Administracinė byla Nr. AS-608-822/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08031-2023-2

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2023 m. spalio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Beatos Martišienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. T. (O. T.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

    Pareiškėja O. T. kreipėsi su skundu į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. 23S126917, kuriuo nuspręsta grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėja taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo vykdymą, motyvuodama tuo, kad jai (duomenys neskelbtini) yra nesaugu, be to, patys Lietuvos institucijų atstovai ragina nevykti į (duomenys neskelbtini).

II.

   Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. rugsėjo 4 d. nutartimi patenkino pareiškėjos O. T. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir sustabdė Migracijos departamento Sprendimo vykdymą iki tol, kol bus priimtas ir įsiteisės galutinis sprendimas Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. I2-11474-931/2023.

Teismas, apžvelgęs nagrinėjamai bylai aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, vertino, jog nagrinėjamu atveju nėra akivaizdžių pareiškėjos skunde suformuluotų reikalavimų nepagrįstumo požymių. Teismas nustatęs, kad pareiškėjos pateikto skundo forma ir turinys atitinka ABTĮ įtvirtintus reikalavimus, pareiškėjos reikalavimai grindžiami skunde išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, juos pripažino preliminariai pagrįstais.

Teismas, įvertinęs faktines aplinkybes ir atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjai savanoriškai neišvykus iš Lietuvos Respublikos ir kompetentingai institucijai priėmus sprendimą dėl pareiškėjos išsiuntimo, jai kils realios pasekmės, kurios turės įtakos pareiškėjos teisinei padėčiai ir galimybei realizuoti savo teises, į tai, jog pritaikius prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjai būtų suteikta galimybė asmeniškai dalyvauti bylos nagrinėjime, sprendė, kad šiuo atveju yra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, sustabdyti šioje byloje skundžiamo Sprendimo vykdymą. Teismas vertino, jog Sprendimo vykdymo sustabdymas yra pakankama priemonė pareiškėjos reikalavimams šioje byloje užtikrinti, be to, laikinai sustabdžius Sprendimo vykdymą, nebus pažeistas proporcingumo principas, proceso šalių interesų pusiausvyra ar viešasis interesas.

III.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 4 d. nutartį.

Atsakovas atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pritaikęs reikalavimo užtikrinimo priemonę, nepateikė nei vieno argumento, paaiškinančio, kokie konkrečiai pareiškėjos skundo argumentai sudarė pagrindą patenkinti jos skundą. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, 2023 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 23S32441 nusprendė nesuteikti prieglobsčio pareiškėjai, nes ji neatitiko prieglobsčio prašytojui keliamų reikalavimų. Tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmetė pareiškėjos skundus dėl šio sprendimo panaikinimo. Taigi nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai. Be to, pati pareiškėja buvo pateikusi sutikimą savanoriškai sugrįžti į kilmės valstybę, tačiau teismas šių aplinkybių neįvertino ir nepaminėjo skundžiamoje nutartyje. Šios aplinkybės liudija, kad skundžiama nutartis priimta neįvertinus bylos dalyko ir pagrindo, yra nemotyvuota.

Atsakovas tvirtina, kad teismas nenurodė skundžiamoje nutartyje argumentų, kokia būtent neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, bus padaryta pareiškėjai. Teismas tik lakoniškai nurodė, kad pareiškėjai neišvykus savanoriškai iš Lietuvos Respublikos ir Migracijos departamentui priėmus sprendimą dėl jos išsiuntimo, bus padaryta įtaka jos teisinei padėčiai ir galimybei realizuoti savo teises. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo argumentai nėra paremti faktinėmis bylos aplinkybėmis ir prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamai praktikai bylose dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Aplinkybė, jog Migracijos departamentas priims sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos nepatvirtina pareiškėjos skundo teiginių pagrįstumo ir, kad pareiškėja priėmus sprendimą, patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Visi Migracijos departamento priimami sprendimai yra skundžiami įstatymų nustatyta tvarka, taigi, net ir tuo atveju, jeigu Migracijos departamentas priimtų sprendimą išsiųsti pareiškėją, ji galėtų jį apskųsti teisės aktų nustatyta tvarka ir prašyti teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Atsakovas nurodo, kad nors pirmosios instancijos teismas ir pasisakė skundžiamoje nutartyje dėl pareiškėjos galimybės realizuoti savo teises, tačiau nenurodė jokių teisės aktais pareiškėjai suteiktų teisių, kurių ji tariamai negalėtų realizuoti. Tai, kad pareiškėjai turi būti sudaryta galimybė asmeniškai dalyvauti bylos nagrinėjime, nesudaro pagrindo taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėja gali dalyvauti teismo posėdyje nuotoliniu būdu, jai nėra apribota teisė teikti paaiškinimus bei įrodymus, todėl pareiškėjos teisė į teisingą teismą bei galimybė asmeniškai dalyvauti bylos nagrinėjime nėra apribojama ar pažeidžiama.

Atsakovas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nemotyvavo skundžiamos nutarties, nevertino pareiškėjos skundo ir bylos dalyko, nepagrindė, kad nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, todėl nepagrįstai ir neteisėtai patenkino pareiškėjos prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamos bylos pagal atskirąjį skundą dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 4 d. nutarties, kuria patenkintas pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdytas Migracijos departamento Sprendimo vykdymas iki tol, kol bus priimtas ir įsiteisės galutinis sprendimas Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. I2-11474-931/2023, teisėtumas ir pagrįstumas.

Atsakovas nesutinka su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi ir prašo ją panaikinti, motyvuodamas tuo, kad nei pareiškėja, nei teismas neįrodė bei nepagrindė, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja abi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo atskirojo skundo argumentus ir tikrindama skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausiai pažymi, kad pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus;                           2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad skundžiamo administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas taip pat turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-518-662/2018, 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-507-822/2023). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016, 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019, 2022 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-669-1047/2022).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja 2023 m. rugpjūčio 8 d. pateikė Migracijos departamentui rašytinį sutikimą grąžinti ją į (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 8 d. priėmė sprendimą Nr. 23S126917, kuriuo įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti į užsienio valstybę, t. y. (duomenys neskelbtini), per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, nes pasibaigė jos vizos galiojimas. Migracijos departamento Sprendimu pareiškėja buvo įspėta, kad per šiame sprendime nustatytą terminą neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jos išsiuntimo iš šalies. Sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pagal kurį sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus kelionės leidimo arba vizos galiojimui. Užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti (Įstatymo 126 str. 1 d. 1 p.).

Sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo priimamas ir vykdomas, kai užsienietis savo valia nevykdo sprendimo grąžinti į užsienio valstybę pagal Įstatymo 125 straipsnio nuostatas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog sprendimai, kuriais užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti, pagal savo pobūdį nėra priverstiniai, t. y. užsienietis per nustatytą laiką Lietuvos Respublikos teritoriją privalo palikti savanoriškai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

Atsakovas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo nutartį, atskirajame skunde pagrįstai nurodė, jog teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė ir nemotyvavo, kokia neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala bus padaryta pareiškėjai nepritaikius jos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Teismas, be kita ko, nepaaiškino, kokie konkrečiai pareiškėjos skundo argumentai sudarė pagrindą spręsti, kad pareiškėjos skundo reikalavimai iš pirmo žvilgsnio yra pagrįsti. Todėl, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos skundo, atsakovo atskirojo skundo argumentus, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį bei kitą byloje esančią medžiagą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu taikyti šioje bylos nagrinėjimo stadijoje pareiškėjos prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę bei nutartyje padarytomis išvadomis.

Be to, kad pareiškėja ir pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, pagrindžiančių būtinybę taikyti pareiškėjos prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, pažymėtina, jog byloje, be kita ko, nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjos atžvilgiu būtų priimtas sprendimas dėl jos išsiuntimo į užsienio valstybę (duomenys neskelbtini), tačiau net ir priėmus tokį sprendimą, kaip jau paminėta, būtų pareiškėjai sudaryta galimybė jį apskųsti teisės aktų nustatyta tvarka, reiškiant ir prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Aplinkybė, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėja negalės tinkamai apginti savo galbūt pažeistų teisių bylos nagrinėjimo metu, taip pat nesudaro pagrindo taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo vykdymą, kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad išvykimo iš šalies atveju pareiškėjo interesus teismo proceso metu gali atstovauti jo pasirinktas advokatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-845-756/2016) arba, vadovaujantis ABTĮ 13 straipsnio 7 dalimi, proceso dalyvių, <...> dalyvavimas teismo posėdžiuose gali būti užtikrinamas naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas (per vaizdo konferencijas, telekonferencijas ir kitaip), todėl esant pareiškėjos pageidavimui, ji galės pati asmeniškai dalyvauti teismo posėdyje nuotoliniu būdu, taigi, nėra šiuo atveju pagrindo išvadai, kad pareiškėjos teisė į teisingą teismą, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, bus apribota arba pažeista. 

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria patenkintas pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdytas Migracijos departamento Sprendimo vykdymas, yra nepagrįsta ir neteisėta. Nei pareiškėja, nei pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neįrodė ir nepagrindė ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų buvimo reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti, todėl reikalavimo užtikrinimo priemonė šioje bylos nagrinėjimo stadijoje buvo pritaikyta be teisėto pagrindo. Atsižvelgiant į tai, atsakovo atskirasis skundas patenkinamas, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama, o klausimas išsprendžiamas iš esmės, atmetant pareiškėjos prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Pareiškėjai išaiškintina, kad ši teismo nutartis neužkerta kelio pareiškėjai pakartotinai kreiptis į teismą su motyvuotu ir įrodymais pagrįstu prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva arba proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones arba priimti nutartį panaikinti šias priemones, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą (ABTĮ 12 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 4 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės.

Pareiškėjos O. T. (O. T.) prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmesti.