Administracinė byla Nr. A-1674-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01836-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (Pravieniškių PN-AK), priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 2–3).

2.       Pareiškėjas nurodė, kad neturtinė žala atsirado dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 13 d. iki 2018 m. liepos 25 d. Atliekant laisvės atėmimo bausmę 1 sektoriuje 15-oje kameroje gyvenamojo ploto norma buvo nuolat pažeidinėjama, be to dalį ploto užėmė sanitarinis mazgas ir patalpoje esantys baldai. Sanitariniame mazge nebuvo ventiliacijos, nebuvo klozeto, tik sanitarinis įrenginys grindyse. Kameroje buvo mažas langas, dėl ko buvo mažai šviesos ir gryno oro. Kameroje nebuvo radijo taško, nebuvo išduodami laikraščiai. Kameroje buvo blogas apšvietimas, karštis ir didelė drėgmė. Nurodė, kad buvo kandžiojamas uodų, o tinklelio nuo uodų administracija nedavė. Duše nebuvo pertvarų, dėl ko kiti nuteistieji ir pareigūnai galėjo jį matyti, nebūdavo, kur pasikabinti rūbus. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, jų sienos murzinos, juose nebuvo suoliukų, sporto inventorius sulūžęs. Į kiemelį pareiškėjas buvo vedamas kartu su rūkančiaisiais, kurie ten rūkydavo, dėl ko tekdavo kvėpuoti tabako dūmais. Tokiu būdu buvo pažeidžiamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. Pareiškėjas dėl netinkamų atsakovo veiksmų patyrė neturtinę žalą, t. y. didelius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, gyvenimo kokybės pablogėjimą, psichologinį stresą.

3.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime (b. l. 11–17) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4.       Atsakovas nurodė, jog pareiškėjui pataisos įstaigoje atliekant bausmę gyvenamųjų patalpų ploto norma nebuvo pažeista. Pabrėžė, kad nuobaudų atlikimą uždarosios zonos kamerose lėmė nuteistojo elgesys ir jo paties valia. Langai kamerų tipo patalpose atitinka teisės aktų reikalavimus, tinklelio nuo uodų išdavimo nenumato jokie teisės aktai. Kamerų tipo patalpoje Nr. 15 įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, gavus informaciją apie perdegusias lemputes ar sugadintus šviestuvus, jie nedelsiant keičiami naujais. 1-o sektoriaus patalpos vėdinamos per langus. Sanitarinis mazgas iki lubų atskirtas nuo likusio kameros ploto, jame yra 1 praustuvė ir 1 klozetas. Dušinėje tarp dušų yra pertvaros, persirengimo patalpa taip pat atskirta pertvara, joje yra suoliukai ir pakaba drabužiams. Nurodė, kad teisės aktai reikalauja, jog gyvenamąsias ir bendro naudojimo patalpas turi valytis patys nuteistieji. Įstaigoje visose kamerų tipo patalpose yra įrengtas radijo taškas, nurodė, kad nuteistieji nuolat gadina radijo taškus, nutraukia laidus, išlupa garsiakalbius. Kiekvieną dieną į kamerų tipo patalpas atnešami laikraščiai. Pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, jų sienos nuolatos valomos. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje pažymėta, jog pareiškėjas rūkantis, todėl buvo vedamas pasivaikščioti kartu su rūkančiais asmenimis. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis.

II.

5.       Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė (b. l. 60–66).

6.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 15 d. iki 2018 m. birželio 28 d. buvo paskirtas į Pravieniškių PN 1-io sektoriaus kamerų tipo patalpą Nr. 15, kurios plotas 8,40 kv. m, patalpoje buvo vienas, jam teko 8,40 kv. m ploto; nuo 2018 m. birželio 28 d. iki 2018 m. liepos 5 d. pareiškėjas buvo toje pačioje patalpoje kartu su kitu asmeniu, vienam asmeniui teko 4,20 kv. m (8,40/2) ploto; nuo 2018 m. liepos 6 d. iki 2018 m. liepos 7 d. pareiškėjas buvo paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 16, kurios plotas 7,87 kv. m, patalpoje buvo kartu su kitu asmeniu, vienam asmeniui teko 3,93 kv. m (7,87/2) ploto; nuo 2018 m. liepos 7 d. iki 2018 m. liepos 25 d. pareiškėjas buvo paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 15, patalpoje buvo kartu su kitu asmeniu, vienam asmeniui teko 4,20 kv. m ploto.

7.       Teismas pažymėjo, jog baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Nagrinėjamos bylos atveju nenustatytas minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas, todėl nebuvo pagrindo iš kameros ploto atimti kameroje esančių sanitarinio mazgo ir baldų užimamą plotą. Atsižvelgus į tai, nebuvo pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su pareiškėjui tenkančio ploto kamerų tipo patalpose pažeidimu.

8.       Dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad sanitariniame mazge nėra ventiliacijos, kvapas jautėsi ir kameroje, nebuvo unitazo – tik sanitarinis įrenginys grindyse, teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintomis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normomis (toliau – Aprūpinimo normos), kuriose nustatyta, kad kamerų tipo patalpoje turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupiamas), praustuvė –1 komplektas. Atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, nebuvo pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.

9.       Teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovo atstovas atsiliepime į skundą ir 2018 m. spalio 1 d. pažymoje Nr. 88-609 nurodė, kad kamerose, kuriose gyveno A. V., langų matmenys atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Teismas neturėjo pagrindo abejoti į bylą pateiktais duomenimis, todėl jais rėmėsi ir pareiškėjo argumentus dėl per mažų langų atmetė kaip nepagrįstus.

10.       Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą ir 2018 m. spalio 1 d. pažymoje Nr. 88-609 nurodė, kad patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas, buvo vėdinamos per atidaromus langus, kas atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 17 punkto reikalavimus. Teismas neturėjo pagrindo netikėti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, todėl jais rėmėsi. Byloje nebuvo duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, taip, be kita ko, iš dalies išvengiant ir drėgmės ar nemalonaus kvapo patalpose. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo vėdinimo, drėgmės, nemalonaus kvapo iš esmės buvo grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmesti.

11.       Iš į bylą pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento Kaišiadorių skyriaus (toliau – ir Visuomenės sveikatos centras) 2018 m. rugpjūčio 6 d. atsakymo A. V. teismas nustatė, kad Visuomenės sveikatos centras, gavęs A. V. skundą, atliko kameros Nr. 15 operatyviąją kontrolę, kurios metu buvo nustatyta, kad Pravieniškių PN-AK 1 sektoriaus KTP Nr. 15 patalpos oro temperatūra buvo 26,8/27,1 °C, santykinė oro drėgmė siekė 62,7/63,9 proc., oro judėjimo greitis <0,03/0,03 m/s. Taigi, šilumos ir drėgmės normų pažeidimų nenustatyta, oro judėjimo greitis buvo mažesnis, nei nustatyta HN 134:2015 16 punkte, t. y. nustatytas pažeidimas. Nors Visuomenės sveikatos centro 2018 m. rugpjūčio 6 d. rašte Nr. (2-22 4.80)2-33761 nurodyta, kad nustatytas oro judėjimo greičio pažeidimas, tačiau pareiškėjas nedetalizavo ir nepagrindė, kokias neigiamas pasekmes jam sukėlė tokios aplinkybės, o tik abstrakčiai ir deklaratyviai nurodė šias aplinkybes. Teismo sprendimas negali būti grįstas prielaidomis, todėl nesant byloje faktinio pagrindo daryti išvadą apie atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą dėl oro judėjimo greičio, šie pareiškėjo argumentai atmesti kaip nepagrįsti.

12.       Dėl pareiškėjo skundo teiginio, kad jis prašė administracijos ventiliatoriaus, tačiau jis nebuvo išduotas, teismas nurodė, kad Aprūpinimo normose nėra numatyta kamerų tipo patalpose turėti ventiliatorius. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą bei 2018 m. spalio 1 d. pažymoje nurodė, kad, esant būtinumui, nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK administraciją su prašymu dėl ventiliatoriaus išdavimo kreipėsi 2018 m. liepos 9 d., atsakymas, kad ventiliatorius nebus išduotas, parašytas 2018 m. rugsėjo 21 d. Teismas vertino, kad toks delsimas, esant netinkamoms sąlygoms kameroje (pvz. karščiui, drėgmei), galėtų sukelti papildomų nepatogumų. Tačiau, atsižvelgiant į Visuomenės sveikatos centro 2018 m. rugpjūčio 6 d. rašte Nr. (2-22 4.80)2-33761 pateiktą informaciją, kad kameroje buvusi temperatūra ir drėgmė atitiko nustatytas normas, teismas sprendė, kad ventiliatoriaus neišdavimas negalėjo sukelti tokių pasekmių, kurios prilygtų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui.

13.       Teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad kamerų tipo patalpoje Nr. 15 įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, gavus informaciją apie perdegusias lemputes ar sugadintus šviestuvus, jie nedelsiant keičiami naujais. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo duomenimis apie gyvenamųjų patalpų apšvietimo atitiktį nustatytiems reikalavimams, todėl jais rėmėsi. Pareiškėjo argumentus paneigė ir Visuomenės sveikatos centro atliktas kamerų tipo patalpos Nr. 15 patikrinimas, kurio metu nustatyta, kad dirbtinės apšvietos vertė buvo 205 lx, t. y. atitiko HN 134:2015 14 punkto reikalavimus. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo apšvietimo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikytini nepagrįstais ir atmestini.

14.       Teismas atsižvelgė į tai, jog atsakovo atstovas atsiliepime į skundą, 2018 m. rugsėjo 26 d. pažymoje ir 2018 m. spalio 1 d. pažymoje nurodė, kad kamerose yra įrengti radijo taškai, o 2018 m. rugsėjo 26 d. pažymoje nurodyta, kad laikraščiai yra išduodami kiekvieną dieną. Teismas neturėjo pagrindo netikėti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, todėl jais rėmėsi. Pareiškėjo argumentai dėl radijo taško kameroje Nr. 15 gedimo, paminėto Pravieniškių PN-AK 2018 m. rugpjūčio 23 d. rašte Nr. 7-2146, atmesti, kadangi prašymo pateikimo laikas (2018 m. liepos 26 d.) ir atsakymo laikas nepatenka į ginčo laikotarpį, taigi neįrodo radijo taško būklės ginčo sprendimui aktualiu laikotarpiu. Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, todėl pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

15.       Teismas nurodė, jog Aprūpinimo normose nėra numatyta, kad kamerų tipo patalpose turi būti tinkleliai nuo uodų, todėl Pravieniškių PN-AK veiksmai neišduodant tinklelio nuo uodų laikyti teisėtais, o pareiškėjo argumentai atmesti kaip nepagrįsti.

16.       Teismas pažymėjo, jog atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tarp dušų yra įrengtos pertvaros, persiregimo kabinoje yra suoliukai ir pakaba drabužiams. Pertvarų duše būvimą įrodė ir atsakovo atstovo į bylą pateikta nuotrauka. Teismas, įvertinęs tai, jog Pravieniškių PN-AK dušas iš abiejų pusių buvo atskirtas pertvaromis, tik viena įėjimui į dušą skirta pusė buvo atvira, pripažino, kad pareiškėjui suteiktas privatumas naudojantis dušu buvo pakankamas. Teismas pareiškėjo argumentus dėl pertvarų duše ir pakabos drabužiams nebūvimo atmetė kaip nepagrįstus.

17.       Teismas pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimų kiemelių plotų bei vienu metu juose leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus, todėl pareiškėjo argumentai dėl to atmetami. Pažymėta, kad HN 134:2015 nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo ir rūkalų vartojimo pasivaikščiojimų metu reikalavimų, todėl tai nebuvo vertinama. Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatyme nėra nurodyta, jog pataisos namų pasivaikščiojimo kiemai patenka į vietų, kuriose uždrausta rūkyti, sąrašą, taigi, rūkyti jose įstatymu nėra draudžiama. Be to, atsakovo atstovo 2018 m. rugsėjo 26 d. pažymoje nurodyta, kad pareiškėjas nebuvo leidžiamas pasivaikščioti kartu su rūkančiaisiais. Pareiškėjas tik nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės dėl kiemelių būklės, pažeidė jo teises, tačiau minėtų argumentų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.

18.       Ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponavo išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo orumą žeminančių sąlygų Pravieniškių PN-AK yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertinti kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjas įrodymų apie fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturėjo pagrindo spręsti apie netinkamų gyvenimo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Byloje esantys įrodymai nepatvirtino tiek neteisėtų valstybės institucijos veiksmų – pareiškėjo laikymo nepriimtinomis sąlygomis, tiek ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Byloje nebuvo jokių duomenų, jog atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, t. y. nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo buvo nepagrįstas ir atmestinas.

III.

19.       Pareiškėjas A. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti (b. l. 72–73).

20.       Pareiškėjo teigimu, jis visą laiką nuo 2018 m. birželio 13 d. iki 2018 m. liepos 25 d. buvo laikomas dviese kameroje Nr. 15, į jokias kitas kameras nebuvo perkeltas. Tačiau teismas nekreipė dėmesio į pareiškėjo paaiškinimus, vadovavosi atsakovo pateiktais duomenimis. Be to, teismas į bendrą kameros plotą įskaičiavo ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, kas neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikos. Taip pat didžiąją kameros dalį užėmė baldai. Realaus gyvenamojo ploto buvo 4,46 kv. m dviems asmenims.

21.       Pareiškėjas nurodo, kad nors higienos norma HN 76:2010, kuri nustatė, kad kamerose esančiuose sanitariniuose mazguose turi būti atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema, neteko galios 2015 m. lapkričio 1 d., tai nereiškia, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų situacija gali būti bloginama. Be to, teismų praktikoje ne kartą buvo nurodyta, kad skylė grindyse žemina kalinių orumą.

22.       Pareiškėjas pažymi, jog skunde jis buvo nurodęs, kad langai yra per maži, prašė išreikalauti nuotraukas, tačiau teismas nesiėmė jokių veiksmų ir nusprendė, kad atsakovas nemeluoja. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Visuomenės sveikatos centras 15 kamerą tikrino 10 val. ryto ir buvo išimtas stiklas, vėliau temperatūra buvo dar didesnė. Pareiškėjas pažymi, jog Visuomenės sveikatos centro patikrinimas buvo atliktas, kai pareiškėjo jau nebuvo kameroje, todėl tai, kad patikrinimo metu apšvietimas buvo 205 lx, nereiškia, jog toks apšvietimas buvo ir tuo metu, kai pareiškėjas buvo laikomas 15 kameroje.

23.       Teismas neįvertino, kad jau 10 val. temperatūra siekė 27,1 oC ir atsakovas beveik tris mėnesius neišdavė pareiškėjui ventiliatoriaus.

24.       Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad kameroje nebuvo radijo taško ir tai įrodė atsakovo išduotu raštu, tačiau teismas to neįvertino. Pareiškėjai taip pat nurodė, kad neišdavė laikraščių ir prašė teismo išreikalauti 2018 m. rugsėjo 18 d. atsakymą Nr. 7-2470, tačiau tai nebuvo padaryta.

25.       Pareiškėjo manymu, nors įstatyme nenumatyta, kad kamerose turi būti tinkleliai nuo uodų, jų nebuvimas yra kankinimas.

26.       Pareiškėjo manymu, teismas neįvertino jo nurodytos aplinkybės dėl duše esančios pertvaros, nors jis buvo nurodęs viską tiksliai ir aiškiai. Pareiškėjas taip pat aiškiai nurodė aplinkybes dėl pasivaikščiojimo kiemelių, pateikė įrodymus, tai patvirtina ir pateiktos nuotraukos.

27.       Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą sujungti nagrinėjamas bylas pagal jo skundus dėl žalos atlyginimo tam pačiam atsakovui (b. l. 105).

28.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti (b. l. 101–103).

29.       Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išanalizavo bylos aplinkybes, objektyviai įvertino faktus ir priėmė teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

30.       Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 13 d. iki 2018 m. liepos 25 d., atlyginimo.

31.       Pirmosios instancijos teismas nenustatęs būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame savo reikalavimą panaikinti teismo sprendimą ir tenkinti jo skundą, grindžia iš esmės skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui, nurodytais argumentais.

32.       Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

33.       EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

34.       Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, t. y. teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui visą laiką buvo užtikrintas pakankamas kameros plotas, atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančio lango, apšvietimo, temperatūros, drėgmės, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu kameroje ir duše neužtikrinimo bei netinkamo jų įrengimo, netinkamo pasivaikščiojimo organizavimo ir tam skirtos vietos (kiemelių) būklės, radijo taško gedimo, laikraščių, ventiliatoriaus ir tinklelio nuo uodų neišdavimo. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus, kuriais remdamasis padarė išvadas, t. y. laikydamasis ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

35.       Pažymėtina, kad apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ar nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos, nėra pagrįsti: teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) pažymėta, kad, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros (gyvenamosios patalpos) ploto turėtų būti atimtas tik sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros (gyvenamosios patalpos) plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Taigi, įvertinus, kad net ir pareiškėjo skaičiavimais kameroje Nr. 15 jam tekęs plotas, išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą, tačiau neišskaičiuojant baldų užimamo ploto, viršijo 3 kv. m, teismas pagrįstai atmėtė kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius, kad kamerose, kuriose jis apibrėžtą laiką buvo patalpintas už laisvės bausmės atlikimo rėžimo reikalavimų pažeidimus, jam tekęs plotas, nustatytas tiek nacionalinės teisės (3,6 kv. m. vienam asmeniui, neatskaičius sanitarinio mazgo ploto), tiek EŽTT praktikoje, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, neatitiko nustatytų reikalavimų. Pažymėtina, kad nors pareiškėjas teigia, kad, priešingai nei nurodo atsakovas, kameroje Nr. 16 2018 m. liepos 6 ir 7 d. jis nebuvo laikomas, teismas pagrįstai atmetė šį paaiškinimą: pareiškėjas nenurodė, o byloje nėra duomenų, kodėl nagrinėjamo ginčo kontekste atsakovas turėtų būti suinteresuotas nurodyti tokio pobūdžio tikrovės neatitinkančias aplinkybes, kadangi kameros Nr. 16 plotas yra netgi mažesnis, jos įregimas bei fizinis stovis, kaip matyti iš pateiktų fotonuotraukų (b. l. 29-32), iš esmės identiškas kameros Nr. 15 įrengimui ir fiziniam stoviui.                  

36.       Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su tupimo tualeto buvimu kamerų sanitariniuose mazguose, pažymėtina, kad teisinis reglamentavimas neįtvirtina imperatyvaus reikalavimo kamerų tipo patalpose įrengti sėdimą unitazą. Be to, nuo 2017 m. birželio 8 d. galiojančiose Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose tiesiogiai įtvirtinta, jog drausmės izoliatorių ir kamerų tipo patalpų sanitariniame mazge įrengti klozetai gali būti ir tupiami (10.4. p.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo naujausioje ir dominuojančioje praktikoje sėdimų tualetų neįrengimas nėra pripažįstamas pažeidimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-552-575/2020). Taigi vien tik asmens pageidavimas, kad kameroje būtų įrengtas sėdimas unitazas (ar pageidavimas apgyvendinti kameroje, kurioje įrengtas tokios konstrukcijos unitazas), nesant medicininių duomenų, kad dėl sveikatos būklės tupiama tualeto konstrukcija asmeniui sudarytų nepatogumus juo naudotis, nesuponuoja pareigos užtikrinti, kad kamerų tipo patalpoje būtų įrengtas sėdimas unitazas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1281-624/2020). HN 134:2015 (redakcija, galiojusi iki 2018 m. lapkričio 1 d.) 17 punktas nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad kameras, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo galima vėdinti per langus, nėra.

37.       Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių privatumo naudojantis dušu neužtikrinimu, pažymėtina, kad nacionaliniuose teisės aktuose nesant nustatytai pareigai įrengti pertvaras duše, jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Taigi, tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016, 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016). Pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, dėl ko toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019, 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5031-442/2017). Nagrinėjamo ginčo atveju, teisėjų kolegija, įvertinusi, kad pareiškėjas visiškai nenurodė jokių konkrečių jo privatumo naudojantis dušu pažeidimo atvejų, pataisos namų dušai, kaip matyti iš pateiktų fotonuotraukų (b. l. 33), yra atskirti sienelėmis iš abiejų pusių, sprendžia, kad tokių pertvarų įrengimas užtikrina pakankamą privatumą naudojantis dušu, dėl ko tokio pobūdžio pažeidimas pagrįstai nekonstatuotas.

38.       Kiti pareiškėjo skundo argumentai, kuriais ginčijami atsakovo su atsiliepimu į skundą pateikti duomenys, kaip pagrįstai nurodo ir atsakovas, yra prieštaringi: pavyzdžiui, nors pareiškėjas teigia, kad kameros Nr. 15 langas neatitinka teisės aktų reikalavimų, o atsakovo nurodytas jo dydis (80x80 cm) – tikrovės, nenurodo kodėl tokios aplinkybės vertinimui nėra tinkama atsakovo pateikta kameros Nr. 15 fotonuotrauka (b. l. 29), iš kurios, netgi vertinant pareiškėjo nurodytus (b. l. 4) kameros sienos ir čia esančių baldų dydžius (ilgį, plotą), nėra pagrindo abejoti atsakovo nurodytu kameros lango dydžiu; nors pareiškėjas teigia, kad oro temperatūros ir drėgmės matavimai atlikti netinkamai. t. y. 10 val. ryto, kadangi „logiška“, jog vėliau ji bus didesnė, byloje nėra duomenų, kad jis būtų ginčijęs tokių matavimų rezultatus ar prašęs juos atlikti pakartotinai, taip pat nenurodė ir nepateikė jokių tokius paaiškinimus, kurie anaiptol nėra logiški, patvirtinančių įrodymų; HN 134:2015 (redakcija, galiojusi iki 2018 m. lapkričio 1 d.) 7 punktas numato, jog laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taigi, vertinant, ar tokio pobūdžio nuostata buvo įgyvendinta tinkamai, aiškinamasi ar pareiškėjas kreipėsi į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, prašydamas imtis atitinkamų veiksmų, bei ar yra duomenų, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo. Nenustačius tokių aplinkybių, vertinama, jog pareiškėjo teisė į saugią sveikatai aplinką nebuvo pažeista ir pataisos įstaigos neteisėtų veiksmų konstatuoti nėra pagrindo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-592-624/2017, 2018 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-856-492/2018). Ginčo atveju, kaip matyti iš atsakovo nurodytų aplinkybių ir paties pareiškėjo paaiškinimų, pareiškėjas, kurio sveikatos istorijoje nurodyta, kad jis yra rūkantis (bent kad buvo rūkantis), pareiškėjas nereiškė prieštaravimo dėl jo apgyvendinimo su rūkančiais asmenimis (su tokia aplinkybe nėra siejamas ir prašomos priteisti žalos atsiradimas, byloje nėra duomenų, kad laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 13 d. iki 2018 m. liepos 25 d. būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl HN 134:2015 7 punkto nuostatos užtikrinimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo teiginius dėl netinkamų pataisos namų administracijos veiksmų.

39.       Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą dėl tinkamo oro judėjimo greičio užtikrinimo: aplinkybė, kad kameros Nr. 15 operatyviosios kontrolės metu buvo nustatyta, kad Pravieniškių PN-AK 1 sektoriaus KTP Nr. 15 patalpos oro judėjimo greitis <0,03/0,03 m/s (b. l. 56), t. y. neatitinka HN 134:2015 16 punkte nustatyto reikalavimo, Pravieniškių PN-AK nepateikus jokių kitų su šia aplinkybe susijusių įrodymų, yra pakankamas pagrindas konstatuoti atsakovo atstovo veikos (neveikimo) neteisėtumą šiuo aspektu. Tačiau vien ši aplinkybė nėra pagrindas tenkinti visiškai ar iš dalies pareiškėjo skundą: administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Ginčo atveju, aplinkybė, kad Pravieniškių PN-AK 1 sektoriaus KTP Nr. 15 patalpos oro judėjimo greitis neatitiko HN 134:2015 16 punkte nustatyto reikalavimo, savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas dėl to neabejotinai turėjo patirti neturtinę žalą.

40.       Pažymėtina, kad CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje A-985-556/2018, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-602/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017 ir kt.).

41.       Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismas sprendimą nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 ir 2 d.), todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. 

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Arūnas Dirvonas

        Veslava Ruskan

        Milda Vainienė