Civilinė byla Nr. 3K-3-133/2009
Procesinio sprendimo
kategorijos: 35.1; 42.8; 42.11
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. balandžio 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo
Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Grabinsko ir Egidijaus Laužiko
(pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Krašto apsaugos ministerijos
ir atsakovo U. V. kasacinį skundą dėl Klaipėdos
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 31 d.
sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Krašto apsaugos
ministerijos ieškinį atsakovui U. V. dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų
kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė
teismo priteisti iš atsakovo 8499,57 Lt mokymo išlaidų, 96,64 Lt palūkanų ir 5
proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo
sprendimo visiško įvykdymo. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovo
reikalaujamą priteisti sumą sudaro stipendija, išmokėta atsakovui Švedijoje nuo
2000 m. birželio 12 d. iki 2003 m. birželio 12 d., ir išlaidos, susijusios su
studijomis Generolo J. Žemaičio Lietuvos karo akademijoje nuo 2003 m. rugsėjo 1
d. iki 2006 m. kovo 30 d.
Atsakovas
1998 metais atsakovas įstojo į Lietuvos karo akademiją ir įgijo kariūno
statusą. Lietuvos karo akademijos viršininko 2000 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr.
221K atsakovas išbrauktas iš kariūnų sąrašų. Krašto apsaugos ministro 2000 m.
gegužės 9 d. įsakymu Nr. 472 atsakovas išsiųstas mokytis į Švedijos sausumos
kariuomenės koledžą. Šalys 2000 m. gegužės 15 d. sudarė kario, siunčiamo
mokytis, sutartis, kuria atsakovas įsipareigojo mokytis Švedijos sausumos kariuomenės
koledže nuo 2000 m. birželio 12 d. iki 2003 m. liepos 1 d., gauti mokymo
įstaigos baigimo dokumentą ir, baigęs mokslus, ištarnauti tikrojoje krašto
apsaugos tarnyboje penkerius metus. Nurodytos sutarties 2.5 punkte nustatyta,
kad atsakovas, neištarnavęs sutarto laiko dėl subjektyvių priežasčių, atlygins
jo mokymui išleistas lėšas. Atsakovas 2003 m. birželio 14 d. baigė Švedijos
sausumos kariuomenės koledžą. Šalys sudarė neterminuotą profesinės karo
tarnybos sutartį, įsigaliojusią 2003 m. rugsėjo 3 d. Nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki
2006 m. kovo 30 d. ieškovas mokėsi Generolo J. Žemaičio Lietuvos karo
akademijos Neakivaizdiniame skyriuje, studijavo personalo vadybos programą.
Atsakovas 2006 m. balandžio 25 d. pateikė prašymą atleisti jį iš profesinės
karo tarnybos ir 2006 m. birželio 14 d. iš jos buvo atleistas, nurodant
grąžinti mokymo išlaidas – 8499,57 Lt. Ši suma apskaičiuota vadovaujantis
krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. V-449 „Dėl
išieškomų išlaidų, tiesiogiai susijusių su kario mokymu, profesiniu parengimu
ar kvalifikacijos kėlimu, apskaičiavimo taisyklių patvirtinimo“. Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 28 d. sprendimu pripažinta,
kad nurodytas įsakymas, juo patvirtintos taisyklės, Pažyma apie krašto apsaugos
sistemos išlaidas, tiesiogiai susijusias su kario mokymu, profesiniu parengimu
ar kvalifikacijos kėlimu, Krašto apsaugos sistemos išlaidų, tiesiogiai
susijusių su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu,
grąžinimo sutarties forma prieštarauja Vyriausybės 1998 m. gruodžio 3 d. nutarimo
Nr. 1397 „Dėl įgaliojimų suteikimo pagal Krašto apsaugos sistemos organizavimo
ir karo tarnybos įstatymo nuostatas“ 1.2.2 punktui, nes ginčijamas įsakymas nesuderintas
su Finansų ministerija.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Klaipėdos rajono
apylinkės teismas 2008 m. balandžio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė, pripažino
negaliojančiu šalių 2000 m. gegužės 15 d. sudarytą kario, siunčiamo mokytis,
sutarties 2.5 punktą nuo sutarties sudarymo momento, paskirstė bylinėjimosi
išlaidas. Nurodytą sutarties punktą teismas pripažino niekiniu, nes jo dalykas
neatitiko įmanomumo reikalavimo (CK 6.3 straipsnio 3, 4 dalys). Šią išvadą
teismas grindė tuo, kad sutarties 2.5 punkte nustatytos kario pareigos grąžinti
mokymosi išlaidas, nutraukus karo tarnybos sutartį prieš terminą, neįmanoma
įvykdyti, nes sutarties sudarymo ir galiojimo metu nebuvo teisėto teisės akto,
reglamentuojančio išieškomų išlaidų, tiesiogiai susijusių su kario mokymu,
profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, apskaičiavimo ir grąžinimo
tvarkos, nepaisant to, kad tokia pareiga nustatyta Krašto apsaugos sistemos
organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – KASOKTĮ) 44 straipsnio 2
dalyje. Teismas konstatavo, kad atsakovui įstatymo pagrindu neatsirado pareigos
atlyginti kario parengimo, mokymo ir kvalifikacijos kėlimo išlaidų, nes nėra visų
KASOKTĮ 44 straipsnio 2, 3 dalyse nustatytų faktų sudėties tokiai pareigai
atsirasti: šalių sudaryta profesinės kario tarnybos sutartis buvo neterminuota;
nebuvo išieškomų išlaidų apskaičiavimo taisyklių; išlaidos mokslams Švedijoje
išleistos anksčiau negu per paskutiniuosius trejus metus iki atsakovo atleidimo
iš profesinės karo tarnybos.
Klaipėdos apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. spalio 31 d. sprendimu
iš dalies aptenkino ieškovo apeliacinį skundą, panaikino Klaipėdos rajono
apylinkės teismo 2008 m. balandžio 23 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą –
iš dalies patenkino ieškinį: priteisė ieškovui iš atsakovo 1000 Lt ir paskirstė
bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šalių 2000
m. gegužės 15 d. sudarytos siunčiamo mokytis kario sutarties visos sąlygos yra
teisėtos, ir pripažino nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad šios
sutarties 2.5 punktas yra niekinis ir negaliojantis. Tokią savo poziciją
Klaipėdos apygardos teismas grindė tuo, kad ginčijamu punktu įgyvendintos
KASOKTĮ 44 straipsnio 2 dalies normos, bet ne krašto apsaugos ministro 2005 m.
balandžio 15 d. įsakymo Nr. V-449, kuris pripažintas prieštaraujančiu
Vyriausybės nutarimui, nuostatos, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
2007 m. gruodžio 28 d. sprendimas neturi įtakos sutarties 2.5 punkto
teisėtumui. KASOKTĮ ir šalių sudarytose sutartyse nesant nustatyto atlygintinų
mokymo išlaidų dydžio, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad atsakovas
jo mokymo ir kvalifikacijos kėlimo išlaidas turi atlyginti pagal Aukštojo
mokslo įstatymą, nes jame nustatytas konkretus aukštosiose mokyklose
besimokančių studentų už mokslą mokamo mokesčio dydis. Teismas atmetė ieškinio
reikalavimą priteisti stipendiją, nes teisės aktuose nenustatyta galimybės
išieškoti išmokėtą stipendiją. Teismas nurodė, kad pagal Aukštojo mokslo įstatymo
59 straipsnį už studijas Generolo J. Žemaičio Lietuvos karo akademijoje
atsakovas turėjo sumokėti 2500 Lt. Tačiau, vadovaudamasis CK 1.5 straipsniu,
teismas sumažino iš atsakovo ieškovui grąžintinas mokymo išlaidas proporcingai
atsakovo faktiškai ištarnautam ir privalėtam ištarnauti karo tarnyboje laikui,
t. y. iki 1000 Lt.
III. Kasacinių skundų
ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo pakeisti Klaipėdos apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 31 d. sprendimą
ir ieškinį patenkinti visiškai – priteisti ieškovui iš atsakovo 40 proc.
išlaidų, kurias sudaro atsakovo studijų Generolo J. Žemaičio Lietuvos karo
akademijoje kaina ir mokymosi Švedijos gynybos koledže metu išmokėta
stipendija, iš viso – 8499,57 Lt. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais
argumentais:
1.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino
švietimo ir mokslo ministro 2004 m. lapkričio 11 d. įsakymo Nr. ISAK-1762, kuriuo
patvirtinti studentų, priimamų nuo 2005 metų į valstybinius universitetus,
studijų išlaidų dydžiai. Pagal nurodyto įsakymo priedą socialinių mokslų
neakivaizdinių studijų pakopos kaina yra 2144 Lt. Dėl to, kasatoriaus nuomone,
atsakovo prievolę susimokėti už 2005 mokslo metus teismas turėjo įvertinti
pagal nurodytą įsakymą.
2.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai
atsisakė priteisti iš atsakovo stipendiją, nes neatsižvelgė į tai, kad Aukštojo
mokslo įstatymo 62 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, jog stipendija yra
valstybės parama studentams, prieštarauja KASOKTĮ 44 straipsnio 2 daliai,
kurioje nustatyta, kad iš profesinės karo tarnybos sutartį nutraukusio kario
gali būti išieškotos visos krašto apsaugos sistemos išlaidos, tiesiogiai
susijusios su jo mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu.
Kasatorius pažymėjo, kad pagal Aukštojo mokslo įstatymo 1 straipsnio 2 dalį šio
įstatymo nuostatos Generolo J. Žemaičio Lietuvos karo akademijai taikomos tiek,
kiek jos neprieštarauja Krašto apsaugos sistemos organizavimą ir karo tarnybą
reglamentuojantiems įstatymams. Be to, kasatorius tvirtina, kad atsakovui
išmokėta stipendija yra ne valstybės parama, bet kario darbo užmokestis.
3.
Kasatorius teigia, kad teismas turėjo jam priteisti iš atsakovo išmokėtą
stipendiją, nes ji mokėta pagal kario siuntimo mokytis į užsienį sutartį, kurią
atsakovas nepagrįstai nutraukė. Taigi atsakovui išmokėtą stipendiją kasatorius
laiko nuostoliais, patirtais dėl sutarties neįvykdymo, kuriuos pagal CK 6.256
straipsnio 2 dalį turi atlyginti sutarties neįvykdžiusi šalis – atsakovas.
4.
Kasatorius nurodo, kad gautą stipendiją atsakovas turėtų grąžinti taip
pat ir nepagrįsto praturėjimo pagrindu pagal CK 6.237 straipsnį. Šią nuomonę
kasatorius grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartimi civilinėje byloje UAB DK „PZU
Lietuva“ v. Lietuvos kariuomenė, byla Nr. 3K-3-81/2008, kurioje nurodyta,
jog su sutartimi tiesiogiai gali būti susiję prievoliniai teisiniai santykiai,
atsirandantys dėl turto įgijimo be pagrindo, nors iš esmės tokios prievolės ir
nėra sutartinės.
5.
Kasatorius pabrėžia, kad atsakovas yra nesąžininga sutarties šalis, nes
nutraukė sutartį ir atsisakė karo tarnybos ne dėl objektyvių priežasčių.
Atsiliepimų į
ieškovo kasacinį skundą nepateikta.
Kasaciniu
skundo atsakovas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 31 d. sprendimą ir palikti galioti
Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2008 m. balandžio 23 d. sprendimą. Kasacinis
skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Kasatorius
teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino ir nenustatė, kokiu
pagrindu kasatoriui kyla prievolė atlyginti išlaidas, tiesiogiai susijusias su
kario parengimu ir kvalifikacijos kėlimu – sutarties ar įstatymo.
2. Kasatorius
tvirtina, kad teismas pažeidė materialinės teisės normas, reglamentuojančias
prievolės atsiradimą įstatymo pagrindu, nes nenustatė, ar yra visos įstatyme
įtvirtintos aplinkybės prievolei kilti, šių aplinkybių nenagrinėjo.
3. Kasatorius
nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad
kasatoriaus pareiga atlyginti mokymosi išlaidas atsirado įstatymo pagrindu.
Kasatorius mano, kad tokios pareigos įstatymo pagrindu jam neatsirado, nes jis
buvo sudaręs neterminuotą 2003 m. rugsėjo 3 d. profesinės karo tarnybos
sutartį, ją nutraukė savo prašymu, o pagrindas atlyginti mokymosi išlaidas
pagal KASOTĮ 44 straipsnio 1 dalį yra terminuotos sutarties nutraukimas prieš
terminą.
4. Kasatorius
nurodo, kad nėra pagrindo reikalauti iš jo atlyginti stipendiją remiantis
nepagrįstu turto gavimu, nes stipendiją gavo dėl to, kad studijavo ir baigė
mokslus Švedijoje ir nevykdė kitos darbinės veiklos.
5. Kasatorius
pabrėžia tai, kad Klaipėdos apygardos teismas neišnagrinėjo bylos apeliacine
tvarka visa apimtimi, nes neanalizavo, ar byloje nustatytos aplinkybės atitinka
įstatymo sąlygas, t. y. ar atsirado pagrindas reikalauti atlyginti tam tikras
išlaidas.
6. Kasatorius
nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 1.78, 1.80, 1.81, 1.95,
6.3, 6.155, 6.157, 6.204, 6.206, 6.225–6.227 straipsnius, kuriuose
reglamentuotas sutarčių sudarymas, pakeitimas, vykdymas ir pripažinimas
niekinėmis. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad sutarties dalykas yra
nepakankamai apibrėžtas ir nežinoma, ar jis įvykdytinas.
7. Kasatorius
akcentuoja tai, kad kasacinis teismas nėra galutinai suformavęs praktikos tokio
pobūdžio bylose – neišaiškintos sąvokos „sutarties apibrėžtumas“, „sutarties
dalyko įvykdytinumas“ ir nesuformuota teismų praktika dėl teismo veiksmų
nustačius tokią aplinkybę bei teismo pareigos pripažinti sandorį iš dalies
negaliojančiu ab initio.
8. Siunčiamo
mokytis kario sutartis sudaryta prisijungimo būdu. Kasatorius negalėjo numatyti
ir žinoti, kaip bus apskaičiuojamos kario mokymo išlaidos, nes 2000 m. gegužės
15 d. kario, siunčiamo mokytis, sutarties galiojimo metu nebuvo šį klausimą
reglamentuojančio teisės akto.
9. Kasatorius
mano, kad 2000 m. gegužės 15 d. kario, siunčiamo mokytis, sutarties 2.5
punktas, kuriame nustatyta kario pareiga apmokėti mokymosi išlaidas, atsisakius
nustatytą laiką ištarnauti karo tarnyboje, neatitinka įmanomumo reikalavimų,
nes jis negalėjo žinoti, kiek išlaidų turės atlyginti ir kaip jos bus
apskaičiuotos.
10. Kasatorius teigia, kad ieškovas
neteko teisės reikalauti kario mokymo išlaidų atlyginimo, nes, būdama
stipresnioji sutarties šalis, nepriėmė teisės normų, kuriose būtų tiksliai
reglamentuota mokymo išlaidų apskaičiavimo tvarka.
11. Kasatorius tvirtina, kad
apeliacinės instancijos teismas turėjo pripažinti negaliojančiu 2000 m. gegužės
15 d. kario, siunčiamo mokytis, sutarties 2.5 punktą ab initio, nes jis
neatitinka įmanomumo reikalavimų.
12. Kasatorius pažymi, kad,
pasirašydamas 2000 m. gegužės 15 d. kario, siunčiamo mokytis, sutartį jis
elgėsi sąžiningai, nes tikėjosi tarnauti karo tarnyboje, bet negalėjo numatyti,
kad po šešerių metų ekonominė šalies situacija pasikeis ir pablogės jo
finansinė padėtis.
13. Kasatorius nurodė, kad šalys taip
pat sudarė vėlesnę 2003 m. rugsėjo 3 d. profesinės karo tarnybos sutartį,
kurioje nenustatytas karo tarnybos terminas, ir būtent vėlesne sutartimi
reikėtų vadovautis sprendžiant šalių ginčą.
14. Kasatorius nesutinka su
apeliacinės instancijos teismo sprendimu nagrinėjamoje byloje netaikyti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 28 d. sprendimo,
nes jis neturėjo įtakos 2000 m. gegužės 15 d. kario, siunčiamo mokytis,
sutarties vykdymui. Išieškotinos mokymo išlaidos gali būti apskaičiuojamos tik pagal
Aukštojo mokslo įstatymą.
Atsiliepime į atsakovo
kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir patenkinti ieškovo
kasacinį skundą. Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas
nepagrįstai pripažino niekine mokymosi sutarties 2.5 punktą, nes jis, ieškovo
nuomone, atitiko KASOKTĮ 44 straipsnio 2 dalį, nepaisant to, jog išlaidų
apskaičiavimo tvarka buvo pripažinta negaliojančia. Be nurodyto punkto mokymo sutartis
nebūtų sudaryta ir prieštarautų imperatyviosioms KASOKTĮ 44 straipsnio 2 dalies
nuostatoms, todėl būtų niekinė ir negaliojanti. Atsiliepime tvirtinama, kad
šalys taip pat sudarė rašytinę sutartį dėl atsakovo neakivaizdinių studijų, tik
ši įforminta dviem dokumentais – atsakovo prašymu ir karinio vieneto vado
įsakymu, kuriuo atsakovas išsiųstas studijuoti (CK 1.73 straipsnio 2 dalis).
Atsikirsdamas į atsakovo kasacinio skundo argumentą, kad nėra visų KASOKTĮ 44
straipsnio 2, 3 dalyse nustatytų sąlygų mokymosi išlaidoms išieškoti, ieškovas
nurodo, kad yra visos sąlygos grąžinti ginčijamas išlaidas, nes profesinės karo
tarnybos sutarties terminas nustatytas KASOKTĮ 45 straipsnio 4 dalyje (iki
išėjimo į atsargą), o tai, jog išieškomų išlaidų apskaičiavimo taisyklės
panaikintos, nereiškia, kad negalima pripažinti patirtų išlaidų fakto. Atsiliepime
tvirtinama, kad nagrinėjamam ginčui gali būti taikomos teisės normos, kuriuose
reglamentuotas nepagrįstas turto gavimas, nes pagal CK 6.237 straipsnį pareiga
grąžinti įgytą turtą atsiranda tada, kai išnyksta turto įgijimo pagrindas.
Nagrinėjamu atveju pagrindas, kuriuo atsakovas įgijo išsilavinimą ir gavo
stipendiją, išnyko, jam atsisakius tarnauti profesinėje karo tarnyboje. Atsiliepime
taip pat teigiama, kad sutarties nutraukimo motyvas, jog sutarties šalies
netenkina darbo užmokestis, negali būti laikomas objektyviu ir nepriklausančiu
nuo šalies valios. Be to, ieškovas nurodo, kad pagal KASOKTĮ 44 straipsnio 4
dalį mokymosi išlaidos neišieškomos, jeigu krašto apsaugos ministro sutikimu
nutraukia profesinės karo tarnybos sutartį prieš terminą dėl pripažintų svarbių
ir nuo kario valios nepriklausančių bei nepašalinamų aplinkybių. Atsakovas turi
atlyginti nurodytas išlaidas, nes krašto apsaugos ministras 2006 m. birželio 14
d. įsakymu išleido jį į atsargą ir nurodė, kad iš jo turi būti išieškomos
mokymosi išlaidos.
Teisėjų
kolegija
konstatuoja:
V. Kasacinio teismo argumentai
ir išaiškinimai
CPK 353
straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas,
neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstą nutartį teisės taikymo
aspektu, kartu yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų
faktinių bylos aplinkybių. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą pagrindas
peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra materialiosios ar proceso teisės normų
pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui,
jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui.
Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria kasacinio skundo argumentus,
susijusius su Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo
44 straipsnio aiškinimu ir taikymu, t. y. ar profesinės karo tarnybos karys,
baigęs Lietuvos karo mokymo įstaigą ir užsienio karo mokymo įstaigą, į kurią
buvo siųstas Krašto apsaugos ministerijos, bet neištarnavęs profesinėje karo
tarnyboje sutartimi sulygto laiko, privalo grąžinti (atlyginti) išlaidas,
susijusias su jo mokymu Lietuvos ir užsienio karo mokymo įstaigose, bei kokia
tvarka nurodytos išlaidos apskaičiuojamos. Tai yra teisės klausimai, dėl kurių
teisėjų kolegija turi pasisakyti (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Dėl prievolės
grąžinti kario parengimo išlaidas rūšies ir atsiradimo pagrindo
Nagrinėjamoje
byloje kilo problema, kokia yra prievolės grąžinti kario parengimo išlaidas
rūšis – ar tai prievolė, atsirandanti įstatymo ar sutarties pagrindu, ir koks
šių prievolės atsiradimo pagrindų tarpusavio santykis (CK 6.2 straipsnis).
Prievolėms, kylančioms iš įstatymo (lex obligationes), būdinga tai, kad
šiuo pagrindu prievolei atsirasti nereikia prievolės šalių valios išraiškos.
Įstatyme tiesiog įtvirtinta faktinė sudėtis, kuriai esant asmenys įgyja tarpusavio
teises ir pareigas, t. y. juos ima sieti įstatyme nustatyta prievolė (pvz.,
pagal CK 3.27, 3.72, 3.192–3.208, 3.236, 3.237 straipsnius atsiranda
sutuoktinių, tėvų ir vaikų, kitų artimų giminaičių tarpusavio išlaikymo
prievolės). Sutartinių prievolių (obligationes ex contractus) esminis
bruožas yra tai, kad jos atsiranda dėl šalių valios, t. y. sudarydamos sutartį šios
savanoriškai prisiima tarpusavio teises ir pareigas bei sukuria prievolinius
teisinius santykius (CK 1.63 straipsnio 1, 6, 7 dalys, 6.154 straipsnis). Dėl
įstatymo ir sutarties, kaip prievolės atsiradimo pagrindų, pabrėžtina, kad
įstatymas gali būti ne tik savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, bet
taip pat yra ir kitų prievolės atsiradimo pagrindų teisinė bazė. Kiti prievolių
atsiradimo pagrindai egzistuoja tiek, kiek jie pripažįstami ar nedraudžiami
įstatyme. Jame ne tik išvardijami kiti prievolių atsiradimo pagrindai, bet ir
apibrėžiama jų samprata, būtini elementai, taip pat nustatoma, kokiais atvejais
prievolės neatsiranda, nors formaliai jų atsiradimo pagrindas yra.
Nagrinėjamo
ginčo atveju šalys 2000 m. gegužės 15 d. sudarė kario, siunčiamo mokytis,
sutartį, kurios 2.4 punkte atsakovas įsipareigojo, baigęs mokslus, ištarnauti
tikrojoje krašto apsaugos tarnyboje penkerius metus, o 2.5 punkte – negalėdamas
dėl subjektyvių priežasčių ištarnauti nustatyto laiko, atlyginti jo mokymuisi
išleistas lėšas. Nurodytos šalių sutarties sudarymo metu galiojusiame KASOKTĮ
44 straipsnyje buvo reglamentuotas kario parengimo išlaidų grąžinimas. Pagal
KASOKTĮ 44 straipsnio 2 dalį iš kario, su kuriuo prieš terminą nutraukiama
profesinės kario tarnybos sutartis jo iniciatyva, įstatymų nustatyta tvarka
gali būti išieškotos krašto apsaugos sistemos išlaidos, tiesiogiai susijusios
su jo mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, įskaitant ir
mokymosi užsienio mokyklose ir kursuose išlaidas, kurias kaip pagalbą krašto apsaugos
sistemai padengė užsienio valstybės. Dėl nurodytos įstatymo nuostatos šalys
susitarė ir ją įtvirtino 2000 m. gegužės 15 d. kario, siunčiamo mokytis,
sutarties 2.5 punkte. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta teisinga apeliacinės
instancijos teismo išvadą, kad prievolė atlyginti mokymuisi išleistas lėšas
atsirado šalių sudarytos sutarties pagrindu. Taigi ši prievolė yra sutartinė
(CK 1.63 straipsnio 1, 6 dalys, 6.2, 6.154 straipsniai). Taigi teisėjų kolegija
laiko nepagrįstais atsakovo kasacinio skundo argumentus, susijusius su nagrinėjamos
prievolės rūšies ir atsiradimo pagrindo ginčijimu (atsakovo kasacinio skundo
1–3 argumentai).
Pabrėžtina,
kad KASOKTĮ 44 straipsnio 2–5 dalyse nustatyti būtini pagrindo prievolei grąžinti
kario parengimo išlaidas atsirasti elementai (sąlygos), t. y. faktinė sudėtis. Pagal
nurodytas teisės normas krašto apsaugos sistemos išlaidos, tiesiogiai
susijusios su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, gali
būti išieškomos tik esant visoms šioms sąlygoms: 1) iš kario, su kuriuo
nutraukta profesinės karo tarnybos sutartis; 2) profesinės karo tarnybos
sutartis turi būti nutraukta prieš terminą; 3) profesinės karo tarnybos
sutartis turi būti nutraukta kario iniciatyva; 4) išieškojimas vykdomas
įstatymų nustatyta tvarka; 5) aplinkybės, dėl kurių nutraukta profesinės karo
tarnybos sutartis, krašto apsaugos ministro sutikimu neturi būti pripažintos
svarbiomis ir nuo kario valios nepriklausančiomis bei nepašalinamomis; 6)
išlaidos, išskyrus išlaidas, kurios susijusios su karininko parengimu karo
mokykloje, gali būti išieškotos ne daugiau kaip už trijų paskutiniųjų metų
laikotarpį iš profesinės karo tarnybos kario. Iš apeliacinės instancijos teismo
nustatytų duomenų matyti, kad nagrinėjamoje byloje yra visa faktinė sudėtis
prievolei grąžinti kario parengimo išlaidas atsirasti. Profesinės karo tarnybos
sutartį atsakovas nutraukė prieš terminą savo iniciatyva (T. 1, b. l. 8, 16).
Nagrinėjamoje byloje neturi reikšmės tai, kad nutraukta 2003 m. rugsėjo 3 d.
profesinės karo tarnybos sutartis buvo neterminuota, nes kario parengimo
išlaidų grąžinimo aspektu svarbus yra ne sutarties terminas, bet kario
įsipareigotas ištarnauti profesinėje karo tarnyboje terminas, kurį privalo
ištarnauti karo mokymo įstaigą baigęs karys. Šio ginčo atveju toks atsakovo
įsipareigotas ištarnauti profesinėje karo tarnyboje terminas yra penkeri metai.
Jis nustatytas kitoje sutartyje, t. y. 2000 m. gegužės 15 d. kario, siunčiamo mokytis,
sutartyje (sutarties 2.4 punktas). Remdamasi nurodytais argumentais teisėjų
kolegija laiko neteisingu ieškovo kasacinio skundo argumentą, kad šalys buvo
sudariusios terminuotą profesinės karo tarnybos sutartį – joje nustatyta, jog
Krašto apsaugos ministerija priima atsakovą į profesinę karo tarnybą
neterminuotai (sutarties 1 punktas), bet kario, siunčiamo mokytis sutartyje
nustatytas minimalus penkerių metu terminas ištarnauti karo tarnyboje. Baigęs
mokslus ir įgijęs karininko laipsnį (leitenantas) atsakovas neištarnavo tiek
laiko profesinėje karo tarnyboje. Krašto apsaugos ministras nepripažino
profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo priežasčių svarbiomis ir
nepriklausančiomis nuo atsakovo valios bei nepašalinamomis (prašymą atsakovas
motyvavo prastesnėmis darbo sąlygomis karo tarnyboje negu kitame darbe). Dėl
nurodytų priežasčių, atsakovui nesutinkant atlyginti kario parengimo išlaidas,
ieškovui atsirado teisė įstatymų nustatyta tvarka reikalauti jas grąžinti.
Dėl prievolės
grąžinti kario parengimo išlaidas dalyko
Atsakovas
kasaciniame skunde nurodo, kad 2000 m. gegužės 15 d. kario, siunčiamo mokytis,
sutarties 2.5 punkte nustatyta prievolė, pagal kurią atsakovas, negalėdamas dėl
subjektyvių priežasčių ištarnauti nustatyto laiko, turi pareigą atlyginti jo
mokymuisi išleistas lėšas, yra negaliojanti, nes šios prievolės dalykas
neatitinka jam keliamų reikalavimų. Su šiais kasacinio skundo argumentais
teisėjų kolegija nesutinka. Pagal CK 6.3 straipsnį ir 1.5 straipsnyje
įtvirtintą protingumo principą prievolės dalykas turi atitikti keturis
reikalavimus: teisėtumą, apibrėžtumą, įmanomumą ir kreditoriaus (ar trečiojo
asmens) interesus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje ginčijamos
prievolės dalykas atitinka visus nurodytus reikalavimus.
Pirma, prievolės
dalykas yra teisėtas, nes įstatymuose neįtvirtinta draudimo iš kario, dėl
subjektyvių priežasčių neištarnavusio nustatyto laiko karo tarnyboje,
reikalauti grąžinti jo parengimo išlaidas. Priešingai, tokia reikalavimo teisė
įtvirtinta KASOKTĮ 44 straipsnio 2 dalyje. Taip pat tokio reikalavimo
įgyvendinimas neprieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei. Atkreiptinas
dėmesys į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio
28 d. sprendimas, kuriuo krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 15 d.
įsakymas Nr. V-449 „Dėl išieškomų išlaidų, tiesiogiai susijusių su kario
mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, apskaičiavimo taisyklių
patvirtinimo“, juo patvirtintos taisyklės ir jų priedai pripažinti
prieštaraujančiais Vyriausybės 1998 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1397 „Dėl
įgaliojimų suteikimo pagal Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo
tarnybos įstatymo nuostatas“ 1.2.2 punktui, neturi įtakos šalių 2000 m. gegužės
15 d. kario, siunčiamo mokytis, sutarties 2.5 punkto teisėtumui, nes šiuo
punktu įgyvendintos KASOKTĮ 44 straipsnio 2 dalies nuostatos, bet ne Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 28 d. sprendimu Vyriausybės
nutarimui prieštaraujančiomis pripažintos taisyklės. Dėl to teisėjų kolegija
atmeta atsakovo kasacinio skundo argumentą, kuriuo teigiama, kad apeliacinės
instancijos teismas turėjo taikyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007
m. gruodžio 28 d. sprendimą (atsakovo kasacinio skundo 14 argumentas).
Antra, šalių 2000
m. gegužės 15 d. kario, siunčiamo mokytis, sutarties 2.5 punkte nustatytos
prievolės dalykas yra pakankamai apibrėžtas, nes iš nurodytos sutartinės
sąlygos įmanoma nustatyti, ką skolininkas privalo duoti kreditoriui – atlyginti
jo mokymuisi išleistas lėšas, jeigu jis nebegali dėl subjektyvių priežasčių tikrojoje
karo tarnyboje ištarnauti nustatyto laiko. Iš byloje teismų pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių matyti, kad šalių valia dėl
nurodytos sutarties sąlygos prasmės yra aiški. Dėl to nagrinėjamo ginčo atveju
neturi reikšmės atsakovo kasacinio skundo argumentai, susiję su sutarties
sąlygų aiškinimu prisijungusios šalies naudai, ir teisėjų kolegija dėl jų
nepasisako, juolab kad atsakovas šių aplinkybių nenurodė nei pirmosios, nei
apeliacinės instancijų teismuose ir šie jų nenagrinėjo (CPK 353 straipsnio 1
dalis).
Trečia, analizuojamos
prievolės dalykas atitinka įmanomumo reikalavimą, nes objektyviai yra įmanoma atlikti
šalių 2000 m. gegužės 15 d. kario, siunčiamo mokytis, sutarties 2.5 punkte
sulygtus veiksmus – atlyginti, t. y. sumokėti atsakovo mokymui išleistas lėšas.
Pabrėžtina, kad CK 6.3 straipsnio 4 dalis taikoma ir galioja principas impossibilium
nulla obligatio est („susitarus dėl to, kas neįmanoma, prievolė negalioja)
tik tada, kai yra visiškai ir objektyviai (fiziškai ir (ar) teisiškai) negalima
įvykdyti to, dėl ko šalys susitarė. Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė, todėl teisėjų
kolegija pripažįsta nepagrįstais atsakovo kasacinio skundo argumentus, kuriais
keliamas sutarties dalyko įvykdytinumo, t. y. iš esmės – prievolės grąžinti
kario parengimo išlaidas dalyko įmanomumo) klausimas. Nagrinėjamos prievolės
dalyko įmanomumui neturi reikšmės tai, kad grąžintinų kario parengimo išlaidų
negalima apskaičiuoti pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m.
gruodžio 28 d. sprendimu neteisėtomis pripažintas krašto apsaugos ministro 2005
m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. V-449 patvirtintas Išieškomų išlaidų, tiesiogiai
susijusių su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu,
apskaičiavimo taisykles, nes atsakovo mokymui išleistų lėšų dydį galima
apskaičiuoti vadovaujantis kitų įstatymų ir teisės aktų nuostatomis.
Ketvirta,
nurodytos prievolės dalykas tenkina prievolės kreditoriaus (ieškovo) interesą
atgauti lėšas, investuotas parengti kariui, kuris dėl subjektyvių priežasčių
pasišalina iš profesinės karo tarnybos, nutraukdamas profesinės karo tarnybos
sutartį savo iniciatyva.
Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad prievolė, pagal kurią atsakovas privalo grąžinti jo,
kaip kario, parengimo išlaidas, yra galiojanti, nes ginčijamos prievolės
dalykas atitinka visus jam keliamus reikalavimus.
Dėl
grąžintinų kario parengimo išlaidų apskaičiavimo tvarkos
Grąžintinų
kario parengimo išlaidų apskaičiavimo tvarka buvo reglamentuota krašto apsaugos
ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. V-449 patvirtintose Išieškomų
išlaidų, tiesiogiai susijusių su kario mokymu, profesiniu parengimu ar
kvalifikacijos kėlimu, apskaičiavimo taisyklėse, kurios Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo 2007 m. gruodžio 28 d. sprendimu pripažintos prieštaraujančiomis
Vyriausybės 1998 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1397 „Dėl įgaliojimų suteikimo
pagal Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo
nuostatas“ 1.2.2 punktui, nes ginčijamas įsakymas nesuderintas su Finansų
ministerija. Esant tokiai situacijai dėl grąžintinų kario parengimo išlaidų
apskaičiavimo tvarkos šios kategorijos bylose yra pasisakęs kasacinis teismas
ir išaiškinęs, kad, atsižvelgiant į tai, jog nurodytas įsakymas, kuriuo buvo
nustatyta iš kario išieškotinų jo mokymo, profesinio rengimo ar kvalifikacijos
kėlimo išlaidų apskaičiavimo tvarka, yra panaikintas, bet nei KASOKTĮ, nei
šalių sudarytose sutartyse nesulygtas atlygintinų išlaidų dydis, bylą
nagrinėjantis teismas turėtų apsvarstyti, ar karys jo mokymo ir kvalifikacijos
kėlimo išlaidas neturėtų atlyginti pagal Aukštojo mokslo įstatymą, kuriame buvo
nustatytas konkretus aukštosiose mokyklose besimokančių studentų už mokslą
mokamas mokesčio dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje
Krašto apsaugos ministerija v. M. K., byla Nr.
3K-3-486/2008). Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad atsakovo
grąžintinos mokymosi išlaidas turi būti apskaičiuotos pagal Aukštojo mokslo
įstatymą, kurio 59 straipsnio 1 dalyje nustatytas konkretus aukštosiose
mokyklose besimokančių studentų už mokslą mokamo mokesčio dydis – keturi
Vyriausybės nustatyto minimalaus gyvenimo lygio dydžiai, nes Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 28 d. sprendimu pripažintos
neteisėtomis ir todėl negali būti taikomos krašto apsaugos ministro 2005 m.
balandžio 15 d. įsakymu Nr. V-449 patvirtintos Išieškomų išlaidų, tiesiogiai
susijusių su kario mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu,
apskaičiavimo taisyklės. Grąžintinas tiesiogines išlaidas už mokslą Generolo J.
Žemaičio Lietuvos karo akademijoje nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2006 m. kovo 30
d. Klaipėdos apygardos teismas apskaičiavo vadovaudamasis tuo metu
galiojusiomis Aukštojo mokslo įstatymo ir Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d.
nutarimo Nr. 382 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo
užmokesčio, valstybinio socialinio draudimo bazinės pensijos ir minimalių
dydžių didinimo“ redakcijomis, atsižvelgęs į atsakovo įsipareigoto ištarnauti,
ištarnauto ir neištarnauto profesinėje karo tarnyboje laiko santykį. Teisėjų
kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo šioje byloje taikyta
grąžintinų atsakovo, kaip kario, parengimo išlaidų apskaičiavimo tvarka yra
teisinga, pagrįsta ir atitinka nurodytą kasacinio teismo praktiką, taip pat
teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus. Ieškovas kasaciniame skunde
teigia, kad atsakovo grąžintinas išlaidas apeliacinės instancijos teismas turėjo
įvertinti pagal švietimo ir mokslo ministro 2004 m. lapkričio 11 d. įsakymą Nr.
ISAK-1762, kuriuo patvirtinti studentų, priimamų nuo 2005 metų į valstybinius
universitetus, studijų išlaidų dydžiai. Su šiuo ieškovo kasacinio skundo
argumentu teisėjų kolegija nesutinka ir nurodo, kad nagrinėjamoje byloje
negalima vadovautis ieškovo nurodytu teisės aktu, nes jame reglamentuoti
studijų išlaidų dydžiai tiems studentams, kurie į valstybinius universitetus
buvo priimami nuo 2005 metų, o atsakovas į Generolo J. Žemaičio Lietuvos karo
akademiją, Neakivaizdinį skyrių įstojo ir pradėjo studijuoti personalo vadybos
programą iki 2005 metų, t. y. nuo 2003 m. rugsėjo 1 d.
Ieškovo
tvirtinimu, jam iš atsakovo taip pat turi būti priteista stipendija, nes ji
yra atsakovo mokymuisi išleistos lėšos, o Aukštojo mokslo įstatymo 62
straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, jog stipendija yra valstybės parama
studentams, nagrinėjamoje byloje netaikytina, nes prieštarauja KASOKTĮ 44
straipsnio 2 daliai, kuri pagal Aukštojo mokslo įstatymo 1 straipsnio 2 dalį turi
prioritetą prieš Aukštojo mokslo įstatymo 62 straipsnio 2 dalis. Šį ieškovo
kasacinio skundo argumentą teisėjų kolegija vertina kaip teisiškai nepagrįstą,
nes pagal Aukštojo mokslo įstatymo (2003 m. balandžio 22 d, įstatymo Nr.
IX-1526 redakcija, Žin., 2003, Nr. 47-2058) 62 straipsnio 2 dalį valstybinių
aukštųjų mokyklų dieninės studijų formos pagrindinių, vientisųjų ir antrosios
studijų pakopos studentai, doktorantai ir meno aspirantai Vyriausybės nustatyta
tvarka gali gauti stipendijas. Jos laikomos parama studentams. KASOKTĮ 44
straipsnio 2 dalyje esant nustatyta, kad iš kario, su kuriuo prieš terminą
nutraukiama profesinė karo tarnybos sutartis jo iniciatyva, įstatymų nustatyta
tvarka gali būti išieškotos krašto apsaugos sistemos išlaidos, tiesiogiai
susijusios su jo mokymu, profesiniu parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, bet
teisės aktuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose nedetalizavus, kas yra
laikoma su kario mokymu tiesiogiai susijusiomis krašto apsaugos sistemos
išlaidomis ir ar jos taip pat apima karo mokymo įstaigoje studijuojančio kariūno
gaunamą stipendiją, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamo ginčo atveju
stipendija, kaip viena paramos studentams formų, nepriskirtina prie krašto
apsaugos sistemos išlaidų, tiesiogiai susijusių su kario mokymu, profesiniu
parengimu ar kvalifikacijos kėlimu, nes tokia parama studentui studijų metu
teikiama neatlygintinai. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai
atsisakė ieškovui iš atsakovo priteisti šio studijų metu gautą stipendiją.
Kiti šalių
kasacinių skundų argumentai nedaro įtakos kasacine tvarka skundžiamo
apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumui, yra išvestiniai iš
argumentų, kurie nagrinėti šioje byloje, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.
Atsižvelgdama
į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo kasacinių
skundų argumentais naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo, todėl ieškovo
ir atsakovo kasaciniai skundai atmetami, o apskųstas Klaipėdos apygardos teismo
sprendimas paliekamas nepakeistas.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Klaipėdos
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 31 d.
sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
|
Teisėjai
|
Česlovas Jokūbauskas
|
|
|
Virgilijus Grabinskas
|
|
|
Egidijus Laužikas
|