Civilinė byla Nr. e2A-404-464/2023  

        Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00068-2020-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.2.4.2; 2.6.10.5.2.16; 3.2.4.11

 (S)

 

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. liepos 4 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Aldonos Tilindienės,

        teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2023 m. vasario 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. K. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei ,,Pieno žvaigždės“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Ieškovė L. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė:

1.1.       priteisti iš atsakovės akcinės bendrovės (toliau – AB) ,,Pieno žvaigždės“ 27 841 Eur turtinės ir 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą;

1.2.       priteisti dėl netekto darbingumo negautą 4 461,42 Eur darbo užmokesčio skirtumą nuo 2017 m. sausio 15 d. iki 2020 m. balandžio 30 d.;

1.3.       priteisti po 270,89 Eur už kiekvieną mėnesį negautų pajamų iki 2030 m. gegužės 1 d.;

1.4.       priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad 32 metus dirbo atsakovės AB ,,Pieno žvaigždės“ filiale ,,Panevėžio pienas“ valgomųjų ledų gamintoja, vaflininke, mašiniste, o nuo 1990 metų – taros plovėja. Visą darbo laiką ieškovė buvo veikiama profesinės rizikos veiksnių – darbo pozos, pasikartojančių judesių, kenksmingų cheminių medžiagų, stipriai dirginančių ploviklių. Dėl kenksmingų darbo sąlygų ieškovė neteko darbingumo ir susirgo profesine liga – jai buvo diagnozuoti dešiniojo peties ankštumo sindromas, sukeltas pasikartojančių judesių ir įtampos, stuburo juosmens dalies L5 ir SI diskogeninė radikulopatija dešinėje, sukelta krovinių kėlimo ir nešimo, lėtinė abipusė n. Cochlearis neuropatija (pradinė), sukelta triukšmo, lėtinis periodontitas, bedantės alveolės ataugos atrofija, sukelti dirbant kenksmingų ir (ar) agresyvių cheminių medžiagų aplinkoje.

3.       Ieškovės teigimu, ji jau patyrė 978 Eur išlaidas, susijusias su dėl kenksmingų darbo sąlygų prarastų dantų gydymu, t. y. už laikiną estetinę plokštelę. Pagal sudarytą dantų gydymo planą būtinos dantų gydymo procedūros ir paslaugos kainuos dar 26 863 Eur. Ieškovė prašo šias esamas ir būsimas išlaidas priteisti iš atsakovės, kuri neužtikrino saugių darbo sąlygų. Be to, dėl atsakovės, kuri neužtikrino tinkamų darbo sąlygų, kaltės ieškovė prarado dalį darbo pajamų, kurias būtų gavusi, jei nebūtų sutrikdyta jos sveikata. Per laikotarpį nuo 2017 m. lapkričio 14 d. iki 2020 m. balandžio 31 d. ieškovė dirbo 29,5 mėn., gavo 11 634,84 Eur darbo užmokestį. Už tą patį laikotarpį iki nustatant profesinę ligą ji būtų galėjusi gauti 16 096,26 Eur darbo užmokestį. Todėl prašo iš atsakovės priteisti 4 451,42 Eur (16 096,26 Eur – 11 634,84 Eur) negautas pajamas. Be to, tuo atveju, jeigu ieškovė būtų visiškai darbinga, ji gautų ne mažesnį kaip 718,74 Eur darbo užmokestį kas mėnesį, tačiau dėl prarasto darbingumo jos pajamas sudaro tik 447,85 Eur neįgalumo pensija. Todėl prašo priteisti iš atsakovės kas mėnesį iki senatvės pensijos (2030 m. gegužės 1 d.) mokėtiną kompensaciją – 270,89 Eur (718,74 Eur – 447,85 Eur). 

4.       Dėl patirtų sveikatos sutrikimų ieškovė nurodė patyrusi neigiamus išgyvenimus, stresą, todėl prašo iš atsakovės priteisti ir neturtinės žalos atlyginimą – 15 000 Eur, t. y. po 125 Eur už kiekvieną mėnesį, likusį jai iki senatvės pensijos (už 120 mėn.).

 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

5.       Panevėžio apygardos teismas 2023 m. vasario 14 d. sprendimu ieškovės L. K. ieškinį atmetė, priteisė atsakovei AB ,,Pieno žvaigždės“ 558,80 Eur ekspertizės ir 6 231,50 Eur advokato padėjėjo teisinės pagalbos išlaidas. 

6.       Spręsdamas dėl žalos, susijusios su ieškovės patirtomis ir būsimomis dantų gydymo išlaidomis, teismas pažymėjo, kad 2013 m. vasario 22 d. Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos (toliau – CDMEK, arba komisija) išvadoje dėl profesinės ligos nurodyta, kad dantų netekimo priežastimi yra žandikaulio struktūros pakitimai, nustatyta alergija neprofesiniams veiksniams (pelėsiniams grybeliams, augalams), alerginis dermatitas tik anamnezėje, bronchito diagnozė nepatvirtinta. Pripažinta, kad ieškovei nustatytos ligos nėra profesinės kilmės. Vėlesnėje 2019 m. vasario 28 d. CDMEK išvadoje, kuria, kaip pagrindiniu įrodymu, ir remiasi ieškovė, jau yra nurodyta, kad darbas kenksmingų ir (ar) agresyvių cheminių medžiagų aplinkoje turi įtakos greitesniam periodonto ligos progresavimui, o tai, tikėtina, buvo galima dantų netekimo priežastimi.     

7.       Teismas, įvertinęs šiuos įrodymus, pažymėjo, kad kenksmingos darbo sąlygos CDMEK išvadoje yra įvardytos tik kaip galima dantų netekimo priežastis. Teismo paskirtas ekspertas savo ekspertizės akte nurodė, kad ieškovė neteko dantų dėl dantų ligos – sunkios eigos lėtinio periodontito, kadangi: a) dažniausios lėtinio periodontito priežastys – nepakankama burnos higiena, rūkymas, genetinis paveldimumas; b) nėra objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti, kad byloje minimos plovimo medžiagos (naudojant pagal paskirtį) kontaktavo su burnos gleivine ar kitaip ją galėjo paveikti. Todėl, teismo vertinimu, nėra ir objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti, kad byloje minimos plovimo medžiagos, jas naudojant pagal tiesioginę paskirtį, kontaktavo su ieškovės burnos gleivine ar kitaip ją galėjo paveikti. Ieškovės sveikatos sutrikimai, susiję su dantų netekimu, nėra tiesioginė ir vienintelė darbo su cheminėmis medžiagomis priežastis. Be to, atsakovės pateiktuose cheminių medžiagų gamintojų paaiškinimuose nurodyta, kad jiems nėra žinomi atvejai, kuomet šios cheminės medžiagos būtų sukėlusios ligas, panašias į periodontitą ar bedantės alveolinės ataugos atrofiją.

8.       Nors ieškovė tvirtina visą laiką tinkamai prižiūrėjusi dantis, nerūkiusi bei neturinti šeimoje tokių ligų, kas šalina paveldimumo tikimybę, teismas nusprendė, kad darbas su cheminėmis medžiagomis galėjo turėti įtakos tik ligos progresavimui, tačiau nėra jokių objektyvių įrodymų, kad tai buvo pagrindinė ir vienintelė periodonto ligos priežastis. Juo labiau kad byloje nėra jokių duomenų, kad cheminės medžiagos padarė kokį nors poveikį išoriniams ir tiesioginį kontaktą turėjusioms ieškovės kūno dalims – odai, plaukams, nagams ar plaučiams, kurie iš esmės pirmiausia ir patiria tiesioginę garuojančių medžiagų įtaką.

9.       Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai taip pat patvirtina, kad ieškovei buvo sudarytos galimybės keisti pareigas, taip išvengiant kontakto su cheminėmis medžiagomis. Atsakovė, atsižvelgdama į 2011 m. balandžio 14 d. įrašus apie ieškovės sveikatos būklę, medicininėje išvadoje po privalomo patikrinimo pasiūlė ieškovei pereiti dirbti į kitą darbo poziciją, kurioje nebūtų cheminių medžiagų poveikio. Tačiau ieškovė 2011 m. rugsėjo 19 d. pareiškime darbdavei nurodė „Atsisakau pereiti dirbti pakuotoja dėl stuburo ligos. Pasilieku dirbti taros plovėja“. Byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių vertinti, kad ieškovės realios galimybės bei jai teikiami pasiūlymai keisti darbo pareigas nebuvo teikiami arba neįgyvendinami. Nors ieškovė tvirtina, kad kitose pareigose jai būtų tekę kilnoti sunkius daiktus, ką nurodė ir teismo posėdžio metu apklausta liudytoja, tačiau, teismo vertinimu, tokie argumentai neleidžia konstatuoti buvusios darbdavio kaltės dėl ieškovės sveikatos sutrikimų, susijusių su dantų netekimu.    

10.       Nenustatęs atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų, teismas dėl ieškovės patirtų išlaidų, susijusių su dantų implantavimo plano sudarymu, pagrįstumo nepasisakė. Dėl ieškovės būsimų išlaidų teismas pažymėjo, kad gydymo planas, kuriame gydymo kaina nurodyta daugiau nei 25 000 Eur, yra pateiktas vos vienos paslaugas teikiančios bendrovės. Šis pasiūlymas, teismo vertinimu, savaime nepatvirtina, kad tokios išlaidos bus patiriamos bei neabejotinai panaudotos būtent dantų implantavimui ir kad dantų implantavimas yra vienintelis ieškovei tinkamas būdas (nėra jokių kitų alternatyvų).    

11.       Spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti negautas pajamas ir darbo užmokesčio skirtumą teismas nurodė, kad byloje nekilo ginčas dėl to, jog ieškovei buvo nustatytos kitos profesinės ligos – juosmens ir kitų tarpslankstelinių diskų ligos su radikulopatija; sąauginis (adhezinis) peties sąnario kapsulitas; kitų rizikos faktorių profesinis poveikis ir kt., nesusijusios su periodonto liga. Visgi ir šiuo atveju, teismo vertinimu, nėra pakankamo pagrindo spręsti, kad egzistuoja atsakovės kalti veiksmai kaip civilinės atsakomybės sąlyga.     

12.       Teismas nustatė, kad ieškovė 2013 m. liepos 10 d. pasirašė, kad yra susipažinusi su profesinės rizikos įvertinimo kortele Nr. 1 ir joje nurodytais taros plovėjo – atliekų dėžių, kibirų plovimo, plautų dėžių krovimo – rizikomis. Buvo nurodytos tokios rizikos: (1) cheminių medžiagų rizika priimtina, darbuotojai, dirbantys su pavojingomis cheminėmis medžiagomis apmokyti darbui su šiomis medžiagomis; (2) krovinio kėlimas ir pernešimas pastoviai per pamainą – rizika priimtina; (3) rankomis keliamo krovinio masės pakėlimo ar nuleidimo aukštis – rizika priimtina ir t. t.

13.       Be to, atsakovė dar 2008 m. birželio 11 d. buvo pateikusi ieškovei pasiūlymą laikinai pereiti dirbti į ūkio dalį gamybinių patalpų valytojos R. M. atostogų laikotarpiui. Ieškovė, pateikdama atsakymą, savo ranka ant įsakymo padarė prierašą „Nesutinku su pasiūlymu, dirbsiu savo darbo vietoje plovime, atsakydama pati už save“. Ir nors teismas sutiko su ieškove, kad laikinas darbo pakeitimas galėjo būti neapibrėžtas, tačiau ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad ji iš esmės būtų siekusi pereiti į kitą nuolatinę darbo poziciją, kreipėsi į atsakovę dėl pareigų pakeitimo ir siekė išnaudoti darbdavio siūlomas kitas alternatyvas. Ieškovė, apskaičiuodama negautas pajamas ir atlyginimo skirtumą, neatsižvelgė į asmeniškai jos pačios priimtus sprendimus bei atliktus pasirinkimus, kurie galėjo turėti įtakos jos sveikatos būklei bei kurie neleidžia konstatuoti atsakovės neteisėtų veiksmų ir kaltės dėl ieškovei nustatytų sveikatos sutrikimų.

14.       Teismas neįžvelgė ir pagrindo sutikti su ieškove, kad ji neabejotinai būtų galėjusi dirbti pas atsakovę iki tol eitose pareigose iki pensinio amžiaus bei, atitinkamai, būtų gavusi už tas pareigas mokamą darbo užmokestį. Tokių aplinkybių ieškovė neįrodė ir realiai nepagrindė, kaip ir tokio fakto, kad kitos siūlomos darbų pozicijos neatitiko jos sveikatos būklės. Visos šios aplinkybės yra tik numanomos, be to, byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų bandžiusi kitas siūlomas pareigybes ir informavusi darbdavį dėl negalėjimo tęsti darbą dėl netinkamų darbo sąlygų pagal jos sveikatos būklę. Teismas pažymėjo, kad bet kuri profesija gali lemti profesinės ligos kilimą, o darbdavys, net ir atlikdamas visus įmanomus veiksmus, negali užtikrinti, kad darbuotojui nepasireikš profesinė liga, juo labiau tokioje srityje, kurioje dirbo ieškovė.

15.       Byloje nesant jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovės sudarytos darbo sąlygos neatitiko darbo sąlygoms keliamų reikalavimų, kad ieškovė buvo atsakovės priversta dirbti tą darbą, kurį ji dirbo, teismas nenustatė pagrindo konstatuoti atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų visumos, t. y. atsakovės neteisėtų veiksmų ir kaltės dėl ieškovės netekto dalies nedarbingumo ir (ar) susirgimo profesine liga. Teismo vertinimu, pati ieškovė ne kartą priėmė sprendimus tęsti vykdomas darbines funkcijas, nors darbdavys du kartus jai siūlė keisti darbo vietą. Ieškovei buvo žinomos gydytojų rekomendacijos dėl ribotų galimybių dirbti atitinkamomis darbo sąlygomis, tačiau ji savo pačios valia nekeitė darbo ir profesinės ligos nustatymo procesą pradėjo tik išėjusi iš darbo. Tokią aplinkybę teismas pripažino sąmoningai ir laisva valia prisiimtą riziką dėl darbo pareigų vykdymo. 

16.       Teismas atmetė ir ieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, pažymėjęs, kad ieškovė iš esmės net neįrodinėjo neturtinės žalos – patirtų išgyvenimų, dvasinio sukrėtimo ir pan. Nurodė, kad vien atliekamo darbo sunkumas ar jo intensyvumas nėra pakankamas pagrindas atsiradusiai neturtinei žalai konstatuoti. Tokio pobūdžio darbinė veikla, kokią dirbo ieškovė, neabejotinai reikalavo didelio ištvermingumo, alino sveikatą ir sukėlė neigiamas emocijas, tačiau praktiškai neįmanoma rasti asmenų, kurie dirbdami panašaus pobūdžio darbus nebūtų patyrę neigiamų emocijų ar sunkumų. Kiekviena profesija bei kiekviena darbinė veikla lemia vienokių ar kitokių sveikatos sutrikimų rizikos padidėjimą, sukelia neigiamus išgyvenimus, jaudulį, stresą, pergyvenimą bei nuovargį, o atsakingas pareigų atlikimas visuomet reikalauja jėgų ir atsidavimo.

17.       Teismo vertinimu, į bylą pateikti medicininiai dokumentai taip pat neteikia pagrindo nuspręsti, kad ieškovės prašoma priteisti 15 000 Eur neturtinė žala yra proporcinga, atitinkanti sąžiningumo reikalavimus. Ieškovės darbingumo lygis – 90 proc., neterminuotai nustatytas nuo 2021 m. balandžio 9 d., todėl negalima tokia išvada, kad ieškovė neturėjo ir neturi jokių galimybių užsiimti kita darbine veikla. 

 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

 

18.       Ieškovė L. K. apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2023 m. vasario 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos ieškinį patenkinti, priimti naujus rašytinius įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

18.1.       Atsakovės, kaip darbdavės, atsakomybė yra deliktinė ir ji atsako ne už žalą, bet už tai, kad neužtikrino saugių darbo sąlygų, numatytų Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 158 straipsnyje. Atsakovė ne tik neužtikrino tinkamų darbo sąlygų, bet ir nevykdė gydytojų rekomendacijų perkelti ieškovę į kitą, fiziškai lengvesnį, darbą, o teismas nepagrįstai nevertino netinkamų darbo sąlygų įtakos jos sveikatai.

18.2.       Atsakovė neužtikrino saugių darbo sąlygų – nesuteikė darbuotojams apsauginių pirštinių, respiratorių ir kt. Priešingų įrodymų, t. y. kad rūpinosi savo darbuotojų sveikata, užtikrino visas būtinas darbo priemones, atsakovė į bylą nepateikė.

18.3.       Teismas neįvertino ieškovės atleidimo iš darbo aplinkybių, patvirtinančių, kad darbo sutartis buvo nutraukta dėl to, kad ieškovė gynė savo ir kitų darbuotojų teises, reikalavo geresnių darbo sąlygų.

18.4.       Ieškovės ieškinyje dėstomas faktines aplinkybes, susijusias su jos sveikatos būklės pablogėjimu ir to priežastis, patvirtina CDMEK išvados, kuriose nustatytos tokios profesinės ligos, kaip dantų netekimas, stuburo ir peties sąnario bei klausos sutrikimai. Komisijos išvados yra galiojančios, nes atsakovės skundą dėl jų Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmetė.      

18.5.       CDMEK profesinės ligos aktas yra vienintelis įrodymas, kuriuo turėjo vadovautis teismas. Teismo ekspertizės aktu pagrindo vadovautis nebuvo, kadangi jo išvadų patikimumas kelia pagrįstų abejonių. Byloje kilo klausimas dėl cheminių, agresyvių medžiagų, kurios darbe buvo naudojamos virš 30 metų, poveikio sveikatai. Ekspertizė buvo pavesta atlikti ekspertui, kuris neturi tam reikiamų žinių. Be to, teismo ekspertizės akte yra gydytojos periodontologės konsultacija, kuri galimai yra neteisėta, nes gydytoja turi tik odontologo licenciją. 

18.6.       Teismas neteisingai išsprendė ir bylos dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teismas neįvertino tokių faktinių aplinkybių, kad ieškovė patyrė ir vis dar patiria stresą dėl netekto darbingumo, jaučiasi pažeminta, nevisavertė, patiria psichologines kančias, kad negalės dirbti. Be to, teismo procesas jau tęsiasi daugiau nei 3 metus, todėl nuolatinis vaikščiojimas į teismus ieškovei sukelia nepatogumus, nerimą, abejones dėl sąžiningumo. Ieškovė nuolat naudoja nerimą slopinantį vaistą benzodiazepiną.

19.       Atsakovė AB ,,Pieno žvaigždės“ atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti, Panevėžio apygardos teismo 2023 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, nepriimti naujų įrodymų, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo tokius argumentus:

19.1.       Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovė nevykdė gydytojų rekomendacijų. Ieškovei ne kartą buvo siūlomos kitos pareigos, tačiau ji pati raštu atsisakė pereiti dirbti kitur. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad siūlytas darbas buvo sunkesnis nei tas, kurį ieškovė dirbo.

19.2.       Jokiame teisės akte ar teismų praktikoje nėra išaiškinta, kad asmens susirgimas profesine liga tuo pačiu savaime reikštų ir darbdavio neteisėtus veiksmus ar kaltę. Profesine liga asmuo gali susirgti ir darbdaviui visapusiškai užtikrinus visas leidžiamas darbo sąlygas.

19.3.       Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad atsakovė būtų norėjusi, kad ieškovė paliktų darbo vietą. Šį ieškovės motyvą paneigia ir tai, kad ji bendrovėje dirbo daugiau nei 30 metų. Ieškovei, kaip ir kitiems darbuotojams, visada buvo išduodamos asmens apsaugos priemonės, kurios nurodytos saugos duomenų lapuose priklausomai nuo naudojamo produkto. Bendrovėje ne kartą buvo vykdyti patikrinimai dėl darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų laikymosi ir nė karto pažeidimai nebuvo nustatyti.

19.4.       Pagrįsta teismo išvada, kad darbas su cheminėmis medžiagomis tik galėjo turėti įtakos ligos progresavimui, tačiau nėra jokių objektyvių įrodymų, kad tai buvo pagrindinė ir vienintelė periodonto ligos priežastis. Byloje nėra jokių duomenų, kad cheminės medžiagos padarė kokį nors poveikį išoriniams ir tiesioginį kontaktą turėjusiems ieškovės organams – odai, plaukams, nagams ar plaučiams, kurie iš esmės pirmiausia patiria tiesioginę garuojančių medžiagų įtaką.    

19.5.       Teismas pagrįstai vadovavosi teismo eksperto išvadomis. Teismo ekspertizės aktas negali būti pripažintas neteisėtu vien dėl to, kad išvados nėra palankios ieškovei. Priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, nėra pagrindo abejoti teismo eksperto pasitelktos periodontologės G. A. kompetencija. Pagal Lietuvos medicinos norma MN 42:2015 „Gydytojas odontologas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, gydytojas odontologas turi mokėti diagnozuoti ir gydyti be kitų ir šias ligas: ūminį pulpinės kilmės apikalinį periodontitą, K04.4; lėtinį apikalinį periodontitą, K04.5; gingivitą ir periodonto ligas; ūminį periodontitą, K05.2; lėtinį periodontitą, K05.3; kitus dantų ir juos palaikančių struktūrų pakitimus – dantų netekimą dėl nelaimingų atsitikimų, dantų pašalinimo ar sritinės periodonto ligos (K08.1). Todėl periodontologės kompetencija abejoti nėra pagrindo.   

19.6.       Ieškovės pateikti medicininiai dokumentai neįrodo stiprių ieškovės išgyvenimų ir jų liekamųjų reiškinių, byloje nėra pateikta jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų ieškovės patirtos prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, išskyrus jos teiginius apie patirtus

išgyvenimus ir emocinę būseną. Aplinkybės, susijusios su vartojamais vaistais ar teisminio proceso trukme, yra naujos, jomis ieškinys nebuvo grindžiamas, todėl jos neturi būti vertinamos apeliacinės instancijos teisme.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

Dėl darbdavio materialinės atsakomybės darbuotojui atsiradimo pagrindų

 

20.       Apeliantė L. K. ieškinyje nurodė, kad ji nuo 1990 metų dirbo atsakovės AB ,,Pieno žvaigždės“ Panevėžio filiale taros plovėja. Darbas buvo fiziškai sunkus, jį atliekant ne tik reikėjo kilnoti sunkią tarą, bet ir ją plaunant naudoti sveikatai kenksmingas chemines medžiagas. Dėl kenksmingų darbo sąlygų apeliantei išsivystė ir kompetentingų institucijų buvo nustatytos profesinės ligos bei dėl jų netekto darbingumo lygis. Ir nors apeliantei buvo paskirta netekto darbingumo išmoka bei netekto darbingumo pensija, tačiau mokamų išmokų nepakanka dėl prarasto darbingumo patirtiems nuostoliams kompensuoti, todėl tiek turtinės, tiek ir neturtinės žalos atlyginimą ji prašė priteisti iš atsakovės.

21.       Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Taigi, Konstitucija įtvirtina žmogaus teisę turėti saugias ir sveikas darbo sąlygas.

22.       Darbuotojo teisės į saugią darbo aplinką bei darbdavio pareigos, susijusios su darbo sąlygų tinkamu užtikrinimu bei atsakomybė už jų nevykdymą, numatyta ir DK. Nagrinėjamu atveju aktuali DK redakcija galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d., kadangi apeliantę ir atsakovę nuo 1990 metų sieję darbo teisiniai santykiai nutrūko 2016 m. spalio 3 d., kuomet 2016 m. spalio 3 d. Darbo ginčų komisijos sprendimu buvo patvirtina, be kita ko, jų taikos sutarties sąlyga, kad darbo sutartis laikoma nutraukta nuo 2016 m. spalio 3 d.  

23.       Ginčui aktualioje DK 2 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, buvo nustatyta, kad saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymas yra darbo santykių teisinio reguliavimo principas. DK 158 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad kiekvienam darbuotojui turi būti sudarytos tinkamos, saugios ir sveikatai nekenksmingos darbo sąlygos, nustatytos Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme (toliau – Darbuotojų saugos įstatymas). Darbuotojų saugos įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) nurodyta, kad darbdavio pareiga yra sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais. Darbuotojų pareigos, saugant savo ir kitų darbuotojų sveikatą bei gyvybę, nurodytos Darbuotojų saugos įstatymo 33 straipsnyje, neatleidžia darbdavio nuo jam nustatytos pareigos. Darbuotojų saugos ir sveikatos priemonės turi būti finansuojamos darbdavio lėšomis.

24.       Taigi, tiek pagrindiniame šalies įstatyme – Konstitucijoje, tiek ir kituose, darbo santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose, yra imperatyviai įtvirtinta darbdavio pareiga užtikrinti darbuotojui saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas. DK 151 straipsnyje nurodyta, kad kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą. Jeigu darbdavys privalo atlyginti darbuotojui žalą, padarytą dėl darbuotojo suluošinimo ar kitokio jo sveikatos sužalojimo, ar jo mirties atveju, ar dėl jo susirgimo profesine liga, darbdavys privalo žalą atlyginti tiek, kiek jos nepadengia valstybinio socialinio draudimo išmoka (DK 155 straipsnio 2 dalis). Kitaip tariant, pagal galiojantį teisinį reguliavimą darbdavys privalo kiekvienam darbuotojui užtikrinti tinkamas darbo sąlygas, sudaryti sąlygas darbo funkcijoms vykdyti imantis visų protingų priemonių tam, kad būtų išvengta žalos jiems padarymo, o to nepadarius, privalo atlyginti darbuotojui žalą, kiek jos nepadengia valstybinio socialinio draudimo išmoka. 

25.       Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.283 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu fizinis asmuo buvo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. To paties CK 6.283 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad šis straipsnis taikomas tik tais atvejais, kai nukentėjęs asmuo nėra apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu įstatymų nustatyta tvarka.  

26.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, savo jurisprudencijoje pasisakydamas dėl CK 6.238 straipsnio 1 ir 4 dalių santykio, yra išaiškinęs, kad jeigu darbuotojas buvo sužalotas dėl nelaimingo atsitikimo darbe dėl darbdavio kaltės ar neteko dalies ar viso darbingumo dėl profesinės ligos ir jam paskirta socialinio draudimo išmoka visiškai neatlygina patirtos žalos, likusią dalį bendraisiais pagrindais turi atlyginti darbdavys. Darbuotojo apdraudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu įstatymų nustatyta tvarka neatleidžia nuo socialinio draudimo išmokomis neatlygintos žalos atlyginimo. Tokiais atvejais, kai paskirta socialinio draudimo išmoka nevisiškai padengia atsiradusią žalą, vadovaujantis visiško nuostolių atlyginimo principu, likusią žalos dalį turi atlyginti už žalą atsakingas asmuo bendraisiais pagrindais. Taigi, jeigu darbuotojas buvo sužalotas dėl nelaimingo atsitikimo darbe dėl darbdavio kaltės arba neteko dalies ar viso darbingumo dėl profesinės ligos ir jam paskirta socialinio draudimo išmoka visiškai neatlygina patirtos žalos, likusią dalį bendraisiais pagrindais turi atlyginti darbdavys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-1115/2003; 2005 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2005; 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008).    

27.       Nagrinėjamu atveju apeliantė, kuri buvo apdrausta nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu ir kuriai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba nuo 2017 m. lapkričio 16 d. moka tiek netekto darbingumo periodines kompensacijas, tiek ir netekto darbingumo pensiją, kreipdamasi į teismą su ieškiniu dėl žalos, kuri nėra padengiama aptartomis išmokomis, atlyginimo, turėjo pareigą įrodyti deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, numatytų CK 6.246–6.249 straipsniuose, visumą. Be bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio, kaltės, žalos ir nuostolių (CK 6.246–6.249 straipsniai), pagal darbo teisę materialinei darbdavio atsakomybei kilti dar yra reikalingos dvi papildomos atsakomybės sąlygos: 1) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu turi būti susiję darbo santykiais, 2) žala turi atsirasti dėl darbo veiklos. Jei nėra visų būtinų sąlygų atsakomybei kilti, darbdavys tokios žalos atlyginti neprivalo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-36/2012).

Dėl neteisėtų veiksmų ir kaltės kaip sąlygų darbdavio deliktinei civilinei atsakomybei kilti      

 

28.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas apeliantės ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos, patirtos jai susirgus profesine liga ir netekus dalies darbingumo, atlyginimo atmetė, teismo vertinimu, darbuotojai neįrodžius darbdavės AB ,,Pieno žvaigždės“ neteisėtų veiksmų ir kaltės dėl prarasto darbingumo. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad tokia pirmosios instancijos teismo išvada stokoja pagrįstumo, tačiau teisingai išspręsti nagrinėjamoje byloje kilusį darbo šalių ginčą visgi būtų galima tik ištaisius pirmosios instancijos teismo padarytas teisės normų aiškinimo bei taikymo klaidas.

29.       Neteisėti veiksmai yra objektyvioji teisinės atsakomybės atsiradimo sąlyga. Kasacinio teismo praktikoje neteisėtumas bendriausia prasme aiškinamas kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Juo laikomas ne tik konkretaus įstatymuose ar sutartyje nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (generalinio delikto taisyklė). Civilinės atsakomybės teisiniame santykyje kiekvieno asmens elgesys vertinamas atitikties nurodytiems standartams aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507-611/2016, 29 punktas).

30.       Kita būtina civilinės atsakomybės taikymo sąlyga – kaltė, gali pasireikšti ne tik tyčia, bet ir neatsargumu, kai asmuo atitinkamomis aplinkybėmis elgiasi nepakankamai apdairiai ir rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-239/2009). Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Ši norma asmens neteisėtus veiksmus, pasireiškusius bendro pobūdžio rūpestingumo pareigos pažeidimu, susieja su jo kalte, t. y. kaltė apima ir neteisėtus veiksmus. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, ar asmens elgesys atitiko tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens elgesio standartą, o nustačius tokio elgesio neatitiktį, konstatuojamas asmens kaltas elgesys, kuris kartu reiškia ir veiksmų neteisėtumą, ir kaltės elementą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-701/2017, 29 punktas; 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-352-421/2019, 17 punktas).  

31.       Atsakovės, kaip darbdavės, veiksmų neteisėtumą apeliantė įrodinėjo 2017 m. lapkričio 14 d. ir 2019 m. rugsėjo 10 d. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės (toliau – LSMUL) Kauno klinikų profesinės ligos patvirtinimo aktais (ieškinio priedai Nr. 1–2). Profesinės ligos patvirtinimo akte, surašytame 2017 m. lapkričio 14 d., nurodyta, kad apeliantei buvo nustatytos tokios profesinės ligos: profesinis dešiniojo peties ankštumo sindromas, sukeltas pasikartojančių judesių ir įtampos; profesinė stuburo juosmeninės dalies L5 ir S1 diskogenonė radikulopatija dešinėje, sukelta krovinių kėlimo ir nešimo; profesinė lėtinė abipusė n. Cochlearis neuropatija (pradinė), sukelta triukšmo. Kitu, 2019 m. rugsėjo 10 d. profesinės ligos patvirtinimo aktu, nustatytas profesinis lėtinis periodontitas, bedantės alveolės ataugos atrofija, antrinis dalinis dantų netekimas, sukeltas agresyvių cheminių medžiagų. Taigi, apeliantei buvo nustatyta keturi skirtingi sveikatos sutrikimai, kurie specialių žinių turinčios darbo medicinos gydytojos pripažinti priežastiniu ryšiu susiję su apeliantės atliktomis darbo funkcijomis.

32.       Profesinė liga – ūmus ar lėtinis darbuotojo sveikatos sutrikimas, kurį sukėlė vienas ar daugiau kenksmingų ir (ar) pavojingų darbo aplinkos veiksnių, nustatyta tvarka pripažintas profesine liga (Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis, Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 13 punktas).

33.       Aptartų profesinės ligos patvirtinimo aktų priėmimo metu galiojusio Darbuotojų saugos įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje teigiama, kad profesinė liga privalo būti ištirta, profesinės ligos priežasčių tyrimo išvados ir profesinės ligos patvirtinimas turi būti surašyti profesinės ligos priežasčių tyrimo akte ir profesinės ligos patvirtinimo akte Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatuose nustatyta tvarka, vadovaujantis Vyriausybės patvirtintu profesinių ligų sąrašu. Šios nuostatos detalizuojamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1118 patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų V skyriuje „Įvykio darbe tyrimas“ ir VI skyriuje „Įvykio darbe tyrimo rezultatų įforminimas“ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 28 d. nutarimu Nr. 487 patvirtintų Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatų V skyriuje „Profesinių ligų nustatymas“.

34.       Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad nelaimingo atsitikimo darbe akto ir (ar) profesinės ligos patvirtinimo akto surašymas yra privaloma nelaimingo atsitikimo darbe ir (ar) susirgimo profesine liga tyrimo stadija, turinti reikšmės darbdavio materialinei atsakomybei (jos dydžiui) (Darbuotojų saugos įstatymo 46 straipsnio 1–3 dalys). Be to, ir Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad pagrindiniu nelaimingo atsitikimo darbe, susirgimo profesine liga ar mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe priežasties įrodymu, be kita ko, gali būti nelaimingo atsitikimo darbe ar susirgimo profesine liga tyrimo aktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-684/2022, 31 punktas).  

35.       Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą sprendžia, kad ligos pripažinimas profesine, laikantis įstatymo numatytų procedūrų, neabejotinai reiškia patvirtinimą, kad ją nulėmė darbo organizavimas ir darbo aplinka. Kitaip tariant, tokia išvada patvirtina ne tik priežastį, bet ir neteisėtus darbdavio veiksmus, reikšmingus jo atsakomybei, nes darbdavys visais aspektais yra atsakingas už saugios darbo aplinkos organizavimą (Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 straipsnis). Todėl atsakovei teko pareiga paneigti institucijų konstatuotas faktines aplinkybes.

36.       Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad periodontitas nėra susijęs su apeliantės darbo funkcijomis, todėl nėra įrodyti nei atsakovės neteisėti veiksmai, nei jos kaltė, padarė netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, be kita ko, nepašalino byloje esančių įrodymų prieštaringumo.  

37.       Visų pirma pažymėtina tai, kad 2019 m. rugsėjo 10 d. profesinės ligos patvirtinimo aktas buvo priimtas CDMEK 2019 m. vasario 28 d. išvados pagrindu. CDMEK, įvertinusi apeliantės medicininius dokumentus, atliekant darbo funkcijas naudotas chemines plovimo dezinfekavimo medžiagas, jų sudėtį, atsakovės rizikos vertinimo korteles, konstatavo, kad šių duomenų bei mokslinių tyrimų visuma sudaro pagrindą daryti išvadą, jog darbas kenksmingų ir (ar) agresyvių cheminių medžiagų aplinkoje turi įtakos greitesniam periodonto ligos progresavimui, o tai, tikėtina, buvo galima apeliantės dantų netekimo priežastis. Kaip jau buvo nurodyta pirmiau, pagal galiojantį teisinį reguliavimą tokia išvada kartu su profesinės ligos patvirtinimo aktu laikytini pagrindiniais įrodymais, sprendžiant žalos atlyginimo klausimą.

38.       Ir nors aptarti rašytiniai įrodymai (specialių komisijų išvados bei aktai) nėra oficialūs ir (ar) didesnės įrodomosios galios įrodymai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 197 straipsnis), tačiau juose užfiksuoti faktai bei padarytos atitinkamos išvados galėtų būti paneigti tik kitais leistinais tokioje situacijoje įrodymais – specialių žinių turinčių asmenų išvadomis. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, nei teismo ekspertų išvada (2 t., b. l. 139–146), nei atsakovės į bylą pateikti naudotų cheminių medžiagų saugos duomenų lapai (2 t., b. l. 4–49), nei cheminių medžiagų gamintojų atsakymai (atsiliepimo į ieškinį priedai Nr. 22–23) nėra savaime pakankami įrodymai atsakovės neteisėtiems veiksmams, preziumuojamiems atitinkamais aktais, paneigti.

39.       Kaip jau buvo minėta, 2019 m. vasario 28 d. komisijos išvadoje bei 2019 m. rugsėjo 10 d. akte konstatuota, kad apeliantės dantų netekimui įtakos turėjo atliekant darbo funkcijas naudoti cheminiai valikliai. Tačiau Valstybinės teismo medicinos tarnybos 2022 m. lapkričio 26 d. ekspertizės aktą surašę teismo medicinos ekspertai V. K. ir J. R., turintys kvalifikaciją atlikti deontologines ekspertizes, bei gydytoja periodontologė G. A. nurodė, kad nėra objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti, jog apeliantės darbo funkcijoms atlikti naudotos cheminės medžiagos (naudojant pagal paskirtį) kontaktavo su burnos gleivine ar kitaip ją galėjo paveikti ir tai galėjo būti profesinio lėtinio periodontito susirgimo priežastimi.

40.       Iš teismo ekspertizės tiriamosios dalies matyti, kad atitinkamas išvadas ekspertai padarė įvertinę CDMEK išvadas bei atsakovės odontologinės asmens sveikatos istorijų įrašus. Duomenys apie atliekant darbo funkcijas naudotus cheminius ploviklius, jų sudedamąsias dalis, jų poveikį organizmui naudojant kasdien, jas galimai įkvepiant garų forma, jų įtaka periodontito eigai, nebuvo vertinami. Kitaip tariant, esminių, nagrinėjamos bylos dalyką sudarančių aplinkybių – atliekant darbo funkcijas naudotų cheminių medžiagų poveikio apeliantės sveikatai – ekspertai netyrė ir nevertino. Todėl teisėjų kolegija negali pritarti pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad teismo ekspertizės akto išvada laikytina įrodymu, paneigiančiu kitokias CDMEK išvadas.  

41.       Be kita ko, ir Valstybinė teismo medicinos tarnyba 2022 m. gruodžio 23 d. raštu (3 t., b. l. 12) atsakydama į pirmosios instancijos teismo prašymą atsakyti į papildomus klausimus, susijusius su apeliantės darbo metu naudotų cheminių medžiagų galimu poveikiu jos sveikatai, pripažino, kad į tokius teismo užduotus klausimus negali atsakyti. Šiame rašte teigiama, kad teismo užduoti klausimai nėra paaiškinančio ar papildančio išvadą pobūdžio, tai visiškai nauji, reikalaujantys specialių žinių chemijos srityje, klausimai, kurie nepriskirtini teismo medicinos ekspertų kompetencijai.

42.       Teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant teisingai išnagrinėti šalių ginčą ir pašalinti byloje esančius prieštaravimus, susijusius su skirtingų išvadų apie apeliantei nustatytos periodonto ligos priežastis padarymu, turėjo būti skirta kompleksinė teismo ekspertizė, siekiant nustatyti darbo metu naudotų cheminių ploviklių galimą poveikį asmens sveikatai. Teismas rašytinių įrodymų išvadų prieštaringumo nesiekė pašalinti, vien nepagrįstai suteikęs didesnę įrodomąją reikšmę teismo ekspertizės išvadoms, nors teismo ekspertai ir patys pripažino savo kompetencijos nebuvimą tam tikroje specialių žinių reikalaujančioje srityje.     

43.       Be to, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantė neįrodė atsakovės kaltės dėl 2017 m. lapkričio 14 d. profesinės ligos patvirtinimo aktu nustatytų susirgimų, taip pat buvo padaryta neištyrus visų tokiam ginčui išspręsti reikšmingų aplinkybių. Pirma, teismo sprendimo motyvai, kad atsakovė užtikrino saugias darbo sąlygas, suteikdama asmens apsaugos priemones (apsaugines pirštines, kaukes), supažindino apeliantę su rizikos veiksniais, nepagrįstos jokiais objektyviais bylos įrodymais. Antra, nors atsakovė ir teigia, kad darbo sąlygos bei darbų sauga buvo nuolat stebimi ir tikrinami, jokių tokius savo teiginius patvirtinančių įrodymų į bylą taip pat nėra pateikusi. Trečia, apeliantė į bylą nėra pateikusi pačios CDMEK tyrimo išvados, kurios pagrindu buvo surašytas 2017 m. lapkričio 14 d. profesinės ligos patvirtinimo aktas, taigi liko neatskleistas ir šio dokumento turinys. Ketvirta, nebuvo tiriamos ir vertinamos aplinkybės, susijusios su plautos taros svoriu, kiekiais, mechanizmų naudojimu, atliekant šį darbą, fizinio krūvio dydžiu ir pan. Vien aplinkybė, kad atsakovė apeliantei pasiūlė kitą darbo poziciją, nesant duomenų apie tai, kokio dydžio atlyginimas jai būtų mokamas, ar apeliantė dėl turimų bendrų ligų būtų galėjusi tą darbą atlikti, nesuponuoja vienareikšmiškos išvados, kad atsakovė iš tiesų ėmėsi visų nuo jos priklausančių priemonių žalai išvengti.

44.       Konstatuotina, kad išvardinti įrodinėjimo proceso trūkumai iš esmės neleidžia teisingai įvertinti atsakovės veiksmų bei jos kaltės dėl 2017 m. lapkričio 14 d. profesinės ligos patvirtinimo akte nustatytų apeliantės profesinių ligų atsiradimo.

Dėl žalos fakto ir dydžio įrodinėjimo specifikos

 

45.       CK 6.263 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Taigi šioje normoje įtvirtintas visiško nuostolių atlyginimo principas, išreiškiantis civilinės atsakomybės kompensavimo funkcijos esmę: taikant civilinę atsakomybę, siekiama kompensuoti nukentėjusiojo asmens turtinius praradimus, siekiama grąžinti nukentėjusįjį į tokią turtinę padėtį, kokia būtų nepadarius žalos. Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad visiškas žalos atlyginimas reiškia, jog nukentėjęs darbuotojas turi būti grąžinamas į tokią turtinę padėtį, kokia būtų buvusi, jei nebūtų padaryta žala. Negalima reikalauti atlyginti daugiau, nei buvo padaryta žalos. Dėl to atlyginant žalą būtina įvertinti, ar ją atlyginus darbuotojas neatsidurtų geresnėje padėtyje nei ta, kuri buvo iki žalos padarymo. Todėl visos išmokos, sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju mokamos nukentėjusiajam, kurio sveikata ar gyvybė buvo apdrausta privalomuoju socialiniu draudimu, yra įskaitomos į atlygintiną žalą (CK 6.290 straipsnio 1 dalis). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008).

46.       Kaip jau buvo minėta, tuo atveju, kai darbuotojas yra apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu ir jam yra mokamos netekto darbingumo dėl profesinės ligos išmokos pagal Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą, iš darbdavio gali būti reikalaujama tik žalos, kurios neatlygina socialinio draudimo išmoka, atlyginimo. Pagal abu įvardytus teisės aktus – Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinąjį įstatymą ir Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą – vienkartinėmis arba periodinėmis išmokomis yra atlyginama žala, susijusi su darbo užmokesčio arba jo dalies netekimu, apskaičiuota įstatymo nustatyta tvarka, be to, juridiniai ir fiziniai asmenys, atsakingi už žalos atlyginimą dėl nukentėjusiojo sveikatos sužalojimo darbe ar susirgimo profesine liga, privalo taip pat atlyginti nukentėjusiajam kitus nuostolius (papildomas išlaidas), turėtus dėl sveikatos sužalojimo ar susirgimo profesine liga (pagerintas maitinimas, protezavimas, slauga, gydymo išlaidos ir kt.) (Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 6 straipsnis). Tokia įstatymų leidėjo valia atitinka CK 6.263 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą visiško nuostolių atlyginimo principą.

47.       Todėl apeliantei, kuri gauna socialinio draudimo išmokas dėl netekto darbingumo, nagrinėjamoje byloje kilo pareiga įrodyti, kad jai nuo 2017 m. lapkričio 16 d. mokamos netekto darbingumo periodinės išmokos bei nuo 2017 m. lapkričio 24 d. mokama netekto darbingumo pensija nepadengia visų jos nuostolių (esamų ir (ar) būsimų).

48.       Tiek pagal teisinį reglamentavimą (Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 13 straipsnį, Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 20 straipsnį), tiek ir pagal kasacinio teismo suformuluotas taisykles sprendžiant turtinės žalos dėl negautų pajamų dydžio klausimus, turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į darbuotojo netekto darbingumo lygį; negautų pajamų sąvoka turi būti suprantama kaip prarasto darbingumo procento piniginė išraiška per tam tikrą laikotarpį. Darbuotojo sveikatos sužalojimo atvejais turtinės žalos dėl negautų pajamų atlyginimo laikotarpį (terminą, už kurį priteisiamas tokios žalos atlyginimas) lemia sužaloto darbuotojo atitinkamo darbingumo netekimo laikotarpis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2009).    

49.       Žala negautų pajamų forma apskaičiuojama taip: nustatoma, kokį darbo užmokestį (atskaičius mokesčius) iki profesinės ligos konstatavimo momento gavo darbuotojas; kokios dalies pajamų, atsižvelgiant į prarasto darbingumo procentą, darbuotojas neteko (darbo užmokestis padauginamas iš netekto darbingumo procento), bei kokią dalį kompensuoja valstybinio socialinio draudimo išmokos. Skirtumas tarp negautų pajamų ir socialinio draudimo išmokų, laikoma žala, kurios nepadengia socialinio draudimo išmokos ir kurią, pagal teismų praktiką, esant įrodytoms visoms deliktinės civilinės atsakomybės sąlygoms, privalo atlyginti darbdavys.

50.       Nagrinėjamu atveju apeliantė prašo priteisti iš atsakovės už laikotarpį nuo 2017 m. lapkričio 14 d. iki 2020 m. balandžio 30 d. negautas 4 416,42 Eur pajamas, kurias sudaro skirtumas tarp šiuo laikotarpiu gautinų visų pajamų ir išmokėtų socialinio draudimo išmokų. Periodinės išmokos, kurias apeliantė prašo priteisti iki jai sueis 65 metai, t. y. po 270,89 Eur kas mėnesį iki 2030 m. gegužės 1 d., apeliantė taip pat apskaičiavo kaip skirtumą tarp jos viso gautino darbo užmokesčio ir faktiškai gaunamų išmokų.  

51.       Pažymėtina, kad apeliantė nėra į bylą pateikusi duomenų, kokio dydžio darbo užmokestį ji gavo iki profesinės ligos konstatavimo momento. Be to, iš byloje esančių darbingumo lygio dėl nelaimingo atsitikimo ar profesinės ligos pažymų (1 t., b. l. 69–70; 2 t., b. l. 86–88) duomenų neįmanoma identifikuoti, koks nedarbingumo lygis jai buvo nustatytas nuo pat įrodinėjamos žalos momento pradžios, t. y. 2017 m. lapkričio 14 d. Iš šių pažymų galima nustatyti tik tai, koks jos darbingumo lygis buvo nuo 2019 m. rugsėjo 10 d. ir vėliau. Kadangi bylose esančiose pažymose nurodyta, kad jos, įvertinus apeliantės sveikatos būklę, išduotos pakartotinai, tikėtina, kad tokio pobūdžio duomenų esama ir daugiau, tik apeliantė jų nėra pateikusi į nagrinėjamą bylą. Svarbi yra ir tokia aplinkybė, kuri turėtų būti įvertinta, kad skiriasi apeliantei nustatyti dėl kiekvienos iš profesinių ligų netekto darbingumo procentai, taip pat dalies darbingumo ji yra netekusi dėl bendrų, su jos profesija nesusijusių ligų.

52.       Konstatuotina, kad iš šiuo metu byloje esančių įrodymų objektyviai negalima nustatyti nei žalos fakto, nei jos dydžio, taip pat nepakanka įrodymų įvertinti ir pačios apeliantės veiksmų bei jos priimtų sprendimų padarinius dėl atsiradusios žalos, jei toks faktas visgi būtų nustatytas, atsižvelgiant į atsakovės atsikirtimus, kurie kol kas nėra pagrindžiami objektyviais duomenimis, kad ji, kaip darbdavė, suteikė būtinas saugos priemones darbui, stebėjo ir kontroliavo, kaip vykdomi jos nurodymai dėl darbų saugos, siūlė apeliantei adekvačias darbo alternatyvas (žr. šios nutarties 43 punktą).    

53.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad siekiant teisingai išnagrinėti šalių ginčą, būtina ne tik pašalinti byloje esančius prieštaravimus dėl profesinių ligų buvimo, paskiriant atitinkamą teismo ekspertizę, bet gauti ir ištirti papildomus įrodymus, susijusius su apeliantės gautu darbo užmokesčiu iki profesinės ligos konstatavimo momento, ginčo laikotarpiu aktualias darbingumo lygio dėl profesinės ligos nustatymo pažymas, kitus įvardytus įrodymus. Atitinkamai, gali kilti poreikis siūlyti apeliantei patikslinti savo reikalavimą dėl žalos negautų pajamų forma atlyginimo. 

54.       Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo teisė ir pareiga išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą. Priešingai, pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu yra neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima jos išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.

55.       Nagrinėjamu atveju nenustatytų faktinių aplinkybių pobūdis bei jų reikšmė neleidžia apeliacinės instancijos teisme atlikti jų teisinio vertinimo, antraip galėtų būtų pažeista šalies ar šalių, nesutinkančių su apeliacinės instancijos teismo pirmą kartą atliktu ginčo faktinių aplinkybių nustatymu bei vertinimu, teisė į apeliaciją. Šiuo konkrečiu atveju bylos esmės neatskleidimas vertinamas kaip esminis proceso teisės normų pažeidimas, kuris apeliacinės instancijos teisme negali būti ištaisytas. Todėl skundžiamas teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

56.       Nustačiusi apskųsto teismo sprendimo panaikinimo ir bylos perdavimo nagrinėti iš naujo pagrindą, dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, prašymo priimti naujus įrodymus, žodinio bylos nagrinėjimo, taip pat dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo teisėjų kolegija nepasisako. Visi šie procesiniai klausimai bus išspręsti bylą iš naujo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

        Panevėžio apygardos teismo 2023 m. vasario 14 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

 

 

Teisėjai                                                Dalia Kačinskienė

 

 

                                                Gintaras Pečiulis

 

 

                                                Aldona Tilindienė