(S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. liepos 1 d.

Vilnius

            Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Natalija Daškovienė,

sekretoriaujant Monikai Šulcaitei,

dalyvaujant ieškovės UAB „Juraila“ atstovams direktoriui A. V., advokato padėjėjui Edgarui Karaliui,

atsakovei D. V.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Juraila“ ieškinį atsakovei D. V. dėl darbuotojos veiksmais darbdaviui padarytos žalos atlyginimo. 

Teismas

n u s t a t ė :

uždaroji akcinė bendrovė „Juraila“ (toliau - ir ieškovė, darbdavys, bendrovė) po Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau – ir DGK, komisija) 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimo, priimto darbo byloje Nr. APS-131-18952/2020, kuriuo buvo atmestas bendrovės prašymas dėl žalos atlyginimo, kreipėsi į teismą su ieškiniu D. V. (toliau – ir atsakovė, darbuotoja), prašydama išieškoti iš jos 3350 Eur  žalos atlyginimo, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. 

Ieškovė ieškinyje nurodė ir teisminio nagrinėjimo metu jos atstovai teismui paaiškino, kad ieškovę ir atsakovę praeityje siejo darbo teisiniai santykiai. Atsakovė 2019 m. birželio 28 d. pasirašytos darbo sutarties Nr. 3 pagrindu nuo 2019 m. liepos 4 d. iki 2020 m. birželio 15 d. dirbo pas ieškovę buhaltere, iki to taip pat teikė buhalterines paslaugas. Atsakovė yra bendrovės direktoriaus sesuo. Atsakovė darbo santykius su ieškove nutraukė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 55 str. 1 d. pagrindu – darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių. Ieškovė iš karto po darbo santykių su atsakove nutraukimo pradėjo atsakovės reikalauti, kad būtų perduota visa ieškovės buhalterinė apskaita ir (ar) dokumentai, nes atsakovė pagal 2020 m. birželio 15 d. buhalterinių dokumentų perdavimo – priėmimo aktą bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų visa apimtimi neperdavė. Paaiškėjo, kad atsakovė laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. liepos 27 d. bankomatuose išsigrynino 3350 Eur bendrovės lėšų, nepagrindė jų panaudojimo įmonės reikmėms ir neapskaitė (neįformino) buhalterinės apskaitos dokumentais (neparengė ir neišrašė iš banko sąskaitos išgrynintų piniginių lėšų įnešimo į bendrovės kasą kasos pajamų orderių, taip pat šių grynųjų pinigų tariamo panaudojimo bendrovės reikmėms avansinių apyskaitų, išlaidų apskaitos žiniaraščių). Pinigų išsigryninimo fakto atsakovė neneigė. Nesant jokių apskaitos dokumentų, pateisinančių bendrovės lėšų panaudojimą, ieškovė mano, jog pinigines lėšas atsakovė pasisavino ir panaudojo jas savo asmeniniams poreikiams. Tai, kad aptariamos pinginės lėšos galėjo būti panaudotos bendrovės reikmėms, nepagrindžia didžioji knyga už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 27 d. ir (ar) bendrovės kasos už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. duomenys, kuriuos yra parengusi pati atsakovė nagrinėjant šalių ginčą DGK. 

Ieškovės vadovo teigimu, jis pasitikėjo seserimi, kuri tvarkė visą buhalteriją, jis į tai nesikišo. Atsakovei buvo išduota banko kortelė, kuria ji naudojosi savo nuožiūra, faktiškai bendrovės reikalus tvarkė sesuo, nes jis dažnai būdavo išvykęs. Sesuo darbą bendrovėje nutraukė staiga, nieko nepasakiusi, nepasitarusi. Tuomet jis pradėjo aiškintis situaciją, patikrino dokumentus, pastebėjo, kad savo pareigas bendrovėje atsakovė atliko gana aplaidžiai, nustatė, kad buvo išimami pinigai, nepagrindžiant jų panaudojimo ir neįnešant į kasą, faktiškai jų negrąžinant.

Atsakovė ieškinio nepripažino, prašė atmesti, teismui posėdžio metu nurodydama, kad pinigus išsigrynino ketindama nupirkti bendrovei kompiuterį ir spausdintuvą, t. y. pakeisti seną esančią įrangą nauja, tačiau apsigalvojo, to nepadarė, nes pardavėjai užsiprašė daugiau nei buvo sutarta. Pinigus išsigrynino, nes taip pirkti įrangą buvo pigiau. Išsigrynino per kelis kartus, nes grynindavosi likučius, kada jie atsirasdavo, brolis jai sakydavo: ,,bus lišnų, nusiimk“. Pinigus grąžino į bendrovės kasą ir jas apskaitė tinkamai. Kasininko funkcijas bendrovėje atliko pats direktorius. Ji pinigus grąžino jam į rankas per kelis kartus niekam nematant ir davė jam kasos pajamų orderius, kuriuos jie nuslėpė. Paskutinis grąžinimas buvo 2020 m. balandį ar gegužę. 2020 m. birželio 15 d. buhalterinių dokumentų perdavimo – priėmimo aktas (akto 5 p.) patvirtina, kad yra perduodami kasos dokumentai ir žiniaraščių suvestinė už laikotarpį nuo 2019 m. liepos 4 d. iki 2020 m. birželio 15 d. Ši aplinkybė, atsakovės manymu, rodo, kad ne ji, o bendrovės direktorius A. V. neperdavė buhalterinę apskaitą tvarkančiai naujai įmonei visų dokumentų ir konkrečiai kasos dokumentų. Atsakovė nėra atsakinga už vadovo, perėmusio dokumentus pagal aktą, veiksmus, susijusius su dokumentų neišsaugojimu. Vadovas žino, tačiau galimai sąmoningai nutyli, tą aplinkybę, jog didesnę dalį atsiskaitymų bendrovė visuomet vykdė tik grynais pinigais, kurie vėliau ne visuomet būdavo įnešami į bendrovės kasą, ir tai buvo įprastinė praktika bendrovėje. Mano, kad jos pinigų išgryninimo fakto pripažinimas nėra pakankama vada ieškiniui patenkinti. Teigė, kad brolis jai kerštauja, nes tarp jų yra dideli nesutarimai, tame tarpe ir finansiniai. O nesutarimai prasidėjo, kuomet apskaitą bendrovėje pradėjo tvarkyti brolio žmona. Labiau nesutaria su ja, o ne su broliu.

Ieškinys tenkintinas. 

Byloje kyla ginčas dėl darbuotojos darbdaviui padarytos žalos atlyginimo. Teismas neturi pagrindo nesutikti su ieškovės ieškinio pareiškime ir teisminio nagrinėjimo metu išsakytais teiginiais dėl ieškinio pagrįstumo ir jį tenkina dėl žemiau išdėstyto.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 151 straipsnyje nustatyta, kad kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą.

Esant susiklosčiusiai teismų praktikai, darbuotojų materialinei atsakomybei atsirasti būtinos visos šios sąlygos: 1) realios turtinės žalos padarymas darbdaviui; 2) žala padaryta darbuotojo neteisėta veika; 3) priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) darbuotojo kaltė dėl žalos padarymo; 5) darbuotojas ir darbdavys teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais; 6) žalos atsiradimas yra saistomas su darbuotojo darbine veikla. Teismų praktikoje pasakyta, kad kaltė paprastai suprantama kaip asmens (darbuotojo) veikos (veikimo, neveikimo) ir siekiamų arba galinčių atsirasti žalingų padarinių - žalos atsiradimo, santykis. Pagal asmens valios išraišką kaltė gali pasireikšti dviem formomis: tyčia ir neatsargumu. Kaltės formos skirstomos į rūšis: 1) tiesioginę tyčią; 2) netiesioginę tyčią; 3) neatsargumą dėl perdėto pasitikėjimo; 4) neatsargumą dėl nerūpestingumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3- 446/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2011; kt.).

Bet kuri kaltės forma ir rūšis yra pakankamas materialinės atsakomybės atsiradimo pagrindas. Nustačius asmens neteisėtus veiksmus, kaip bendros pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimą, kurie lėmė žalos (nuostolių) atsiradimą, asmens kaltė preziumuojama. Tokiu atveju pareiga įrodyti savo nekaltumą dėl padarytos žalos tenka darbuotojui.

DK 152 straipsnio 1 dalyje nurodoma, jog turtinės žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai ir negautos pajamos.

Šio straipsnio 2 dalyje nurodoma, jog nustatant žalos dydį atsižvelgiama netekto turto ar turto, kurio vertė sumažėjo, vertę, žalą patyrusios darbo sutarties šalies kaltės laipsnį ir jos veiksmus siekiant išvengti žalos, bei faktą, kiek patirtai žalai atsirasti turėjo įtakos darbdavio veiklos pobūdis ir jam tenkanti komercinė ir gamybinė rizika. Darbo ginčus dėl teisės nagrinėjantis organas gali sumažinti tenkančios atlyginti žalos dydį dėl atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens finansines galimybes, išskyrus atvejus kai žala padaroma tyčia (DK 152 straipsnio 3 dalis).

DK 153 straipsnyje nurodyta, jog darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą turtinę žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžio, o jeigu turtinė žala padaryta dėl darbuotojo didelio neatsargumo – ne daugiau kaip jo šešių vidutinių darbo užmokesčių. DK 154 straipsnyje nurodoma, jog darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, kai žala padaryta tyčia, žala padaryta jo veikla, turinčia nusikaltimo požymių.

DK 154 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą turtinę žalą, jeigu ji padaryta tyčia arba veika, turinčia nusikaltimo požymių.

Šalys turi pateikti įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Teismas vertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnio 1 dalimi). Įrodymų vertinimo taisyklės yra išplėtotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, kurioje pažymėta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkama faktą buvus, nei jo nebuvus.

Byloje nustatyta, kad atsakovė dirbo vyr. buhaltere ieškovės bendrovėje 2019 m. birželio 28 d. darbo sutarties Nr. 3 pagrindu iki 2020 m. birželio 15 d., kuomet jos darbo sutartis buvo nutraukta DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu jai pačiai prašant (darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių). Bendrovė priklauso ir jos vadovu buvo ir yra atsakovės brolis A. V.. Byloje esantys duomenys ir teismo posėdžio eiga rodo, kad jųdviejų santykiai konfliktiški.

Atsakovei dar dirbant bendrovėje, ieškovė 2020 m. birželio 1 d. sudarė Buhalterinių paslaugų teikimo sutartį su UAB ,,Finansinė sėkmė“, sutartis įsigaliojo 2020 m. birželio 1 d.

2020 m. birželio 15 d., t. y. atsakovės atleidimo iš darbo dieną, ginčo šalys pasirašė Buhalterinių dokumentų priėmimo-perdavimo aktą. Aktas abstraktus, jame išvardinti atsakovės ieškovei perduoti dokumentai, jų iš esmės nedetalizuojant, neįvardijant perduodamų dokumentų lapų skaičiaus ir pan. Dokumentai bendrovės vadovo iš atsakovės perimti be pastabų. Aktas, kaip nustatyta iš šalių paaiškinimų, surašytas atsakovės.  

2020 m. birželio 19 d. A. V. parašė atsakovei el. paštu laišką su prašymu perduoti visus buhalterinius dokumentus. Atsakydama į jį, atsakovė nenurodė, kad tai, kas minėtame akte nurodyta, yra visi dokumentai, ji atsakė: ,,kai grįšiu iš Jūrmalos, susisieksiu su Jumis“. Iš 2020 m. liepos 16-17 d. tarp šalių vykusio elektroninio susirašinėjimo, be kita ko, matyti, kad bendrovė vadovas vėl kėlė klausimą dėl ne visų bendrovei perduotų dokumentų, kalbėjo apie kasos dokumentų neperdavimą.

UAB ,,Finansinė sėkmė“ 2020 m. liepos 17 d. surašė Perimtų dokumentų iš UAB ,,Juraila“ nustatytų trūkumų aktą, iš kurio matyti, jog įvertinus UAB ,,Juraila“ perduotus buhalterinius dokumentus 2020 m. birželio 15 d. UAB ,,Finansinė sėkmė“ nustatė, jog: ,, nėra kasos knygos už 2020 m., tik trys kasos pajamų orderiai apie A. V. iš banko išgrynintų pinigų įnešimą, kurio paskutinio data 2020 m. vasario 2 d., jokių kitų kasos pajamų ar išlaidų dokumentų nėra“ (4 šio akto pozicija).

Byloje nėra ginčo dėl to ir bylos duomenys patvirtina, kad atsakovei buvo išduota naudojimuisi UAB ,,Juraila“ banko sąskaitos kortelė, ir kad atsakovė laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 9 d. iki 2020 m. gegužės 2 d. kortele išsigrynino 3350 Eur.

Byloje nėra jokių duomenų, kad ši pinigų suma būtų grąžinta bendrovei. Jokie buhalterinės apskaitos dokumentai ar kiti rašytiniai duomenys, pagrindžiantys išgrynintų pinigų grąžinimą ar jų panaudojimą bendrovės reikmėms, į bylą nepateikti. Iš byloje esančių buhalterinės apskaitos duomenų, aktualių ginčo laikotarpiui, išgrynintų pinigų įnešimas į bendrovės sąskaitą nenustatytas ir neįrodytas jų buvimas kasoje. Skolos buvimas fiksuotas ir ieškovės 2020 m. gruodžio 31 d. balanse.  

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų ,,Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių“ 9 punktas numato, kad ūkio subjektas gali išmokėti pinigus atskaitingiems asmenims - ūkio subjekto darbuotojams, kuriuos ūkio subjekto vadovas paskyrė mokėti už turtą, žemės ūkio produkciją, suteiktas paslaugas, mokėti avansą, padengti kitas su ūkio subjekto veikla susijusias išlaidas ir (arba) priimti pinigų įplaukas.

Išmokant pinigus iš kasos, išrašomas kasos išlaidų orderis, įnešant – kasos pajamų orderis. Atskaitingas asmuo, gautais pinigais atsiskaitęs su kitais ūkio subjektais, fiziniais asmenimis, pateikia vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) arba viešojo sektoriaus subjekto paskirtam atsakingam asmeniui pinigų sumokėjimo įrodymo dokumentus, kuriuos surašo į avanso ataskaitą, - nurodo joje šių dokumentų pavadinimus, numerius, datas, išmokėtas sumas. Atskaitingas asmuo už išmokėtus jam pinigus atsiskaito ūkio subjekto vadovo arba jo įgalioto asmens patvirtinta tvarka ir terminais, tačiau ne rečiau kaip kartą per mėnesį. Nepanaudotų pinigų grąžinimas į kasą įforminamas kasos pajamų orderiu.

Atsakovė ieškovo bendrovėje vykdė vyr. buhalterės pareigas. Jai negali būti nežinoma minėta tvarka, o būtent, tai, kaip tinkamai apskaityti įmonės lėšas, jų grąžinimą, kaip tinkamai suformuoti su tuo susijusius buhalterinės apskaitos dokumentus. Atsakovės teiginiai dėl lėšų grąžinimo deklaratyvūs ir hipotetiniai. Pačios atsakovės tiek DGK, tiek teismui procesiniuose dokumentuose ir teisminio nagrinėjimo metu išsakyta nenuosekli ir prieštaringa pozicija dėl pinigų išsigryninimo tikslo, jų grąžinimo aplinkybių (pradžioje abstrakčiai teigė, kad pinigų nepanaudojo ir juos grąžino, vėliau sakė, kad įnešė į kasą ir kad tinkamai apskaitė įnešimą, dar vėliau teigė, jog grąžino pinigus per kelis kartus tiesiai į rankas bendrovės vadovui kartu su išrašytais kasos pajamų orderiais, kurių jis sąmoningai neduodantis) vertintina kritiškai ir sudaro pakankamai tvirtą prielaidą labiau tikėti tuo, kad pinigai nebuvo grąžinti. Atsakovei, kaip vyr. buhalterei, pagal nagrinėjamo ginčo kontekstą šiuo atveju keliami padidinto budrumo ir atsakomybės kriterijai. Todėl tinkamo buhalterinių duomenų nesutvarkymo rizika ir to pasekmė tenka jai pačiai.

Atsakovė, neneigdama pinigų išsigryninimo fakto, niekuo nepagrindė jų panaudojimo įmonės reikmėms, neapskaitė (neįformino) buhalterinės apskaitos dokumentais (neparengė ir neišrašė iš banko sąskaitos išgrynintų piniginių lėšų įnešimo į bendrovės kasą kasos pajamų orderių, taip pat šių grynųjų pinigų tariamo panaudojimo bendrovės reikmėms avansinių apyskaitų, išlaidų apskaitos žiniaraščių), neįrodė pinigų perdavimo (grąžinimo) bendrovės vadovui į rankas fakto.

Sutiktina su atsakovės teiginiais, kad pats pinigų išėmimo iš banko sąskaitos faktas nepatvirtina lėšų pasisavinimo. Tačiau nesant jokių buhalterinių duomenų ar kitų įrodymų apie atsakovės nurodomas pinigų grąžinimo ieškovei aplinkybes, yra pagrindas ieškinį jame nurodytų motyvų pagrindu tenkinti.

Atsakovės veiksmai laikytini tiesioginės tyčios veikimu: atsakovė suprato savo veiksmus, siekė naudos sau, faktiškai pasisavino bendrovės lėšas, teigdama, jog apskaitė panaudojimą buhalteriniuose dokumentuose, nepateikė to pagrindimo, ir neįrodė savo teiginių, kad paimtus iš sąskaitos pinigus grąžino tiesiogiai bendrovės vadovui. Atsakovė, kaip vyr. buhalterė, negalėjo nesuprasti, jog tokiu būdu daro žalą bendrovei, manytina, kad tokiais savo veiksmais siekė tokių padarinių.

Išnagrinėjęs šį darbo ginčą dėl teisės iš esmės, teismas laiko, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovė, būdama specialiu subjektu šiame darbo teisės santykyje ir nagrinėjamame ginče, vykdydama darbines pareigas, padarė ieškovei žalą ir tai padarė sąmoningai, tyčia, nepaneigė darbdavio reikalavimų pagrįstumo ir jos atžvilgiu taikytinų būtinųjų sąlygų visiškai materialinei atsakomybei buvimo.

Todėl esant virš išdėstytam ieškinys tenkintinas visiškai, laikant jį pagrįstu ir įrodytu (CPK 178-185 straipsniai.) bei manant, kad yra visos DK 154 straipsnyje numatytos teisinės prielaidos visiškos materialinės žalos atlyginimo mechanizmui taikyti.

Dėl kitų šalių išsakytų teiginių teismas plačiau nepasisako, nes jie nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamo ginčo dalykui.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Pagal CPK 79 straipsnio 1 dalies nuostatas, bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Atsakovė, kaip darbuotoja, yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo, todėl kompensuoti šių darbdavio išlaidų ji neprivalo. Tačiau nuo kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo atsakovė nėra atleista.

Patenkinus ieškinio reikalavimus pilna apimtimi, ieškovė įgijo teisę į prašomų bylinėjimosi (advokato pagalbos) išlaidų kompensavimą. Ieškovė pateikė į bylą įrodymus dėl 1000 Eur advokato padėjėjo pagalbos išlaidų buvimą pagal 2020 m. spalio 20 d. PVM sąskaitą-faktūrą.  Šios išlaidos išieškotinos iš atsakovės ieškovės naudai.

Proceso šalies patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą reglamentuoja CPK ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Teismas, įvertinęs CPK, Rekomendacijų nuostatas, atsižvelgęs į bylos nesudėtingą pobūdį, joje spręstų teisinių klausimų pobūdį, teiktų teisinių paslaugų kokybę, mano, kad tokia suma yra adekvati ir protinga nagrinėjamai bylai.

Atlygintinų pašto išlaidų byloje nesusidarė.

Išsprendus ginčą dėl darbo teisės iš esmės darbo ginčų komisijos priimtas sprendimas pripažįstamas netekusiu galios (DK 231 straipsnio 7 dalis).

Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260, 263-268, 270, 307 straipsnių nuostatomis,

n u s p r e n d ž i a:

ieškinį patenkinti.

Priteisti ieškovui UAB ,,Juraila“, j. a. k. 124093245, iš atsakovės D. V., a. k. (duomenys neskelbtini) 3350 Eur (tris tūkstančius tris šimtus penkiasdešimt eurų) žalos atlyginimo ir 1000 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Pripažinti, kad šiam teismo sprendimui įsiteisėjus, Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimas Nr. DGKS-5670 darbo byloje Nr. APS-131-18952/2020 netenka galios.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja                                                                Natalija Daškovienė