Administracinė byla Nr. I-1344-279/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01985-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 1.15; 1.15.2.3.2; 1.21.; 3.21.

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 23 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Čekanauskienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. G. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus.             

Teismas

n u s t a t ė:

pareiškėjas M. G. į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka. Teismui pateiktame skunde pareiškėjas prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 2).

Pareiškėjas skunde (b. l. 2) prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 7000,00 eurų neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI kamerose, atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog Šiaulių TI buvo laikomas laikotarpiu apytiksliai nuo 2012 m. rugpjūčio 3 d. iki 2014 m. lapkričio 27 d. Paaiškino, kad Šiaulių TI buvo laikomas labai mažose, ankštose kamerose. Pažymėjo, kad plotas, tenkantis nuteistajam arba suimtajam, negali būti mažesnis kaip 3 kv. m. Kamerose langai turi būti švarūs, pakankamai dideli ir laisvai praleidžiantys šviesą. Turi būti ventiliacija. Taip pat nurodė, kad tualetai turi būti švarūs, juose turi būti galimybė užsirakinti. Pažymėjo, kad dėl mažo kameros ploto pareiškėjas patyrė didelius nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, sveikatos pablogėjimą, emocinę depresiją, sutriko socialiniai įgūdžiai. Šiais veiksmais buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 ir 8 straipsnių nuostatos. Už nurodytas laikymo sąlygas Šiaulių TI, kuriomis pareiškėjas patyrė fizinius nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, prašo atlyginti neturtinę žalą priteisiant pinigais.

Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta ABTĮ nustatyta tvarka. Šiaulių TI atsiliepimu prašė bylą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant (b. l. 115).

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 110-115) nurodė, kad su pareiškėjo skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime atsakovė paaiškino, kad Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 kv. m (6.15 p.), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d.) buvo pripažinta netekusia galios. Minėtu įsakymu buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 76:2010), kuri nustato tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus. Lietuvos higienos normai HN 76:1999 netekus galios ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje norma buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.). Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktas nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Nurodė, jog iš Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-08-06 pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl M. G.“ matyti, kad pareiškėjas Šiaulių TI nuo 2012-08-03 iki 2014-11-27 buvo laikomas kameroje Nr. 22 su 6-9 asmenimis ir vienam iš jų teko nuo 3,38 kv. m iki 2,25 kv. m, kameroje Nr. 97 – su 2-9 asmenimis ir vienam iš jų teko nuo 9,51 kv. m iki 2,11 kv. m, kameroje Nr. 27 – su 4-6 asmenimis ir vienam iš jų teko nuo 3,98 kv. m iki 2,66 kv. m, kameroje Nr. 7 – su 3-8 asmenimis ir vienam iš jų teko nuo 7,33 kv. m iki 2,75 kv. m, kameroje Nr. 66 – su 1-8 asmenimis ir vienam iš jų teko nuo 22,6 kv. m iki 2,83 kv. m, kameroje Nr. 57 – su 3-7 asmenimis ir vienam iš jų teko nuo 6,66 kv. m iki 2,86 kv. m, kameroje Nr. 79 – su 1-2 asmenimis ir vienam iš jų teko nuo 6,56 kv. m iki 3,28 kv. m, kameroje Nr. 39 – su 3-4 asmenimis ir vienam iš jų teko nuo 7,64 kv. m iki 5,73 kv. m, kameroje Nr. 60 – su 4-8 asmenimis ir vienam iš jų teko nuo 4,42 kv. m iki 2,21 kv. m, kameroje Nr. 82 – su 5-6 asmenimis ir vienam iš jų teko nuo 4,58 kv. m iki 3,81 kv. m, kameroje Nr. 61 – su 3-5 asmenimis ir vienam iš jų teko nuo 5,83 kv. m iki 3,5 kv. m. Pažymėjo, kad Šiaulių TI kasdieniai vardiniai kamerose kalinamųjų suimtųjų (nuteistųjų) sąrašai nedaromi, todėl pateikti tikslius kartu su pareiškėju kamerose laikomų asmenų sąrašus nėra galimybės. Akcentavo, jog įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis, todėl Šiaulių TI dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto. Tačiau tokia situacija priklauso ne nuo institucijos kompetencijai priklausančių veiksmų atlikimo ar neatlikimo, įstaiga negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui ir nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą, be to, jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji (nuteistieji), kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Taip pat atkreipė dėmesį, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nėra pastovus (dalis asmenų kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Todėl net mažiausio ploto kamerose, keičiantis kalinčių asmenų skaičiui paros eigoje, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. per parą), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys taip pat nebūna gyvenamojoje kameroje.

Nurodė, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras kamerą Nr. 66 tikrino 2014-02-03 (2014-02-12 patikrinimo aktas Nr. EP-27). Nustatė, kad santykinė oro drėgmė - 46,3 proc., dirbtinė apšvieta - 242 lx, taip pat paaiškino, kad 2013 m. spalio-lapkričio mėn. buvo atliktas remontas, pelėsio nėra, tualetas atskirtas nuo kameros OSB plokšte. Remdamasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2, 13 punktais, Higienos normos HN 76:2010 2 punktu, atsakovė pažymėjo, jog taikytinos tik tos paminėtų teisės aktų nuostatos, kurios nesusijusios su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Higienos normos HN 76:2010 24 punktas numato, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos natūraliu būdu per langus. Ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, todėl Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais netaikytini ir įstaiga negali būti atsakinga dėl nepakankamos dienos šviesos patekimo į kamerą, šalčio ar drėgmės. Šiaulių TI kamerose langai yra skaidraus stiklo, kameros vėdinamos per langus. Šiaulių TI pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl neįmanoma padidinti langų angų, nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, sureguliuoti oro temperatūrą. Papildomai nurodė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko kameras, neturi problemų dėl pelėsio ir drėgmės kamerose.

Vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 56-60 punktais, gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Pagal Higienos normos 76:2010 58 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Kamerose laikomi asmenys turi rūpintis švara ir tvarka patalpoje. Kamerų būklė priklauso pirmiausia nuo pačių juose laikomų asmenų elgesio: nesuinteresuoti palaikyti švarą ir tvarką ar tausoti įstaigos patalpas asmenys niokoja įstaigos turtą, blogina patalpų būklę. Be to, suimtiesiems (nuteistiesiems) paprašius, išduodamas valymo inventoriaus komplektas, pasinaudojus juo, jis gražinamas atsakingiems pareigūnams.

Paaiškino, kad Šiaulių TI režiminio korpuso gyvenamosiose kamerose yra: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos (vienam asmeniui – 1 vienetas); spintelės (vienam asmeniui – 1 vienetas); stalas (1 vienetas patalpai); taburetė (vienam asmeniui – 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai, tačiau kadangi įstaigoje gyvenamosios patalpos yra siauros, o stalas montuojamas tarp lovų esančioje tuščioje erdvėje, dėl vietos stokos kai kuriose kamerose suoliukų ir/ar taburečių gali būti mažiau; maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vienetas patalpai); sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vienetas patalpai); šiukšlių dėžė (1 vienetas patalpai); sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai); veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai). Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, kuris nuo likusio kameros ploto yra atskirtas 1,5 m aukščio sienele. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.

Atsakovės teigimu, nors pareiškėjas tvirtino, kad jis buvo laikomas antisanitarinėmis sąlygomis, šių teiginių jis niekaip nedetalizavo. Pareiškėjas nurodė neteisėtus atsakovės veiksmus, tačiau nenurodė jokių požymių, kuriais jam pasireiškė neturtinė žala,  savo poziciją grindė tik skunde nurodytomis frazėmis, kurios yra šabloninės kaip ir kitų pareiškėjų. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių TI kameras, yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ar stresą. Pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nenurodė, kuo grindžiamos žalos dydis ir kaip jis paskaičiuotas. Prašė sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą, atsižvelgti į tai, kas aukščiau išdėstyta, bei kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išskirtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

Skundas tenkinamas iš dalies.

Byloje nagrinėjamas pareiškėjo M. G. keliamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, atlyginimo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje numatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nustatyta tvarka. Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1003/2010; kt.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2006-08-19 nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Be to, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-882-1500/2013). Neteisėta veika CK 6.271 straipsnio prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu, todėl byloje aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Lietuvos Respublikos Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 5 straipsnio 1 dalyje, įtvirtinančioje bendrąsias asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, teisinės padėties nuostatas, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai, o 3 dalyje, įtvirtinančioje fundamentalias žmogaus teisių apsaugos nuostatas, numatyta, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat nuosekliai pabrėžia, kad laisvės apribojimo metu asmenys iš esmės nenustoja naudotis fundamentaliomis teisėmis ir laisvėmis, kurias užtikrina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (žr. EŽTT sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją, sprendimą byloje Van der Ven prieš Nyderlandų Karalystę). Konvencijos 3 straipsnis nustato valstybės institucijoms pozityvią pareigą užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013).

Dėl pareiškėjui tekusio kameros ploto normos

Pareiškėjas M. G. kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą nurodė, kad vienam asmeniui tenkantis kameros plotas buvo nepakankamas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą, elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną pagrindinių demokratinės valstybės vertybių, ji tvirtina absoliutų kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą, toks draudimas nepriklauso nuo aukos elgesio (žr., pvz., 2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimą Mandic ir Jovic prieš Slovėniją ir jame nurodytą teismo praktiką).

Kiek tai susiję su reikalavimu pagrįsti, kad buvo laikomasi Įsakyme numatyto reguliavimo, pastebėtina, jog, remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Atitinkamai, šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

EŽTT taip pat formuoja praktiką, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo (toliau – ir Kardomojo kalinimo įstatymas) 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Higienos norma HN 76:2010 ploto normos vienam asmeniui nenustato, tačiau jos 6 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, numatytas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1. punkte.

Duomenis apie konkrečius laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo kalinamas Šiaulių TI, kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, jų plotą bei kamerose per rytinius ir vakarinius patikrinimus buvusių bendrą kalinamų asmenų skaičių, Šiaulių TI pateikė Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-08-06 pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl M. G.“ (b. l. 56-67). Remiantis šiais duomenimis, daroma išvada, kad pareiškėjas nuo 2012-08-03 iki 2014-11-27 (su pertraukomis) Šiaulių TI buvo kalinamas 464,5 paras, iš jų – 263 paras – pažeidžiant Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą, o 201,5 paros – šio reikalavimo nepažeidžiant. Nagrinėdamas bylą teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų pagrįstai abejoti Šiaulių TI pateiktais suvestiniais duomenimis. Įvertinęs tai, kad kameros buvo užstatytos kamerose laikomų asmenų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis, teismas sprendžia, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas buvo per mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Pareiškėjo nusiskundimai dėl to, kad kamerose buvo ankšta ir trūko oro yra glaudžiai susiję su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertinami kaip šio pažeidimo dalis.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes konstatuojama, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, o Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Dėl kamerų ventiliacijos

Pareiškėjas skunde nurodė, jog neturtinę žalą jis patyrė dėl to, kad Šiaulių TI kamerose nebuvo ventiliacijos.

Taisyklių 14.10 punktas numato, kad kameroje turi būti natūralus arba mechaninis vėdinimas. Higienos normos HN 76:2010 24 punktas nustato, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Iš byloje pateiktos 2015-08-10 Pažymos Nr. 62/08-787 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ (toliau – ir Pažyma) matoma, kad Šiaulių TI gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus (kamerose yra skaidraus stiklo langai), įstaigoje nėra įrengtos ventiliacijos sistemos, todėl patalpose gali būti per mažas judėjimo greitis ir/ar santykinės drėgmės lygis. Taip pat pažymėjo, kad pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. neįmanoma padidinti natūralaus apšvietimo, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose (b. l. 69-72). Tai, jog Šiaulių TI gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, patvirtina Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014-02-12 patikrinimo akte Nr. EP-27, 2012-07-09 patikrinimo akte Nr. EP-254, 2013-07-09 patikrinimo akte Nr. EP-224, 2014-10-03 patikrinimo akte Nr. EP-406 nustatyti patikrinimo rezultatai (b. l. 73-80, 81-86, 89-96, 105-108). Atsižvelgiant į Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų rezultatus, pažeidimų, susijusių su ventiliacijos reikalavimais, ginčui aktualiu laikotarpiu, nenustatyta. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė vėdinti kameros. Pažymėtina, jog aptariamo klausimo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog pagal Higienos normos HN 76:2010 2 punktą ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-1124/14; 2015 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1758-575/2015). Pareiškėjas jo laikymo Šiaulių TI metu nė karto neišsakė nusiskundimų šios įstaigos administracijai dėl ventiliacijos nebuvimo (b. l. 68). Pareiškėjas nei skunde, nei rašytiniuose paaiškinimuose nenurodė, kad tokiu būdu jam buvo sudarytos kliūtys vėdinti kamerą, įsileisti oro ar tai nebuvo galima atlikti dėl kitų priežasčių, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą.

Dėl sanitarinio mazgo įrengimo

Pareiškėjas nurodė, kad jam žala buvo padaryta ir tuo, kad sanitariniame mazge nebuvo galimybės užsirakinti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą akcentavęs, kad laisvės atėmimo vietose turi būti stengiamasi sudaryti tokias sąlygas, jog asmuo turėtų galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šio pobūdžio bylose (vertinant pareiškėjų statusą) nurodoma, kad atsakovui tenka pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl higienos normos reikalavimų pažeidimų, t. y. įrodyti, kad kameroje, kurioje kalinamas pareiškėjas, buvo laikomasi higienos normos 21 punkte nustatytų reikalavimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-492-176/2013, 2013 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-496/2013).

Higienos normos HN 76:2010 21 punkte buvo nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Taisyklių 14.5 nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa kameroje turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta laisvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo kameros ploto. Teismo vertinimu, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto bei Taisyklių 14.5 punkto nuostatos, numatančios sanitarinių mazgų įrengimą atskirose tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros patalpose reikalavimą, nagrinėjamu atveju netaikytinos, nes pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punkto bei Taisyklių 2 punkto nuostatas veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šios higienos normos ir Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Šiaulių TI pateiktoje Pažymoje nurodyta, kad Šiaulių TI gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto yra atitverta ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai nuvaloma danga. Sanitariniuose mazguose unitazų nėra, yra tik sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema. Tačiau šiuo metu jau pradėta įrenginėti unitazus (klozetus) kai kuriose gyvenamosiose kamerose. Teismas neturi pagrindo abejoti šiais atsakovo teiktais duomenimis. Teismas sprendžia, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų nuostatas.

Atsakovo pateiktame Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. vasario 12 d. patikrinime akte Nr. EP-27 nurodyta, kad kameroje Nr. 66 tualetas atskirtas nuo kameros OSB (orientuotų skiedrų plokštė) plokšte ir užuolaida (b. l. 73-80). Duomenų apie ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių visuomenės sveikatos centro atliktus patikrinimus kitose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas dėl jų atitikties Higienos normos HN 76:2010 reikalavimams, byloje nėra. Taip pat nėra užfiksuota pažeidimų, kurie būtų susiję su sanitariniam mazgui keliamais teisės aktų reikalavimais kamerose. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas buvimo Šiaulių TI metu su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų į šios įstaigos administraciją nesikreipė (b. l. 68), o duomenų apie tai, jog dėl šio pažeidimo būtų reiškęs pretenzijas, skundus kitoms kompetentingoms institucijoms, pareiškėjas nepateikė.

Teismas, vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl tualeto užrakinimo nebuvimo, atkreipia dėmesį, jog aptartas teisinis reguliavimas nenustato galimybės rakinti kamerose esančius tualetus. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, jog kamerose esantys sanitariniai mazgai atitinka teisės aktų reikalavimus.

Dėl kamerų valymo

Pareiškėjas skunde nurodė, jog neturtinę žalą jam sukėlė tai, kad Šiaulių TI kamerų tualetai ir langai yra nešvarūs, nėra pakankamai dideli ir laisvai nepraleidžia šviesos.

Pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė, jog kamerose langas turi būti pakankamai didelis ir laisvai praleidžiantis šviesą nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšminga, kadangi langų dydis ir nuo to priklausantis natūralus apšvietimas yra susiję su pastato rekonstrukcijos darbais. Remiantis Higienos normos 76:2010 2 punkto bei Taisyklių 2 punkto nuostatomis, veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šios higienos normų ir Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad byloje nesant kitų įrodymų dėl netinkamo apšvietimo kamerose Nr. 22, 97, 27, 7, 66, 57, 79, 39, 60, 62, 82 ir 61, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, konstatuoti Šiaulių TI neteisėtų veiksmų nėra pagrindo.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 6 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Higienos normos HN 76:2010 22 punktas numato, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Remiantis Taisyklių 14.1. punktu, kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomas metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele.

Higienos normos HN 76:2010 54 punktas nustato, kad visos laisvės atėmimo vietų patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs. Laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu inventoriumi (Higienos normos HN 76:2010 58 punktas). Pažymėtina, kad pagal Higienos normos HN 76:2010 59 punktą, ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį būtina atlikti gyvenamųjų patalpų pagrindinį valymą (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.). Atsakovės pateiktoje Pažymoje apie laikymo sąlygas nurodyta, kad gyvenamosiose kamerose yra skaidraus stiklo langai. Šiaulių TI administracijos paskyrimu tvarkyti gyvenamąsias patalpas skiriami šiose patalpose laikomi suimtieji ir nuteistieji, kurie turi nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, kuriose patys gyvena, t. y. valyti patalpų paviršius, grindis, tualetus, langus ir t.t. Valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodami pagal suimtųjų (nuteistųjų) prašymus, o po valymo užbaigimo grąžinamas atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą. 2012-07-09 patikrinimo akte Nr. EP-254, 2013-07-09 patikrinimo akte Nr. EP-224, 2014-10-03 patikrinimo akte Nr. EP-406 nurodoma, jog apgyvendinimo kameras valosi patys suimtieji. Valymo inventorius išduodamas pagal asmenų prašymus. Suimtiesiems apgyvendinimo kamerų valymui yra skiriami šepečiai, skudurai, plastmasiniai dubenys ir kalcinuota soda. Kasdienį patalpų valymą su dezinfekcinėmis medžiagomis atlieka tik įstaigos darbuotoja-dezinfektorė. Taigi Šiaulių TI sudarytos sąlygos patiems suimtiesiems palaikyti švarą kamerose.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, jog ginčo laikotarpiu Šiaulių TI kamerose buvo užtikrintos švaros sąlygos.

Dėl sutrikusios sveikatos

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog dėl nepakankamo kameros ploto jam pablogėjo sveikata, tačiau nepateikė jokių duomenų šiam teiginiui pagrįsti.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Higienos normos HN 76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Remiantis šiais teisės aktais, Šiaulių TI administracijos pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis bei imantis visų įstatymo numatytų priemonių, jog jų sveikatai nebūtų pakenkta.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-669/2011). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme, todėl vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, kadangi paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-336/2012 ir kt.).

Pareiškėjas, nurodydamas, kad dėl laikymo perpildytose kamerose pablogėjo jo sveikata, nenurodė jokių aplinkybių, iš kurių teismas galėtų neabejotinai spręsti, kokia žala buvo padaryta pareiškėjo sveikatai, ar pareiškėjas iš tikrųjų patyrė įvardytą žalą. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, pagrindžiančių, jog neigiami pareiškėjo sveikatos būklės pokyčiai įvyko būtent laikymo Šiaulių TI laikotarpiu. Byloje pateikta pareiškėjo sveikatos istorija (b. l. 11-54) patvirtina, kad pareiškėjui buvo atlikti profilaktiniai tyrimai, skirtas medikamentinis gydymas bei siųstas į laisvės atėmimo vietos ligoninę tyrimams bei gydymui. Tačiau ši pateikta informacija apie pacientą neleidžia teigti, kad dėl pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygų buvo padaryta žala pareiškėjo sveikatai. 

Teismas, įvertinęs pareiškėjo sveikatos istorijoje padarytus įrašus bei atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, susijusių su sveikatos pablogėjimu, sprendžia, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu.

Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą, sprendžia, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą Šiaulių TI kamerose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Tokios praktikos laikosi ir EŽTT savo sprendimuose (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atsižvelgus į byloje nustatytas kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis intensyvumą (pažeidimas ilgiausiai truko iš eilės 55 paras), į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kuriuos teismas vertina kaip viršijančius neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, žeminančius žmogiškąjį orumą, sukeliančius dvasines kančias, bei vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daroma išvada, kad pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, t. y. neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Tačiau teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jo nurodytą neturtinės žalos atlyginimą.

Nagrinėjant bylą, nenustatyta, kad dėl teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimo būtų padaryta žalos pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, ginčo laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė į Šiaulių TI direktorių dėl netinkamų laikymo sąlygų (b. l. 68), taip pat teismas vertina ir tai, kad į teismą dėl galimai pažeistų savo teisių kreipėsi tik po septynių mėnesių, kai išvyko iš Šiaulių TI (b. l. 3). Pareiškėjas jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Šiaulių TI pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi, teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, jo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo (2015-02-11 nutartis byloje Nr. A-550-575/2015, 2015-03-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1530-858/2015, 2015-06-12 nutartis byloje Nr. A-2045-520/2015 ir kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1578,00 eurų. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 1578,00 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a:

Priteisti M. G., a. k. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1578,00 eurų (vieną tūkstantį penkis šimtus septyniasdešimt aštuonis eurus 00 euro centų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                                                            Nijolė Čekanauskienė