Administracinė byla Nr. A-1092-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00428-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. (A. P.) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) teismui pateiktu skundu (b. l. 2–5) prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), priteisti 7 850,40 eurų neturtinės žalos atlyginimą dėl jo kalinimo netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK areštinėje.

Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 17 d. iki 2014 m. gegužės 21 d. (iš viso 24 paras) buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės kamerose antisanitarinėmis, orumą ir garbę žeminančiomis sąlygomis, pažeidžiant jo, kaip kalinamojo asmens teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) ginamas jo, kaip žmogaus, teises. Teigė, jog Panevėžio AVPK areštinės kamerose, kuriose buvo laikomas, sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios paskirties ploto buvo atskirtas tik vieno metro aukščio pertvara, be to, sanitariniai mazgai įrengti prie kameros durų ir nuo jų nebuvo papildomai izoliuoti. Dėl nurodytų sąlygų, pareiškėjui naudojantis sanitariniame mazge įrengtu tualetu, jis buvo matomas kitų kameroje esančių asmenų, taip pat pareigūnų, vykdančių stebėjimą pro kamerų duryse įrengtus langelius ar tais atvejais, kai būdavo atidaromos kameros durys. Dėl tokių laikymo sąlygų buvo pažeidinėjamas pareiškėjo privatumas, žeminamas jo orumas ir savigarba. Paaiškino, jog sanitariniame mazge nebuvo veidrodžių, todėl nebuvo įmanoma saugiai nusiskusti veido, taip pat nebuvo tualeto reikmenų spintelių (lentynėlių), dėl to higienos priemones turėjo laikyti kartu su maistu, nebuvo atskiros patalpų oro šalinimo sistemos. Be to, nebuvo sudaryta galimybių kameras vėdinti per langus dėl iš vidinės kamerų pusės įrengtų grotų; atidaryti ar uždaryti jų taip pat nebuvo įmanoma, kadangi iš lauko pusės jie buvo rakinami. Dėl šios priežasties šiltuoju metų laiku kamerose buvo labai karšta ir tvanku, o šaltuoju metų laiku – nepakeliamai šalta ir drėgna. Paaiškino, jog nė vienoje kameroje, kurioje buvo laikomas nebuvo valymo priemonių ir inventoriaus, todėl jose apgyvendinti asmenys buvo priversti valgyti ir miegoti nevalytose, purvinose ir nuo tualeto smirdančiose kamerose. Dėl tokių laikymo sąlygų, pareiškėjas patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu, sutrikusiu miegu. Pareiškėjo nuomone, atsakovo atstovas, neužtikrindamas tinkamų laikymų sąlygų, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį, Konvencijos 3 straipsnį, higienos normų reikalavimus, todėl nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą atlyginti neturtinę žalą, priteisiant pareiškėjo prašomą pinigų sumą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, atsiliepime (b. l. 11–13) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas periodiškai nuo 2013 m. gegužės 17 d. iki 2014 m. gegužės 21 d. kamerose Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4, Nr. 15. Teigė, jog sanitariniai mazgai įrengti kamerų priekinėse dalyse, todėl atliekant kamerų stebėjimą pro kamerų duryse esančius langelius, jose esantys asmenys nėra matomi. Pažymėjo, jog Panevėžio AVPK areštinės kamerose sudaryta galimybė sanitarinį mazgą užsidengti audeklu pasinaudojant sanitariniame mazge įrengtais kabliukais. Paaiškino, jog 2005 m. ir 2013 m. atliekant Panevėžio AVPK pirmojo ir antrojo korpuso remonto darbus, visi areštinės kamerų sanitariniai mazgai buvo pilnai įrengti, t. y. sumontuoti veidrodžiai, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės), tačiau dėl netinkamo kamerose laikomų asmenų elgesio minėtasis inventorius buvo niokojamas. Teigė, jog vadovaujantis higienos normų reikalavimais, asmenys laikomi areštinės kamerose privalo patys rūpintis švaros palaikymu kamerose, tam tikslui yra išduodamas valymo inventorius. Taip pat paaiškino, kad Panevėžio AVPK kamerose esančius langus galima atidaryti, todėl pareiškėjo reikalavimai dėl temperatūros ir drėgmės yra nepagrįsti. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjo teiginiai, jog jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK areštinės kamerose, yra neteisingi, kadangi Panevėžio visuomenės sveikatos centrui atliekant patikrinimus, pažeidimų, susijusių su pareiškėjo skunde nurodytų higienos normų nesilaikymu, nebuvo nustatyta.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.246, 6.247, 6.249 straipsniais, Konvencijos 3 straipsniu, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsniu, 5 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 3 straipsnio 1 dalimi, 44 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 37:2009), Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintomis Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklėmis (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės), Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2013 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 50-V-175 patvirtintomis Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – ir Panevėžio AVPK areštinės vidaus tvarkos taisyklės).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas periodiškai nuo 2013 m. gegužės 17 d. iki 2013 m. gegužės 20 d. ir nuo 2013 m. rugpjūčio 16 d. iki 2013 m. rugpjūčio 19 d. kameroje Nr. 1 su dviem asmenimis; nuo 2013 m. lapkričio 13 d. iki 2013 m. lapkričio 15 d. – kameroje Nr. 15 (iki 2013 m. lapkričio 14 d. su vienu asmeniu, vėliau – su dviem asmenimis); nuo 2014 m. vasario 12 d. iki 2014 m. vasario 17 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 4 su dar vienu asmeniu; nuo 2014 m. kovo 5 d. iki 2014 m. kovo 7 d. laikomas kameroje Nr. 3 su trimis asmenimis; nuo 2014 m. balandžio 23 d. iki 2014 m. balandžio 25 d. – kameroje Nr. 15 su trimis asmenimis; nuo 2014 m. gegužės 5 d. iki 2014 m. gegužės 7 d. – kameroje Nr. 2 su vienu asmeniu; nuo 2014 m. gegužės 16 d. iki 2014 m. gegužės 21 d. (2014 m. gegužės 16 d. – su vienu asmeniu kameroje Nr. 2, vėliau toje pačioje kameroje su dviem asmenimis), iš viso pareiškėjas Panevėžio AVPK buvo laikomas 24 paras (toliau – ir ginčo laikotarpis).

Policijos areštinių kamerų sanitarinio mazgo įrengimą reglamentuoja Higienos normos HN 37:2009 20 punktas, kuriame nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo gyvenamosios paskirties ploto turi būti atitvertas 120-130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. Privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu sąlyga įtvirtinta Panevėžio AVPK areštinių taisyklių 6.14 punkte, kuriame numatyta, kad areštinėje laikomiems asmenims turi būti užtikrinta teisė naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Liudytojas L. M. teismo posėdyje paaiškino, kad visose Panevėžio AVPK areštinės kamerose sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirtas 120 cm aukščio mūrine sienele, be to, sanitariniuose mazguose įrengti kabliukai audeklui užkabinti, tokiu būdu užtikrinant privatumą asmenims naudojantis sanitariniame mazge įrengtu tualetu. Taip pat patikslino, jog atliekant kamerų stebėjimą pro kamerų duryse įrengtus langelius tais atvejais, kai asmenys atlieka gamtinius reikalus sanitarinį mazgą užsidengę audeklu, jie nėra matomi. Paaiškino, jog sanitariniuose mazguose virš kriauklės įrengtas veidrodis, kamerose veikia naujai įrengta ventiliacijos sistema, kuri ištraukia kvapus ir net dūmus. Byloje pateikti atsakovui atstovaujančio Panevėžio AVPK rašytiniai paaiškinimai patvirtino, jog sanitariniai mazgai įrengti kamerų kampuose (dešinėje ir kairėje pusėje), todėl atliekant kamerų stebėjimą pro kamerų duryse esančius langelius sanitariniai mazgai nėra matomi visa apimtimi. Taip pat paaiškino, jog 2005 m. buvo atliktas Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės antrojo korpuso kapitalinis remontas, kurio metu suremontuotos kameros Nr. 11 – Nr. 26, minėtųjų kamerų sanitariniuose mazguose įrengti kabliukai, ant kurių galima užsikabinti audeklą; 2013 m. buvo atliktas pirmojo korpuso remontas, kurio metu suremontuotos kameros Nr. 1 – Nr. 10, sanitariniuose mazguose įrengiant kabliukus audeklui užsikabinti. Byloje pateikta vaizdinė medžiaga patvirtino tokį sanitarinio mazgo įrengimą sudarant galimybę jį uždengti audeklu. Teismas taip pat vertino atsakovo atstovo byloje pateiktus Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, kuriuose nustatyti operatyviosios ir periodinės patikros rezultatai, atliekant Panevėžio AVPK areštinės sąlygų atitiktį Higienos normos HN 37:2009 nuostatų reikalavimams. Vadovaujantis Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2013 m. sausio 16 d. patikrinimo akte Nr. H5-4 ir 2013 m. liepos 1 d. patikrinimo akte Nr. H5-341 nustatytais patikrinimo rezultatais matoma, kad visose kamerose, išskyrus vienvietę kamerą karcerį Nr. 6 ir kamerą Nr. 4, yra įrengtos sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios paskirties ploto skiriančios apie 100 cm pločio ir virš 120 cm aukščio mūrinės sienelės. Sanitariniuose mazguose įrengti turkiško tipo tualetai, praustuvės su tekančiu vandeniu; sienoje prie kurio įrengtas sanitarinis mazgas, yra patalpų oro šalinimo sistemos ortakio anga. Atliekant periodinį patikrinimą 2013 m. birželio 11 d. nustatyta, kad kiekvienoje kameroje yra po nestacionarų veidrodį. Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 1 d. patikrinimo akte Nr. H5-341 užfiksuota, jog visose kamerose, išskyrus kameras Nr. 4 ir Nr. 6 nėra pertvaros, skiriančios sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios paskirties ploto, tuo tarpu vadovaujantis byloje pateikto Panevėžio AVPK areštinės plano duomenimis, matoma, kad kameroje Nr. 4, kaip ir kitose kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios paskirties ploto atitvertas 120 cm aukščio pertvara, be to aplinkybę, jog visose Panevėžio AVPK areštinės kamerose yra įrengtos pertvaros, patvirtino Panevėžio AVPK vyriausiasis specialistas (liudytojas) teismo posėdžio metu. Taigi, esant aptartų įrodymų prieštarai, teismas vadovavosi ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Atsižvelgiant į tai, jog byloje pateiktų rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog Panevėžio AVPK areštinės kameroje Nr. 4 yra 120 cm pertvara, yra daugiau, bei tai, kad Panevėžio AVPK areštinės planas, kuriame pavaizduota kameroje Nr. 4 esanti 120 cm aukščio pertvara, skirianti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios paskirties ploto, yra sudarytas 2012 metais, daryta išvada, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose, tame tarpe ir kameroje Nr. 4, sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios paskirties ploto skiria 120 cm aukščio pertvara. Pažymėta ir tai, jog pareiškėjas nei skunde neneigė aplinkybės, jog kamerose, kuriose jis buvo laikomas, pertvaros, skiriančios sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios paskirties ploto nebuvo, pareiškėjo teigimu, pertvara buvo per žema, t. y. 1 metro aukščio. Pažymėta ir tai, jog pareiškėjas neneigė aplinkybės, patvirtinančios, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose nebuvo sudarytos galimybės sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios paskirties ploto uždengti audeklu, tokiu būdu užtikrinant privatumą asmeniui atliekant gamtinius reikalus. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimą dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu, pažymėta, jog laisvės atėmimo vietose turi būti stengiamasi sudaryti tokias sąlygas, kad asmuo turėtų galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra konstatavęs, kad nors sanitarinis mazgas ir buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių, taip pat kad kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15210/07; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05). Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu, teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, todėl absoliutus jo privatumo užtikrinimas, kai jo laisvė yra apribota, nėra objektyviai įmanomas. Taip pat yra pripažįstama, kad kalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (EŽTT 2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 74025/01).

Vertindamas pareiškėjo reikalavimo dėl veidrodžių nebuvimo pagrįstumą, teismas nagrinėdamas bylą nenustatė duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas skundais dėl veidrodžių neįrengimo kamerose būtų kreipęsis į policijos įstaigos administraciją, Panevėžio visuomenės sveikatos centrą. Taip pat nenustatyta, jog negalėjimas areštinės kamerose pasinaudoti veidrodžiu, pareiškėjui būtų sukėlęs ilgalaikį neigiamą poveikį jo psichinės ar fizinės sveikatos būklei. Teismo vertinimu, Higienos normos HN 37:2009 20 punkto įtvirtintas reikalavimas, nustatantis, kad kameros sanitariniame mazge turi būti įrengtas veidrodis, nėra svarbiausia ir esminė saugią gyvenamąją aplinką areštinėje užtikrinanti sąlyga. Be to, minėta, jog Panevėžio visuomenės sveikatos centro atstovui 2013 m. birželio 11 d. atliekant periodinį patikrinimą buvo nustatyta, jog kiekvienoje kameroje yra po nestacionarų veidrodį. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes bei vadovaudamasis teisiniu reguliavimu, teismine praktika, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu buvo užtikrinta, o sanitarinių mazgų įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus.

Higienos normos HN 37:2009 23 punktas nustato, kad policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atkreiptas dėmesys, jog minėtoji Higienos normos nuostata nenustato imperatyvaus reikalavimo areštinės kamerose įrengtų langų atsidarymo būdui, t. y. ar langai turi būti atidaromi iš išorės ar iš vidaus. Panevėžio AVPK atsiliepime ir pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad langai Panevėžio AVPK areštinės kamerose darinėjami. Tai patvirtino ir liudytojo Panevėžio AVPK vyriausiojo specialisto teismo posėdžio metu pateikti parodymai. Tai, kad visi kamerų langai atsidaro (areštinės I korpuse iš lauko pusės, II – iš vidaus) ir yra galimybė kameras vėdinti per langus (orlaides), matoma ir iš Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 1 d. patikrinimo akto Nr. H5-341, kuriame užfiksuoti periodinės patikros rezultatai, duomenų. Vertindamas pareiškėjo reikalavimą teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nenurodė, kuriose kamerose nebuvo sudaryta galimybių kameras vėdinti per langus, be to kritiškai vertintini pareiškėjo teiginiai dėl to, jog žiemos periodu buvo nepakeliamai šalta, o šiltuoju metų periodu – nepakeliamai karšta, kadangi pareiškėjas šaltuoju metų periodu, t. y. lapkričio mėnesį buvo laikomas tik dvi paras – nuo 2013 m. lapkričio 13 d. iki 2013 m. lapkričio 15 d., penkias paras nuo 2014 m. vasario 12 d. iki 2012 m. vasario 17 d. ir dvi paras nuo 2013 m. kovo 5 d. iki 2013 m. kovo 7 d.; tuo tarpu šiltuoju metų periodu, pareiškėjas Panevėžio AVPK buvo laikomas tik 2013 m. ir 2014 m. gegužės mėn. po dvi – penkias paras ir tris paras 2013 m. rugpjūčio mėn. Atsižvelgiant į tokį trumpalaikį pareiškėjo laikymą Panevėžio AVPK areštinės kamerose bei tai, kad didžiąją ginčo laikotarpio dalį pareiškėjas buvo laikomas pavasario laikotarpiu (14 parų), abejotina, jog pareiškėjas galėjo patirti nepakeliamą šaltį ar karštį, kuris būtų sukėlęs pareiškėjui sveikatos sutrikimus. Byloje taip pat nenustatyta, to nenurodė ir nepatvirtino pareiškėjas, jog dėl to, kad pareiškėjo teigimu, nebuvo galima vėdinti kamerų, jis žodžiu ar raštu prašymais ir (ar) skundais būtų kreipęsis į Panevėžio AVPK administraciją ar pareigūnus bei sveikatos priežiūros specialistus ar tokios laikymo sąlygos būtų sukėlusios realiai pasireiškusius sveikatos sutrikimus. Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjo reikalavimas dėl Panevėžio AVPK areštinės kamerose neatsidarančių langų vertintas kritiškai, todėl teismas sprendė, jog nagrinėjamu klausimu atsakovo atstovas nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą siejo su aplinkybėmis, jog Panevėžio AVPK areštinės kamerose nebuvo valymo priemonių ir inventoriaus, todėl jose apgyvendinti asmenys buvo priversti valgyti ir miegoti nevalytose kamerose. Teismas rėmėsi Higienos normos HN 37:2009 6, 49, 50, 52 punktais, Areštinių veiklos taisyklių, 9 ir 8 punktais. Pagal taisyklėse nustatytą areštinėje laikomų asmenų dienotvarkę matoma, kad kamerų tvarkymui taip pat yra paskirtas atitinkamas laikotarpis nuo 6.00 iki 6.45 val., tačiau atsižvelgiant į areštinėje laikomų asmenų suinteresuotumą palaikyti švarą ir tvarką kamerose, tokios dienotvarkės nustatymas nepaneigia areštinės kamerose laikomų asmenų galimybių susitvarkyti kameras ir kitu dienotvarkėje nustatytu laiku, ypatingai tais atvejais, kai su asmeniu nėra atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai, taip pat ir tuo metu, kai kameroje laikomiems asmenims yra paskirtas asmeninis laikas. Teismo posėdžio metu Panevėžio AVPK vyriausiasis specialistas patvirtino, jog areštinės kamerose laikomiems asmenims paprašius, jie yra aprūpinamo valymo inventoriumi ir priemonėmis. Byloje atsakovo atstovo pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 1 d. patikrinimo aktas Nr. H5-341 patvirtina, kad kamerose yra talpos buitinėms atliekoms, šepečiai tualetui valyti, kempinėlės valymui. Vertinant pareiškėjo reikalavimą, taip pat atkreiptas dėmesys, jog pareiškėjas neturtinės žalos buvimą siejo su aplinkybe, jog valymo priemonių ir inventoriaus kamerose nebuvo, tačiau nenurodė, jog kreipėsi į Panevėžio AVPK pareigūnus dėl jų išdavimo ir tai, kad pagal pareiškėjo prašymą nei valymo priemonės, nei inventorius nebuvo išduotas. Be to, didesniąją dalį ginčo laikotarpio, t. y. 13 parų pareiškėjas buvo laikomas su dar vienu asmeniu, todėl abejotina, ar dviejų asmenų laikymas kamerose po dvi – penkias paras galėtų sukelti nežmoniškas gyvenimo sąlygas dėl nešvaros ir purvo. Taigi, pareiškėjo argumentai dėl kamerose buvusių netvarkingų, antisanitarinių ir sveikatai pavojingų sąlygų iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, be to, jie yra abstraktūs, lakoniški ir nepakankamai detalizuoti. Teismas taip pat pažymėjo, kad teisės aktai, t. y. Higienos normos HN 37:2009 52 punktas, Areštinių veiklos taisyklių 9.2. punktas, Panevėžio AVPK taisyklių 8.2. punktas, nustato pareigą patiems policijos areštinėje laikomiems asmenims nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu kamerose. Teismas sprendė, jog minėtieji duomenys leidžia daryti išvadą, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose pareiškėjui buvo sudarytos galimybės įgyvendinti pareigą palaikyti švarą ir tvarką kamerose.

Apibendrinant teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinėje pareiškėjas buvo laikomas periodiškai, su pertraukomis, t. y. nuo 2 parų iki 5 parų (dažniausiai po 2 paras), todėl aukščiau paminėtos pareiškėjo laikymo sąlygos Panevėžio AVPK areštinėje negalėtų būti vertinamos kaip ilgalaikio pobūdžio tinkamų sąlygų nesudarymas, nulėmęs ilgalaikius neigiamus padarinius pareiškėjo fizinei ir/ar psichinei sveikatai. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumą, analizavo pareiškėjo nurodytus argumentus, susijusius su skunde įvardintomis galimai netinkamomis laikymo sąlygomis, bei ištyrė atsakovo atstovo pateiktus įrodymus. Patikrinęs atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą, teismas teisės aktų pažeidimų dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų nenustatė, taip pat nenustatė ir tokių pareiškėjo laikymo sąlygų, kurios galėtų būti prilygintinos pareiškėjo kankinimui. Teismui nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, atsakomybė atsakovo atstovui nekyla. Juo labiau, byloje nėra duomenų, kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeisti pareiškėjo orumą ar sudaryti kankinimui prilygintinas sąlygas. Nenustačius visų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų buvimo, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas A. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo bylą išnagrinėti iš naujo ir priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, 7 850,40 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 67–68).

Apeliaciniame skunde teigia, kad suimtieji nėra aprūpinami jokiais audeklais užsidengti tualetą. Todėl negalima konstatuoti, kad Panevėžio AVPK areštinėse buvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Kamerose Nr. 1, 2, 3, 4 langų rankenos buvo iš lauko pusės, todėl pareiškėjas negalėjo vėdinti patalpos. Mechaninė vėdinimo sistema buvo jungiama kartais, trumpam. Panevėžio AVPK areštinėje nei vienoje kameroje nebuvo valymo inventoriaus. Tokios sąlygos sukėlė ne tik fizinius skausmus, bet ir papildomus psichologinius išgyvenimus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti (b. l. 73).

Nesutinka su apeliacinio skundo argumentais. Mano, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas priėmė išsamų ir pagrįstą sprendimą, visapusiškai ir išsamiai išanalizavo visus pareiškėjo skundžiamus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos  laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 17 d. iki 2014 m. gegužės 21 d. jį laikant Panevėžio AVPK areštinėje netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas teisės aktų pažeidimų dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų Panevėžio AVPK areštinėje nenustatė, taip pat nenustatė ir tokių pareiškėjo laikymo sąlygų, kurios galėtų būti prilygintinos pareiškėjo kankinimui. Nenustačius visų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų buvimo, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašomą atlyginti neturtinę žalą siejo su tuo, kad, jo teigimu, Panevėžio AVPK areštinėje jis buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo veidrodžių, spintelių (lentynėlių), atskiros oro šalinimo sistemos (per langus vėdinti patalpas taip pat nebuvo įmanoma), valymo priemonių ir inventoriaus, sanitariniai mazgai įrengti taip, kad neužtikrinamas asmens privatumas.

Pagal atsakovo pateiktus duomenis, ginčo laikotarpiu pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinės kamerose buvo laikomas: nuo 2013 m. gegužės 17 d. iki 2013 m. gegužės 20 d., nuo 2013 m. rugpjūčio 16 d. iki 2013 m. rugpjūčio 19 d., nuo 2013 m. lapkričio 13 d. iki 2013 m. lapkričio 15 d., nuo 2014 m. vasario 12 d. iki 2014 m. vasario 17 d., nuo 2014 m. kovo 5 d. iki 2014 m. kovo 7 d., nuo 2014 m. balandžio 23 d. iki 2014 m. balandžio 25 d., nuo 2014 m. gegužės 5 d. iki 2014 m. gegužės 7 d., nuo 2014 m. gegužės 16 d. iki 2015 m. gegužės 21 d. kamerose Nr. 1, 2, 3, 4, 15 (b. l. 11).

HN 37:2009 20 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 11–13) nurodė, kad sanitariniai mazgai buvo pilnai įrengti, t. y. sumontuoti veidrodžiai ir tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės). Į bylą pateiktuose patikrinimo aktuose sanitarinio mazgo inventoriaus trūkumų taip pat nenustatyta. Priešingai – Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 1 d. patikrinimo akte Nr. H5-341 (b. l. 22–23) nurodyta, kad kiekvienoje kameroje yra po nestacionarų veidrodį. Be to, ir pats pareiškėjas, nors ir teigia, kad kamerose veidrodžio ir tualeto reikmenų spintelių nebuvo, niekaip nedetalizavo, kokiu būdu dėl šio inventoriaus sanitariniuose mazguose nebuvimo jam pasireiškė prašoma atlyginti žala. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad neturtinė žala pareiškėjui, kuris nepagrindė dėl šio pažeidimo atsiradusių realių, objektyvių neigiamų pasekmių, nebuvo padaryta, juo labiau, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas dėl šio pažeidimo nepasisako.

Pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos ventiliacijos prieštaringi ir nepagrįsti. Pažymėtina, kad pagal HN 37:2009 23 punktą policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas skunde teigė, kad kamerose nėra įrengtos atskiros oro šalinimo sistemos (šį teiginį paneigia Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 1 d. patikrinimo aktas Nr. H5-341), o langų negali atidaryti, tačiau apeliaciniame skunde jau nurodo, kad kamerose yra mechaninė vėdinimo sistema. Todėl nėra pagrindo laikyti, kad Panevėžio AVPK areštinės kameros nėra vėdinamos.

HN 37:2009 52 punkte numatyta, kad policijos areštinėse laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu kamerose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Pareiškėjas tiek skunde, tiek ir apeliaciniame skunde iš esmės tik apibendrintai nurodo, kad nebuvo valymo inventoriaus, tačiau visiškai nedetalizuoja, kad pats būtų kreipęsis į pareigūnus ar administraciją dėl tokio inventoriaus išdavimo. Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 1 d. patikrinimo akte Nr. H5-341 (b. l. 22–23) bei 2013 m. kovo 5 d. patikrinimo akte Nr. H5-83 (b. l. 26–27) nustatyta, kad areštinėje laikomi asmenys švaros bei tvarkos palaikymui kamerose yra aprūpinami valymo inventoriumi bei valikliais; patikrinimo metu rasta valiklių. Taigi, pareiškėjo teiginiai, kad nėra valymo priemonių ir inventoriaus, nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su privatumo neužtikrinimu naudojantis sanitariniu mazgu, pažymėtina, kad Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 1 d. patikrinimo aktas Nr. H5-341, priimtas patikrinus visas Panevėžio AVPK areštinės kameras (b. l. 22–23), taip pat Panevėžio AVPK areštinės planas, kuriame pažymėtos sanitarinio mazgo pertvaros ir jų dydžiai (b. l. 32) patvirtina, kad sanitariniai mazgai (išskyrus kamerą Nr. 6 ir karcerį, kurie šioje byloje neaktualūs) nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirti apie 100 cm pločio ir virš 120 cm aukščio mūrinėmis pertvaromis. Taigi, pertvaros atitinka HN 37:2009 20 punkto reikalavimus.

Tačiau pažymėtina, jog pareiškėjas taip pat skundėsi, kad, nors sanitarinis mazgas ir buvo atitvertas sienele, jo privatumas visgi nebuvo tinkamai užtikrintas. Pareiškėjas nurodė, kad sanitariniai mazgai kamerose įrengti prie pat durų, nėra papildomai izoliuoti, todėl matomi per duryse įrengtą langelį. Nors atsakovas teigia, kad sanitarinis mazgas gali būti uždengtas, kadangi sienose įrengti kabliukai, prie kurių prikabinamas audeklas, tačiau pats pripažįsta, kad tokiais audeklais asmenys nėra aprūpinami ir sanitarinius mazgus turi užsidengti iš turimų paklodžių (b. l. 17). Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu: pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr. Glotov prieš Rusiją, pareiškimo nr. 41558/05, 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas; taip pat žr. Aleksandr Makarov prieš Rusiją, 97 paragrafas, pareiškimo nr. 15217/07, 2009 m. kovo 12 d. sprendimas; Grishin prieš Rusiją, pareiškimo nr. 30983/02, 94 paragrafas, 2007 m. lapkričio 15 d. ir Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo nr. 47095/99, 99 paragrafas, ECHR 2002-VI). Taip pat EŽTT yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr. 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją 81, 82, 90 punktus, pareiškimų Nr. 14097/12, 45135/12, 73712/12, 34001/13, 44055/13 ir 64586/13). Atsižvelgiant į bylos duomenis ir nurodytą praktiką, darytina išvada, kad pareiškėjo privatumas naudojantis Panevėžio AVPK areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais, kai iš vienos pusės jis visiškai nebuvo atskirtas (suteikiant galimybę tik užsidengti paties pasirūpintu audiniu), nebuvo tinkamai užtikrintas.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo teisėjų kolegija akcentuoja, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. EŽTT yra konstatavęs, kad tam tikrais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą).

Nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir (ar) dydžio,  atsižvelgtina: į nustatyto pažeidimo pobūdį ir trukmę (pareiškėjas 24 dienas buvo laikomas kamerose, kuriose privatumas naudojantis sanitariniu mazgu tik iš dalies buvo tinkamai užtikrintas); į aplinkybę, kad visgi areštinės administracija sudarė sąlygas čia laikomiems asmenims pasirūpinti  privatumo naudojantis sanitariniu mazgu užtikrinimu, todėl, galima manyti, kad jei tokia problema buvo ne galima, o reali, pareiškėjas, naudodamasis sanitariniu mazgu, būtų galėjęs pasirūpinti bent minimaliu privatumu; kiti pareiškėjo skunde nurodyti nusiskundimai nepasitvirtino. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamu atveju nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir (ar) dydžio, sprendžia, kad pareiškėjas šiuo atveju nepatyrė tokio pobūdžio neturtinės žalos, kuri turėjo (turi) būti atlyginama pinigais, ir nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija.

Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies: pirmosios instancijos teismo keičiamas ir, iš dalies tenkinant pareiškėjo skundą, konstatuojama, kad buvo pažeista jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, susijusias su tinkamu privatumo užtikrinimu sanitarinėse patalpose.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. P. (A. P.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimą pakeisti.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo A. P. (A. P.) teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

Likusią Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.