Civilinė byla Nr. e2A-713-1120/2021

                        Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02283-2015-8 

                         Procesinio sprendimo kategorijos:

                         2.6.1.5.; 2.6.18.6. 

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

n u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 6 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdos Janovičienės, Agnės Tikniūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vytauto Zeliankos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pradėtoje pagal nurodytos ieškovės ieškinį atsakovei akcinei bendrovei ,,SANTRA“ dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio priteisimo, trečiasis asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė (toliau ir – Savivaldybė) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės akcinės bendrovės (toliau ir – AB) ,,SANTRA“ 55 191,12 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio įsiskolinimą su palūkanomis.

2.       Nurodė, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), (toliau ir – ginčo žemės sklypas), nuosavybės teise nuo 2000 m. kovo 16 d. priklauso Lietuvos Respublikai, nuo 2000 m. kovo 16 d. iki 2010 m. liepos 1 d. patikėjimo teise jį valdė Vilniaus apskrities viršininko administracija, o nuo 2010 m. liepos 1 d. – Nacionalinė žemės tarnyba (toliau – NŽT).

3.       Ginčo žemės sklypas užstatytas pastatais, kurių dalis nuosavybės teise priklauso AB „SANTRA“.

4.       Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 552-01 „Dėl valstybinės žemės sklypo Vilniaus miesto išnuomojimo akcinei bendrovei „SANTRA“ ne aukciono tvarka 99 metams atsakovei buvo išnuomotas 15 097 kv. m ploto ginčo žemės sklypas, nustatant, kad žemės sklypo nominali indeksuota kaina – 1 717 435 Lt (nominali žemės kaina – 1 073 397 Lt). 2000 m. vasario 28 d. tarp šalių buvo sudaryta valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės nuomos sutartis Nr. 90 (toliau ir – Nuomos sutartis), kuri buvo tikslinama 2000 m. gruodžio 8 d. susitarimu, 2003 m. gegužės 30 d. susitarimu, 2004 m. balandžio 8 d. susitarimu, mažinant atsakovės nuomojamą žemės sklypo dalį atitinkamai iki 14 047 kv. m., 12 383 kv. m ir 10 883 kv. m ploto.

5.       Vilniaus apskrities viršininko administracija 2004 m. rugsėjo 30 d. raštu informavo atsakovę AB „SANTRA“, kad dalis pastatų, patenkančių į jai išnuomotą 10 883 kv. m ploto žemės sklypo dalį, nuosavybes teise priklauso kitiems asmenims bei prašė kreiptis į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių tam, kad šalių susitarimu būtų pakoreguota Nuomos sutartis kitų statinių savininkų naudai, taip pat informavo, jog priešingu atveju sutartis bus nutraukta prieš terminą.

6.       Atsakovė AB „SANTRA“ dėl Nuomos sutarties pakeitimo nesikreipė, todėl Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 2.3-10314-01 Nuomos sutartis su visais pakeitimais nutraukta. Ieškovė nurodė, kad nors nuo 2004 m. gruodžio 22 d. atsakovė nėra ginčo žemės sklypo nuomininke, ji po Nuomos sutarties nutraukimo faktiškai naudojasi valstybinės žemės sklypu, nes ginčo žemės sklype turėjo ir vis dar turi jai nuosavybės teise priklausančių statinių, todėl atsakovei AB „SANTRA“, kaip valstybinės žemės naudotojai, išliko pareiga mokėti mokestį už naudojimąsi valstybine žeme.

7.       Atsakovė AB „SANTRA“ su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Teigė, kad byloje nėra dokumento, patvirtinančio, kad atsakovė buvo informuota apie planuojamą Nuomos sutarties nutraukimą, o tai reiškia, kad nebuvo pagrindo minėtai sutarčiai nutraukti. Be to, tarp šalių sudaryta sutartis numatė, kad nutraukus sutartį anksčiau laiko, sklype esančių pastatų naudojimo sąlygos nustatomos nuomotojo ir nuomininko atskiru susitarimu, tačiau nei ieškovė, nei trečiasis asmuo į bylą nepateikė įrodymų, kad su atsakove buvo tariamasi dėl žemės naudojimosi po sutarties nutraukimo.

8.       Atsakovė pažymėjo, kad nesant planų, kokiomis žemės sklypo dalimis naudosis pastatų savininkai ir savininkų pozicijų suderinimo, Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir NŽT veiksmai, pasirašant nuomos bei panaudos sutartis, yra neteisėti, o iš neteisės negali kilti teisė. NŽT įsakymai yra tik prielaidos žemės nuomos sutartims sudaryti, jų pagrindu žemės nuomos sutartys su atsakove nebuvo sudarytos, nuomos mokestis nenustatytas. Teigė, kad jeigu būtų pripažinta, kad 2004 m. gruodžio 22 d. nutraukus Nuomos sutartį, atsakovė naudojosi žeme, tai jos plotas yra ne didesnis kaip 1 119 kv. m, t. y. toks, kokį užima atsakovei priklausantys pastatai.

9.       Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė ieškinį tenkinti ir nurodė, kad prievolė mokėti žemės nuomos mokestį už naudojimąsi valstybine žeme atsakovei kyla iš įstatymo.

10.       Vilniaus apygardos teismas 2018 m. sausio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino – iš atsakovės AB „SANTRA“ priteisė ieškovei Vilniaus miesto savivaldybei 42 595,66 Eur nuomos mokesčio skolą už laikotarpį nuo 2005 m. iki 2016 m., 12 595,46 Eur dydžio palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

11.       Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. kovo 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-38-241/2019 Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 8 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, konstatavęs, kad nebuvo vertinamos aplinkybės, susijusios su žemės sklypo dalies, būtinos atsakovės statiniams ar įrenginiams eksploatuoti, nustatymu. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad 2000 m. vasario 28 d. valstybinės žemės nuomos sutartis buvo nutraukta neteisėtai, tačiau nuomos sutarties nutraukimo neteisėtumas nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovei išnyko pareiga mokėti nuomos mokestį už faktinį naudojimąsi žemės sklypu. Nurodyta nutartimi taip pat buvo išaiškinta, kad ieškovė, siekdama patenkinti visa apimtimi savo ieškinio reikalavimus, privalo objektyviais duomenimis ir aiškiais kriterijais įrodyti, koks žemės sklypo dydis buvo būtinas atsakovės statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį ginčo laikotarpiu.

12.       Nagrinėjant bylą iš naujo, ieškovė Vilniaus apygardos teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. kovo 19 d. nutartyje nepripažino administracinių aktų, kuriais buvo grindžiamas ieškinio reikalavimas, neteisėtais ar negaliojančiais, todėl Vilniaus miesto savivaldybė neturi pagrindo nesivadovauti kompetentingų institucijų priimtais sprendimais. Ieškovė mano, kad nors remiantis ginčo sklypo Nekilnojamojo turto registro išrašu ir ant jo stovinčių statinių Nekilnojamojo turto registro išrašu realiai užstatytas sklypo plotas yra tik 5 429,84 kv. m., tačiau iš byloje esančio 2004 m. gegužės 25 d. sklypo plano matyti, kad atsakovės pastatai yra išsidėstę visoje sklypo teritorijoje ir norint prie jų privažiuoti ir juos eksploatuoti reikia naudotis sklypo plotu, esančiu ne tik po pastatais, tačiau ir aplink juos. Remiantis šiomis aplinkybėmis ieškovė mano, kad atsakovės teiginiai, kad šiuo metu ji naudojasi tik plotu lygiu jai priklausančių pastatų užstatymo plotui, atmestini, kadangi, sudarydama Nuomos sutartį ir jos pakeitimus, ji sutiko nuomotis sklypo dalį ne tik esančią po nuosavybės teise valdomais pastatais, tačiau ir plotą šalia tų pastatų.

13.       Atsakovė AB „SANTRA“ nurodė, kad jos pateikti įrodymai - 2019 m. liepos 15 d. UAB „Baltijos matavimų organizacija“ matininko žemės sklypo planas ir matininko 2019 m. liepos 1 d. paskaičiavimai, patvirtina, kad atsakovės pastatai užima 1 119,41 kv. m žemės, todėl mokesčiai už naudojimąsi žeme gali būti priteisti tik dėl šio ploto.

14.       Trečiasis asmuo NŽT nurodė, kad atsakovės pateiktas 2019 m. liepos 15 d. UAB „Baltijos matavimų organizacija“ matininko žemės sklypo planas su paskaičiavimais yra ydingas ir turintis trūkumų, nes plane nėra išskirta bendrojo naudojimo žemės sklypo dalis, o nustatant konkrečias savarankiškai statinių eksploatavimui skirtas valstybinio žemės sklypo dalis, turi būti atsižvelgta į visų žemės sklype esančių statinių (įrenginių) savininkų (naudotojų) interesus ir siekiama užtikrinti jų pusiausvyrą.

15.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. vasario 11 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovei iš atsakovės 19 894,84 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio įsiskolinimo, 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 54,23 Eur bylinėjimosi išlaidų.

16.       Teismas, remdamasis atsakovės pateiktais UAB „Baltijos matavimų organizacija“ matininko paskaičiavimais laikė, kad iš atsakovės priteistinas žemės nuomos mokestis ginčo laikotarpiu už 15 097 kv. m. plotą. Teismas nusprendė, kad yra pagrindas atleisti atsakovę nuo civilinės atsakomybės iš dalies, o būtent nuo 35 296,28 Eur (55 191,12 Eur (ieškinio suma) – 19 894,84 Eur (priteisiama suma) valstybinės žemės nuomos mokesčio skolos su palūkanomis už naudojimąsi valstybine žeme 2005–2016 metais priteisimo (CK 6.253 straipsnio 5 dalis). 

17.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2020 m. gegužės 7 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 11 d. sprendimą paliko nepakeistą.

18.       Kolegija nurodė, kad byloje nustatyta, kad sklypo dalys, priskirtinos atsakovei, ginčo laikotarpiu vis kito. Tačiau nei ieškovė, nei trečiasis asmuo NŽT, bylą nagrinėjant iš naujo, jokių papildomų įrodymų, koks žemės sklypo dydis yra būtinas atsakovės statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal jų tiesioginę paskirtį ginčo laikotarpiu, nepateikė. Kolegija nurodė, kad, ieškovei procese elgiantis pasyviai, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą, už kokį žemės sklypo plotą priteistina nuomos skola, pagrįstai vadovavosi atsakovės pateiktu matininko Žemės sklypo planu pastatų eksploatacijai ir atliktais apskaičiavimais, nes priešingų įrodymų byloje nėra pateikta. Taip pat pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas žemės nuomos mokestį priteisė ne vien už atsakovės statiniais užstatytą plotą, o už didesnį plotą.

19.       Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ne visus ieškinio reikalavimus, kartu pažymėjo, kad šiuo atveju vis dėlto turėjo būti taikomos ne CK 6.253 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios atleidimą nuo civilinės atsakomybės, o tiesiog sprendžiama dėl prievolės, mokėti nuomos mokestį, apimties, remiantis teismui pateiktais įrodymais, koks valstybinės žemės plotas reikalingas atsakovei priklausantiems pastatams ir statiniams eksploatuoti arba kokio dydžio žemės plotą atsakovė faktiškai naudojo savo pastatams eksploatuoti ginčo laikotarpiu.

20.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. balandžio 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916/2021 Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 7 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 11 d. sprendimo dalis, kuria ieškovei Vilniaus miesto savivaldybei priteista iš atsakovės AB ,,SANTRA“ skola už naudojimąsi valstybine žeme už 2005–2014 metų laikotarpį ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, panaikino ir perdavė šią bylos dalį apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

21.       Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad teismams konkrečiai nenustačius laikotarpio, už kurį turi būti skaičiuojama priteistina iš atsakovės valstybinės žemės nuomos skola, galėjo būti neteisingai nustatytos ir kitos bylos aplinkybės, susijusios su priteistinos skolos dydžiu. Nurodytoje nutartyje pažymėta, kad ieškovė kasaciniame skunde nurodė, kad nors ji reikalavo priteisti nuomos mokestį už 2005–2016 metų laikotarpį, pirmosios instancijos teismas priteisė skolą už 2005–2014 metus nenurodydamas jokių argumentų, kodėl netenkino reikalavimo, susijusio su 2015–2016 metų laikotarpiu. Skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties 44 punkte apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, jog atsakovės skola ieškovei už naudojimąsi valstybinės žemės sklypo dalimi yra 19 894,84 Eur, tačiau tiksliai neidentifikuojama, už kurį laikotarpį yra priteisiama apskaičiuota suma.

22.       Kasacinis teismas pažymėjo, jog tuo atveju, jeigu ieškinys buvo tenkintas tik iš dalies, priteisiant atsakovės skolą už naudojimąsi valstybine žeme už 2005–2014 metų laikotarpį, nenurodyta, kodėl netenkintas ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės skolą už 2015–2016 metus. Kasacinio teismo teisėjų kolegija nusprendė, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl iš atsakovės priteistinos sumos už naudojimąsi valstybine žeme padarytos tinkamai nenustačius laikotarpio, už kurį turi būti skaičiuojama priteistina iš atsakovės valstybinės žemės nuomos skola, todėl bylą, aptartoje apimtyje, grąžino apeliacinės instancijos nagrinėti iš naujo.

23.       Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės apeliacinis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 11 d. sprendimo Lietuvos apeliaciniame teisme nagrinėjamas jau antrą kartą, į tai, kad byla grąžinama nagrinėti tik konkrečioje dalyje bei į tai, jog kiti byloje kelti klausimai yra išnagrinėti įsiteisėjusiais teismų sprendimais, skundžiamas pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas, ieškovės apeliacinis skundas ir atsiliepimai į jį aptariami tiek, kiek jie yra susiję su šioje byloje sprendžiamu klausimu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

24.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. vasario 11 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovei iš atsakovės 19 894,84 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio įsiskolinimo, 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 54,23 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje ieškinį atmetė.

25.       Remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimais pirmosios instancijos teismas nurodė, kad žemės sklypo dydis turi tiesioginę įtaką nuomos mokesčio dydžiui, t. y. žemės nuomos mokesčio dydis gaunamas apmokestintos sklypo dalies vertę dauginant iš žemės nuomos mokesčio tarifo. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ieškinys (skolos dydis) iš esmės yra grindžiamas tik Vilniaus apskrities viršininko ir NŽT įsakymais, kuriais valstybiniame žemės sklype, atsakovei AB „SANTRA“ ir kitiems žemės sklypo nuomininkams (naudotojams) buvo priskirtos naudotinos ginčo sklypo dalys. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. kovo 19 d. nutartyje konstatavo, kad vien nurodytų institucijų įsakymų nepakanka pagrįsti, koks žemės sklypo dydis buvo būtinas atsakovės statiniams naudoti, o išvada, kad pastatams eksploatuoti bei naudoti juos pagal paskirtį reikalinga didesnio ploto žemės sklypo dalis nei tik ta, kurią jie užima, laikytina abstrakčia, nei ieškovė, nei teismo pavedimu trečiasis asmuo NŽT jokių papildomų įrodymų, pagrįstų objektyviais duomenimis ir aiškiais kriterijais, koks žemės sklypo dydis yra būtinas atsakovės statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal jų tiesioginę paskirtį ginčo laikotarpiu, nepateikė.

26.       Teismas taip pat nustatė, kad iš atsakovės pateiktų įrodymų matyti, kad matininkas AB „SANTRA“ tenkančią dalį – 15 097 kv. m paskaičiavo proporcingai AB „SANTRA“ priklausančių pastatų bendrą plotą sudauginus iš viso žemės sklypo ploto ir padalinus iš visų žemės sklype esančių pastatų bendrų plotų remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis. Teismas, remdamasis atsakovės pateiktais UAB „Baltijos matavimų organizacija“ matininko paskaičiavimais laikė, kad iš atsakovo priteistinas žemės nuomos mokestis ginčo laikotarpiu už 15 097 kv. m plotą, o kitoje dalyje atsakovas nuo šio mokesčio mokėjimo atleistinas taikant CK 6.253 straipsnio 5 dalį.

27.       Teismas nusprendė, kad šiuo atveju yra pagrindas iš dalies atleisti atsakovę nuo civilinės atsakomybės remiantis CK 6.253 straipsniu, nes byloje konstatuotinas ieškovės ar trečiojo asmens veiksmų neteisėtumas, t. y. aplinkybė, kad valstybinės institucijos neteisėtai nutraukė su atsakove sudarytą Nuomos sutartį su visais pakeitimais, sudaro pagrindą spręsti apie atsakovės interesų pažeidimą. Be to, tiek ieškovė, tiek trečiasis asmuo nagrinėjamoje byloje pripažįsta, kad atsakovė jau nuo 2004 m. gruodžio 22 d. nėra ginčo žemės sklypo nuomininkė, nemoka jokio mokesčio už naudojimąsi žeme, o jos faktiškai naudojamo žemės sklypo dalis kito, tačiau ji nesiėmė jokių teisėtų priemonių padėčiai pakeisti.

28.       Teismas darė išvadą, kad yra pakankamas ir pagrįstas pagrindas atleisti atsakovę nuo civilinės atsakomybės iš dalies, o būtent: nuo 35 296,28 Eur (55 191,12 Eur (ieškinio suma) – 19 894,84 Eur (priteisiama suma) valstybinės žemės nuomos mokesčio skolos su palūkanomis už naudojimąsi valstybine žeme 2005–2016 metais priteisimo (CK 6.253 straipsnio 5 dalis).

29.       Teismas atsižvelgęs į tai, kad žemės nuomos mokestis atsakovei skaičiuotinas už 15 097 kv. m žemės plotą, ir, įvertinęs atsakovės faktiškai naudoto žemės sklypo indeksuotą vertę, apskaičiavo, kad žemės mokesčio nepriemoka, imant duomenis iš ieškovo pateiktos lentelės atitinkamai pakeičiant nuomos mokesčio dydį pagal faktiškai naudotą plotą, nuo 2005 m. iki 2014 m. sudaro 19 894,84 Eur ir šią sumą priteisė ir atsakovės.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į juos argumentai

30.       Apeliaciniame skunde ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 11 d. sprendimo dalį, kurioje ieškovės reikalavimai netenkinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. 

31.       Apeliaciniu skundu nesutinkama su teismo argumentais dėl CK 6.253 straipsnio taikymo. Ieškovė pažymi, kad tai, kad valstybinės institucijos, vykdydamos joms priskirtas funkcijas, priėmė įsakymus, su kuriais atsakovė nesutinka, nesudaro pagrindo spręsti apie šių institucijų neteisėtus veiksmus ar atsakovės interesų pažeidimą ir atleidimą nuo civilinės atsakomybės. Apeliantė nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas, grąžinęs bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apie atleidimą nuo civilinės atsakomybės nepasisakė. Priešingai, nurodė, kad nors valstybinės žemės nuomos sutartis buvo nutraukta neteisėtai, tačiau tai nepanaikina atsakovės prievolės mokėti žemės nuomos mokestį.

32.       Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė AB „SANTRA“ prašo skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

33.       Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis surinktais įrodymais, pagrįstai sprendė, kad dėl valstybinių institucijų kaltės nėra galimybės objektyviai nustatyti, kokia žemės sklypo dalis buvo priskirta naudojimui UAB „SANTRA“, todėl pagrįstai ir teisėtai taikė CK 6.253 straipsnyje nustatytą atleidimą nuo civilinės atsakomybės iš dalies.

34.       Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo tenkinti apeliantės skundą.

35.       Atsiliepime pažymima, kad šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl mokėtino mokesčio už naudojimąsi valstybine žeme. Byloje nėra jokio įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo būtų konstatuotas Vilniaus apskrities viršininko administracijos ar NŽT priimtų įsakymų, kuriais nustatytos dalys, tenkančios atsakovės pastatų eksploatacijai, neteisėtumas, todėl nebuvo pagrindo ieškinio tenkinti iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

36.       Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribų nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo ribų

37.       Byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių asmens pareigą mokėti nuomos mokestį už faktiškai naudojamą valstybinę žemę, nesant sudarytos nuomos sutarties, išaiškinimo ir taikymo.

38.       Visa Lietuvos Respublikos teritorijoje esanti privati, valstybinė ir savivaldybių žemės sudaro Lietuvos Respublikos žemės fondą. Pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatyme (toliau - ŽĮ) įtvirtintą teisinį reguliavimą matyti, jog teisiniai santykiai dėl žemės yra reguliuojami taip, kad būtų sudarytos sąlygos tenkinti visuomenės, fizinių ir juridinių asmenų poreikius racionaliai naudoti žemę, vykdyti ūkinę veiklą išsaugant ir gerinant gamtinę aplinką, gamtos ir kultūros paveldą, apsaugoti žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teises (ŽĮ 1 straipsnio 2 dalis). Žemė vertinama kaip visuotinė vertybė, kurios pagrindinė socialinė funkcija – tarnauti tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai), todėl svarbu, kad ši vertybė būtų racionaliai ir efektyviai naudojama, ypač tai akcentuotina kalbant apie valstybinę žemę.

39.       Įstatymų leidėjas įvertinęs būtinybę, kartu ir pareigą valstybei, nuosavybės į žemę santykius reguliuoti taip, kad būtų suderinti visų žemės teisinių santykių subjektų interesai ir užtikrinta pagrindinė žemės funkcija (Konstitucinio Teismo 1996 m. rugsėjo 25 d. nutarimas), ŽĮ reglamentavo žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius bei žemės tvarkymą ir administravimą Lietuvos Respublikoje.

40.       Teisiniams santykiams dėl valstybinės žemės būdingas teisinis apibrėžtumas, kadangi remiantis ŽĮ nuostatomis, valstybine žeme gali būti disponuojama ją perleidžiant nuosavybėn neatlygintinai, parduodant, išnuomojant ar perduodant neatlygintinai naudotis, sudarant sandorius dėl žemės konsolidacijos, žemės servitutų Civilinio kodekso, Žemės ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (ŽĮ 5 straipsnio 2 dalis). Be to, jų reglamentavimas grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais – ir yra imperatyvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-76-684/2018, 25 punktas).

41.       CK 6.551 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinė žemė išnuomojama ne aukciono būdu, jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais, taip pat kitais įstatymų nurodytais atvejais. Pagal Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktą, valstybinė žemė išnuomojama be aukciono, jeigu ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais (išskyrus laikinuosius statinius, inžinerinius tinklus bei neturinčius aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statinius, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui).

42.       Valstybinės žemės nuomos teisinis reglamentavimas detalizuojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintose Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėse, jų 2.2 punkte nustatyta, kad pagal Taisykles parduodami ir išnuomojami valstybinės žemės sklypai, užstatyti statiniais ar įrenginiais ir naudojami šiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti, taip pat statiniais ar įrenginiais neužstatyti (nauji) valstybinės kitos paskirties žemės sklypai, kai tokių valstybinės žemės sklypų pardavimas ar nuoma be aukciono nustatyti Lietuvos Respublikos įstatymuose. Pagal Taisyklių 28 punktą išnuomojami naudojami žemės sklypai, užstatyti asmenims nuosavybės teise priklausančiais arba jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais, išskyrus žemės sklypus, kuriuose nutiesti tik inžineriniai tinklai ar (ir) pastatyti tik laikinieji statiniai arba neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniai, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui (jo priklausiniui) ar įrenginiui.

43.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad valstybiniame žemės sklype stovi ieškovei nuosavybės teise priklausantys pastatai. Šiuo pagrindu atsakovei, kaip statinių, esančių ant valstybinės žemės, savininkei 2000 m. vasario 28 d. valstybinės žemės ne žemės ūkio paskirties žemės nuomos sutartimi, 99 metų terminui buvo išnuomotas 15 097 kv. m ploto ginčo žemės sklypas. (1 t., b. l. 17-18). 2000 m. gruodžio 8 d., 2003 m. gegužės 30 d. ir 2004 m. balandžio 8 d. susitarimais atsakovei pirmiau nurodyta nuomos sutartimi išnuomotos žemės sklypo plotai buvo sumažinti, atitinkamai iki 14 047 kv. m, 12 383 kv. m, ir 10 883 kv. m (1 t., b. l. 20, 23, 26).

44.       2004 m. gruodžio 22 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu pirmiau nurodyta valstybinio žemės sklypo nuomos sutartis su visais pakeitimais nutraukta (3 t., b. l. 41). Atsakovė nuomos sutarties nutraukimo neginčijo, todėl atsakovė nuo 2004 m. gruodžio 22 d. nėra ginčo žemės sklypo nuomininkė. Bylą nagrinėjusių teismų įsiteisėjusiais sprendimais konstatuota, kad atsakovė po nuomos sutarties nutraukimo faktiškai naudojasi valstybinės žemės sklypu, t. y. tiek ginčo laikotarpiu, už kurį prašoma priteisti skolą (nuo 2005 m. iki 2016 m.), tiek šiuo metu nuosavybės teise jai priklauso statiniai, esantys valstybiniame žemės sklype (atsakovės statiniais užstatytas 1 119,41 kv. m sklypo plotas).

45.       Ieškovė, kaip valstybinę žemę patikėjimo teise, valdantis subjektas, įgyvendindama jai suteiktas teises bei siekdama užtikrinti racionalų valstybinės žemės naudojimą, kuris neatsiejamai susijęs su atlygintinu valstybinės žemės sklypų naudojimo pobūdžiu, kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės valstybinės žemės nuomos mokesčio įsiskolinimą su palūkanomis už naudojimąsi žeme 2005-2016 metų laikotarpiu, kuris sudaro 55 191,12 Eur.

46.       Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad nutraukus valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį, atsakovė, remiantis ŽĮ 2 straipsnio 11 punktu, laikytina valstybinės žemės naudotoja, kuriai vadovaujantis kasacinio teismo praktika, kilo pareiga mokėti žemės nuomos mokestį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad prievolė mokėti žemės nuomos mokestį už naudojimąsi valstybine žeme kyla ne tik iš valstybinės žemės nuomos sutarties, bet ir iš įstatymo, todėl, nustačius, kad valstybinės žemės naudotojas naudojasi žeme ir po valstybinės žemės nuomos sutarties pasibaigimo, yra pagrindas konstatuoti jo prievolę mokėti už naudojimąsi valstybine žeme mokestį, t. y. žemės nuomos mokestį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-333/2012 28 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Taigi, pareiga mokėti mokestį už naudojimąsi valstybine žeme atsakovei kyla teisės aktų, reglamentuojančių valstybinės žemės nuomą, pagrindu.

47.       Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 55 191,12 Eur dydžio valstybinės žemės nuomos mokesčio įsiskolinimą su palūkanomis, kuris susidarė už naudojimąsi žeme 2005-2016 metų laikotarpiu. Nurodė, kad remiantis Vilniaus apskrities viršininko ir NŽT įsakymais, atsakovei AB „SANTRA“ buvo priskirtos naudotinos ginčo sklypo dalys ir išnuomotas 15 097 kv. m ploto valstybinės žemės sklypas, todėl apskaičiuojant iš atsakovės priteistiną valstybinio žemės sklypo nuomos mokestį, vadovaujamasi nurodytu žemė sklypo plotu.

48.       Atsakovė su tokiu ieškovės vertinimu nesutiko, pateikė įrodymus – UAB „Baltijos matavimų organizacija“ matininko parengtą žemės sklypo planą ir paskaičiavimus, kurie anot atsakovės įrodo, kad atsakovei priklausantys ir ant valstybinės žemės esantys statiniai užima 1 119,41 kv. m. plotą, todėl mokestis už naudojimąsi žeme gali būti priteistas tik už šio ploto dalį.

49.       Pirmosios instancijos teismas spręsdamas, už kokį atsakovės naudojamą valstybinės žemės sklypo plotą skaičiuotinas nuomos mokestis, skundžiamu sprendimu nurodė, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovė objektyviais duomenimis ir aiškiais kriterijais įrodė, koks žemės sklypo dydis buvo būtinas atsakovės statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį ginčo laikotarpiu. Teismas, vadovaudamasis atsakovės pateiktais įrodymais ir pažymėdamas, kad matininkas AB „SANTRA“ tenkančią dalį paskaičiavo proporcingai AB „SANTRA“ priklausančių pastatų bendrą plotą sudauginus iš viso žemės sklypo ploto ir padalinus iš visų žemės sklype esančių pastatų bendrų plotų, remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, konstatavo, kad iš atsakovės žemės nuomos mokestis ginčo laikotarpiu priteistinas už 15 097 kv. m plotą (2020 m. vasario 11 d. sprendimo 47 punktas). Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija pripažino, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė civilinio proceso normas, reglamentuojančias įrodymus ir įrodinėjimą (CPK II dalies XIII skyrius), be kita ko, įrodymų tyrimą ir įvertinimą (CPK 183 ir 185 straipsniai). Kasacinės instancijos teismas 2021 m. balandžio 2 d. nutartyje konstatavo, kad ieškovė neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimus (CPK 178 straipsnis) priteisti skolą iš atsakovės už kitokį nei teismų nustatytas, t. y. 15 097 kv. m ploto valstybinės žemės sklypo plotą, o kasaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo spręsti priešingai, todėl apeliacinės instancijos teismas, remdamasis kasacinio teismo išaiškinimais ir konstatuotomis aplinkybėmis laiko, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas, ar ieškovės iš atsakovės prašoma priteisti nuomos mokesčio suma yra pagrįsta, tinkamai įvertino atsakovės naudojamo žemės sklypo, už kurį skaičiuotinas nuomos mokestis, plotą ir pagrįstai sprendė, kad jis sudaro 15 097 kv. m (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

50.       Bylą pakartotinai nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovė 2019 m. spalio 31 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, nurodydama, kad bendra atsakovės nuomos mokesčio įsiskolinimo suma už 2005 – 2016 metų laikotarpį sudaro 55 191,12 Eur ir prašė ją priteisti.

51.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pirmiau nustatytą žemės sklypo plotą, už kurį atsakovei skaičiuotinas nuomos mokestis bei atsakovės faktiškai naudoto žemės sklypo indeksuotą vertę iki 2012 m. balandžio 1 d. ir nuo 2012 m. balandžio 1 d., nurodė, kad iki 2012 m. balandžio 1 d. vienų metų nuomos dydis yra 1 989,46 Eur, o nuo 2012 m. balandžio 1 d. – 1 989,61 Eur. Remiantis šiais skaičiavimais teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad iš atsakovės ieškovei už faktinį naudojimąsi valstybiniu žemės sklypu nuo 2005 m. iki 2014 m. priteistinas 19 894,84 Eur (1 989,46 Eur×7 +1 989,61 Eur×3) nuomos mokestis, o likusioje dalyje ieškinys atmestinas, atleidžiant atsakovę nuo civilinės atsakomybės.

52.       Ieškovė su teismo pateiktais skaičiavimais sutinka, prieštaravimų dėl nurodytos apskaičiuotos metinės nuomos mokesčio sumos nepareiškė ir atsakovė. Apeliaciniu skundu nesutinkama tik su teismo sprendimu nepriteisti nuomos mokesčio už atsakovės naudojimąsi valstybiniu žemės sklypu 2015-2016 metų terminu. Aptariamoje dalyje skundžiamo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas buvo grąžintas apeliacinės instancijos teismui įvertinti pakartotinai.

53.       Teisėjų kolegija vadovaudamasi bylą nagrinėjusių teismų konstatuotomis aplinkybėmis bei pirmiau aptartais argumentais mano, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo atleisti atsakovę nuo pareigos mokėti nuomos mokestį. Kaip byloje nustatyta – faktas, kad ant valstybinės žemės stovi atsakovei priklausantys pastatai, yra konstatuotas. Atsakovės pareiga mokėti nuomos mokestį nustatyta įstatymu, todėl tik tai, kad teismas pripažino neteisėtu valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties nutraukimą, nesudaro pagrindo konstatuoti valstybinių institucijų veiksmų neteisėtumo ir negali būti laikoma aplinkybe, atleidžianti atsakovę nuo pareigos mokėti nuomos mokestį už faktinį naudojimąsi valstybiniu žemės sklypu ar taikyti atleidimą nuo civilinės atsakomybės.

54.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, konstatavus faktą, kad atsakovė nuo 2005 iki 2016 metų naudojosi valstybiniu žemės sklypu, įvertinus, kad nuomos mokestis skaičiuotinas už 15 097 kv. m plotą, pirmosios instancijos teismas turėjo ieškovei iš atsakovės priteisti ne tik 19 894,84 Eur nuomos mokestį už faktinį naudojimąsi valstybiniu žemės sklypu nuo 2005 m. iki 2014 m., bet ir 3 979,22 Eur nuomos mokestį už naudojimąsi valstybiniu žemės sklypu 2015-2016 metais (1 989,61 Eur ×2 = 3 979,22 Eur). Taigi, už 2005-2016 metais naudotą valstybinę žemę atsakovė viso turi sumokėti 23 874,06 Eur nuomos mokesčio įsiskolinimą.

55.       CK 6.261 straipsnyje numatyta, jog praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti, t.y. jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją, tampa skolos dalimi. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Kadangi atsakovė įstatymo nustatytos pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį nevykdė, todėl ieškovės reikalavimas dėl palūkanų priteisimo yra tenkinamas ir iš atsakovės ieškovės naudai nuo apskaičiuotos mokėtinos 23 874,06 Eur nuomos mokesčio sumos priteisiamos 5 procentų dydžio palūkanos, kurios sudaro 1 193,70 Eur.

56.       Kadangi, kaip nurodė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija, ieškovė neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimus priteisti skolą iš atsakovės už kitokį nei nustatytas, t. y. 15 097 kv. m ploto valstybinės žemės sklypo plotą, todėl jos ieškinys tenkintinas iš dalies ir priteistina ne ieškovės prašoma nuomos mokesčio su palūkanomis suma –- 55 191,12 Eur, o 25 067,76 Eur.

57.       Remiantis CK 3.37 straipsnio 2 dalimi ir CK 6.210 straipsnio 1 dalimi iš atsakovės taip pat priteisiamos 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (t. y. nuo 2015 m. lapkričio 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl procesinės bylos baigties

58.       Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis teisės aktais ir kasacinio teismo išaiškinimais tinkamai nusprendė, kad atsakovei, kaip valstybinio žemės sklypo naudotojai, kilo pareiga mokėti žemės nuomos mokestį; laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių nustatė už kokį žemės sklypo plotą atsakovei kilo pareiga mokėti nuomos mokestį, tačiau nepagrįstai nurodė, kad teismų konstatuota aplinkybė, jog valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis su atsakove buvo nutraukta neteisėtai, sudaro pagrindą atleisti ją nuo atsakomybės, nepriteisiant nuomos mokesčio ieškovei už 2015-2016 metus. Todėl ši sprendimo dalis naikintina ir keistina pirmiau nurodytais apeliacinio teismo motyvais, konstatuojant, kad tenkinus ieškinį iš dalies, ieškovei iš atsakovės už 2005-2016 metais naudotą valstybinę žemę priteistina 23 874,06 Eur nuomos mokesčio ir 1 193,70 Eur palūkanų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

59.       Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalies nuostatas, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai. Nagrinėjamu atveju ieškinys tenkinamas 45 proc., atmetamas – 55 proc., todėl atitinkamomis proporcijomis paskirstomos ir bylinėjimosi išlaidos tarp šalių. 

60.       Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovės bylinėjimosi išlaidas sudaro 150,66 Eur (141,20 Eur išlaidos antstolio paslaugoms apmokėti ir 9,46 Eur išlaidos Valstybės įmonės Registrų centro paslaugoms apmokėti). Patenkinus ieškinį 45 proc., iš atsakovės ieškovei priteistina atlyginti 67,79 Eur bylinėjimosi išlaidų.

61.       Ieškovė nuo žyminio mokesčio mokėjimo, paduodant ieškinį, buvo atleista pagal įstatymą (CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas), todėl patenkinus ieškinį 45 proc., iš atsakovės valstybei priteistina 631,71 Eur žyminio mokesčio.

62.       Atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 14 539,82 Eur (1 403,82 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą, 2 436 Eur išlaidos matininko paslaugoms apmokėti ir 10 700 Eur išlaidos už advokato suteiktą teisinę pagalba rengiant procesinius dokumentus). Pažymėtina, kad ieškovė pirmosios instancijos teismo išvadų, kuriomis prašoma atlyginti bylinėjimosi išlaidų suma atstovavimo išlaidoms atlyginti (10 700 Eur), buvo pripažinta pagrįsta ir atitinkančia faktiškai patirtas sąnaudas, neginčijo, apeliacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo konstatuotai išvadai, kad atsakovės bylos nagrinėjimo metu patirtos bylinėjimosi išlaidos sudaro – 14 539,82 Eur. Atmetus ieškinį 55 proc., iš ieškovės atsakovei priteistina 7 996,90 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti (CPK 96 1 straipsnio 1 dalis).

63.       Atlikus įskaitymą, teisėjų kolegija nustato, kad iš ieškovės atsakovei priteisiama atlyginti 7 929,11 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 11 d. sprendimą pakeisti.

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės akcinės bendrovės ,,SANTRA“, juridinio asmens kodas 121319956, ieškovei Vilniaus miesto savivaldybei, juridinio asmens kodas 111109233, 23 874,06 Eur (dvidešimt tris tūkstančius aštuonis šimtus septyniasdešimt keturis eurus ir 6 centus) nuomos mokesčio įsiskolinimo, 1 193,70 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą devyniasdešimt tris eurus ir 70 centų) palūkanų, 5 (penkių) procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą– 25 067,75 Eur (dvidešimt penkis tūkstančius šešiasdešimt septynis eurus ir 76 centus) nuo bylos iškėlimo teisme dienos - 2015 m. lapkričio 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės, juridinio asmens kodas 111109233, atsakovei akcinei bendrovei ,,SANTRA“, juridinio asmens kodas 121319956, 7 929,11 Eur (septynis tūkstančius devynis šimtus dvidešimt devynis eurus ir vienuolika centų) patirtoms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Priteisti iš atsakovės akcinės bendrovės ,,SANTRA“, juridinio asmens kodas 121319956, valstybei 631,71 Eur (šešis šimtus trisdešimt vieną eurą ir 71 centą) žyminio mokesčio.

Teisėjai                                                   Romualda Janovičienė

                                                   Agnė Tikniūtė

             Vytautas Zelianka