas pasekmes ir rizikas. Tačiau iš šalių bendravimo teismas nusprendė, kad ieškovas gerai suprato savo naudojamų finansinių priemonių ir atsakovo jam teikiamų paslaugų esmę. Esminės rizikos ir pasekmės nurodytos ieškovui raštu Investicinių paslaugų teikimo sutarties Priede Nr. 2, todėl minėtas atsakovo pažeidimas negali būti vertinamas kaip ieškovo nuostolių priežastis. Už šį pažeidimą atsakovui nekyla atsakomybė atlyginti ieškovui nuostolius. Atsakovas pateikė skaičiavimus, kad 2009 m. sausio 4 d. ieškovas atsakovui negrąžino 608 611,62 Lt su delspinigiais. Teismas nusprendė, kad ieškovas ir jo sutuoktinė privalo vykdyti sutartinę prievolę atsakovui, o iš V. B. ir K. B. tenkinant priešieškinį atsakovo nurodytais pagrindais turi būti priteista dėl sutartinės prievolės nevykdymo susidariusi skola. Įstatymas numato įgaliojimo sudarymą paprasta rašytine forma (FPRĮ 25 straipsnio 4 dalis). Teismui nustačius, kad atsakovas atsakingas už ieškovo patirtus 63 097 Lt nuostolius iki 2008 m. rugsėjo 25 d., šia suma sumažintas atsakovo reikalavimo V. B. ir K. B. patenkinimas, o atsakovo naudai priteista 545 514,62 Lt. Teismas ieškovo reikalavimą atsakovui jo nurodytais pagrindais tenkino iš dalies. Atsakovas pažeidė pareigą informuoti ieškovą apie akcijų kainų pokyčius, kainoms pasiekus sutartyse nustatytą ribą. Atsakovas neturi teisės gauti dėl nepranešimo laikotarpiu susidariusio akcijų kainų sumažėjimo nuostolių atlyginimą iš ieškovo, kainoms nukritus žemiau sutartyse numatytos ribos, bet privalo atlyginti ieškovui nuostolius dėl šio prarastos galimybės parduoti akcijas naudinga kaina. Teismas, skaičiuodamas ieškovo patirtus nuostolius, rėmėsi mažiausia 2008 m. rugsėjo 19 d. kaina - 12,34 Lt. Viso ieškovui iš atsakovo priteista 62 424,65 Lt nuostolių (12,34 Lt x 23 699 - 251 838,16 Lt – 13 302,58 Lt + 12,24 Lt x 25 000 – 270 000 Lt – 880,27 Lt = 27 304,92 Lt + 35 119,73 = 62 424,65 Lt). Patenkinus ieškinį nevertinta aplinkybė, kad ieškovas nuo 2008 m. rugsėjo 24 d. siekė išvengti akcijų pardavimo, delsė, tikėdamasis jų kainos augimo, kadangi 2008 m. rugsėjo 24 d. ir vėliau buvo kita, dar labiau ieškovui nenaudinga kainų padėtis, todėl 2008 m. rugsėjo 24 d. ir vėliau ieškovas priėmė sprendimus kitomis aplinkybėmis, negu būtų galėjęs juos priimti 2008 m. rugsėjo 19 d. Teismas nurodė, kad iš esmės tenkinant ieškinį ir didžiąja dalimi tenkinant priešieškinį, šalims viena kitai bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gegužės 31 d. papildomu sprendimu AB banko Snoras“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo patenkino iš dalies - priteisė iš V. B. ir K. B. solidariai 3 000 Lt advokato pagalbos išlaidų, o likusią prašymo dalį atmetė. Teismas pažymėjo, kad sprendime nenurodyta, kaip išsprendžiamas trečiojo asmens AB banko „Snoras“ advokato pagalbos išlaidų atlyginimo klausimas, todėl šį klausimą iškėlus įstatymo nustatytu terminu priimtinas papildomas sprendimas. Trečiasis asmuo prašė priteisti iš atsakovų pagal priešieškinį solidariai 4 270,64 Lt išlaidų, patirtų apmokant advokato pagalbą. Teismo 2010 m. balandžio 26 d. sprendimu ieškinys ir priešieškinis tenkinti iš dalies. Teismas manė, jog neteisinga priteisti bylinėjimosi išlaidas iš V. B. ir K. B. proporcingai patenkinto priešieškinio daliai, kadangi patenkinta ir didelė dalis ieškinio. Trečiasis asmuo į bylą įtrauktas atsakovo iniciatyva ir jo pusėje. Teismo įsitikinimu, teisinga priteisti 3 000 Lt atstovavimo išlaidų trečiojo asmens naudai. Tokio dydžio išlaidos neviršija Teisingumo ministro įsakymu Nr.1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatyto maksimalaus dydžio.

3. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

Ieškovas V. B. ir atsakovė pagal priešieškinį K. B. apeliaciniu skundu prašo iš dalies panaikinti teismo 2010 m. balandžio 26 d. sprendimą – atsakovo UAB FMĮ „Orion securities” priešieškinį atmesti, o likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą bei priteisti iš atsakovo UAB FMĮ „Orion securities” bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nors teismas ir teisingai nustatė Repo sutarčių šalį, kuri turi pareigą sekti svyravimus akcijų biržoje, bei konstatavo, kam tenka neigiamos neinformavimo pasekmės, tačiau netinkamai įvertino tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, todėl priėmė neteisėtą sprendimą nustatydamas atsakomybės ribas. Teismas neteisingai įvertino šalių sudarytas sutartis, teigdamas, jog šalys „,<...> nesusitarė dėl paslaugos, kurios prasmė būtų sprendimų dėl finansinių priemonių (kaip sutarties dalyko) pardavimo rizikos ir/arba atsakomybės už pardavimo sėkmę (riziką) perkėlimas už užmokestį arba neatlygintinai atsakovui“. Nebūtina sudaryti atskiro susitarimo dėl civilinės atsakomybės, nes įstatymas nustato sąlygas, kada atsiranda ši atsakomybė. Įrodžius, jog atsakovas netinkamai vykdė sutartis, jam turi kilti civilinė atsakomybė, nepriklausomai nuo to, jog tai nėra papildomai nustatyta sutartyse.  CK 6.256 straipsnio 3 dalis nustato, kad jei sutarties vykdymas vienai iš šalių yra profesinė veikla, ji privalo vykdyti sutartį ir pagal tai profesinei veiklai taikomus standartus.
2. Vertybinių popierių komisija išvadoje nurodė, kad atsakovas, prieš pradėdamas teikti klientui atitinkamas investicines paslaugas, tinkamai neįspėjo kliento apie su pasirinkta investavimo strategija susijusią riziką ir galinčias kilti papildomas pareigas bei finansinius įsipareigojimus. Teismui patvirtinus Vertybinių popierių komisijos poziciją ir konstatavus, jog atsakovas pažeidė jam taikomus privalomus standartus, atsiranda realus pagrindas kilti civilinei atsakomybei. Vertybinių popierių komisija išvadoje nurodė, kad sudarydamos Repo sandorį abi sandorio šalys prisiėmė riziką, kurios vėliau tinkamai nevaldė (ieškovas leido įsiskolinimui didėti, o atsakovas, neuždarydamas Repo sandorio savo iniciatyva, taip pat veikė savo rizika ir leido didėti kliento įsiskolinimui, tuo pačiu ir atsakovo įsipareigojimams AB „Medicinos bankas“ ir AB bankui „Snoras“. Vertybinių popierių komisijos nuomone, yra pagrindas taikyti CK 6.253 straipsnio 5 dalį. Apeliantai sutinka su tokia Vertybinių popierių komisijos nuomone, tačiau atkreipia dėmesį, jog jie negalėjo tinkamai vertinti susidariusios situacijos, nes atsakovas netinkamai informavo V. B. apie ribinę akcijų kainą ir galimus kliento nuostolius. V. B. negalėjo tinkamai įvertinti situacijos ir priimti atitinkamų sprendimų, pvz. inicijuoti akcijų pardavimą.
3. Teismas netinkamai vertino bylos įrodymus. Teismas, iš dalies tenkindamas atsakovo priešieškinį, nenurodė, ar atsakovo pateiktas prašomos priteisti sumos pagrindimas yra tinkamas įrodymas. Teismas nevertino, ar atsakovo pateikta lentelė, pasirašyta paties atsakovo vyr. finansininkės, gali būti tinkamas įrodymas apie atsakovo patirtus nuostolius. Joje tiesiog nurodyta suma, nuo kurios skaičiuojami delspinigiai ir skola, tačiau kaip lentelėje nurodyti skaičiai apskaičiuoti, nėra pateikta. Teiginys, kad atsakovas pateikė skaičiavimus, pagal kuriuos 2009 m. sausio 4 d. ieškovas atsakovui negrąžino 608 611,62 Lt (su delspinigiais), laikytinas nepagrįstu, nes tokių skaičiavimų atsakovas nėra pateikęs. Lentelė, kurioje be paskaičiavimo konstatuota, jog yra tam tikra skola, negali būti laikoma „paskaičiavimu“, joje nurodytų sumų kilmė nėra atskleista. Atsakovui neįrodžius jo prašomos priteisti sumos dydžio, laikytina, kad jis neįrodė priešieškinio.
4. Atsakovo pateikti garso įrašai negali būti laikomi tinkamais įrodymais byloje. Iš jų turinio negalima spręsti apie tai, kokius pavedimus atsakovo makleriui teikė apeliantas. Apeliantas su atsakovo makleriu kalbėjo ne apie ginčo akcijas ir dėl jų sudarytas sutartis, o tuo metu V. B. su atsakovo atstovu bendravo dėl jo vadovaujamos UAB „VP Invest” vykdytos veiklos. Teismo išvada, kad fizinio asmens V. B. „laikysena“ turėjo būti vienoda su jo vadovautos UAB „VP Invest” pozicija dėl kitų sutarčių pagrindu šio juridinio asmens turėtų akcijų, nepagrįsta, prieštarauja asmens ūkinės laisvės principui. Įvertinus, kad teismas pripažino, jog atsakovo pateiktuose pokalbių įrašuose kalbama ne apie apelianto ir atsakovo teisinius santykius, kurie sudaro šio ginčo dalyką, konstatuotina, jog teismas netinkamai įvertino surinktus įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, jog gali būti konstatuotas apelianto vengimas duoti nurodymą parduoti ginčo akcijas. Teismo išvada, jog neduodamas nurodymo parduoti ginčo akcijas, apeliantas prisiėmė tolesnę nuostolių riziką, yra nepagrįsta, nes apeliantui nesumokėjus garantinės įmokos ir teisės aktų nustatyta tvarka nedavus pavedimo jų neparduoti, atsakovas nedelsiant privalėjo ginčo akcijas parduoti.
5. Nagrinėjant bylą atsakovas nepateikė pavedimų registravimo žurnalo, nors toks žurnalas privalo būti pildomas pagal Taisyklėse nustatytus reikalavimus. Priešingu atveju laikoma, kad pavedimas nepateiktas. Kadangi nagrinėjant bylą iškilo pagrįstų abejonių, jog atsakovas negavo aiškių pavedimų iš apelianto, teismas turėjo nustatyti, jog pateikti garso įrašai, nesant teisės aktuose nustatytų įrodymų (pavedimų registravimo žurnalo), negali būti laikomi tinkamu pavedimo pateikimu. Atsakovas privalėjo veikti pagal nustatytas sąlygas, t. y. neįnešus papildomos įmokos į garantinį fondą, nedelsiant ir geriausiomis klientui sąlygomis parduoti akcijas rinkoje. Atsakovas šios pareigos neįvykdė, todėl yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas.
6. Priėmus sprendimą iš dalies patenkinti tiek ieškinį, tiek priešieškinį, sukurtas teisinis neapibrėžtumas. Konstatavus, jog iš pradžių įsipareigojimus pažeidė atsakovas ir ieškovo naudai priteisus 62 424,65 Lt, atsakovo priešieškinis negalėjo būti tenkinamas. Teismo motyvacija, kad nuo 2008 m. rugsėjo 25 d. už nuostolius atsakingas apeliantas, nelogiška, nes jei atsakovas netinkamai vykdė įsipareigojimus ir dėl to laiku bei geriausiomis klientui sąlygomis nebuvo parduotos ginčo akcijos nuo 2008  m. rugsėjo 19 d. iki 25 d., visa tai, kas vyko po šio laikotarpio, neturi teisinės reikšmės, nes akcijos jau turėjo būti parduotos nedelsiant, kai buvo neįnešta suma padengti garantinį fondą. Tai, kad ginčo akcijos nebuvo parduotos ir tai nebuvo atlikta dėl atsakovo kaltės, negali sukurti naujos teisinės situacijos, kuri būtų vertinama kaip atskiras epizodas ir kvalifikuojama atsietai nuo pirmojo epizodo, kai atsakovas pažeidė savo pareigą parduoti ginčo akcijas.

Ieškovas V. B. ir atsakovė pagal priešieškinį K. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo 2010 m. gegužės 31 d. papildomą sprendimą ir priimti naują sprendimą – trečiojo asmens AB banko „Snoras“ turėtas bylinėjimosi išlaidas priteisti iš atsakovo UAB FMĮ „Orion securities”. Nurodo, kad teismo argumentacija prieštarauja CPK 93 straipsnio 2 daliai. Bylinėjimosi išlaidos negali būti užskaitomos tarp jas turinčių atlyginti šalių tokiu būdu, kai iš vienos šalies priteisiama suma, kuri mažinama iš kitos šalies priteistina bylinėjimosi išlaidų suma. Trečiasis  asmuo į bylą buvo įtrauktas atsakovo iniciatyva ir jo pusėje. Jis atsiliepime nurodė, jog nėra susijęs su byla ir turi būti panaikinta jo, kaip trečiojo asmens, padėtis byloje. Su tuo sutiko ir ieškovai. Tai, kad atsakovas, nepagrįstai įtraukęs trečiąjį asmenį į bylą savo iniciatyva, nesutiko atsisakyti jo dalyvavimo byloje, rodo, kad jis veikė savo rizika ir turi prisiimti tokio veikimo neigiamas pasekmes. Teismas turi argumentuoti, kodėl jis taiko maksimalius išlaidų dydžius. Nesant tokios argumentacijos, išvada, kad trečiojo asmens patirtos išlaidos advokato pagalbai turi būti ne mažesnės kaip 9,5 MMA, laikytinos nepagrįstomis. Trečiojo asmens atsiliepimas į ieškinį ir į priešieškinį yra laikytinas vienu procesiniu dokumentu, kurio apimtis akivaizdžiai įrodo, jog jam negali būti taikytinas maksimalus užmokesčio dydis. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog trečiojo asmens triplikas taip pat buvo vienas procesinis dokumentas, kuriuo jis atsiliepė į abiejų šalių dublikus. Be to, jis iš esmės perrašė atsiliepimo argumentus, todėl tokio dokumento negalima laikyti naujai parengtu dokumentu. Jam negali būti taikomas maksimalus užmokesčio dydis. Trečiasis asmuo nagrinėjant bylą teismo posėdžiuose nedalyvavo, todėl laikytina, kad jis nebuvo aktyvus byloje, o tai suponuoja išvadą, jog jis negynė savo teisių visomis priemonėmis. Jo naudai priteistinos bylinėjimosi išlaidos mažintinos, nes teisinės paslaugos nebuvo teikiamos pastoviai. Trečiajam asmeniui pateikus du procesinius dokumentus, kurių antrasis iš esmės buvo perrašytas pirmasis dokumentas, laikytina, jog maksimalus užmokesčio dydis negali būti taikomas ir yra visos prielaidos nustatyti, kad visa priteistina suma iš abiejų šalių gali sudaryti iki 2 000 Lt (2 MMA + 0,5 MMA = 2,5 MMA x 800 Lt). Ši suma turi būti priteista iš atsakovo, nes tik jo iniciatyva trečiasis asmuo buvo įtrauktas į bylą ir joje dalyvavo nesant jo teisinio ryšio su nagrinėjama byla.

Atsakovas UAB FMĮ „Orion securities“ atsiliepime prašo atmesti apeliantų V. B. ir K. B. apeliacinius skundus ir teismo 2010 m. balandžio 26 d. sprendimą bei 2010 m. gegužės 31 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus. Pažymima, kad FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis ir Taisyklių 125 punktas nenumato atsakovo pareigos informuoti apeliantą apie finansų priemonės vertės sumažėjimą. Teisės aktuose nėra įtvirtinta pareiga nustatyti nuostolių ribą. Vėlesni taisyklių pakeitimai rodo, kad atsakovas neturėjo pareigos pranešti apie akcijų vertės sumažėjimą. Apelianto nuostoliai negali būti didesni nei yra priteisti skundžiamu sprendimu. Apeliantai klaidingai aiškina pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliantai pripažįsta, kad V. B. irgi pažeidė pareigą elgtis rūpestingai, buvo prisiėmęs dalį rizikos dėl akcijų kainos pokyčių. Teismas, tinkamai įvertinęs abiejų šalių kaltę dėl nuostolių kilimo, sumažino priešieškiniu reikalautus priteisti delspinigius ir priteisė tik jų dalį. Apelianto negalėjimas priimti atitinkamų sprendimų dėl akcijų pardavimo negali būti pagrindas visiškam atsakomybės panaikinimui. Apeliantų abejonės dėl delspinigių paskaičiavimų teisingumo yra nepagrįstos. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus, teisingai nustatė atsakomybės ribas. Jis tinkamai nustatė, kad apelianto veiksmai po 2008 m. rugsėjo 24 d. turėjo teisinę reikšmę. 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jo teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, tai - pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-426/2005, ir kt.). Kadangi apeliaciniais skundais yra skundžiamas tiek pirmosios instancijos teismo sprendimas, tiek byloje priimtas papildomas sprendimas, teisėjų kolegija dėl jų pasisako atskirai.

Dėl teismo sprendimo

Iš bylos duomenų matyti, kad UAB FMĮ „Orion securities“ (Tarpininkas) ir V. B. (Klientas) sudarė Investicinių paslaugų teikimo sutartį (74-82 b. l., 1 t.). Šios sutarties 6 priedas - Susitarimas dėl investicinių paslaugų teikimo patikėjimo teisės pagrindais nustatė Tarpininko investicinių paslaugų teikimą Klientui patikėjimo teisės pagrindais atvejus bei kitas su tuo susijusias šalių tarpusavio teises ir pareigas (1.1 punktas). Nustatyta, kad šiuo susitarimu Tarpininkas (patikėtinis) įsipareigoja patikėjimo teisės pagrindais Kliento (patikėtojo) pavedimu sudaryti sandorį, nurodytą šio Susitarimo 1.5 straipsnyje, savo vardu, bet Kliento finansinėmis priemonėmis ir/ar piniginėmis lėšomis, nurodant, kad veikia turto patikėjimo teisės pagrindais, o Klientas įsipareigoja visas tokio sandorio pagrindu atsiradusias teises ir pareigas priimti (1.4 punktas). 2008 m. liepos 21 d. Atvirkštinio atpirkimo paslaugų teikimo sąlygose, kurias pasirašė V. B. (Klientas) ir UAB FMĮ „Orion securities“, nurodyta, kad šios sąlygos bei visos sutartys ir jų pakeitimai bei papildymai, o taip pat Investicinių paslaugų teikimo sutartis sudaro vientisą susitarimą ir turi būti aiškinami atsižvelgiant į jų visumą (1.4 punktas). Nustatyta, kad pasirašydamas sutartį Klientas perduos Tarpininkui Sutartyje nurodytas finansines priemones ir/ar pinigines lėšas ir paves Tarpininkui su Trečiąja šalimi sudaryti ir vykdyti sutartį Tarpininko vardu, bet Kliento sąskaita, nurodant, kad Tarpininkas veikia turto patikėjimo teise. Klientas įgalioja Tarpininką Tarpininko vardu su Trečiąja šalimi sudaryti Sutartį bei atitinkamus Sutarties patvirtinimus, pakeitimus ir kitas su tuo susijusias operacijas (1.3 punktas). Šalys susitarė, kad Klientas pats kiekvieną darbo dieną skaičiuos, ar finansinių priemonių rinkos kaina nepasiekė ribinės kainos. Klientas be atskiro tarpininko pranešimo įsipareigojo suformuoti garantinę įmoką savo sąskaitoje, atidarytoje pas Tarpininką. Tarpininkas nėra atsakingas už Kliento informavimą dėl garantinės įmokos suformavimo (6.1 punktas). Krentant rinkos kainai, Klientas turi nuolatos papildyti garantinę įmoką pagal vieną iš 6.2 punkte nurodytų formulių. Garantinę įmoką Klientas perveda į savo sąskaitą, atidarytą pas Tarpininką (6.4 punktas). Tuo atveju, jei Trečiajai šaliai perleidus finansines priemones, gautų piniginių lėšų neužtenka Kliento įsipareigojimams, kylantiems iš šių Sąlygų ir/ar Sutarties, įvykdyti, Klientas privalo ne vėliau kaip per 3 kalendorines dienas pervesti trūkstamą pinigų sumą į savo sąskaitą, atidarytą pas Tarpininką (10.7 punktas). Jei kuri nors iš šalių nevykdo ar netinkamai vykdo savo įsipareigojimus pagal šių sąlygų ir/ar sutarties terminus ir sąlygas, ji privalo mokėti kitai šaliai netesybas už kiekvieną uždelstą dieną 0,05 procento nuo Pirmojo sandorio vertės (10.14 punktas) (100-112 b. l., 1 t.).  

V. B. (Klientas) ir UAB FMĮ „Orion securities“ (Įmonė) sudarė 2008 m. liepos 30 d. sutartį Nr. R02_Prt_3 (pirmoji sutartis) (8-9 b. l., 1 t.) bei 2008 m. rugsėjo 5 d. sutartį Nr. 20080407/1_Prt_2 (antroji sutartis) (10-11 b. l., 1 t.). Jomis šalys susitarė, kad Klientas perduoda Įmonei sutartyje nurodytus vertybinius popierius, lėšas ir paveda Įmonei su trečiąja šalimi sudaryti ir vykdyti Atvirkštinio atpirkimo sutartį įmonės vardu, bet kliento vertybiniais popieriais ir/ar lėšomis, nurodant, kad Įmonė veikia turto patikėjimo teise. Klientas įgaliojo Įmonę jos vardu su trečiąja šalimi sudaryti Atvirkštinio atpirkimo sutartį, atitinkamus Atvirkštinio atpirkimo sutarties patvirtinimus ir kitus su tuo susijusius sandorius (Sutarčių 1 punktas). Pagal pirmąją sutartį vertybinių popierių paskutinio sandorio kainai nukritus žemiau 12,24 Lt, Klientas ne vėliau kaip sekančią darbo dieną turi pervesti į Kliento piniginių lėšų sąskaitą, atidarytą pagal Investicinių paslaugų teikimo sutartį, piniginių lėšų sumą, kaip garantą, apskaičiuotą pagal šią formulę: S=(12,24 – Vertybinių popierių Paskutinio uždarymo kaina) * Vertybinių popierių kiekis. Krintant Vertybinių popierių Paskutinio sandorio uždarymo kainai, Klientas privalo nuolatos papildyti garantą. Pagal antrąją sutartį vertybinių popierių paskutinio sandorio kainai nukritus žemiau 12,92 Lt, Klientas ne vėliau kaip sekančią darbo dieną turi pervesti į Kliento piniginių lėšų sąskaitą, atidarytą pagal Investicinių paslaugų teikimo sutartį, piniginių lėšų sumą, kaip garantą, apskaičiuotą pagal šią formulę: S=(12,92 – Vertybinių popierių Paskutinio uždarymo kaina) * Vertybinių popierių kiekis. Krintant Vertybinių popierių Paskutinio sandorio uždarymo kainai, Klientas privalo nuolatos papildyti Garantą (Sutarčių 4 punktas). Klientui pilnai neįvykdžius savo prievolių sutartyje numatytais terminais ir sąlygomis, trečioji šalis, su kuria Įmonė, veikdama turto patikėjimo teise yra sudariusi Atvirkštinio atpirkimo sutartį, turi teisę parduoti Vertybinius popierius savo nuožiūra ir gautomis lėšomis padengti visas Kliento prievoles, priklausančias įvykdyti pagal šią Sutartį. Likusi suma, pardavus Vertybinius popierius, grąžinama Klientui. Jei pardavus Vertybinius popierius gautos pinigų sumos nepakanka Kliento įsipareigojimams įvykdyti, Klientas privalo ne vėliau kaip per 3 kalendorines dienas pervesti trūkstamą pinigų sumą (Sutarčių 9 punktas). Pažeidus šios Sutarties sąlygas, jas pažeidusi Šalis įsipareigoja sumokėti kitai Šaliai delspinigius ir baudas bei padengti nuostolius, nustatytus šios Sutarties 13 ir 14 punktuose (Sutarčių 12 punktas). Vienai iš Sutarties Šalių pilnai neįvykdžius savo įsipareigojimų pagal šios Sutarties terminus ir sąlygas, arba juos netinkamai vykdant, kaltoji šalis moka kitai šaliai 0,1 procento nuo Pirmojo sandorio vertės delspinigius už kiekvieną pradelstą kalendorinę dieną (Sutarčių 13 punktas). Sutartis galioja iki bus įvykdyta arba kitaip pasibaigs Atvirkštinio atpirkimo sutartis, tačiau bet kokiu atveju ne ilgiau kaip dvidešimt metų. Pasibaigus sutarčiai Įmonė per vieną darbo dieną perduoda Klientui pagal Atvirkštinio atpirkimo sutartį gautus iš Trečiosios šalies Vertybinius popierius bei lėšas (Sutarčių 16 punktas). Tokios sutartys buvo sudarytos ir 2008 m. sausio 22 d., balandžio 7, 22 d., birželio 6 d., liepos 22 d. (8-11, 113-118, 128-131 b. l., 1 t.). Akcijų tiesioginio atpirkimo sutartys buvo sudarytos 2008 m. sausio 22 d., balandžio 4 d., liepos 22 d., 30 d., spalio 6 d., 15 d., (121-127 b. l., t. 1). V. B. sutuoktinė K. B. dėl disponavimo bendrosios jungtinės nuosavybės teise turimais vertybiniais popieriais išdavė V. B. įgaliojimą (13 b. l., 2 t.). Vykdant teismo nutartį Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija 2010 m. kovo 1 d. pateikė byloje išvadą (39-42 b. l., t. 3). 

Apeliacinės instancijos teisme nagrinėjamos bylos ribas apibrėžia V. B. ir K. B. apeliacinio skundo ribos bei reiškiamas reikalavimas – iš dalies panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir UAB FMĮ „Orion securities“ priešieškinį atmesti, o likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą, todėl tokių ribų apimtyje yra tikrinamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, įsitikino, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą. Ištyrus byloje esančius įrodymus, nėra pagrindo sutikti su apeliantų teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino tarp šalių susiklosčiusius santykius ir priėmė neteisėtą sprendimą dėl atsakomybės ribų nustatymo. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas atliko teisingą šalių sudarytų sutarčių (susitarimų) nuostatų aiškinimą.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad tarp šalių kilo ginčas, ar atsakovas UAB FMĮ „Orion securities“ turėjo pranešti V. B. apie 2008 m. rugsėjo 18 d. pasiektą akcijų ribinę kainą, taip pat teismas pagrįstai aiškinosi, kas nepranešimo ieškovui atveju turi pareigą atlyginti dėl tolesnio akcijų nuvertėjimo atsiradusius nuostolius. Pažymėtina tai, kad pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva (ex officio) pripažino negaliojančia Atvirkštinio atpirkimo paslaugų teikimo sąlygų 6.1 nuostatą, numatančią, jog „Šalys susitarė, kad Klientas pats kiekvieną darbo dieną skaičiuos, ar finansinių priemonių rinkos kaina nepasiekė ribinės kainos. Klientas be atskiro Tarpininko pranešimo įsipareigojo suformuoti garantinę įmoką savo sąskaitoje, atidarytoje pas Tarpininką. Tarpininkas nėra atsakingas už Kliento informavimą dėl garantinės įmokos suformavimo“ (103 b. l., 1 t.). 

Pirmosios instancijos teismas bylos duomenų pagrindu teisingai sprendė, kad atsakovas UAB FMĮ „Orion securities“ ieškovui V. B. apie akcijų paketus sudarančių akcijų kainos kritimą žemiau sutartyse nustatytų ribų pranešė ne anksčiau kaip 2008 m. rugsėjo 24 d. Pirmosios instancijos teismas laikėsi nuostatos, kad atsakovas UAB FMĮ „Orion securities“ neįvykdė pareigos laiku informuoti V. B. apie finansinių priemonių vertės sumažėjimą. Teismo įsitikinimu, V. B. nebuvo laiku atskleista visa būtina informacija, reikalinga ieškovui skubiems sprendimams susidariusiomis sudėtingomis sąlygomis priimti.

Akcentuotina, kad byloje apeliacinį skundą pateikė tik V. B. ir K. B., nesutikdami su ta teismo sprendimo dalimi, kuria patenkintas UAB FMĮ „Orion securities“ priešieškinis. UAB FMĮ „Orion securities“ byloje nepadavė apeliacinio skundo (nereiškė apeliacinėje instancijoje savarankiško reikalavimo), o teikė tik atsiliepimą į priešingos šalies apeliacinį skundą. Pagal CPK 320 straipsnio nuostatas apeliacinės instancijos teismo teisės peržiūrėti apskųstą sprendimą ribojamos apeliacinio skundo ribų. Ši teisės norma realizuoja dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis), pagal kurį šalys procesines teises įgyvendina savo nuožiūra, o teismas privalo šalių valią dėl šių teisių įgyvendinimo gerbti. Apeliacinės instancijos teismas bylos nagrinėjimo ribas gali peržengti, jei to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat įstatymas riboja apeliacinės instancijos teismo galias priimti blogesnį sprendimą nei skundžiamas teismo sprendimas (CPK 313 straipsnio nuostatos). CPK 313 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas negali priimti blogesnio, negu yra skundžiamas, sprendimo ar nutarties, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių. Galimybių peržengti apeliacinio skundo ribas teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamo civilinio teisinio santykio grynai privatų pobūdį, nekonstatuoja. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismas nesprendžia, ar atsakovas UAB FMĮ „Orion securities“ tikrai turėjo pareigą informuoti V. B. apie finansinių priemonių vertės sumažėjimą bei nevertina atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytų argumentų, kad jis neturėjo pareigos informuoti apie finansinių priemonių (akcijų) vertės sumažėjimą. CPK 313 straipsnyje nurodytas draudimas priimti blogesnį, negu yra skundžiamas, sprendimą ar nutartį, jei sprendimą skundžia tik viena iš šalių, taikomas tada, kai apeliacinės instancijos teismas pakeičia ar panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir kitaip išsprendžia klausimą iš esmės, t. y. priima vienokį ar kitokį sprendimą dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2010). Teisėjų kolegija, ištyrusi bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad po pranešimo V. B. apie akcijų kainų kritimą žemiau sutartyje nustatytos ribos, UAB FMĮ „Orion securities“ nebuvo atsakinga už tolimesnį akcijų vertės kritimą ir dėl to susidarančius ieškovo nuostolius.

Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, pirmosios instancijos teismas vadovavosi ne visomis byloje pateiktomis Vertybinių popierių komisijos išvadomis ir nepatvirtino visų šios institucijos išvadose išdėstytų teiginių. Pats apeliantas sutinka su Vertybinių popierių komisijos išvada, kad sudarydamos Repo sandorį abi sandorio šalys prisiėmė riziką, kurios vėliau tinkamai nevaldė – apeliantas V. B. leido savo įsiskolinimui didėti, o atsakovas UAB FMĮ „Orion securities“, neuždarydamas Repo sandorio savo iniciatyva, taip pat veikė rizikingai ir leido didėti kliento įsiskolinimui, o tuo pačiu ir įsipareigojimams AB „Medicinos bankas“ ir AB bankui „Snoras“. Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai įvertinęs abiejų šalių kaltę, sumažino atsakovo priešieškiniu reikalautus delspinigius. Apeliantui 2008 m. rugsėjo 24 d. gavus informaciją apie akcijų kainos nukritimą žemiau nustatytos ribos, jis turėjo visas galimybes priimti atitinkamus sprendimus dėl akcijų pardavimo, tačiau  vengė parduoti akcijas ir tokiu elgesiu (neveikimu) prisidėjo prie tolesnio nuostolių atsiradimo (didėjimo).  

UAB FMĮ „Orion securities“ į bylą pateikė patirtų nuostolių apskaičiavimo lentelę, iš kurios matyti, jog visa priešinio reikalavimo suma sudaro 608 611,62 Lt. Joje nurodytos konkrečios sutartys, delspinigių dydis, delspinigių skaičiavimo terminas (14 b. l., 2 t.). UAB FMĮ „Orion securities“ teikė pretenzijas dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo (79-81 b. l., 2 t.). Teismas, tenkindamas UAB FMĮ „Orion securities“ priešieškinį, pagrįstai rėmėsi aptariamais skaičiavimais, kurių apeliantai nenuneigė. Toks įrodymas atitinka įstatymo nustatytus leistinumo ir liečiamumo reikalavimus, o tai, kad skaičiuotėje nenurodyti matematiniai veiksmai, nesudaro pagrindo ja nesivadovauti ir laikyti netinkamu įrodymu. Patys apeliantai, turėdami įstatyminę pareigą (CPK 12, 178 straipsniai), privalėjo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, tačiau to nepadarė, o savo abejones dėl aptariamo įrodymo grindžia vien subjektyviais teiginiais. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis).

Skundžiamas teismo sprendimas buvo priimtas ne išimtinai apeliantų ginčijamo garso įrašo pagrindu, o sistemiškai remiantis visa bylos medžiaga. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų teiginiais, kad atsakovo pateikti garso įrašai negali būti laikomi tinkamais įrodymais byloje. Apeliantai nepateikė įrodymų, kad būtų davę aiškų nurodymą atsakovui parduoti akcijas. Pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas patvirtina ir ginčo šalių susirašinėjimas elektroniniu paštu. Teismas vertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos įstatymo ir išplėtotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, kurioje pažymėta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkama faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; 2010 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010 kt.). Šiuo atveju bylos įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina, kad atsakovai pagal priešieškinį nedavė nurodymo UAB FMĮ „Orion securities“ parduoti akcijas. Apeliaciniame skunde minimo pavedimų registravimo žurnalo nepateikimas į bylą nesudaro pagrindo teismui nesivadovauti pateiktais garso įrašais. Apeliantai taip pat nepateikė įrodymų, kurie leistų teigti, kad UAB FMĮ „Orion securities“ privalėjo nedelsiant parduoti ginčo akcijas, kai tik apeliantai nesumokėjo garantinės įmokos. Tokios pareigos nepatvirtina ir ginčo šalių sudarytų sutarčių aiškinimas.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų aiškinimu, kad priėmus sprendimą, kuriuo tiek ieškinys, tiek priešieškinis buvo patenkinti iš dalies, buvo sukurtas teisinis neapibrėžtumas. Įstatymu yra numatyta galimybė byloje reikšti ne tik ieškinį, tačiau ir kilusiu ginču suinteresuotai priešingai šaliai reikšti savarankiškus reikalavimus pateikiant priešieškinį. Tiek ieškiniu, tiek priešieškiniu byloje reiškiami reikalavimai, nors ir yra susiję, tačiau turi savarankišką pobūdį. Taigi, nors teismas pagal ieškovo V. B. įrodinėtas aplinkybes ir nusprendė, kad atsakovas UAB FMĮ „Orion securities“ tam tikra apimtimi yra pažeidęs savo pareigas bei priteisė iš jo 62 424,65 Lt nuostolių atlyginimą, tačiau tokiu būdu tai neribojo teismo galimybės iš dalies tenkinti UAB FMĮ „Orion securities“ priešieškinį, nes juo buvo įrodinėjamos kitokio pobūdžio aplinkybės. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atskyrė terminą, kaip ribą, iki kada iškilo UAB FMĮ „Orion securities“ atsakomybė prieš V. B., o kada iškilo atsakovų pagal priešieškinį atsakomybė prieš UAB FMĮ „Orion securities“. V. B., net ir būdamas ne profesionalus investuotojas, turėjo domėtis savo teisėmis ir pareigomis, siekti užkirsti kelią nuostolių didėjimui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir Vertybinių popierių komisijos išvadoje pažymėta, jog  atsakomybė už nuostolius negali būti perkelta vienai šaliai.

Dėl papildomo teismo sprendimo

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gegužės 31 d. papildomu sprendimu trečiojo asmens AB banko „Snoras“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo patenkino iš dalies – priteisė iš V. B. ir K. B. solidariai 3 000 Lt advokato pagalbos išlaidų AB banko „Snoras“ naudai, o likusią šio asmens prašymo dalį atmetė.

Teisėjų kolegija, ištyrusi bylos medžiagą ir apeliantų skundo argumentus, neturi teisinio pagrindo sutikti su apeliantų teiginiais, kad papildomas teismo sprendimas esąs nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas, priteisiant trečiojo asmens patirtas išlaidas iš atsakovo UAB FMĮ „Orion securities“. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju teisingai pritaikė CPK 93 straipsnio 2 dalies nuostatas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Apeliantų vertinimas, kad bylinėjimosi išlaidos negali būti užskaitomos tarp jas turinčių atlyginti šalių tokiu būdu, kai iš vienos šalies priteisiama suma, kuri mažinama iš kitos šalies priteistina bylinėjimosi išlaidų suma, yra neteisingas.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatytas taisykles bylinėjimosi išlaidos paskirstomos ne tik bylos šalims ir tretiesiems asmenims, pareiškusiems savarankiškus reikalavimus, bet ir tretiesiems asmenims, nepareiškusiems savarankiškų reikalavimų, o bylinėjimosi išlaidos atlyginamos tam asmeniui, kuris faktiškai jas patyrė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2009). Šiuo atveju trečiasis asmuo byloje AB bankas „Snoras“ iš esmės veikė atsakovo UAB FMĮ „Orion securities“ pusėje, o pagal priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą jis turėjo teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Aplinkybės, kad trečiasis asmuo AB bankas „Snoras“ į bylą buvo įtrauktas atsakovo UAB FMĮ „Orion securities“ iniciatyva ir jo pusėje, kad, V. B. teigimu, jo dalyvavimas nėra būtinas, nepaneigia V. B. ir K. B., kaip atsakovų pagal UAB FMĮ „Orion securities“ priešieškinį, pareigos pagal priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą atlyginti trečiajam asmeniui AB bankui „Snoras“ bylinėjimosi išlaidas. Trečiasis asmuo iš esmės palaikė atsakovo poziciją (prašė visiškai atmesti V. B. ieškinį, o UAB FMĮ „Orion securities“ priešieškinį visiškai patenkinti), todėl įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš V. B. ir K. B.. Nors apeliaciniame skunde ir yra teigiama, kad AB bankas „Snoras“ trečiuoju asmeniu į bylą įtrauktas UAB FMĮ „Orion securities“ iniciatyva, tačiau bet kuriuo atveju išvadą dėl to, ar tokio asmens dalyvavimas byloje yra būtinas, daro teismas (CPK 47 straipsnio nuostatos) (64 b. l., 1 t.). AB bankas „Snoras“ teismo nebuvo pašalintas iš bylos. Taigi teismas manė, kad sprendimu šioje byloje tam tikra apimtimi gali būti nuspręsta ir dėl AB banko „Snoras“ teisių ir (ar) pareigų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats ieškovas ieškinyje pastebėjo, jog „kadangi atsakovas nėra ieškovui atskleidęs sutarčių su trečiąja šalimi sąlygų, nėra galimybės įvertinti, ar trečioji šalis iš viso yra sudariusi kokius nors sandorius su atsakovu, o jeigu taip, tai kas yra ta trečioji šalis ir ar bylos išsprendimas gali turėti įtakos jos teisėms arba pareigoms" (5 b. l., 1 t.).

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų teiginiais, kad pirmosios instancijos teismo priteistas   3 000 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimas savo dydžiu yra neteisingas. Iš bylos medžiagos matyti, kad AB banko „Snoras“ atstovas advokatas teikė byloje atsiliepimą į ieškinį bei priešieškinį (124-129 b. l., 2 t.), teikė į bylą tripliką (15-19 b. l., 3 t), teikė prašymą dėl tolesnio bylos nagrinėjimo procesinių klausimų (53-54 b. l., 3 t.), teikė prašymą priimti papildomą teismo sprendimą (87-88 b. l., 3 t.). Pagal Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio matyti, jog jos nustato civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalų dydį (1 punktas). Rekomendacijų 2 punktas numato, kad nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į šių rekomendacijų 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius ir į šiuos kriterijus: 2.1. bylos sudėtingumą; 2.2. teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; 2.3. ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; 2.4. būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; 2.5. turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų); 2.6. teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; 2.7. sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; 2.8. kitas svarbias aplinkybes. Pagal Rekomendacijų 8 punkto nuostatas už šias advokato teikiamas teisines paslaugas rekomenduojami priteistini maksimalūs užmokesčio dydžiai yra: atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį – 3 MMA, už dubliką, tripliką – 1.75 MMA, už kitų dokumentų, susijusių su atstovavimu bylų procese, parengimą (išskyrus dokumentus, kuriais šalinami procesinių dokumentų trūkumai) – 0.12 MMA. Rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga (MMA) (7 punktas). Teismas išimtiniais atvejais gali nukrypti nuo šių rekomendacijų 8 punkte nustatytų maksimalių dydžių, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (pavyzdžiui, kai advokatas arba advokato padėjėjas teikia teisines paslaugas itin sudėtingoje byloje ir pan.) (11 punktas). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priteisė 3,75 MMA dydžio (3 000 Lt), o ne 9,5 MMA dydžio, kaip teigia apeliantai, bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į trečiojo asmens AB banko „Snoras“ atstovo atliktus procesinius veiksmus, bylos sudėtingumą, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų teikimo pobūdį, negali sutikti su apeliantų teiginiais, kad priteistas per didelis bylinėjimosi išlaidų dydis. Priteistas atstovavimo išlaidų dydis neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio bei atitinka advokato byloje atliktus procesinius veiksmus. Kiti apeliantų teiginiai vertintini kaip jų subjektyvus aplinkybių aiškinimas, o tai nesudaro teisinio pagrindo keisti arba naikinti jų skundžiamą papildomą teismo sprendimą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliantų apeliaciniai skundai (tiek dėl teismo sprendimo, tiek dėl papildomo teismo sprendimo) atmestini, nes jų argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti skundžiamus sprendimus. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. Nr. 3K-3-52/2011; ir kt.). Teisėjų kolegija nenustatė apeliantų nurodytų esminių materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą keisti arba naikinti skundžiamus teismo sprendimus. Šiuo atveju teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir jų teisiniam įvertinimui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantai apeliaciniame skunde prašė atidėti dalies žyminio mokesčio – 8 455 Lt sumokėjimą iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo (101 b. l., 3 t.), o likusią už skundą mokėtino žyminio mokesčio dalį – 1 000 Lt jie sumokėjo (102 b. l., 3 t.). Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gegužės 31 d. nutartimi atmetė prašymą atidėti dalies žyminio mokesčio sumokėjimą ir įpareigojo V. B. bei K. B. sumokėti trūkstamą 8 455 Lt dydžio žyminio mokesčio dalį (112-113 b. l., 3 t.). Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. lapkričio 4 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 31 d. nutartį ir klausimą išsprendė iš esmės – atidėjo nesumokėtos žyminio mokesčio dalies sumokėjimą iki Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo (nutarties) byloje priėmimo (139-141 b. l., 3 t.). Kadangi teisėjų kolegija atmeta apeliantų V. B. ir K. B. apeliacinį skundą, atidėtas 8455 Lt dydžio žyminis mokestis už skundą priteistinas iš jų į valstybės biudžetą (CPK 84, 93, 96, 302 straipsniai). Atsakovo UAB FMĮ „Orion securities“ nereiškė prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme, todėl šis klausimas nespręstinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :              

Vilniaus apygardos teismo 2010  m. balandžio 26 d. sprendimą ir 2010  m. gegužės 31 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

Priteisti iš V. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir K. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 4 227,50 Lt ( po keturis tūkstančius du šimtus dvidešimt septynis litus ir 50 ct) bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.    

Teisėjai                                                                                                                                             Danutė Milašienė

Vytas Milius 

Gintaras Pečiulis