Administracinė byla Nr. A-142-822/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01526-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 7.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. I. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2015 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. 8.15-2151 „Dėl R. I. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą“ dalį dėl apskaičiuoto asmens dienos kompensuojamojo uždarbio ir mėnesio motinystės (tėvystės) pašalpos dydžio, panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. (11.1) I-4584 „Dėl motinystės (tėvystės) pašalpos“ bei įpareigoti atsakovą pareiškėjo dienos kompensuojamojo uždarbio ir mėnesio motinystės (tėvystės) pašalpos dydį skaičiuoti atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad iki pirmosios vaiko priežiūros atostogų dienos (2015 m. balandžio 18 d.) turi ne trumpesnį nei 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, ir kad krašto apsaugos sistemos tarnyboje gautos pajamos yra laikomos draudžiamosiomis pajamomis.

Nurodė, kad 2015 m. balandžio 17 d. jo dukrai A. I. suėjo vieneri metai, todėl jis kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrių, kad būtų skirta motinystės (tėvystės) pašalpa antraisiais vaiko priežiūros metais. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius 2015 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. 8.15-2151 „Dėl R. I. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą“ nusprendė, kad pareiškėjo dienos kompensuojamasis uždarbis (teisės į pašalpą atsiradimo dienai) yra 13,34 Eur, mėnesio pašalpos dydis iki 2016 m. balandžio 17 d.  – 112,06 Eur, o už laikotarpius nuo 2015 m. balandžio 18 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. 62,26 Eur, nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. balandžio 17 d. – 81,41 Eur. Teigė, jog žodžiu buvo paaiškinta, kad toks dienos kompensuojamasis uždarbis ir tokio dydžio pašalpa už visą mėnesį priklauso, nes teisės į pašalpą atsiradimo dienai pareiškėjas neturėjo 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo ir, kad toks stažas yra skaičiuojamas tik nuo 2014 m. gruodžio 15 d., kada pareiškėjas įsidarbino UAB „Sandriff International“. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. (11.1) I-4584 „Dėl motinystės (tėvystės) pašalpos“ teritorinio skyriaus sprendimas buvo paliktas nepakeistu.

Pareiškėjas su skundžiamais sprendimais nesutinka ir mano, kad jie priimti netinkamai, nes apskaičiuojant motinystės (tėvystės) pašalpą nebuvo atsižvelgta į jo kaip statutinio pareigūno draudžiamąsias pajamas gautas atliekant tarnybą krašto apsaugos sistemoje. Pareiškėjas akcentuoja, kad dirbamas krašto apsaugos sistemoje jis nemokėjo ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokų, nes to nenumatė jokie galiojantys teisės aktai, tačiau turėjo teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, nes pagal Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 68 straipsnio 6 dalies nuostatas, profesinės karo tarnybos kariams mokamos Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuoto vidutinio jų atlyginimo arba jo dalies dydžio išmokos, neviršijančios maksimalaus kompensuojamojo uždarbio. Nurodo, jog atliekant tarnybą krašto apsaugos sistemoje minėtos išmokos buvo atliekamos vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu, t. y. profesinės karo tarnybos kariai turėjo galimybę gauti ligos ir motinystės išmokas besąlygiškai, nors ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokų nemokėjo. Ligos, motinystės (tėvystės) išmokos buvo mokamos iš Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai skirtų valstybės biudžeto lėšų, išmokų dydį apskaičiuojant nuo gauto darbo užmokesčio, neviršijant nustatyto maksimalaus kompensuojamojo uždarbio dydžio. Pareiškėjo nuomone, jis dirbdamas krašto apsaugos sistemoje profesinės karo tarnybos kariu pagal galiojantį teisinį reglamentavimą neturėjo pareigos mokėti įmokų ligos ir motinystės socialiniam draudimui, tačiau tai nereiškia, kad krašto apsaugos sistemoje išdirbtas laikotarpis nėra įskaičiuojamas į ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, nes pati valstybė sukūrė sąlygas atitinkamos valstybės institucijoms nedrausti savo darbuotojų ligos ir motinystės socialiniu draudimu, o esant reikalui, nors ir nebuvo mokamos ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos, šias išmokas mokėti. Pareiškėjas įsitikinęs, kad apskaičiuojant jam motinystės (tėvystės) pašalpą, turėjo būti atsižvelgta į jo gautas pajamas kariuomenėje bei įskaičiuotas į stažą laikotarpis, išdirbtas krašto apsaugos sistemoje. Pareiškėjas taip pat prašo teismui manant, jog šioje byloje negali būti taikomas precedentas sukurtas teismų praktikos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A17-1082/2007), kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 3 dalies nuostatos, kurioje teigiama, kad apdraustieji asmenys laikomi iki vaiko priežiūros atostogų pradžios per paskutinius 24 mėnesius neįgijusiais 12 mėnesių ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo jeigu, nurodytais laikotarpiais buvo draudžiami kaip asmenys, išvardinti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1, 2  punktuose ir Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1, 2  punktų atitikties Konstitucijai.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad motinystės (tėvystės) pašalpos skiriamos ir mokamos vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintais Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatais. Minėto įstatymo 19 straipsnio 3 dalis bei minėtų nuostatų 43.5 punktas numato būtinojo stažo netaikymo išimtį skiriant motinystės (tėvystės) pašalpą iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto apdraustiesiems asmenims, kurie iki vaiko priežiūros atostogų pradžios neįgijo šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto stažo dėl to, kad nurodytais laikotarpiais buvo draudžiami kaip asmenys, išvardyti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punkte ir pertrauka nuo jų statuso pasikeitimo neviršija 3 mėnesių. Atstovo nuomone, kadangi pareiškėjas 2014 m. gruodžio 15 d. buvo atleistas iš Lietuvos kariuomenės ir nuo 2014 m. gruodžio 15 d. dirba UAB „Sandriff International“, pareiškėjui skiriant motinystės (tėvystės) pašalpą yra taikoma Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta būtinojo stažo netaikymo išimtis. Mano, kad pareiškėjo gautos pajamos profesinėje karo tarnyboje nelaikomos draudžiamosiomis pajamomis ir negali būti įtrauktos į kompensuojamąjį uždarbį motinystės (tėvystės) pašalpai apskaičiuoti, nes tuo metu jis buvo draudžiamas tik pensijų ir nedarbo socialiniu draudimu, o ligos ir motinystės socialiniu draudimu jis draudžiamas nebuvo. Akcentavo, jog apdraustojo asmens draudžiamosios pajamos, tai visos asmens pajamos, nuo kurių buvo mokamos arba turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui, todėl pareiškėjo motinystės (tėvystės) pašalpa apskaičiuota pagal jo draudžiamąsias pajamas, turėtas UAB „Sandriff International“ nuo 2014 m. gruodžio 15 d., t. y. nuo tada, kada pareiškėjas įgijo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą. Pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą prašė spręsti teismo nuožiūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjas dirbdamas krašto apsaugos sistemos tarnyboje pagal teisinį reglamentavimą nebuvo draudžiamas ligos ir motinystės socialiniu draudimu ir nuo jo gauto darbo užmokesčio į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą nebuvo mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui, todėl iki 2014 m. gruodžio 15 d., t. y. iki tarnybos pabaigos Lietuvos kariuomenėje, gautas pareiškėjo darbo užmokestis negali būti įtraukiamas į kompensuojamąjį uždarbį pašalpai skaičiuoti. Akcentuoja, kad motinystės (tėvystės) pašalpa pareiškėjui yra apskaičiuota pagal jo draudžiamąsias pajamas, turėtas nuo 2014 m. gruodžio 15 d. iki 2015 m. vasario 28 d. pareiškėjui dirbant UAB „Sandriff International“.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino. Panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2015 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. 8.15-2151 „Dėl R. I. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą“ dalį dėl apskaičiuoto asmens dienos kompensuojamojo uždarbio ir mėnesio motinystės (tėvystės) pašalpos dydžio ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. (11.1) I-4584 „Dėl motinystės (tėvystės) pašalpos“. Įpareigojo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrių priimti naują sprendimą, įtraukiant į kompensuojamąjį uždarbį motinystės (tėvystės) pašalpai apskaičiuoti pareiškėjo gautas pajamas krašto apsaugos sistemoje.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2005 m. liepos 2 d. iki 2014 m. gruodžio 15 d. dirbo krašto apsaugos sistemoje ir buvo statutinis valstybės tarnautojas. Iš šių pareigų pareiškėjas buvo atleistas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2014 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. P-1293, o nuo 2014 m. gruodžio 15 d. pradėjo dirbti UAB „Sandriff International“. 2015 m. balandžio 20 d. pareiškėjas kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių, prašydamas skirti motinystės (tėvystės) pašalpą už 2014 m. balandžio 17 d. gimusį vaiką už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 18 d. iki vaikui sueis dveji metai. VSDFV Kauno skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktą prašymą skirti motinystės (tėvystės) pašalpą, nustatė ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą ir draudžiamąsias pajamas bei priėmė 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. 8.15-2151 skirti minimalią mėnesio 143,67 Eur dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą. Atsakovas, remdamasis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 19, 20 ir 21 straipsniais ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 43, 44, 48 ir 58 punktais, ginčijamu sprendimu nustatė, kad pareiškėjas draudžiamąsias pajamas turėjo UAB „Sandriff International“ nuo 2014 m. gruodžio 15 d. iki 2015 m. kovo 28 d., t. y. 3 335,29 Eur, todėl pareiškėjo vienos dienos kompensuojamasis uždarbis yra 13,34 Eur (3 335,29 Eur : 250 d. d.). Kadangi pagal šį kompensuojamąjį uždarbį apskaičiuota mėnesio motinystės (tėvystės) pašalpa 112,06 Eur (13,34 Eur x 40 proc. x 21 d. d.) yra mažesnė už minimalią mėnesio motinystės (tėvystės) pašalpą 143,67 Eur, pareiškėjui skyrė 143,67 Eur dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą.

Teismas pažymėjo, jog pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, pareiškėjas, atlikdamas tarnybą krašto apsaugos tarnybos sistemoje kaip profesinės karo tarnybos karys neturėjo pareigos mokėti įmokų ligos ir motinystės socialiniam draudimui, tačiau remiantis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 68 straipsnio 6 dalimi (aktuali redakcija nuo 2013 m. gegužės 25 d.), kurioje numatyta, kad šio įstatymo 59 straipsnyje numatytų nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais, taip pat pirmaisiais vaiko auginimo metais, kai vaiko priežiūros atostogos nutraukiamos dėl grįžimo į tarnybą, ar antraisiais vaiko auginimo metais, kai vaiko priežiūros atostogos nesuteiktos arba nutrauktos, profesinės karo tarnybos kariams mokamos Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuoto vidutinio jų atlyginimo arba jo dalies dydžio išmokos, neviršijančios maksimalaus kompensuojamojo uždarbio, ir, kad šių išmokų dydžiai, maksimalus kompensuojamojo uždarbio dydis ir mokėjimo trukmė nustatomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatomis, pareiškėjas turėjo teisę gauti ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokas, nors ir nemokėjo ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokų. Įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje apibrėžiami laikotarpiai, kurie pripažintini ligos ir motinystės socialinio draudimo stažu, nurodant, kad ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas tai laikotarpiai, per kuriuos mokamos arba pagal įstatymus turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui, taip pat per kuriuos apdraustasis asmuo gavo šio įstatymo nustatytas ligos, profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpas, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos pašalpas, mokamas vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymu, nedarbo draudimo išmokas, mokamas vadovaujantis Nedarbo socialinio draudimo įstatymu. Atsakovo siekiamybė paneigti buvusio krašto apsaugos tarnybos sistemos pareigūno teisę gauti tėvystės pašalpą atsižvelgiant į krašto apsaugos tarnybos sistemoje gautą darbo užmokestį ir traktuojant, kad asmuo nėra įgijęs reikiamo Įstatymo nustatyto ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo, neatsižvelgiant į laikotarpį statutinėje tarnybos sistemoje, netoleruotina ne tik teisės taikymo požiūriu, bet ir teisingumo aspektu.

Teismas atkreipė dėmesį ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus analogiškose administracinėse bylose, kuriuose ratio decidendi iš esmės sutampa bei kuriose suformuluotos teisės aiškinimo taisyklės, aktualios ir reikšmingos nagrinėjamai bylai (2007 m. lapkričio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A17-1082/2007, 2011 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-325/2011).

Atsižvelgusi į nurodytus motyvus bei teisminę praktiką, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atsakovo teiginiai, jog pareiškėjo, buvusio krašto apsaugos sistemos pareigūno, darbo užmokestis, gautas dirbant profesinėje karo tarnyboje, negali būti vertinamas kaip draudžiamosios pajamos, pagal kurias skaičiuojama motinystės (tėvystės) pašalpa, vien dėl to, jog tuo metu dėl buvusio specifinio socialinio statuso pareiškėjas nebuvo draudžiamas Valstybės socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 2 punkte nustatytu ligos motinystės (tėvystės) socialiniu draudimu, laikytini nepagrįstais. Ši aplinkybė sudaro pagrindą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2015 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. 8.15-2151 dalį dėl apskaičiuoto asmens dienos kompensuojamojo uždarbio ir mėnesio motinystės (tėvystės) pašalpos dydžio bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. (11.1) I-4584 pripažinti neteisėtais ir juos panaikinti. Pripažinus, kad ginčijami sprendimai nepagrįsti ir naikintini, pareiškėjo reikalavimas dėl įpareigojimo skirti jam motinystės (tėvystės) pašalpą, atsižvelgiant į krašto apsaugos sistemoje gautą darbo užmokestį, tenkintinas.

Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į šios konkrečios bylos aplinkybes ir taikytinų teisės aktų nuostatų turinio analizę bei šių teisės nuostatų taikymo sampratos aiškinimą, koks buvo suformuotas ir kuriuo buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas ankstesnėse analogiškose bylose, teismui nėra pagrindo pagrįstai abejoti pareiškėjo nurodytų Ligos ir motinystės įstatymo bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatų atitikimu Konstitucijai ir dėl to kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl šios normos ištyrimo.

III.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Fondo valdyba) Kauno skyrius nesutikdamas su Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, prašydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde teigia, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neteisingai aiškino ginčui aktualių teisės aktų nuostatas. Kadangi pareiškėjas iš Lietuvos kariuomenės buvo atleistas 2014 m. gruodžio 15 d. ir tą pačią dieną priimtas į UAB „Sandriff International“, pareiškėjui skiriant motinystės (tėvystės)  pašalpą yra taikoma Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta būtinojo stažo netaikymo išimtis. Vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2 punktu pareiškėjas iki 2014 m. gruodžio 15 d. buvo draudžiamas tik pensijų socialiniu draudimu ir nedarbo socialiniu draudimu. Ligos ir motinystės socialiniu draudimu pareiškėjas draudžiamas tik nuo 2014 m. gruodžio 15 d., t. y. nuo įsidarbinimo UAB „Sandriff International“. Nuo pareiškėjo gaunamo darbo užmokesčio profesinėje karo tarnyboje į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą nebuvo mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo gautos pajamos profesinėje karo tarnyboje nelaikomos draudžiamosiomis pajamomis ir negali būti įtraukiamos į kompensuojamąjį uždarbį motinystės (tėvystės) pašalpai apskaičiuoti. Kadangi pareiškėjas išleistas vaiko priežiūros atostogų kol vaikui sueis dveji metai, vadovaujantis Įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi jam priklausančio motinystės (tėvystės) pašalpos dydis yra 40 procentų pareiškėjo kompensuojamojo uždarbio. Pagal Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis pareiškėjo ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas per 24 mėnesius (nuo 2013 m. balandžio 18 d. iki 2015 m. balandžio 17 d.) iki teisės gauti motinystės (tėvystės) pašalpą atsiradimo dienos (2015 m. balandžio 18 d.) yra 4 mėnesiai ir 2 dienos.

Atsakovo nuomone, teismas klaidingai aiškina, kad remiantis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 68 straipsnio 6 dalimi (aktuali redakcija nuo 2013 m. gegužės 25 d.) pareiškėjas turėjo teisę gauti ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokas, nors ir nemokėjo ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokas.

Atsakovo nuomone, susiklosčiusi teisminė praktika, kuria vadovavosi teismas priimdamas sprendimą, yra ydinga, formuojama klaidinga linkme neatsižvelgiant į įstatymų leidėjo tikslus, t. y. kad pareigūnai ligos ir motinystės socialiniu draudimu nėra draudžiami ir todėl jie tarnybos metu neįgyja ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-269/2011 pažymėjo, kad reikalavimas teismams išlaikyti teisės aiškinimo ir taikymo vientisumą bei neprieštaringumą nereiškia, kad teismų praktika yra statiškas dalykas, kad ji negali būti vystoma ar keičiama. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad teismų precedentų reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pareigūnų laikinojo nedarbingumo dėl ligos, nelaimingo atsitikimo ar slaugos trukmę, pareigūnių nėštumo ir gimdymo atostogų trukmę, tėvystės atostogų trukmę, apmokėjimo sąlygas, taip pat laikinojo nedarbingumo pažymėjimo išdavimo tvarką reglamentuoja valstybinio socialinio draudimo santykius reglamentuojantys teisės aktai. Tai reiškia, kad  vidaus tarnybos sistemoje dirbusiems pareigūnams išmokos apskaičiuojamos (t. y. nustatomas mokėtinos išmokos dydis) ir mokamos (t. y. nustatoma mokėjimo tvarka, trukmė) remiantis valstybinio socialinio draudimo santykius reglamentuojančiais teisės aktais, nes vidaus sistemos teisės aktai to nereglamentuoja. Tačiau 2007 m. lapkričio 29 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A17-1082/2007 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškindamas Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 2 dalį  priėjo klaidingą išvadą, kuri neatitinka tikrosios įstatymų leidėjo pozicijos. Teismas nepagrįstai nurodė, kad vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 2 dalimi pareiškėjai atliekant tarnybą vidaus tarnybos sistemoje laikinojo nedarbingumo metu dėl ligos apmokėjimas buvo atliekamas arba turėjo būti atliekamas (atsižvelgiant į Vidaus tarnybos statute numatytas išimtis) vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu, t. y. pareiškėja gavo arba galėjo gauti nustatytas valstybinio socialinio draudimo ligos pašalpas, nors ir nemokėjo ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokų.

Atsakovas atkreipia teismo dėmesį, kad ligos pašalpos, motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpos pareigūnams mokamos iš valstybės biudžeto, bet ne iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto. Įstatymų leidėjas Įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje aiškiai yra nurodęs, kad teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą turi vienas iš tėvų (įtėvių) ar globėjas, kuris apdraustas ligos ir motinystės socialiniu draudimu, įstatymų nustatyta tvarka išleistas vaiko priežiūros atostogų ir per paskutinius 24 mėnesius iki pirmosios vaiko priežiūros atostogų dienos turintis ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus. Remiantis Įstatymo 3 straipsnio 4 dalimi ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas yra  laikotarpiai, per kuriuos mokamos arba pagal įstatymus turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. lapkričio 29 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A17-1082/2007 nepagrįstai „ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo“ sąvoką traktavo plačiąja prasme. Įstatymų leidėjas aiškiai yra nurodęs Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje asmenis, kurie draudžiami tik pensijų socialiniu draudimu ir nedarbo socialiniu draudimu, tame tarpe ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnai bei krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos kariai. Įstatymo leidėjas šiems asmenims jokių išimčių nėra numatęs, t. y. kad jie gali būti apdrausti ligos ir motinystės socialiniu draudimu.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pareiškėjas dėl tarpininkavimo skiriant motinystės (tėvystės) pašalpą antraisiais vaiko priežiūros metais kreipėsi į Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministeriją, kuri 2015 m. gegužės 26 d. rašte Nr. 12-01-1049 nurodė, kad kariai ligos ir motinystės socialiniu draudimu nėra draudžiami ir todėl tarnybos krašto apsaugos sistemoje metu jie neįgyja ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo. Analogiškos ligos, motinystės (tėvystės) išmokos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 68 straipsnio 2 ir 6 dalims, kariams mokamos iš Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai skirtų valstybės biudžeto lėšų. Jokie teisės aktai nenumato asmenų teisės į kompensacijas dėl apskaičiuotų mažesnių ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų dydžio dėl to, kad keitėsi šių asmenų statusas ir buvo sukauptas mažesnis šios rūšies socialinio draudimo stažas.

Atsakovas pažymi, kad jokie teisės aktai nesuteikia Fondo valdybos teritoriniams skyriams teisės reikšti abejones dėl įstatymo konstitucingumo ir remiantis tuo jo nevykdyti, o teismų sprendimai turi privalomąją galią tik tam tikroje konkrečioje byloje. Tiek Įstatymo 19 straipsnio, tiek Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatos nėra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Jos yra imperatyvios ir galiojančios. Tad Fondo valdybos Kauno skyriaus veiksmai, tinkamai taikant Įstatymą, yra teisėti – atsakovas negalėjo veikti kitaip negu nustatyta įstatymo, t. y. neturėjo teisės įtraukti į R. I. kompensuojamąjį uždarbį motinystės (tėvystės) pašalpai apskaičiuoti jo gautas pajamas krašto apsaugos sistemoje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba sutinka su apeliaciniame skunde pateiktais reikalavimais ir prašo jį tenkinti. Atsakovas iš esmės palaiko apeliaciniame skunde nurodytą poziciją. Mano, kad Kauno apygardos administracinis teismas priėmė neteisingą sprendimą, kuris apeliacinės instancijos teismo turėtų būti panaikintas, o situacija įvertinta iš esmės, neatsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A17-1082/2007, nes teismas, aiškindamas Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 2 dalį priėjo klaidingą išvadą, neatitinkančią tikrovės ir tikrosios įstatymų leidėjo pozicijos.

Pareiškėjas R. I. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjas mano, kad teismas teisingai aiškino ginčui aktualias teisės normas ir pagrįstai rėmėsi teismo praktika analogiškose bylose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl to, ar pareiškėjo profesinėje karo tarnyboje gautos pajamos laikytinos draudžiamosiomis ir įtrauktinos į kompensuojamąjį uždarbį motinystės (tėvystės) pašalpai gauti.

Byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ; 1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Socialinio draudimo pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas (toliau – ir Įstatymas) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtinti Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatai (toliau – Nuostatai). Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama ligos, profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms, privalomai draudžiami Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2 punktas nustato, kad krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos kariai, taip pat kariai savanoriai, kiti aktyviojo rezervo kariai, parengtojo rezervo kariai, pašaukti į pratybas, mokymus ar vykdyti tarnybos užduočių yra privalomai draudžiami tik šio įstatymo 3 straipsnio 1 ir 3 punktuose nustatytų rūšių socialiniu draudimu, t. y. pensijų ir nedarbo socialiniu draudimu.

Kaip nustatyta pirmosios instancijos teisme, atsakovas VSDFV Kauno skyrius pripažįsta, kad pareiškėjui iki 2014 m. gruodžio 15 d. ėjusiam statutinio valstybės tarnautojo pareigas krašto apsaugos sistemoje, teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą garantuoja Įstatymo 19 straipsnio 1 dalis (aktuali redakcija nuo 2013 m. liepos 1 d.) bei Nuostatų 43 punktas, numatantys, kad teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą turi vienas iš tėvų (įtėvių) ar globėjas, kuris apdraustas ligos ir motinystės socialiniu draudimu, įstatymų nustatyta tvarka išleistas vaiko priežiūros atostogų ir per paskutinius 24 mėnesius iki pirmosios vaiko priežiūros atostogų dienos turintis ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, išskyrus šio įstatymo 2, 3 dalyse numatytus atvejus. Įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog motinystės (tėvystės) pašalpą turi teisę gauti ir apdraustieji asmenys, kurie iki vaiko priežiūros atostogų pradžios neįgijo šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto stažo dėl to, kad nurodytais laikotarpiais buvo draudžiami kaip asmenys, išvardyti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 ar 2 punkte, ir pertrauka nuo jų statuso pasikeitimo neviršija 3 mėnesių. Taigi, atsakovas, atsižvelgdamas į minėtą teisinį reglamentavimą, į tai, kad pareiškėjas nuo 2014 m. gruodžio 15 d. buvo atleistas iš karšto apsaugos sistemos (praėję daugiau kaip 3 mėnesiai, todėl taikė Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą būtinojo stažo netaikymo išimtį) ir iki tol nebuvo draustas ligos ir motinystės socialiniu draudimu, pareiškėjo gautų pajamų profesinėje karo tarnyboje nelaikė draudžiamosiomis pajamomis ir neįtraukė į kompensuojamąjį uždarbį motinystės (tėvystės) pašalpai gauti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad laikotarpis, kai asmuo atliko tarnybą vidaus tarnybos sistemoje ir per kurį buvo gautos arba galėjo būti gautos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu nustatytos ligos išmokos, suprantamas kaip asmens privalomųjų išmokų gavimo laiko tarpas patenkantis į „ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo“ sąvoką. Apdraustojo asmens definicija traktuotina plačiąja prasme, apima ir tuos asmenis, kurie dirbdami išskirtinėje valstybės valdymo sistemos dalyje, konkrečiai, vidaus tarnybos sistemoje, neturėjo pareigos mokėti ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokų, bet dėl darbinės veiklos specifikos turėjo teisę gauti ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokas. Konstatuota, kad pozicija, kai siekiama paneigti buvusio vidaus tarnybos sistemos pareigūno teisę į ligos išmoką iki sueis įstatymų nustatytas ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas, neatsižvelgiant į laikotarpį vidaus tarnybos sistemoje, yra netoleruotina ne tik teisės taikymo požiūriu, bet ir teisingumo aspektu. Sistemiškai aiškindamas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo bei Vidaus tarnybos statuto nuostatas dėl socialinių garantijų į ligos ir motinystės pašalpas, teismas padarė išvadą, kad nutrūkus vidaus tarnybos teisiniams santykiams ir susiformavus ne statutinio pobūdžio darbiniams santykiams, teisė į ligos išmokas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą išlieka, todėl ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas nepradedamas skaičiuoti iš naujo (žr. 2007 m. lapkričio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A17-1082/2007, 2011 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-325/2011).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pagrįstai atsižvelgė į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą įstatymų aiškinimo ir taikymo praktiką (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) dėl statutinių pareigūnų socialinių garantijų, nes nagrinėjamos bylos iš esmės panašios, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktas dėl vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ir krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos karių nustato tą patį reglamentavimą, įstatymuose įtvirtintos analogiškos pareigūnų ir karių garantijos laikinojo nedarbingumo dėl ligos bei vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, o minėtuose procesiniuose sprendimuose pasisakyta dėl nagrinėjamai bylai aktualios įstatymo normos (Ligos ir motinystės įstatymo 3 straipsnio 4 dalies) aiškinimo ir taikymo atsižvelgiant į statutiniams pareigūnams įstatymais numatytų socialinių garantijų taikymo ypatumus.

Vadovaujantis Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais, analogiškos bylos turi būti sprendžiamos taip pat (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo paminėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos iš esmės panašiose bylose.

Atsižvelgiant į minėtų teisės normų nuostatas bei aptartą jų aiškinimo ir taikymo teisminę praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo, buvusio krašto apsaugos sistemos pareigūno, darbo užmokestis, gautas dirbant profesinėje karo tarnyboje, turėtų būti vertinamas kaip draudžiamosios pajamos, pagal kurias skaičiuojama motinystės (tėvystės) pašalpa, nepaisant to, jog tuo metu dėl buvusio specifinio socialinio statuso pareiškėjas nebuvo draudžiamas Valstybės socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 2 punkte nustatytu ligos motinystės (tėvystės) socialiniu draudimu.

Pažymėtina, kad nors pagal galiojusį teisinį reglamentavimą pareiškėjas, atlikdamas profesinę karo tarnybą vidaus tarnybos sistemoje, neturėjo pareigos mokėti įmokas ligos socialiniam draudimui, tokia pareiga nebuvo nustatyta ir institucijai, kurioje atliko tarnybą pareiškėjas, tačiau pagal Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 68 straipsnio 6 dalies nuostatas profesinės karo tarnybos kariams yra garantuojama teisė nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu, taip pat pirmaisiais vaiko auginimo metais, kai vaiko priežiūros atostogos nutraukiamos dėl grįžimo į tarnybą, ar antraisiais vaiko auginimo metais, kai vaiko priežiūros atostogos nesuteiktos arba nutrauktos, gauti vidutinio jų atlyginimo arba jo dalies dydžio išmokas, kurių dydžiai ir mokėjimo trukmė nustatomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatomis. Taigi pareiškėjas tarnaudamas krašto apsaugos sistemoje galėjo gauti Ligos ir motinystės įstatymu numatytas ligos ir motinystės išmokas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau minėtose bylose (žr. 2007 m. lapkričio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A17-1082/2007, 2011 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-325/2011), be kita ko, yra išaiškinęs ir tai, kad  siekiant užtikrinti buvusių vidaus tarnybos sistemos pareigūnų teises į ligos pašalpą, iš esmės nėra aktualus šių piniginių išmokų mokėjimo šaltinio ir jo suformavimo klausimas, nes priešingas aiškinimas neatitiktų teisingumo ir protingumo kriterijų bei nepagrįstai ir neproporcingai pablogintų tokių asmenų teisinę padėtį baigus tarnauti vidaus tarnybos sistemoje. Minėta, kad vidaus reikalų sistemos ir krašto apsaugos sistemos pareigūnų teisinė padėtis dėl teisės į ligos ir motinystės (tėvystės) pašalpas pagal įstatymais nustatytą teisinį reguliavimą iš esmės yra analogiška.

Konstitucijoje įtvirtinta, kad šeima yra valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę bei vaikystę (38 str. 1, 2 d.). Valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą (39 str. 1 d.). Konstitucijoje įtvirtinta, kad valstybė laiduoja piliečių teisę  gauti socialinę paramą nedarbo, ligos ir kitais įstatymų numatytais atvejais (52 str.). Konstitucinis Teismas 2004 m. kovo 5 d. nutarime yra pabrėžęs, jog Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos išreiškia valstybės įsipareigojimą įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų, kad šeima, taip pat motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas). Neleistina, kad valstybės paramos šeimai teikimas būtų susietas su tokiomis aplinkybėmis (sąlygomis), kurios dirbtinai apsunkintų šios paramos gavimą.

Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad vienas iš teisėtų lūkesčių principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga. Be to, pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos. Toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, kad ši jo teisė bus valstybės saugoma ir ginama (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

Pareiškėjas nuo 2005 m. liepos 2 d. iki 2014 m. gruodžio 15 d. tarnavęs Lietuvos kariuomenėje pagal profesinės karo tarnybos sutartį, turėjo pagrįstą ir teisėtą lūkestį, kad jam nutraukus tarnybą statutinėje įstaigoje ir formuojantis darbo santykiams, kuriuos reglamentuoja kitų įstatymų normos,  valstybė pagal Konstituciją ir ją įgyvendinančius įstatymus socialinių garantijų srityje užtikrins, kad  pareiškėjo padėtis nebus pabloginta ir jis turės teisę gauti ligos ar motinystės (tėvystės) socialinio draudimo išmokas, atsižvelgiant ir į jo gautą darbo užmokestį dirbant krašto apsaugos sistemoje. Esant aptartam teisiniam reguliavimui ir byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, teismas, aiškindamas teisės normas, negali paneigti pareiškėjo teisės gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, jos apskaičiavimui įtraukiant ir jo tarnybos krašto apsaugos sistemoje laikotarpį, nes priešingas traktavimas pažeistų konstitucinį teisėtų lūkesčių principą, neatitiktų teisingumo ir protingumo kriterijų (žr. taip pat 2011 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-3050/2011).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai panaikino šioje byloje pareiškėjo skundžiamus atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens sprendimus ir įpareigojo atsakovą priimti naują sprendimą, įtraukiant į kompensuojamąjį uždarbį motinystės (tėvystės) pašalpai apskaičiuoti pareiškėjo gautas pajamas krašto apsaugos sistemoje. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai               Anatolijus Baranovas

              Ričardas Piličiauskas

              Skirgailė Žalimienė