Administracinė byla Nr. I-5582-142/2016

Proceso Nr. 3-61-3-00236-2016-3

          Procesinio sprendimo kategorija: 1.6.2, 3.21

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 27  d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Jolitos Rasiukevičienės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjo atstovei Jolantai Tupko-Mazur, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir BUAB ,,Vil-Training“ (bankroto administratorius UAB „Gribžniniai“), dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas 

n u s t a t ė :

pareiškėjas K. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą skundu (b. l. 1-12), kuriame prašo: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2014-10-06 sprendimą Nr. SPRE-2504, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui socialinio draudimo A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2014-03-01 iki 2015-03-24; 2) panaikinti  Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015-12-14 sprendimą Nr. (1.45)I-8014; 3) įpareigoti  Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybą išduoti K. M. socialinio draudimo A1 pažymėjimą už laikotarpį nuo 2014-03-01 iki 2015-03-24.

 Nurodo, kad pareiškėjas yra Lenkijos Respublikos pilietis. Lenkijoje dirba savarankiškai. Nuo 2009-02-01 taip pat pradėjo dirbti pagal darbo sutartį Lietuvoje, įmonėje UAB „Vil-training“ ir joje dirbo iki 2015-02-28. 2014-03-01 su pareiškėju UAB „Vil-training“ pratęsė darbo sutartį iki 2015-02-28 ir tuo pagrindu pareiškėjas kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybą (toliau – ir Užsienio išmokų tarnyba, UIT, Tarnyba) dėl A1 pažymėjimo išdavimo. Pareiškėjas nurodytoje bendrovėje nustojo dirbti 2015-03-24 (Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė patikslino, kad darbo sutartis pasibaigė 2015-02-28).

2015-05-04 Lenkijos kompetentinga įstaiga įvertino darbo laiką ir atlyginimą pagal darbo sutartį bei savarankiškos veiklos vykdymą pagal mokesčio kortą ir nustatė, kad pareiškėjo atžvilgiu nuo 2012 m. birželio mėnesio iki 2015-02-28 turi būti taikomi Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai.

2015-06-23 UIT pareikalavo pateikti papildomus dokumentus (sutartis dėl savarankiškos veiklos vykdymo Lenkijoje laikotarpiu nuo 2014-03-01 iki 2015-03-31, dokumentus apie gautas pajamas vykdant savarankišką veiklą Lenkijoje laikotarpiu nuo 2014-03-01 iki 2015-03-31), tam, kad galėtų įvertinti pareiškėjo vykdomos savarankiškos veiklos bei atliekamo darbo pagal darbo sutartį apimtis, nes atsakovo manymu Lenkijos kompetentinga įstaiga to nepadarė.

Pareiškėjas 2015-08-01 pateikė UIT dokumentus bei paaiškino, kad savo savarankišką veiklą Lenkijoje vykdo pagal mokesčių kortą, tai tokia forma, kai mokamas fiksuoto dydžio pajamų mokestis nepriklausomai nuo gautų pajamų. Lenkijoje įstatymas nereikalauja, kad asmuo, kuris vykdo savarankišką veiklą, tvarkytų buhalterinę apskaitą. Paaiškina, kad pareiškėjas Lenkijoje atlieka smulkias taksi paslaugas. 2015-09-01 pareiškėjas papildomai išsiuntė UIT 2015-08-28 pareiškimą apie jo gaunamas Lenkijoje pajamas: 2014 metais mėnesio pajamos buvo 450 PLN, 2015-01-01 – 2015-03-31 laikotarpiu pajamos buvo 500 PLN.

2015-10-06 UIT priėmė sprendimą Nr. SPRE-2504, kuriuo atsisakė pareiškėjui išduoti A1 pažymėjimą. Sprendime pripažinta, kad vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalimi, asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį teisės aktai.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Valdyba) 2015-12-14 sprendimu Nr. (1.45)I-8014 paliktas galioti UIT sprendimas.

Pareiškėjas nurodo, kad su skundžiamais sprendimais nesutinka. Remiasi 2004-04-29 Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, 2009-09-16 Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 987/2009, 2012-05-22 Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 465/2012, 2012-12-18 Komisijos reglamentu (ES) Nr. 1224/2012, Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašu, patvirtintu VSDFV direktoriaus 2010-06-08 įsakymu Nr. V-253 (toliau – Tvarkos aprašas). Pareiškėjas nesutinka su skundžiamuose sprendimuose esančiu teisės taikymu. Be to, pareiškėjas nurodo, kad jo darbo sutartis buvo tęsiama, jokia nauja darbo sutartis 2014 m. nesudaryta, o ankstesniu laikotarpiu jam buvo išduodama atitinkama pažyma (pradžioje E101 pažyma, po to A1 pažymėjimas, kuris pagrįstai išduotas 2012-07-31).

Mano, kad UIT savo veiksmais pažeidė Reglamento Nr. 883/2004 87 a straipsnį, Reglamento Nr. 287/2004 14 straipsnio 5b punktą, Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 punktą, be to, UIT nesivadovavo Lietuvos Respublikos Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 dalimi, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsniu, nors privalėjo šiais įstatymais vadovautis.

 Paaiškina dėl nedidėlės darbo apimties apskaičiavimo. Mano, kad šiuo atveju reikia vadovautis Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 dalimi. UIT šias nuostatas taiko netinkamai. Nurodo, kad Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b punktas į lietuvių kalbą išverstas netinkamai, nes turi būti „labai nedidelės veiklos apimtis“ yra ir kitų netikslumų. Taip pat nesutinka su nedidelės apimties apskaičiavimu. Nurodo, kad reikia vertinti kiek asmuo realiai laiko dirbo pagal darbo sutartį, o ne tai, kiek darbo valandų per dieną yra nustatyta, kadangi buvo sutarta dėl valandinio atlyginimo. Pareiškėjas 2014 metais dirbo nuo 22 iki 28 valandų per mėnesį. UIT negali ignoruoti realiai dirbtų valandų skaičiaus. Nurodo, kad UIT vadovavosi iš Lenkijos gauta informacija tik tiek, kiek ta informacija naudinga UIT.

Paaiškina dėl Tvarkos aprašo 27 p. taikymo. Mano, kad UIT, 2015 metais reikalaudama papildomų dokumentų pagal Tvarkos aprašo 27.3 punktą dėl savarankiškai vykdomos veiklos, viršija savo įgaliojimus. Teigia, kad UIT privalėjo vadovautis ES teisės viršenybės principu ir negalėjo pareiškėjo atžvilgiu taikyti Tvarkos aprašo 27.3 punkto. Pareiškėjas nurodo, jog jam nežinoma, ar naujos redakcijos (įsigaliojo nuo 2014-12-23) Tvarkos aprašo 27 punktas taip pat galėtų būti jam taikomas, jeigu pažymėjimas A1 būtų išduodamas nuo 2014-12-23.  

 Pareiškėjo atstovė teismo posėdyje palaikė skundą. Papildomai paaiškino, kad darbo sutartis su pareiškėju buvo tik pratęsiama, šiuo klausimu būtina vadovautis Darbo kodekso nuostatomis, todėl negalėjo būti vertinama kaip nauja. Paaiškino, kad skunde yra klaida dėl darbo sutarties pabaigos datos – tai turėtų būti 2015-02-28. Taip pat aiškino, kad iš skundžiamo UIT sprendimo ir jame esančių faktinių aplinkybių aprašymo visiškai nesuprantama, kodėl pareiškėjo darbinė veikla Lietuvoje vertinta kaip nedidelės apimties veikla, nes ši nustatyta aplinkybė sprendime visiškai neįrodyta ir nepaaiškinta. Taip pat aiškino, kad VSDFV negalėjo nuspręsti dėl taikytinos teisės, kadangi Lenkijos kompetentinga institucija jau buvo dėl to pasisakiusi. Tokiu atveju teisės aktuose numatyta speciali tokių ginčų sprendimo tvarka, kuria ir turėjo pasinaudoti VSDFV, tačiau nepaisant nustatytos tvarkos, buvo priimti skundžiami sprendimai.

Prašė skundą tenkinti.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba (toliau – ir UIT, Tarnyba, atsakovas) atsiliepime į skundą ( b. l. 50-53) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, kad teisės aktuose, reglamentuojančiuose taikytinų įstatymų nustatymą, neįtvirtinti kriterijai, kuriais vadovaujantis turėtų būti nustatoma, ar asmens vykdoma veikla yra nedidelės apimties. UIT atsižvelgia į Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 dalyje pateiktus kriterijus ir nors nurodytoje normoje nustatyta Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 ir 2 dalių įgyvendinimo tvarka, tačiau UIT mano, kad analogiškais kriterijais turi būti vadovaujamasi ir nustatant taikytinus teisės aktus pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį. Pabrėžia, kad A1 pažymėjimo neišdavimas neužkerta kelio ar kitaip neapriboja asmens darbo Lietuvos Respublikoje ar bet kurioje kitoje valstybėje narėje. Paaiškina, kad toks pažymėjimas negali būti vertinamas kaip leidimas dirbti kitoje valstybėje narėje.

Paaiškina, kad Lenkijos kompetentinga įstaiga 2014-09-23 informavo Užsienio išmokų tarnybą, kad pareiškėjui nuo 2013-03-01 iki 2015-02-28 nustatyta Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytina teisė. Tarnyba 2014-11-12 gavo pareiškėjo prašymą išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį Lietuvoje ir užsiimančiam savarankiška veikla Lenkijos Respublikoje laikotarpiu nuo 2014-03-01 iki 2015-02-28 (toliau – Prašymas). UIT 2014-11-13 raštu Nr. (7.2.)S2-37911 ir pakartotinai 2015-05-05 raštu kreipėsi į Lenkijos kompetentingą įstaigą, prašydama įvertinti ar darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį, pareiškėjo pasirašytą su UAB „Vil-Training“ apimtis lyginant su savarankiškos veiklos vykdymo Lenkijoje apimtimi, gali būti vertinama kaip nedidelės apimties veikla bei iš naujo spręsti klausimą dėl taikytinų teisės aktų nustatymo. Tarnyboje 2015-05-15 gautas Lenkijos kompetentingos įstaigos atsakymas, kuriuo informuojama, kad pareiškėjui nuo 2010-02-01 iki 2015-02-28 taikytini Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai.

UIT nurodo, kad spręsdama minėtą klausimą vadovaujasi tokiais kriterijais: 1) darbo pagal darbo sutartį atveju – darbo laiką ir atlyginimą; 2) savarankiško darbo atveju – veiklos vykdymo laiką ir pajamas.

UIT nagrinėdama pareiškėjo prašymą vertino: 1) Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis, pagal kuriuos pareiškėjas laikotarpiu nuo 2009-04-01 iki 2015-03-31 buvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje kaip UAB „Vil-Training“ darbuotojas, o pareiškėjo gautos pajamos už laikotarpį nuo 2014-01-01 iki 2014-12-31 vidutiniškai sudarė po 155 Lt per mėnesį iki mokesčių, nuo 2015-01-01 iki 2015-03-31 – 72 Eur iki mokesčių; 2) 2014-03-01 darbo sutarties Nr. 2103/14 duomenimis, pagal kuriuos pareiškėjui nustatoma 1 valandos darbo diena; 3) pareiškėjo užpildyto prašymo duomenis, pagal kuriuos pareiškėjas Lietuvoje dirbo vieną savaitę per mėnesį; 4) 2015-04-04 Lenkijos kompetentingos įstaigos rašte Nr. 180000/511/248/2014 pateiktą informaciją, kad „pagrindiniu vertinimo kriterijumi, ar Lietuvoje atliekama veikla yra labai nedidelės apimties veikla, yra samdomojo darbo laikas. Imamas faktinis darbo laikas, nustatytas darbuotojams, dirbantiems pilnu etatu per einamuosius 12 kalendorinių darbo mėnesių. Darbo laikas apskaičiuojamas remiantis Darbo kodekso 130 str. ir <...> 2014 m. sudarė 2000 darbo valandų, 2015 m. sausio vasario mėnesiais – 336 darbo valandų.

 UIT, įvertinusi turimus ir pateiktus duomenis nustatė, kad pareiškėjo darbo Lietuvoje pagal sutartį, pasirašytą su UAB „Vil-Training“, apimtis lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertintina kaip nedidelės apimties veikla. Dėl šios priežasties UIT direktoriaus 2015-10-06 sprendimu atisakyta išduoti A1 pažymėjimą bei nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2014-03-01 iki 2015-02-28 pareiškėjui turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai.

Nesutinka su pareiškėjo pateikiamu išaiškinimu, kaip turėtų būti taikomi teisės aktai.

Prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismo posėdyje VSDFV UIT atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdį pranešta. Byla nagrinėjama atsakovo atstovui nedalyvaujant vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalimi.

 Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) atsiliepime į skundą (b. l. 75-77) prašo skundą  atmesti kaip nepagrįstą. VSDFV nagrinėjo pareiškėjo 2015-11-10 skundą dėl UIT 2015-10-06 sprendimo. Paaiškina, kad skundą nagrinėjo remdamiesi Reglamento (EB) Nr. 883 11 straipsnio 1 dalimi, 3 dalies a punktu, 13 straipsnio 3 dalimi, Reglamento (EB) Nr. 987 14 straipsnio 5 b dalimi.

Paaiškina, kad ES socialinės apsaugos reglamentai ne harmonizuoja, o koordinuoja ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, t.y. jie nepakeičia skirtingų nacionalinių sistemų viena bendra ES sistema, o nustato bendruosius principus. Todėl valstybėms paliekama teisė nacionaliniuose teisės aktuose pačioms nustatyti tam tikras šių principų įgyvendinimo nuostatas. Remiasi Tvarkos aprašo 15, 27, 31 punktų nuostatomis. Nurodo, kad UIT sprendimas pagrįstas teisės aktų nuostatomis, kurios sprendime paaiškinamos, ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

UIT įvertino turimus ir pateiktus duomenis nustatė, kad pareiškėjo darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį, pasirašytą su UAB „Vil-Training“ apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertinama kaip nedidelės apimties veikla. VSDFV palaiko UIT poziciją dėl analogijos taikymo.

Paaiškina dėl pareiškėjo argumento, jog turi būti taikomos pereinamojo laikotarpio nuostatos pagal Reglamento (EB) Nr. 883 87 a straipsnį.

Nurodo, kad pareiškėjas į UIT dėl pažymėjimo A1 išdavimo kreipėsi 2014 metais, jau po Reglamento (ES) Nr. 465 įsigaliojimo 2012-06-28. Pareiškėjo nauja darbo sutartis su UAB „Vil-Training“ sudaryta 2014-03-01, todėl mano, kad tai yra pakankamas pagrindas laikyti, kad pareiškėjo situacija pasikeitė.  

Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su neteisingu vertimu. Paaiškina, kad mano, jog nurodytos Reglamentų normos yra išverstos tinkamai. Nurodo, kad tai patvirtina ir Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2015-09-10 raštas Nr. SD-115.

Prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, nes skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

Atsiliepime prašė bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant. Apie teismo posėdį VSDFV informuota. Byla nagrinėjama atstovui nedalyvaujant vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalimi.

Teismas

k o n s t a t u o j a:

Skundas atmetamas.

Ginčas kilo dėl socialinės apsaugos sistemos taikytinų teisės aktų nustatymo asmenims laisvai judant Europos Bendrijoje, kai asmuo pagal darbo sutartį dirba vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ir užsiima savarankiška veikla kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje.

Nagrinėjamas ginčas yra dėl VSDFV Užsienio išmokų tarnybos (UIT) 2015-10-06 sprendimo Nr. SPRE-5204 (b.l. 15), kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti A1 pažymėjimą laikotarpiui nuo 2014-03-01 iki 2015-02-28 ir nustatyti /taikytini/ Lenkijos socialinio draudimo teisės aktai, teisėtumo ir pagrįstumo. Sprendimas priimtas vadovaujantis Reglamentu (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamentu (EB) Nr. 987/2009 bei Reglamentu (EB) Nr. 465/2012. Pareiškėjas prašymą išduoti A1 pažymėjimą pateikė 2014-11-12 (b.l. 57-60). Prašyme nurodė darbdavį UAB „Vil-Training“, darbo laikotarpį nurodė nuo 2014-03-01 iki 2015-02-28, nurodė, kad savarankiška veikla užsiima Lenkijoje (PL), o darbo sutartį sudarė Lietuvoje (LT). Kartu su prašymu pateikė darbo sutartį ir kitus prašyme nurodytus dokumentus. Nustatyta, kad UIT 2014-11-13 raštu kreipėsi į Lenkijos kompetentingas institucijas (b.l. 61-62), iš šio rašto seka, kad juo atsakoma į 2014-09-11 raštą. Daroma išvada, kad Lenkijos kompetentingos institucijos raštas buvo pateiktas kartu su pareiškėjo prašymu. UIT rašte nurodė kokias pajamas pareiškėjas gavo dirbdamas pagal darbo sutartį Lietuvoje nuo 2012 iki 2014 m. ir prašė atsižvelgti į pateiktus duomenis, įvertinti, ar darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį apimtis lyginant su savarankiškos veiklos vykdymo Lenkijoje apimtimi galėjo būti vertinama kaip nedidelės apimties veikla bei iš naujo spręsti klausimą dėl taikomų teisės aktų nustatymo 2012 m. Rašte nurodė, kad jeigu Lenkijos kompetentinga institucija nuspęstų, kad taikoma Lietuvos teisė, prašė pateikti dokumentus apie asmens gautas pajamas ir faktinį darbo laiką vykdant savarankišką veiklą Lenkijoje.

Į šį UIT prašymą atsakyta Lenkijos socialinio draudimo įstaigos (Krokuvos skyriaus) 2015-05-04 raštu (b.l. 68). Rašte nurodoma, kad pareiškėjo darbas Lietuvoje dirbant pagal darbo sutartį nelaikytinas nedidelės apimties veikla pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį. Taip pat nurodė, kad nėra galimybės nustatyti faktiškai dirbto laiko, skirto individualiai veiklai vykdyti, bei sunku nustatyti faktiškai pareiškėjo vykdomos individualios veiklos gautų pajamų. Taip pat nurodoma, kad pareiškėjui UIT už laikotarpį nuo 2010-02-01 iki 2014-02-28 išdavė pažymą E101/A1, todėl tik UIT gali anuliuoti išduotus dokumentus. Lenkijos įstaiga lieka prie savo anksčiau išsakytos pozicijos. Visgi, rašte nurodoma, kad Lenkijos įstaiga pakeis savo poziciją, jeigu UIT įrodys, kad veikla Lietuvoje nebuvo vykdoma arba darbo sutartis yra negaliojanti, ar pagal tą sutartį pareiškėjui netaikytini Lietuvos teisės aktai.

2015-06-23 raštu UIT, atsakydama į Lenkijos įstaigos raštą, kreipėsi į pareiškėją ir Lenkijos kompetentingą įstaigą (b.l. 64-65), nurodė teisės aktus, kuriais vadovaujasi, taip pat vadovaudamiesi Tvarkos aprašo 27 punktu, prašė pateikti rašte nurodytus dokumentus: sutarčių (susitarimų ar kitų veiklą įrodančių dokumentų) dėl savarankiškos veiklos vykdymo Lenkijoje laikotarpyje nuo 2014-03-01 iki 2015-03-31, patvirtintas kopijas; dokumentų apie gautas pajamas vykdant savarankišką veiklą Lenkijoje (sąskaitų faktūrų registro, sąskaitų-faktūrų ar kitų dokumentų įrodančių gautas pajamas) laikotarpiu nuo 2014-03-01 iki 2015-03-31, patvirtintas kopijas (dokumentus prašoma pateikti iki 2015-08-04). Pareiškėjas dalį dokumentų teikė po nurodytos datos.

Pareiškėjas dėl UIT sprendimo 2015-11-17 padavė skundą VSDFV (b.l. 84-92).  

VSDFV 2015-12-14 sprendimu pareiškėjo skundas atmestas (b.l. 35-36).

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką, taip pat 2012 m. gegužės 22 d. Reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir VSDFV direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtintas Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašas.

Teismas įvertina pareiškėjo argumentus, susijusius su tuo, kad VSDFV netinkamai taikė ES teisės aktus. Aiškinant pareiškėjo nurodomus teisės aktus, teismas vadovaujasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsniu ir laikosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos administracinių teismų praktikos dėl taikytinų šioje byloje teisės aktų aiškinimo panašiose bylose (2015-10-15 nutartis administracinėje byloje A-1893-146/2015; 2016-0804 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1916-502/2016; 2016-09-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1330-552/2016, 2016-10-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A-945-602/2016, 2016-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2827-520/2016), nepaisant to, kad nurodytose bylose kiek skiriasi nustatytos faktinės aplinkybės, nes tie skirtumai nėra reikšmingi ir negali pakeisti LVAT pateikiamo teisės aiškinimo. Nagrinėjamo ginčo atveju aktualios Reglamentų Nr. 883/2004, Nr. 987/2009 ir juos iš dalies keičiančio Reglamento Nr. 465/2012 nuostatos, kurios reglamentuoja taikytinų teisės aktų nustatymą, kai asmuo vienoje valstybėje narėje dirba pagal darbo sutartį, o kitoje užsiima savarankiška veikla. Pareiškėjas teigia, jog pagal nurodytą reglamentavimą neleidžiama iš viso vertinti darbo pagal darbo sutartį apimties, o juo labiau, mano, kad dėl veiklos apimties VSDFV vadovaujasi netinkamu vertimu. Teismas vadovaujasi toliau išdėstomu teisės aktų aiškinimu. Reglamento Nr. 883/2004 antraštinėje dalyje, be kita ko, nurodyta, kad būtina „(4) atsižvelgti į nacionalinių socialinės apsaugos teisės aktų specifinius bruožus ir parengti tik koordinavimo sistemą“; „(5) tokiu koordinavimu būtina Bendrijoje garantuoti vienodą požiūrį į atitinkamus asmenis pagal skirtingus nacionalinius teisės aktus“; „(15) Bendrijoje judantiems asmenims būtina taikyti tik vienos valstybės narės socialinės apsaugos sistemą, kad taikant nacionalinės teisės aktus būtų išvengta sutapimų ir dėl to susiklostančių sudėtingų situacijų“; „(17) siekiant kiek galima labiau garantuoti vienodą požiūrį į visus valstybės narės teritorijoje dirbančius asmenis, reikia nustatyti, kad pagal bendrą taisyklę jiems taikomos tos valstybės narės, kurioje atitinkamas asmuo dirba pagal darbo sutartį arba savarankiškai, teisės aktai“. Reglamento Nr. 987/2009 antraštinėje dalyje nurodyta, kad Reglamentu Nr. 883/2004 modernizuojamos valstybių narių nacionalinių socialinės apsaugos sistemų koordinavimo taisyklės, nurodant įgyvendinimo priemones ir procedūras (Antraštinės dalies (1) pastraipa). Taigi Reglamentai Nr. 883/2004, Nr. 987/2009 ir juos iš dalies keičiantis Reglamentas Nr. 465/2012 yra skirti koordinuoti ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, kad visiems ES laisvai judantiems asmenims socialinė apsauga būtų taikoma pagal tuos pačius bendruosius principus.

Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinė dalis (11–16 str.) skirta nustatyti taikytinus teisės aktus. II antraštinės dalies 11 straipsnyje yra įtvirtintos bendrosios taisyklės. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta pagrindinė bendroji taisyklė, kad asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi šioje antraštinėje dalyje numatytomis nuostatomis. Pagal šio straipsnio 3 dalį laikantis 12–16 straipsnių nuostatų: a) vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės teisės aktai; b) valstybės tarnautojams taikomi tos valstybės narės teisės aktai, kurie galioja juos į darbą priėmusiai administracijai; c) asmenims, pagal 65 straipsnio nuostatas gaunantiems bedarbio pašalpas vadovaujantis valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktais, taikomi tos valstybės narės įstatymai; d) asmenims, pašauktiems arba pakartotinai pašauktiems į tarnybą valstybės narės ginkluotosiose pajėgose arba į jos civilinę tarnybą, taikomi tos valstybės narės teisės aktai; e) visiems kitiems asmenims, kuriems netaikomi a–d papunkčiai, taikomi tos valstybės narės, kurioje jie gyvena, teisės aktai, nepažeidžiant kitų šio reglamento nuostatų, garantuojančių jiems išmokas pagal vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktus. II antraštinės dalies 13 straipsnis skirtas taikytinų teisės aktų nustatymui, kai dirbama dviejose ir daugiau valstybių narių. Pagal šio straipsnio 3 dalį asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas.

Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnis skirtas Reglamento Nr. 883/2004 12 ir 13 straipsnių patikslinimui. Reglamente Nr. 987/2009 iki Reglamentu Nr. 465/2012 padarytų pakeitimų nebuvo nuostatų, tikslinančių Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies taikymą. Reglamento Nr. 465/2012  2 straipsniu Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnis buvo iš dalies pakeistas, be kita ko, į šio straipsnio 5 dalį įterpiant 5b dalį, kurioje nustatyta: „5b. Siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Įgyvendinimo reglamento 16 straipsnis taikomas visiems atvejams pagal šį reglamentą“. Iš šio Reglamento Nr. 987/2009 pakeitimo matyti, kad sprendžiant dėl taikytinų teisės aktų nustatymo „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus taikomas visam Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsniui, taigi ir nagrinėjamam ginčui aktualiai Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinės dalies 13 straipsnio 3 daliai. Atsižvelgiant į tiesioginį minėtų reglamentų taikymą, atsakovas turi teisę ir tuo pačiu pareigą sprendžiant pagal kompetenciją dėl taikytinų teisės aktų nustatymo, kai kyla klausimas dėl Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies taikymo, atsižvelgti į Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalyje nurodytą „nedidelės apimties veiklos“ kriterijų, kurio nustatymui taikytinos Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio nuostatos. Taigi, VSDFV sprendimuose nepagrįstai nurodyta, kad nedidelės apimties kriterijų jie taikė pagal analogiją, nes šis kriterijus turėjo būti taikomas pagal pareiškėjo nurodomus teisės aktus.

Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnyje nustatyta Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio taikymo tvarka. Dviejose ar daugiau valstybių narių vykdantis veiklą asmuo apie tai informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą (Reglamento Nr. 987/2009 16 str. 1 d.). Paskirta gyvenamosios vietos įstaiga nedelsdama nustato, kokie teisės aktai taikomi atitinkamam asmeniui, atsižvelgdama į Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnį ir į Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnį; toks nustatymas iš pradžių yra laikinas; ta įstaiga informuoja apie tokį laikiną nustatymą visų valstybių narių, kuriose vykdoma veikla, paskirtas įstaigas (Reglamento Nr. 987/2009 16 str. 2 d.). Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 2 dalyje numatytas laikinas taikomų teisės aktų nustatymas tampa galutiniu per du mėnesius nuo tada, kai atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų paskirtos įstaigos apie tai informuojamos pagal 2 dalį, išskyrus atvejus, kai teisės aktai jau yra galutinai nustatyti remiantis 4 dalimi, arba bent viena iš atitinkamų įstaigų iki šio dviejų mėnesių laikotarpio pabaigos informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą apie tai, kad ji dar negali sutikti su nustatymu arba kad ji laikosi kitos nuomonės šiuo klausimu (Reglamento Nr. 987/2009 16 str. 3 d.). Jei nustatant taikomus teisės aktus kyla abejonių ir dėl to dviejų ar daugiau valstybių narių įstaigos arba valdžios institucijos turi palaikyti ryšius, vienos ar daugiau atitinkamų valstybių narių kompetentingų valdžios institucijų paskirtų įstaigų prašymu arba pačių kompetentingų valdžios institucijų prašymu atitinkamam asmeniui taikomi teisės aktai nustatomi bendru susitarimu, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnį ir Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio atitinkamas nuostatas; jei atitinkamos įstaigos arba kompetentingos valdžios institucijos nesutaria, šie organai siekia susitarti, laikydamiesi pirmiau išdėstytų sąlygų, ir taikomas Reglamento Nr. 987/2009 6 straipsnis (Reglamento Nr. 987/2009 16 str. 4 d.). Valstybės narės, kurios teisės aktai nustatomi laikinai arba galutinai taikytinais, kompetentinga įstaiga nedelsdama informuoja atitinkamą asmenį (Reglamento Nr. 987/2009 16 str. 5 d.). Jei atitinkamas asmuo nepateikia 1 dalyje nurodytos informacijos, šis straipsnis taikomas gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtos įstaigos iniciatyva, kai tik ji sužino apie to asmens padėtį; tai gali įvykti tarpininkaujant kitai atitinkamai įstaigai (Reglamento Nr. 987/2009 16 str. 6 d.).

Šiuo atveju, kaip pirmiau aprašyta, Lietuvos ir Lenkijos kompetentingos institucijos, nustatydamos, kokie teisės aktai taikomi pareiškėjui, bendradarbiavo ir Lenkijos kompetentinga įstaiga 2015-05-04 raštu Nr. 180000/511/248/2014  pranešė Lietuvos kompetentingai institucijai, jog ji laikosi savo pozicijos, išdėstytos 2014-09-11 rašte Nr. 180000/511/248/2014, kuriame teigiama, kad pareiškėjui nuo 2010-02-01 iki 2015-02-28 taikytini Lietuvos socialinio draudimo teisės aktai, tačiau ši pozicija nėra galutinė, ji yra sąlyginė, nes paliekama teisė Lietuvos kompetentingai įstaigai spręsti, jog, be kitų galimų aplinkybių, kurios išvardinamos, pagal pateiktą darbo sutartį pareiškėjui netaikytini Lietuvos teisės aktai, ir tuo klausimu yra priimamas sprendimas. Gavus šį raštą, UIT ėmėsi priemonių (2015-06-23 raštas) surinkti papildomą informaciją ir nustatyti, darbo pagal darbo sutartį ir savarankiškos veiklos apimtis, pareiškėjas šį raštą yra gavęs, nes jį pateikė su skundu, pareiškėjas pateikė 2015-09-01 atsakymą (b.l. 24), kuriame nurodė, kad vykdant ūkinę veiklą Lenkijoje 2014-2015 m. jam taikoma supaprastinta apmokestinimo forma – mokesčių korta (verslo liudijimas) be pareigos tvarkyti buhalterinę apskaitą, pareiškėjas nurodo savo pajamas: 2014 m. 450 Lenkijos zlotų, 2015-01-01 – 2015-03-31 laikotarpiu – 500 Lenkijos zlotų.  

Pareiškėjas ginčija ne vien tą aplinkybę, kad atsakovas neturėjo teisės vertinti darbinę veiklą, atsižvelgiant į jos apimtį, bet ir patį vertinimą. Pareiškėjo atstovė nurodė teisme, jog iš skundžiamo sprendimo nėra aišku, kodėl padaryta skundžiama išvada.

Pirmiau minėta, kokią informaciją surinko atsakovas. Visų pirma tai su prašymu pateikti dokumentai. Visa vertinta medžiaga nurodyta skundžiamame UIT 2015-10-06 sprendime. Pirmiausia 2015-10-06 sprendime nurodyta, į kokius kriterijus atsižvelgiama vertinant ar atitinkama veikla yra nedidelės apimties: 1) darbo pagal darbo sutartį atveju – darbo laikas ir atlyginimas; 2) savarankiško darbo atveju – veiklos vykdymo laikas ir pajamos. UIT nusistatė 25 procentų (ir mažiau) kriterijų atitikimo ribą. Sprendime nurodyti įvertinti informacijos šaltiniai: 1) Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenys, pagal kuriuos pareiškėjas UAB „Vil-training“ dirbo nuo 2009-04-01 iki 2015-03-31 ir asmens gautos pajamos už laikotarpį nuo 2014-01-01 iki 2014-12-31, vidutiniškai 155 litai per mėnesį iki mokesčių, nuo 2015-01-01 iki 2015- 03-31 – 72 Eur iki mokesčių; 2) 2014-03-01 darbo sutarties Nr. 2/03/14 duomenys, pagal kuriuos pareiškėjui nustatoma 1 valandos darbo diena; 3) pareiškėjo užpildyto prašymo duomenys, pagal kuriuos asmuo per mėnesį Lietuvoje dirbo vieną savaitę; 4) 2015-05-04 Lenkijos kompetentingos įstaigos rašte Nr. 180000/511/248/2014 pateikta informacija, kad „pagrindiniu vertinimo kriterijumi, ar Lietuvoje atliekama veikla yra labai nedidelės apimties veikla, yra samdomo darbo laikas. Taigi imamas faktinis darbo laikas, nustatytas darbuotojams, dirbantiems pilnu etatu per einamuosius 12 kalendorinių mėnesių. Darbo laikas apskaičiuojamas remiantis Darbo kodekso 130 str. ir <...> 2014 m. sudarė 2000 darbo valandų, o 2015 m. (toliau sprendime Lenkijos įstaigos raštas cituojamas neteisingai, tačiau šis raštas yra byloje) <...>“. Cituojamame rašte nurodyta taip: „<...> o 2015 m. 2016 darbo valandų, t.y. nuo sausio iki vasario – apie 336 darbo valandų.“ Taigi, čia nurodomos Lietuvoje nustatytos darbo valandos pagal Darbo kodeksą dirbant pilnu etatu. Toliau Lenkijos įstaigos rašte nurodoma, jog pareiškėjas 2014 metais dirbo 304 valandas, o 2015 m. sausio – vasario mėnesiais – 56 valandas, nurodoma, kad šis darbas užima apie 5 procentus bendro darbo laiko ir tokio darbo laiko jie nelaiko nedidelės apimties. Nors skundžiamame sprendime yra techninė klaida nurodytoje vietoje, tačiau to sakinio prasmė vis tiek yra aiški – lyginamas paprastai dirbamas darbo laikas pagal DK 130 straipsnį ir pareiškėjo Lietuvoje dirbtas darbo laikas. Iš skundžiamo sprendimo turinio seka, kad UIT nelygino pareiškėjo nurodytų pajamų sumos dirbant savarankiškai Lenkijoje, o lygino tik darbo laiką ir darbo užmokestį, gautą Lietuvoje, kuris iš tiesų yra itin nereikšmingas. Pareiškėjo nurodytos pajamos Lenkijoje niekuo nebuvo pagrįstos, priešingai, pareiškėjas nurodė, kad pajamų apskaičiavimas nevedamas, todėl tokia motyvacija, kuri pateikta UIT sprendime yra pakankama, jog būtų galima pritarti, tam, kad pareiškėjo darbas Lietuvoje buvo nedidelės apimties. Pareiškėjo nurodomi lingvistiniai skirtumai šiuo atveju reikšmės neturi, nes „labai nedidelė veikla“ ir „nedidelės apimties veikla“ iš esmės yra tas pats, nes svarbūs yra tik kriterijai, kuriais vadovaujantis daromos atitinkamos išvados dėl ES teisės aktų taikymo. Be to, į bylą yra pateiktas Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2015-09-10 raštas Nr. SD-115 (b.l. 81-83). Šiame rašte atsakyta į pareiškėjo keliamą klausimą, nurodyta, kad 2014-01-01 konsoliduotos redakcijos Reglamento 987/2009 14 straipsnio 5 dalies b punkte jau vartojamas terminas „nedidelės apimties veikla“, nevartojamas žodis „labai“. Todėl šio departamento nuomone „nedidelės apimties veikla“ atitinka dalyje kalbų vartojamą sąvoką „nereikšminga veikla“. Departamentas šiame rašte nurodo, kad terminas į lietuvių kalbą išverstas tinkamai. Toliau rašte teikiamos rekomendacijos, kokiais kriterijais reikėtų vadovautis nustatant ar darbas pagal darbo sutartį yra „nedidelės apimties veikla“. Nurodomi kai kurie kriterijai, daroma išvada, kad kiekvieno konkretaus atvejo faktinės aplinkybės galėtų būti vertinamos vadovaujantis rašte nurodytais kriterijais, tačiau paaiškina, kad tie kriterijai nustatyti Vadove (Europos Komisijos paskelbtas praktinis vadovas „Teisės aktai, taikomi darbuotojams Europos Sąjungoje (ES), Europos ekonominėje erdvėje (EEE) ir Šveicarijoje“) laikytini rekomendacinio pobūdžio, nes oficialiai aiškinti Europos Sąjungos teisės aktus pavesta tik Europos Sąjungos Teisingumo Teismui. Taip pat rašte teikiamas paaiškinimas ir dėl kitų vertimų, kuriuos kaip neteisingus nurodo pareiškėjas.  

Įvertinus byloje surinktus duomenis, yra pagrindo nustatyti, kad atsakovui iš surinktų duomenų visumos buvo pakankamas pagrindas spręsti, kad UAB „Vil-Training“ įdarbinto pareiškėjo darbas Lietuvoje buvo nedidelės apimties veikla, todėl priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Vertinant teisės aktus, kurie nurodyti kaip skundžiamo sprendimo priėmimo pagrindas, pareiškėjo prašomas išaiškinti Tvarkos aprašo 27 punkto taikymas nenurodytas, todėl jo aiškinimas šiai bylai nėra reikšmingas. Kita vertus, UIT pareikalavo papildomų dokumentų, o pareiškėjas juos teikė (nors ir pavėluotai), reiškia šioje dalyje ginčo nebuvo. Po to, UIT įvertino tai, ką gavo iš pareiškėjo.

Dėl išdėstytų argumentų teismas pripažįsta, kad skundžiami sprendimai priimti tinkamai nustačius faktines aplinkybes, iš esmės teisingai aiškinant ir taikant teisės normas, todėl yra pagrįsti ir teisėti, pagrindo jų panaikinti nėra, o pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas visa apimtimi.  

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo K. M. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai                                        Arūnas Kaminskas

                                                                                                           Jolita Rasiukevičienė

                                                                                                            Halina Zaikauskaitė