Administracinė byla Nr. eA-2417-415/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03339-2024-9
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. lapkričio 6 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. T. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. T. skundą Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas M. T. (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) prašė teismo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2024 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. 24S146080 (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas nurodė, kad:
2.1. Sprendimu buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Nr. 760295176, galiojantis iki 2025 m. spalio 10 d. Sprendimas motyvuotas dviem pagrindais: 1) duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, t. y. pareiškėjui nebuvo išmokėtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas minimalią mėnesinę algą (toliau – ir MMA) siekiantis darbo užmokestis; 2) asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvoje, nes pareiškėjas negavo atlyginimo iš uždarosios akcinės bendrovės (toliu – ir UAB) „Ostinas“ (toliau – ir Bendrovė).
2.2. Pareiškėjui atlyginimo neišmokėjo ir pakankamo darbo nesuteikė būtent darbdavys, kuris nesilaikė savo įsipareigojimų ir nesuteikė darbo užsieniečiui dėl sumažėjusių darbo apimčių, todėl pareiškėjas priverstas ieškotis kito darbo.
2.3. Pareiškėjas jokios klaidinančios informacijos neteikė, nedirbo nelegalaus darbo, todėl nesuprantama, kokie duomenys neatitinka tikrovės. Pareiškėjas nurodė, jog turi santaupų, todėl atsakovas, nepatikrinęs duomenų, negalėjo daryti išankstinių išvadų.
2.4. Naikinti leidimą laikinai gyventi yra neproporcinga, nes pareiškėjas ketina toliau dirbti Lietuvoje pas kitą darbdavį ir pateiks prašymą dėl darbdavio pakeitimo.
2.5. Atsakovas turėjo informuoti pareiškėją apie galimą leidimo panaikinimą, kad jis turėtų laiko įgyvendinti savo teises, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir ĮUTP, Įstatymas) 50 straipsnio 1 ir 2 dalyse.
2.6. Sprendimas yra neteisėtas, nes užsienietis pateikė prašymą dėl darbdavio keitimo per nustatytą terminą.
3. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad 2023 m. rugsėjo 26 d. pareiškėjas pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, jog ketina dirbti UAB „Ostinas“. Departamentas 2023 m. spalio 5 d. priėmė sprendimą pakeisti leidimą laikinai gyventi. 2023 m. spalio 6 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760295176, galiojantis iki 2025 m. spalio 6 d. Vykdant užsieniečių kontrolę buvo patikrinti duomenys apie pareiškėją Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad Bendrovėje pareiškėjas įdarbintas nuo 2021 m. balandžio 9 d. Nustatyta, kad jam per darbo Bendrovėje laikotarpį po turimo leidimo laikinai gyventi išdavimo nei karto nebuvo išmokėtas ne mažesnis nei prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 850 Eur. Departamentas, išnagrinėjęs surinktą informaciją ir vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, 2024 m. birželio 14 d. priėmė sprendimą Nr. 24S146080 panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.
5. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjui leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo pakeistas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti Bendrovėje ir gauti darbo užmokesti iš Bendrovės. Departamentas būtent šiuo pagrindu pakeitė pareiškėjui leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui negaunant Įstatyme nustatyto atlyginimo, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo pakeistas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Departamentas pažymėjo, jog galiojantys teisės aktai neįpareigoja jo aiškintis aplinkybes, dėl kurių pareiškėjui nebuvo mokamas sutartas darbo užmokestis. Vien faktas, jog užsienietis negauna reguliarių pajamų, yra įstatymo nustatytas pagrindas naikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi. Be to, pareiškėjas nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, kurios paneigtų Departamento nustatytus faktus. Tai, kad pareiškėjas prieš tai turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ketina toliau dirbti ir pateikė naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, nepaneigia tos aplinkybės, kad pareiškėjas neatitinka įstatymo reikalavimų, todėl vien šios aplinkybės nėra pakankamos konstatuoti ginčijamo sprendimo neproporcingumą. Departamento teigimu, leidimo panaikinimo pagrindas buvo nustatytas vadovaujantis ĮUTP 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, kuris nustato, kad leidimas gyventi panaikinamas, jeigu su užsieniečiu buvo nutraukta darbo sutartis arba ji nebuvo sudaryta, todėl Departamento neprivalėjo informuoti pareiškėjo apie jam priimamą nepalankų sprendimą.
II.
6. Regionų administracinis teismas 2024 m. rugsėjo 4 d. sprendimu pareiškėjo M. T. skundą atmetė.
7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:
7.1. M. T. 2023 m. rugpjūčio 31 d. pateikė Departamentui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi ĮUTP 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). UAB „Ostinas“ pateikė tarpininkavimo raštą, kuriame nurodyta, kad leidimą prašoma išduoti 2 metams, o užsienietis Lietuvoje dirbs betonuotoju.
7.2. Departamentas, vadovaudamasis ĮUTP 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2023 m. spalio 6 d. pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. 760295176, galiojantį iki 2025 m. spalio 6 d.
7.3. Atsakovas patikrino duomenis apie pareiškėją Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nuo 2021 m. balandžio 9 d. Pareiškėjui po 2023 m. spalio 6 d. išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nei karto nebuvo išmokėtas ne mažesnis nei prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesio darbo užmokestis – 850 Eur. Byloje pateiktas SODROS duomenų išrašas patvirtina, kad pareiškėjui už 2023 m. spalio mėn. išmokėtas darbo užmokestis – 695,45 Eur, lapkričio mėn. – 425 Eur, gruodžio mėn. – 626,32 Eur, 2024 m. sausio mėn. – 512,75 Eur, vasario mėn. – 846 Eur, kovo mėn. – 846 Eur, balandžio mėn. – 313,33 Eur.
7.4. Departamentas 2024 m. birželio 14 d. priėmė ginčijamą Sprendimą Nr. 24S146080, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi, nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, taip pat tuo pagrindu, jog asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendimas priimtas vadovaujantis ĮUTP 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 bei 5 punktais.
8. Teismas aptarė ĮUTP įtvirtintus leidimo laikinai gyventi išdavimo ir jo panaikinimo pagrindus. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui tenka pareiga laikytis įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, be kita ko, ĮUTP 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, t. y. iki 2025 m. spalio 23 d. Išimtys įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra numatytos. Teismas pažymėjo, kad ĮUTP 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, jog viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.
9. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjo patikrinimo metu MMA buvo 840 Eur. Teismas iš byloje esančių dokumentų nustatė, kad pareiškėjui nei vieną mėnesį nebuvo mokamas ne tik kad tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, bet nei vieną mėnesį nebuvo mokamas įstatymu nustatytas ne mažesnis kaip 840 Eur darbo užmokestis.
10. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginys, jog mažesnis darbo užmokestis buvo mokamas dėl sumažėjusių darbo apimčių, be to, darbo užmokestis neišmokėtas dėl darbdavio kaltės, nepaneigia Sprendimu nustatytos aplinkybės, jog leidimo galiojimo laikotarpiu pareiškėjas iš Bendrovės negavo darbo užmokesčio, kuris būtų ne mažesnis nei 840 Eur. Taigi, teismas nurodė neturintis teisinio pagrindo nesivadovauti valstybės institucijoje (Sodroje) kaupiamais oficialiais duomenimis, sudarytais remiantis ir Bendrovės teikiama informacija. Teismas darė išvadą, kad Departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo mokamas mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA ir nereguliarus, o tai neatitiko UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto reikalavimo (pareiškėjui mokėtas darbo užmokestis neatitiko Darbo sutartyje nurodyto mokėtino darbo užmokesčio). Teismas akcentavo, kad pareiškėjas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad jo vienintelis pragyvenimo šaltinis – Bendrovėje gautas darbo užmokestis. Teismas vertino, kad pareiškėjui nepateikus duomenų apie kitas gaunamas pajamas (tokių duomenų nepateikta ir su skundu), Departamentas turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas neturi pakankamai reguliarių pajamų pragyventi Lietuvoje ir jo nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės (ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktai).
11. Vadovaudamasis Aprašo nuostatomis teismas pažymėjo, kad užsienietis, teikdamas prašymą Departamentui, privalo nurodyti teisingą informaciją ir atitikti kitus keliamus reikalavimus teisėtam gyvenimui Lietuvos Respublikoje tiek prašymo pateikimo metu, tiek visą teisėto pagrindo (pvz., leidimo) galiojimo laikotarpį, o pasikeitus leidimo išdavimo metu egzistavusioms aplinkybėms – privalo informuoti migracijos priežiūrą vykdančią instituciją. Pagal Aprašą paaiškėjus bent vienam iš ĮUTP 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš ĮUTP 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi (aktualios ginčui redakcijos Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, 130 punktas).
12. Teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjui leidimas laikinai gyventi panaikintas ĮUTP 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, atsakovas neturėjo pareigos pranešti pareiškėjui apie tai, jog jam bus panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei suteikti 3 mėnesių laikotarpį pateikti prašymą pakeisti darbdavį.
III.
13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
14. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia argumentais:
14.1. Nagrinėjamu atveju buvo nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamos praktikos (administracinė byla Nr. eA?2288?556/2023), kurioje išaiškinta, kad i?rodinėjimo naštos pasiskirstymo prasme atsakovas, visų pirma, turėjo pareigą, prieš priimdamas sprendimą aptariamu pagrindu, surinkti faktinius duomenis, patvirtinanc?ius, jog prieš siekdamas gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, uz?sienietis pateikė duomenis, kurie aiškiai neatitiko tikrovės, tik pastarasis neatitikimas paaiškėjo vėliau.
14.2. Pareiškėjui atlyginimo neišmokėjo ir pakankamo darbo nesuteikė būtent darbdavys, kuris nesilaikė savo i?sipareigojimų ir nesuteikė darbo užsieniečiui dėl sumažėjusių darbo apimčių, todėl pareiškėjas yra priverstas ieškoti kito darbo.
14.3. Pareiškėjas jokios klaidinančios informacijos neteikė, nedirbo nelegalaus darbo, todėl nėra suprantama, kokie duomenys neatitinka tikrovės, jei UAB „Ostinas“ paprasčiausiai sumažėjo darbo apimtys ir Bendrovė laikinai negalėjo mokėti viso darbo užmokesčio.
14.4. Pareiškėjas turi santaupų, todėl atsakovas, nepatikrinęs duomenų, negalėjo daryti išankstinių išvadų.
14.5. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas turėjo pateikti duomenis Departamentui, jog negaus numatyto atlyginimo, kadangi ne pareiškėjas sau moka atlyginimą, o jo darbdavys, kurio pareiškėjas nereguliuoja, todėl nebuvo jokio pagrindo perkelti pareiškėjui duomenų teikimo i?rodinėjimo naštos.
14.6. Nagrinėjamu atveju, spręsdamas iškilusius klausimus, atsakovas turėjo pareigą bent minimaliai paklausti pareiškėjo, kodėl jis negauna darbo užmokesčio ir pateiktus paaiškinimus kartu su kitais surinktais duomenimis i?vertinti priimant sprendimą dėl užsieniečio prašymo (žr., pvz., LVAT 2020 m. sausio 29 d. nutarti? administracinėje byloje Nr. eA-2400-756/2020).
14.7. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino pareiškėjo argumentų dėl kito darbdavio bei nevertino, kad Departamentas visiškai nebendradarbiavo su pareiškėju. Pareiškėjas ketina toliau dirbti Lietuvoje pas kitą darbdavi? ir vadovaujantis ĮUTP nuostatomis turi teisę keisti darbdavį, todėl pateiks prašymą dėl darbdavio keitimo, tac?iau atsakovo neproporcingas Sprendimas sukelia padėti?, dėl kurios pareiškėjas negali bu?ti Lietuvoje.
14.8. Departamentas pareiškėjo visiškai neinformavo apie galimą leidimo panaikinimą, nors turėjo pareigą informuoti ir suteikti pareiškėjui bent minimalų terminą, siekiant i?gyvendinti jam suteiktas teises, kaip tai numatyta ĮUTP 50 straipsnio 21 dalyje.
14.9. Nagrinėjamu atveju skundžiamas Sprendimas yra neteisėtas, nes užsienietis pateikė prašymą dėl darbdavio keitimo per nustatytą terminą, todėl sukeliamos pasekmės galėtų būti kraštutinė priemonė tikslui pasiekti tik po minimalios informacijos suteikimo.
15. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
16. Atsakovo teigimu, pareiškėjui negaunant Įstatyme nustatyto atlyginimo (mažiausiai 1 MMA), atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo pakeistas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Preziumuojama, kad pareiškėjui yra žinomi ĮUTP įtvirtinti išduoto leidimo panaikinimo pagrindai (reikalavimai darbo užmokesčiui), todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir siekiant ateityje galimai išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas galėjo (ir turėjo pareigą) kreiptis į Departamentą dėl naujo leidimo gyventi išdavimo.
17. Atsakovas pažymi, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui išduotas konkrečiu pagrindu (leidimas laikinai gyventi šalyje užsieniečiui, kuris ketina dirbti) ir aiškiai nurodytomis sąlygomis. Byloje nebuvo paneigta, kad pareiškėjas patikrinimo laikotarpiu pragyvenimui Lietuvos Respublikoje reguliarių pakankamų lėšų neturėjo. Teisės aktai numato minimalią pajamų sumą ir gaunamų pajamų Lietuvos Respublikoje reguliarumą, kuris, be kita ko, buvo nurodytas pareiškėjo siekiant leidimo laikinai gyventi šalyje ir darbdavio tarpininkavimo rašte. Duomenų, kad apie įdarbinimo sąlygų pasikeitimus Departamentas buvo informuotas, byloje nėra. Departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, turėjo pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas negavo reguliarių pajamų, pakankamų pragyventi Lietuvos Respublikoje, kurias nurodė ketinąs gauti, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi šalyje išdavimo. Todėl darytina išvada, kad Departamentas turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjas neturi pakankamai reguliarių pajamų pragyventi Lietuvos Respublikoje. Ši aplinkybė gali būti vertinama kaip tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimas siekiant gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1364-629/2024; 2024 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1556-662/2024; 2024 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1621-520/2024; 2024 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1786- 575/2024; kt.).
18. Atsakovo teigimu, ĮUTP 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr.eA-2050-662/2019).
19. Atsakovas pažymi, kad LVAT savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016; 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018; 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022).
20. Departamento tvirtinimu, galiojantys teisės aktai neįpareigoja jo aiškintis aplinkybes, dėl kurių pareiškėjui nebuvo mokamas sutartas darbo užmokestis. Vien faktas, jog užsienietis negauna reguliarių pajamų, yra įstatymo nustatytas pagrindas naikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi. Be to, pareiškėjas skunde teismui nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, kurios paneigtų Departamento nustatytus faktus.
21. Atsakovo vertinimu, tai, kad pareiškėjas prieš tai turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tai, kad ketina toliau dirbti Lietuvos Respublikoje, ir tai, kad pateikė naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, nepaneigia tos aplinkybės, kad pareiškėjas neatitinka ĮUTP reikalavimų, todėl vien šios aplinkybės nėra pakankamos konstatuoti ginčijamo sprendimo neproporcingumą.
22. Pareiškėjo nurodoma ĮUTP 50 straipsnio 21 dalis nagrinėjamu atveju netaikytina, todėl Departamentas neprivalėjo informuoti pareiškėjo apie jam priimamą nepalankų sprendimą.
23. Departamentas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjui 2024 m. rugsėjo 23 d. buvo išduotas naujas leidimas laikinai gyventi, kuris buvo įteiktas 2024 m. rugsėjo 27 d., todėl mano, kad ginčas neturi tikslo.
IV.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
24. Byloje nustatyta, kad M. T. 2023 m. rugpjūčio 31 d. pateikė Departamentui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi ĮUTP 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). UAB „Ostinas“ pateikė tarpininkavimo raštą, kad leidimą prašoma išduoti 2 metams, o užsienietis Lietuvoje dirbs betonuotoju.
25. Atsakovas, vadovaudamasis ĮUTP 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2023 m. spalio 6 d. pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. 760295176, galiojantį iki 2025 m. spalio 6 d.
26. Atsakovui patikrinus duomenis apie pareiškėją Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje, nustatyta, kad pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nuo 2021 m. balandžio 9 d. Pareiškėjui po 2023 m. spalio 6 d. išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nė karto nebuvo išmokėtas ne mažesnis nei prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesio darbo užmokestis – 850 Eur. SODROS duomenų išrašas patvirtina, kad pareiškėjui už 2023 m. spalio mėn. išmokėtas darbo užmokestis – 695,45 Eur, lapkričio mėn. – 425 Eur, gruodžio mėn. – 626,32 Eur, 2024 m. sausio mėn. – 512,75 Eur, vasario mėn. – 846 Eur, kovo mėn. – 846 Eur, balandžio mėn. – 313,33 Eur.
27. Atsakovas 2024 m. birželio 14 d. priėmė ginčijamą Sprendimą Nr. 24S146080, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi, nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, taip pat tuo pagrindu, jog asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendimas priimtas vadovaujantis ĮUTP 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 bei 5 punktais.
28. Įvertinusi paminėtąsias bylos faktines aplinkybes ir jų teisinį kvalifikavimą, teisėjų kolegija toliau nagrinėja administracinio sprendimo teisėtumo klausimą pagal teisės į gerą administravimą ir teisės į veiksmingą gynybą suponuojamus imperatyvus.
Dėl administracinio sprendimo teisėtumo vertinimo pagal gero administravimo principą, kai sprendimas grindžiamas keliais savarankiškais teisiniais pagrindais
29. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad LVAT praktika dėl ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo panašiose bylose nėra vienoda. Vienais atvejais laikomasi pozicijos, kad panašiomis aplinkybėmis, kaip ir šioje byloje, leidimas remiantis ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu panaikintas nepagrįstai (žr., pvz., LVAT 2023 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2288-556/2023; 2024 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1815-502/2024; 2024 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2387-968/2024). Kitais atvejais pripažįstama, kad iš įstatymo kylančių prievolių vykdymo pažeidimas, kaip šiuo atveju – nemokamas ne mažesnis nei prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesio darbo užmokestis, yra pagrindas konstatuoti, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės, todėl taikytinas ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas leidimo panaikinimo pagrindas (žr. šios Nutarties 17 p. minimas LVAT nutartis). Šiomis aplinkybėmis teisėjų kolegija mato poreikį plėtoti aktualios teisės aiškinimo bei taikymo praktiką atsižvelgiant į tai, kad konstatuotina teisės normų, įtvirtintų ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 14 punktuose, konkurencijos teisinė padėtis. Todėl kvalifikuojant ginčo teisinius santykius svarbu nustatyti, kuri iš šių normų kvalifikuojamaisiais teisiniais požymiais glaudžiausiai koreliuoja su atsakovo nustatytomis iš įstatymo kylančių prievolių pažeidimo aplinkybėmis.
30. Taikant šį teisės normų konkurencijos įveikimo metodą, yra teisinis pagrindas konstatuoti, kad atsakovui, patikrinimo metu surinkus duomenis, kad pareiškėjas, kuriam mokamas mažesnis nei prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėtinas mėnesio darbo užmokestis, neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu ĮUPT nustatytu pagrindu, ginčo santykiams taikytinas ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte, o ne 2 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas. Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjui tenka pareiga laikytis įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, be kita ko, ĮUTP 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus, ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, t. y. iki 2025 m. spalio 23 d.
31. Įvertinusi reikšmingų teisinių faktų visumą, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad atsakovas tinkamai nustatė faktines aplinkybes, sudarančias pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vadovaudamasis ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu. Tačiau atsakovas padarė faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo klaidą, nurodydamas ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Vietoje ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto ginčijamame Sprendime atsakovas privalėjo nurodyti ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą ir taikyti jame įtvirtintą teisinį reguliavimą. Todėl teisėjų kolegija pakeičia ginčijamame Sprendime nurodytą leidimo pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo teisinį pagrindą iš ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto į ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą.
32. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentas dėl ginčijamo sprendimo motyvo, susijusio su tikrovės neatitinkančių duomenų teikimu, esą sudarančio pagrindą panaikinti šį sprendimą, atmestinas kaip nepagrįstas. Dėl atsakovo padarytos teisės klaidos, susijusios su pareiga motyvuoti, skundžiamas administracinis sprendimas negali būti panaikintas, nes jis pagrįstas kitais teisiniais motyvais (ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu). Be to, aplinkybė, kad administracinis sprendimas grindžiamas teisiniu pagrindu, kurį teisėjų kolegija pripažino netinkamu susiklosčiusioms teisinėms aplinkybėms, galėtų sudaryti pagrindą panaikinti administracinį sprendimą tik tuo atveju, jeigu atsakovas turėtų diskreciją ginčo klausimais ir galėtų priimti kitokį sprendimą. Tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas tokios diskrecijos neturi ir gali priimti tik tokį sprendimą, kuris iš esmės sukelia tas pačias teisines pasekmes kaip ir nagrinėjamas administracinis sprendimas. Pastebėtina ir tai, kad, kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, tam tikrų administracinio sprendimo trūkumų ištaisymas teisme nėra laikomas administraciniam teismui suteiktos kompetencijos ribų peržengimu, jei kiekvienu atveju paisoma suinteresuotojo asmens teisės pateikti reikšmingus argumentus (šiuo klausimu žr. LVAT 2024 m. vasario 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-362-968/2024 28 p., mutatis mutandis LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-438-993/2014 57–58 p.).
33. Pagal veiksmingos teisminės gynybos principą reikalaujama, kad teismas, vertindamas administracinio sprendimo teisėtumą, įsitikintų, jog šis sprendimas yra pagrįstas pakankamai svariomis faktinėmis aplinkybėmis ir šiame sprendime išdėstyti teisiniai argumentai. Kai administracinis sprendimas yra grindžiamas keliais savarankiškais teisiniais pagrindais, pakanka bent vieno, kad jis būtų pripažintas teisėtu. Nagrinėjamoje byloje, kaip minėta, administracinis sprendimas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą gyventi Lietuvoje yra pagrįstas keliais savarankiškais motyvavimo ramsčiais, nepaisant to, kad jų faktinis pagrindas sutampa. Nustatęs, kad pareiškėjas negauna nustatyto dydžio darbo užmokesčio, be 31 punkte aptarto teisinio pagrindo, atsakovas remiasi ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatomis dėl pakankamų pragyvenimo lėšų stokos. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiekvienas iš šių pagrindų atskirai yra pakankamas administracinio sprendimo teisėtumui pagrįsti, nes minėtieji pagrindai yra savarankiški, o ne kumuliatyvūs. Todėl Migracijos departamento padaryta teisės klaida, turinti įtakos tik vienam iš ginčijamo administracinio sprendimo motyvavimo ramsčių, negali būti pakankama sprendimo panaikinimui, nes ši klaida negalėjo turėti lemiamos įtakos ginčijamo administracinio sprendimo teisėtumui.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
34. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką, teisė būti išklausytam yra teisinės valstybės principo elementas, visuotinai pripažintas bendrasis teisės principas, kylantis ne tik iš Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatos, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, bet ir Konstitucijos 18 ir 30 straipsniais užtikrinamų teisės į gynybą ir teisės į teisingą bylos nagrinėjimą paisymo. Taigi teisė būti išklausytam užtikrina kiekvienam asmeniui galimybę deramai ir realiai pareikšti savo nuomonę per administracinę procedūrą ir iki sprendimo, galinčio neigiamai paveikti jo interesus, priėmimo.
35. ĮUTP nenustatyta konkreti užsieniečio išklausymo prieš priimant sprendimą panaikinti leidimą gyventi Lietuvoje, išduotą darbo pagrindu, procedūra. Vis dėlto, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką teisės būti išklausytam turi būti paisoma, net jei taikytinuose teisės aktuose tokia procedūra aiškiai nėra numatyta (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010). Prieš konkrečiai išnagrinėjant šios teisės įgyvendinimą šioje byloje, naudinga priminti, kad teisės būti išklausytam tikslas – nustatyti kuo tikslesnes ir teisingesnes faktines aplinkybes ir užtikrinti suinteresuotojo asmens apsaugą. Kitaip tariant, šia nuostata siekiama užtikrinti, kad bet koks sprendimas asmens nenaudai būtų priimamas žinant visas aplinkybes. Nors teisė būti išklausytam nėra absoliuti, atsižvelgus į nurodytas priežastis jos ribojimo atvejai privalo būti atidžiai išnagrinėti, be kita ko, proporcingumo aspektu.
36. Kalbant apie Migracijos departamento priimamus sprendimus panaikinti leidimą, išduotą darbo pagrindu, pažymėtina, kad tokio pobūdžio sprendimai yra priimami asmeniui, neprašiusiam šio sprendimo priimti, todėl šio asmens galimybė pareikšti nuomonę dėl numatomo sprendimo yra iš esmės suvaržyta. Vis dėlto, kiekvienas suinteresuotasis asmuo turi teisę apskųsti Migracijos departamento priimtus sprendimus, susijusius su išduoto leidimo gyventi Lietuvoje panaikinimu, ir tokio apskųsto sprendimo vykdymas buvo iškart sustabdomas pagal ĮUTP 139 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas (iki 2024 m. liepos 1 d. galiojusi punkto redakcija). Tai reiškia, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, pateikus motyvuotą skundą dėl leidimo gyventi panaikinimo, šis sprendimas nedelsiant nebetaikomas ir pradedamas įprastas procesas, per kurį gali būti užtikrinta asmens teisė būti išklausytam, todėl pareiškėjo teisės būti išklausytam esmė nėra paveikiama. Be to, kaip matyti iš supranacionalinių teismų praktikos, su kuria darnos siekia nacionalinė administracinė doktrina, asmens išklausymas a posteriori, nagrinėjant dėl nepalankaus sprendimo pateiktą skundą, tam tikromis aplinkybėmis gali užtikrinti teisės būti išklausytam paisymą (mutatis mutandis žr. nuostatas dėl teisės į gynybą principo, įtvirtinto Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje, taikymo, suformuotas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimo byloje Texdata Software, C?418/11, EU:C:2013:588, 85 punkte; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. sausio 12 d. sprendimo byloje Buterlevičiūtė prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42139/08, 52–54 p.).
37. Siekiant užtikrinti veiksmingą atitinkamo asmens apsaugą, teisė būti išklausytam skirta, kad asmuo galėtų pateikti su savo individualia situacija susijusių įrodymų, kurie būtų palankūs tam, kad sprendimas būtų arba nebūtų priimtas arba kad būtų nulemtas jo turinys. Vis dėlto, nagrinėjamu atveju minėto pobūdžio aplinkybėmis pareiškėjas nesirėmė ir jų bylą nagrinėjantiems dviejų instancijų teismams, turintiems visavertę jurisdikciją fakto ir teisės klausimais, nenurodė. Kitaip tariant, nėra ginčo, kad pareiškėjui sudarius galimybę pateikti savo paaiškinimus iš anksto, nebūtų pasiektas kitas rezultatas. Faktas, jog užsienietis negauna pajamų, pagal įstatymą privalomų leidimui gauti, yra įstatymo nustatytas pagrindas naikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Šiomis aplinkybėmis, t. y. nesant jokių pareiškėjo situaciją individualizuojančių aplinkybių, pareiga jį išklausyti prieš priimant šį sprendimą beprasmiškai pailgintų administracinę procedūrą ir nepadidintų pareiškėjo teisinės apsaugos. Teisė būti išklausytam prieš priimant sprendimą panaikinti leidimą gyventi turi būti įgyvendinama, paisant pusiausvyros tarp suinteresuotojo asmens teisės būti išklausytam prieš priimant jam nepalankų sprendimą ir kompetentingų valstybės institucijų pareigos kovoti su neteisėta imigracija, ir negali būti naudojama kaip priemonė, pagal kurią administracinė procedūra būtų nepagrįstai apsunkinama. Įvertinus nagrinėjamo atvejo aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeista pusiausvyra tarp bendrojo intereso supaprastinti administracinę procedūrą bei veiksmingai ją organizuoti ir suinteresuotojo asmens teisės būti išklausytam iš anksto.
38. Sutiktina su kitais atsakovo argumentais, jog tai, kad pareiškėjas prieš tai turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tai, kad ketina toliau dirbti Lietuvos Respublikoje, ir tai, kad pateikė naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, nepaneigia nustatytų faktinių aplinkybių, patvirtinančių, kad pareiškėjas pažeidė iš ĮUTP kylančias prievoles, o pareiškėjo nurodomos aplinkybės nepaneigia ginčijamo sprendimo proporcingumo.
39. Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių sąlygų, įtvirtintų pareiškėjo nurodomoje ĮUTP 50 straipsnio 21 dalyje egzistavimą, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas privalėjo iš anksto informuoti pareiškėją apie jam priimamą nepalankų sprendimą.
40. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą atmeta, pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės palieka nepakeistą ir pakeičia Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. birželio 14 d. sprendime Nr. 24S146080 nurodytą leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindą iš ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto į ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą.
41. Atsižvelgiant į tai, kad galutinis procesinis sprendimas byloje priimtas ne pareiškėjo naudai, netenkintinas pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo M. T. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 4 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.
Pakeisti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. birželio 14 d. sprendime Nr. 24S146080 nurodytą leidimo M. T. laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindą iš ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto į ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Gintaras Kryževičius
Dainius Raižys
Egidijus Šileikis