Civilinė byla Nr. e2-591-798/2016

Proceso Nr. 2-55-3-02325-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 126.2.;122.4.;

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 11 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Trys banginiai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutarties, kuria UAB „Trys banginiai“ iškelta bankroto byla, civilinėje byloje Nr. eB2-1714-794/2016 pagal ieškovo VSDFV Vilniaus skyriaus pareiškimą atsakovui UAB „Trys banginiai“, trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl bankroto bylos iškėlimo, ir

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas VSDFV Vilniaus skyrius kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti atsakovui UAB „Trys banginiai“ bankroto bylą. Nurodė, kad atsakovo įsiskolinimas  VSDFV  biudžetui sudaro 25 930,24 Eur. Trečiasis asmuo VMI prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nurodė, kad atsakovo įsiskolinimas  sudaro 25 575,96 Eur, o sprendimą byloje dėl UAB „Trys banginiai“ bankroto bylos iškėlimo priimti teismo nuožiūra.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 17 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Trys banginiai“, administratoriumi atrinktas Laimonas Vogulys.

Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus atsakovo finansinės atskaitomybės dokumentus, pažymėjo, kad atsakovo UAB „Trys banginiai“ turimo turto vertė yra 192 194,00 Eur, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai yra 198 805,00 Eur. Įmonės nuostoliai 2015 m. lapkričio 11 d. duomenimis sudaro – 10 981,00 Eur. Iš pateikto kreditorių sąrašo sprendė, kad įmonė turi  kreditorius, kuriems įvykdymo terminai yra suėję – 203 090,53 Eur dydžio sumai, o debitoriniai įsipareigojimai sudaro -187 494,53 Eur. Teismas palyginęs įmonės pradelstus kreditorinius įsipareigojimus su turimo turto verte, konstatavo, jog jie viršija visą balanse įrašyto turto vertę. Teismas konstatavęs įmonės nemokumą pagal ĮBĮ 2 str. 8 d. nuostatas ir sprendė, kad yra pagrindas kelti bankroto bylą (ĮBĮ  9 str. 7 d. 1p., 2 str. 8 p.).

III. Atskirojo skundo argumentai

Atsakovas UAB „Trys banginiai“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atsisakyti iškelti bankroto bylą.

Pažymėjo, kad atsakovo pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės tik dėl trečiųjų asmenų nusikalstamų veiksmų, kurių atsakovas negalėjo numatyti ir egzistuoja tas pats debitorinis reikalavimas fiziniam asmeniui, kuris Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. liepos 30 d. nuosprendžiu atsakovui buvo priteistas kaip žalos atlyginimas. Debitorinio reikalavimo patenkinimas leistų įmonei atsiskaityti su ieškovais ir kreditoriais.

Akcentavo, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 19 d. nutartimi atsisakė iškelti bankroto bylą atsakovui UAB „Trys banginiai“, todėl apygardos teismas turėjo nutraukti bylos nagrinėjimą, kai jam tapo žinoma apie CPK 293 str. 3 p. egzistuojančias aplinkybes, o ne iškelti atsakovui bankroto bylą.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą VSDFV Vilniaus skyrius prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Trys banginiai“ palikti nepakeistą. Nurodė, kad atsakovas nuo 2012 metų sausio mėn. pažeidinėja VSD įmokų mokėjimo tvarką, mokėjimo nurodymai kredito įstaigose liko neįvykdyti, antstolis pagal pateiktus VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus jokių piniginių lėšų nepervedė. VSDFV Vilniaus skyrius įmonės direktoriui už VSD įmokų mokėjimo tvarkos pažeidimus 2015-04-22 surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, tačiau skola vis tiek nesumokėta.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Byloje keliamas klausimas dėl juridinio asmens pripažinimo nemokiu ir bankroto bylos iškėlimo pagrindų egzistavimo.

Atskirasis skundas grindžiamas tuo, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo neteisingai (nevisapusiškai) nustatė aplinkybes dėl atsakovo įsiskolinimų kreditoriams ir padarė procesinių normų pažeidimą.

Įmonių bankroto procesą reglamentuoja ĮBĮ, kurio 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų taikymo prioritetas kitų įstatymų atžvilgiu. Taigi bankroto procedūros vykdomos pagal ĮBĮ, o įstatymų, tame tarpe ir CPK, nuostatos taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ. ĮBĮ 4 straipsnyje numatyti pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo pagrindai (įmonė laiku neatsiskaito, nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomų įmokų ir (arba) priteistų sumų, viešai praneša, kad neketina vykdyti įsipareigojimų, neturi turto ar pajamų) yra tik pagrindas pareiškimui dėl bankroto bylos iškėlimo paduoti. Todėl atmestinas apelianto argumentas, kad apygardos teismas turėjo nutraukti bylos nagrinėjimą, nes Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 19 d. nutartimi atsisakė iškelti bankroto bylą atsakovui UAB „Trys banginiai“. Šiuo atveju ieškovas praėjus metams po nutarties iškelti bankroto bylą atsakovui, nėra saistomas CPK 293 str. nuostatomis, nes ĮBĮ įstatymo nustatyta tvarka turėjo pagrindą pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo dėl įstatymų nustatytų mokesčių nemokėjimo, kurie per metus ženkliai išaugo.

Pagrindai bankroto bylai iškelti numatyti ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje. Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki; 2) įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 3) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų. Teismas įmonei gali iškelti bankroto bylą dėl jos nemokumo tuo atveju, jei yra objektyvios prielaidos, sudarančios pakankamą pagrindą daryti išvadą, jog įmonė faktiškai yra nemoki. Įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.).Taigi esminis ir pagrindinis dalykas, ką vertina teismas, spręsdamas dėl įmonės mokumo, tai įmonės turimo balansinio turto vertės ir pradelstų įsipareigojimų santykis. Todėl sutiktina su ieškovo atsiliepimu į atskirąjį skundą išsakytu teiginiu, kad sprendžiant klausimą dėl nemokumo, Įmonių bankroto įstatymas nenustato jokių išlygų, jei įmonė tampa nemoki dėl trečiųjų asmenų kaltės.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas iškėlė atsakovui bankroto bylą konstatavęs, kad apskaitytos 2015 m. balanse skolos akivaizdžiai viršijo balanse įrašyto turto vertę, o įmonės nuostoliai 2015 m. lapkričio 11 d. duomenimis sudaro – 10 981,00 Eur. Taip pat didžiausi pradelsti įsipareigojimai 2015 m. lapkričio 11 d. finansinių dokumentų duomenimis yra kreditoriams Valstybinei mokesčių inspekcijai (pelno mokestis – 6 827,79 Eur, PVM mokestis – 15 547, 83 Eur, taršos mokestis – 341,19 Eur, kelių mokestis- 1 158,12 Eur, delspinigiai – 1 701,03 Eur, viso 25 575,96 Eur) bei VSDFV – 26 766,77 Eur. Taigi, teismas įmonei iškėlė bankroto bylą dėl jos nemokumo konstatavęs, jog yra objektyvios prielaidos, sudarančios pakankamą pagrindą spręsti, jog įmonė faktiškai yra nemoki ir su tokia pozicija apeliacinis teismas sutinka.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakyta, jog įmonės faktinio mokumo nustatymui svarbu ne tik formalus pradelstų įsipareigojimų ir į įmonės balansą įrašyto turto vertės santykis, tačiau ypač svarbios objektyvaus turinio aplinkybės, iš kurių galima būtų spręsti apie faktinį įmonės mokumą, nes nustačius, kad įmonė kurį laiką nesugeba bent iš dalies atsiskaityti su tais pačiais kreditoriais, įmonė galėtų būti pripažinta nemokia pradelstiems įsipareigojimams net ir neviršijant 1/2 balansinės turto vertės (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 2-1162/2010 ir 2-1665/2011). Iš bylos duomenų galima spręsti, kad įmonė turi pradelstų ilgalaikių įsipareigojimų ieškovui VSDFV Vilniaus skyriui, nes nuo 2012 m. sausio mėn. bendrovė nesilaikė nustatytos VSD įmokų mokėjimo tvarkos, mokėjimo nurodymai kredito įstaigose liko neįvykdyti. Laikotarpyje nuo 2014 m. iki 2015 m. įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondui ženkliai išaugo, t.y. 2015-01-01 skola sudarė 18 589,32 Eur, o nuo 2016-01-01 įsiskolinimas jau sudarė 27 474,43 Eur, todėl yra pagrindas spręsti, kad įmonė nesugeba atsiskaityti su tuo pačiu kreditoriumi.

Vertinant bendrovės turtinę būklę, ypač svarbu išanalizuoti ir ištirti įmonės gautinas sumas, t. y. ar šios sumos gali būti laikomos realiu atsakovo turtu, ar yra realių galimybių išieškoti nurodytas sumas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartis c. b. Nr. 2-2186/2013). Pažymėtina, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorinės skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išieškoti ir grąžinti įmonei aspektais. Iš atsakovo pateikto debitorių sąrašo matyti, kad 187 494,53 Eur sudaro iš įvairių fizinių ir juridinių asmenų gautinos sumos (b. l. 62-66) iš kurių didžiausia 117 917,02 Eur gautina Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007 m. liepos 30 d. nuosprendžiu priteisus iš D. G.. Tačiau apeliantas nepateikė dokumentų, įrodančių apie realią galimybę gauti šią sumą. Byloje nėra duomenų apie minėtų debitorinių skolų atgavimo perspektyvas, nėra įrodymų, kad šios sumos bus išieškotos. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad, nepaisant to, jog bankroto bylos turi viešąjį interesą, sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, yra taikomas ir civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Apeliantui nei pirmos instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikus jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių realų įmonės mokumą, byloje esančių duomenų pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantas atskiruoju skundu neįrodė, jog įmonė pajėgi atsiskaityti su kreditoriais, bei nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados dėl įmonės nemokumo, todėl naikinti ar keisti skundžiamą teismo nutartį atskirojo skundo argumentais nėra jokio teisinio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bankroto bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus, jog įmonė pajėgi vykdyti prievoles, bankroto byla bet kurioje stadijoje gali būti nutraukta ĮBĮ 27 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartis c. b. Nr. e2-1312-464/2015). Taigi, atsakovui pavykus sėkmingai ir operatyviai išsiieškoti skolas iš debitorių ar suradus investuotojų, kurių pagalba atsakovas būtų pajėgus atsiskaityti ir atsiskaitytų su kreditoriais, galėtų būti sprendžiamas klausimas dėl bankroto bylos nutraukimo ĮBĮ 27 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.